- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-30
- Bylos Nr.
- 2A-1305-640/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-19447-2011-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Neringa Švedienė, Rūta Veniulytė-Jankūnienė (pran.), Alvydas Barkauskas
- Ieškovas
- UAB „Vilniaus energija“
- Atsakovas
- V. J.
- Kategorijos
- 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui V. J. dėl skolos priteisimo ir atsakovo priešieškinį ieškovui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškininiu reikalavimu priteisti iš atsakovo 644,34 Lt skolos, 46,19 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodyta, kad atsakovui priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), šildymo prietaisai yra atjungti nuo daugiabučio namo centrinės šildymo sistemos, tačiau atsakovui, kaip buto savininkui, išlikusi pareiga sumokėti jo butui priskirtų bendro naudojimo patalpų šildymo kainą. Ieškovas nuo 2009-10-01 iki 2011-10-31 daugiabučio namo, kuriame yra atsakovo butas, bendro naudojimo patalpų daliai, priskirtai atsakovo butui, suteikė šilumos energiją, už kurią liko nesumokėta 644,34 Lt suma (b.l.2-3).
Atsiliepimas
Atsakovas nesutiko su ieškiniu, teigdamas, kad jo bute esantis šildymo įrenginiai yra atjungti nuo centrinės šildymo sistemos, o bendro naudojimo patalpos apskritai nėra šildomos, todėl nėra aišku kokiu pagrindu ieškovas reikalauja iš atsakovo piniginių lėšų. Ieškovas sutiko leisti atsakovui atsijungti nuo centrinės šildymo sistemos su sąlyga, kad šalys sudarys sutartį, kurios pagrindu atsakovas turės mokėti tik 0,15 kv.m. buto plotui teiktinos šilumos energijos kainą. Atsižvelgdamas į šią aplinkybę, atsakovas sutiko sudaryti sutartį (b.l.36).
Atsakovas taip pat pareiškė priešieškinį, prašydamas pripažinti negaliojančia 2008-06-18 šalių sudarytą Šilumos pirkimo-pardavimo su buitiniu vartotoju sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Priešieškinis grindžiamas aplinkybe, kad atsakovui savo bute įsirengus autonominį šildymą, ieškovas sutiko atjungti butą nuo centrinės šildymo sistemos su sąlyga, kad atsakovas sutartimi įsipareigos apmokėti 0,15 kv.m. plotui teiktinos šilumos energijos kainą. Atsakovas, tikėdamasis, jog tik atitinkamam ploto kiekiui proporcingą šilumos energijos kainos sumą teturės mokėti, pasirašė ginčijamą sandorį. Jis kas mėnesį mokėjo po 5,16 Lt, tačiau, nepaisant to, ieškovas minėtos sutarties pagrindu pradėjo nepagrįstai reikalauti papildomų sumų. Atsakovo nuomone, Šilumos pirkimo-pardavimo su buitiniu vartotoju sutartis sudaryta apgaulės būdu ir spaudimo būdu, todėl yra negaliojanti (b.l.51-52).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-10-17 sprendimu ieškinį tenkino, o priešieškinį atmetė. Priteisė iš atsakovo V. J. ieškovo naudai 644,34 Lt skolos, 46,19 Lt delspinigių, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (690,53 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme – 2011-12-27 – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 75,90 Lt bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą motyvavo tuo, jog nustatė, kad ginčijamu sandoriu yra nustatyta atsakovo pareiga sumokėti ieškovui šilumos energijos nuostolių kainą, šiai dienai sudarančią 5,16 Lt. Pažymėtina, kad šios pareigos pats atsakovas neginčijo. Be to, sutartimi įtvirtintos atsakovo pareigos, kurios jam kyla ir pagal įstatymą. Galiausiai, nors atsakovas iš dalies priklausomas nuo ieškovo kaip šilumos tiekėjos, teismo nuomone, nėra jokių duomenų, sudarančių pagrindą daryti išvadą, kad ieškovas būtų naudojęs prieš atsakovą apgaulę bei spaudimą dėl sutarties sudarymo ar, kad apskritai būtų buvę tikslinga versti pastarąjį sudaryti ginčijamą sandorį. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad sudarant šilumos pirkimo-pardavimo su buitiniu vartotoju sutartį nebuvo spaudimo ar apgaulės atsakovo atžvilgiu fakto, todėl toks sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu. Teismas konstatavo atsakovo pareigą sumokėti bendro naudojimo patalpoms tenkančią šilumos energijos kiekio kainos dalį, proporcingą jo nuosavybės daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje (LR CK 4.82 str. bei 6.383-6.391 str.), todėl atsakovui neįvykdžius savųjų prievolių, iš jo ieškovo naudai priteisė 644,34 Lt skolos. Taip pat vadovaujantis šilumos pirkimo-pardavimo su buitiniu vartotoju sutarties 18 punktu, priteisė iš atsakovo 46,19 Lt ieškovo paskaičiuotus delspinigius (LR CK 6.71 str., b.l.6).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas V. J. apeliaciniu skundu (b.l. 140-142) prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-10-17 sprendimą panaikinti ir atmesti ieškovo ieškinį, o atsakovo priešieškinį patenkinti. Nurodo, kad buto apšildymo darbus atliko pagal visus ieškovo reikalavimus ir technines sąlygas, ką patvirtina Valstybinės energetikos inspekcijos pažyma Nr.328. pasirašant sutartį su ieškovu buvo nurodytas, kad kiekvieną mėnesį reikės mokėti tik po 5,16 Lt. Tačiau pasirašius sutartį siunčiamos sąskaitos yra daugiau nei 100 Lt. Nurodo, kad buvo suklaidintas ir ginčijamą sutartį sudarė labai nenaudingomis sąlygomis. Apeliantas nurodo, kad bendro naudojimo patalpos yra nešildomos, o palėpėje esantį šilumos mazgą ir vamzdynus turi prižiūrėti ieškovas. Teismo sprendime neteisingai nurodyta, jog mokestis yra skaičiuojamas už šilumos nuostolius, susijusius su bendro naudojimo patalpomis, tačiau bendro naudojimo patalpos yra nešildomos. Nurodo, kad jo butas yra apšildomas savo sąskaita, todėl ir jo buto apšildymo šilumos dalis patenka į bendro naudojimo apšildomas patalpas. Nurodo, jog tai, kad jo atžvilgiu buvo panaudota apgaulė, smurtas ir ekonominis spaudimas patvirtina tai, jog 2008-06-18 pasirašius sutartį, kitą dieną jo butas buvo atjungtas nuo centralizuotos šildymo sistemos. Nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2004-09-29 nutartimi civilinėje byloje Nr.3K-3-514/2004 negali būti remiamasi, nes tai susiję su bendro naudojimo patalpomis, kurios yra apšildomos, o jo namo bendro naudojimo patalpos neapšildomos. Todėl nurodo, kad teismas pilnai priešieškinio neišnagrinėjo ir jį atmetė nepagrįstai. Taip pat apeliantas nurodo, kad ieškinį tenkino vadovaudamasis CK 4.82 str. nuostatomis, tačiau teismas nenurodė, kokia dalis jam tenka bendro naudojimo patalpų. Nurodo, kad jam pagal plotą priklauso 3 kv.m. bendro naudojimo patalpų, todėl nerealu, jog už tokį plotą turi mokėti daugiau nei 100 Lt per mėnesį. Nurodo, kad teismas nepagrįstai vadovavosi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės 2005-07-22 nutarimu Nr.03-41 patvirtintu šilumos bendro naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr.5, nes šis metodas netinka, kadangi laiptinės nėra šildomos ir vienas iš rodiklių neatitinka faktinės padėties. Todėl nurodo, jog teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, nekonkretus, apsiribojant tik teisės aktų konstatavimu, neatskleidžiant jų taikymo.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 151-154) prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-10-17 sprendimą. Nurodo, kad atsakovo pareiga sudaryti sutartį dėl šilumos ir (ar) karšto vandens vartojimo bendrojo naudojimo patalpose bei vykdyti prievoles pastato šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojui pagal priežiūros sutartį jam tenkančia dalimi dėl pastato šildymo ir (ar) karšto vandens sistemų priežiūros bendrojo naudojimo patalpose ir įrenginiuose yra įtvirtinta imperatyviose teisės aktų normose, t.y. Šilumos ūkio įstatymo 25,29 str., Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr.4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 165-197 punktuose. Pagal minėtų teisės aktų reikalavimus ir buvo sudaryta šalių sutartis, kurios sąlygos atitinka imperatyvias CK 4.76,4.82, 6.161, Šilumos ūkio įstatymo 12,25,29, Šilumos tiekimo taisyklių, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimais patvirtintų šilumos paskirstymo metodų ir šių metodų rengimo ir taikymo taisyklių, kitų teisės aktų normas. Atsakovo prievolę sudaryti tokią sutartį nustato įstatymai, jos sąlygos atitinka Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktiką. Todėl teismas pagrįstai padarė išvadą, jog šalių sutartis negali būti pripažinta negaliojančia. Nurodo, kad atsakovo skolą sudaro mokesčiai, paskaičiuoti už jam priskirtą šilumos energijos dalį pastato, kuriame yra atsakovui nuosavybės teise priklausantis butas, bendrojo naudojimo patalpų šildymui, delspinigiai ir įstatymo numatytos procesinės palūkanos. Atsakovo prievolę atsiskaityti už pastato bendrojo naudojimo patalpų šildymą nustato CK 4.76 str. 4.82 str., Šilumos ūkio įstatymo 25,29 str. ir sutarties 17 p. sąlygos. Ginčo laikotarpiu pastate suvartotas šilumos kiekis vartotojams buvo skirstomas pagal Komisijos 2005-05-05 Nr.03-19 patvirtintą Šilumos paskirstymo metodą Nr.4, kartu su juo taikant metodą Nr.5, ne atsakovo butas neprijungtas prie centralizuoto šildymo sistemos. Nurodo, kad apskaičiuojant šilumos kiekį bendro naudojimo patalpų šildymui, kai nėra įrengtų šildymo prietaisų, į šilumos kiekio sąvoką patenka ir šilumos sąnaudos bendrosioms reikmėms, kadangi dalis šilumos nuostolių atsiranda ir per pastoto stogą, perdangas virš rūsio, grindis ant grunto, galines pastatų sienas, paskirstomuosius sistemos vamzdynus. Būtent šie nuostoliai yra paskirstomi visiems pastato bendraturčiams pagal teisės aktų nustatytas proporcijas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso (toliau-CPK) 320 str. 1 d.) ir CPK 327 straipsnio 1 d. 2 p. nurodytų pagrindų patikrinimas. Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Į apelianto pageidavimą dalyvauti teismo posėdyje kolegija neatsižvelgia, tokie prašymai apeliacinės instancijos teismo nesaisto, o kolegija žodinio šios bylos nagrinėjimo būtinumo nenustatė (CPK 322 str.).
Prie apeliacinio skundo apeliantas pridėjo dokumentus – namo plano bei Vilniaus miesto mero potvarkio kopijas, tačiau motyvuoto prašymo prijungti dokumentus prie bylos nepateikė. Vadovaujantis CPK 314 str. kolegija šių dokumentų nevertina ir dėl jų nepasisako.
Byloje nustatyta, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini) (b.l.7). Šalys 2008-06-18 sudarė Šilumos pirkimo-pardavimo su buitiniu vartotoju sutartį Nr. 2074116, kurios pagrindu atsakovas įsipareigojo atsiskaityti su ieškovu už minėtam butui teikiamą šilumos energiją (b.l.10-15). 2008-06-19 aktu konstatuota, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), šildymo sistema yra atjungta nuo namo, esančio (duomenys neskelbtini), šildymo sistemos (b.l.46).
Atsakovas priešieškiniu prašė pripažinti šalių sudarytą Šilumos pirkimo-pardavimo su buitiniu vartotoju sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo jos sudarymo momento, motyvuodamas aplinkybe, kad jis buvo verčiamas sudaryti tokį sandorį ir pats sandoris sudarytas apgaule.
Šalių 2008-06-18 pasirašytoje Šilumos pirkimo-pardavimo sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) ir jos prieduose, t.y. vartojimo ribų nustatymo akte bei butui Nr. 7 paskaičiuotos išskiriamos šilumos kiekyje (b.l. 10-17) yra įrašytos sąlygos, jog daugiabučiame name, tuometinis adresas (duomenys neskelbtini), yra įrengta vienvamzdė karšto vandens tiekimo sistema be cirkuliacijos (1.10. p.); šilumos tiekėjas (ieškovas) įsipareigojo tiekti pastatui, kuriame yra buitinio šilumos vartojo (apelianto) butas šilumą, įskaitytinai ir pastato bendrojo naudojimo patalpoms šildyti (7.1. p.), atlikti vamzdynų priežiūrą, remontą, palaikyti tinkamą šilumos rėžimą , parametrus ir t.t..; vartotojas (apeliantas) įsipareigojo laiku atsiskaityti už patiektą šilumą ir pastato šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūrą (10.1. p.), o už pavėlavimą atsiskaityti mokėti sutartyje nustatyto dydžio delspinigius (18 p.). Šioje sutartyje, jos 14 p., šalys taip pat susitarė, kad pastate suvartotą šilumos kiekį, nustatomą pagal atsiskaitomųjų šilumos prietaisų rodmenis, šilumos tiekėjas (ieškovas) paskirsto (išdalija) pastato butų ir kitų patalpų savininkams pagal Šilumos paskirstymo metodą Nr. 4. Ieškovas nurodė, jog šilumos, suvartotos šildant bendrojo naudojimo patalpas, kiekį bei atsakovo dalį jame nustatė vadovaudamasis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005-05-05 nutarimu Nr. O3-19 patvirtintu Šilumos paskirstymo metodu Nr. 4 ir 2005-07-22 nutarimu Nr. O3-41 patvirtintu Šilumos paskirstymo metodu Nr. 5. Šis paskirstymo metodas taikomas, kai dalis vartotojams priklausančių patalpų teisėtai atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietu kuru ar kt.) (Metodo 1.4 p.).
Pažymėtina, kad šalių sudarytos sutarties galiojimo klausimą apeliantas buvo iškėlęs ir ankstesniame ginče tarp šalių civilinėje byloje Nr.2-2088-727/2010 (b.l. 18-25). Minėtoje byloje buvo vertinamos šalių sudarytos sutarties sąlygos, nors reikalavimo pripažinti sutartį negaliojančia byloje nebuvo pareikšta. Minėtoje civilinėje byloje nebuvo konstatuota, kad šalių sutartis būtų sudaryta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.
Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai šalių sutarties nepripažino negaliojančia. Nurodo, jog tai, kad jo atžvilgiu buvo panaudota apgaulė, smurtas ir ekonominis spaudimas patvirtina, jog 2008-06-18 pasirašius sutartį, kitą dieną jo butas buvo atjungtas nuo centralizuotos šildymo sistemos. Kolegija tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus, nes apelianto nurodyti faktai nepatvirtina atsakovo atžvilgiu naudoto spaudimo, apgaulės ar ekonominio spaudimo iš ieškovo pusės. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs aplinkybes, kuriomis buvo sudaryta ginčijama sutartis, nurodė, jog nenustatyta, jog buvo atsakovui nepalankios sąlygos sudaryti ginčijamą sutartį. Kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Apeliantas savo argumentų, jog prieš jį buvo naudojamas smurtas, apgaulė, ekonominis spaudimas, nepagrindė, todėl jo argumentai atmestini kaip nepagrįsti (CPK 178 str.).
Tarp šalių ginčo nėra, jog apeliantas yra atsijungęs nuo viso namo šilumos sistemos ir jam priklausančioms patalpoms apšildyti nesinaudoja centralizuotai visam namui teikiama šilumos energija, tačiau tai jo, kaip kitų namo bendrojo naudojimo patalpų (t.y. tų patalpų, kurios nepriklauso atskiriems butų ar kitos paskirties patalpų savininkams) bendraturčio pareigų neįtakoja. Apeliantui pareiga atsiskaityti pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005-07-22 nutarimu Nr. O3-41 patvirtintą Šilumos paskirstymo Nr. 5 metodą už bendrojo naudojimo patalpoms tenkantį šildymą tiesiogiai kyla iš įstatymo. Apeliantas yra namo, esančio (duomenys neskelbtini), gyvenamųjų patalpų bendraturtis, jam nuosavybės teise priklauso butas Nr.7. CK 4.76 str. reglamentuoja bendraturčių teisės ir pareigas naudojantis bendrąja daline nuosavybe ir ją išlaikant: kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Remiantis CK 4.82 str. 1 d., butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas (to paties straipsnio 3 d.). Buto ir kitų patalpų savininkui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui (to paties straipsnio 5 d.). Šios CK normos aiškiai ir nedviprasmiškai nustato daugiabučio gyvenamojo namo bendraturčio pareigą apmokėti išlaidas, susijusias su bendrojo naudojimo patalpomis, tame tarpe - mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Šilumos energija tiekiama visam daugiabučiam namui; daugiabučio namo gyventojų (visų kartu) suvartota energija apskaitoma daugiabučio namo įvade esančiu šilumos apskaitos prietaisu – skaitliuku. Tai reiškia, jog apeliantas, kaip namo bendraturtis, turi mokėti ir mokesčius už bendrojo naudojimo patalpų šildymą.
Nustatyta, kad mokesčiai atsakovui buvo skaičiuoti teisės aktų nustatyta tvarka. LR Šilumos ūkio įstatymo 11, 12 str., taip pat Šilumos paskirstymo vartotojams metodo rengimo ir taikymo taisyklių, patvirtintų Valstybinės kainų ir energetikos komisijos 2004-11-11 nutarimu Nr. 03-121, 8 punkte numatyta, kad šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą pagal šilumos pirkimo-pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas visas pastate šilumos kiekis paskirstomas vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių redakcijos, patvirtintos LR Ūkio ministro 2008-12-04 d. įsakymu Nr. 4-617, 98 p. buvo nurodyta, kad atsiskaitomasis šilumos apskaitos prietaisas įrengiamas pastato įvado šilumnešio tiekimo ir grąžinimo vamzdynų vietose. Įvadinis šilumos apskaitos prietaisas turi būti metrologiškai įteistinas ir periodiškai tikrinamas. Visas šilumos kiekis, nustatytas šilumos pirkimo-pardavimo vietoje ir tiekimo vartojimo riboje, pagal atsiskaitomojo šilumos apskaitos prietaiso rodmenų ataskaitas paskirstomas šilumos vartotojams pagal jų pasirinktą vieną iš Komisijos rekomenduojamų taikyti ar su ja suderintų metodų. Neesant vartotojų pasirinkimui dėl šilumos paskirstymo metodo, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą atitinkantis metodas. Daugiabučiame name šilumos energija paskirstoma vadovaujantis Komisijos 2005-05-05 nutarimu Nr. 03-19 patvirtintu Šilumos paskirstymo metodu Nr. 4 bei 2005-07-22 Komisijos nutarimu Nr. 03-41 patvirtintu šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5, nes apelianto butas nėra prijungtas prie centralizuoto šildymo sistemos.
Nagrinėjamu atveju mokesčiai apeliantui skaičiuojami pagal aukščiau nurodyto Metodo Nr.4 3.1.-3.3 p. ir Metodo Nr.5 3.1 ir 5.1.1 p. sąlygas, vertinant buto savininkui priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dalį, kuri yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamo namo naudingojo ploto santykiui.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigų konkrečiais atvejais, yra konstatavęs, kad buto savininkas kartu yra ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektas, todėl pagal daiktinės teisės normas privalo padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu. Yra konstatuota, kad net ir teisėtai įgyvendintas atsijungimas nuo namo centralizuotos šildymo sistemos pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes neturi įtakos iš įstatymo kylančios bendraturčio pareigos proporcingai apmokėti atitinkamas su bendruoju turtu susijusias išlaidas turiniui (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2009-11-27 nutartis c.b. Nr. 3K-7-515/2009).
Apeliantas yra namo (duomenys neskelbtini) (b.l. 17-21 ) bendraturtis, jam nuosavybės teise priklauso gyvenamosios patalpos šiame name, butas Nr.7 (b.l. 22). CK 4.76 str. reglamentuoja bendraturčių teisės ir pareigas naudojantis bendrąja daline nuosavybe ir ją išlaikant: kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Remiantis CK 4.82 str. 1 d., butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas (to paties straipsnio 3 d.). Buto ir kitų patalpų savininkui priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui (to paties straipsnio 5 d.). Šios CK normos aiškiai ir nedviprasmiškai nustato daugiabučio gyvenamojo namo bendraturčio pareigą apmokėti išlaidas, susijusias su bendrojo naudojimo patalpomis, tame tarpe - mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Tai reiškia, jog apeliantas, kaip namo bendraturtis, turi mokėti ir mokesčius už bendrojo naudojimo patalpų šildymą. Nors šiuo atveju laiptinėje nėra įrengtas šildymo prietaisas ir dėl to ginčo nesama, pagal ieškovo apeliacinės instancijos teismui pateiktą Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2010-10-29 išaiškinimą, Šilumos paskirstymo metodas Nr. 5 orientuotas apskaičiuoti šilumos kiekį bendrojo naudojimo patalpų šildymui, į kurio sąvoką patenka ir šilumos sąnaudos bendrosioms reikmėms, kadangi dalis šilumos nuostolių atsiranda ir per pastato stogą, perdangas virš rūsio, grindis ant grunto, galines pastatų sienas, paskirstomuosius šildymo sistemų vamzdynus. Būtent šie šilumos nuostoliai, vadovaujantis patvirtintais metodais, ir paskirstomi visiems namo patalpų bendraturčiams pagal nustatytas atitinkamas proporcijas ir formules.
Apelianto argumentai, jog jis negali būti laikomas šilumos vartotoju ir ieškovas taiko nurodytus Metodus nepagrįstai, yra atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad ankstesnėje civilinėje byloje dėl šių argumentų jau buvo pasisakęs apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje Nr.2A-523-464/2011. Naujų argumentų savo teiginiams pagrįsti apeliantas nepateikė. Todėl kolegija iš naujo jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako, nurodydama, jog minėtoje civilinėje byloje nurodyti argumentai ir motyvai turi prejudicinę reikšmę šalims, nes byloje dalyvavo tos pačios šalys, apelianto nurodyti argumentai yra dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 182 str.).
Įvertinus aukščiau išdėstytą, kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialines teisės normas, padarė teisingas išvadas dėl ginčo dalyko, šias išvadas tinkamai motyvavo. Apeliacinio skundo argumentai teisinių prielaidų panaikinti skundžiamą teismo sprendimą nesudaro.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.