- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-06-18
- Bylos Nr.
- eI-2695-283/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-03035-2018-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalytė Zlatkuvienė
- Pareiškėjas
- V. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
- Advokatai
- Tomas Liutauras
- Kategorijos
- 20.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 20.2.1.1Neteisėtas veikimas
- 20.2.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 20.5.1Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas
- 37.3Kalinamųjų ir suimtųjų teisės
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G., atstovaujamo advokato Tomo Liutauro, skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų (juridinis asmuo Kybartų pataisos namai pasibaigė dėl reorganizavimo), trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas V. G. (toliau – ir pareiškėjas, ir V. G.) per savo atstovą advokatą Tomą Liutaurą, skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (reorganizuoto juridinio asmens Kybartų pataisos namų teisių ir pareigų perėmėjas), 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministro (toliau – Teisingumo ministras) 2018 m. spalio 19 d. priimtu įsakymu Nr. R1-213 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo” pakeitimo” (toliau – Įsakymas), buvo sudaryta situacija, pažeidžianti jo, kaip asmens, atliekančio laisvės atėmimo bausmę, teises, numatytas tarptautinėse sutartyse, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – Konstitucija), Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ir kituose įstatymuose. Priimtas Įsakymas pažeidė pareiškėjo teises į nuosavybę, teisę į sveikatą, teisę nebūti kankinamam ir sukėlė jam neturtinę žalą.
Pareiškėjas teigė, kad asmens teisė į nuosavybę gali būti ribojama tik įstatymu ir laikantis konstitucinio proporcingumo principo. Pareiškėjo vertinimu, Įsakyme nustatytos daiktų paėmimo, saugojimo, perdavimo ir sunaikinimo tvarkos taikymas tiesiogiai pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą. Vadovaujantis Įsakymu, iš pareiškėjo 2018 m. lapkričio 15 d. turėjo būti paimti visi daiktai, viršijantys nustatytą leidžiamą daiktų svorį, bei daiktai, kuriuos iki minimo Įsakymo įsigaliojimo dienos nuteistiesiems buvo leidžiama įsigyti ir turėti.
Be to, V. G. nurodė, kad, vadovaujantis Įsakymu, iš nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, dienotvarkėje nustatytam aktyvumo laikui (12 valandų per parą) yra numatyta paimti ne tik viršutinę patalynės dalį, bet ir čiužinį, užklotą, pagalvę. Teigė, kad lovos rėmas ir dugnas yra sudarytas iš medinio arba metalinio pagrindo, todėl neišduodant minkštosios patalynės dalies, yra sudaroma situacija, kuriai esant, iš nuteistojo atimama galimybė sėdėti, gulėti ir ilsėtis, nuteistasis yra verčiamas dienos metu stovėti arba vaikščioti mažoje kameros tipo patalpoje. Pareiškėjo aiškinimu, tai reiškia, kad asmuo, atliekantis bausmę laisvės atėmimo įstaigoje ir pažeidęs bausmės atlikimo režimo reikalavimus, gali būti baudžiamas iki 15 parų truksiančia žiauria, žmogaus orumą žeminančia bausme, kadangi nuteistajam, patalpintam į kameros tipo patalpas, yra leidžiama išeiti iš kameros tik 2 valandas per dieną, o kitas 22 valandas nuteistasis būna kameroje, kurioje 12 valandų per parą nebūna galimybės atsisėsti, prigulti, pailsėti. V. G. teigimu, net gydytojui rekomendavus, nuteistajam nesudaroma galimybė dienos metu pailsėti, t. y. turėti patalynę ar bent minkštąją jos dalį. Pareiškėjas kėlė abejones, ar patalynė saugoma, laikantis higienos normų reikalavimų, nėra aišku, kokiose patalpose laikoma paimta patalynė, kaip yra užtikrinta paimtos patalynės švara, atskyrimas, vėdinimas ir kiti higieniniai reikalavimai. V. G. teigė, kad kamerų tipo patalpose kalintiems nuteistiesiems užimtumas nėra organizuojamas, jiems neleidžiama dalyvauti bendrose laisvės atėmimo vietos užimtumo grupėse. Dėl šios priežasties Įsakymu nustatytas teisinis reglamentavimas, apribojantis nuteistojo teisę ilsėtis, yra nepagrįstas jokiais objektyviais tikslais. Tai sukelia pareiškėjui neigiamų padarinių, kurių intensyvumas akivaizdžiai viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį.
Be to, pareiškėjas tvirtino, kad Įsakymu buvo apribota nuteistųjų galimybė įsigyti maisto papildų ir maisto produktų, nes nustatytas ribotas vaisių ir daržovių kiekis, sugriežtinta vitaminų ir maisto papildų įsigijimo tvarka. Pareiškėjo teigimu, jo mitybos poreikiai yra išskirtiniai ir į tai būtina atsižvelgti vertinant, ar Įsakymu buvo pažeistos jo teisės ir teisėti interesai bei teisių pažeidimo mąstą. V. G. nurodė, kad nuteistieji iki 2018 m. lapkričio 26 d. turėjo galimybę apsipirkti tik vieną kartą per savaitę, o nuo 2018 m. lapkričio 26 d. - du kartus per savaitę. Teigė, kad vaisių ir daržovių kiekių nustatymas yra nuteistųjų galimybės rūpintis savo sveikata ir maitintis sveikai apribojimas, pažeidžiantis pareiškėjo teises, kadangi vaisių ir daržovių vartojimo apribojimas gali sukelti sveikatos sutrikimus. Šis apribojimas pažeidžia konstitucinėje doktrinoje įtvirtintą proporcingumo principą. Apribojus leidžiamų įsigyti maisto produktų pakuočių dydį iki 500 ml/g, pareiškėjas nebegali įsigyti visų būtinų maisto gaminių (pvz. majonezo, pomidorų ar sojų padažo, garstyčių, krienų), kadangi laisvės atėmimo vietos parduotuvė teisės aktų pakeitimams nebuvo pasiruošusi ir šiuo metu netiekia maisto produktų mažesnėse pakuotėse. Pareiškėjas teigė, kad neturi galimybės įsigyti konservuotų, marinuotų, konservuotų ar kitaip apdorotų ilgo vartojimo produktų, kadangi buvo uždraustos metalinės ir/ar stiklinės maisto prekių pakuotės, o šių produktų ne metalinėse ar ne stiklinėse pakuotėse nėra. Pareiškėjas tvirtino, kad yra vegetaras ir sportuoja, todėl siekdamas užtikrinti pilnavertę mitybą, turi vartoti maisto papildus ir vitaminus. Įsakymu įtvirtintas draudimas turėti sportines pirštines, todėl šaltuoju metų laiku pareiškėjas netenka galimybės lauke užsiimti sportu. Tokiais draudimais pažeidžiama pareiškėjo teisė į užimtumą, sportą ir sveikatą ir tai sukėlė pareiškėjui neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Lietuvos valstybei atstovaujantys Marijampolės pataisos namai (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Marijampolės PN) atsiliepimu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovės atstovas nurodė, kad į nuteistiesiems leidžiamų turėti būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrąją masę neįskaičiuojama administracinės, civilinės ir (ar) baudžiamosios bylos medžiaga, maisto produktai, gydytojo rekomenduoti vaistiniai preparatai ir medicinos priemonės, vaikų, gyvenančių pataisos namuose su nuteistosiomis motinomis, būtiniausi reikmenys ir kiti daiktai. Pažymėjo, jog iš nuteistųjų paimamai tik tie maisto produktai, reikmenys ir kiti daiktai, kurie nenurodyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, ir (ar) reikmenys ir kiti daiktai, kurie viršija šiame punkte nustatytą nuteistiesiems leidžiamų turėti būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrąją masę, taip pat maisto produktai, kurių tinkamumo vartoti terminas yra pasibaigęs. Iš nuteistųjų paimti maisto produktai sunaikinami, o kiti paimti reikmenys ir daiktai saugomi pataisos įstaigos sandėlyje arba, esant nuteistojo rašytiniam prašymui, perduodami prašyme nurodytam artimajam giminaičiui, sutuoktiniui, sugyventiniui ar pataisos įstaigos direktoriaus leidimu - kitam asmeniui. Atsakovės atstovas nurodė, kad drausmės grupės pastate yra įrengtas poilsio kambarys ir pagal patvirtintą grafiką galima jame lankytis, be to, suteikiama galimybė pasivaikščioti. Pažymėjo, kad nuteistieji, atliekantys nuobaudas kamerų tipo patalpose (iki 15 parų), yra aprūpinami visu būtinu inventoriumi, o vadovaujantis Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo”, nuteistiesiems, atliekantiems bausmę kamerų tipo patalpose, yra suteikiama viena taburetė vienam asmeniui arba du stalo ilgio suoliukai. Remdamasis šiais argumentais, atsakovės atstovas kaip nepagrįstus vertino pareiškėjo teiginius, jog kamerose nėra galimybės atsisėsti.
Be to, atsakovės atstovas pareiškėjo skundą vertino kaip nemotyvuotą ir bei deklaratyvaus pobūdžio, kurio teiginių nepatvirtina jokie įrodymai. Marijampolės PN nurodė, kad, esant gydytojo rekomendacijoms, nuteistiesiems leidžiama turėti minkštąjį inventorių ne tik nustatytu poilsio metu. Paaiškino, kad patys nuteistieji nuneša savo patalynę ir padeda ją į tam skirtas patalpas, o atėjus poilsio laikui, patys ją pasiima; patalynė sudedama tam skirtose lentynose, ji yra atskiriama viena nuo kitos, minkštojo inventoriaus laikymo patalpa yra vėdinama bei užtikrinami nustatyti higienos reikalavimai. Atsakovės atstovas teigė, kad buvusių Kybartų pataisos namų (toliau – Kybartų PN) parduotuvėje visada galima įsigyti karšto bei šalto rūkymo lašinių ir dešrų, rūkytų vištų sparnelių, ketvirčių, virtų dešrų ir įvairių dešrelių, šaltienos, pašteto, pagal užsakymus (dėl trumpo galiojimo termino) atvežama keptų šašlykų ir keptos sprandinės. Nurodė, kad nuteistieji, gavę rašytinį pataisos įstaigos direktoriaus leidimą, gali turėti gydytojo rekomenduotus vaistinius preparatus. Teigė, kad buvusiuose Kybartų PN užtikrinama pilnavertė nuteistųjų mityba, nuteistiesiems tiekiamo maisto davinio energetinė vertė yra nustatoma Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimų centre atliekant maisto davinio fizikinį-cheminį tyrimus.
Atsakovės atstovas, pasisakydamas dėl prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 teisėtumo ištyrimo, pažymėjo, kad prašymas grindžiamas abstrakčiais teiginiais ir į ateitį nukreiptomis prielaidomis, todėl nėra norminio akto tyrimo dalyko.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepimu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teisingumo ministerija akcentavo, kad įstatymų numatytais atvejais valstybės institucijos turi teisę ir pareigą priimti teisės aktus, nustatančius įstatymuose numatytų nuteistųjų teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – Bausmių vykdymo kodeksas) 112 straipsnyje aiškiai nurodyta, kad būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą ir bendrą masę nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Taigi, Teisingumo ministras turi visus įgaliojimus spręsti nurodytais klausimais. Nurodė, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 18 priede nustatytas leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas sudarytas taip, kad jame būtų tik nuteistiesiems patys būtiniausi maisto produktai ir kiti daiktai. Pabrėžė, jog visiems nuteistiesiems yra teikiamas pilnavertis fiziologines mitybos normas atitinkantis maistas, o papildomų maisto produktų įsigijimas pataisos įstaigos parduotuvėje yra susijęs tik su nebūtinų nuteistųjų poreikių tenkinimu. Be to, į sąrašą tikslingai neįtraukti produktai, kuriuos nuteistieji dažnai naudoja neteisėtai alkoholinių gėrimų gamybai. Draudimas prekiauti maisto produktais, sufasuotais metalinėje ir stiklinėje taroje, padidina nuteistųjų saugumą, kadangi sumažėja galimybės pasigaminti pareigūnų ir kitų nuteistųjų žalojimui skirtus įrankius. Teigė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu nebuvo atlikta neteisėtų veiksmų, be to, jis neįrodė jam padarytos neturtinės žalos fakto, todėl skundas negali būti tenkinamas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-213 „Dėl Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ pakeitė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“. Įsakymo 1.1 punktu buvo pakeistas Taisyklių 57 punktas, 1.5 punktu pakeistas ir nauja redakcija išdėstytas Taisyklių 220 punktas, o Įsakymo 1.12 punktu nauja redakcija išdėstytas Taisyklių 18 priedas.
Pareiškėjo teigimu, 1 000 Eur dydžio neturtinę žalą jis patyrė dėl buvusių Kybartų PN veiklos, vykdant neteisėtus ir nepagrįstus Įsakymo 1.1, 1.5 bei 1.12 punktus.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.271 straipsnis). Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad vykdant Įsakymo 1 punktą, iš jo turėjo būti paimti daiktai, viršijantys nustatytą leidžiamą svorį, ir daiktai, kuriuos iki šio įsakymo įsigaliojimo dienos nuteistiesiems buvo leidžiama įsigyti it turėti (vaisiai ir daržovės, viršijančios 2 kg svorį; maisto produktai, didesni nei 500 ml/g pakuotėse; maisto produktai metalinėse ir stiklinėse pakuotėse; padažai, kurių tara didesnė nei 200 ml; maisto papildai ir vitaminai ir kt.). Pareiškėjas skunde patvirtino, kad tuometinių Kybartų PN administracija iki skundo padavimo momento Įsakymo 2 punkto nevykdė ( originale - yra sustabdžiusi). Tačiau pareiškėjas mano, kad pataisos įstaiga gali bet kuriuo momentu pradėti jam priklausančių vertingų daiktų paėmimą ir naikinimą (skundo 13 punktas).
Teisės aktų registro duomenimis, Teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. priimtas Įsakymas Nr. 1R-213 įsigaliojo 2018 m. spalio 20 d. Įsakymo 2 punkte nustatyta, kad šio įsakymo 1 punkte nurodytų Taisyklių 18 priede nenurodyti maisto produktai, reikmenys ir kiti daiktai, kuriuos iki šio įsakymo įsigaliojimo nuteistiesiems buvo leidžiama įsigyti ir turėti, iš nuteistųjų paimami iki 2018 m. lapkričio 15 d.; paimti maisto produktai, reikmenys ir kiti daiktai sunaikinami, saugomi arba perduodami Įsakymo 1 punkte nurodytų Taisyklių 57 punkte nustatyta tvarka.
Teismas, išanalizavęs ir įvertinęs aukščiau nurodytus pareiškėjo teiginius, daro išvadą, kad jie nepatvirtina, jog nuo 2018 m. spalio 20 d. iki 2018 m. gruodžio 19 d., t. y. kai pareiškėjas per savo atstovą skundu kreipėsi į teismą, buvusių Kybartų PN administracija, vykdydama Įsakymo 2 punktą, būtų atlikusi tam tikrus veiksmus. Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde išdėstė argumentus, kuriais siekė įrodyti, jog pataisos įstaiga ateityje gali pradėti vykdyti Įsakymo 2 punktą.
Be to, pareiškėjas teigė, kad jis yra išsigandęs, jog už menkiausią bausmės atlikimo režimo pažeidimą jis gali būti patalpintas į kamerų tipo patalpas, todėl jo atžvilgiu Marijampolės PN ims taikyti Įsakymo 1.5 punkte nauja redakcija išdėstytų Taisyklių 220 punkto nuostatas. Pareiškėjo teigimu, tokie ateityje galimi pataisos įstaigos žiaurūs ir nežmoniški veiksmai pažemins jo orumą (skundo 31 punktas).
Teismas, įvertinęs skundo dalį „Dėl teisės nebūti kankinam ar kad su žmogumi būtų žiauriai, nežmoniškai ar žeminant jo orumą elgiamasi ar baudžiamas pažeidimo“, sprendžia, kad jame išdėstyti pareiškėjo teiginiai yra susiję su ateityje galinčiais įvykti pataisos įstaigos veiksmais. Pažymėtina, kad Įsakymo 1.5 punkte nauja redakcija išdėstytų Taisyklių 220 punkto taikymas yra susijęs ir su paties pareiškėjo elgesiu, t. y. šio punkto nuostatos bus taikomos tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas pažeis nustatytus bausmės atlikimo režimo reikalavimus ir už šį pažeidimą bus paskirta nuobauda - jis bus perkeliamas į kamerų tipo patalpas. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nuo 2018 m. spalio 20 d. iki 2018 m. gruodžio 19 d. jam buvo taikyta Bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta nuobauda ir nauja redakcija išdėstytų Taisyklių 220 punkto nuostatos.
Teismas konstatuoja, kad, pagal CK 6.271 straipsnio prasmę, suinteresuotam asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kad valstybės institucijų, pareigūnų neteisėti aktai (neteisėti veiksmai ir (ar) neteisėtas neveikimas) yra faktiškai įvykdyti ir sukėlė žalingų padarinių. Administracinių bylų teisenoje netaikomas CK 6.255 straipsnis, numatantis galimybę pareikšti prevencinį ieškinį, siekiant uždrausti atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo ateityje grėsmę.
Pareiškėjas skundo dalyje „Dėl teisės rūpintis savo sveikata ir sveikai maitintis pažeidimo“ išdėstė argumentus dėl Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje pažeidimo.
Išanalizavus skundo 44, 45, 46, 49 punktuose išdėstytus teiginius, daroma išvada, kad jie yra hipotetinio pobūdžio, juose pareiškėjas išdėstė spėjimus, kad Marijampolės PN veikianti parduotuvė nepasiruošusi tiekti maisto produktus ne didesnėse nei 500ml/g ir ne didesnėse nei 200 ml/g gamintojo pakuotėse, ne stiklinėse ir ne metalinėse pakuotėse, tiekti termiškai apdorotą, rūkytą, sūdytą žuvį ir pan. Teismas vertina, kad nors valstybės atstovas atsiliepime pripažino faktą, jog pasikeitus Taisyklėms, apie mėnesį parduotuvėje nebuvo galima nusipirkti aliejaus ir kitų prekių mažesnėmis pakuotėmis, tačiau vien tai nėra pagrindas konstatuoti buvus pareiškėjo teisės pažeidimą. Teismas sprendžia, kad pareiškėjas skunde neaprašė nė vieno konkretaus atvejo, įvykusio nuo 2018 m. spalio 20 d. iki 2018 m. gruodžio 19 d., kai jis norėjo įsigyti tam tikrų Taisyklių 18 priedo 1.1-1.14 eilutėse nurodytų maisto produktų, tačiau nenusipirko, kadangi tuo metu jų nebuvo pataisos įstaigos parduotuvėje. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jis, nenusipirkęs pageidaujamų prekių, nedelsdamas kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją prašymu imtis jos kompetencijai priskirtų veiksmų, kad būtų užtikrinta, jog prekybos veiklą vykdantis ūkio subjektas tiektų į parduotuvę maisto produktus, nurodytus Taisyklių 18 priedo 1.1-1.14 eilutėse, kad jie būtų tiekiami nustatytos talpos ir rūšies pakuotėse. Iš atsakovės atstovo pateikto UAB „Lobby Baltic” 2018 m. lapkričio 16 d. kainoraščio matyti, kad parduotuvėje galima įsigyti rūkytų, sūdytų, keptų ir vytintų mėsos gaminių, vaisių, daržovių, konservuotų vaisių ir daržovių, keptos/sūdytos žuvies, mėsos konservų, maisto papildų, šaldytų produktų, prieskonių, grūdėtų garstyčių, fasuotos ir marinuotos produkcijos, keptų šašlykų, keptos sprandinės ir kt. Tai paneigia pareiškėjo teiginius apie negalėjimą įsigyti termiškai apdoroto maisto, konservuotų maisto produktų. Pareiškėjo argumentai, kad jis, išvykdamas iš pataisos įstaigos į tardymo izoliatorių, gydymo įstaigą ar etapuojamas į kitas vietas, negali apsirūpinti ilgai negendančiu maistu, atmetami kaip nepagrįsti, kadangi jie yra hipotetinio pobūdžio, pareiškėjas nenurodė nė vieno konkretaus atvejo, kad jis per 2018 m. spalio 20 d. - 2018 m. gruodžio 19 d. laikotarpį buvo perkeltas į tardymo izoliatorių, gydymo įstaigą ar kitą laisvės atėmimo vietą.
Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalis nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji nemokamai gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Kalinamų asmenų teisę į aprūpinimą maistu įgyvendina Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintos Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, Teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 patvirtintos Skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintos Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės. Pastarosios taisyklės nustato, kad maitinimas organizuojamas pagal Kalėjimų departamento direktoriaus patvirtintus valgiaraščius, kurie sudaromi atskirtai kiekvienai maitinimo grupei, užtikrinant maitinimą pagal aukštesnės galios teisės aktais patvirtintas fiziologines mitybos normas. Vadovaujantis Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių 7 punktu, suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius; sergantys tuberkulioze ar turintys kitų, patvirtintų sveikatos sutrikimų, kurių atveju yra medicininės indikacijos skirti padidinto kaloringumo maisto davinį, suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal Valgiaraštį dirbantiems vyrams, Valgiaraštį dirbančioms moterims, Valgiaraštį nepilnamečiams, Valgiaraštį nėščioms moterims, Valgiaraštį krūtimi maitinančioms moterims, Valgiaraštį dirbantiems vyrams (vegetarams), Valgiaraštį dirbančioms moterims (vegetarėms) – atitinkamai pagal maitinamų asmenų grupes.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformulavęs išaiškinimą, jog nurodytų teisės aktų nuostatos suponuoja išvadą, kad specialus maitinimas asmenims skiriamas esant kalinimo įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos išvadai (žr., pvz., 2015 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-273-858/2015; 2015 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1299-442/2015 ir kt.).
Nagrinėjant bylą, nenustatyta, jog buvusiuose Kybartų pataisos namuose maisto tvarkymo procesai neatitinka galiojančio teisinio reglamentavimo. Valstybės atstovas nurodė, kad nuteistiesiems tiekiamo maisto davinio energetinė vertė nustatoma moksliniais tyrimais, kuriuos atlieka Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimų centras, ir šiems teiginiams patvirtinti pateikė atliktų tyrimų protokolus. Išanalizavus protokolų duomenis, daroma išvada, kad nustatyta dienos patiekalų nedirbantiems vyrams energetinė vertė atitinka Valgiaraščio nedirbantiems vyrams priedo Nedirbančių vyrų 31 dienos maisto davinio cheminės sudėties rodiklius.
Remiantis tuo, kas nurodyta, pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, jog pataisos įstaigoje tiekiamo maisto kokybė ir energetinė vertė kelia abejonių, pripažįstami nepagrįstais ir atmetami.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, nurodęs, kad jis yra vegetaras, be to, užsiima sportu, todėl siekdamas užtikrinti pilnavertį maitinimą, turi vartoti vitaminus ir papildus, jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė. Nagrinėjant bylą, nebuvo nustatyta, kad pareiškėjui skirtas vegetariškas maitinimas ar kad Sveikatos priežiūros tarnyba dėl diagnozuotų pareiškėjo sveikatos sutrikimų, jo užsiėmimo sportu ar kitų individualių savybių būtų rekomendavusi specialų maitinimą, vartoti vitaminus ir papildus. Teismo vertinimu, tinkamais įrodymais, kad pareiškėjui dėl jo individualių mitybos ir gyvensenos poreikių būtina vartoti vitaminus ir papildus, gali būti laikomi tik medicinos įstaigų išduoti dokumentai su medicinos specialistų išvadomis ir rekomendacijomis. Skunde išdėstyti argumentai apie būtinybę vartoti vitaminus ir papildus tėra pagrįsti pareiškėjo subjektyvia nuomone. Taisyklių 18 priede yra numatyta nuteistojo teisė, gavus rašytinį pataisos įstaigos vadovo leidimą, įsigyti ir turėti gydytojo rekomenduotas medicinos priemones. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis 2018 m. spalio 20 d. - 2018 m. gruodžio 19 d. laikotarpiu kreipėsi į buvusių Kybartų PN vadovybę ir jam nebuvo leista įsigyti ir turėti tam tikrą kiekį gydytojo rekomenduotų vitaminų ir papildų.
Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, kaip nepagrįsti atmetami pareiškėjo teiginiai, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad dėl pataisos įstaigoje tiekiamo maisto mažos energetinės vertės, apribotų galimybių vartoti maisto papildus ir vitaminus, kurie jam yra būtini, nėra užtikrintas pilnavertis ir jo asmenines savybes atitinkantis maitinimas.
Apibendrinus byloje nustatytas aplinkybes ir įvertinus jas patvirtinančius įrodymus, daroma išvada, kad aukščiau aptarti pareiškėjo skundo argumentai dėl neturtinės žalos atsiradimo yra nepagrįsti ir atmetami.
Minėta, kad valstybės viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis); nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Nenustačius buvusių Kybartų PN, kaip viešojo administravimo subjekto, neteisėtų veiksmų ar neveikimo, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Dėl šios priežasties pareiškėjo skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo atmetamas.
Pareiškėjas skunde suformulavo prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio administracinio akto Teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 1.1, 1.5 1,12 punktų teisėtumo ištyrimo.
V. G., pagrįsdamas prašymą, rėmėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais viešojo administravimo principais ir pažymėjo, kad centrinių viešojo administravimo subjektų, šiuo atveju - Teisingumo ministro, priimami norminiai administraciniai aktai privalo atitikti šių principų turinį, o neatitinkantys turi būti pripažinti neteisėtais. Teigė, kad teisė į nuosavybę gali būti ribojama tik įstatymu, o šiuo atveju tai atliekama poįstatyminiu teisės aktu – Teisingumo ministro priimtu Įsakymu. Pareiškėjas darė prielaidą, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių pakeitimai prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio nuostatoms. Nurodė, kad Bausmių vykdymo kodekso 112 straipsnyje yra numatyta galimybė, vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, iš nuteistųjų paimti ir sunaikinti daiktus, kurie nenumatyti leidžiamų turėti daiktų sąraše, tačiau priėmus Įsakymą, susidarė išskirtinė situacija, kai iki šio Įsakymo įsigaliojimo dienos leisti turėti daiktai po 2018 m. lapkričio 15 d. buvo pripažinti draudžiamais ir turi būti paimamai ir perduodami laisvėje esantiems asmenims arba sunaikinami. Pareiškėjo aiškinimu, nuteistajam neturint artimųjų, draugų ar giminaičių, kurie galėtų perimti daiktus, kuriuos nuo 2018 m. lapkričio 15 d. yra draudžiama turėti pataisos įstaigoje, yra neproporcingai ir nepagrįstai suvaržoma nuteistojo teisė į nuosavybę. Tai kelia pagrįstų abejonių Įsakymo 1.1 punkto teisėtumu. Teigė, kad kyla pagrįstos abejonės ir dėl Įsakymo 1.5 punkto, nustatančio patalynės paėmimą, teisėtumo, kadangi šis punktas neatitinka viešojo administravimo principų reikalavimų, bei Įsakymo 1.12 punkto, neproporcingai apribojančio pareiškėjo teisę rūpintis savo sveikata, sportuoti ir pasirinkti sau tinkamą maisto racioną. V. G. vertinimu, visi trys nurodyti Įsakymo punktai neatitinka tarptautinių sutarčių, Konstitucijos ir įstatymų reikalavimų.
Teisminėje praktikoje pripažįstama, jog tam, kad būtų pradėta norminio administracinio akto teisėtumo patikros byla, turi būti nustatyta, kad šis norminis teisės aktas realiai buvo pritaikytas ir tokiu būdu nulėmė realų ar tariamą asmens teisių pažeidimą. Taigi, asmens teisių pažeidimas turi būti siejamas su teisės akte numatytų elgesio taisyklių realiu taikymu, o ne vien su teisės akto egzistavimu. Taigi, tai, kad ateityje gali kilti pareiškėjo teisių pažeidimas dėl ginčijamo akto taikymo nėra pagrindas konstatuoti, jog norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas yra susijęs su realiai laike įvykusiais asmens teisių ar saugomų interesų pažeidimais. Pagal ABTĮ 113 straipsnio 1 dalį, turi egzistuoti ne ginčas dėl norminio akto, o individualus ginčas, kurio išsprendimui ir yra reikalinga ištirti byloje taikomo norminio administracinio akto teisėtumą.
Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad pagal ABTĮ 113 straipsnio prasmę, norminio akto tyrimas atliekamas išimtiniais atvejais, kai teisingas bylos išsprendimas bei galimai pažeistos teisės gynimas įmanomas tik ištyrus norminio administracinio akto teisėtumą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, kad teismas nėra saistomas asmens prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto (žr., pvz., 2013 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-529/2013, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-758-822/2018). Nutartimi pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą individualią bylą nagrinėjantis teismas išreiškia būtent savo, o ne to paties asmens, išsamiais, aiškiais, logiškais ir nuosekliais teisiniais argumentai pagrįstą abejonę atitinkamo akto (jo dalies) teisėtumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1336-520/2018; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-758-822/2018).
Teismas sprendžia, kad Įsakymo 1.1, 1.5 bei 1.12 punktų teisėtumas bei pagrįstumas nekelia pagrįstų abejonių.
Minėta, kad pareiškėjo teigė, jog nurodytos teisės normos neteisėtos, be kita ko, ir dėl to, kad teisinis reguliavimas nustatytas ne įstatymu, o Teisingumo ministro įsakymu, todėl toks teisės aktas pagal formą yra prieštaraujantis Konstitucijai bei įstatymams. Teismas nurodytus pareiškėjo argumentus vertina kritiškai ir atmeta kaip nepagrįstus.
Iki 2016 m. balandžio 1 d. galiojo Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 1 priedas „Daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, sąrašas“. Įstatymų leidėjui 2015 m. birželio 23 d. priėmus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymą Nr. XII-1818, minėtas sąrašas nuo 2016 m. balandžio 1 d. neteko galios (93 straipsnis).
Bausmių vykdymo kodekse, kurį priėmė Lietuvos Respublikos Seimas, nustatyta, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija tvirtina Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles (64 straipsnis). Taisyklių 2 punktas nustato, kad jos reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau vadinama – nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Įstatymų leidėjas Bausmių vykdymo kodekse įtvirtino nuostatas, nustatančias, kad būtent Taisyklės nustato maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą (92 straipsnio 4 dalis); sąrašą maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos leidžiama su savimi turėti nuteistiesiems, išskyrus Bausmių vykdymo kodekso 91 ir 152 straipsniuose numatytus atvejus (112 straipsnio 4 dalis); nuteistiesiems leidžiamų turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrą masę (112 straipsnio 6 dalis).
Teismas sprendžia, kad teisiniu reguliavimu, įtvirtintu įstatymo galią turinčiu norminiu teisės aktu (Bausmių vykdymo kodeksu) įstatymų leidėjas delegavo Teisingumo ministerijai tvirtinti nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą nuteistiesiems leidžiamų turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrą masę. Taigi, Teisingumo ministras, priimdamas 2018 m. spalio 19 d. įsakymą Nr. 1R-213, veikė jam suteiktos kompetencijos ribose ir jos neviršijo.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus ir byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjo nurodyto norminio administracinio akto teisėtumo išsprendimas neturės reikšmės šios individualios bylos baigčiai. Pareiškėjo išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti Teisingumo ministro Įsakymu nustatyto teisinio reglamentavimo atitiktimi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymui, Bausmių vykdymo kodeksui, Konstitucijai, Konvencijai. Įvertinus nagrinėjamoje byloje taikomas teisės aktų nuostatas, nustatytas ginčo aplinkybe, pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, dėl kurių turėtų būti ištirtas anksčiau minėto norminio akto teisėtumas, konstatuojama, kad pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą nėra pagrindo.
Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2019 m. vasario 28 d. pažyma Nr. (2.15) NTP-7-1410 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“.
Pagal ABTĮ 42 straipsnio 1 dalį, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą.
Pareiškėjo skundą atmetus, valstybei bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (ABTĮ 40 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 ir 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo V. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.