Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

2020-01-20 · Administracinė byla Nr. eI1-386-402/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-01-20
Bylos Nr.
eI1-386-402/2020
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01920-2019-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Natalja Zelionkienė (pirm.)
Pareiškėjas
V. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų, Lietuvos valstybė
Administracinė byla Nr. eI1-386-402/2020Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01920-2019-8
Procesinių sprendimų kategorijos: 20.5.1; 37.3;(S)55.1.3REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. sausio 20 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Natalja Zelionkienė,sekretoriaujant Jūratei Žvinklei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, atlyginti už laikotarpį nuo 2018 m. lapkričio 23 d. iki 2019 m. rugsėjo 10 d.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 23 d. iki 2019 m. rugsėjo 10 d., atliekant bausmę 3-ame sektoriuje, 20 būrio 1 patalpoje teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma, didžiąją dalį ploto užėmė baldai. Patalpose buvo šalta, drėgna, langų kampuose, ant sienų ir lubų buvo grybelis ir pelėsis. Nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas, nebuvo ventiliacijos, tinkamo apšvietimo. Gyvenamosiose patalpose pilna vorų, blakių, pelių ir tarakonų. Gyvenamojoje patalpoje trūko inventoriaus - nebuvo sieninių pakabų rūbams pasikabinti, trūko kėdžių, spintelė prie lovos sulūžusi, nebuvo dėžių rūbams susidėti. Sanitariniuose mazguose trūko pisuarų, todėl tekdavo stovėti eilėse. Neužtikrintas privatumas, nes tualetų kabinose nebuvo galimybės užsirakinti. Buvo netinkama sanitarinių mazgų, prausyklos būklė t. y. apgadinti sanitarinių mazgų įrenginiai bei neužtikrinama švara. Patalpų stogai dengti šiferiu, kuriame yra asbesto. Nebuvo išduodamas antras komplektas čiužinio, pagalvės, paklodės užvalkalo. Pažymėjo, kad pataisos namų administracija toleravo subkultūros egzistavimą, todėl jam teko valgyti iš pažymėtų indų, naudotis tik tam tikram nuteistųjų ratui priskirtais dušais, tualetais, sporto inventoriumi. Pasivaikščiojimo kiemelis mažas, jame buvo įrengta krepšinio lenta ir futbolo aikštelė kartu. Pasivaikščiojimo kiemelis neatskirtas nuo sporto aikštyno apsauginiu tinklu, todėl kildavo grėsmė būti sužalotam kokiu nors sporto inventoriumi. Tokios kalinimo sąlygos buvo antisanitarinės, kankinančios, nežmoniškos, pažeidžiančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, LR Konstitucijos 21 straipsnį. Dėl minėtų atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią neigiamais dvasiniais išgyvenimais, garbės bei orumo pažeminimu, reputacijos pablogėjimu, bendravimo galimybių sumažėjimu.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Pravieniškių PN-AK) atsiliepime nurodė, jog su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, jog pareiškėjui pataisos įstaigoje atliekant bausmę minimaliai tenkančio vienam kalinamam bendrabučio tipo patalpose asmeniui gyvenamųjų patalpų norma pažeista nebuvo. Pabrėžė, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Atkreipė dėmesį, kad ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka ir daugiau. Be to, pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Taigi, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Nuteistųjų gyvenamosios ir bendro naudojimo patalpos baldais, apranga, asmens higienos priemonėmis, kitu inventoriumi ir švaros priemonėmis iki 2017 m. birželio 7 d. buvo aprūpintos vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“, nuo 2017 m. birželio 7 d., vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“. Nurodė, kad patalpos buvo vėdinamos per langus, patalpose įrengta centrinė šildymo sistema, užtikrinanti tinkamą gyvenamųjų patalpų temperatūrą šaltuoju metų periodu. Gyvenamosiose patalpose įrengtas dieninis elektros apšvietimas, perdegusios lemputės nedelsiant keičiamos naujomis. Nurodė, kad 3-čio sektoriaus pastato stogo danga yra asbestinio šiferio, tačiau ginčo laikotarpiu įstaigoje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių. Pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą, neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais padarė nuteistajam žalos. Atsakovės atstovas laikosi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos atitinkamose normose ir teisės aktuose. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, neturtinę žalą, kurią patyrė laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 23 d. iki 2019 m. rugsėjo 10 d., atliekant bausmę 3-io sektoriaus gyvenamosiose patalpose, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Tam, kad būtų konstatuotas atsakovo veiksmų (neveikimo) neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš gyvenamojo ploto trūkumo 20 būrio 1-oje patalpoje.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 111.1 ir 111.2. punktą, minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Atsakovės atstovas pateikė duomenis, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 19 d. iki 2019 m. balandžio 23 d. buvo apgyvendintas 20-o būrio 1-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 52,00 kv. m., joje buvo 16 miegamųjų vietų, vienam asmeniui teko 3,25 kv. m.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog 20-o būrio 1-ame gyvenamajame kambaryje buvo apgyvendinta 15 asmenų, o patalpos plotas tesiekia 45,00 kv. m, tačiau jokių tai pagrindžiančių įrodymų į bylą nepateikė. Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės atstovo į bylą pateiktomis oficialiomis pažymomis, todėl jomis remiasi ir konstatuoja, kad pareiškėjo teisė į minimalų teisės aktuose įtvirtintą gyvenamosios patalpos plotą laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 19 d. iki 2019 m. balandžio 23 d. nebuvo pažeista.

Nacionaliniai teisės aktai (Vidaus tvarkos taisyklės) nenumato, jog į minimalią vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą turi būti neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pagal LVAT formuojamą praktiką, tik nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-386-822/2017, 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016). Nagrinėjamu atveju teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto pažeidimas nenustatytas, todėl, skaičiuojant vienam asmeniui tekusią gyvenamojo ploto normą, patalpoje esančių baldų užimamas plotas nevertinamas.

Pareiškėjas nurodė, kad patalpose nebuvo jokios ventiliacijos, drėgna, veisėsi pelėsis, žiemą buvo šalta.

Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (HN 134:2015 39 punktas).

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, kas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, taip, be kita ko, iš dalies išvengiant ir drėgmės patalpose.

Teismas taip pat pažymi, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose.

Pagal Pravieniškių PN direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-56 patvirtinto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo 4 punktą, gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos pagal patvirtintą ir iškabintą patalpos budėjimo tvarkaraštį, patalpos valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio. Taigi, pareiškėjo teiginys, kad gyvenamosios patalpos netvarkingos, apipelijusios, patvirtina aplinkybę, jog atsakingas už patalpos tvarkymą asmuo tinkamai neatliko savo pareigų. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo patalpas, neturi problemų dėl drėgmės, pelėsio ir grybelio patalpose. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją. Byloje nėra ir jokių kompetentingų institucijų priimtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpų higieninė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai dėl drėgmės ir pelėsio atmetami kaip nepagrįsti.

Higienos normos HN 134:2015 16 punktas reglamentuoja, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C.

Atsakovės atstovas į bylą nepateikė duomenų apie ginčo laikotarpiu pareiškėjo gyvenamose patalpose buvusią temperatūrą, tačiau nurodė, kad yra užtikrinama tinkama gyvenamųjų patalpų temperatūrą šaltuoju metų periodu. Taip pat nurodė, kad esant būtinumui, pagal nuteistųjų prašymus išduodami elektriniai šildytuvai ar ventiliatoriai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK pareigūnus, administraciją dėl netinkamos temperatūros, šildytuvo ar ventiliatoriaus išdavimo, ar į Visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją dėl netinkamos temperatūros. Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, jog pareiškėjo teiginiai dėl buvusios netinkamos temperatūros gyvenamosiose patalpose yra deklaratyvūs ir atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildino iš netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo.

Pagal Higienos normos HN 134:2015 14 punktą mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Tačiau ši norma nereglamentuoja natūralaus apšvietimo dydžių, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo natūralaus apšvietimo atmestini.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą bei 2019 m. spalio 24 d. pažymoje nurodė, kad įstaiga užtikrina gyvenamųjų patalpų bendrą dirbtinę apšvietą, atitinkančią Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo duomenimis apie gyvenamųjų patalpų apšvietimo atitiktį nustatytiems reikalavimams, todėl jais remiasi. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu būtų apie netinkamas sąlygas informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl nepakankamo apšvietimo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 straipsnis).

Pareiškėjas skunde nurodo, jog buvo netinkama sanitarinių mazgų, prausyklos būklė t. y. apgadinti sanitarinių mazgų įrenginiai bei neužtikrinama švara. Atsakovės atstovas nurodė, kad patalpų einamieji remontai atliekami nuolat, todėl teiginiai dėl netvarkingų įrenginių bei nešvaros yra visiškai nepagrįsti.

Teismo nuomone, pareiškėjo teiginiai dėl sanitarinių mazgų ir prausyklos būklės yra deklaratyvūs, pareiškėjas konkrečiai nenurodo kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas, nenurodo, kokios neigiamos pasekmės kilo dėl nurodytų aplinkybių, taigi pareiškėjui nenurodžius su jo tariamu teisiu pažeidimu susijusiu aplinkybių, teismas neturi pagrindo konstatuoti kokius nors neteisėtus Pravieniškių PN veiksmus.

Pareiškėjas nurodė, kad nebuvo aprūpintas antra paklode, antru pagalvės užvalkalu, nebuvo išduodami jokie čiužinio užvalkalai, visas minkštasis lovos inventorius nehigieniškas.

Pagal HN 134:2015 42 punktą, draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims. Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (HN 134:2015 43 punktas). Čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir / arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje (HN 134:2015 41 punktas). Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 ( (toliau – Aprūpinimo aprašas), 3 punkte nustatyta, kad suimtajam (nuteistajam) atvykus į laisvės atėmimo vietą, nemokamai išduodamas čiužinys, pagalvė ir antklodė, jei suimtasis (nuteistasis) neturi nuosavos patalynės, jam papildomai išduodama paklodė, užvalkalas pagalvei ir užvalkalas antklodei.

Atsakovės atstovas nurodė, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 p. numatyta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę gauti išskalbtą patalynę įstaigoje užtikrinta. Pravieniškių PN nuolat teikia nuteistiesiems skalbinių skalbimo paslaugas, kurias perka. 2015 m. rugsėjo 15 d. įstaiga sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 76-292 su UAB „Kauno skalbykla“ dėl skalbinių skalbimo paslaugos teikimo. Nuo 2019 m. rugsėjo 5 d. sudaryta skalbimo paslaugų teikimo sutartis su UAB „Švaros versmė“.

Teismas pažymi, kad nors duomenų apie pareiškėjui išduotą minkštojo inventoriaus būklę nepateikta, tačiau pareiškėjas nenurodė ir nepateikė duomenų apie tai, kad būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl trūkstamo minkšto inventoriaus ar netinkamo jo dezinfekavimo, skalbimo, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje trūko inventoriaus - nebuvo sieninių pakabų rūbams pasikabinti, trūko kėdžių, spintelė prie lovos sulūžusi, nebuvo dėžių rūbams susidėti.

Nuteistieji aprūpinami visais baldais bei inventoriumi, vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normomis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“.

Atsakovės atstovas pažymėjo, jog Pravieniškių PN užtikrina tinkamą gyvenamųjų patalpų aprūpinimą inventoriumi. Pareiškėjas nei karto nesiskundė dėl inventoriaus trūkumo.

Duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Pravieniškių PN administraciją su skundais ar prašymais dėl sulūžusios spintelės, ar dėl kietojo inventoriaus trūkumo, o pataisos namai būtų nereagavę ar netinkamai reagavę į jo skundus/prašymus, byloje nėra, todėl pareiškėjo argumentai dėl sulūžusios praustuvės ir kietojo inventoriaus trūkumo atmestini.

Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad pastatų stoguose buvo asbesto, kuris žalojo sveikatą.

Higienos normos HN 134:2015 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą patvirtino, kad pataisos namų 3 sektoriuje gyvenamųjų patalpų stogo dangoje yra asbesto. Asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda labai smulkios, akimi nematomos skaidulos. Įstaigoje nevykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo duomenimis, todėl jais remiasi. Byloje nėra duomenų apie pataisos namuose ginčo laikotarpiu vykdytus remonto darbus. Pareiškėjas skunde konkrečių atvejų, kuomet statinio būklės buvo sukeltas tariamas pavojus jo sveikatai ar gyvybei, nenurodė, nesiejo šio pažeidimo su konkrečiai jam pasireiškusiomis individualiomis neigiamomis pasekmėmis. Byloje nėra jokių konkrečių įrodymų (rašytinių duomenų, susijusių su tam tikrais pareiškėjo susirgimais, diagnozėmis ar kt.) dėl asbesto tiesioginės įtakos pareiškėjo sveikatai. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovės atstovui kėlė pretenzijas dėl konkrečių statinio būklės sąlygotų jo teisių ar interesų pažeidimų. Įvertinęs tai, teismas sprendžia, kad, nesant tokių duomenų, vien tik pareiškėjo nurodytų abstrakčių aplinkybių pagrindu atsakovės atstovo neteisėti veiksmai šiame kontekste negali būti konstatuoti.

Pareiškėjas Pravieniškių PN patirtus išgyvenimus sieja ir su aplinkybe, jog pataisos namų administracija toleravo subkultūros egzistavimą, todėl maistą valgyti teko iš pažymėtų indų, naudotis tik tam tikram nuteistųjų ratui priskirtais dušais, tualetais, sporto inventoriumi.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažyminėtina, kad nuteistieji į būrius skirstomi pagal nustatytus kriterijus siekiant atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; bei padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų (BVK 70 str. 1 d.). Sprendžiant dėl nuteistųjų paskirstymo tuose pačiuose pataisos namuose į grupes (paprastoji, lengvoji, drausmės), būrius, skyrius bei konkrečias gyvenamąsias patalpas, turi būti atsižvelgiama į BVK įtvirtintų tikslų visumą, taip pat laikomasi nuteistųjų atskiro laikymo kriterijų, įtvirtintų BVK 70 straipsnio 3 dalyje ir, esant galimybėms, įvertinami papildomi izoliavimo kriterijai, numatyti šio Kodekso 70 straipsnio 4 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1964/2012).

Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad BVK ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai nenumato, jog nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į būrius ar konkrečias gyvenamąsias patalpas gali vykti pagal jų pasirinkimą, nes tai gali prieštarauti BVK įtvirtintiems pataisos įstaigų režimo tikslams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1964/2012). Nuteistasis, būdamas paskirtas į atitinkamą būrį, atsiradus svarbių priežasčių, bet kada gali pateikti administracijai motyvuotą prašymą dėl izoliavimo nuo kitų nuteistųjų (BVK 70 str. 6 d.), tačiau nemotyvuotas (nepagrįstas realia grėsme sveikatai, gyvybei ar kitais svarbiais motyvais) atsisakymas vykdyti teisėtą administracijos reikalavimą vykti į paskirtą būrį yra pagrindas konstatuoti režimo pažeidimą ir spręsti dėl nuobaudos paskyrimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1501/2012; 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012).

Atsakovės atstovas nurodė, kad Pravieniškių PN administracija neskirsto nuteistųjų į jokias kitokias grupes, nei numato įstatymai, netoleruoja nuteistųjų subkultūros apraiškų. Pravieniškių PN-AK savo veiklą vykdo vadovaudamasi Lietuvos įstatymais, bei bendraisiais bausmių pykdymo principais: nuteistųjų lygybės taikant bausmių vykdymo įstatymus principu (taikant bausmių vykdymo įstatymus, vadovaujamasi principu, kad visi nuteistieji lygūs nepaisant jų kilmės, lyties, socialinės ar turtinės padėties, tautybės ar rasės, politinių pažiūrų ir partiškumo, išsilavinimo, kalbos, religinių ar kitokių įsitikinimų, genetinių savybių, neįgalumo, seksualinės orientacijos, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų nenumatytų Lietuvos Respublikos įstatymuose aplinkybių), humanizmo principu (vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą), teisėtumo, pagarbos žmogaus teisėms ir kitais principais.

Byloje nėra jokių dokumentų, iš kurių teismas galėtų spręsti, kad pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją dėl galimai egzistuojančių „kastų“.

Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo jo diskriminavimą, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Teismas akcentuoja, kad pats pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtino (tiesioginio) priežastinio ryšio.

Pareiškėjas nurodė, jog pasivaikščiojimo kiemelis mažas, jame buvo įrengta krepšinio lenta ir futbolo aikštelė kartu. Pažymėjo, jog pasivaikščiojimo kiemelis neatskirtas nuo sporto aikštyno apsauginiu tinklu, todėl kildavo grėsmė būti sužalotam kokiu nors sporto inventoriumi.

Teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimų kiemelių plotų bei vienu metu juose leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus, taip pat nereglamentuoja sporto aikštynų įrengimo, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamai įrengtų sporto aikštynų atmetami.

Pareiškėjas nurodė, kad 20 būrio sanitariniuose mazguose trūko pisuarų, todėl tekdavo stovėti eilėse.

2017 m. Aprūpinimo normose numatyta, kad 1 praustuvė skiriama ne daugiau kaip 15 asmenų, 1 klozetas arba pisuaras – ne daugiau kaip 15 asmenų. Atsakovės atstovas atsiliepime ir pažymoje nurodė, jog Pravieniškių PN 3 sektoriaus 20 būrio sanitariniame mazge įrengti 9 unitazai ir 3 pisuarai.

Atsakovės atstovui nepateikus duomenų apie nuteistųjų skaičių 20 būryje, teismas vertina, kad atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl sanitarinių įrenginių trūkumo. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas konstatuoja, kad 20 būryje sanitarinių įrenginių skaičius neatitiko 2017 m. Aprūpinimo normose nustatytų reikalavimų, dėl ko galėjo susidaryti eilės prie sanitarinių įrenginių.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad sanitariniuose mazguose nebuvo privatumo, nes tualetų kabinose nebuvo galimybės užsirakinti.

Atsakovės atstovas nurodė, kad Įstaigos sanitarinio mazgo įrengimas atitinka keliamus reikalavimus. Privatumui užtikrinti burių tualetuose įrengtos kabinos 2 m. aukščio. Tarp pisuarų sumontuotos pertvaros, kurių aukštis 1,5 m. Tualetų kabinos su užraktais, nuteistųjų sugadintas inventorius nedelsiant tvarkomas.

Teismas pažymi, kad teisinis reglamentavimas nenumato sanitarinio mazgo durų įrengimo su rakinama spyna, todėl atsakovo atstovo neteisėti veiksmai dėl šių aplinkybių nekonstatuotini.

Įvertinus tai, jog unitazais naudojamasi ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, teismų praktikoje pripažįstama, jog asmeniui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui konstatuoti, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-01929-520/2018). Įvertinus minėtas aplinkybes bei išdėstytus argumentus, atsižvelgus į byloje esančius duomenis, į tai, kad pareiškėjas buvo kalinamas pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, o sanitariniai mazgai (tualeto ir kitos patalpos) įrengti atskirai, ne gyvenamosiose patalpose, į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjo argumentai dėl teisės į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais ginčo laikotarpiu pažeidimo nepripažintini pagrįstais.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad patalpose buvo pilna vorų, blakių, pelių ir tarakonų.

Pagal Higienos normos HN 134:2015 20 punktą, laisvės atėmimo vietoje neturi būti kenkėjų. Bylos duomenimis, pataisos namai yra sudarę paslaugų teikimo sutartį su UAB „Utenos deratizacija“, pagal kurią įstaigos objektuose teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Pravieniškių PN administraciją dėl kenkėjų plitimo. Byloje taip pat nenustatyta, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi. Teismo nuomone, nėra pagrindo tikėti pareiškėjo deklaratyviomis, jokiais objektyviais įrodymais nepagrįstomis abstrakčiomis aplinkybėmis, siejamomis su kenkėjų plitimu.

Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad įstatyminis reikalavimas (atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus) visgi nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012, 2014 m. vasario 18 d.. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-135/2014). Tai, kad, pareiškėjas nurodo eilę pažeidimų, teismas neįpareigotas spręsti ir aptarti juos kiekvieną detaliai. ABTĮ nuostatos nereikalauja, kad sprendime būtų nurodyti visi pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai ir pateikti įrodymai, perteiktas šių įrodymų turinys. Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo vertintina įrodymų visuma susijusi su skundo dalyku. Taigi likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtu kankinimu, orumo ir garbės pažeminimu, sukeltais dideliais nepatogumais, dvasiniais išgyvenimais. Duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi dėl netinkamų kalinimo sąlygų galimai sukeltų sveikatos sutrikimų, nėra. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl nustatytų pažeidimų (sanitarinių įrenginių trūkumo) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose yra ne kartą konstatuota, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT administracinę bylą Nr. A143-1966/2008, administracinę bylą Nr. A 502-734/2009, administracinę bylą Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje praktikoje yra nurodęs, kad vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017) arba žalos padarymo faktas tokiu pažeidimu apskritai nekonstatuojamas ir skundas atmetamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-525/2017).

Įvertinęs byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, jų trukmę, nenustatęs apie pažeidimų galimą poveikį pareiškėjo sveikatai, kad dėl šių pažeidimų sukeltų nepatogumų pareiškėjas nesikreipė į pataisos įstaigos administraciją, ar kitas kompetentingas institucijas, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius į bylą pateikė pažymą apie 266,12 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 6 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 99 straipsnį, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos valstybei atlyginamos pagal šio Kodekso 96 straipsnyje nustatytas taisykles. Šiame straipsnyje yra įtvirtinta bendra išlaidų atlyginimo taisyklė, kad „moka pralaimėjusi šalis“, išskyrus atvejus, kai šalys yra atleistos nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies. Tokiu atveju valstybės naudai turi būti priteisiamos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos patirtos pareiškėjo atstovavimo išlaidos iš ginčą pralaimėjusios šalies. Tačiau šiuo atveju ginčą pralaimėjusi šalis yra valstybė, o atstovavimo išlaidas patyrė taip pat valstybė, kuri garantavo nemokamą pareiškėjo atstovavimą byloje. Atsižvelgus į tai, kad asignavimų valdytojas sutampa (Teisingumo ministerija), prašymas dėl išlaidų atlyginimo netenkintinas (žr. LVAT 2017-11-08 nutartis Nr. A-2160-261/2017).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 103 straipsnio 2 punktu, teisėja

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo V. S. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

TeisėjaNatalja Zelionkienė