Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė, veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens A atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 16 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos viešosios įstaigos Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro prašymą dėl leidimo priverstinai hospitalizuoti ir gydyti suinteresuotą asmenį A.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras kreipėsi į teismą, prašydama leisti priverstinai hospitalizuoti ir gydyti suinteresuotą asmenį A vieno mėnesio laikotarpiui nuo 2026 m. sausio 13 d.

2. Pareiškėja nurodė, kad suinteresuotas asmuo hospitalizuotas 2026 m. sausio 13 d., su hospitalizacija nesutiko. Pacientas 2026 m. sausio 13 d. atvežtas greitosios medicinos pagalbos su policijos palyda dėl neprognozuojamo elgesio, kai, gydytojo vizito metu išsiaiškinus apie buvusį fizinį smurtą prieš motiną, pacientas staiga tapo psichomotoriškai sujaudintas.

3. Su prašymu pateikta Gydytojų 2026 m. sausio 15 d. konsiliumo su administracijos atstovu dėl veiksnaus asmens priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo išvada, kurioje nurodyta suinteresuoto asmens diagnozė – kiti patikslinti psichikos sutrikimai dėl galvos smegenų pažeidimo, disfunkcijos ir somatinės ligos (F.06.8). Taip pat konstatuota, kad pacientas serga sunkia psichikos liga, šiuo metu yra reikšmingas psichikos būklės pablogėjimas su ryškaus psichomotorinio sujaudinimo, neadekvataus elgesio epizodais, buvusiu fizinius smurtu prieš motiną, dėl to yra reali grėsmė, kad pacientas savo veiksmais gali padaryti esminę žalą aplinkinių sveikatai ir gyvybei ir (ar) turtui, todėl reikalingas gydymas psichiatrijos stacionare pagal būtinosios pagalbos indikacijas.

4. Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovė palaikė prašyme išdėstytas aplinkybes. Papildomai paaiškino, kad suinteresuotas asmuo vaistų negeria, todėl jo psichikos sveikatos būklė blogėja ir progresuoja, pasireiškia fizine agresija artimoje aplinkoje. Prašo leisti gydyti vieną mėnesį, nes toks laiko tarpas yra reikalingas vaistams suderinti, paciento būklei stabilizuoti, stebint asmens psichikos sveikatos būklės pokyčius.

5. Teismo posėdžio metu suinteresuotas asmuo A nurodė savo gimimo datą, gyvenamąją vietą. Paaiškino, kad į ligoninę jį atvežė policija, nes jis nesutiko su gydytoju dėl jo paguldymo į stacionarą. Pabrėžė, kad jis turi teisę neklausyti gydytojo, o jokių įrodymų, pareiškimų, kad jis ką nors skriaudžia, nėra. Tvirtino, kad yra sveikas, todėl nesutinka gydytis. Nurodė, kad, jeigu liks gydymo įstaigoje, tai jo būklė, savaime aišku, pablogės, tačiau prašomas patikslinti, to nepaaiškino. Teigė, kad vaistus geria, juos jam nuperka mama. Atsakydamas į savo atstovo klausimus išsakė, kad nesupranta, kodėl gydytojai turi teisę spręsti apie jo gydymą. Jis nesiruošia nieko pasirašyti, kita vertus, jam iš dalies tiktų, jeigu būtų nustatytas tikslus 30 dienų terminas, nes tuomet būtų aišku.

6. Suinteresuoto asmens A atstovas advokatas Z. B. nurodė, kad neturi pagrindo abejoti gydytojų kompetencija ir prieštarauti pareiškėjos prašymui priverstinai hospitalizuoti ir gydyti pacientą. Nurodė, kad suinteresuotas asmuo nėra piktas ir kad gydytojai turi pareigą, atsiradus pagrindui, sutrumpinti priverstinio hospitalizavimo ir gydymo laikotarpį.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. sausio 16 d. nutartimi pareiškėjos prašymą tenkino, davė leidimą priverstinai hospitalizuoti ir priverstinai gydyti A VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre 30 dienų, terminą skaičiuojant nuo 2026 m. sausio 13 d., išaiškino pareiškėjai, kad, išnykus priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo poreikiui ir gydytojui psichiatrui rekomendavus, psichikos sveikatos priežiūros įstaiga privalo nutraukti psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinį hospitalizavimą ir (ar) priverstinį gydymą anksčiau, negu baigiasi teismo nutartimi nustatytas terminas.

8. Teismas nurodė, kad nors teismo posėdžio metu suinteresuotas asmuo neigė išvadoje nurodytas aplinkybes ir gydymo poreikį, tačiau iš pateiktų įrodymų nustatyta, kad šiuo metu jam pasireiškia psichikos sutrikimai, būklės pablogėjimas su psichomotorinio sujaudinimo, neadekvataus elgesio epizodais. Nors suinteresuotas asmuo teismo posėdyje teigė, kad nuolat geria gydytojo paskirtus vaistus, kuriuos jam nuperka mama, tačiau nustatyta, jog, suinteresuoto asmens motinos tvirtinimu, pacientas vaistų nevartoja. Teismo posėdyje suinteresuotas asmuo elgėsi ramiai, tačiau tai nepaneigia gydytojų nustatytos aplinkybės, kad šiuo metu esami psichikos sveikatos sutrikimai lemia ne nuolatinį, bet epizodinį neadekvatų (neprognozuojamą) suinteresuoto asmens elgesį. Teismo vertinimu, suinteresuoto asmens paaiškinimai nepatvirtina, kad gydytojų komisijos konstatuota šiuo metu esama jo psichikos sveikata yra be sutrikimų, atitinka Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 1 straipsnio 14 punktą. Teismas neturi pagrindo abejoti gydytojų komisijos išvada, kad suinteresuoto asmens psichikos sveikata negali būti atkurta (stabilizuota) kitu gydymosi būdu (pvz., ambulatoriškai). Šiame kontekste akcentuotina tai, kad iš visų byloje surinktų įrodymų (rašytinių, žodinių paaiškinimų) darytina išvada, kad suinteresuotas asmuo save laiko esant sveiką, t. y. iš viso nereikalingu psichikos sveikatos priežiūros specialistų pagalbos. Tai patvirtina pareiškėjo argumentus, kad suinteresuotas asmuo nėra kritiškas savo būsenai. Be to, atsižvelgiant į teismui pateiktus medicininius duomenis, kuriuose užfiksuotas suinteresuoto asmens psichikos sveikatos pobūdis, sutrikimų eiga ir jų pasireiškimas, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl vaistų suinteresuotam asmeniui suderinimo, būklės stabilizavimo ir psichikos sveikatos tvarumo užtikrinimo ir tam reikalingos trukmės yra pagrįsti.

9. Teismas pažymėjo, jog nepateikta pakankamai duomenų, iš kurių būtų galima daryti pagrįstą išvadą, kad trumpesnio termino nei 30 dienų gydymas stacionare šiuo konkrečiu atveju būtų pakankamas. Be to, ir pats suinteresuotas asmuo teismo posėdyje nurodė, kad norėtų, jog būtų skirtas konkretus 30 dienų terminas. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškime nurodytus argumentus, į Gydytojų 2026 m. sausio 15 d. konsiliumo su administracijos atstovu dėl veiksnaus asmens priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo išvadą, kurioje yra motyvuotas A gydymo būtinumas, teismo posėdžio metu išsakytus byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, daro išvadą, kad bylos duomenys pakankamai patvirtina, kad dėl A psichikos sveikatos būklės gali būti padaryta esminės žalos kitų asmenų sveikatai ar turtui (Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 12 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnis, 2.26 straipsnio 4 dalis). Nustatytos aplinkybės sudaro teisinį pagrindą teismui tenkinti pareiškėjos prašymą ir duoti leidimą priverstinai hospitalizuoti ir gydyti suinteresuotą A VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre 30 dienų, terminą pradedant skaičiuoti nuo 2026 m. sausio 13 d.

III. Atskirojo skundo argumentai

10. Suinteresuotas asmuo atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 16 d. nutartį.

11. Atskirajame skunde nurodoma, kad Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 12 straipsnis numato, kad psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas, atsisakantis hospitalizavimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų institucijų nustatyta tvarka gali būti priverstinai hospitalizuojamas, bet ne ilgiau kaip 3 darbo dienas, tik jeigu iš paciento elgesio ir (ar) kitų objektyvių duomenų galima pagrįstai spręsti, kad yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. Taigi priverstinai hospitalizuoti asmenį galima tada, kai jis: 1) turi psichikos ir elgesio sutrikimų; 2) iš jo elgesio ir (ar) kitų objektyvių duomenų galima pagrįstai spręsti, kad yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui; 3) atsisako hospitalizavimo.

12. Atskirajame skunde teigiama, jog A yra veiksnus asmuo ir save laiko psichiškai sveiku. Į psichiatrijos ligoninę pateko pirmą kartą. Tiek patekęs į ligoninę, tiek teismo posėdžio metu nurodė, kad nesutinka su gydytoju dėl jo siūlymo gultis į stacionarą. Nurodė, kad turi teisę neklausyti gydytojo. Kaip matyti iš gydytojų konsiliumo išvados, jo žodžius, kad išėjo iš gydytojo kabineto jam pasiūlius vykti į stacionarą, kad supyko ir išėjo iš gydytojo kabineto, patvirtino ir suinteresuoto asmens motina. Teismas pareiškėjo žodžių neišgirdo ir sprendė tik iš teismo posėdžio metu byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų, padarė išvadą, kad dėl psichikos būklės pareiškėjas gali padaryti esminės žalos savo ir aplinkinių gyvybei, sveikatai, turtui. Pareiškėjas sutinka, kad buvo supykęs ir nesutiko su gydytojo pasiūlymu, tačiau nebuvo ir nėra ūmios psichozės būsenos, todėl nėra realios grėsmės, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą savo arba aplinkinių sveikatai, gyvybei, turtui. Taip pat nesutinka su tuo, kad kelia pavojų motinai. Pripažįsta, kad buvo piktas su ja, tačiau jokio pavojaus nei jai asmeniškai, nei jos turtui nėra ir negali būti. Sutinka su tuo, kad suinteresuoto asmens psichikos sveikata buvo sutrikusi, tačiau šis sutrikimas pavojaus niekam nekėlė ir nekelia – nei veiksmais, nei pavojaus realumu.

13. Atskirajame skunde nurodoma, kad tiek gydytojų komisijos priverstiniam hospitalizavimui išvadoje, tiek teismo atkartota frazė apie tai, kad yra reali grėsmė, jog suinteresuotas asmuo savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, yra padaryta ne faktinių objektyvių įrodymų, o prielaidų pagrindu. Suinteresuoto asmens elgesyje nėra realios grėsmės, nėra objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima pagrįstai nuspręsti, kad yra reali grėsmė, kad savo veiksmais ar neveikimu jis gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui, todėl privertinai jį hospitalizuoti nebuvo teisinio pagrindo – yra išnykusi Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 12 straipsnyje numatyta sąlyga – iš jo elgesio ir kitų objektyvių duomenų negalima pagrįstai nuspręsti, kad yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei – tokių duomenų nėra.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Atskirasis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir nagrinėjimo tvarkos

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys) ar pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

15. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės bylos medžiagos.

16. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 16 d. nutartis, kuria tenkintas pareiškėjos VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro prašymas išduoti leidimą priverstinai hospitalizuoti ir priverstinai gydyti A VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre 30 dienų, terminą skaičiuojant nuo 2026 m. sausio 13 d., išaiškino pareiškėjai, kad, išnykus priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo poreikiui ir gydytojui psichiatrui rekomendavus, psichikos sveikatos priežiūros įstaiga privalo nutraukti psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinį hospitalizavimą ir (ar) priverstinį gydymą anksčiau, negu baigiasi teismo nutartimi nustatytas terminas.

17. Atskirasis skundas motyvuojamas tuo, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis neteisėta ir nepagrįsta, kadangi A jokios grėsmės nekėlė ir nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių realią grėsmę, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui, todėl nebuvo teisinio pagrindo priverstinai jį hospitalizuoti.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo

18. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėja VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras 2026 m. sausio 15 d. kreipėsi į teismą, prašydama leisti priverstinai hospitalizuoti ir gydyti suinteresuotą asmenį A vieno mėnesio laikotarpiui nuo 2026 m. sausio 13 d.

19. Pareiškėjos 2026 m. sausio 15 d. prašyme, prie pareiškėjos prašymo pateiktuose 2026 m. sausio 15 d. Konsiliume su administracijos atstovu dėl veiksnaus asmens priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo, 2026 m. sausio 15 d. medicinos dokumentų išraše nurodoma, kad pacientas į VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro priėmimo skyrių atvežtas su greitąja medicinos pagalba, palydimas policijos pareigūnų, surakintas antrankiais. Tarnybos kviestos poliklinikos gydytojo psichiatro dėl neprognozuojamo paciento elgesio, kai gydytojo vizito metu išsiaiškinta apie buvusį fizinį smurtą prieš paciento motiną, pacientas staiga tapo psichomotoriškai sujaudintas, pasišalino iš kabineto. Priėmimo skyriuje budinčio gydytojo dėl neprognozuojamo elgesio kalbintas dar sėdint policijos automobilyje pacientas atsisakė teikti duomenis apie save, buvo sujaudintas, atsisakė gydymo, hospitalizuotas priverstine tvarka. 2026 m. sausio 15 d. įvyko gydytojų psichiatrų konsiliumas, kurio metu įvertinta, kad pacientas serga sunkia psichikos liga, šiuo metu yra reikšmingas psichikos būklės pablogėjimas, dėl to yra reali grėsmė, kad pacientas savo veiksmais gali padaryti esminę žalą aplinkinių ir savo sveikatai ir gyvybei ir (ar) turtui, todėl jam reikalingas gydymas psichiatrijos stacionare pagal būtinosios pagalbos indikacijas.

20. Minėtuose dokumentuose taip pat nurodoma, kad pacientas VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre gydomas pirmą kartą. Iš siuntimo, e. sveikatos išrašų matyti, jog iki 2023 m. suinteresuoto asmens psichikos sutrikimų nestebėta. Po 2023 m. gruodžio 28 d. įvykusio autoįvykio palaipsniui nuo 2024 m. sausio mėn. vidurio sutriko miegas, išryškėjo nerimas. Nuo 2024 m. vasario 29 d. iki 2024 m. balandžio 9 d. buvo gydytas Vilniaus universitetinės ligoninės nervų ligų ir psichiatrijos skyriuje dėl poūmės eigos psichozės, pasireiškusios agresijos priepuoliais, klausos haliucinacijomis, ryškiu atminties ir mąstymo sulėtėjimu, vėliau gydymo eigoje išsivysčiusio necukrinio diabeto. Nervų ligų skyriuje diferencijuota tarp organinės ir pirminės psichiatrinės kilmės. Būklė vertinta kaip tikėtina autoimuninė psichozė arba tikėtinas seronegatyvus autoimuninis encefalitas atsižvelgiant į klinikinius autoimuninio encefalito kriterijus pagal Grauss et al. ir autoimuninės psichozės diagnostinius kriterijus, taikytas pirmos eilės medikamentinis gydymas, dėl jo pagilėjo psichozės reiškiniai su agresija, pacientas buvo pabėgęs iš gydymo įstaigos, sugrąžintas su policijos pareigūnais psichozės gydymui. Po gydymo redukuoti ūminės psichozės, chaotiško minčių proceso, encefalopatijos su psichomotoriniu sulėtėjimu reiškiniai. Išliko ir sustiprėjo socialinės fobijos (negali eiti į parduotuvę, į viešas vietas, pageidauja dirbti, bet tik naktimis, kai aplink nedaug žmonių). Sekamas ambulatoriškai psichiatro, dėl minėtų skundų skiriami medikamentai, gydymo fone būklė buvo stabili. 2025 m. vasario 24 d. gydytojo neurologo apžiūroje neurologiškai kognityvinio blogėjimo ar encefalopatijos nefiksuota.

21. Minėtuose dokumentuose taip pat nurodoma, jog paciento motinos paaiškinimais nustatyta, kad pacientas 2025 m. spalio mėn. persirgo COVID-19, tada nutraukė vaistus. Atostogavo 2 sav., grįžus į darbą sekėsi sunkiai, jautė daug streso, palaipsniui ryškėjo dirglumas, piktumas. Prieš 3 sav. fiziškai smurtavo prieš motiną (apie tai pranešta hospitalizacijos dieną; motinos teigimu, tai įvyko po to, kai papriekaištavo dėl netvarkos namuose, anksčiau tokio elgesio nėra buvę). Prieš Naujuosius metus pacientas neišėjo į darbą, darbovietė negalėdami susisiekti su pacientu paskambino jo motinai, informavo, jog pacientas neatvyko į darbą. Motinai bandant susisiekti į skambučius neatsiliepė, į butą neįsileido. Bendraujant su kaimyne paaiškėjo, kad pacientas naktimis kažkur išvažiuoja, visą naktį prie namų nebuvo mašinos, grįžo tik paryčiais, vėliau klausiant motinai pasakė, jog buvo prie ežero, ką ten veikė, nepaaiškino. Pacientas toliau atsisakė eiti į darbą, nesitvarkė buityje, ryškėjant dezadaptacijai 2025 m. gruodžio 31 d. išduotas nedarbingumo pažymėjimas dviem savaitėms. Pacientas toliau nevartojo vaistų, ignoravo motinos skambučius, neįsileido jos į savo namus. 2026 m. sausio 13 d. kartu su motina atvyko pas ambulatoriškai gydantį gydytoją spręsti dėl nedarbingumo pratęsimo ar nutraukimo. Gydytojas mėgino paraginti pacientą vykti į stacionarą, pacientas nesutiko, tapo psichomotoriškai sujaudintas, disforiškas, išėjo iš kabineto. Personalas iškvietė policijos pareigūnus. Šiems atvykus ir paraginus pacientą grįžti pas gydytoją, pacientas nesutiko, atsistojęs lauke prie jų automobilio kartojo vyksiantis namo, išliko sujaudintas, nepasidavė korekcijai ar raginimams, galiausiai buvo sulaikytas, atgabentas į VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Priėmimo skyrių. Motinos teigimu, lėtinėmis ligomis neserga, vaistų nevartoja.

22. Minėtuose dokumentuose taip pat aprašoma dabartinė paciento psichikos būsena. Nurodoma, jog išvaizda tvarkinga. Orientuotas teisingai. Elgesys pokalbio metu ramus, tačiau pastebima įtampa. Kontaktas kraštutinai formalus, į klausimus atsako gynybiškai, neatvirai, pavieniais žodžiais, paciento suteikiami duomenys neinformatyvus, rigidiškai atsakinėja, jog „viskas gerai“, „nieko nenutiko“, „nežinau“, „neprisimenu“. Mąstymas lėtesnio tempo, nenuoseklus. Suvokimo sutrikimus kategoriškai neigia, aktyviai kliedesių neišsako, tačiau visiškai atmesti iš elgesio negalima. Emocijos neadekvačios, visą pokalbį atsakinėja su neadekvačia šypsena, intensyviai palaiko akių kontaktą. Nuotaika dirgli, disforiška. Suicidines mintis ir ketinimus neigia. Iš pradžių smurtą prieš motiną, agresyvų elgesį paneigia, pavadina ją melage, detaliau klausiant, patvirtina smurtavęs „gal iš dalies“, tikslinantis, ką tai reiškia, su šypsena atsako: „gal psichozė buvo“, daugiau nedetalizuoja. Viso pokalbio metu pastebima ryškėjanti įtampa, disforija. Pacientas nekritiškas būklei, atsisako gydymo. Informuojant apie priverstinę hospitalizaciją, jos indikacijas ir numatomą kreipimąsi į teismą dėl priverstinio gydymo, su neadekvačia šypsena pareiškia: „jei laikysit ligoninėje pamatysit... atsiras dėl ko gydyti...“, tikslinantis, ką turintis omenyje, atsako: „turėsit dėl ko fiksuot“. Su gydymu, stacionarizacija nesutinka. Šiuo metu klinikoje vyrauja psichoorganinis sindromas su išreikštu dirglumu, disforija, įtampa, emociniu neadekvatumu, psichomotorinio sujaudinimo epizodais, buvusiu fiziniu smurtu prieš motiną. Anamnezėje – persirgęs autoimuniniu encefalitu, buvęs psichozės epizodas su išreikšta elgesio patologija, sujaudinimo, agresijos epizodais, klausos haliucinacijomis.

23. Minėtuose dokumentuose taip pat nurodoma, jog pacientas nurodo prieš kelis mėnesius „be priežasties“ išėjęs iš darbo, to gailisi, negali paaiškinti, kodėl priėmė tokį sprendimą, „nežinau tuo metu taip atrodė“. Tikina vartojęs paskirtus vaistus, vėliau prasitaria nutraukęs „gal dviem savaitėms, nes nebereikėjo“. Apie gretutines ligas, alergijas, traumas, vartojamus vaistus duomenų nesuteikia.

24. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.26 straipsnio 4 dalį asmuo gali būti paguldytas į psichikos sveikatos priežiūros įstaigą tik jo paties sutikimu, taip pat teismo leidimu; jeigu asmuo turi psichikos ir elgesio sutrikimą ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip tris darbo dienas; priverstinė hospitalizacija gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu.

25. Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymas 12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas, atsisakantis hospitalizavimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų institucijų nustatyta tvarka gali būti priverstinai hospitalizuojamas, bet ne ilgiau kaip 3 darbo dienas, tik jeigu iš paciento elgesio ir (ar) kitų objektyvių duomenų galima pagrįstai nuspręsti, kad yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. Šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad motyvuotą sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo ilgiau kaip 3 darbo dienas būtinumo, įvertinę psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento psichikos sveikatos būklę, kartu priima du psichikos sveikatos priežiūros įstaigos gydytojai psichiatrai ir vienas psichikos sveikatos priežiūros įstaigos vadovo įgaliotas įstaigos administracijos darbuotojas; kai sprendžiama dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio nepilnamečio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo ilgiau kaip 3 darbo dienas būtinumo, priimant sprendimą turi dalyvauti bent vienas gydytojas vaikų ir paauglių psichiatras; tas pats asmuo dėl to paties paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) gydymo gali spręsti ne daugiau kaip du kartus iš eilės; jeigu šioje dalyje nurodyti asmenys priima motyvuotą sprendimą, kad psichikos ir elgesio sutrikimų turintį pacientą būtina priverstinai hospitalizuoti ir (ar) priverstinai gydyti ilgiau kaip 3 darbo dienas, psichikos sveikatos priežiūros įstaiga, kurioje priverstinai hospitalizuojamas ir (ar) priverstinai gydomas psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas, privalo ne vėliau kaip per 48 valandas nuo priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pradžios kreiptis į teismą dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo. Šio straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismas, apsvarstęs psichikos sveikatos priežiūros įstaigos kreipimąsi dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo, gali priimti sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo, bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui nuo priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pradžios.

26. Žmonės, ištikti psichikos ar proto negalios, turi teisę gyventi kuo mažiau suvaržytoje socialinėje aplinkoje ir tenkinti savo poreikius. Psichikos sutrikimo diagnozės nustatymas nėra pagrindas apriboti žmogaus teises. Įstatymuose nustatytos išimtys, kurios leidžia apriboti žmogaus teises tam tikrais ypatingais atvejais, neturi tapti taisykle. Siekti optimalios pusiausvyros tarp visuomenės saugumo užtikrinimo ir žmogaus teisių nepažeidžiančios pagalbos sistemos sutrikusios psichikos asmenims sukūrimo – tokia priemonė nustatyta nurodytam strategijos principui dėl šių asmenų teisių apsaugos užtikrinimo įgyvendinti. Viena šios priemonės įgyvendinimo išraiškų laikytina Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 27 straipsnio, reglamentuojančio prievartinį asmens, sergančio sunkia psichikos liga, hospitalizavimą, nuostatos, pagal kurias toks asmuo gali būti hospitalizuojamas prievarta tik tuo atveju, jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą: 1) savo sveikatai, gyvybei; 2) aplinkinių sveikatai, gyvybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2008, 2018 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151-403/2018).

27. Pareiškėjos 2026 m. sausio 15 d. prašymo, prie pareiškėjos prašymo pateiktų 2026 m. sausio 15 d. Konsiliumo su administracijos atstovu dėl veiksnaus asmens priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo, 2026 m. sausio 15 d. medicinos dokumentų išrašo turinio analizė teikia pagrindą daryti išvadą, kad, kreipiantis į teismą leidimo priverstinai hospitalizuoti ir gydyti suinteresuotą asmenį buvo visos priverstinės hospitalizacijos sąlygos. Pirmosios instancijos teismas prašymo nagrinėjimo metu neturėjo jokių duomenų, paneigiančių gydytojų konsiliumo išvadas dėl paciento psichikos sveikatos būklės ir jo keliamos realios grėsmės savo ir aplinkinių sveikatai. Įrodymų, paneigiančių minėtas išvadas, suinteresuotas asmuo nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui, todėl nėra pagrindo išvadai, kad suinteresuotam asmeniui nustatyta diagnozė grindžiama nepakankamais ir subjektyviais duomenimis. Vien tik paties suinteresuoto asmens teiginys, jog priverstinio hospitalizavimo taikymas nebuvo reikalingas, savaime neleidžia daryti priešingos, nei sprendė pirmosios instancijos teismas, išvados.

28. Iš byloje esančių procesinių dokumentų ir atskirojo skundo turinio nustatyta, kad suinteresuotas asmuo nekritiškas savo sveikatos būklės ir elgesio atžvilgiu. Atskirajame skunde suinteresuotas asmuo akcentuoja, jog jis nekelia grėsmės nei sau, nei aplinkiniams, tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad suinteresuotas asmuo yra smurtavęs prieš savo motina (tai pripažįsta ir pats suinteresuotas asmuo), buvo gydytas dėl poūmės eigos psichozės, pasireiškusios agresijos priepuoliais, be to, nagrinėjamu atveju taip pat grasina – „jei laikysit ligoninėje pamatysit... atsiras dėl ko gydyti...“, tikslinantis, ką turintis omenyje, atsako: „turėsit dėl ko fiksuot“. Iš pateiktų įrodymų nustatyta, kad šiuo metu suinteresuotam asmeniui pasireiškia psichikos sutrikimai, būklės pablogėjimas su psichomotorinio sujaudinimo, neadekvataus elgesio epizodais. Be to, suinteresuoto asmens motinos tvirtinimu, pacientas vaistų nevartoja. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bylos duomenys pakankamai patvirtina, jog dėl A psichikos sveikatos būklės gali būti padaryta esminės žalos kitų asmenų sveikatai ar turtui (Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 12 straipsnio 1 dalis, Civilinio kodekso 2.26 straipsnio 4 dalis). Taip pat sutiktina, jog teismas neturi pagrindo abejoti gydytojų komisijos išvada, kad suinteresuoto asmens psichikos sveikata negali būti atkurta (stabilizuota) kitu gydymosi būdu (pvz., ambulatoriškai) ar kad trumpesnio termino nei 30 dienų gydymas stacionare šiuo konkrečiu atveju būtų pakankamas.

29. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, turėdamas teisę priimti sprendimą dėl suinteresuoto asmens priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo, įvertino visus reikšmingus įrodymus nagrinėjamoje byloje ir tinkamai motyvavo savo išvadą, kad yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. Suinteresuotas asmuo nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų ar leistų suabejoti pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, sudariusiomis pagrindą priverstiniam hospitalizavimui ir gydymui. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis laikytina pagrįsta ir teisėta.

Dėl bylos procesinės baigties

30. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, todėl nėra jokio pagrindo remiantis atskirojo skundo argumentais skundžiamą nutartį panaikinti ar pakeisti. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. sausio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.