- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-11
- Bylos Nr.
- 2A-2145-436/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-13-3-01043-2015-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Rudzinskas
- Ieškovas
- UAB „Gelvora“
- Atsakovas
- R. V.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Arūnas Rudzinskas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovės UAB „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. 2-1744-849/2015 pagal ieškovės UAB „Gelvora“ ieškinį atsakovui R. V. dėl skolos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovė UAB „Gelvora“ kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo R. V. 526,77 Eur skolą, 230,62 Eur palūkanų, 448,83 Eur delspinigių, 131,83 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 7 procentų dydžio sutartines palūkanas nuo pagrindinės 526,77 Eur skolos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Alytaus rajono apylinkės teismas 2015 m. birželio 25 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo R. V. ieškovei UAB „Gelvora“ 526,77 Eur skolą, 136,90 Eur palūkanų, 306,60 Eur delspinigių, 7 procentų dydžio sutartines metines palūkanas už negrąžintą 526,77 Eur kredito sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2015-03-27) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 5 (penkių) procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos (970,27 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-03-27) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 29 Eur bylinėjimosi žyminio mokesčio. Kitą ieškinio dalį atmetė.
Teismas, atlikęs formalų ieškovo pateiktų rašytinių įrodymų vertinimą, nustatė, kad 2007-02-02 tarp AB SEB banko ir atsakovo buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. 0950718050139-16, pagal kurią bankas suteikė atsakovui 579,24 Eur (2000,00 Lt) kreditą, su 7 procentų dydžio metinėmis palūkanomis, nustatant dalinius kredito grąžinimus bei galutinį jo sugrąžinimo terminą iki 2009-02-01. Atsakovas įsipareigojo kreditą naudoti pagal paskirtį ir nuo gautos kredito sumos mokėti delspinigius, palūkanas, kitas sutartyje nustatytas sumas, vykdyti prievoles bankui pagal sutartį ir mokėjimo dienomis pagal grafiką grąžinti kreditą bankui. Atsakovas sutartinės prievolės tinkamai nevykdė, jam, vadovaujantis CK 6.256 str. 1 d. ir 2 d. bei sudarytos sutarties sąlygomis, kyla pareiga sumokėti ieškovei netesybas. Kaip nurodyta sutartyje, atsakovas už kiekvieną termino praleidimo dieną nuo laiku nesumokėtos sumos privalo ieškovei mokėti 0,1 proc. dydžio delspinigius, ir to pagrindu ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 448,83 Eur delspinigių. Spręsdamas delspinigių pagrįstumo ir jų dydžio priteisimo klausimą, teismas, vadovaudamasis CK 6.73 str., turi teisę ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės, tuo nepažeisdamas sutarčių laisvės principo. Nuo 2011-04-01 įsigaliojusio Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. numatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir jokios kitos netesybos už vartojimo kredito sutartyje numatytų įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomos. Nors šis įstatymas šalims sudarant paskolos sutartį dar negaliojo, tačiau teismas laiko, kad jame nurodyta maksimali delspinigių riba gali būti taikoma kaip orientacinė, vertinant šioje ir kitose iki šio įstatymo įsigaliojimo sudarytose vartojimo kredito sutartyse nustatytus netesybų dydžius. Kadangi šiuo atveju klientas yra vartotojas, sudaręs ieškovės parengtą standartinę sutartį ir neturėdamas galimybių derėtis dėl jos bendrųjų sąlygų, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, reikalaujami delspinigiai yra akivaizdžiai neprotingo dydžio, prieštaraujantys CK įtvirtintai įskaitinių netesybų sampratai, o reikalavimas priteisti tokio dydžio delspinigius – aiškiai nepagrįstas. Esant nurodytoms aplinkybėms ieškovės prašomus priteisti delspinigius teismas sumažino nuo 0,1 proc. iki 0,05 proc., t. y. nuo 448,83 Eur iki 306,60 Eur, o likusioje dalyje šį ieškinio reikalavimą atmetė (CPK 178 str., 185 str.). Reikalavimo teisę dėl skolos išieškojimo kreditorius ieškovei perleido 2009-11-09, o ši ieškinį pareiškė tik 2015-03-18. Palūkanos reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu sudarė 43,18 Eur sumą, o ieškovė reikalauja priteisti 230,62 Eur dydžio palūkanas. Ieškovė nesiėmė priemonių išieškoti skolą anksčiau. Tokie reikalavimo teisę perėmusios ieškovės veiksmai lėmė neadekvačias palūkanas. Nors byloje nustatyta, kad atsakovas tinkamai neįvykdė šalių tarpusavio sutarties, tačiau ši aplinkybė, įvertinus aukščiau išvardintas priežastis, sąžiningumo ir protingumo principų kontekste nelaikytina objektyviai svarbia ir suteikianti pagrindą ieškovei nepelnytai praturtėti dėl nerūpestingo ieškovės elgesio ir palūkanų dydžio. Esant nurodytiems argumentams ieškovės reikalavimas dėl palūkanų priteisimo tenkintinas iš dalies ir prašomas priteisti palūkanas, susidariusias nuo reikalavimo teisės perleidimo iki kreipimosi į teismą dienos, teismas sumažino pusiau iki 136,90 Eur, o likusioje dalyje šį ieškinio reikalavimą atmetė (CPK 178 str., 185 str.). Ieškovės reikalavimą priteisti 131,83 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų teismas atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Įrodymai civilinėje byloje yra duomenys, kuriais remdamasis teismas konstatuoja reikšmingų bylai aplinkybių buvimą arba nebuvimą (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Byloje esantys įrodymai turi būti susiję su byla (CPK 180 straipsnis). Ieškovė nurodė, kad 131,83 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų sumą sudaro išlaidos pranešimams, vokams, užklausoms ir kt. Teismo vertinimu, šios išlaidos yra tiesiogiai susijusios su ieškovės, užsiimančios skolų išieškojimu ir prevencija, ūkine-komercine veikla, todėl negali būti pripažintos išlaidomis CK 6.249 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatyta prasme. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, objektyviai pagrindžiančių aplinkybes, kad faktiškai šias išlaidas patyrė ir jos buvo nurodyto dydžio, nepateikė įrodymų apie užklausas Nekilnojamojo turto registrui ir Gyventojų registro tarnybai, todėl ieškovės reikalavimas dėl šių išlaidų priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas (CPK 178 straipsnis).
III. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Gelvora“ prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. sprendimą panaikinti dalyje, kurioje atmestas ieškovo prašymas priteisti dalį palūkanų - 93,72 Eur ir šį reikalavimą patenkinti.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, palūkanų, kaip ir netesybų, mažinimo pagrindai įtvirtinti įstatyme. CK 6.37 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Šiuo atveju teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas mažinti palūkanas, turi atsižvelgti į sutarties pobūdį, jos trukmę, paskolos paskirtį, skolininko riziką, taip pat į tai, ar palūkanos prieštarauja viešajai tvarkai, į sutarties sudarymo metu buvusias bankų palūkanų normas ir kitas aplinkybes. Mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, todėl šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.). Apelianto nuomone, Vartojimo kredito sutartyje numatytos 7 proc. dydžio sutartinės (pelno) palūkanos neprieštarauja nei įstatymams, nei protingumo bei sąžiningumo principams. Nagrinėjamoje byloje atsakovas teismo posėdyje nedalyvavo, atsiliepimo į ieškinį, prieštaravimų nepateikė, nebuvo reiškiama reikalavimų dėl šalių sudarytų kredito sutarčių sąlygų dėl palūkanų normos modifikavimo. Nepaisant to, kad tarp šalių sudaryta vartojimo kredito sutartis ir atsakovas kaip vartotojas yra silpnesnioji sandorio šalis, tačiau minėta aplinkybė nėra pagrindas mažinti sutartyje numatytas palūkanas.
Teismas nepagrįstai ieškovo veiksmus nesikreipiant anksčiau į teismą dėl skolos priteisimo, pripažino priežastimi mažinti iš atsakovo priteistinų palūkanų dydį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kartu su ieškiniu pateiktoje ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų išklotinėje yra nurodyti apelianto atlikti skolos išieškojimo veiksmai, t.y. neregistruotu paštu siųsti pranešimai dėl įsiskolinimo, telefono skambučiai, SMS žinutės ir kt., todėl pagrindo mažinti palūkanas nėra.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Patikrinęs apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Šioje apeliacine tvarka nagrinėjamojoje byloje keliamas klausimas, ar pagrįsta teismo sprendimo dalis, kuria ieškovo prašomų priteisti pelno (mokėjimo) palūkanų suma – 230,62 Eur sumažinta iki 136,90 Eur.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2007-02-02 AB SEB bankas ir atsakovas R. V. sudarė Vartojimo kredito sutartį, pagal kurią atsakovui bankas suteikė 2000 Lt dydžio paskolą. Atsakovui netinamai vykdant vartojimo kredito sutartį, bankas ją nutraukė, o su UAB „Gelvora“ 2009-11-06 sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią ieškovui buvo perleistas reikalavimas į atsakovą pagal anksčiau minėtą Vartojimo kredito sutartį. Vartojimo kredito sutartimi šalys buvo susitarę dėl 7 % dydžio metinės palūkanų normos.
Nustatyta, kad ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš viso 230,62 Eur sutartinių palūkanų, kurių dalis – 43,18 Eur buvo nurodytos Reikalavimo perleidimo sutartyje, o 187,44 Eur priskaičiuotos už laikotarpį nuo 2009-11-06 iki 2014-11-10.
Vartojimo kredito sutartimi atsakovas įsipareigojo mokėti 7 proc. dydžio palūkanas, kurios pradedamos skaičiuoti nuo kredito suteikimo dienos iki viso kredito grąžinimo dienos. Šios palūkanos yra pelno (mokėjimo) palūkanos, kurių paskirtis – nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą. Įstatyme įtvirtinta prezumpcija, kad jeigu paskolos dalykas yra pinigai, tai tokia paskolos sutartis yra atlygintinė (CK 6.872 straipsnio 3 dalis). CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu šalys paskolos sutartyje nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu. Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, ši taisyklė yra specialioji norma, numatanti palūkanas už paskolas ir suteikianti teisę šalims pasirinkti palūkanų dydį, jų mokėjimo tvarką nustatyti sutartimi arba mokėti palūkanas vadovaujantis atitinkamomis įstatymo nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. P. v. S. M., bylos Nr. 3K-3-257/2005). Šiuo atveju palūkanų dydis ir mokėjimo tvarka šalims pasinaudojus sutarties laisvės principu nustatyta jų susitarimu.
Nagrinėjamu atveju ieškovas ieškiniu prašė priteisti 230,62 Eur palūkanų pagal Vartojimo kredito sutartį. Pirmosios instancijos teismas jų dydį sumažino iki 136,90 Eur, remdamasis aplinkybe, jog ieškovas nesiėmė priemonių išieškoti skolą, savo teisių negynė. Tokie reikalavimo teisę perėmusio ieškovo veiksmai teismo nuomone lėmė neadekvačias ir viršijančias skolos sumą palūkanas ir suteikia pagrindą ieškovui nepelnytai praturtėti dėl nerūpestingo ieškovo elgesio.
Su tokia teismo išvada sutikti negalima.
Mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, todėl sutiktina su apeliantu, kad šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.), tačiau turi būti nustatytas tam teisinis pagrindas.
CK 6.228 straipsnio 1 dalyje suteikta teisė šaliai atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Laikoma, kad atsisakoma sąlyga nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginus su kitos šalies prievole. Tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį. Esant esminei šalių teisių ir pareigų neatitikčiai, būtų nesąžininga ir neprotinga reikalauti vykdyti sutartį, tokiu atveju šalis, kuri būtų nukentėjusioji, turi teisę pareikšti kitai šaliai, kad atsisako vykdyti tokią sutartį ar tam tikros jos sąlygos, tokios sutarties ar jos sąlygos galima atsisakyti vienašališkai, nesikreipiant į teismą. CK 6.228 straipsnio 2 dalis suteikia teisę nukentėjusiai šaliai teisę reikalauti teismo tvarka pakeisti sutarties sąlygas, taigi nukentėjusi šalis turi pasirinkimą: pirma, ji gali iš viso atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos; antra, ji gali reikalauti pakeisti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Ž. v. R. J., bylos Nr. 3K-3-106/2010). Nagrinėjamoje byloje tokie reikalavimai pareikšti nebuvo.
Kasacinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad sutartis gali būti kvalifikuojama kaip vartojimo kredito sutartis tada, kai ji atitinka ne tik tokiai sutarčių rūšiai, bet ir bendruosius vartojimo sutartims keliamus reikalavimus. Vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti (CK 1.39 straipsnio 1 dalis; Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalis). Remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties apibrėžtimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ar paslaugas perka savo asmeniniams (ne verslo ar profesiniams) poreikiams; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. Č. v. UAB „Makveža“, bylos Nr. 3K-3-256/2009; 2011 m. spalio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. A. v. AB ,,SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. balandžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo AB „Citadele“ banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-189/2012; kt.).
Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo sutartis yra įvardyta vartojimo kredito sutartimi.
Vartotojas, būdamas silpnesnioji sutarties šalis dėl informacijos, patirties, specialių žinių stokos ir panašių priežasčių turi ribotas galimybes, sudarydamas sutartį, tinkamai įgyvendinti savo interesų apsaugą ir daryti įtaką sutarties sąlygų turiniui, todėl verslininkas sutarties sąlygų pagrindu gali įgyti nepateisinamą pranašumą prieš vartotoją. Dėl šių priežasčių teisingai sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrai vartojimo sutartyse užtikrinti reikalingas specialusis, tik vartojimo sutartims taikomas įstatyme nustatytas reglamentavimas. Vienas vartojimo sutarties sąlygų atitikties bendriesiems sąžiningumo kriterijams aspektų – vertinimas, ar tokios sutarties sąlygos yra skaidrios, t. y. ar sutarties sąlygos yra aiškios ir suprantamos vartotojui ir ar verslininkas pateikė vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją. Neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis, nes vartotojas, kuris nesupranta sutarties ar neturi visos apsispręsti reikalingos informacijos, negali priimti tinkamo sprendimo. Papildoma vartotojams suteikiama apsauga skiriama siekiant išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant išlaikyti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B., B. J. v. Bigbank, AS, bylos Nr. 3K-3-500/2014).
Ginčo vartojimo kredito sutartis šalių pasirašyta 2007-02-02. Šios sutarties sudarymo metu galiojo 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyva dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo (toliu – Direktyva). Ji buvo priimta, siekiant suderinti valstybių narių įstatymus vartojimo kredito srityje, bendrojoje rinkoje sumažinti kredito davėjų konkurencijos iškraipymus ir padidinti vartotojų galimybes sudaryti vartojimo kredito sutartis kitose valstybėse narėse. Taip pat buvo siekta apsaugoti vartotojus nuo nesąžiningų kredito sąlygų. Pagal Direktyvos nuostatas vartotojas turi gauti tinkamą informaciją apie kredito suteikimo sąlygas bei kainą ir apie savo įsipareigojimus kredito įstaigai. Tokioje informacijoje turi būti nurodyta bendros kredito kainos metinė norma arba, jei tokios normos nustatyti negalima, bendra suma, kurią turi sumokėti vartotojas. Direktyvos 4 straipsnio 2 dalies a punkte nustatyta, kad rašytinėje sutartyje nurodoma bendros kredito kainos metinė norma arba bent metinė palūkanų norma ir nuo sutarties sudarymo taikomi mokesčiai bei sąlygos, kuriems esant jie gali būti keičiami. Direktyva dėl minimalaus kreditavimo reglamentavimo suderinimo neužkirto kelio valstybėms narėms priimti griežtesnių nuostatų vartotojų teisių apsaugos srityje. Šios Direktyvos nuostatos buvo perkeltos į CK 6.887 straipsnį „Vartojimo kredito sutarties forma ir turinys“, kurio 3 dalies 2 punkte buvo numatyta, kad vartojimo kredito sutartyje turi būti nurodyta metinė kredito grąžinimo norma, palūkanų norma, mokesčiai ir kitos su kredito gavimu bei naudojimu susijusios išlaidos. Šio straipsnio 8 dalyje taip pat buvo nustatyta, kad visais atvejais, nesvarbu, kokiu būdu siūloma sudaryti kredito sutartį, nurodoma metinė kredito grąžinimo norma. Rašytiniame pasiūlyme nurodomas bendros kredito sumos apskaičiavimo pavyzdys. Įvertinus šias nuostatas matyti, kad Lietuvos Respublikoje Direktyvos nuostatos buvo įgyvendintos pasirenkant variantą, kad kredito davėjas visais atvejais turi nurodyti metinę kredito normą. Metinė kredito norma turėjo būti apskaičiuojama pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą metodiką. Lietuvos Respublikos teisės aktuose nebuvo įtvirtinta nuostatų, numatančių, kad tam tikrą ribą viršijanti metinė kredito norma būtų preziumuojama kaip nesąžininga.
Iš byloje esančios vartojimo kredito sutarties matyti, kad sutartyje nurodyta kredito suma litais, metinė palūkanų norma – 7 proc. kredito sumos, metinė kredito grąžinimo norma – 11,07 proc.
Tiek Direktyvoje, tiek CK 6.887 straipsnyje be kitų reikalavimų nustatyta, kad vartojimo kredito sutartyje turi būti nurodyta metinė kredito grąžinimo norma ir palūkanų norma, tačiau šie aktai nereglamentavo šių normų maksimalių ribų. Esant nurodytoms metinei kredito grąžinimo normai ir palūkanų normai, vartotojui buvo leidžiama apsispręsti dėl tikslingumo sudaryti vartojimo kredito sutartį. Aptartą situaciją palyginus su šiuo metu galiojančiu vartojimo kredito reglamentavimu Vartojimo kredito įstatyme, įsigaliojusiame nuo 2011 m. balandžio 1 d. (dėl to šiam ginčui jis negali būti taikomas), pažymėtina, kad šio įstatymo 21 straipsnyje nustatyta, jog bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo bei jo davėjo interesų pusiausvyros. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad preziumuojama, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra didesnė kaip 200 proc. Sprendžiant šalių ginčą ar teisėtas yra palūkanų dydis, nustatytas Kredito sutartyje, sudarytoje dar negaliojant Vartojimo kredito įstatymui, šiame įstatyme nurodytais kredito kainą apibrėžiančiais kriterijais negalima tiesiogiai remtis, nes įstatymas į praeitį negalioja. Tačiau šios nuostatos gali būti reikšmingos vertinant išreikštą įstatymo leidėjo poziciją dėl konkrečioje byloje keliamų klausimų, kurie anksčiau galiojusiuose teisės aktuose nebuvo aiškiai reglamentuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B., B. J. v. Bigbank, AS, bylos Nr. 3K-3-500/2014).
Nagrinėjamos bylos atveju metinė kredito grąžinimo norma sudaro 11,07 proc. per metus. Toks dydis yra daug kartų mažesnis už šiuo metu nustatytąjį įstatyme, todėl, nesant kitų argumentų, patvirtinančių jo nepagrįstumą, pirmosios instancijos neturėjo teisinio pagrindo sumažinti šalių sutartyje nustatytas palūkanas, remdamasis tik faktine aplinkybe, jog ieškovas savo teises gynė neoperatyviai. Be to, pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje akivaizdžiai prieštaringas. Iš vienos pusės, teismas sprendimu sumažino ieškovo prašomas priteisti pelno (mokėjimo) palūkanas, priskaičiuotas iki kreipimosi į teismą, kaip neprotingai dideles, iš kitos pusės, nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisė Vartojimo kredito sutartyje numatyto dydžio pelno (mokėjimo) palūkanas.
Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, padidinat ieškovui priteistų pelno (mokėjimo) palūkanų sumą iki ieškiniu prašomos priteisti sumos, t.y. iki 230,62 Eur (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 330 str.). Proporcingai iki 40,00 Eur padidintina ir bylinėjimosi išlaidų suma (CPK 93 str. 5 d.).
V. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Patenkinus apeliacinį skundą, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme priteistinos iš atsakovo. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad ieškovas už apeliacinį skundą sumokėjo 15 Eur dydžio žyminį mokestį, todėl šios išlaidos priteistinos iš atsakovo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 93 straipsnio 1, 5 dalimis,
nutaria:
Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 25 d. sprendimą už akių pakeisti.
Priteistą ieškovei UAB „Gelvora“ (juridinio asmens kodas 125164834, buveinė A. Juozapavičiaus g. 7, Vilniuje, atsiskaitomosios sąskaitos Nr. LT02 7044 0600 0031 0074, AB SEB banke) iš atsakovo R. V. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini)) 136,90 Eur (vieno šimto trisdešimt šešių eurų 90 ct) palūkanų sumą padidinti iki 230,62 Eur (dviejų šimtų trisdešimt eurų 62 ct), o žyminio mokesčio sumą iki 40,00 Eur (keturiasdešimt eurų).
Priteisti ieškovei UAB „Gelvora“ (juridinio asmens kodas 125164834, buveinė A. Juozapavičiaus g. 7, Vilniuje, atsiskaitomosios sąskaitos Nr. LT02 7044 0600 0031 0074, AB SEB banke) iš atsakovo R. V. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini)) 15,00 Eur (penkiolika eurų) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.