- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-09
- Bylos Nr.
- 1A-145-458/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-03586-2018-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Eduardas Maškevičius, Remigijus Preikšaitis, Arvydas Daugėla
- Nuteistasis
- E. U.
- Advokatai
- Saulius Putrius
- Kategorijos
- 1.2.25.4.2.6Kelių transporto priemonės vairavimas arba praktinio vairavimo mokymas apsvaigus nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (BK 281 str. 7 d.)
- 2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
- 2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eduardo Maškevičiaus ir Remigijaus Preikšaičio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. U. gynėjo advokato Sauliaus Putriaus apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2019 m. vasario 4 d. nuosprendžio, kuriuo E. U. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalyje, ir jam paskirta bausmė – 40 (keturiasdešimt) parų areštas.
Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalimi, 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaičiuotas laikinas sulaikymas nuo 2018 m. sausio 20 d. 22.15 val. iki 2018 m. sausio 21 d. 16.31 val. (viena para), vieną laisvės atėmimo dieną prilyginant vienai arešto parai, ir galutinė bausmė E. U. paskirta 39 (trisdešimt devynios) paros arešto.
E. U. paskirta BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė ir 2 metams uždrausta naudotis teise vairuoti transporto priemones.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 3 dalimis, iš E. U. konfiskuotas automobilis „Ford Escape“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini).
Nuosprendžiui įsiteisėjus, konfiskavus automobilį, nutarimas skirti laikiną nuosavybės teisių apribojimą automobiliui „Ford Escape“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), panaikintas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. U. nuteistas už tai, kad vairavo kelių transporto priemonę, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio: 2018 m. sausio 20 d., apie 20.30 val., (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ties (duomenys neskelbtini) centru, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (2016 m. lapkričio 2 d. redakcija) 14 punkto reikalavimus, E. U. vairavo jam priklausantį automobilį „Ford Escape“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau nei 1,5 promilės alkoholio (kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija 2,42 promilės etilo alkoholio).
Šalies argumentai
Nuteistojo E. U. gynėjas advokatas S. Putrius apeliaciniu skundu prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2019 m. vasario 4 d. nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, konstatuojat, jog E. U. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 7 dalyje, sudėties požymių.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, remdamasis vien nenuosekliais V. S. ir M. R. parodymais, atmetė E. U. teisinančius įrodymus, o būtent jo paties ir liudytojų R. S., V. Š. ir A. S. nuoseklius ir logiškus parodymus. Pažymėta, kad vos į įvykio vietą atvažiavus policijos ekipažui, E. U. neigė, jog vairavo automobilį, būdamas neblaivus. Jis aiškino, kad niekur nevažiavo, o automobilyje tik šildėsi, nes buvo žiemos metas. Tik po to, kai E. U. buvo sulaikytas, naktį praleido areštinėje, o tai, be abejonių, sukėlė stresą, kitą dieną, kamuojamas pagirių ir, neatmestina galimybė, dar nebūdamas visiškai išsiblaivęs, nesuvokdamas pasekmių, formaliai pripažino savo kaltę, kad tik kuo greičiau būtų paleistas. Anot gynėjo, esant minėtoms faktinėms aplinkybėms, darytina išvada, jog policijos pareigūnams, pasinaudojus sunkia E. U. situacija, pavyko įkalbėti, kad jis prisipažintų, juolab, kad apklausa buvo atliekama nedalyvaujant gynėjui ir taip pažeistas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 51 straipsnio 1 dalies 7 punkto reikalavimas. Taigi apeliaciniame skunde padaryta išvada, jog teismas nepagrįstai pripažino šį įrodymą tinkamu ir patikimu bei rėmėsi priimdamas nuosprendį.
Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas be jokių pagrįstų motyvų ir visiškai neargumentuotai atmetė liudytojų R. S. ir V. Š. (kartu ir pagarsintus A. S.) parodymus, apsiribodamas tik subjektyviu teiginiu, jog pastarieji siekia padėti E. U. išvengti baudžiamosios atsakomybes. Nuteistojo nuomone, minėtų liudytojų parodymai yra nuoseklūs, patvirtinantys E. U. parodymus, kad pastarasis iki atėjimo į (duomenys neskelbtini) centro patalpas buvo blaivus ir tik čia išgėrė atsineštą butelį su alkoholiu. Ten pat sutaręs su (duomenys neskelbtini) gyvenančiu V. Š., kuris pažadėjo po pasibaigusio renginio parvairuoti nuteistojo automobilį į (duomenys neskelbtini), sugrįžo į savo automobilį, kur užvedęs variklį tik šildėsi ir niekur važiuoti neketino. Pažymima, jog, remiantis suformuota kasacinio teismo jurisprudencija, matyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus.
Be to, apylinkės teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog liudytojų V. S. ir M. R. parodymai yra nuoseklūs. Jos, turėdamos aukštąjį išsilavinimą, neva tiksliai konstatavo E. U. neblaivumą ir praktiškai vien jų parodymų pakako tam, kad asmuo būtų nuteistas. Apeliaciniame skunde daroma išvada, jog kaip tik šios liudytojos yra suinteresuotos bylos baigtimi, nes jų iniciatyva buvo iškviesta policija į įvykio vietą. Iš jau paminėto vaizdo įrašo aiškiai matyti, jog liudytojos buvo „diagnozavusios“ E. U. girtumą ir įkalbinėjo policijos pareigūnus imtis aktyvių veiksmų, kad jis būtų nubaustas. Savaime suprantama, kad po to, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, joms jau nebebuvo galimybių tikslinti įvykio aplinkybių, priešingai, jos jau turėjo „pilietinę ir moralinę pareigą“ liudyti, kad E. U. į aikštelę atvažiavo būdamas girtas
Detaliau analizuojant ir vertinant minėtų liudytojų parodymus, aiškiai matyti, jog jie nėra nuoseklūs, iš esmės prieštaraujantys ir jais teismas negalėjo besąlygiškai vadovautis. Būtent tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismui liudytojos nurodė, jog E. U., apie 20.20 val. atvairavęs automobilį į aikštelę, čia apie 10 minučių vaikščiojo ir nuolat kalbėjo telefonu. Nors V. S., apklausiama tyrėjo, nurodė, jog E. U. visą laiką matė, tačiau vėliau akistatos metu ji jau patvirtino, jog E. U. apie 5 minutes nemačiusi. Šią aplinkybę ji patvirtino ir teisme. Nors M. R. ir tvirtina, kad nuolat stebėjo nuteistąjį, tačiau ir jos parodymai kelia pagrįstų abejonių. Būtent iš to paties vaizdo įrašo matyti, jog ji (kartu su V. S.) į aikštelę atvykusiems policijos pareigūnams nurodo, kad pačios atvykusios maždaug prieš valandą, o E. U. prieš pusvalandį. Taigi šie pirminiai paaiškinimai kaip tik leidžia daryti išvadą, jog E. U. prie (duomenys neskelbtini) centro išbuvo žymiai ilgesnį laiko tarpą nei 10 minučių, taip pat nepaneigta lieka aplinkybė, kad jis galėjo išbūti netgi ilgiau nei pusvalandį. Be to, iš to paties vaizdo įrašo aiškiai matyti, jog abi liudytojos dėl nesuprantamų priežasčių bijojo E. U., tai ne kartą patvirtino atvykusiems policijos pareigūnams. Taigi apeliaciniame skunde keliamas klausimas, kokiu momentu jos galėjo išlipti iš savo automobilio ir įsidėmėti šalia stovėjusio nuteistojo automobilio „Ford Escape“ valstybinius numerius, kuriuos telefonu padiktavo Bendrajam pagalbos centrui. Padaryta išvada, kad valstybinius numerius jos įsidėmėjo tik tuo metu, kai E. U. nei šalia, nei teritorijoje nebuvo, t. y. jis buvo (duomenys neskelbtini) centro patalpose, kur vyko renginys, kurio metu ir išgėrė atsineštą 0,35 l talpos butelį su trauktine.
Skunde nurodoma, jog nepagrįsta teismo išvada, kad įvykio vietoje nebuvo slidu ir nuteistajam nebuvo reikalo svirduliuoti ar slidinėti. Pirmiausia pats E. U. patvirtino, jog buvo pasnigę ir slidu, šią aplinkybę taip pat nurodė ir liudytoja V. S. Tai, kad įvykio vietoje buvo sniego, aiškiai matyti iš vaizdo įrašo ir prie įvykio vietos apžiūros protokolo pridėtų fotolentelių, tačiau apylinkės teismas jų nevertino. Parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pradžioje, kur tiek liudytoja, tiek nuteistasis nurodė, jog vos išlipęs iš savo automobilio E. U. paslydo ir vos neužgriuvo ant liudytojų automobilio, sutampa, nors vienas su kitu jie susižinoti neturėjo galimybių.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniame skunde teigiama, jog nagrinėjamu atveju, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas rėmėsi visiškai neinformatyviais liudytojos policijos pareigūnės N. B. parodymais, kuri tik paliudijo, jog mobiliojo telefono operatoriaus bokšteliai įvykius, susijusius su konkrečiu abonentu, fiksuoja maždaug apie 1,5 km atstumu. Kartu nepagrįstai pripažinti patikimais mobiliojo ryšio abonento išklotinė ir jos analizė. Pirmosios instancijos teismas visiškai neįsigilino ir netyrė išklotinėje užfiksuotų duomenų. Dar 19.59.21 val. fiksuotas išeinantis skambutis iš abonento, buvusio celės (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) zonoje. Taigi apeliaciniame skunde keliamas klausimas, kaip nuteistasis per nepilną pusvalandį galėjo iš (duomenys neskelbtini) atvažiuoti iki (duomenys neskelbtini) esančios (duomenys neskelbtini) g., čia (nuošalioje aikštelėje palikęs automobilį ir pėsčias nuėjęs į barą) užsisakyti viskio ir alaus, visa tai išgerti, o po to vėl pėsčias grįžti prie automobilio ir atvažiuoti prie (duomenys neskelbtini) centro. Pirmosios instancijos teismas šių sunkiai paneigiamų faktinių aplinkybių netyrė ir nepagrindė, kodėl atmeta šiuos vien techninėmis priemonėmis užfiksuotus įrodymus. Atkreiptas dėmesys ir į tai, kad nuo (duomenys neskelbtini) g. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kur stovi kita to palies ryšio operatoriaus celė Nr. (duomenys neskelbtini), iki (duomenys neskelbtini) g. ar iki (duomenys neskelbtini) centro yra žymiai didesnis nei 1,5 km atstumas ir šią aplinkybę teismas, siekdamas teisingai išspręsti bylą, galėjo patikrinti viešai prieinamuose žemėlapiuose.
Teismo posėdžio metu nuteistasis E. U. ir jo gynėjas advokatas S. Putrius prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Prokurorė I. Guobytė-Šiaulienė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, savo procesiniame dokumente neturi pareigos išsamiai aptarinėti kiekvieną neesminį apeliacinio skundo argumentą. Nuteistojo E. U. gynėjo advokato S. Putriaus apeliaciniame skunde pateikiamas vienas iš esminių argumentų, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, todėl padarė bylos faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas. Būtent šiuo klausimu ir pasisako apeliacinės instancijos teismas, iš esmės atsakydamas, ar nuteistojo E. U. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 7 dalyje (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1871 redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. balandžio 1 d.), sudėties požymių visuma.
Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nėra pašalintos visos byloje kilusios abejonės, o Plungės apylinkės teismo Palangos rūmai nuosprendį grindė paviršutinišku įrodymų vertinimu, nepagrįstu bylos duomenų visuma. BPK 20 straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad teismas privalo išaiškinti visas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, o teismo nuosprendyje turi būti išdėstyti išsamūs visų byloje surinktų įrodymų įvertinimo motyvai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas laikėsi šių reikalavimų, įvertino visus byloje esančius duomenis, teisingai interpretavo objektyviais duomenimis byloje nustatytas faktines aplinkybes, todėl tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nuspręsdamas, kad E. U. padaryta nusikalstama veika atitinka BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.
Žemesnės instancijos teismas
BK 281 straipsnis numato atsakomybę už kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimus, kai tokiais pažeidimais sukeliami įstatyme numatyti padariniai, taip pat kai įstatyme numatyti padariniai sukeliami esant apsvaigus nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. 2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1871 redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. balandžio 1 d., numato atsakomybę pagal BK 281 straipsnio 7 dalį ir už vairavimą kelių transporto priemonės arba mokymą praktinio vairavimo apsvaigus nuo alkoholio, kai kraujyje yra daugiau negu 1,5 promilės alkoholio. Teismų praktikoje pripažįstama, kad BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyta nusikalstama veika padaroma tyčia. Jos padarymas yra tiesiogiai susijęs su kelių transporto priemonės panaudojimu – vairavimu arba mokymu praktinio vairavimo, esant apsvaigus nuo alkoholio, kai asmens kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-392-699/2017, 2K-79-511/2018, 2K-218-648/2018 ir kt.).
Iš byloje ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų matyti, kad E. U. pirminėje apklausoje kaltę pripažino, tačiau vėlesnėse apklausose ir bylos nagrinėjimo teisme metu neigė, kad jis iki (duomenys neskelbtini) centro automobilį „Ford Escape“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairavo būdamas neblaivus. Nuteistasis teigė, kad alkoholinį gėrimą jis vartojo jau atvažiavęs į (duomenys neskelbtini) centrą ir nuėjęs į vestibiulį. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad tokius E. U. parodymus neva patvirtino liudytojai V. Š., R. S. ir A. S., o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos įvertino kaip siekį padėti E. U. išvengti baudžiamosios atsakomybės ir atmetė. Atsižvelgdamas į tokį pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą, apeliacinės instancijos teismas nutaria detaliai aptarti minėtų liudytojų parodymus ir įvertinti jų reikšmę sprendžiant klausimą dėl nuteistojo E. U. kaltumo. Bylos nagrinėjimo teisme metu liudytojas R. S. parodė, kad 2018 m. sausio 20 d. (duomenys neskelbtini) centre vyko (duomenys neskelbtini) grupės jubiliejus. E. U. į (duomenys neskelbtini) centro renginį atėjo apie 19.30 val. Kai pakalbėjo, E. U. pasiūlė liudytojui išgerti alkoholio, tačiau pastarasis atsisakė. Tuomet E. U. pasiėmė nedidelį spalvotą buteliuką ir išgėrė. Prieš tai R. S. (duomenys neskelbtini) centro fojė su E. U. kalbėjosi apie 10 minučių ir tuo metu E. U. buvo blaivus. Liudytojas R. S. namo išvažiavo apie 20 val., po susitikimo su E. U. praėjus 15 minučių. Kalbant su E. U., nuteistasis minėjo, kad draugas parvarys jo automobilį (t. 2, b. l. 45–46). Analogiškus parodymus liudytojas R. S. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 67–68). Taigi apygardos teismas pažymi, jog aptarti liudytojo R. S. parodymai galbūt patvirtina aplinkybę, jog nuteistasis E. U. į (duomenys neskelbtini) centrą atvyko blaivus, tačiau nėra aišku, nei kur jis buvo palikęs transporto priemonę, prieš susitikdamas su liudytoju, nei kur jis ėjo po 20 val., kai, anot liudytojo, jau buvo vartojęs alkoholį. Be to, liudytojo vertinimas, kad E. U. atvyko į (duomenys neskelbtini) centrą, būdamas blaivus, yra grįstas subjektyviu vertinimu, nepatvirtintu objektyviais įrodymais. Šie liudytojo parodymai taip pat nepaneigia galimybės, kad E. U. išėjęs iš (duomenys neskelbtini) centro po 20 val. vairavo transporto priemonę, būdamas neblaivus, ir savaime, nevertinant kitų byloje surinktų duomenų, neteisina E. U. dėl padaryto nusikaltimo.
Žemesnės instancijos teismas
Panašias aplinkybes, apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, nurodė ir V. Š. Liudytojas parodė, kad 2018 m. sausio 20 d. (duomenys neskelbtini) suvažiavime apie 19–20 val. (duomenys neskelbtini) centro fojė susitiko E. U., kuris buvo blaivas, nes nesijautė kvapo. V. Š. bendravo su juo apie 10–15 min., tuomet E. U. išsitraukė alkoholio butelį, kuris buvo didesnis nei 200 ml talpos, ir vienas pats išgėrė. E. U. klausė V. Š., ar pastarasis galės parvairuoti automobilį, o jis atsakė, kad galės, bet pažymėjo, kad bus iki renginio pabaigos. Kur V. Š. buvo pasidėjęs telefoną, nepamena, bet E. U. jam buvo skambinęs 2 kartus. Iš renginio liudytojas išėjo apie 22 val. (t. 2, b. l. 47). Tokias pat aplinkybes V. Š. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 60–61). Taigi, kaip ir anksčiau aptarti R. S. parodymai, V. Š. parodymai nepaneigia galimybės, kad suvartojęs savo atsineštą į (duomenys neskelbtini) centrą alkoholinį gėrimą ir pabendravęs su R. S. bei V. Š., E. U. vairavo transporto priemonę, būdamas neblaivus. Be to, iš liudytojų parodymų nėra aišku, kur savo vairuotą transporto priemonę E. U. buvo palikęs, prieš ateidamas į (duomenys neskelbtini) centre vykusį (duomenys neskelbtini) suvažiavimą. Taigi nors E. U. yra nuteistas už tai, kad 2018 m. sausio 20 d., apie 20.30 val., vairavo transporto priemonę „Ford Escape“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) centro, aptarti liudytojų parodymai nepaneigia minėto kaltinimo, kadangi nepaneigta versija, jog, išėjęs iš (duomenys neskelbtini) suvažiavimo, vykusio (duomenys neskelbtini) centre, E. U. transporto priemonę atsivežė / vairavo iki minėtos vietos, t. y. iki (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), nes prieš tai buvo ją palikęs kitur. Būtina pažymėti ir kitą aplinkybę, kad liudytojų R. S. ir V. Š. parodymai, jog nuteistasis E. U. į (duomenys neskelbtini) centrą atvyko blaivus, savaime nuteistojo blaivumo neįrodo, kadangi liudytojai minėtą išvadą padarė, remdamiesi savo nuomone ir vien tuo, jog E. U. kalba buvo sklandi, judesiai koordinuoti ir nuo jo nesklido alkoholio kvapas. Tokie požymiai nėra objektyvūs faktai, užtikrintai patvirtinantys E. U. blaivumą, kadangi ši išvada nebuvo patvirtinta kitomis įrodinėjimo priemonėmis, t. y. nuteistojo E. U. blaivumas iki atvykstant į (duomenys neskelbtini) centrą nebuvo patikrintas alkotesteriu, nebuvo imtas kraujo mėginys ar kt.
Liudytojas A. S. teisiamojo posėdžio metu apklaustas nebuvo, tačiau pateikė pirmosios instancijos teismui prašymą vadovautis jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nes papildomai neturi nieko pasakyti (t. 2, b. l. 50). Liudytojas A. S., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad 2018 m. sausio 20 d., laiko nepamena, buvo (duomenys neskelbtini) arenoje, esančioje (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kur vyko (duomenys neskelbtini) susitikimas. E. U. taip pat tą dieną buvo (duomenys neskelbtini) susitikime (duomenys neskelbtini). Kelintą valandą E. U. atvyko, liudytojas nežino, renginio metu keletą kartų trumpai su juo pabendravo. Kada E. U. išvyko, A. S. nežino ir nematė. Kai renginyje susitiko su E. U., jis liudytojui pasirodė šiek tiek išgėręs. Vakaro metu vieną kartą matė, kaip E. U. vestibiulyje išsitraukęs 0,35 l talpos butelį ir iš jo gėrė vienas, šiek tiek atsitraukęs atokiau. Kiek E. U. išgėrė, liudytojas nematė. Tą vakarą E. U., vairuojančio automobilį, A. S. nematė, jis net nežinojo, kad E. U. į renginį atvažiavo su automobiliu (t. 1, b. l. 76). Aptarti liudytojo A. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, savaime nei paneigia, nei patvirtina E. U. kaltę vairavus transporto priemonę, esant neblaiviam, tačiau sudaro pagrindą abejoti liudytojų V. Š. ir R. S. parodymais. Kaip jau buvo pažymėta anksčiau, liudytojai V. Š. ir R. S. apie aplinkybę, kad E. U. į (duomenys neskelbtini) centrą atvyko blaivus, sprendė iš jo elgesio, kalbos, nuo jo nesklidusio alkoholio kvapo, tačiau štai liudytojas A. S., remdamasis tais pačiais kriterijais, padarė iš esmės priešingą išvadą. Taigi apygardos teismas daro išvadą, kad tarp liudytojų R. S., V. Š. ir A. S. parodymų yra esminių prieštaravimų. Apeliacinės instancijos teismas negali nesutikti ir su kritišku aptartų parodymų vertinimu, kadangi pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai atkreipė dėmesį, jog R. S. pažįsta E. U. 10 metų, o V. Š. yra E. U. kaimynas, todėl tikėtina, kad jie gali siekti palaikyti nuteistojo gynybinę versiją ir padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, nė vieni iš aptartų liudytojų parodymų negali užtikrintai patvirtinti, kad nuteistasis E. U. į (duomenys neskelbtini) centrą atvyko, būdamas blaivus, nes liudytojai rėmėsi ne objektyviais duomenimis. Taip pat liudytojų parodymai negali patvirtinti ir aplinkybės, kad, išėjęs iš (duomenys neskelbtini) centre vykusio renginio, kai jau buvo neblaivus, o dėl šios aplinkybės visi liudytojai sutaria ir jokių abejonių nekyla, nes jie patys stebėjo, kaip E. U. vartojo alkoholį, nuteistasis nevairavo transporto priemonės. Apygardos teismas pažymi, jog, skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, aptarti liudytojų R. S., V. Š. ir A. S. parodymai nėra teisinantys E. U.
Ne mažiau svarbu yra aptarti ir paties nuteistojo E. U. parodymus. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, E. U. kaltę pirminėje apklausoje pripažino, parodydamas, jog 2018 m. sausio 20 d. nuo 18 iki 20 val. bare „H.“, (duomenys neskelbtini) g., (duomenys neskelbtini), išgėrė 250 g viskio ir du bokalus „(duomenys neskelbtini)“ alaus. Apie 20 val. savo automobiliu, kurį buvo palikęs prie viešbučio „V.“, nuvyko prie (duomenys neskelbtini) arenos, į ten esančią stovėjimo aikštelę, o po 10 minučių grįžęs sėdo į savo automobilį, užvedė jo variklį ir kalbėjosi telefonu, automobiliui stovint. Kai atvyko policijos pareigūnai, sakė jiems, kad automobilio nevairavo, bet pasitikrinti blaivumą sutiko (t. 1, b. l. 143–144). 2018 m. kovo 2 d. apklausos metu E. U. kaltės nepripažino ir parodė, kad 2018 m. sausio 20 d., apie 19.30 val., jis automobiliu „Ford Escape“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), atvyko į (duomenys neskelbtini). Automobilį vairavo blaivus. (duomenys neskelbtini) centre tą dieną vyko (duomenys neskelbtini) grupės jubiliejus. Kai renginio metu niekas nesutiko su juo vartoti alkoholį, tada E. U. vienas išgėrė trauktinę. Po to, išėjęs į lauką, nuėjo prie savo automobilio, jį užvedė, kad pasišildytų, bet važiuoti neketino. Gali būti, kad vaikščiojo aplink automobilį, rūkė, skambino ir kalbėjo telefonu. Buvo praėję apie 30 minučių nuo to momento, kai E. U. išgėrė visą trauktinę ir išėjo į lauką prie automobilio, o jam sėdint užvestame automobilyje, privažiavo policijos pareigūnai (t. 1, b. l. 149–151). Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, E. U. kaltės nepripažino ir parodė, kad 2018 m. sausio 20 d. iš (duomenys neskelbtini) pro (duomenys neskelbtini) išvyko į (duomenys neskelbtini) vykstantį (duomenys neskelbtini) renginį. Vyko savo automobiliu „Ford Escape“. Pakeliui nusipirko 0,35 l „(duomenys neskelbtini)“ trauktinės. Automobilį pastatė stovėjimo aikštelėje prie (duomenys neskelbtini) centro. Atvykęs bandė susisiekti su V. Š., R. S. ir A. S. Vaikščiojo skambindamas telefonu, užėjo ir į (duomenys neskelbtini) centro vestibiulį, kadangi niekas su juo nenorėjo vartoti alkoholio, išgėrė vienas vestibiulyje trauktinę. Po to nuėjo į automobilį, užvedė jį ir sėdėjo, kad pasišildytų, važiuoti neketino. Vyko į (duomenys neskelbtini) centrą 19–20 val., būdamas blaivus, tačiau tuo metu buvo labai susinervinęs dėl šeiminių aplinkybių, todėl nusipirko alkoholio. Pavartojęs alkoholio, E. U. vairuoti automobilio neketino, nes buvo sutaręs su V. Š., kad pastarasis parvairuos jo automobilį į (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 93–94). Iš aptartų nuteistojo parodymų matyti, kad jie kardinaliai skiriasi, nes pirminėje apklausoje E. U. savo kaltę pripažino ir sutiko, kad padarė nusikaltimą, o vėliau ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje savo kaltumą kategoriškai neigė.
Būtina pažymėti, jog BPK 301 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas reikalavimas, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Toks reguliavimas suponuoja išvadą, jog E. U. kaltė negali būti įrodinėjama, remiantis vien jo paties parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau kardinalūs skirtumai tarp nuteistojo parodymų sudaro pagrindą jo parodymus vertinti kritiškai, atsižvelgti į aplinkybę, jog tokia parodymų kaita gali suponuoti siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Taigi lygiai taip pat, remiantis vien paties E. U. parodymais, duotais pirmosios instancijos teisme, negali būti įrodinėjamas jo nekaltumas, ypač įvertinant aplinkybę, kad nuteistasis yra asmeniškai suinteresuotas bylos baigtimi. Be to, apygardos teismas nepagrįstais laiko nuteistojo teiginius, jog pirminės apklausos ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. sausio 21 d. jis prisipažino tik dėl to, kad norėjo būti greičiau paleistas iš laikino sulaikymo vietos. Iš aptartų pirminės apklausos parodymų matyti, kad nuteistasis E. U. ne tik formaliai pripažino kaltę, tačiau išsamiai aptarė nusikalstamos veikos aplinkybes, nurodė vietas, kuriose lankėsi ir vartojo alkoholį, kaip nuvyko iš vienos vietos į kitą, kur buvo palikęs vairuotą transporto priemonę, apytikslius laikus, kiek užtruko, t. y. tokie detalūs parodymai rodo, kad asmuo duodamus parodymus gerai apgalvojo, išsamiai atkūrė įvykusią situaciją, stengėsi prisiminti reikšmingas aplinkybes, o ne vien pasakė išgalvotą situacijos aptarimą, kad greičiau būtų paleistas iš laikino sulaikymo vietos (t. 1, b. l. 160–164), tuo labiau, kad pirminė apklausa truko ne trumpą laiko tarpą, t. y. nuo 14.34 val. iki 15.30 val. (t. 1, b. l. 143–145). Taigi nors vien remiantis pirminės nuteistojo E. U. apklausos metu užfiksuotais duomenimis negali būti įrodinėjama jo kaltė vairavus transporto priemonę, esant neblaiviam, tačiau taip pat savaime negali būti atmetami kaip nepagrįsti tokios apklausos metu duoti parodymai, ypač atsižvelgiant į nuteistojo kardinalią parodymų kaitą, kuri negali būti paaiškinama kitais motyvais, kaip tik siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės, tuo labiau, kai pirminės apklausos 2018 m. sausio 21 d. metu duoti nuteistojo E. U. parodymai sutampa su kitais bylos medžiagoje užfiksuotais jį kaltinančiais duomenimis ir sudaro bendrą visumą. Be to, apygardos teismas nuteistojo E. U. tvirtinimą, kad buvo pažeistas BPK 51 straipsnis, kuriame numatyti būtini gynėjo dalyvavimo atvejai, laiko visiškai nepagrįstu. Tuo metu dar įtariamasis E. U. pasirašytinai patvirtino, kad teisė turėti gynėją jam buvo išaiškinta (t. 1, b. l. 140). Įstatymo reikalavimas dėl gynėjo dalyvavimo būtinumo, kai asmuo yra laikinai sulaikytas BPK 140 straipsnyje nustatyta tvarka, įsigaliojo tik nuo 2019 m. sausio 1 d. (2018 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIII-1438 redakcija), o E. U. tuo metu suimtas nebuvo, tik laikinai sulaikytas. Taigi 2018 m. sausio 21 d. E. U. apklausos metu BPK 51 straipsnio pažeidimas nebuvo padarytas.
Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nuteistojo E. U. kaltė nebuvo įrodinėjama, remiantis vien jo pirminės apklausos 2018 m. sausio 21 d. metu užfiksuotais parodymais, jie buvo patvirtinti nuosekliais liudytojų V. S. ir M. R. parodymais, kurie, beje, taip pat nėra vieninteliai nuteistojo kaltės įrodymai. Apklausta liudytoja V. S. parodė, kad ji su M. R. 2018 m. sausio 20 d., apie 19.30 val., atvažiavo į (duomenys neskelbtini) centro aikštelę. Apie 20.20 val. į aikštelę „Ford“ markės automobiliu atvažiavo E. U., sustojo greta jų automobilio. Iš automobilio vairuotojo sėdynės svirduliuodamas ir neblaivus išlipęs E. U., praeidamas pro jos automobilį, vos ant jo neužkrito. Matėsi, kad žmogus neblaivus, svirduliuoja. Apie 10 minučių jis sunkiai, svirduliuodamas vaikščiojo (duomenys neskelbtini) centro teritorijoje, kalbėjo telefonu. Maždaug 20.30 val. E. U. sugrįžo prie savo transporto priemonės, atsisėdo į vairuotojo vietą ir užvedė automobilį. Su M. R. pamaniusios, kad jis ketina vairuoti, paskambino policijai. Liudytoja parodė, kad ji akivaizdžiai matė, jog E. U. svirduliavo, buvo neblaivus. Ji kelias minutes, tai galėjo būti 5 minutės, buvo nuo E. U. atitraukusi dėmesį, tačiau M. R. sakė visą laiką mačiusį E. U. Kadangi M. R. yra (duomenys neskelbtini), svarstė, ar skambinti policijai, nes bijojo nuteistojo, tačiau įvertinusios galinčias kilti nelaimes, paskambino ir iškvietė policiją (t. 2, b. l. 44–45). Analogiškus parodymus V. S. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 33–34) bei juos patvirtino akistatos su E. U. metu. Akistatos metu tiek nuteistasis E. U., tiek liudytoja V. S. pasiliko prie savo parodymų, tik papildomai V. S. nurodė, kad automobilio vairuotojas E. U. apie 5 minutes buvo dingęs iš jos akiračio, buvo nuėjęs link (duomenys neskelbtini) pastato (t. 1, b. l. 37–40). Aptartus liudytojos parodymus apeliacinės instancijos teismas vertina kaip iš esmės nuoseklius, jie neprieštarauja ir, galima tvirtinti, jog net koreliuoja su liudytojų R. S., V. Š. ir A. S. parodymais. Pastarieji liudytojai buvo nurodę, kad (duomenys neskelbtini) centre vykusiame (duomenys neskelbtini) suvažiavime nuteistąjį sutiko tarp 19 ir 20 val., o tuo tarpu liudytoja V. S. nurodė, kad į aikštelę prie (duomenys neskelbtini) centro E. U. atvažiavo apie 20.20 val., t. y. patenka į anksčiau minėtų liudytojų nurodytą laiko tarpą. Taip pat liudytojos V. S. nurodytas laiko tarpas, trukęs apie 5 minutes, per kurį ji nestebėjo E. U., sutampa su laiko tarpu, kada nuteistasis E. U. galėjo būti (duomenys neskelbtini) centro viduje ir bendrauti su liudytojais R. S., V. Š., A. S. ir vartoti alkoholį. Svarbu atkreipti dėmesį, jog negalima visų liudytojų nurodyto laiko vertinti minučių tikslumu, kadangi visų liudytojų parodymuose laikas nurodomas apytiksliai, nuo įvykio jau praėję daugiau nei metai laiko. Be to, tiek liudytojų R. S., V. Š., A. S., tiek liudytojos V. S. nurodytos laiko atkarpos iš dalies sutampa ir tarpusavyje persidengia.
Liudytojos V. S. parodymus patvirtino liudytoja M. R. Teisiamojo posėdžio metu liudytoja M. R. nurodė, kad, jai būnant su V. S. automobilyje prie (duomenys neskelbtini) centro (duomenys neskelbtini), prie jų automobilio privažiavo ir greta sustojo „Ford“ markės automobilis. Iš automobilio vairuotojo pusės išlipo E. U., kuris buvo labai girtas. Nuteistasis vos pastovėjo, eidamas labai svirduliavo, praeidamas vos neužgriuvo ant automobilio, kuriame sėdėjo merginos. Akivaizdu, kad jis buvo neblaivus. Liudytoja nurodė, kad slidu nebuvo, aikštelė buvo nuvalyta. Neilgai, apie 10 minučių, E. U. „šlaistėsi“ po aikštelę, sėdo į automobilį ir ruošėsi važiuoti. Per tą laiką nuteistasis jai nebuvo dingęs iš akiračio, dalį laiko jis kalbėjosi telefonu. Kai įsėdo į automobilį, į vairuotojo vietą, užsidegė šviesas ir ruošėsi važiuoti. M. R. atvyko į aikštelę apie 19.30 val., E. U. maždaug po valandos. Liudytoja matė nuteistąjį, kol atvyko policijos pareigūnai (t. 2, b. l. 91–92). Sutampančius parodymus liudytoja M. R. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 46–47). Apygardos teismas, įvertinęs liudytojų M. R. ir V. S. parodymus, neturi jokio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad liudytojos yra suinteresuotos bylos baigtimi. Aptarti liudytojų parodymai tik patvirtinę aplinkybę, kad V. S. ir M. R. vykdė savo pilietinę pareigą, siekdamos užkirsti kelią galimoms nelaimėms, kurios galėtų kilti, jei transporto priemonę E. U. būtų vairavęs neblaivus. Liudytojos su E. U. iki nusikaltimo padarymo nebuvo pažįstamos, nebuvo jo mačiusios, taigi neturėjo jokio pagrindo jį apšnekėti ar duoti melagingus parodymus, taip suklaidindamos ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir / ar teismą. Vien ta aplinkybė, kad policijos pareigūnai į įvykio vietą buvo iškviesti liudytojų V. S. ir M. R. iniciatyva, neleidžia spręsti apie jų asmeninį suinteresuotumą bylos baigtimi ar neobjektyvumą duodant parodymus tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Liudytojų suinteresuotumas bylos baigtimi gali būti įvertinamas tik iš pilietinių pozicijų, siekio užkirsti kelią nusikalstamoms veikoms ir duoti parodymus, kurie padėtų nustatyti tikrąsias 2018 m. sausio 20 d. įvykio aplinkybes.
Aptariant apeliaciniame skunde minimą liudytojų V. S. ir M. R. parodymų kritišką vertinimą, būtina pažymėti keletą reikšmingų aspektų. Visų pirma, pasisakydamas dėl laiko tarpo, kada liudytojos galėjo nestebėti / nematyti nuteistojo E. U., apygardos teismas nurodo, kad 5 minutės nėra toks laiko tarpas, per kurį nuteistasis galėjo suvartoti atitinkamą alkoholio kiekį, kad vėliau jam būtų objektyviai nustatytas 2,42 promilės neblaivumas (t. 1, b. l. 183, 184). Be to, liudytojai R. S., V. Š., A. S. nurodė, kad, kol nuteistasis E. U. su jais bendravo (duomenys neskelbtini) centre, jis išgėrė nedidelį alkoholio kiekį, kaip buvo pažymėjęs pats E. U., suvartojo 0,35 l „(duomenys neskelbtini)“ trauktinės butelį. Taigi šitokio alkoholio kiekio suvartojimas negali lemti minėto E. U. nustatyto neblaivumo laipsnio. Remdamasis aptartais duomenimis, apygardos teismas daro išvadą, jog E. U. į (duomenys neskelbtini) centro aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), atvažiavo su automobiliu „Ford Escape“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), jau būdamas neblaivus. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliacinio skundo argumentas, kad liudytoja M. R. savo pirminiuose parodymuose policijos pareigūnui nurodė, jog su V. S. į (duomenys neskelbtini) centro aikštelę atvyko prieš valandą, o nuteistasis E. U. prieš pusvalandį, tik aptaria laiką, kada E. U. atvažiavo į aikštelę, ir laiko tarpą, kurį jis toje vietoje išbuvo, tačiau savaime nepaneigia fakto, kad nuteistasis, atvažiuodamas į minimą (duomenys neskelbtini) centro aikštelę, transporto priemonę vairavo, būdamas neblaivus. Kaip jau minėta, visi liudytojai, aptardami 2018 m. sausio 20 d. įvykį, laiką nurodo apytiksliai, todėl jis negali būti nustatytas minučių tikslumu, tačiau žinoma, kad viskas vyko (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) centro, tarp 19.30 val. ir 20.30 val. Aplinkybė, jog E. U. į minimą aikštelę prie (duomenys neskelbtini) centro atvyko keliomis minutėmis anksčiau ar vėliau, bei tikslus laiko tarpas, kurį nuteistasis ten išbuvo, savaime nepaneigia aplinkybės, jog į šią aikštelę E. U. atvyko, vairuodamas transporto priemonę „Ford Escape“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir jau būdamas neblaivus. Pats nuteistasis E. U. teigia, jog nuo atvykimo į (duomenys neskelbtini) centrą suvartojo tik 0,35 l „(duomenys neskelbtini)“ trauktinės butelį, liudytojai R. S., V. Š., A. S. taip pat patvirtino tik nedidelį nuteistojo E. U. suvartotą alkoholio kiekį, o tai leido apygardos teismui padaryti išvadą, kad vien šio aptarto alkoholio kiekio suvartojimas negalėjo nulemti E. U. nustatyto 2,42 promilės girtumo, t. y. E. U. buvo vartojęs daugiau alkoholio ir, atsižvelgiant į visų liudytojų bei paties nuteistojo parodymus, tai buvo daręs dar iki atvykimo į įvykio vietą prie (duomenys neskelbtini) centro. Ilgesnis ar trumpesnis laiko praleidimas aikštelėje prie (duomenys neskelbtini) centro ir itin tikslaus laiko, kurį liudytojos V. S. ir M. R. negalėjo matyti nuteistojo savo akiratyje, nustatymas nepaneigia apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados.
Apeliaciniame skunde, be kita ko, teigiama, jog liudytojos V. S. ir M. R. dėl nesuprantamų priežasčių bijojo E. U., todėl išlipti iš savo automobilio ir įsidėmėti šalia stovėjusio nuteistojo automobilio „Ford Escape“ valstybinius numerius, kuriuos telefonu padiktavo Bendrajam pagalbos centrui, jos galėjo tik tuo metu, kai nuteistasis E. U. buvo (duomenys neskelbtini) centro patalpose, kur vykusio renginio metu išgėrė atsineštą 0,35 l trauktinės butelį. Toks nuteistojo tvirtinimas, apygardos teismo vertinimu, yra išimtinai hipotetinis ir nepagrįstas jokiomis objektyviomis prielaidomis. Visų pirma neaišku, kaip tokia nuteistojo išvada galėtų paneigti faktą, kad E. U. į (duomenys neskelbtini) centro aikštelę jau atvažiavo su transporto priemone, būdamas neblaivus. Antra, liudytojos V. S. ir M. R. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nurodė, jog akivaizdžiai matė, kad E. U. svirduliavo, buvo neblaivus, be to, liudytoja M. R. dar apklausiama ikiteisminio tyrimo metu buvo nurodžiusi, kad E. U., atvykęs į aikštelę, sustojo visai greta jų automobilio, todėl, kas buvo automobilio salone ir kas jį vairavo, labai gerai matė. Taigi minėti liudytojų V. S. ir M. R. parodymai apeliacinės instancijos teismui leidžia spręsti, kad jos, sėdėdamos savo transporto priemonėje, pagrįstai tikėtina, galėjo matyti E. U. vairuotos transporto priemonės valstybinį numerį, kurį vėliau ir pranešė Bendrajam pagalbos centrui. Tokią apygardos teismo išvadą patvirtina ir skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą įrašas, kuriame užfiksuota, kaip skambinanti moteris nurodo transporto priemonės valstybinį numerį ir patvirtina, jog ją vairuojantis asmuo šiuo metu įlipo į transporto priemonę ir bando užvesti automobilį (t. 1, b. l. 110–112), t. y. skambinta į Bendrąjį pagalbos centrą nuteistajam E. U. esant jo vairuotoje transporto priemonėje „Ford Escape“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini).
Nors apygardos teismas nepritaria pirmosios instancijos teismo teiginiui, jog liudytojų V. S. ir M. R. turimas aukštasis išsilavinimas buvo pakankamas rodiklis, leidžiantis nustatyti nuteistojo E. U. neblaivumą, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad minimos liudytojos, būdamos protingos, išsilavinusios, objektyviai vertindamos aplinkybes, tikrai galėjo ir gebėjo atskirti E. U. slidinėjimą, svirduliavimą aikštelėje prie (duomenys neskelbtini) centro, jam esant neblaiviam, nuo asmens slidinėjimo ir pasunkėjusio vaikščiojimo dėl oro sąlygų, t. y. esant slidžiam paviršiui, blogam matomumui, pasnigus ar kt. Skirtingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, liudytojos V. S. ir M. R. nuteistojo E. U. svirduliavimą, vos nenuvirtimą ant transporto priemonės, kurioje sėdėjo pačios, nekoordinuotus jo judesius pagrįstai ir teisingai įvertino kaip asmens neblaivumą nurodančius požymius, o ne kaip asmens pasunkėjusį judėjimą dėl nuo paties nepriklausančių išorinių jėgų veikimo. Aptaręs liudytojų V. S. ir M. R. parodymus, atsakęs į visus apeliaciniame skunde keliamus klausimus ir nurodomus neva liudytojų parodymuose esančius prieštaravimus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog minėtų liudytojų parodymais nėra pagrindo abejoti, jie logiškai atitinka įvykio seką, yra nuoseklūs ir teisingi.
Apeliaciniame skunde kritiškai vertinami mobiliojo ryšio abonento išklotinė ir jos analizė, papildomai pažymint, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nesigilino ir netyrė išklotinėje užfiksuotų duomenų. Apklausta liudytoja N. B., (duomenys neskelbtini), parodė, kad išeinantys skambučiai iš E. U. abonento (39 punktas) buvo trys, tačiau tai buvo tik bandymai, nes neprisiskambino – celė (duomenys neskelbtini) („(duomenys neskelbtini)“ bokštelis) – nuo 20.34 val. iki 20.35 val., o tai reiškia, jog asmuo judėjo nuo (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini). Prieš tai 38 punkte užfiksuotas (duomenys neskelbtini) radijo ir televizijos stoties signalas; fiksuota 1,5 km spinduliu. Taip pat svarbu, jog liudytoja parodė, kad visi skambučiai nuo 18.30 val. buvo iš (duomenys neskelbtini) miesto, užfiksuoti celės, esančios (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), buvimo vietoje. Liudytoja paaiškino, jog jei žmogus vaikšto, juda, gali fiksuoti keli bokštai (t. 2, b. l. 57, 79). 2018 m. vasario 26 d. tarnybiniame pranešime dėl mobiliojo ryšio telefono išklotinės analizės yra nurodyta, kad E. U. vairavimo faktas užfiksuotas ir jis faktiškai sulaikytas (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) centro, kurio zonoje yra telekomunikacijos bokštai (celės), prie kurių ir jungėsi E. U. naudojamas telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (celė (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), yra 813 m atstumu nuo (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), o celė (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) al. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), yra 1,83 km atstumu nuo (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) (t. 1, b. l. 126–127). Pažymėtina, jog nurodomi atstumai nėra nuteistojo E. U. judėjimo atstumai, o atstumai nuo bokštelių (celių), kurie fiksavo E. U. naudojamo telefono numerio įeinančius ir išeinančius skambučius, iki E. U. buvimo vietos, t. y. (duomenys neskelbtini) centro, nes celės (bokšteliai), fiksavę naudojamo telefono numerio telefoninius ryšius, skiriasi, tačiau, kaip buvo minėjusi liudytoja N. B., jei asmuo juda (pvz.: vaikšto), įeinančius ar išeinančius skambučius, bandymus susisiekti gali fiksuoti skirtingos, labai viena nuo kitos nenutolusios celės (bokšteliai). Taigi E. U. naudojamo telefono Nr. (duomenys neskelbtini) įeinančių ir išeinančių skambučių išklotinė rodo, kad nuteistasis (duomenys neskelbtini) mieste 2018 m. sausio 20 d. buvo jau maždaug nuo 18.30 val., t. y. kur kas anksčiau nei buvo nurodęs, apklausiamas pirmosios instancijos teisme (t. 1, b. l. 122–123; t. 2, b. l. 75–78). Šie duomenys atitinka E. U. ikiteisminio tyrimo apklausos metu duotus parodymus, kad, prieš atvykdamas į aikštelę prie (duomenys neskelbtini) centro, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), jis (duomenys neskelbtini) esančiame bare „H.“ vartojo alkoholinius gėrimus (t. 1, b. l. 143–145). 2018 m. sausio 20 d., nuo 18.30 val. iki maždaug 20 val., E. U. naudojamas telefono numeris dažniausiai jungėsi prie celės (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 122–123, 125), kuri, remiantis viešai prieinamais žemėlapiais, nuo (duomenys neskelbtini) g. yra nutolusi apie 3 km. Atkreiptinas dėmesys, jog liudytoja N. B., kalbėdama apie 1,5 km atstumą, turėjo galvoje atstumus, fiksuotus nuo bokštelių (celių) iki E. U. buvimo vietos 2018 m. sausio 20 d., apie 20.30 val., laiku.
Taigi apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visus reikšmingus bylos medžiagoje esančius duomenis, daro išvadą, jog byloje surinkta duomenų visuma įrodo, kad E. U. kaltinime nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje, būdamas neblaivus, kai jo kraujyje buvo daugiau nei 1,5 promilės alkoholio (mažiausia koncentracija kraujyje 2,42 promilės), vairavo jam priklausantį automobilį „Ford Escape“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Tokie E. U. veiksmai atitinka nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 7 dalyje (2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1871 redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. balandžio 1 d.), sudėtį. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs reikšmingus su padaryta nusikalstama veika susijusius duomenis, visą byloje esančią medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl tenkinti nuteistojo E. U. gynėjo advokato S. Putriaus apeliacinį skundą dėl jame išdėstytų motyvų nėra pagrindo.
Apygardos teismas papildomai atkreipia dėmesį, jog, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, nuteistojo E. U. gynėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, vadovaujantis BK 63 straipsniu, nebuvo subendrintos bausmės nuteistajam E. U. Pažymėtina, jog Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. vasario 5 d. baudžiamuoju įsakymu E. U. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį buvo nubaustas 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme, o apeliacinės instancijos teismas šiuo metu neturi pakankamai duomenų spręsti, ar paskirtoji bausmė dar nėra įvykdyta (t. 1, b. l. 175–177). Iš teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ esančių duomenų matyti, kad Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2019 m. balandžio 26 d. baudžiamuoju įsakymu E. U. buvo pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje, tačiau šis teismo baudžiamasis įsakymas dar nėra įsiteisėjęs. Taigi nesama pagrindo Plungės apylinkės teismo Palangos rūmų 2019 m. vasario 4 d. nuosprendžiu E. U. paskirtos bausmės bendrinti su kitais teismų procesiniais sprendimais paskirtomis bausmėmis.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo E. U. gynėjo advokato Sauliaus Putriaus apeliacinį skundą atmesti.