Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danutės Giačaitės, teisėjų Jurgio Kiškio ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Evelinai Dzenytei, dalyvaujant prokurorui Egidijui Palaimai, nuteistajam A. P., jo gynėjui advokatui N. S., nukentėjusiajam E. D., nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo BUAB „duomenys neskelbtini“ atstovui Gintarui Dobkevičiui,

viešame teisiamajame posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro, civilinio ieškovo BUAB „duomenys neskelbtini“ ir nuteistojo A. P. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu padarius nusikaltimas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 146 str. 1 d. ir nuteistas 60 MGL dydžio, t.y. 2259,60 Eur (dviejų tūkstančių dviejų šimtų penkiasdešimt devynių eurų 60 ct) bauda.

A. P. dėl kaltinimo pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Civilinių ieškovų Kauno teritorinės ligonių kasos ir BUAB „duomenys neskelbtini“ civilinius ieškinius atmetė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. P. nuteistas dėl to, kad veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, turėdamas tikslą neteisėtai atimti laisvę E. D. ir tuo tikslu 2014-11-16, apie 02.00 val., prie klubo „duomenys neskelbtini.“, esančio duomenys neskelbtini, pasikvietė E. D. pokalbiui nuošalioje vietoje nuo klubo, šio pokalbio metu, kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, panaudojo fizinį smurtą E. D. atžvilgiu – laikė jį už pečių bei sudavė smūgius rankomis E. D. į įvairias nugaros srities kūno vietas, po ko, jėga įstūmė E. D. į automobilio „Mercedes Benz S 500“ valst. Nr. duomenys neskelbtini bagažinę ir joje laikomą uždarytą E. D. nuvežė į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą vietą duomenys neskelbtini rajone, kur jį laikė iki 2014-11-16 dienos, 02.58 val., t.y. neteisėtai, panaudodamas fizinį smurtą atėmė laisvę E. D., t.y. padaręs nusikaltimą, numatytą BK 146 str. 1 d.\

A. P. išteisintas dėl to, kad po to, kai 2014-11-16, apie 02.00 val., veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis ir panaudodamas fizinį smurtą, neteisėtai atėmė laisvę E. D. ir jį automobilio „Mercedes Benz S 500“, valst. Nr. duomenys neskelbtini, bagažinėje 2014-11-16, apie 02.58 val., atvežęs į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą vietą duomenys neskelbtini rajone, A. P., tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, turėdamas menkavertę dingstį - keršydamas už tariamą V. M. įžeidimą - apipylimą gaiviuoju gėrimu, kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, ištraukė E. D. iš automobilio bagažinės ir, bendrais veiksmais su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, sudavė ne mažiau 13 smūgių E. D. į įvairias kūno vietas, tuo padarė jam poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, abiejuose ausų kaušeliuose, dešinėje plaštakoje, odos nubrozdinimus kaktoje ir dešinio juosmens srityje, muštines žaizdas kaktoje, kairiame momenyje, apatinėje lūpoje, dešinio juosmens srityje, keturių viršutinių dantų nuskėlimą, kairės plaštakos nugarinio paviršiaus, dešinės čiurnos išorinio paviršiaus ir kairės blauzdos – kelio sričių sumušimus, bei dešinės plaštakos IV delnakaulio galvutės lūžimą, t.y. tyčia iš chuliganiškų paskatų padarė E. D. yra nesunkų sveikatos sutrikdymą, t.y. padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p.

Siekiant pašalinti visas abejones bei išspręsti klausimus dėl faktinių bylos aplinkybių ir pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas (BPK 324 str. 6 d.).

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas, taip pat nukentėjusysis ir jo atstovas išreiškė prašymą atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnį, t.y. nuteistajam ir nukentėjusiajam susitaikius. Nuteistasis A. P. ir jo gynėjas išreiškė prašymą taikyti susitaikymą vietoj laidavimo. Prokuroras prašė tenkinti jo apeliacinį skundą, o taikyti BK 38 str. pagrindo nėra. Civilinio ieškovo BUAB „duomenys neskelbtini“ atstovas advokatas G.Dabkevičius teisiamojo posėdžio metu pateikė pareiškimą dėl apeliacinio skundo ir civilinio ieškinio atsisakymo.

Prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Priimtinas nuteistojo A. P. apeliacinio skundo atsisakymas ir civilinio ieškovo BUAB „duomenys neskelbtini“ atstovo advokato G.Dabkevičius apeliacinio skundo atsisakymas, apeliaciniai skundai paliktini nenagrinėtais ir šioje dalyje teismo procesas nutrauktinas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kadangi dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio buvo paduotas ne vienas apeliacinis skundas skirtingais pagrindais, dėl kiekvieno jų pagrįstumo spręstina atskirai.

BPK 316 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad atšaukus apeliacinį skundą, teismas palieka skundą nenagrinėtą ir teismo procesą nutraukia. Atsižvelgus į gautus apeliantų apeliacinių skundų atšaukimą ir teisinį reglamentavimą, nuteistojo A. P. apeliacinis skundas ir civilinio ieškovo BUAB „duomenys neskelbtini“ atstovo advokato Gintaro Dabkevičiaus apeliacinis skundas paliktini nenagrinėtais, o teismo procesas šioje dalyje nutrauktinas.

Motyvuojamoji dalis

Dėl prokuroro apeliacinio skundo

Apeliaciniame skunde prokuroras nesutinka su A. P. išteisinimu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nurodydamas, jog teismas nepagrįstai A. P. veiką kvalifikavo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir po to išteisino, kadangi išteisinimas yra nepagrįstas teismo ištirtais įrodymais, neargumentuotas ir nuosprendyje nepagrįstai atmesti kiti byloje esantys ir teismo ištirti įrodymai. Prokuroras taip pat prašo nuosprendžio dalį, kuria A. P. pripažintas kaltu pagal BK 146 straipsnio 1 dalį pakeisti ir jo veiką kvalifikuoti pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, kaip padarytą bendrininkų grupėje, ko pasėkoje taip pat prašo išspręsti bausmės skyrimo bei civilinių ieškinių priteisimo Kauno teritorinei ligonių kasai ir BUAB „duomenys neskelbtini“ klausimus.

Nors prokuroras ginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria A. P. yra išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą dėl šio kaltinimo ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo. Teismo išvada, jog neįrodyta, kad A. P. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Išvadą dėl nuteistojo nekaltumo pirmosios instancijos teismas grindė byloje esančių įrodymų visumos analize, jų viseto įvertinimu, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 3, 5 dalys.

Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, jog A. P. turėjo būti pripažintas kaltu dėl BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatytos nusikalstamos veikos padarymo.

Atsakomybė pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą atsiranda tam asmeniui, kuris nesunkiai sužalojo ar susargdino žmogų dėl chuliganiškų paskatų. Taigi, sprendžiant atsakomybės klausimą būtina nustatyti BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto veiką kvalifikuojantį požymį – chuliganiškas paskatas. Teismų praktikoje chuliganiškos paskatos konstatuojamos įvertinus, kad veika padaryta dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (LAT nutartys Nr. 2K-78/2008; Nr. 2K-241/2009; Nr. 2K-63-648/2016). Chuliganiškos paskatos paprastai pasireiškia neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu be tarpusavio santykių priežasties arba panaudojant tam menkavertę dingstį (LAT nutartis Nr. 2K-249/2009)

Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su nuosprendyje padaryta išvada, jog A. P. veiką nulėmė kerštas ir pyktis dėl kaltinamojo ir nukentėjusiojo asmeninių santykių.

Dėl konflikto pobūdžio. Iš nuteistojo A. P. duotų paaiškinimų, kurie toje dalyje yra visiškai nuoseklūs matyti, jog sprendimą įvykio vakarą vykti į duomenys neskelbtini ir susitikti su nukentėjusiuoju E. D. A. P. nusprendė ir tuomet, kai jo sugyventinė V. M. paskambino jam ir ir pasakė, jog ją užpuolė grėsmingai nusiteikęs H. D. sūnus, kuris ją apipylė gėrimu „coca- cola“. Iš jos balso suprato, kad ji sukrėsta to įvykio, labai verkė, negalėjo kalbėti. Jo teigimu, jo ir V. M. bendra dvylikametė dukra taip pat sakė, kad yra labai išsigandusi, pasikūkčiodama verkė, paprašė, kad jis atvažiuotų, nes dukra su mama bijo išeiti iš arenos. Jo teigimu tai ir lėmė, kad jis atvažiavo į Kauną, tikslu surasti E. D. ir išsiaiškinti ginčo priežastis. Pokalbio su E. D. metu, liepus jam atsiprašyti žmonos, šis nusikeikė ir pasakė, kad jam tas pats kieno žmona. Tada A. P. supykęs nusprendė E. D. pažeminti, ko pasėkoje stvėrė jį ir įkišo į bagažinę (T.2, b.l.8,T.3, b.l. 155, T.4, b.l. 109). Tai, kad 2014 m. lapkričio 15 d. nakties įvykius tiesiogiai įtakojo atsiradęs konfliktas tarp E. D. ir V. M., patvirtino ir pats nukentėjusysis, parodęs, jog duomenys neskelbtini arenoje jis konflikto metu su mergina, pastarąją apipylė rankoje turėtu alkoholinių gėrimų kokteiliu ( T.1, b.l.84, T.3, b.l. 113). Po šio incidento draugas A. J. jam pasakė, kad tai A. P. draugė (T.3, b.l. 113). Po pokalbio su A. P., nukentėjusysis E. D. teigia suprantantis nuteistojo veiksmus, kadangi jie atlikti dėl mylimos moters. Jei jo moteriai kažkas panašaus būtų, nežino kaip sureaguotų (T.4, b.l. 109). Liudytoja V. M. taip pat parodė, jog tą vakarą duomenys neskelbtini arenoje E. D. jai grasino ir užpylė ant jos gėrimą. Po įvykio su E. D. ji skambino A. P. ( T.3, b.l. 152-153). Papasakojo visą situaciją, kaip viskas įvyko, pasakė, kad ją apipylė E. D., pati sunkiai galėjo kalbėti, buvo susijaudinusi. Po įvykio jautėsi blogai, buvo šoke, plaukai buvo šlapi, dukra verkė. A. P. tuo metu buvo duomenys neskelbtini (T.1, b.l. 113). Iš byloje esančio apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėtas vaizdo kamerų įrašas darytas duomenys neskelbtini arenoje 2014-11-15 nuo 21.40 val. iki 22 val.. E. D. eina link arenos išėjimo durų, laikantis rankoje raudonos spalvos stiklinę. Priešais jį eina tamsiais drabužiais vilkinti moteris, o E. D. iš paskos eina trys moterys ir vyriškis. Jie visi išeina pro arenos duris į lauką ( t.1.b.l. 32-39). Nors vaizdo įraše ir protokole nėra užfiksuotas incidentas, tačiau tai, jog prie „duomenys neskelbtini“ arenos buvo konfliktas tarp nukentėjusiojo ir V. M. patvirtino tiesioginiai įvykio liudytojai A. J., kuris tą vakarą buvo kartu su E. D. ir jų bendra pažįstama R. S. (T.3, b.l. 115, 153). Liudytoja R. D. taip pat parodė, jog iš pokalbio su A. J. sužinojo, jog jos sūnus turėjo incidentą po D. B. koncerto su A. P. drauge (T.3, b.l. 116). Tiek pirmos instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo netikėti šių asmenų parodymais dėl konflikto pradžios. Todėl A. P. nurodytas aplinkybes, dėl konflikto pradžios patvirtina surinkta ir teisiamojo posėdžio metu ištirta ir įvertinta bylos medžiaga ir joje esantys įrodymai. Todėl aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad V. P. veiksmai negali būti vertinami kaip padaryti iš chuliganiškų paskatų, siekiant save priešpastatyti aplinkiniams ar pademonstruoti aiškų žmogaus ar visuomenės negerbimą.

Visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio argumentu, kad nukentėjusįjį E. D. kaltinamasis galėjo sumušti ne dėl neaiškios priežasties, o dėl asmeninių paskatų, tai yra dėl sugyventinės V. M. įžeidimo bei nuteistojo mažametės dukters išgąsdinimo. Todėl akivaizdu, kad būtent E. D. veiksmai nuteistojo artimųjų atžvilgiu sukėlė šiam nepasitenkinimą, kas lėmė A. P. tolimesnius veiksmus. Sukeltas išgąstis mažametei dukrai ir sugyventinės V. M. įžeidimas, žinant jog tai padarė E. D., kurį pastarosios atpažino, negalima pripažinti menkaverte priežastimi A. P. susitikti su gerai pažįstamu E. D. ir pasiaiškinti dėl tokio pastarojo elgesio. Iš nukentėjusiojo E. D., ir iš nuteistojo A. P. parodymų matyti, kad einant iki nuteistojo automobilio, tarp jų vyko nekonfliktiškas pokalbis, o automobilis, į kurio bagažinę buvo įstumtas E. D. stovėjo atokioje vietoje už pastato kampo, t.y. ne priešais klubą, kur buvo žmonių. Vertinant tai, kad santykių aiškinimasis tarp E. D. ir A. P. vyko naktį, už klubo, nesant pašalinių asmenių, negalima teigti jog tokiu elgesiu A. P. siekė priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad A. P. nusikalstamoje veikoje nėra BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto sudėties, tai yra veiką kvalifikuojančio požymio- chuliganiškų paskatų.

Byloje ginčo nėra dėl to, kad 2014 m. lapkričio 16 d. E. D. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Apeliaciniame skunde prokuroras siekia įrodyti, jog dėl E. D. nesunkaus sveikatos sutrikdymo yra kaltas A. P., teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas jį išteisindamas dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo rėmėsi tik E. D. ir A. P. parodymais, visiškai neargumentuodamas, kodėl atmeta likusią įrodymų visumą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus ir bylos duomenis, pritaria pirmos instancijos teismui, kad neginčijamų įrodymų jog būtent A. P. yra kaltas dėl E. D. nesunkaus sveikatos sutrikdymo, nėra. A. P. ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad smūgių E. D. nesudavė (T.3, b.l. 155). Atnaujinus įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme jis paaiškino, kad kryptingai E. D. nemušė, tačiau po to, kai E. D. nusikeikė vietoj atsiprašymo, jis iš streso galėjo suduoti delnu. Teigia jog E. D. pats nelipo į bagažinę, jis tiesiog susirėmė su juo ir tuomet galėjo atsirasti fizinių pažeidimų nukentėjusiajam, taip pat parodė, kad E. D. griuvo į bagažinę. Pats nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad negali pasakyti, kas jam sudavė smūgius ir kiek smūgių buvo, ir ar aplinkui buvo daugiau asmenų. Važiuodamas jis pats spardė ir daužė automobilio dangtį, norėdamas jį atidaryti ir iššokti iš automobilio. Atidarius bagažinę ir nukentėjusįjį iš jos ištraukus, E. D. veidą užsidengė rankomis, todėl nematė, kas jį mušė. Kai atidarė bagažinę mano, kad buvo keletas vyrų (T.1, b.l. 76-77). Teismo posėdyje taip pat tvirtino, kad nematė, kas jį mušė. Parodė, kad su koja bandė pakelti automobilio dangtį, sudavė keletą smūgių, bet jėgos baigėsi (T.3, b.l. 113-114). Šiame kontekste, atsakant į apeliacinio skundo argumentą pažymėtina, kad tai, jog A. P. parodė, jog važiuojant negirdėjo, kad E. D. būtų šaukęs ar beldęsis, nepaneigia nukentėjusiojo parodymų, jog nukentėjusysis tokius veiksmus atliko, ir neįrodo, jog visos kelionės metu jis buvo praradęs sąmonę. Tokiems nukentėjusiojo ir nuteistojo parodymas neprieštarauja ir rašytinė bylos medžiaga. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR TM Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G3334/14(02) konstatuota, jog E. D. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti 2014 m. lapkričio 16 d., sužalojimai padaryti kietu buku daiktu, kuo galėjo būti ir kumštis ar koja. Neatmetama tokia galimybė, kad IV delnakaulio galvutės lūžimas galėjo gautis ir pačiam suduodant kumščiu (T. 1, b.l. 53). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. pG53/15(02)nurodoma, kad sužalojimų pobūdis neprieštarauja tam, kad jie galėjo būti padaryti suduodant smūgius kumštimi ar spiriant koja. Vertinant sužalojimų visumą, jie griuvimui nebūdingi. Neatmetama galimybė, kad odos nubrozdinimas kaktoje, odos nubrozdinimas ir muštinė žaizda dešinio juosmens srityje galėjo gautis ir jam griūvant bei minėtoms sritims atsitrenkiant į kietus bukus daiktus ar paviršius. Labiausia tikėtina, kad dešinės plaštakos IV delnakaulio galvutės lūžimas susidarė sugniaužtu kumščiu krumplių sritims suduodant į kietus bukus daiktus ar paviršius, vieno trauminio poveikio pasėkoje. Dešinės plaštakos IV delnakaulio galvutės lūžimas vertinamas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, o visi kiti sužalojimai vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (T.1, b.l. 56-57). Todėl nesant jokių kitų objektyvių įrodymų ir nesant jokios galimybės paneigti pačio nukentėjusiojo E. D. teiginius, kad vežamas bandė išlipti iš bagažinės spyrė koja, sudavė smūgius į bagažinės dangtį, kur ir galėjo pasidaryti sužalojimus, negalima teigti jog A. P. kaltė yra įrodyta dėl E. D. nesunkaus sveikatos sutrikdymo padarymo.

Teismų praktikoje ne kartą buvo akcentuota, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.). Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) taikymą baudžiamajame procese.

Tinkamos įrodinėjimo pareigos įgyvendinimas baudžiamojo proceso metu, nekaltumo prezumpcijos taikymas taip pat glaudžiai siejasi su tinkamu įrodymų tyrimu ir vertinimu teisme, įrodymų pakankamumo kriterijumi. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo abejoti apylinkės teismo priimto nuosprendžio dėl A. P. išteisinimo dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje padarymo, teisėtumu, kadangi baudžiamoji byla išnagrinėta išsamiai ir nešališkai, įrodymai įvertini tinkamai, teismo išvados kolegijai abejonių nekelia, todėl prokuroro apeliacinio skundo argumentais keisti ar naikinti apylinkės teismo nuosprendžio dalį dėl A. P. išteisinimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, įstatyminio pagrindo nėra. Įrodymų visuma leidžia manyti, jog objektyviai A. P. veiksmai galėtų būti vertinami pagal BK 140 str.1d., tačiau jam kaltinimai pagal šį Baudžiamojo kodekso straipsnį nepareikšti, be to įvertinus tai, kad E. D. su A. P. yra susitaikę ( t.4.b.l. 80), pretenzijų vienas kitam neturi, o tokio pobūdžio bylos yra nagrinėjamos privataus kaltinimo tvarka, esant nukentėjusiojo pareiškimui todėl teisėjų kolegijos nuomone procesas negalimas, nesant įstatyminio pagrindo.

Apeliaciniu skundu prokuroras taip pat prašo pakeisti nuosprendžio dalį, kuria A. P. pripažintas kaltu pagal BK 146 straipsnio 1 dalį ir jo veiką kvalifikuoti pagal BK 146 straipsnio 2 dalį.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkvalifikavo A. P. veiką ir pripažino kaltu padarius BK 146 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką konstatavęs, jog kaltinime nepagrįstai nurodyta, jog A. P. veiksmuose buvo BK 146 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos veikos sudėties. Tokį savo sprendimą teismas motyvavo tuo, kad byloje nėra objektyvių, neginčytinų įrodymų, galinčių patvirtinti A. P. veiksmuose fizinio smurto buvimą.

Atsakomybė pagal BK 146 straipsnio 2 dalį atsiranda tam, kas neteisėtai atėmė žmogui laisvę, jeigu nebuvo žmogaus pagrobimo kaip įkaito požymių, panaudodamas smurtą arba sukeldamas pavojų nukentėjusiojo asmens gyvybei ar sveikatai, arba laikydamas nekentėjusį asmenį nelaisvėje ilgiau nei 48 valandas. Taigi, vienas iš objektyviosios pusės požymių, kvalifikuojančių šią nusikalstamą veiką, yra smurto panaudojimas prieš nukentėjusįjį, kai dėl panaudoto smurto yra realizuojama pati nusikalstama veika – atimta laisvė nukentėjusiajam.

Kaltinimas A. P., padarius BK 146 str. 2 d. nusikalstamą veiką, pareikštas kaltinime nurodant šią veiką kvalifikuojantį požymį - smurto panaudojimą, t.y. laikė E. D. už pečių bei sudavė smūgius į įvairias nugaros srities kūno vietas, po ko, jėga įstūmė E. D. į automobilio „Mersedes benz S 500“ bagažinę.

Tačiau sprendžiant, ar šiuo konkrečiu atveju buvo panaudotas smurtas, būtina pažymėti, kad smurtu suprantamas tiek psichinis, tiek fizinis kaltininko poveikis nukentėjusiajam, siekiant palaužti jo pasipriešinimą. Šios veikos kvalifikavimui neturi įtakos prieš nukentėjusįjį panaudoto smurto pavojingumas ir nukentėjusiajam padaryto sveikatos sutrikdymo mastas – pakanka įrodyti paties smurto buvimo faktą.

Nors pirmosios instancijos teismas ir sprendė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių smurto panaudojimo faktą, tačiau pats A. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė ( teismo posėdyje patvirtino), kad suėmęs E. D. už vienos rankos ir už diržo iš nugaros pusės, įstūmė jį į automobilio bagažinę ir uždarė dangtį (T.2, b.l. 8), ir nors neigė kryptingų smūgių davimą, tačiau apeliacinės instancijos teisme parodė, jog kišant nukentėjusįjį į bagažinę buvo susirėmimas, tuo metu iš streso galimai sudavė delnu (T.4, b.l. 108-109). Taigi, nors, A. P. teigimu, jis tikslingų smūgių nesudavė, tačiau savo parodymais patvirtino fizinės jėgos panaudojimą E. D. patalpinant į bagažinę prieš šio valią. Šiuos parodymus atitinka ir nukentėjusiojo parodymai, kur E. D. paaiškino, jog nuėjus su nuteistuoju už pastato „bromo“ pakalbėti, jis staiga pajuto smūgius (T.1, b.l. 76). Liudytojas A. J. taip pat patvirtino, kas E kartu su kitais asmenimis, tame tarpe ir „Š “ nueidinėjo nuo jo į kitą pusę. Staiga nuo jų išgirdo kaip ir tokį sąmyšį, lyg tai matė, kad E pradėjo stumti, kuris turbūt pradėjo priešintis (T.1, b.l. 99).

Iš šių duomenų matyti, jog patalpinant E. D. į bagažinę buvo naudojamas fizinis smurtas – suėmimas už rankos, kėlimas ir stūmimas į bagažinę, taip pat smūgių sudavimas, todėl A. P. veiksmai, kaip teisingai nurodo prokuroras skunde, atitinka kvalifikuojančio požymio- smurto panaudojimą neteisėtai atimant laisvę ir atitinka BK 146 straipsnio 2 dalies požymius.

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmos instancijos teismas A. P. veiksmus perkvalifikuodamas iš BK 146 str.2d. į BK 146 str.1d. teismo nuosprendyje nenurodė teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kurios atitiktų veikos aprašymą pagal BK 146 straipsnio 1 dalį ir taip pažeidė nuosprendžio surašymo taisykles ( BPK 305 str.1d. 1p.).

Taigi apeliacinės instancijos teismas iš naujo atlikęs įrodymų tyrimą ir įvertinęs pirmos instancijos teisme ištirtus įrodymus nustatė, kad A. P. turėdamas tikslą neteisėtai atimti laisvę E. D. ir tuo tikslu 2014-11-16, apie 02.00 val., prie klubo „duomenys neskelbtini.“, esančio duomenys neskelbtini, pasikvietė E. D. pokalbiui nuošalioje vietoje nuo klubo, šio pokalbio metu, panaudojo fizinį smurtą E. D. atžvilgiu – laikė jį už pečių bei sudavė smūgius rankomis E. D. į įvairias nugaros srities kūno vietas, po ko, jėga įstūmė E. D. į automobilio „Mercedes Benz S 500“ valst. Nr. duomenys neskelbtini bagažinę ir joje laikomą uždarytą E. D. nuvežė į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą vietą duomenys neskelbtini rajone, kur jį laikė iki 2014-11-16 dienos, 02.58 val., t.y. neteisėtai, panaudodamas fizinį smurtą atėmė laisvę E. D..

Teisėjų kolegijos nuomone, A. P. veiksmai ikiteisminio tyrimo metu buvo teisingai kvalifikuoti pagal LR BK 146 straipsnio 2 dalį.

Apeliaciniu skundu prokuroras skundžia pirmos instancijos teismo nuosprendį, kadangi nepagrįstai iš kaltinimo pašalinta aplinkybė - bendrininkų grupė.

BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad veiką padarė bendrininkų grupė. Teismas atsižvelgdamas į kiekvieno bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdį ir laipsnį, gali nepripažinti šios aplinkybės atsakomybę sunkinančia.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). Taigi bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šalindamas bendrininkavimą iš kaltinimo pažymėjo, kad kaltinimas visiškai nemotyvavo, kodėl laiko, jog nusikalstamą veiką A. P. padarė su kitais, tyrimo nenustatytais asmenimis. Tačiau prokuroras apeliaciniame skunde nurodė, kad bendrininkavimo buvimą patvirtina faktinė bylos medžiaga: nukentėjusiojo E. D. parodymai, kad ištraukus iš bagažinės iš karto buvo mušamas bent kelių suaugusių vyrų; liudytojo A. J. parodymai – kad atsisukęs į E pamatė šalia jo 3 vyrus, kurių vienas buvo panašus į asmenį pravarde „Š “, su kuriais vėliau matė besigrumiantį E. D.; R. D. parodymai, kad apie sūnaus pagrobimą ją informavęs asmuo nurodė, kad sūnų E. D. išvežė asmenys su dviem automobiliais „MB“ ir „Passat“, kad tame dalyvavo asmuo pravarde Š ; liudytojo A. L. parodymai, kad E. D. pradėjus eiti, link jo pradėjo eiti tamsiai apsirengę vyrai; vaizdo kamerų įrašai leidę nustatyti, kad neteisėtai atimant laisvę E. D. buvo ne mažiau kaip 3 suaugęs asmenys, kurių vienas – A. P., buvę prie naktinio klubo. Mano, kad šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad kartu su kaltinamuoju A. P. dalyvavę asmenys – vyrai - buvo suaugę ir nebuvo tokio amžiaus, jog negalėtų atsakyti už šią nusikalstamą veiką, o jų elgesys aplinkiniams nekėlė įtarimų dėl gebėjimo suvokti daromus bendrus ir koordinuotus veiksmus.

Tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone apeliaciniame skunde nurodytų faktinių aplinkybių neužtenka bendrininkavimo faktui patvirtinti. Tokią teismo nuomonę suponuoja tai, jog A. J. aplinkybę, kad E. D. su A. P. buvo ne vieni, nurodė abejodamas bei paaiškindamas, jog, kaip dabar galvoja, su jais galbūt stovėjo dar ir trečias asmuo, negalėjo taip pat nurodyti nei kas apkabino, nei kas stūmė nukentėjusįjį (T.1, b.l. 99). Liudytoja R. D. pati tiesiogiai įvykio nematė, todėl vertinti, jog informacija, kurią išgirdo iš kito asmens yra objektyvi ir teisingai suprasta, pagrindo nėra. Liudytojas A. L. parodė, jog E. D. išėjus iš pastato, atvažiavę sustojo keturi automobiliai, iš kurių pradėjo išlipinėti tamsiai apsirengę tamsaus atletiško kūno sudėjimo vyriškiai, kurie pradėjo eiti link E. D. pusės, tačiau liudytojas didelio dėmesio į tai nekreipė (T.1, b.l. 105-106). Tačiau tokie abstraktūs liudytojo parodymai nepatvirtina, jog atletiški vyrai priėjo būtent prie E. D. ir ėmėsi kokių nors veiksmų. Rašytinė medžiaga: Vaizdo įrašo apžiūros protokolas iš kurio matyti, kad įvykio vakarą bendravo A. P. su E. D., kad jie dviese eina greta vienas, kito. A. P. apkabina E. D.. Kas vyksta užėjus už kampo, vaizdo įraše nesimato( t.1.b.l. 19-30). Prie klubo buvo daug žmonių, kurie vaikščiojo, todėl teigti, kad dalis jų buvo susiję su šiuo įvykiu nėra pagrindo. Be to vertintina ir ta aplinkybė, kad paties nukentėjusiojo teigimu, jis įvykio vakarą buvo labai girtas. A. J. buvęs su E. D., taip pat teisme tvirtino, jog buvo neblaivus. Todėl šių įrodymų pagrindu negalima nustatyti nei kiek asmenų įvykyje dalyvavo, nėra galimybių nustatyti jų indėlio į bendrą veiką, susitarimo su kaltinamuoju bei jų tyčios bendrumo, kai tuo tarpu bendrininkavimo instituto funkcija baudžiamojoje teisėje yra užtikrinti, kad už nusikalstamą veiką atsakytų ne vien tas, kuris tiesiogiai realizavo visus jos objektyviuosius požymius (vykdytojas), bet ir tie, kurie organizavo, sukurstė, padėjo padaryti šią nusikalstamą veiką arba kartu su vykdytoju bent iš dalies realizavo jos požymius (bendravykdytojas). Neesant byloje patikimų duomenų apie kitus asmenis, kurie prisidėjo prie neteisėto laisvės E. D. atėmimo, bendrininkavimas pagrįstai yra pašalintas iš kaltinimo.

Prokuroras taip pat prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria civilinių ieškovų Kauno teritorinės ligonių kasos ir BUAB „duomenys neskelbtini“ civiliniai ieškiniai atmesti ir tenkinti civilinius ieškinius.

Kauno teritorinė ligonių kasa pareiškė 99,61 Eur civilinį ieškinį už E. D. gydymą, kurį sudaro šios paslaugos: skubios pagalbos paslauga dėl delnakaulio lūžio ir dėl radiologinio ištyrimo (T.1, b.l. 60). Tačiau pagal CK 6.263 str. 1 d. žalą, padarytą asmeniui, jei sužalota jo sveikata, privalo atlyginti už tai atsakingas asmuo. Kadangi apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad dėl BK 138 str. 1 d. nustatytos nusikalstamos veikos padarymo A. P. išteisintas pagrįstai, t.y. nenustatyta, kad žala nukentėjusiojo sveikatai buvo padaryta A. P. veiksmais, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai Kauno teritorinės ligoninės civilinio ieškinio netenkino, o prokuroro apeliacinis skundas dėl šio reikalavimo atmestinas. Taip pat atmestinas apeliacinio skundo argumentas dėl civilinio ieškinio BUAB „duomenys neskelbtini“ priteisimo, kadangi pats civilinio ieškovo atstovas apeliacinės instancijos teismui pateikė pareiškimą dėl apeliacinio skundo ir civilinio ieškinio atsisakymo (T.4, b.l. 90). Todėl nelikus civilinio ieškinio dalyko, nėra pagrindo šiam klausimui spręsti iš esmės.

Dėl pareikšto nuteistojo A. P. ir nukentėjusiojo E. D. prašymo, patvirtinti susitaikymą ir A. P. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.

Nuteistasis ir jo gynėjas laikėsi nuteistojo A. P. ir nukentėjusiojo E. D. 2016 m. vasario 16 d. prašyme (T.4, b.l. 79-80) ir 2016 m. vasario 16 d. susitaikymo protokole (T.4, b.l. 82) pateiktos pozicijos ir prašė nuosprendį panaikinti, o baudžiamąją bylą nutraukti BK 38 str. pagrindu, t. y. nuteistajam ir nukentėjusiesiems susitaikius. Su tokia pozicija sutiko ir nukentėjusysis.

Pagal BK 38 straipsnio 1 dalį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra visuma šio straipsnio 1 dalyje išvardytų sąlygų, t. y. jeigu asmuo: 1) prisipažino padaręs nusikalstamą veiką; 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo; 3) susitaikė su nukentėjusiuoju arba juridinio asmens arba valstybės institucijos atstovu; 4) yra pagrindas manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Pagal BK 38 str. 2 d. šiais pagrindais negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pavojingas recidyvistas, taip pat asmuo, kuris anksčiau jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip susitaikęs su nukentėjusiu asmeniu, jeigu nuo susitaikymo dienos iki naujos veikos padarymo praėjo mažiau nei ketveri metai. Šioje baudžiamojoje byloje BK 38 str. 2 d. numatytų pagrindų nenustatyta, todėl vertintinos šio straipsnio 1 dalyje išvardintos sąlygos.

Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų, A. P. ikiteisminio tyrimo ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pripažino savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo ir nurodė esmines bylos aplinkybes. A. P. atlygino žalą nukentėjusiajam, šią aplinkybę teismo posėdžio metu patvirtino E. D. (T.4, b.l. 108), jo atsiprašė ir abu teigia susitaikę. Tai patvirtina apeliacinės instancijos teismui pateiktas 2016 m. vasario 16 d. susitaikymo protokolas (T. 4, b. l. 82), kuriame pažymėta, kad nukentėjusysis jokių pretenzijų kaltininkui nereiškia, o nukentėjusiuoju jis pripažintas pagal faktą BPK nustatyta tvarka. Taip pat, kad nukentėjęs asmuo jokių pretenzijų nei dėl žalos, nei dėl veikos neturi, todėl laisva valia, nukentėjęs asmuo ir kaltininkas įvertinęs tarpusavio konflikto aplinkybes ir pasekmes pareiškia, kad geranoriškai susitaikė. Nukentėjęs asmuo neturi jokių pretenzijų kaltininkui ir sutinka bei neprieštarauja, kad kaltininkas būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius (pagal BK 38 str. 1 d.) bylą nagrinėjant Kauno apygardos teisme. Kaip matyti iš teismui pateikto BUAB „duomenys neskelbtini“ pareiškimo dėl apeliacinio skundo ir civilinio ieškinio atsisakymo (T.4, b.l. 90), nuteistasis taip pat atlygino pilnai žalą ir šiam civiliniam ieškovui.

BK 38 str. 1 d. 4 p. numatyta dar viena būtina sąlyga atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius instituto taikymui – pagrįstas manymas, kad ateityje kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų. Ši sąlyga yra vertinamojo pobūdžio ir, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrindas tokiam manymui nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra. Nors A. P. yra teisiamas nebe pirmą kartą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 8 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K–282/2010 (Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2008 m. birželio 2 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-31-729/2009) A. P. buvo paskirta galutinė subendrinta bausmė - 150 MGL (19 500 Lt) dydžio bauda, kuri Klaipėdos rajono apylinkės teismo duomenimis buvo įvykdyta ir teismas apie jos įvykdymą informuotas 2010-05-18 ir 2013-05-02 antstolių patvarkymais. Sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, jog A. P. nedarys naujų nusikalstamų veikų taip pat yra vertintina, kad anksčiau A. P. nors ir buvo teistas, tačiau jam baudžiamoji atsakomybė buvo taikyta už BK 228 str. 1 d., 231 str. 1 d. , 300 str. 1d., 284 str.1 d., 294 str.1d. , 287 str. 1 d. nustatytų nusikalstamų veikų padarymą, paskirtas teismo nuosprendžiu bausmes- baudas jis yra sumokėjęs (T.2, b.l.115-120). Nagrinėjamu atveju, nusikalstamos veikos atsiradimą iš dalies sąlygojo ir pačio nukentėjusio veiksmai, tai yra konfliktas su nuteistojo sugyventine V. M.. Kaip aukščiau nurodyta, A. P. iš esmės kaltu prisipažino, su nukentėjusiuoju susitaikė, jo atsiprašė, žalą atlygino. A. P. turi aukštąjį išsilavinimą, yra bendros ribotos atsakomybės bendrovės „duomenys neskelbtini“ direktoriaus pirmuoju pavaduotoju (T.2, b.l. 93), AB „duomenys neskelbtini“ valdybos pirmininku (T.2, b.l. 95). Jis charakterizuojamas teigiamai, ir nuomonę, jog ateityje panašių dalykų nepasikartos išreiškė VšĮ „duomenys neskelbtini“ futbolo federacijos valdybos nariai (T.4, b.l. 83), Lietuvos sporto draugijos „duomenys neskelbtini“ prezidentas (T.4, b.l.86) ir duomenys neskelbtini parapijų klebonas kun. J. L. (T.4, b.l. 88). Nagrinėjamas įvykis buvo plačiai aptariamas žiniasklaidoje, apie tai neišvengiamai sužinojo plati visuomenės dalis. Tai reiškia, kad A. P. elgesys buvo aptariamas ir jį supančioje aplinkoje – šeimoje ir darbe, dėl ko jis neišvengiamai patyrė nepatogumų ir tikėtina tai įtakojo jo elgesį po veikos padarymo, tai yra sukeltų pasekmių suvokimą, kas sąlygojo jo veiksmus: nukentėjusiojo atsiprašymą, žalų atlyginimą nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad yra pagrindas manyti, jog A. P. ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų, todėl jis gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės jam ir nukentėjusiajam susitaikius.

Pažymėtina, kad pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje numatytais pagrindais taip pat gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės, kurios turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 str. 1, 2 d.). Kadangi BK 146 str. 2 d. nusikalstamą veiką A. P. padarė panaudodamas smurtą, laikytina, kad bausmės tikslus tinkamai padės pasiekti BK 67 str. 2 d. 6 p., 71 str. numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju, yra visos sąlygos taikyti BK 38 str. nuostatas, todėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nuosprendis naikintinas, o baudžiamoji byla A. P. atžvilgiu nutrauktina kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 316 str., 326 str. 2 d. 1 p., 327 str. 2 p.,

nusprendžia:

Prokuroro apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Nuteistojo A. P. apeliacinį skundą ir civilinio ieškovo BUAB „duomenys neskelbtini“ atstovo advokato G.Dabkevičius apeliacinį skundą palikti nenagrinėtais ir teismo procesą šioje dalyje nutraukti.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nuosprendžio dalį, kuria A. P. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 146 str. 1 d. ir nuteistas 60 MGL dydžio, t.y. 2259,60 Eur (dviejų tūkstančių dviejų šimtų penkiasdešimt devynių Eurų 60 ct) bauda. Priimti naują nuosprendį:

Atleisti A. P. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 146 str. 2 d. kaltinamajam susitaikius su nukentėjusiuoju ir šiuo pagrindu baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti (BK 38 str. 1 d.).

Vadovaujantis BK 67 str. 2 d. 6 p., 71 str., A. P. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL dydžio, t. y. 376 Eur (trijų šimtų septyniasdešimt šešių eurų), įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Nustatyti vienerių metų įmokos sumokėjimo terminą, jį skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Išaiškinti A. P., kad jeigu jis per vienerius metus nuo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės padarys baudžiamąjį nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą, teismas gali panaikinti sprendimą dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas, o jeigu jis per tą patį laikotarpį padarys naują tyčinį nusikaltimą, šis sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustos galioti ir bus sprendžiama dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.

Priimti civilinio ieškovo BUAB „duomenys neskelbtini“ atstovo advokato G.Dabkevičiaus atsisakymą nuo civilinio ieškinio reikalavimo BUAB „duomenys neskelbtini“ atžvilgiu ir civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu.

Kitoje dalyje Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.