Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų teisėjas Rinaldas Adamonis rašytinio proceso tvarka, priimdamas sprendimą už akių, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Gelvora“ ieškinį atsakovei L. J. dėl įsiskolinimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Esant nurodytoms aplinkybėms, priimtinas sprendimas už akių, bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, neinformavus šalių apie rašytinį procesą dėl sprendimo už akių priėmimo (CPK 142 straipsnio 4 dalis, 153 straipsnio 2 dalis, 285, 286 straipsniai).

Teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad 2013 m. gegužės 25 d., 2013 m. gegužės 25 d. ir 2013 m. gegužės 26 d. atsakovė ir pirminis kreditorius UAB „4finance“ sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sutartis), pagal kurias pirminis kreditorius atsakovei suteikė Sutartyje nurodyto dydžio kreditą, o atsakovė įsipareigojo Sutartyje numatytomis sąlygomis ir tvarka kreditą grąžinti bei mokėti palūkanas, delspinigius bei kitas Sutartyje numatytas sumas UAB „4fiannce“ naudai. Atsakovė netinkamai vykdė minėtą sutartį, todėl pirminis kreditorius Sutartį nutraukė 2013 m. rugsėjo 13 d. ir įgijo teisę reikalauti iš atsakovo grąžinti kreditą bei reikalauti palūkanų, delspinigių ir kitų susijusių sumų.

Ieškovas UAB „Gelvora“ ir pradinis kreditorius UAB „4finance“ bei UAB „Finansų administravimas“ 2017 m. gegužės 4 d. sudarė Paskolų portfelio pardavimo sutartį Nr. 17-50-03, kurios pagrindu ieškovas UAB „Gelvora“ įgijo reikalavimo teises į atsakovę pagal aukščiau minėtą sutartį. Reikalavimo perleidimas (cesija) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu. Perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. kovo 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011 išaiškino, kad tuo atveju, jei skolininkas nėra įvykdęs reikalavimo pradiniam kreditoriui, cesijos būdu įgytas reikalavimas kartu su reikalavimo perleidimo sutartimi pareikštas teismo tvarka laikytinas tinkamu skolininko informavimu apie reikalavimo teisės perleidimą ir atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.109 straipsnio 7 dalies nuostatas. Ieškovas nurodo, kad, vadovaudamasis CK 6.109 straipsnyje nustatyta tvarka, pranešė atsakovei apie reikalavimo perleidimą ir pareikalavo sumokėti skolą.

Pagal CK 6.38 straipsnį prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. Byloje nėra duomenų, kurie leistų teigti, kad atsakovė būtų visiškai atsiskaičiusi su pradiniu kreditoriumi arba ieškovu (CPK 178, 185 straipsniai). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ieškovo reikalavimas tenkintinas ieškovui iš atsakovės priteisiant 289,62 Eur skolą bei 127,01 Eur palūkanas, apskaičiuotas iki sutarties nutraukimo 2013 m. rugsėjo 13 d. (CK 6.38, 6.200, 6.886 straipsniai).

Ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovės 660,57 Eur palūkanas, apskaičiuotos už laikotarpį nuo 2017 m. gegužės 4 d. iki 2020 m. gegužės 18 d. Be to, ieškovas prašo priteisti 75 procentų dydžio sutartines palūkanas pagal sutartį nuo pagrindinės skolos sumos (289,62 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Iš pradinio kreditoriaus ir atsakovo sudarytos sutarties sąlygų nustatyta, kad sutarties galiojimo terminas buvo iki 2013 m. birželio 24 d. Nustatyta, kad pradinis kreditorius vienašališkai Sutartį nutraukė 2013 m. rugsėjo 13 d.

Naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog pritariant kasacinio teismo nuosekliai formuojamai pozicijai, kad kreditoriaus reikalavimas dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo yra reikalavimas įvykdyti sutartinę prievolę natūra, darytina išvada, jog šis reikalavimas kreditoriaus negali būti reiškiamas po sutarties nutraukimo, kadangi tai neatitinka bendrųjų sutarties nutraukimo teisinių padarinių, įtvirtintų CK 6.221 straipsnyje, pagal kuriuos sutarties nutraukimas atleidžia abi sutarties šalis nuo tolimesnio sutartinių prievolių vykdymo, o šalis iki tol siejęs sutartinis teisinis santykis keičiamas sutartinės atsakomybės teisiniu santykiu. Sutartį nutraukus turi būti vadovaujamasi sutarties nutraukimą ir sutartinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK normomis, kurios teisės reikalauti sutartinės prievolės vykdymo natūra kreditoriui nebenustato. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Skolininko prievolei mokėti mokestį už pinigų naudojimą, neatliekantį nuostolių kompensavimo funkcijos, laikotarpiu, kurio nebeapima šalių sudaryta sutartis, nėra teisinio pagrindo, kadangi tokia skolininko prievolė neišplaukia nei iš šalių sudarytos sutarties, nei iš įstatymo (CK 6.2, 6.221 straipsniai). Minimalių nuostolių, atsiradusių dėl kreditoriaus negalėjimo naudotis negrąžintais pinigais, atlyginimo funkciją atlieka kompensuojamosios palūkanos, kurios gali būti skaičiuojamos ir po paskolos sutarties nutraukimo. Aptartas išaiškinimas neužkerta sutarties šalims kelio susitarti, jog po sutarties nutraukimo iki visiško paskolos sumos grąžinimo paskolos davėjui bus mokamos kompensuojamosios palūkanos, kurių dydis atitinka sutartyje nustatytą mokėjimo (pelno) palūkanų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 48, 49, 52, 53 punktai).

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, ieškovo reikalavimas dėl 660,57 Eur palūkanų, apskaičiuotų už laikotarpį nuo 2017 m. gegužės 4 d. iki 2020 m. gegužės 18 d., atmestinas, kadangi šios mokėjimo (pelno) palūkanos buvo apskaičiuotos jau po sutarties galiojimo termino suėjimo ir jos nutraukimo. Taip pat atmestinas reikalavimas priteisti iš atsakovės 75 procentų dydžio sutartines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nes jos prašomos laikotarpiu po Sutarties nutraukimo.

CK 6.37 straipsnio 2 dalis nustato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio l dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas, jei įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Atsižvelgiant į tai, iš atsakovės ieškovo naudai priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (416,63 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. birželio 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovas už ieškinį sumokėjo 24,00 Eur žyminio mokesčio. Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Teismas, atsižvelgdamas į atsakovo pasyvų elgesį, į priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, į tai, kad bylinėjimosi išlaidas sudaro tik žyminis mokestis, daro išvadą, kad yra pagrindas nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos bylinėjimosi išlaidų taisyklės ir priteisti ieškovui iš atsakovės 24,00 Eur žyminį mokestį (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidų dalys, tenkančios kiekvienai iš šalių, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2 nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (5 EUR) – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos valstybės naudai iš šalių nepriteisiamos (CPK 92, 96 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 92, 93, 96 straipsniais, 142 straipsnio 4 dalimi, 279 straipsnio 2 dalimi, 285-286 straipsniais,

nusprendžia:

ieškovo UAB „Gelvora“ ieškinį atsakovei L. J. tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui UAB „Gelvora“, j. a. k. 125164834, 289,62 Eur (dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų 62 centų) skolą, 127,01 Eur (vieno šimto dvidešimt septynių eurų 01 cento) palūkanas, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (416,63 Eur), skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. birželio 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 24,00 Eur (dvidešimt keturių eurų 00 centų) bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės L. J., a. k. (duomenys neskelbtini) gyvenančios (duomenys neskelbtini).

Likusius ieškovo reikalavimus atmesti.

Atsakovas negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos turi teisę pateikti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmams pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, atitinkantį Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 287 straipsnio reikalavimus.

Ieškovas per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos turi teisę apskųsti sprendimą už akių apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmus.