- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-27
- Bylos Nr.
- P-502-83-13
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00981-2011-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė, Artūras Drigotas (pran.)
- Pareiškėjas
- M. B.
- Atsakovas
- Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
- Kategorijos
- 80.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. B. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A602-2865/2012 pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas M. B. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. O-2-(1.5)-3479, kuriuo buvo paliktas nenagrinėtas jo 2011 m. gruodžio 6 d. prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius).
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 21 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas, nesutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. O-2-(1.5)-3479.
II.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 11 d. nutartimi atmetė M. B. apeliacinį skundą ir Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl atsakovo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Kauno VGTPT, Tarnyba) 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimo Nr. O-2-(1.5)-3479, kuriuo buvo paliktas nenagrinėtu pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš VSDFV Kauno skyriaus.
Iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, jog pareiškėjo prašymas nenagrinėtu paliktas vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 23 straipsnio 6 dalimi bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 12 punktu. Atsakovas savo sprendimą motyvavo tuo, jog 2009 m. birželio 30 d. Tarnyba sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-09-N-1972-2108 jau yra nusprendusi atsisakyti teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš VSDFV, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. lapkričio 8 d. tokį Tarnybos sprendimą pripažino pagrįstu ir teisėtu. Tarnyba pabrėžė, jog pareiškėjo 2011 m. gruodžio 6 d. prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl neturtinės ir turtinės žalos iš VSDFV ir papildomos dalies paskaičiavimo, paliekamas nenagrinėtu, nes jis yra analogiškas Tarnyboje 2008 m. spalio 9 d. gautam prašymui reg. Nr. TP-1-(2.1)-1972.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, sprendė, jog Tarnybos 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas bei pareiškėjo skundą atmetė, su kuo pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą, teisingai taikė materialinės teisės normas ir procesinių pažeidimų, dėl kurių būtų pagrindas naikinti teismo sprendimą, nepadarė.
Atkreiptinas dėmesys, jog VAĮ 1 straipsnis inter alia numato, jog šis Įstatymas sudaro prielaidas įgyvendinti teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą. Tačiau pagal šio Įstatymo 23 straipsnio 6 dalį (redakcija nuo 2011 m. gegužės 1 d.) skundas nenagrinėjamas, jeigu tuo pačiu klausimu teismas jau yra priėmęs sprendimą arba tas pats viešojo administravimo subjektas yra priėmęs administracinės procedūros sprendimą ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą, taip pat jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. Apie sprendimą nenagrinėti skundo pranešama asmeniui ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo skundo gavimo dienos.
Taisyklių 12 punktas numato, jog prašymai, su kuriais tas pats asmuo kreipiasi į instituciją tuo pačiu klausimu, nenagrinėjami, jeigu nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu. Kai pakartotinis prašymas nenagrinėjamas, institucija per 5 darbo dienas nuo pakartotinio prašymo gavimo institucijoje praneša asmeniui, kodėl jo prašymas nenagrinėjamas, ir nurodo šio sprendimo apskundimo tvarką.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo, reglamentuojantis valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, 11 straipsnio 6 dalies 1 punktas įtvirtina, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, kai pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, o tos pačios straipsnio dalies 2 punktas numato, jog antrinė pagalba neteikiama, kai atstovavimas byloje yra neperspektyvus.
Aiškindamas pastarąsias Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, jog jų taikymas siejamas su atitinkamų specialių teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus, t. y. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba savo kompetencijos ribose turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą (žr. LVAT administracines bylas Nr. A756-1390/2010; A822-2812/2012).
Šalies argumentai
Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas į VSDFV Kauno skyrių kreipėsi pakartotinai. Pirmą kartą į Tarnybą jis su prašymu kreipėsi 2008 m. spalio 9 d. bei prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš VSDFV. Būtent – pareiškėjas siekė teisinės pagalbos kreipiantis teisminės gynybos dėl neįskaitytų jo sumokėtų socialinio draudimo įmokų bei nuo jų neskaičiuojamos senatvės pensijos bei turtinės ir neturtinės žalos priteisimo atsakovams VSDFV ir UAB „Kauno šilas“. Kauno VGTPT 2009 m. birželio 30 d. sprendimu pareiškėjo prašymo netenkino ir antrinės teisinės pagalbos jam neskyrė. Kauno apygardos administracinis teismas sprendimu administracinėje byloje Nr. I-883-557/2009 ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-1426/2010, patikrinę minėtąjį sprendimą, jį paliko nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
Antrą kartą į Tarnybą pareiškėjas kreipėsi su 2011 m. gruodžio 6 d. prašymu, iš kuriuo turinio matyti, jog jis siekė teisinės pagalbos LVAT administracinėje byloje Nr. AS525-661/2011, t. y. kreipėsi dėl neteisingai paskaičiuotos pensijos, neįskaitytų socialinio draudimo įmokų bei turtinės ir neturtinės žalos priteisimo. Minėtoje byloje yra priimtas nagrinėti tik pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, todėl spręsta, jog abu pareiškėjo prašymai buvo susiję būtent su turtinės ir neturtinės žalos atlyginimu, o pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstos išvados, jog jie buvo tapatūs. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog teismas nepagrįstai konstatavo prašymų tapatumą, nes jis tą padarė detaliai apžvelgęs faktines aplinkybes ir išanalizavęs minėtų prašymų turinį, kam apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria ir nekartoja.
Pridurtina, jog nustačiusi pareiškėjo teiktų prašymų tapatumą, Tarnyba pagrįstai vadovavosi VAĮ 23 straipsnio 6 dalimi bei Taisyklių 12 punktu, bei paliko pakartotinį pareiškėjo prašymą nenagrinėtu. Teisėjų kolegija vertina, jog pareiškėjas be pagrindo remiasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsniu, teigdamas, jog būtent jis taikytinas ginčo situacijai, nes šis straipsnis reglamentuoja antrinės pagalbos teikimo tvarką, dėl kurios nagrinėjamu atveju nebuvo spręsta iš esmės, palikus skundą nenagrinėtu, kaip pareiškėjo pakartotinio kreipimosi dėl to paties klausimo, dėl kurio teismas jau yra priėmęs sprendimą arba tas pats viešojo administravimo subjektas yra priėmęs administracinės procedūros sprendimą, neigiamą išdavą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, jog Tarnyba pagal šio straipsnio 3 dalį, įtvirtinančią, kad sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas – tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priima kita tarnyba teisingumo ministro nustatyta tvarka, turėjo perduoti kitai tarnybai. Juo labiau, jog pareiškėjas pakartotiniu 2011 m. gruodžio 6 d. prašymu ginčą inicijavo ne dėl Kauno VGTPT veiksmų, bet dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, siejant tai su jam neteisingai paskaičiuota pensija ir būtent tokio pobūdžio byloje prašė teisinės pagalbos. Analogiškai ginčo situacijai nėra taikytinas ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 2 dalies terminas sprendimui dėl antrinės pagalbos suteikimo priimti, ką nepagrįstai nurodo pareiškėjas, nes jo prašymas, kaip minėta, net nebuvo nagrinėtas. Priešingai – Tarnyba apie pareiškėjo atžvilgiu priimtą sprendimą turėjo informuoti, vadovaudamasi VAĮ 23 straipsnio 6 dalyje numatytu 5 dienų terminu, kurio ji, kaip matyti iš bylos duomenų, nepažeidė.
Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimą neteisėtumą taip pat grindžia proceso teisės pažeidimais. Pirmiausia jis nurodo, jog byla buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, t. y. teigia, jog kolegijos pirmininkas teisėjas Rimantas Giedraitis ir kolegijos teisėja Janina Vitunskienė išnagrinėjo pareiškėjo administracinę bylą Nr. 1-552-414/2009 dėl Tarnybos atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą (2008 m. lapkričio 5 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-08-N-1972-2490), priimdami 2009 m. birželio 19 d. sprendimą, tokiu būdu pažeidžiant Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 46 straipsnio 4 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi minėtą sprendimą, su tokiais pareiškėjo teiginiais nesutinka. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju, apeliuojant konkrečiu proceso teisės pažeidimu (neteisėtos sudėties teismas), aktualus galėtų būti Kauno VGTPT 2009 m. birželio 30 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui pirmą kartą buvo atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą, teisėtumo išnagrinėjimas, kurį atliko tie patys teisėjai. Tačiau pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje Nr. I-552-414/2009, išnagrinėtoje Kauno apygardos administraciniame teisme, šis sprendimas teismine tvarka revizuojamas nebuvo, priešingai – minėti teisėjai, be kita ko, panaikino kitą – Kauno VGTPT 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-08-N-1972-2490. Todėl prielaidų teigti, kad buvo pažeista ABTĮ 46 straipsnio 4 dalis ar bendrasis principas, jog niekas negali būti teisėju savo byloje (nemo iudex in causa sua), konkrečiu atveju nėra. Be to, jei pareiškėjas manė, jog teisėjai jo bylą gali išnagrinėti šališkai, jis galėjo pasinaudoti ABTĮ 47 straipsnyje įtvirtintu nušalinimo institutu, tačiau to nepadarė.
Pareiškėjas taip pat tikina, jog teismas pažeidė pasiruošimo administracinių bylų nagrinėjimo teisme tvarką, numatytą ABTĮ 68 straipsnio 4 dalies 4 punkte, t. y. neišsiuntė atsakovui siuntimo į teismo posėdį, tuo atimdamas jam teisę išklausyti atsakovo įrodymus dėl pareiškėjo skunde nurodytų reikalavimų palikimo nenagrinėtais. Teisėjų kolegija vertina, jog tokie pareiškėjo argumentai neatitinka faktinių bylos duomenų, nes iš jų matyti, kad atsakovui apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta tinkamai, o jis savo ruožtu prašė nagrinėti bylą jam nedalyvaujant. Todėl atsakovo atstovų nedalyvavimas teismo posėdyje nebuvo kliūtis nagrinėti bylą (ABTĮ 78 str. 3 d.). Pareiškėjas nepagrįstai atsakovo atstovų nedalyvavimą teismo posėdyje sieja su savo procesinių teisių pažeidimu, nes jis atsakovo kontrpoziciją ir atsikirtimus galėjo sužinoti pasinaudodamas teise susipažinti su bylos medžiaga (ABTĮ 51 str.), inter alia – su atsakovo atsiliepimu, todėl teigti, kad byloje nebuvo išklausyta kita pusė (audiatur et altera pars) yra nepagrįsta.
III.
Pareiškėjas M. B. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A602-2865/2012 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2, 3, 4, 9 ir 10 punkto pagrindu.
Pareiškėjas paaiškina, kad byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo. Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Rimanto Giedraičio, kolegijos teisėjų Janinos Vitunskienės ir Kęstučio Gudyno, išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-552-414/2009, kurioje buvo ginčijamas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-08-N-1972-2490. Teisėjas Rimantas Giedraitis taip pat dalyvavo nagrinėjant šią administracinę bylą (Nr. I-420-414/2012) dėl Kauno VGTPT 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimo Nr. O-2-(1.5)-3479 teisėtumo ir pagrįstumo. Tuo buvo pažeistos ABTĮ 46 straipsnio 1 ir 4 dalies, 142 straipsnio 1 dalies, 142 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. sprendimo, taip pat buvo neteisėtos sudėties. Teisėjas Arūnas Sutkevičius buvo teisėjų kolegijos, kuri administracinėje byloje Nr. A63-1426/2010 tikrino Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 12 d. sprendimo (administracinė byla Nr. I-883-554/2009) teisėtumą, narys (ABTĮ 46 str. 4 d., 142 str. 1 d., 142 str. 2 d. 1 p.).
Kauno apygardos administracinis teismas pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui suklastotą administracinę bylą Nr. I-420-414/2012, nes iš jos buvo išimti prie pareiškėjo 2011 m. birželio 13 d. skundo pridėti rašytiniai įrodymai (ABTĮ 153 str. 2 d. 3 ir 4 p.). Dėl šios priežasties LVAT negalėjo tinkamai išnagrinėti apeliacinio skundo. Be to, yra melagingas LVAT motyvas, kad atsakovui apie posėdžio vietą ir laiką buvo pranešta tinkamai. Šį argumentą LVAT grindė suklastotu pirmosios instancijos teismo 2012 m. balandžio 5 d. posėdžio protokolu.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėdamas ginčą iš esmės LVAT nepagrįstai vadovavosi Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 12 punkto bei Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies nuostatomis, nes privalėjo taikyti specialią teisės normą – Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 2 ir 3 dalį (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.
Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.
Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir 2012 m. gruodžio 11 d. priėmus nutartį, administracinė byla Nr. A602-2865/2012 buvo užbaigta. Po bylos užbaigimo vėl ją nagrinėti nebegalima. Procesas baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, t. y. esant konkretiems ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintiems pagrindams. Pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A602-2865/2012 Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo išsiųstas 2013 m. sausio 31 d. (b. l. 184), t. y. paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyto trijų mėnesių termino.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. liepos 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P442-166/2011 pažymėjo, kad procesas administracinėje byloje atnaujinamas tik tuomet, jeigu prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo pateikia pakankamai argumentų, patvirtinančių ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardytų konkrečių proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo turi būti motyvuotas. Taigi nustatyti pagrindai bei reikalavimai prašymo turiniui įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, prašymą pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, priešingu atveju procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.).
M. B. siekia atnaujinti procesą administracinėje byloje net penkiais ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais: vadovaujantis 2 (naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu), 3 (įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti žinomai melagingi liudytojo parodymai, žinomai melaginga eksperto išvada, žinomai neteisingas vertimas, dokumentų arba daiktinių įrodymų suklastojimas, dėl kurių priimtas neteisėtas arba nepagrįstas sprendimas), 4 (įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti nusikalstami šalių, kitų bylos proceso dalyvių ar jų atstovų veiksmai arba nusikalstamos teisėjų veikos, padaryti nagrinėjant šią bylą), 9 (jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas) ir 10 (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį) punktu.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, jog ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme esminėmis bylai aplinkybėmis laikytinos tokios aplinkybės, kurioms paaiškėjus, ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasibaigia arba pasikeičia. Be to, tai gali būti tik tokios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) šios turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas (žr. administracines bylas Nr. P15-60/2006, P6-169/2007, P556-68/2008, P858-43/2010).
Pažymėtina, jog tam, kad aplinkybės galėtų būti laikomos naujai paaiškėjusiomis, jos turi būti faktinio pobūdžio ir turi patekti į nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyką. Procesinio pobūdžio faktus sudarančios tam tikros aplinkybės (pvz., tikras arba tariamas neinformavimas apie teismo posėdį) negali būti siejamos su naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme (2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-68/2012). Todėl pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas padarė tam tikrus proceso teisės normų pažeidimus, t. y. neinformavo atsakovo apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, neištyrė pareiškėjo prašomų įrodymų, negali būti vertinami kaip pagrindas atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu. Kadangi akcentuodamas dalies bylos medžiagos trūkumą M. B. nepateikė įsiteisėjusio teismo priimto baigiamojo akto, kuriuo būtų konstatuota bent viena ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta aplinkybė, kuria rėmėsi administracinis teismas ir ji lėmė atitinkamos išvados padarymą, ar bent viena ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta nusikalstama veika, atnaujinti procesą dėl šių priežasčių taip pat negalima.
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. Neteisėta teismo sudėtis gali būti konstatuota tik nustačius ABTĮ septintojo skirsnio (46 ir 47 str.) nuostatų pažeidimus. Teismo sudėtis yra neteisėta, jei ji neatitinka įstatymo reikalavimų (ABTĮ 46 str.), teismas buvo šališkas (ABTĮ 47 str.), buvo pažeistas draudimas teisėjui pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylą (ABTĮ 46 str.).
Būtinybę atnaujinti bylos Nr. A602-2865/2012 procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu pareiškėjas grindžia tuo, kad į šią bylą nagrinėjusios apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos sudėtį buvo įtrauktas teisėjas Arūnas Sutkevičius, kuris dalyvavo nagrinėjant administracinę bylą Nr. A63-1426/2010.
ABTĮ 46 straipsnio 4 dalis numato, jog teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant administracinę bylą ir priimant joje sprendimą (nutarimą, nutartį) išsprendžiant bylą iš esmės, negali dalyvauti nagrinėjant tą bylą nei apeliacinės instancijos teisme, nei pakartotinai tą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tai reiškia, jog draudimas pakartotinai dalyvauti nagrinėjant bylą siejamas tik su dalyvavimu toje pačioje byloje, ir kuri jau buvo išnagrinėta iš esmės.
Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo minimoje administracinėje byloje Nr. A63-1426/2010 buvo vertinamas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2009 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-09-N-1972-2108 atsisakyti teikti pareiškėjui valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą teisėtumas ir pagrįstumas, o administracinės bylos Nr. A602-2865/2012 dalyką sudarė Tarnybos 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimas Nr. O-2-(1.5)-3479 palikti pareiškėjo prašymą nenagrinėtą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog tikrinamoje byloje pareikštas pareiškėjo skundas nebuvo tapatus skundui, išnagrinėtam administracinėje byloje Nr. A63-1426/2010. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, aplinkybės, kad tas pats teisėjas yra dalyvavęs nagrinėjant kitas panašaus pobūdžio bylas arba teisėjas jau yra nagrinėjęs bylas pagal to paties pareiškėjo skundus, nėra pagrindas pripažinti tokią situaciją kaip keliančią abejonių dėl teismo sudėties teisėtumo. Todėl M. B. nenurodžius jokių realių faktų, kurie leistų spręsti apie apeliacinės instancijos teismo (teisėjų kolegijos) šališkumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo tvirtinti, jog bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas (teisėjų kolegija ar konkretus jos narys) buvo šališkas subjektyviąja ar objektyviąja prasme. Atitinkamai dėl Kauno apygardos administracinio teismo sudėties teisėtumo buvo išsamiai pasisakyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. nutartyje.
Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialinės teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. M. B. tokių įrodymų nepateikė. Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad jis nesutinka su Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies, nustatančios asmens rašytinio kreipimosi į viešojo administravimo subjektą nenagrinėjimo atvejus, t. y. klausimų, kurių išsprendimas sukelia procesinio pobūdžio teisines pasekmes, taikymu. Remiantis tuo pareiškėjo argumentai, susiję su apeliacinės instancijos teismo atliktu bylos faktinių aplinkybių vertinimu Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies reguliavimo kontekste, atmestini kaip nesudarantys prielaidų atnaujinti bylos procesą.
Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo M. B. prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl netenkinamas ir atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A602-2865/2012 atsisakoma.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo M. B. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.
Atsisakyti atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A602-2865/2012 pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.
Nutartis neskundžiama.