Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 24 d. nuosprendžio, kuriuo V. Š. nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 4 d. laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams,

pagal BK 144 str. laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str.1 d., 4 d., paskirtas bausmes subendrinti iš dalies ir paskirti galutinę bausmę laisvės atėmimą keturiems metams.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d. 3 d., prie paskirtos bausmės iš dalies pridėjus pagal 2006-08-03 Akmenės rajono apylinkės teismo nuosprendį neatliktos bausmės dalį, galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d. 4 d., 9 d., bausmes subendrinus iš dalies sudedant su 2009-06-26 Akmenės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, galutinė subendrinta bausmė V. Š. paskirta laisvės atėmimas 5 metams.

V. Š. į bausmės laiką įskaityta bausmė, atlikta pagal 2009-06-26 Akmenės rajono apylinkės teismo nuosprendį.

Priteista iš V. Š. nukentėjusiajai D. S. 7572,75 Lt (septyni tūkstančiai penki šimtai septyniasdešimt du litai 75 ct) turtinės žalos atlyginimui, nukentėjusiajam S. S. 100000 Lt ( šimtą tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimo, Valstybinei ligonių kasai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 57418,91 Lt ( penkiasdešimt septyni tūkstančiai keturi šimtai aštuoniolika litų 91 ct) už S. S. suteiktas gydymo paslaugas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Š. nuteistas už tai, kad 2009-05-23 apie 18.30 val. Akmenės r., kelio (duomenys neskelbtini) 1 km 100 m vairavo automobilį VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pažeidė kelių eismo taisyklių 14 punkto („Draudžiama vairuoti transporto priemonę asmenims, neturintiems šios teisės...“) ir 133 punkto („Vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas.“) reikalavimus, t.y. jis vairavo transporto priemonę neturėdamas šios teisės, nepasirinko saugaus greičio, automobilio nesuvaldė, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, nuvažiavo nuo kelio ir automobilis vertėsi, ko pasekoje kartu važiavusiam keleiviui S. S. padarytas stiprus galvos smegenų sumušimas su kaukolės pamato lūžiu, galvos smegenų sumušimu, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais smegenų dangalais ir odos nubrozdinimas dešinio kelio srityje. Galvos smegenų sužalojimai sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą, sužalojimo pasekmes (liekamuosius reiškinius): sutrikusį judėjimą dėl kojų sąnarių kontraktūrų, dubens organų veiklos sutrikimą. Po patirtos traumos išsivysčiusį lėtinį psichikos sutrikimą-potrauminę demenciją – sunkų sveikatos sutrikdymą. Taip, vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata.

Be to, V. Š. nuteistas už tai, kad jis 2009-05-23 Akmenės r., kelio (duomenys neskelbtini) 1 km 100 m, po 2009-05-23 apie 18.30 val. įvykusio eismo įvykio, kai jis vairavo automobilį VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neturėdamas šios teisės, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nepasirinko saugaus greičio, automobilio nesuvaldė, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą, nuvažiavo nuo kelio ir automobilis vertėsi, ko pasekoje kartu važiavusiam keleiviui S. S. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, jis matydamas, kad S. S. iškritęs iš automobilio ir suvokdamas, kad pastarasis yra be sąmonės ir jam reikalinga medikų pagalba, paėmė S. S., nunešė ir tyčia paslėpė rapsų lauke, į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams A. V. ir E. N. bei S. S. motinai D. S. pasakė, kad S. S. iš eismo įvykio vietos pabėgo, t. y. jis pats sukėlęs pavojų nepagelbėjo nukentėjusiam asmeniui kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą.

Atsikirtimu į nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą nukentėjusioji D. S. prašo V. Š. apeliacinį skundą atmesti ir Akmenės rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 24 d. nuosprendį palikti nepakeistą. Nurodo mananti, kad po eismo įvykio V. Š. nutempė S. S. toliau nuo automobilio ne norėdamas jam padėti, o naikindamas nusikalstamos veikos pėdsakus. Greitąją medicinos pagalbą iškvietė ne V. Š., o pro šalį automobiliu važiavęs žmogus. Teigia, kad būtent dėl V. Š. kaltės jos sūnui pagalba buvo suteikta pavėluotai. Nukentėjusiosios įsitikinimu, V. Š. veiksmai iš karto po avarijos buvo labai gerai apgalvoti, sąmoningi ir tikslingai nukreipti, kad paslėpti savo nusikaltimo pėdsakus. Šie veiksmai nepanašūs į elgesį žmogaus, esančio afekto būsenoje.

Taip pat nurodo, kad nagrinėjant bylą Akmenės rajono apylinkės teisme, V. Š., prieš akis matydamas visiškai neįgalų S. S., nedrįso jo kaltinti nebūtais dalykais, o apeliaciniu skundu jau teigia, kad S. S. buvo avarijos kaltininkas.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė skundą patenkinti, prokuroras ir nukentėjusioji D. S. prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikaltimo padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamus veiksmus ir jam teisingai paskyrė bausmę.

Dėl V. Š. kaltės padarius BK 281 str. 4 d. ir BK 144 str. numatytus nusikaltimus

Spręsdamas V. Š. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas pagrįsti rėmėsi nukentėjusiųjų S. S. ir D. S. parodymais, paties kaltinamojo parodymais, liudytojų E. N., A. V., J. Z. parodymais, kitais teisiamajame posėdyje ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, motyvuotai, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. 5 d. nuostatos, įvertino įrodymų visumą.

Iš nukentėjusiojo S. S. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, matyti, kad jis analogiškai nurodė esmines įvykio aplinkybes. Nukentėjusysis parodė prisimenantis, kad 2009 m. gegužės 23 d. jis bendravo su V. Š., jie klausėsi muzikos, gėrė alų. Nors jis žinojo, kad V. Š. neturi vairuotojo pažymėjimo, paprašė, kad pastarasis jį nuvežtų pas merginą. Jie važiavo V. Š. vairuojamu automobiliu, kurį V. Š. buvo nusipirkęs iš savo sesers vyro, važiuodamas jis savo draugei rašė SMS žinutes. Pačios avarijos neprisimena, tik pamena, kad jį kažkur paliko, jis buvo be sąmonės. Nurodė manantis, kad avarija galėjo įvykti dėl per didelio greičio arba dėl to, kad V. Š. automobilį vairavo būdamas neblaivus (1 t. 88-89 b. l., 2 t. 197-198 b. l.). Netikėti nukentėjusiojo parodymais kolegija neturi pagrindo, nes šiuos parodymus patvirtina kiti byloje surinkti, teismo ištirti ir įvertinti įrodymai.

Nukentėjusioji D. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė (parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme), kad 2009 m. gegužės 23 d. apie 11.30 val. ji savo sūnų S. S. matė pas V. Š.. Pataruoju metu jos sūnus bendravo tik su V. Š. ir dažniausiai būdavo pas jį. Tos pačios dienos vakarą apie 20.30 val. jai paskambinęs G. V. pasakė, kad V. Š. padarė avariją, apsivertė su automobiliu, taip pat pasakė, kad kartu buvo ir jos sūnus S.. V. Š. įvykio vietoje jai pasakė, kad S. pabėgo ir turi būti namuose. Ji važinėjo po kaimą, važiavo pas S. draugus, tačiau niekur jo nerado. Apie 22.30 val. jos dukroms nuėjus pas V., I. V. pasakė, kad jai paskambinęs V. Š. sakė, jog reikia kviesti greitąją medicinos pagalbą, nes S. visai blogai, ir ji (I. V.) iškvietė medikus (1 t. 48-49, 50-51 b. l.). Nukentėjusioji D. S. taip pat nurodė aplinkybę, kad 2009 m. rugsėjo mėnesį S. pradėjus kalbėti ir jai paklausus, ar jis atsimena, kaip viskas vyko, S. jai pasakė prisimenantis, kad su „V.“, t. y. V. Š., jis važiavo automobiliu, automobilį vairavo V. Š.. Sakė, kad V. Š. nesuvaldė automobilio ir jie nuvažiavo nuo kelio. S. jai taip pat sakė, kad automobilis yra G. V., „VW Golf“ markės, tamsios spalvos, dviejų durų. Būnant ligoninėje sūnus apie avariją jai visada pasakodavo tą patį, t. y. kad važiavo su „V.“, kad pastarasis vairavo automobilį (1 t. 52-53 b. l.). Iš esmės tokias pat aplinkybes nukentėjusioji D. S. nurodė ir teisiamajame posėdyje (2 t. 198-199 b. l.).

Apklausiamas įtariamuoju ikiteisminio tyrimo metu V. Š. parodė, kad 2009 m. gegužės 23 d. pas jį atėjo S. S. ir jie kartu remontavo jo (V. Š.) automobilį „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį jis nusipirko iš sesers vyro G. V.. Tą dieną jie kartu su S. nuvažiavo į parduotuvę, kur S. nupirko 2 litrų talpos butelį alaus. Iš parduotuvės jie nuvažiavo prie tilto (duomenys neskelbtini), kur abu išgėrė alų, o po to grįžo į jo (V. Š.) namų kiemą. Vakare S. jo paprašė nuvežti pas merginą į (duomenys neskelbtini) kaimą. Jis sutiko, sėdo už automobilio „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairo, o S. atsisėdo šalia jo, į automobilio priekyje esančią keleivio sėdynę. Jis automobilį vairavo 71-80 km/val. greičiu, Važiuojant link (duomenys neskelbtini) kaimo, jis pajuto, kad automobilis ėmė slysti į kairiąją kelio pusę. Jis nieko padaryti nebegalėjo, automobilis nuvažiavo nuo kelio ir apsivertė ant stogo. Jis išlindo iš automobilio ir bėgo ieškoti S. Jį rado maždaug už 3 m nuo automobilio, ant žolyno. Suprato, kad tuo metu, kai automobilis vertėsi, S. iš jo iškrito. Jam S. pradėjus judinti, pastarasis nereagavo, visiškai nejudėjo ir nekalbėjo. Supratęs, kad S. be sąmonės, jis nunešė pastarąjį į rapsų lauką ir paguldė ant žemės tarp rapsų apie 10 m atstumu nuo rapsų pradžios. Tuomet grįžo prie automobilio, paėmė S. mobiliojo ryšio telefoną ir nunešęs įkišo jį S. į kišenę. Vėl grįžęs prie automobilio jis nuėmė abu automobilio valstybinius numerius, vieną jų spėjo paslėpti kanale, o kito numerio paslėpti nebespėjo, nes atvažiavo policija. Numerius nuėmė norėdamas, kad niekas nesužinotų, kam priklauso automobilis. Jis nuo policijos pareigūnų pasislėpė kanale, tačiau pareigūnai jį sulaikė, kišenėje rado ir paėmė vieną automobilio valstybinį numerį, kur yra antrasis numeris, jis nepasakė. Policijos pareigūnams jis prisipažino vairavęs automobilį, tačiau nesakė, kad rapsų lauke guli S.. Kai atvažiavusi S. S. motina jo apklausė, kur yra S., jis žodžiu nepasakė, kad S. guli rapsų lauke, tik linktelėdamas galvą parodė, kad „ten jis yra“. Nurodė negalintis paaiškinti, kodėl nei S. mamai, nei policijos pareigūnams tiesiai nepasakė, kur yra S.. S. motinai iš įvykio vietos išvažiavus, pareigūnai jo paklausė, kodėl jis melavo, kad važiavo vienas, klausė, kur yra antras kartu su juo važiavęs žmogus. Jis policijos pareigūnams pasakė, kad S. po įvykio nubėgo per rapsų lauką link (duomenys neskelbtini) kaimo. Kodėl jis taip pasakė, nurodė negalintis paaiškinti. Pareigūnams išvažiavus, jis iš karto nubėgo pažiūrėti kaip laikosi S.. S. S. tebegulėjo taip, kaip jį buvo palikęs. Supratęs, kad S. tikrai blogai, jis paskambino savo seseriai I. V. ir, pasakęs, kad „S. blogai“, paprašė iškviesti greitąją medicinos pagalbą. Nurodė suprantantis, kad jis neturėjo teisės vairuoti automobilį nebūdamas išlaikęs vairavimo egzamino, neįgijęs vairuotojo pažymėjimo bei būdamas išgėręs. Taip pat nurodė negalintis paaiškinti, kodėl ankstesnės apklausos metu melavo sakydamas, kad automobilį vairavo ne jis, o S.. Paaiškino supratęs, kad turėjo visas galimybes pagelbėti S., nes įvykio vietoje buvo ir S. mama, ir policijos pareigūnai, tačiau galvojo, kad S. atsigaus, ir greitosios medicinos pagalbos iškvietimu pasirūpino tik išvykus policijos pareigūnams (2 t. 136-138 b. l.). Parodymų patikrinimo vietoje metu V. Š. parodė vietą, kur po įvykio jis nunešė ir padėjo S. S.. Taip pat parodė kanalą, kur jis paslėpė vieną automobilio valstybinį numerį (2 t. 75-82 b. l.). Iš esmės analogiškus parodymus nuteistasis V. Š. davė ir teisiamajame posėdyje. V. Š. patvirtino, kad 2009 m. gegužės 23 d. vakare S. S. jo paprašė nuvežti jį į (duomenys neskelbtini) kaimą pas merginą ir jis (V. Š.) sutiko. Automobilį vairavo jis, t. y. V. Š., o S. S. sėdėjo priekinėje keleivio sėdynėje ir susirašinėjo su panele. Važiuojant jis pajuto, kad mašina pradėjo slysti į šoną, tapo nevaldoma, nuvažiavo nuo kelio ir apvirto. S. S. jis rado iškritusį iš automobilio, jį nunešė į rapsų lauką ir ten paguldė. Kodėl taip darė nurodė negalintis paaiškinti. Suprato, kad S. S. yra be sąmonės, matė, kad pastarajam nubrozdinta nosis. Patvirtino S. S. mamai žodžiu nepasakęs, kur yra S. S., o policijos pareigūnams nurodęs, kad S. S. per rapsų lauką nubėgo (duomenys neskelbtini) link. Supratęs, kad S. S. tikrai blogai, jis paskambino savo seseriai ir paprašė iškviesti greitąją medicinos pagalbą (2 t. 196-197 b. l.).

Liudytojais apklausti policijos pareigūnai E. N. ir A. V. nurodė, kad jie 2009 m. gegužės 23 d. apie 19 val. nuvykę į įvykio vietą kelyje (duomenys neskelbtini), rado nuo kelio nuvažiavusį ir pavirtusį automobilį. Įvykio vietoje buvę žmonės paaiškino, kad automobilį vairavo V. Š. ir parodė, kur jis nubėgo. V. Š. jie rado pasislėpusį už rapsų lauko ir jį sulaikė. V. Š. jiems pasakė, kad nesuvaldė automobilio ir nuvažiavo nuo kelio, taip pat sakė, kad jo pakeleiviui viskas gerai, teigė, kad jis nubėgo už rapsų lauko per miškelį. Klausimą, ar V. Š. važiavo vienas, jie pastarajam uždavė daug kartų. Matėsi, kad V. Š. išgėręs, tačiau nebuvo taip, kad jis nesuprastų, kas vyksta, jis adekvačiai atsakinėjo į klausimus (2 t. 198-200 b. l.).

Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja apklausta V. Š. sesuo I. V. patvirtino, kad 2009 m. gegužės 23 d. S. S. paprašius nuvežti jį į (duomenys neskelbtini) kaimą pas draugę, V. Š. sėdo už automobilio vairo, o S. S. atsisėdo į keleivio sėdynę. Ir V. Š., ir S. S. buvo išgėrę. Tą patį vakarą apie 18.30 val. pas ją atėjusi kaimynė pasakė, kad jos brolis padarė avariją. Tuomet jie nuvažiavo į įvykio vietą. Kaimynė dar jai sakė, kad po avarijos V. ir S. bėgo iš įvykio vietos, tačiau V. buvo pagautas. Apie 20.30 val. paskambinęs brolis V. Š. jai pasakė, kad S. blogai, prašė prie rapsų lauko, kur įvyko eismo įvykis, iškviesti greitąją medicinos pagalbą. Ji iškvietė medikus (1 t. 130-131 b. l., šie parodymai ištirti apylinkės teisme).

Liudytoja J. Z. teisiamajame posėdyje parodė, kad kartu su vaiku eidama kairiąja kelio puse nuo (duomenys neskelbtini) kaimo ji matė, kaip keliu važiavusi mašina „suvingiavo“, kirto kelią ir įvažiavo į griovį. Ore mašina vertėsi maždaug tris kartus. Einant artyn link automobilio ji matė, kaip iš automobilio į kelio pusę išlindo žmogus ir apibėgo aplink automobilį. Matė, kaip tas žmogus klūpėjo, jis ant kelių buvo pasidėjęs kito žmogaus, kaip sužinojo vėliau, S. S., galvą. Taip pat matė, kad V. Š. rankoje laikė telefoną, prie įvykio vietos sustojo automobilis, kaip ji suprato, tam, kad padėti nukentėjusiesiems. Nurodė, kad ji ir V. Š. yra kaimynai, S. S. taip pat gerai pažįsta (2 t. 200 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu J. Z. davė tokius pat parodymus, taip pat nurodė, kad iš automobilio išlipęs vyriškis buvo V. Š., pamačiusi pastarojo rankoje telefoną, pagalvojo, kad jis kviečia policiją ir greitąją medicinos pagalbą (1 t. 132-133 b. l.).

Byloje esantys alkotesterio parodymai liudija, kad 2009 m. gegužės 23 d. 19.39 val. V. Š. buvo nustatytas 1.78 promilių girtumas (1 t. 8 b. l.).

Iš 2009 m. gegužės 23 d. administracinio teisės pažeidimo protokolo matyti, kad V. Š. šiame protokole savo ranka parašė vairavęs automobilį būdamas išgėręs, automobilio nesuvaldęs, dėl ko jis nuvažiavo nuo kelio (1 t. 9 b. l.).

VšĮ Akmenės rajono greitosios medicinos pagalbos centro pažymoje nurodyta, kad S. S. greitąją medicinos pagalbą iškvietė pravažiuojantis asmuo 2009 m. gegužės 23 d. 21.15 val. (1 t. 102 b. l.). Kvietimo lapo kopijoje užfiksuota, kad greitąją medicinos pagalbą kvietė praeivis, netyčia rapsų lauke radęs sužalotą maždaug prieš 2 val. įvykusios avarijos dalyvį (1 t. 103 b. l.).

Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad S. S. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, S. S. kūne rasti sužalojimai galėjo būti padaryti 2009 m. gegužės 23 d. bylos aplinkybėse nurodyto eismo įvykio metu. Vėlesnis medicinos pagalbos suteikimas neturėjo lemiamos įtakos jo sveikatos sutrikdymo mastui ir pasekmėms (1 t. 119-120 b. l., 3 t. 8-10 b. l.).

Teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad S. S. iki 2009 m. gegužės 23 d. lėtiniu psichikos sutrikimu nesirgo, galėjo suprasti savo veiksmų esme ir juos valdyti. S. S. po autoįvykio metu patirtos traumos išsivystė lėtinis psichikos sutrikimas – potrauminė demencija, kas atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą (3 t. 23-25 b. l.).

Pagal BK 281 str. 4 d. baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata.

BK 144 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sukėlęs pavojų ar turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu jam nepagelbėjo, kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą. Kadangi ši nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, veikos baigtumo momentas siejamas su jos padarymo momentu (pavojingų padarinių įrodinėjimo ir jų nustatymo nereikalaujama), t. y. kai asmuo, turintis pareigą rūpintis nukentėjusiuoju arba kuris pats sukėlė tą pavojų nukentėjusiajam, nepagelbėjo jam, nors turėjo tokią galimybę. Ši veika padaroma tik tiesiogine tyčia. Kaltės turinys apibrėžiamas tuo, jog kaltininkas supranta, kad kito asmens gyvybei gresia pavojus ir kad jam būtina pagalba, taip pat tai, kad gali pagelbėti, tačiau sąmoningai susilaiko nuo pagalbos suteikimo.

Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl V. Š. kaltės padarius BK 281 str. 4 d. ir BK 144 str. numatytus nusikaltimus.

Apelianto skundo argumentą, kad nukentėjusysis S. S., įsakydamas nuvežti jį pas draugę, prašė jį nusikalsti, kolegija vertina kaip deklaratyvų. Atkreipiamas dėmesys, kad ne tik nukentėjusysis S. S. nurodė prašęs, o ne įsakęs, nuvežti jį pas draugę, bet ir liudytoja I. V. patvirtino, kad S. S. prašė V. Š., kad pastarasis jį nuvežtų į Šiaudinės kaimą pas draugę, kad S. S. jo prašė, o ne įsakė ar liepė nuvežti pas merginą į (duomenys neskelbtini) kaimą, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė ir pats nuteistasis V. Š.. Be to, net ir tuo atveju, jei nukentėjusysis S. S. būtų reikalavęs V. Š. nuvežti jį į kitą kaimą, pastarasis, neturėdamas teisės vairuoti automobilį, bet kuriuo atveju privalėjo atsisakyti tą daryti.

Baudžiamosios bylos medžiagoje nėra duomenų, kurie patvirtintų V. Š. teiginius, kad atsipeikėjęs po eismo įvykio jis negalėjo suprasti savo veiksmų ir juos teisingai valdyti, buvo afekto būsenoje. Priešingai, iš bylos medžiagos, įskaitant ir iš karto į eismo įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų parodymus, matyti, kad V. Š. suvokė savo veiksmus, aiškiai suprato kas vyksta ir adekvačiai atsakinėjo į jam užduodamus klausimus. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. Š., matydamas ir suprasdamas, kad S. S. yra be sąmonės, turėjo suvokti ir suvokė, kad dėl įvykusio auto įvykio S. S. gyvybei gresia pavojus. Byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių V. Š. nebūtų galėjęs pagelbėti nukentėjusiajam. Bylos duomenys liudija, kad nuteistasis turėjo mobiliojo ryšio telefoną ir juo skambino savo seseriai, o ne greitosios medicinos pagalbos darbuotojams. Be to, bylos duomenimis, greitąją medicinos pagalbą nukentėjusiajam iškvietė pravažiuojantis asmuo. Apelianto versija, kad iškviesti medikus jis negalėjo, nes neveikė S. S. telefonas, vertinama kritiškai, nes iš bylos duomenų matyti, kad savo seseriai nuteistasis prisiskambino. Liudytojos J. Z. parodymai, kad pamačiusi V. Š. rankoje telefoną, ji pagalvojo, kad jis kviečia policiją ir greitąją medicinos pagalbą, taip pat nepatvirtina, kad V. Š. ėmėsi veiksmų pagelbėti nukentėjusiajam. Teismas padarė teisingas išvadas, kad tai, jog kaltinamasis vėliau per seserį paprašė iškviesti medicinos pagalbą, nepašalina jo baudžiamosios atsakomybės. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, BK 144 str. numatytas nusikaltimas laikomas baigtu palikus žmogų, kuriam gresia mirties pavojus, be pagalbos, jos nesuteikus nepriklausomai nuo to, kad kiti galėjo ar suteikė pagalbą, ar asmuo pats išsigelbėjo.

Dėl nuteistajam V. Š. paskirtos bausmės

BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Konkrečiu atveju teismas, atsižvelgdamas į minėtas turinčias reikšmės bausmei skirti aplinkybes, paskiria nuteistajam individualizuotą bausmę, siekiant įgyvendinti bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Baudžiamosios bylos duomenys liudija, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas V. Š. bausmę, nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje. Teismas atsižvelgė į tai, kad nesunkų nusikaltimą (BK 144 str., 11 str. 3 d.), ir neatsargų nusikaltimą (BK 281 str. 4 d., 16 str.) V. Š. padarė būdamas anksčiau ne kartą teistas, lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos laikotarpiu (2 t. 2-5 b. l.), po šių nusikalstamų veikų padarymo jam buvo priimtas dar vienas apkaltinamasis nuosprendis, taip pat atsižvelgė į tai, kad žala nukentėjusiesiems neatlyginta, tačiau V. Š. civilinio ieškinio neginčijo ir sutiko atlyginti nukentėjusiesiems padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Nors teismas nurodė, kad V. Š. administracine tvarka nebaustas, tačiau iš byloje surinktų duomenų akivaizdu, kad pastarasis ne kartą baustas administracine tvarka, jis baustas ir už eismo įvykius, sukeltus vairuojant transporto priemonę neturint tam teisės ir esant neblaiviam bei pasišalinimą iš įvykio vietos (2 t. 52-61 b. l.). Kadangi V. Š. prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs, šią aplinkybę teismas pagrįstai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė.

Kolegijos nuomone, vertinęs išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus V. Š. už padarytus nusikaltimus tik laisvės atėmimo bausmes.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apeliantui bausmės paskirtos BK 144 str. ir BK 281 str. 4 d. sankcijų ribose, yra artimos šių straipsnių sankcijose numatytiems laisvės atėmimo bausmių vidurkiams, taigi, nėra aiškiai per griežtos. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., už abu nusikaltimus paskirtos bausmės subendrintos teisingai. Kadangi nusikalstamas veikas už kurias yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, V. Š. padarė lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos laikotarpiu, teismas pagrįstai jam paskirtą bausmę subendrino su Akmenės rajono apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi (BK 64 str. 1 d., 3 d.). Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai vadovavosi BK 63 str. 9 d. nuostatomis, nes naujas nusikalstamas veikas V. Š. padarė 2009 m. gegužės 23 d., t. y. iki Akmenės rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 26 d. nuosprendžio priėmimo, ir nauju bei 2009 m. birželio 26 d. nuosprendžiu V. Š. paskirtas bausmes subendrino jas iš dalies sudedant bei į bausmės laiką V. Š. įskaitė pagal minėtą nuosprendį pastarojo atliktą bausmę.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuojama, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam V. Š. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, ji yra tinkamai individualizuota ir atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sutinkamai su Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 str. apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis patikrino bylą, neviršydama nuteistojo V. Š. apeliacinio skundo ribų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 332 str.,

nutaria:

atmesti nuteistojo V. Š. apeliacinį skundą.