Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Evaldo Burzdiko, Nijolios Indreikienės, Virginijos Lozoraitytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-10943-285/2015 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams D. T., D. B., trečiajam asmeniui A. B. dėl nuostolių priteisimo regreso tvarka.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

1. Nepagrįstai spręsta, kad atsakovo D. B. atsakomybė kyla dėl to, kad atsakovas D. B. nevykdė pareigos apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Pareigą sudaryti transporto priemonės privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartį turėjo ne atsakovas D. B., o šią transporto priemonę apie šešerius metus panaudos pagrindais valdantys ir naudojantys atsakovė D. T. kartu su trečiuoju asmeniu A. B. Nevertinti atsakovės D. T. teismo posėdžių metu išsakyti paaiškinimai, jog 2011 metais ji kartu su atsakovo D. B. tėvu, trečiuoju asmeniu A. B., minėta transporto priemone išvyko gyventi į Angliją. Atsakovas D. B. informavo atsakovę ir trečiąjį asmenį, jog automobilis, pasibaigus transporto priemonių privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutarčiai, nebegali dalyvauti kelių eisme, todėl jie privalo rūpintis, kad automobilis būtų tinkamai apdraustas. Tai buvo daroma visą atsakovės D. T. ir/arba trečiojo asmens A. B. naudojimosi minėta transporto priemone laikotarpį. Atsakovė D. T. teismo posėdžių metu patvirtino, jog jai buvo žinoma, jog transporto priemonę reikia drausti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Neatsižvelgta į atsakovės D. T. sugyventinio trečiojo asmens A. B. teismo posėdžių metu išsakytus paaiškinimus, jog transporto priemonę „VW MULTIVAN“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) draudė atsakovas D. B. iki tol, kol ja buvo naudojamasi Lietuvoje, tačiau, šią transporto priemonę perdavus naudotis atsakovei D. T., jai ir trečiajam asmeniui išvykus šiuo automobiliu į Angliją, nuo 2011 metų jį draudė trečiasis asmuo A. B. Atsakovė D. T. kartu su trečiuoju asmeniu A. B. prižiūrėjo jiems atsakovo D. B. perduotą automobilį, jį daug metų draudė ir tik dėl atsakovės D. T. ir trečiojo asmens A. B. užmaršumo automobilio privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartis nebuvo pratęsta. Atsakovas D. B. neturėjo galimybės patikrinti, ar transporto priemonė yra apdrausta, kadangi transporto priemone jis nesinaudojo šešerius metus. Atsakovė D. T. ir trečiasis asmuo A. B. automobiliu rūpinosi kaip savu, tai įrodo panaudos santykių tarp atsakovo D. B. ir atsakovės D. T. bei trečiojo asmens A. B. buvimą.

2. Netinkamai aiškintos teisės normos ir padaryta nepagrįsta išvada dėl solidariosios atsakomybės taikymo atsakovui D. B. ir atsakovei D. T. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą. Tokia įstatymo normos formuluotė reiškia, kad įstatymų leidėjas teikia prioritetą už padarytą žalą išmokėtos sumos išreikalavimui iš atsakingo už žalos padarymą asmens. Dėl to ieškovas turi teisę reikalauti, kad asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą tik tuo atveju, jeigu dėl eismo įvykio kaltas asmuo yra nenustatytas. Dėl 2012 m. liepos 27 d. Didžiojoje Britanijoje įvykusio eismo įvykio kaltas asmuo – atsakovė D. T. – yra nustatytas, jis ieškovui yra žinomas. Atsakovė D. T. visiškai pripažino savo atsakomybę dėl eismo įvykio ir nurodė, jog ieškovui 18 831,56 Eur dydžio nuostolius turėtų atlyginti ne atsakovas D. B., o ji kartu su trečiuoju asmeniu A. B.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2012 m. liepos 27 d. Didžiojoje Britanijoje dėl atsakovės D. T., vairavusios atsakovui D. B. nuosavybės teise priklausantį, įregistruotą, privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu neapdraustą automobilį „VW MULTIVAN“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Didžiosios Britanijos priemonių draudikų biuras yra atlyginęs žalą, o jo reikalavimu, Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras sumokėjo 19 062,71 Eur. Šią išmoką ieškovas regresiniu reikalavimu siekia prisiteisti iš automobilio savininko atsakovo D. B., neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, ir eismo įvykį sukėlusio asmens, dėl kurio kaltės padaryta žala, atsakovės D. T.

Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino, solidariai priteisė iš abiejų atsakovų ieškovo Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtą išmoką. Su sprendimu nesutinka atsakovas D. B., motyvuodamas tuo, kad jam priklausanti transporto priemonė „VW MULTIVAN“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) eismo įvykio metu buvo naudojama A. B. ir D. T. panaudos sutarties pagrindu, jie ir turėjo apdrausti transporto priemonę, todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, nepagrįstai taikė solidariąją atsakomybę ir priteisė biuro reikalaujamą grąžinti sumą ir iš atsakovo D. B.

Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais sutikti negali. Jo nurodyti argumentai neatleidžia apelianto nuo solidarios atsakomybės taikymo.

Transporto priemonės yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 straipsnis) ir tai lemia jos valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą ir atitinkamus reikalavimus jas eksploatuojant (TPVCAPDĮ 1 straipsnio 2 dalis). Už draudimo sutarties sudarymą atsakingas yra transporto priemonės savininkas (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis). Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys, t. y. savininkas, keli savininkai ar asmenys, naudojantys automobilį pagal lizingo sutartį, ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės.

Nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, kad automobilis „VW MULTIVAN“ (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)), kurį vairuojant atsakovei D. T., įvyko autoįvykis, nebuvo draustas. Byloje nėra ginčo ir dėl to, kad automobilis registruotas Lietuvoje, jo savininkas atsakovas D. B., kuriam teko pareiga apdrausti automobilį (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008). Atsakovas D. B. turėjo suvokti apie atitinkamą perduoto naudotis automobilio galimą riziką ir iš to kilsiančias neigiamas pasekmes. Pagal minėtą TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalies normą automobilio neturėjo teisės naudoti ir jos valdytoja D. T.

Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras, atsižvelgdamas į surinktus dokumentus bei į Didžiojoje Britanijoje galiojančių teisės aktų nuostatas, nustatė visas sąlygas, būtinas civilinei atsakomybei atsirasti, žalos dydį ir atlygino neapdrausta, Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemone padarytą žalą bei pateikė reikalavimą Biurui, kaip subjektui, kuriam Lietuvos valstybė delegavo pareigą prisiimti atsakomybę už minėtomis transporto priemonėmis padarytą žalą. Biuro, kaip subjekto, išmokėjusio išmoką eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui (šiuo atveju – Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui), atgręžtinio reikalavimo teisė įtvirtinta Lietuvos teisės aktuose – TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje.

Pažymėtina, kad TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta maksimali, solidarioji transporto priemonės savininko ar valdytojo atsakomybė Biurui tuo atveju, kai šis sumoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims. Ieškovas turi teisę nukreipti išieškojimą tiek į transporto priemonės faktinį valdytoją (vairuotoją) kaip įvykio kaltininką, tiek į transporto priemonės savininką, kaip pažeidusį draudžiamųjų ir imperatyvių teisės normų drausti automobilius bei neperduoti kitiems asmenims nedraustų transporto priemonių reikalavimus, pagrįstai prašydamas žalą atlyginti solidariai regreso tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008; 2010 m. spalio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010).

Atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, ieškovas reikalavimo teisę įgijo tiek į atsakingą už žalos padarymą asmenį, tiek į asmenį, neįvykdžiusį pareigos sudaryti draudimo sutartį (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis). Bendraatsakovių D. B. ir D. T. solidarioji atsakomybė kilo dėl to, kad prievolė atlyginti žalą kiekvienam iš šių asmenų atsirado visa apimtimi, ir yra visos sąlygos taikyti solidariąją skolininkų prievolę. Atsakovas, būdamas automobilio savininku, privalėjo apdrausti automobilį privalomuoju draudimu, pasirūpinti, kad kitas asmuo negalėtų tokia transporto priemone naudotis, tačiau to nepadarė. Kaip minėta, transporto priemonės neapdraudimas nepaisant pareigos ją apdrausti ir tokios transporto priemonės naudojimas yra draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai. Apeliaciniam teismui yra pagrindo vertinti, kad automobilio savininko, tai yra apelianto, atsakomybė atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad jis neįvykdė įstatymo imperatyvo ir pažeidė draudžiamąją įstatymo normą, padarė žalą tyčiniais kaltais veiksmais. Atsakovų solidarioji atsakomybė šiuo atveju atsiranda iš TPVCAPDĮ, todėl šiuo pagrindu pareikštas ieškinys pirmosios instancijos teismo pagrįstai tenkintas visiškai.

Teisėjų kolegija sutinka su ieškovu, kad net jei vienas bendraatsakovis pripažintų ieškinį, tai nepanaikintų kito bendraatsakovio atsakomybės ir Biuro teisės reikalauti, kad visa suma būtų priteista iš abiejų bendraatsakovių solidariai, o jų tarpusavio santykiai, jų abipusių teisių ir pareigų apimtis bei pobūdis nėra reikšmingi Biurui, kaip žalą atlyginusiam kreditoriui ir jokiu būdu neriboja bei nepanaikina Biuro reikalavimo teisės. Grąžinę Biurui jo išmokėtą sumą atsakovai galėtų spręsti tarpusavio atsiskaitymo klausimus (CK 6.9 straipsnis).

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.).

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, vertino byloje surinktus, todėl apeliacinio skundo argumentais keisti ar naikinti priimto sprendimo nėra pagrindo. Tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad byloje ieškovas buvo patikslinęs prašomą priteisti sumą (pradiniu ieškiniu prašė priteisti 18 831,56 Eur, bendraatsakoviams sumokėjus po ieškinio pateikimo 241,85 Eur, prašomą priteisti sumą sumažino iki 18 589,71 Eur), tačiau pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį visiškai, priteisė pradiniu ieškiniu prašytą sumą, todėl ši dalis tikslintina, taip pat patikslintina ir suma, nuo kurios priteistos įstatyminės 5 procentų dydžio metinės palūkanos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Patikslinti sprendimo dalį, kuria priteista solidariai iš atsakovų D. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir D. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, įmonės kodas 125709291, naudai 18 831,56 Eur nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (18 831,56 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2015 m. balandžio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nurodant priteisiamą sumą 18 589,71 Eur.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.