Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo R. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. balandžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo Z. B. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 155 straipsnio 1 dalį nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo R. K. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Z. B. buvo kaltinamas tuo, kad 2011 m. kovo 23 d., apie 10 val., (duomenys neskelbtini) teismo kabinete Nr. 230, būdamas neblaivus, iškeikdamas R. K. rusiškais necenzūriniais žodžiais, kuriuos pakartojo tris kartus, išvadindamas R. K. kitu necenzūriniu žodžiu, taip pat išvadindamas jį asilu, užgauliai, neigiamai ir nepadoriai atsiliepė apie R. K. ir taip viešai įžeidė nukentėjusįjį R. K..

Tęsiantis konfliktui, po to, kai atvyko žurnalistai iš televizijos laidos „Karštas komentaras“, Z. B., išėjęs iš (duomenys neskelbtini) teismo į gatvę pro duris, vedančias į (duomenys neskelbtini), atsistojęs šalia šio teismo, esančio (duomenys neskelbtini), durų, vėl iškeikė R. K. rusiškais necenzūriniais žodžiais ir taip viešai pažemino R. K. garbę ir orumą.

Išteisintasis jį savo kabinete ir išėjęs iš jo (duomenys neskelbtini)) išvadindamas rusiškais necenzūriniais žodžiais išvadino už tai, kad jis rado išteisintąjį savo darbo vietoje neblaivų. Akivaizdu, kad tai darydamas Z. B. jokio kito tikslo, kaip tik pažeminti jo garbę ir orumą, neturėjo. ir suprato, kad jį žemina. Teismo nuosprendžio teiginiai apie jo (R. K. gerą nuotaiką yra neteisingi. Iš vaizdo įrašo matosi, kad jis Z. B. kelis kartus įspėja, jog šis jo nekeiktų.

Dėl išteisintojo Z. B. veiksmų jis patyrė dvasinį sukrėtimą, kuris pasireiškė įvairiais psichologiniais išgyvenimais (neviltimi, skriauda, liūdesiu). Būtent šios reakcijos atsirado dėl jo įžeidimo ir pažeminimo. Tokiu būdu jam buvo padaryta neturtinė žala.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavę nukentėjusysis ir privatus kaltintojas prašė apeliacinį skundą patenkinti, išteisintojo gynėjas prašė nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino joje surinktus įrodymus ir padarė abejonių nekeliančią išvadą, kad Z. B. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 155 straipsnio 1 dalyje, požymių.

Šios teismo išvados apeliacinio skundo argumentai nepaneigia.

Bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas nukentėjusysis R. K., kaltinamasis Z. B., peržiūrėtas vaizdo įrašas. Apeliacinės instancijos teisme, papildomai buvo apklausti žurnalistė G. G. ir operatorius V. G., kurių parodymai pirmosios instancijos teismo išvadą ne tik, kad nepaneigė, bet priešingai – jas tik patvirtino.

Paminėti liudytojai, kurie nuo Z. B. išėjimo į teismo pastato laiptinę, betarpiškai jį stebėjo ir vaizdo bei garso įrašymo technikos pagalba fiksavo visus išteisintojo veiksmus bei žodžius ir kurių negalima įtarti siekiu palengvinti Z. B. teisinę padėtį, nepatvirtino, kad išteisintasis prie teismo pastato, eidamas link (duomenys neskelbtini) gatvės ir paminėtoje gatvėje kokiu nors veiksmu, gestu ar žodžiu būtų įžeidęs R. K..

Iš liudytojų G. G. ir V. G. parodymų taip pat seka, kad Z. B. (duomenys neskelbtini) gatvėje iš tiesų plūdosi, tačiau šis plūdimasis nebuvo nukreiptas į R. K..

Paminėtų liudytojų parodymus kolegija vertina kaip patikimą įrodymų šaltinį, juo labiau, kad jį pilnai patvirtina kitas objektyvus įrodymas – vaizdo ir garso įrašas, kuris pasak šių liudytojų yra ištisinis.

Kolegija, siekdama pašalinti bet kokias abejones dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, kurias didžiąja dalimi nulėmė prie bylos pridėto vaizdo ir garso įrašo vertinimas, peržiūrėjo paminėtą įrašą. Šio įrodymo įrodomoji vertė yra aiški ir nekelianti jokių abejonių. Iš jo matyti, kad nuo teismo pastato iki (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžos Z. B. ir R. K. visai nekontaktuoja. Pastarasis šypsodamasis eina išteisintajam ir G. G. iš paskos. Prie paminėtų gatvių sankryžos R. K. pirmą kartą užkalbina išteisintąjį, kuris nekreipia į jį dėmesio ir toliau dainuoja, bendrauja su G. G.. Į primygtinius ir daug kartų pasikartojančius R. K. klausimus – ,,kodėl mane keikei“ ir teiginius – ,,iškeikei, tiesiog pažeminai“, ,,pasakei gražiai ant savęs“, Z. B. atsako - ,,viskas vyrai, viskas“, ,,per daug nešokinėk, nesikišk kur tau nereikia“, ,,eik tu, eik tu, gerai, gerai“, ,,čia tavo problemos“. Būnant šalia R. K., Z. B. rusiškai nusikeikė vieną kartą. Garso ir vaizdo įraše girdimą keiksmažodį Z. B. pasakė nuleidęs galvą bei į nieką nesikreipdamas ir nesiekdamas pažeisti konkretaus asmens orumą ar užgauliai atsiliepti apie kieno nors asmenines savybes.

Vėliau sekę keiksmažodžiai arba nebuvo niekam skirti, arba buvo adresuoti kitam žmogui, kuris savo valios kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka nėra pareiškęs. Už necenzūrinius žodžius viešoje vietoje Z. B. yra nubaustas pagal (duomenys neskelbtini) straipsnį (53 b. l.). Pažymėtina, žodis ,,asilas“ aptariamame vaizdo ir garso įraše nėra visai paminėtas.

Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, R. K. nei karto neįspėjo Z. B., kad pastarasis nesikeiktų. R. K. tik eilę kartų išteisintojo klausinėjo, kodėl jis iškeikė nukentėjusįjį anksčiau, nors jokių keiksmažodžių, adresuotų R. K., vaizdo ir garso įraše nėra užfiksuota.

Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Šis procesas turi atitikti ne tik BPK 20 straipsnio reikalavimus, bet ir logikos dėsnius. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad tariamus dvasinius sukrėtimus, pasireiškusius skriauda, neviltimi, liūdesiu, patyrusio asmens elgesys ir nuotaika aiškiai nesiderino su nukentėjusiojo apibūdinama įvykio situacija, yra pakankamai logiška ir įtikinama.

Be to, kolegija pažymi, kad R. K. skunde, kuris sutinkamai su BPK 412 straipsnio 2 dalimi, apibrėžia teisminio nagrinėjimo ribas privataus kaltinimo proceso bylose, net nėra nurodyta, kad Z. B. jį įžeidė (duomenys neskelbtini) gatvėje.

Taigi, privataus kaltinimo byloje nėra jokių duomenų, kad prie teismo pastato ar (duomenys neskelbtini) gatvėje Z. B. įžeidė R. K.. Priešingai, liudytojų G. G., V. G. parodymai ir vaizdo bei garso įrašas kaltinimo teiginius šioje dalyje vienareikšmiškai paneigia.

Pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai aptarė ir motyvuotai atmetė kaltinimo dalį dėl R. K. įžeidimo Z. B. kabinete. Kolegija su šiomis išvadomis sutinka ir plačiau jų neaptarinėja.

Pažymėtina tik tai, kad nuo pat proceso pradžios Z. B. savo kaltę nuosekliai neigė, t. y. tvirtino nukentėjusiojo niekur (taip pat ir kabinete) neįžeidęs. Tam, kad atmesti tokius išteisintojo parodymus, nepakanka vien jais netikėti. Būtina nurodyti kokie kiti patikimi įrodymai paneigia išteisintojo poziciją. Akivaizdu, kad nukentėjusiojo parodymų, kurie dėl esminių įvykio aplinkybių (įžeidimo vietų) skiriasi, aiškiai nepakanka apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui. Toks byloje surinktų įrodymų vertinimas atitinka vieną iš pagrindinių nekaltumo prezumpcijos principo sekmenų (visos abejonės, kurių negalima pašalinti, vertinamos kaltinamojo naudai).

Nustačius, kad išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, aptarinėti apeliacinio skundo argumentus dėl neturinės žalos atlyginimo nebėra prasmės.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiojo R. K. apeliacinį skundą atmesti.