Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Cikoto (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Onos Gasiulytės ir Vido Stankevičiaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo J. V. ir atsakovo V. K. apeliacinius skundus dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-8-286/2012 pagal J. V. ieškinį S. K. ir V. K. dėl 5 000 Lt skolos, 1 748 Lt delspinigių, 386,99 Lt palūkanų, 277,98 Lt teismo išlaidų bei procesinių palūkanų priteisimo bei atsakovo V. K. priešieškinį ieškovui J. V. dėl paskolos sutarties dalyje pripažinimo negaliojančia ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

5 000 Lt skolos, 1 748 Lt delspinigių, 386,99 Lt palūkanų, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 277,98 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad pagal paskolos sutartį Nr. 5 atsakovai iš jo pasiskolino 5 000 Lt, kuriuos privalėjo grąžinti iki 2008-10-30. Atsakovė S. K., imdama paskolą, pateikė įgaliojimą, kurio pagrindu paskola buvo suteikta ne tik jai, bet ir atsakovui V. K.. Paskolos sutartyje atsakovai įsipareigojo grąžinti skolą solidariai. Atsakovai dėl skolos grąžinimo į jį niekada nesikreipė, todėl jis paskaičiavo paskolos sutartyje numatytus delspinigius, kurių dydį sumažino daugiau negu penkis kartus - iki 0,19 procento už kiekvieną praleistą dieną, iš viso – 1 748 Lt delspinigių. Delspinigius jis paskaičiavo tik už šešių mėnesių laikotarpį, nors atsakovai neprašė taikyti senaties termino. Be to, atsakovai už naudojimąsi pinigais pagal įstatymą privalo mokėti 386,99 Lt dydžio palūkanas, kurias jis paskaičiavo už laikotarpį nuo 2008-10-30 iki 2010-05-18. Iš viso prašo priteisti iš atsakovų solidariai 7 134,99 Lt. Taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas ir 5 proc. palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos CPK 320 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

Dėl atsakovo V. K. apeliacinio skundo

Bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovė S. K., veikdama savo ir atsakovo V. K. vardu pagal jo išduotą 2008-05-29 įgaliojimą (patvirtintą Ignalinos rajono 2-ojo notaro biuro notarės D. Š., notarinio registro Nr. 2188) pasiskolino 2008-09-30 iš ieškovo 5 000 Lt ir įsipareigojo grąžinti iki 2008-10-30, tačiau skolos nei atsakovė, nei atsakovas negrąžino. Ieškovas prašo priteisti paskolą iš atsakovų solidariai.

Atsakovė S. K. prašo priteisti skolą solidariai. Patvirtino, kad paskolos paėmimą ji suderino si atsakovu, šią pinigų sumą ieškovas jai perdavė, ji buvo panaudota bendriems su atsakovu tikslams, nes po ištuokos su ja liko gyventi 3 nepilnamečiai vaikai. Atsakovas neigia nurodytas aplinkybės ir priešieškiniu prašo pripažinti paskolos sutartį su juo nesudaryta, tvirtina, kad įgaliojimas atsakovei buvo suteiktas kitiems tikslams, o ne paskolos sutarties sudarymui, dėl ko pareiga grąžinti skolos dalį apeliantui neatsiranda.

Taigi, šioje byloje tarp atsakovų vyksta ginčas, ar atsakovo išduotas įgaliojimas suteikė atsakovei teisę pasiskolinti 5 000 Lt bendrai su atsakovu, ir ar po tokios paskolos sutarties sudarymo atsakovui atsirado prievolė - solidariai su atsakove grąžinti ieškovui 5 000 Lt.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino ieškinį, o priešieškinį atmetė. Kadangi teismas išsamiai nepasisakė dėl atsakovo priešieškinio pagrindo, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildo pirmosios instancijos teismo motyvus ir pasisako dėl priešieškinėje nurodytų teiginių .

Atsakovas V. K. priešieškiniu prašo pripažinti paskolos sutartį Nr. 5 tarp jo ir J. V. nesudarytą (b.l.40) tuo pagrindu, kad faktiškai negavo lėšų pagal paskolos sutartį, o CK 6. 870 str. nustato, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų perdavimo momento;

įgaliojimą atsakovei davė visai kitais tikslais, nei ji panaudojo, tik tam, kad ji galėtų paimti pinigus iš sąskaitos, kai jis būna išvykęs iš Lietuvos; su atsakove išsituokė 2004 m. spalio 26 d., po ištuokos su atsakovė liko gyventi 2 nepilnamečiai vaikai, todėl siekiant užtikrinti rūpinimosi jais klausimų bendrą sprendimą, buvo išduotas įgaliojimas atsakovei; atsakovė pasinaudojo įgaliojimu piktavališkai, savanaudiškais tikslais pasiskolino jo vardu iš ieškovo 5 000 Lt; apie ketinimą imti paskola jo vardu jis jokios informacijos neturėjo, apie ją sužinojo tik tada, kai pradėjo gauti dokumentus iš teismo;įgaliojimą tvirtinusi notarė tinkamai neišaiškino jo galimų pasekmių;

tokios plačios apimties įgaliojimo davimas buvusiai sutuoktinei prieštarauja ne tik jo valiai, bet ir logikai; S. K. turėjo perspėti jį apie tai, kad nori imti paskolą iš ieškovo, nes CK 6. 760 str. nustato, kad įgaliotinis privalo vykdyti jam duotą pavedimą sąžiningai ir rūpestingai; ieškovas taip pat privalėjo atidžiau ir išsamiau išanalizuoti bei įvertinti visas galimas rizikas.

Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė sudarydama paskolos sutartį su ieškovu, neviršijo atsakovo įgaliojimu suteiktas teises, nes pagal atsakovo įgaliojimo turinį atsakovė S. K. savo nuožiūra aptartomis sąlygomis turėjo teisę atsakovo V. K. vardu skolintis pinigus (gauti kreditus) iš bet kurio Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka įregistruoto ir veikiančio banko ar kitos kredito įstaigos, V. K. vardu sudaryti bei pasirašyti kredito ir paskolos sutartis, paimti suteiktą kreditą (paskolą), gauti V. K. vardu įvairias paskolas.

Esant tokiam įgaliojimo turiniui, yra visiškai nepagrįstas atsakovo teiginys, kad jis įgaliojimą davė atsakovei visai kitais tikslais, nei ji panaudojo, t.y. tik tam, kad ji galėtų paimti pinigus iš sąskaitos, kai jis būna išvykęs iš Lietuvos. Kadangi pats atsakovas teigia, jog įgaliojimas buvo duotas siekiant užtikrinti rūpinimosi nepilnamečiais vaikais klausimų bendrą sprendimą, nes jis ilgus laikotarpius būna išvykęs iš Lietuvos, tai teisėjų kolegija priima už pagrindą atsakovės atstovės teiginį, kad atsakovė pasiskolino pinigų ir jas panaudojo 3 nepilnamečių vaikų išlaikymui, todėl atsakovo teiginys, kad atsakovė pasinaudojo įgaliojimu piktavališkai, savanaudiškais tikslais pasiskolino jo vardu iš ieškovo 5 000 Lt, neatitinka tikrovės.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas nepateikė įrodymų, kad jis tinkamai vykdė savo pareigą išlaikyti vaikus, t.y. kiekvieną mėnesį pervesdavo atsakovei teismo nustatytą išlaikymo vaikams sumą, arba kad atsakovė turėjo galimybę reikalingą vaikų išlaikymui sumą pasiimti nuo atsakovo asmeninės sąskaitos pagal įgaliojimą. Kaip matyti iš atsakovės atstovės posėdžio metu paaiškinimų, ji nurodė, kad dalis sumos buvo perduota atsakovui jam išvažiuojant į komandiruotę.

Atsakovas nepaneigė atsakovės (savo buvusios sutuoktinės) teiginių, kad iki paskolos gavimo jie gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, kad paskola buvo reikalinga bendriems reikalams tvarkyti ir nepateikė įrodymų, kad ginčo paskolos sumą atsakovė panaudojo tik savo asmeniniams poreikiams tenkinti.

Dėl to darytina išvadą, jog ta aplinkybė, kad atsakovas negavo pinigų šio konkrečiu atveju nesudaro pagrindo taikyti CK 6. 870 str. ir pripažinti paskolos sutartį Nr. 5 tarp jo ir J. V. nesudarytą.

Net jeigu ir sutikti su atsakovo teiginiais, kad atsakovas apie ketinimą imti paskola jo vardu jokios informacijos neturėjo, apie ją sužinojo tik tada, kai pradėjo gauti dokumentus iš teismo, kad atsakovė turėjo perspėti jį apie tai, kad nori imti paskolą iš ieškovo, nes CK 6. 760 str. nustato, kad įgaliotinis privalo vykdyti jam duotą pavedimą sąžiningai ir rūpestingai, tai teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie atsakovo priešieškinėje nurodyti teiginiai neturi teisinės reikšmės šios bylos ginčui, nes ieškovo kaip kreditoriaus teisių visiškai neįtakoja, jog ginčo dėl to, kad ieškovas paskolino atsakovams 5 000 Lt, byloje nėra.

Atsakovo teiginiai dėl įgaliojimo išdavimo pagrįstumo ir jo pasekmių neišaiškinimo negali būti nagrinėjami, nes atsakovas įstatymo nustatyta tvarka nepareiškė reikalavimą pripažinti įgaliojimą negaliojančiu, dėl to teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Atsakovo kaltinimai ieškovui dėl jo prievolės atidžiau ir išsamiau išanalizuoti bei įvertinti visas galimas rizikas, visiškai nepagrįsti, nes kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovas, kuriam buvo pateiktas V. K. įgaliojimas, sudarydamas paskolos sutartį, žinojo, jog atsakovė veikia ne tik savo, bet ir atstovaujamojo – V. K. vardu todėl nebuvo pagrindo abejoti tuo, kad atsakovė S. K. veikia neviršydama savo teisių (Lietuvos Respublikos CK 2.133 straipsnio 3, 9 d.d.).

Taigi, nustačius, kad S. K. teisėtai veikė savo ir atsakovo vardu, su ieškovu sudaryta paskolos sutartis abiems atsakovams sukūrė solidarią pareigą įvykdyti sutartinę prievolę – laiku gražinti 5000 Lt dydžio paskolą, nes jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium. (Lietuvos Respublikos CK 6.6 straipsnio 1, 4 d.d.).

Dėl ieškovo J. V. apeliacinio skundo

Mineta, kad ieškovas J. V. apeliaciniu skundu prašo Ignalinos rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-8-286/2012 priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį pakeisti ir papildomai priteisti iš atsakovų V. K. ir S. K. lygiomis dalimis ieškovo naudai 19,40 Lt negauto atlyginimo ir grąžinti 58 Lt žyminio mokesčio.

Iš ieškovo apeliacinio skundo pagrindo matyti, kad ieškovas reikalauja priteisti darbo užmokestį už 4 valandas, skaičiuojant už valandą po 4. 85 Lt. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime aiškiai nurodė, kad ieškovas nepateikė teismui jokių duomenų apie darbo laiką, o būtent kokiomis valandomis jis dirba pagalbiniu darbininku, taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad už 2011-11-07 ir 2011-11-30 darbo užmokestis jam nebuvo mokamas. Tokių įrodymų ieškovas nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui. Dėl to kolegija konstatuoja, kad šis ieškovo reikalavimas neįrodytas (CPK 178 str.), todėl negali būti tenkinamas.

Ieškovas taip pat reikalauja grąžinti jam 58 Lt žyminio mokesčio ryšium su tuo, kad teismo posėdyje 2011-11-30 sumažinus ieškinio sumą 1932 Lt (pradiniam ieškinyje prašė 3680 Lt delspinigių, o vėliau sumažino iki 1748 lt) jis žyminio mokesčio sumokėjo 58 Lt daugiau negu numato įstatymai. Apeliantas teigia, kad jis ieškinį šioje dalyje atsiėmė.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra įrodymų, kad ieškovas būtų pateikęs prašymą dėl reikalavimų 1932 Lt dalyje atsiėmimo CPK 139 str. nustatyta tvarka, todėl visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, kad ieškovas, pasinaudojęs CPK 42 straipsnio 1 dalyje numatyta teise, sumažina ieškinio reikalavimus, faktiškai atsisakė dalies ieškinio reikalavimų todėl šiuo atveju turėtų būti taikomos CPK 87 straipsnio 2 dalies nuostatos, numatančios 75% sumokėto žyminio mokesčio grąžinimą, dėl šių aplinkybių ieškovui grąžintina 44 Lt žyminio mokesčio, sumokėto 2010-11-12 mokėjimo nurodymu Nr. 20101112 per Kauno kredito uniją. Esant tokioms aplinkybėms, tenkinti ieškovo apeliacinį skundą nėra teisinio pagrindo.

Dėl išdėstyto, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinių skundų teiginiai nesudaro pagrindo sprendimo pakeitimui, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti kaip teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

nutarė:

Ignalinos rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.