- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-16
- Bylos Nr.
- e2-420-464/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00385-2016-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė
- Atsakovas
- K. Š.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo K. Š. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. e2-303-198/2017 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Agrodurpės“ ieškinį atsakovui K. Š. dėl piniginių lėšų priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
BUAB „Agrodurpės“ 2016-11-30 kreipėsi su ieškiniu į Panevėžio apygardos teismą, kuriame prašė priteisti iš atsakovo K. Š.: 1) 39 564,41 Eur skolą; 2) 29 722,83 Eur be pagrindo įgytas lėšas; 3) 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistas 39 564,41 Eur ir 29 722,83 Eur sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) bylinėjimosi išlaidas. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – ieškinio reikalavimo 69 287,24 Eur sumai areštuoti atsakovui priklausančius nekilnojamuosius ir / ar kilnojamuosius daiktus, uždraudžiant šiais daiktais disponuoti, o jų nesant ar esant nepakankamai, trūkstamai sumai areštuoti atsakovui priklausančius vertybinius popierius ir / ar pinigines lėšas, priklausančius atsakovui ir esančius pas atsakovą ar trečiuosius asmenis. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymą ieškovė grindė didele ieškinio suma bei aplinkybe, kad atsakovas yra fizinis asmuo, o jo finansinė padėtis nėra žinoma.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Panevėžio apygardos teismas 2016-12-05 nutartimi patenkino ieškovės BUAB „Agrodurpės“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atsakovui K. Š. ir areštavo atsakovui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, o jo esant nepakankamai likusiai sumai areštavo atsakovo banko sąskaitose esančias pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, neviršijant ieškinio sumos, uždraudžiant atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su areštuotu turtu, išskyrus būtinus turto apsaugai bei išlaikymui; areštavus pinigines lėšas, esančias banke, leido jas naudoti atsiskaitymui su ieškove; nutartį pavedė vykdyti (surasti ir aprašyti atsakovui priklausantį turtą) ieškovės pasirinktai antstolių kontorai, aptarnaujančiai Vilniaus miesto teritoriją. Nurodė, kad prašoma priteisti iš atsakovo suma yra didelė, todėl teismas sutiko su ieškovės argumentais dėl egzistuojančios galimai ieškovei palankus teismo sprendimas neįvykdymo ar sunkesnio įvykdymo grėsmės. Teismo vertinimu, neatmestina ir tikimybė, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovas turtą gali perleisti tretiesiems asmenims.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atsakovas K. Š. atskirajame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2016-12-05 nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais: Iš ieškinio ir prie jo pridėtų dokumentų teismas negalėjo susidaryti nuomonės, kad ieškovei palankus procesinis sprendimas galėtų būti priimtas. Ieškovas pateikė ne visus su ginču susijusius dokumentus. Vien kreipimasis į teismą nesuteikia ieškovei pranašumo prieš atsakovą ir savaime nesudaro pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu tuomet, kai turtinis ginčas kilo tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, tačiau ši taisyklė nėra absoliuti, o sprendžiama pagal kiekvienos bylos faktines aplinkybes. Ieškovė nepateikė įrodymų apie atsakovo sunkią turtinę padėtį ar turimas skolas, todėl teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones nepagrįstai. Taip pat nėra pateikta įrodymų, kad atsakovas vengs įvykdyti teismo sprendimą, sieks paslėpti savo turtą ar perleisti jį tretiesiems asmenims. Ieškovė BUAB „Agrodurpės“ atsiliepime prašo atsakovo atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016-12-05 nutarties atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais: Teismas preliminariai įvertinęs ieškovės ieškinį, pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones. Ieškinyje ieškovė nurodė, kad iškėlus bankroto bylą bankroto administratoriui nei įmonės dokumentai, nei turtas iki šiol nėra perduoti. Taip pat neperduoti įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai, susiję su atsakovui ieškovės išmokėtomis lėšomis. Atsakovo pateikti deklaratyvūs duomenys, jog ieškovės tariamas įrodymų apie atsakovo finansinę būklę nepateikimas įrodo, kad nėra jokios grėsmės sprendimo įvykdymui, jei ieškinys būtų patenkintas, yra visiškai nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėja konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nuspręsta taikyti laikinąsias apsaugos priemones (turto areštą) apeliantui, teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliantas (atsakovas) K. Š. šią teismo nutartį skundžia iš esmės dviem pagrindiniais argumentais: 1) ieškinio preliminariu nepagrįstumu; 2) grėsmės būsimo teismo sprendimo nebuvimu.
Dėl tikėtino ieškinio pagrįstumo
Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas laikinąsias apsaugos priemones taiko nustatęs, kad pateiktas ieškinys gali būti vertinamas kaip tikėtinai pagrįstas ir egzistuoja grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Nesant bent vienos iš šių būtinųjų sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nėra galimas. Spręsdamas, ar egzistuoja pirmoji CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga, teismas preliminariai įvertina ieškovo reikalavimą, pateiktus įrodymus ir įsitikina, ar ieškovui palankus teismo sprendimas galėtų būti priimtas.Kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, pirmosios instancijos teismas ieškovės pareikšto ieškinio pagrįstumo preliminaraus vertinimo metodu neanalizavo. Sutiktina su apelianto atskirojo skundo argumentais, kad vien tik asmens kreipimasis į teismą ir ieškinio reikalavimų pareiškimas negali suteikti vienai ginčo šaliai (ieškovei) pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime lemti antrosios šalies turto arešto taikymą. Apeliantas, kvestionuodamas preliminarų ieškinio pagrįstumą, atskirajame skunde taip pat teigia, kad iš ieškinio ir prie jo pridėtų dokumentų teismas negalėjo padaryti išvados, jog ieškovei palankus procesinis sprendimas galėtų būti priimtas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad preliminarus ieškinio pagrįstumas laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo kontekste nėra tapatus ieškinio pagrįstumo įvertinimui, kai šis klausimas yra išsprendžiamas CPK nustatyta tvarka, įgyvendinus visas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procedūras.Todėl tiek nurodyti apelianto skundo argumentai, tiek ir ieškovės atsiliepimo į šį skundą argumentai, susiję su apelianto pareigos perduoti bankroto administratorei įmonės dokumentus bei įmonės turtą neįvykdymu (Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 1 p.), priskirtini argumentams dėl ginčo esmės, kurie sprendžiant preliminaraus ieškinio pagrįstumo klausimą nėra aktualūs. Tik nustačius bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus (t. y. išnagrinėjus kilusį ginčą iš esmės) bus atsakyta į klausimą, ar ieškovės materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, ar apeliantas turi neįvykdytų prievolių ieškovei, ar yra jos skolininkas, ar ieškovės teisės pažeidžiamos ir turi būti teismo apgintose, jei taip, kokia tvarka ir forma. Kita vertus, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad preliminarus ieškinio reikalavimų įvertinimas negali būti suprantamas kaip teismo pareiga jau šioje bylos proceso stadijoje, t. y. sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo galimybės, nuodugniai įvertinti kiekvieną ieškinio argumentą bei įrodymą ir pasisakyti dėl jų pakankamumo ieškiniui patenkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-01-29 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-108-516/2015). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad teismo atliekamas prima facie (iš pirmo žvilgsnio) ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl tikėtino ieškinio nepagrįstumo tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan., t. y. tik tuomet, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2017-01-05 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017). Iš pateikto ieškinio bei jo priedų negalima vienareikšmiškai spręsti, kad ieškinys tiek aiškiai nepagrįstas, kad gali būti konstatuotas preliminarus jo nepagrįstumas. Todėl tokia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga nustatyta.
Dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui
CPK 144 straipsnio 1 dalis nenumato alternatyvaus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo instituto sąlygų vertinimo galimybės, o teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju privalo nustatyti abiejų laikinųjų apsaugos priemonių sąlygų egzistavimą. Todėl net ir konstatavus, kad tikėtino ieškinio pagrįstumo sąlyga egzistuoja, įvertintina taip pat ir grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui (ne)buvimas. Pirmosios instancijos teismas apie grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui sprendė remdamasis didelės ieškinio sumos kriterijumi bei aplinkybe, kad teismas nutarties priėmimo dieną neturėjo duomenų apie apelianto turtinę padėtį. Su tokiu vertinimu apeliacinis instancijos teismas iš dalies nesutinka. Kai byloje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui paprastai reikšminga ieškinio suma, skolininko turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, jo elgesys iki bylos iškėlimo ir jos nagrinėjimo metu. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama paminėtų aplinkybių visuma, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms ar, pavyzdžiui, vien ieškinio sumos dydžiui. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas, o tai suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą. Naujausioje Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje yra pasisakoma, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negalėtų būti vertinama kaip absoliutus pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių ir nepagerina turtinės padėties, o tik padeda išsaugoti esantį atsakovo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie atsakovo galimą nesąžiningumą, galimus jo veiksmus ar ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-01-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016-06-23 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016). Nagrinėjamu atveju byloje ieškovas neteikė jokių duomenų, kad apeliantas gali nesąžiningai siekti išvengti būsimo galimai jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones apeliantui, ieškinyje nurodė, kad apeliantas yra fizinis asmuo, kurio finansinė padėtis nėra žinoma, ieškinio suma yra didelė, todėl yra pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Ir nors apeliantas savo atskirajame skunde pagrįstai atkreipia dėmesį į ieškovės pareigą įrodinėti, tokia pati pareiga tenka ir jam pačiam. Tačiau pats apeliantas savo finansinės padėties neatskleidė ir visiškai jokių įrodymų nei apie turimą turtą, nei apie gaunamas pajamas nepateikė, nors jam neabejotinai lengviau, nei ieškovei, buvo tokius duomenis apie save pateikti. Todėl tokie atskirojo skundo teginiai, kad teismas, neturėdamas jokių duomenų apie apelianto turtinę padėtį, iš viso neturėjo pagrindo spręsti arešto taikymo apelianto turtui klausimo, pripažinti deklaratyviais ir nepaneigiančiais teismo preziumuotos sprnedimo neįvykdymo rizikos. Apie labiau tikėtiną, nei netikėtiną, apelianto nesąžiningumą teikia prielaidų spręsti ir eismų informacinės sistemos bei kitų teismui prieinamų registrų duomenys, juolab apeliantui su skundu nepateikus jokių kitų duomenų. Taigi registruose užfiksuota informacija tampa iš esmės vieninteliais objektyviais duomenimis, kurie šioje situacijoje gali ir turi būti įvertinti ((duomenys neskelbtini) str. 3 d.). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis, apeliantas vykdo individualią veiklą, darbo tetsinių santykių jis neturi. Turto arešto akto registro duomenimis, vykdant skundžiamą teismo nutartį yra taikytas areštas transporto priemonei, taip pat ½ daliai žemės sklypo ir dar vienam žemės sklypui, duomenų apie areštuotas pinigines lėšas nesama, o pagal kitų kreditorių reikalavimus iš apelianto turto nėra vykdoma išieškojimų. Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, apeliantas yra vadovavęs įmonei, kuri 2007-03-08 bankrutavo (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. B2-869-578/2007), taip pat 2007-03-07 baudžiamuoju įsakymu jis buvo nuteistas dėl sukčiavimo, neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ir turtą pateikimą, apgaulingo apskaitos tvarkymo, dokumentų suklastojimo ir jų panaudojimo, siekiant išvengti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą mokėtino didelės vertės pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo, šioje byloje kaltu taip pat buvo pripažintas ir juridinis asmuo, t. y. minėta bankrutavusi apelianto vadovauta įmonė (Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo baudžiamoji byla Nr. 1-498-369/2007).Taigi aptarti duomenys apie jo elgesį iki bylos iškėlimo pagrįstai leidžia suabejoti apelianto sąžiningumu ir, atitinkamai, nepaneigia sprendimo neįvykdymo grėsmės, o kartu ir poreikio užtikrinti ieškovės reikalavimus laikinosiomis apsaugos priemonėmis, iki kilęs ginčas bus išspręstas iš esmės. Pažymėtina, kad nekilnojamojo turto areštas yra mažiausiai varžanti apelianto interesus priemonė, kartu užtikrinanti realią galimybę ateityje įvykdyti teismo sprendimą, jeigu jis būtų palankus ieškovei. Tokiu atveju, apeliantui nepaneigus teismo konstatuoto labiau tikėtino jo nesąžiningumo, skundžiama teismo nutartis paliktina nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.