Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-665/2012

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-12-28
Bylos Nr.: 2A-665/2012
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Virginija Čekanauskaitė, Rimvydas Norkus, Nijolė Piškinaitė
Atsakovas: Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Erpika“

Kategorijos

126.8pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-665/2012Procesinio sprendimo kategorija 126.8

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. gruodžio 28 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Rimvydo Norkaus ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 3 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-1410-273/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Erpika“ ieškinį atsakovui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl mokesčių permokos grąžinimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „Erpika“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ir prašė priteisti iš atsakovo 26 220,24 Lt mokesčių permoką bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog Kauno apygardos teismas 2009 m. sausio 20 d. nutartimi iškėlė UAB „Erpika“ bankroto bylą. Po bankroto bylos iškėlimo ieškovas atsakovui pateikė trūkstamas likviduojamos UAB „Erpika“ mokesčių deklaracijas, ko pasėkoje, atsakovas 2009 m. balandžio 15 d. ieškovui atsiuntė pranešimą apie mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą Nr. 2009.21549-20936/2009-7291. Iš šio pranešimo akivaizdžiai matyti, kad 2009 m. balandžio 2 d., jau po bankroto bylos iškėlimo, buvo atliktas įskaitymas: juridinių asmenų nekilnojamojo turto mokesčio, PVM mokesčio ir GPM nuo A klasės pajamų nepriemokos buvo padengtos iš susidariusios pelno mokesčio permokos. Ieškovas 2010 m. rugpjūčio 2 d. raštu pareikalavo, kad atsakovas grąžintų neteisėtai užskaitytą pelno mokesčio permoką, nurodydamas, kad užskaita atlikta neteisėtai. Atsakovas 2010 m. rugsėjo 8 d. raštu informavo ieškovą, kad 2009 m. balandžio 2 d. buvo atliktas ne tarpusavio reikalavimų įskaitymas, o tik kreditorinių reikalavimų apskaičiavimas bankroto įsiteisėjimo dienai, todėl po apskaitos kortelės sutvarkymo pelno mokesčio permokos nėra. Nurodė, kad atsakovas iki mokesčių permokos įskaitymo buvo apskaičiavęs ir pasitvirtinęs kreditorinį reikalavimą, o vėliau jį tikslino, atlikęs įskaitymą. Atsakovas po bankroto bylos iškėlimo atliko ne kreditorinio reikalavimo apskaičiavimą, o mokesčių įskaitymą, nes atlikdamas šiuos veiksmus vadovavosi mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsniu.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. gegužės 3 d. sprendimu ieškinį patenkino, priteisė iš Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos likviduojamai uždarai akcinei bendrovei „Erpika“ 26 220,24 Lt mokesčių permoką bei 1 200 Lt turėtų atstovavimo išlaidų. Nurodė, kad pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą draudžiama, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, vykdyti finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo. IBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatytas bankrutuojančios įmonės prievolių vykdymo sustabdymas yra specialioji norma Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio dalies normos, nustatančios mokesčių administratoriaus teisę mokesčių mokėtojo permokėtą mokesčių sumą įskaityti mokestinei nepriemokai padengti, atžvilgiu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pripažįstant mokesčio administratoriaus viešuosius įgalinimus atlikti teritorinės mokesčių inspekcijos ir įmonės tarpusavio reikalavimų įskaitymą, tokios teisės vykdymas yra sustabdomas iki bus išnagrinėta įmonės bankroto byla teismine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2008). Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančių duomenų matosi, kad UAB „Erpika“ avansinį pelno mokestį sumokėjo sekančiai: 2008 m. kovo 31 d. – 72 628 Lt, 2008 m. birželio 30 d. – 7 268 Lt, 2008 m. rugsėjo 30 d. – 7 268 Lt, 2009 m. sausio 26 d. – 2 917,40 Lt, 2009 m. sausio 30 d. – 1 609,38 Lt, 2009 m. vasario 2 d. – 0,46 Lt. Iš UAB „Erpika“ 2009 m. balandžio 2 d. pateiktos atsakovui metinės pelno mokesčio deklaracijos buvo nustatyta, kad ieškovas pelno mokesčio mokėti neturi. Tokiu būdu, buvo nustatyta 26 220,24 Lt pelno mokesčio permoka, kas buvo konstatuota ir Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pranešime apie mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą. Iš to paties Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pranešimo matosi, kad pelno mokesčio permoka 2009 m. balandžio 2 d. buvo įskaitytos tokios mokestinės nepriemokos: juridinių asmenų nekilnojamojo turto mokestis – 15 454 Lt, PVM mokamas juridinių asmenų mokėjimas – 9 427,98 Lt, GPM nuo gyventojo to mokestinio laikotarpio A klasės pajamų, susijusių su darbo santykiais mokėjimas – 1 338,26 Lt. Iš šių duomenų matosi, kad mokesčio mokėtojo permokėta mokesčių suma buvo įskaityta mokesčių nepriemokoms padengti jau po bankroto bylos iškėlimo, kas, teismo nuomone, nebuvo galima, be to, įskaitymu buvo pažeistas Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnyje nustatytas kreditorinių reikalavimų eiliškumas. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. kovo 13 d. rašto UAB „Erpika“ administratoriui matosi, kad ieškovas 2009 m. vasario 2 d. biudžetui skolinga 25 2504,26 Lt ir prašė patvirtinti nurodyto dydžio finansinį reikalavimą. Iš Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. balandžio 24 d. rašto UAB „Erpika“ administratoriui matosi, kad pateikus trūkstamas deklaracijas ieškovas biudžetui skolinga 222 843,37 Lt. Iš šios pažymos matosi, kas PVM mokestis yra sumažėjęs iki 212 028,93 Lt, pelno mokestis sumažėjęs iki 9,44 Lt, GPM mokesčio nėra nurodyta. Dėl to teismas darė išvadą, kad atsakovas, atlikdamas mokesčio mokėtojo permokėtos mokesčių sumos įskaitymą mokesčių nepriemokoms padengti, sumažino savo finansinį reikalavimą bankroto byloje. Teismas sprendžia, kad kreditorius Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija įskaitė bankrutuojančios UAB „Erpika“ mokesčio permoką šios įmonės mokestinei nepriemokai padengti po to, kai buvo iškelta bankroto byla, o tai sudaro pagrindą tokį įskaitymą pripažinti neteisėtu ir yra pagrindas įpareigoti kreditorių mokesčio permokos sumą grąžinti bankrutuojančiai UAB „Erpika“. Teismas sprendė, kad grąžintina mokestinė permoka turi būti įtraukta į bankrutuojančios įmonės turtą, skirtą šios įmonės kreditorių reikalavimams patenkinti Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Atsakovas nesutikimą su ieškinio pareiškimu grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-22/2008 nurodytu argumentu, kad esant deklaruotų ir VMI apskaitomų sumokėtų mokesčių sumų skirtumui nuo faktiškai sumokėtų, mokesčių apskaitos duomenų pakeitimas fiksuojant mokestinių prievolių įvykdymą, nelaikytini įskaitymu, draudžiamu pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą. Tačiau teismas šia nutartimi šioje konkrečioje byloje nesivadovauja, nes atsakovo paminėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nustatytos kitokios faktinės aplinkybės. Be kitų argumentų šioje byloje nustatyta, kad remdamiesi įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis teismai turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, kad ieškovo nurodytos aplinkybės apie iki bankroto bylos iškėlimo buvusią mokesčių permoką, kurios sąskaita atsakovas atliko mokestinių nepriemokų įskaitymą, neįrodytos. Todėl teismas sprendė, kad esant šiems argumentams negalima laikyti, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje ir šioje byloje faktinės bylos aplinkybės yra analogiškos.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas Kauno apskrities VMI apeliaciniu skundu prašo šį teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Bankroto bylos iškėlimo nutarties įsiteisėjimo dienai (2009 m. vasario 2 d.) pagal atsakovo 2009 m. kovo 13 d. raštą Nr. (15.4-14)-K-3741, pateiktą bankroto administratoriui ir teismui ieškovo skola valstybės biudžetui 252 504,26 Lt, kuri 2009 m. balandžio 10 d. teismo nutartimi buvo patvirtinta. Tvirtinant šį kreditorinį reikalavimą ieškovas nebuvo pateikęs metinės pelno mokesčio, pridėtinės vertės mokesčio, gyventojų pajamų mokesčio su A klasės (darbo santykiais) susijusių pajamų ir kitas. Ieškovui pateikus trūkstamas deklaracijas ir pakoregavus mokesčių mokėtojo (ieškovo) apskaitos kortelę, atsakovo reikalavimas sumažėjo iki 222 843,37 Lt, kuris 2009 m. rugpjūčio 31 d. teismo nutartimi Nr. B2-888-109/2009 buvo patvirtintas. Atliekant ieškovo apskaitos kortelės atkoregavimą pagal pateiktas deklaracijas, atsakovas 2010 m. sausio 11 d. raštu Nr. (15.4-14)-K-261 kreipėsi į bankroto administratorių ir teismą dėl reikalavimo patikslinimo, kuris sudarė jau 269 363,23 Lt ir teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartimi Nr. B2-391-109/2010 buvo patvirtintas. Atsakovo finansinis reikalavimas 310 358,23 Lt suma buvo patikslintas 2010 m. gegužės 28 d. teismo nutartimi Nr. B2-391-109/2010, kadangi bankroto administratorius, gavęs lėšas iš garantinio fondo deklaravo gyventojų pajamų mokestį. Atsakovo finansinis reikalavimas dar kartą buvo tikslinamas, kadangi bankroto administratorius deklaravo pridėtinės vertės mokestį ir reikalavimas padidėjo iki 342 376,23 Lt. Taigi faktinės pelno mokesčio permokos kaip tokios nebuvo, kadangi mokestinė nepriemoka vis didėjo. Neaišku, kaip ieškovas jau po bankroto bylos iškėlimo 2009 metų sausio 26 ir 30 dienomis bei 2009 m. vasario 2 d. galėjo sumokėti avansinį mokestį, kai jau teismui buvo pateiktas ieškinys dėl bankroto iškėlimo įmonei iškėlimo. MAĮ 87 straipsnis reglamentuoja mokesčių permokos įskaitymą ir grąžinimą. Šio straipsnio 5 dalyje yra nurodyta, kad mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos, kurios lieka permokos sumas įskaičius mokestinei nepriemokai padengti, grąžinamos mokesčių mokėtojo prašymu. Šeštoje dalyje nurodyta, kad mokesčių administratorius turi teisę patikrinti mokesčių mokėtojo prašymo grąžinti mokesčio permoką pagrįstumą šio Įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais. Kadangi UAB „Erpika“ yra bankrutuojanti įmonė ir turi mokesčio permoką, tai ji be jokios abejonės yra tikrinama, tikslu nustatyti permokos realumą. Šiuo atveju dar prieš bankroto bylos įmonei iškėlimą, įmonės mokestinė nepriemoka buvo išaugusi iki 181 484,20 Lt, kas ir atvedė įmonę prie bankroto. Todėl atsakovas bankrutuojančios įmonės netikrino. Bankroto bylos iškėlimo dienai įmonės skola valstybei sudarė 252 504,26 Lt. Bankrutuojančių įmonių neįvykdytų mokestinių prievolių nustatymą reglamentuoja Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2005 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. V-178 patvirtintos „Dėl bankrutuojančio (restruktūrizuojamo) mokesčių mokėtojo (juridinio asmens) neįvykdytų mokestinių prievolių nustatymo ir apskaitos“ taisyklės, (toliau - Taisyklės). Šių taisyklių 5, 16 punktų pagrindu akivaizdu, kad teismo teiginys, jog atsakovas atliko mokesčio permokos įskaitymą, nepagrįstas, juo labiau, kad bankroto bylos iškėlimo dienai įmonė buvo ne tik, kad permokėjusi avansinį pelno mokestį, bet mokesčių mokėtojo apskaitos kortelėje pelno mokesčio nepriemoka sudarė 3 552,76 Lt. Todėl įmonės, kaip mokesčių mokėtojos, apskaitos kortelės sutvarkymas tikslu nustatyti mokestinės nepriemokos dydį valstybės biudžetui, negali būti įvardijamas kaip permokos įskaitymas. Tokia nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutartyje Nr. 3K-3-22/2008, kurioje yra nurodyta, kad nesant mokesčių permokų negalėjo būti atlikti ir mokesčių nepriemokų įskaitymai. Iš byloje esančių atsakovo raštų, adresuotų, bankroto administratoriui ir teismui, dėl kreditorinių reikalavimų tikslinimo ir teismo nutarčių, kuriomis patvirtintas patikslintas atsakovo kreditorinis reikalavimas, matyti, kad skola valstybės biudžetui pastoviai didėjo, tai kaip galima daryti išvadą, kad pelno mokesčio permoka, pažeidžiant ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatą, buvo įskaityta po bankroto bylos iškėlimo, o ne įmonės, kaip mokesčių mokėtojos, apskaitos kortelės duomenų atkoregavimas (sutvarkymas) tikslu nustatyti bankrutuojančios įmonės tikrąjį kreditorinį reikalavimą, kadangi įmonės pateikti buhalteriniai duomenys nesutapo su atsakovo duomenų bazėje esančiais duomenimis. Atsakovo 2009 m. balandžio 15 d. pranešimas apie mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą Nr. 2009-21549-20936/2009-7291 yra informacinio pobūdžio raštas apie mokesčių mokėtojo apskaitos kortelės koregavimą ne tik eiliniams mokesčių mokėtojams, vykdantiems ūkinę veiklą, bet ir bankrutuojančioms įmonėms. MAĮ 34 straipsnyje yra nurodyta, kad mokesčių administravimo veiksmai yra įforminami sprendimais ir kitais dokumentais, kurių formas ir užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius. Šiuo atveju atsakovas nebuvo priėmęs sprendimo dėl mokesčio permokos įskaitymo (grąžinimo), kadangi šiuo atveju permokos nebuvo nustatyta.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas LUAB ,,Erpika“ prašo skundo netenkinti. Nurodo, kad tas faktas, kad po bankroto bylos iškėlimo tvirtinama viena finansinio reikalavimo suma, nereiškia, kad po bankroto bylos iškėlimo visi mokesčiai pavirsta viena bendra skola biudžetui ir tuo tikslu kortelėse atliekamas tik matematinis sudėties ar atėmimo veiksmas. Finansinis reikalavimas susideda iš konkrečiu nustatytų nepriemokų kiekvieno mokėtino mokesčio, kurį nustato konkretus įstatymas. Po bankroto bylos iškėlimo gali būti nustatyti tiek konkretaus mokesčio permoka, tiek nepriemoka, kuri nustatant finansinį reikalavimą aritmetiškai nesumuojama, nes tokia teisė mokesčių administratoriui jokiais įstatymais nesuteikta. Pagal Mokesčių administravimo įstatymą mokesčių administratorius gali atlikti įskaitymą kai nustatyta mokesčių permoka panaudojama kito mokesčio nepriemokai padengti, tačiau šio veiksmo mokesčių administratorius negali atlikti po bankroto bylos iškėlimo, nors tiek permoka, tiek nepriemoka yra nustatoma po bankroto bylos iškėlimo už laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo įmonei.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad mokesčių permokas, jų įskaitymą ir grąžinimą reglamentuojančio Mokesčių administravimo įstatymo 82 straipsnyje nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės įvykdymo būdai, vienas iš jų – turimos permokos (skirtumo) įskaitymas mokestinei nepriemokai padengti. Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti. Mokesčių mokėtojo prašymu grąžinamos tos mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos, kurios lieka permokos sumas įskaičius mokestinei nepriemokai padengti (Mokesčių administravimo įstatymo 87 str. 5 d.). Tačiau įstatymo leidėjas yra nustatęs atvejus, kada įskaitymo teisė gali būti ribojama (CK 6.134 str.). Šis įskaitymo draudimų sąrašas nėra išsamus – pagal CK 6.134 straipsnio 6 dalį įskaitymas draudžiamas ir kitų įstatymų nustatytais atvejais. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad reikalavimų įskaitymo draudimai gali būti susiję su įmonės bankroto būkle (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-591/2009). CK 6.140 straipsnyje nustatyta, kad tais atvejais, kai skolininkas tampa nemokus, kreditoriai gali įskaityti savo reikalavimus, nors jų terminas ir nesuėjęs, jeigu įstatymai nenustato ko kita. Įmonių bankroto įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms. Remiantis šia Įmonių bankroto įstatymo nuostata nurodytos Mokesčių administravimo įstatymo 82, 87 straipsnių nuostatos dėl mokesčių permokų įskaitymo mokestinei nepriemokai padengti netaikytinos įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti įmonei bankroto bylą, nes jų taikymas prieštarautų įskaitymo metu galiojusio Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktui (2006 m. balandžio 20 d. įstatymo Nr. X-564 redakcija), kuriame nustatyta, kad draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. Pripažįstant mokesčių administratoriaus viešuosius įgalinimus atlikti teritorinės mokesčių inspekcijos ir įmonės tarpusavio reikalavimų įskaitymą, tokios teisės vykdymas yra sustabdomas įmonės bankroto atveju iki bus išnagrinėta bankroto byla teismine tvarka. Galiojusi Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto norma skirta bankrutuojančios įmonės vykdytinoms prievolėms suspenduoti tam, kad būtų apsaugoti kreditorių interesai bei paskirstomas įmonės turtas proporcingai kreditorių reikalavimų dydžiui, atsižvelgiant į kreditorių eiliškumą. Taigi bankrutuojančios įmonės turtas parduodamas ir gautos lėšos yra paskirstomos kreditoriams bendra tvarka tik atlikus įstatyme nustatytas bankroto procedūras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-95/2001, 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2008; 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-591/2009; 2010 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-178/2010; 2010 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2010; kt.).

Tokiu atveju, kai įmonei iškeliama bankroto byla, mokesčių administratorius praranda galimybę Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnyje nustatyta tvarka įskaityti mokesčių permokas mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti ir privalo grąžinti bankrutuojančiai įmonei jos mokesčių permokas tam, kad jos kartu su kitu turtu būtų paskirstytos kreditoriams proporcingai jų reikalavimų dydžiui. Taigi įmonės bankroto atveju Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 5 dalies nuostata, kad mokesčių mokėtojui (jo prašymu) grąžinamos tik tos jo permokėtos mokesčių sumos, kurios lieka permokos sumas įskaičius mokestinei nepriemokai padengti, netaikytina, bankrutuojančiai įmonei grąžinamos visos mokesčių permokos, o dėl mokesčių nepriemokų mokesčių administratorius teikia savo kaip kreditoriaus reikalavimus įmonės bankroto byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2010).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2009 m. sausio 20 d. nutartimi iškėlė UAB „Erpika“ bankroto bylą. Po bankroto bylos iškėlimo ieškovas atsakovui pateikė trūkstamas likviduojamos UAB „Erpika“ mokesčių deklaracijas. Atsižvelgęs į šias deklaracijas atsakovas 2009 m. balandžio 15 d. ieškovui atsiuntė pranešimą Nr. 2009.21549-20936/2009-7291 apie mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą (7 b. l.). Kaip pagrįstai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, iš šio pranešimo matytyti, kad 2009 m. balandžio 2 d., t. y. jau po bankroto bylos iškėlimo, buvo atliktas įskaitymas juridinių asmenų nekilnojamojo turto mokesčio, PVM mokesčio ir GPM nuo A klasės pajamų nepriemokos buvo padengtos iš susidariusios pelno mokesčio permokos. Nors apeliantas tvirtina, kad mokesčių mokėtojo (ieškovo) apskaitos kortelės pakoregavimas pagal pateiktas deklaracijas negali būti laikomas lėšų įskaitymu, teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais sutikti neturi pagrindo. Atkreiptinas dėmesys, kad nepriklausomai nuo to, kada atsakovui atsirado teisė atlikti ieškovo permokėtos mokesčių sumos įskaitomą mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti, apie tokią permoką nagrinėjamu atveju atsakovas sužinojo tik ieškovui pateikus BUAB „Erpika“ mokesčių deklaracijas, t. y. po bankroto bylos iškėlimo, kai, kaip minėta, vadovaujantis 2009 m. balandžio 2 d. galiojusio Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktu (2006 m. balandžio 20 d. įstatymo Nr. X-564 redakcija), draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. Dėl šios įstatymo nuostatos taikymo buvo suformuota minėta vienareikšmė teismų praktika, pagal kurią iškėlus įmonei bankroto bylą, mokesčių administratorius praranda galimybę Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio nustatyta tvarka įskaityti mokesčių permokas mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti ir privalo grąžinti bankrutuojančiai įmonei jos mokesčių permokas tam, kad jos kartu su kitu turtu būtų paskirstytos kreditoriams proporcingai jų reikalavimų dydžiui, atsižvelgiant į kreditorių eiliškumą. Tai reiškia, kad bankrutuojančiai įmonei grąžinamos visos mokesčių permokos, o dėl mokesčių nepriemokų mokesčių administratorius teikia savo kaip kreditoriaus reikalavimus įmonės bankroto byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2010). Be to, bylos duomenys patvirtina, kad egzistavo pirminė sąlyga įskaitymui, t. y. šalys turėjo viena į kitą priešpriešinius vienarūšius reikalavimus (CK 6.130 str. 1 d.). Apelianto minimoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad mokesčių apskaitos duomenų pakeitimai fiksuojant faktinį mokestinių prievolių įvykdymą nelaikytini įskaitymu, draudžiamu pagal galiojusį Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-22/2008). Tačiau nustačius, kad iš tiesų egzistavo mokesčių permoka, kurią atsakovas įskaitė į mokesčių nepriemoką, apelianto nurodytas precedentas nagrinėjamu atveju negali būti taikomas. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas neginčija 2009 m. balandžio 15 d. pranešimo, nenurodo kito dokumento, kuris turėtų patvirtinti ar paneigti mokesčių permokų pagrįstumą.

Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Nors ieškovas prašo iš apelianto priteisti bylinėjimosi išlaidas, įrodymų, kad tokios išlaidos buvo patirtos apeliacinės instancijos teisme, nepateikė, todėl minėto prašymo nėra pagrindo tenkinti (CPK 98 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėRimvydas NorkusNijolė Piškinaitė