Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gedimino Užubalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mefodijos Povilaitienės ir Henriko Sadausko,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovei Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Radviliškio rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

5. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad:

5.1. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba 2019 m. gruodžio 27 d. gavo Radviliškio rajono savivaldybės administracijos ir D. B. skundą dėl socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje „M. A.“ (2019 m. gruodžio 18 d.) paskelbtos informacijos. Šiame skunde nurodoma, kad socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje paskelbta tikrovės neatitinkanti ir Radviliškio rajono savivaldybės administracijos dalykinę reputaciją žeminanti informacija: „Nes nusprendė netenkinti mamos prašymo dėl vienkartinės išmokos sumokėti apie 107,34 eurus už budėjimą prie ligoninės“. Ji kenkia dalykinei reputacijai, o paskelbti D. B. sveikatos duomenys pažeidžia privataus gyvenimo apsaugą ir asmens duomenų tvarkymą.

5.2. Atsakovė kreipėsi į viešosios informacijos rengėją (skleidėją) socialinio tinklo „Facebook“ paskyros „M. A.“ valdytoją – M. A., prašydama pateikti paaiškinimus dėl Radviliškio rajono savivaldybės administracijos ir D. B. skunde išdėstytų aplinkybių. Pateiktuose atsakovei paaiškinimuose pareiškėjas nurodė, kad su juo susisiekė mergaitės, nukentėjusios eismo įvykyje, artimieji, kurie nurodė, kad jiems parama nebus skiriama ir prašymas dėl paramos gavimo nebus iš viso nagrinėjamas. Kaip teigia pareiškėjas, surinkęs informaciją apie šį įvykį, jis paskelbė įrašą savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje, siekdamas, kad Radviliškio rajono savivaldybės Socialinės paramos skyrius išnagrinėtų nelaimę patyrusios mamos prašymą dėl paramos skyrimo. Kaip nurodoma paaiškinimuose, šiame įraše nebuvo atskleistas D. B. ligos tikslus pavadinimas, tik paminėta, kad jis serga klastinga liga.

5.3. Išnagrinėjusi Radviliškio rajono savivaldybės administracijos ir D. B. skundą, atlikusi tyrimą Visuomenės informavimo įstatymo ir Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatų laikymosi požiūriu ir įvertinusi skundo tyrimo metu surinktą medžiagą, atsakovė skundžiamu Sprendimu pripažino Radviliškio rajono savivaldybės administracijos skundą dėl socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje „M. A.“ (2019 m. gruodžio 18d.) paskelbtos informacijos iš dalies pagrįstu. Taip pat nuprendė įspėti socialinio tinklo „Facebook“ paskyros „M. A.“ valdytoją M. A. dėl Visuomenės informavimo Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pažeidimo.

5.4. Sprendime nustatyta, kad ginčijamas teiginys: „Nes nusprendė netenkinti mamos prašymo dėl vienkartinės išmokos sumokėti apie 107,34 eurus už budėjimą prie ligoninės“ yra kategoriškas, be abejonių ar svarstymų, teiginiui gali būti pritaikytas tiesos kriterijus, t. y. jo teisingumą galima patikrinti objektyviais duomenimis. Taigi ginčijamas teiginys laikytinas žinia. Sprendime taip pat nustatyta, kad tokiu atveju skelbiamos žinios ir nuomonės turi atitikti Visuomenės informavimo įstatyme keliamus reikalavimus. Nustatyta, kad pareiškėjas, pasidalindamas savo „Facebook“ paskyroje anksčiau paminėtu teiginiu jokių papildomų veiksmų neatliko, vadinasi, viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) neatliko pakankamo žurnalistinio tyrimo skelbiamai informacijai pateikti kaip žiniai. Akivaizdu, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), pateikdamas ginčijamą teiginį kaip žinią, tačiau neatlikęs pakankamo žurnalistinio tyrimo, remdamasis vienu šaltiniu, kurio negalima laikyti oficialiu šaltiniu, paskelbė neteisingą informaciją ir taip taip pažeidė visuomenės informavimo principus, numatytus Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje.

6. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

7. Dėl termino skundui paduoti atnaujinimo pasakytina, kad termino atnaujinimas yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teismo diskrecijai palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes bei suformuotą teismų praktiką. Spręsdamas, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, teismas vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti teisę kreiptis į teismą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2006 m. lapkričio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-601/2006, 2006 m. birželio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-247/2006, 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-208/2006, 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, kad terminą praleido dėl to, kad dėl vasaros (negalėjo susirasti advokato) ir dėl užimtumo (dirba (duomenys neskelbtini) portolo redakcijose) bei dėl turimų bylų teismuose praleido vieną dieną pateikti skundą. Teismas šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes vertina, kaip galėjusias objektyviai sutrukdyti laiku kreiptis į teismą. Atsižvelgtina tuo pačiu į tai, kad pareiškėjas nėra teisininkas ir terminą praleido tik vieną dieną, kas suponuoja, jog pareiškėjas buvo pakankamai aktyvus, gindamas savo galimai pažeistas teies ir teisėtus interesus. Šiuo atveju termino neatnaujinus dėl nežymaus praleidimo, kiltų neproporcingai sunkios pasekmės pareiškėjui, nes jis prarastų teisę į teisminę gynybą. Taigi šiuo atveju laikytina, kad terminas paduoti skundui atnaujintinas.

8. Pasak pareiškėjo, jis savo asmeninėje „Facebook“ paskyroje paviešino informaciją tokią, kokia viešinimo metu buvo aktuali ir tiksli. Be to, pareiškėjas mano, kad jis savo paskyroje pateikė nuomonę.

9.1. Pagal Visuomenės informavimo įstatymo (toliau – Įstatymas; redakcija, galiojusi skundžiamo Sprendimo priėmimo dieną) 2 straipsnio 80 punktą viešosios informacijos rengėjas – visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugos teikėjas, radijo programų transliuotojas, leidykla, kino, garso ar vaizdo studija, informacijos, reklamos ar viešųjų ryšių agentūra, redakcija, informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojas, nepriklausomas kūrėjas, žurnalistas ar kitas asmuo, rengiantys ar pateikiantys skleisti viešąją informaciją.

Įstatymo 2 straipsnio 81 punktą viešosios informacijos skleidėjas – visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugos teikėjas, retransliuotojas, asmuo, teikiantis Lietuvos Respublikos vartotojams televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete paslaugas, radijo programų transliuotojas, informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojas ar kitas asmuo, skleidžiantis viešąją informaciją visuomenei ir atsakantis už tos informacijos teisėtumą.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas teisminę praktiką panašaus pobūdžio bylose, ne kartą pripažinęs, kad Žurnalistų etikos inspektorius prižiūri iš esmės visos viešosios informacijos skleidimą visuomenės informavimo priemonėse, nepriklausomai nuo to, kas yra jos rengėjas (skleidėjas). Interneto svetainė gali būti laikoma visuomenės informavimo priemone, tai iš esmės yra priemonė, kuria viešai skleidžiama informacija (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-854-602/2018). Teismo vertinimu, vadovaujantis viešosios informacijos skleidėjo ir rengėjo sąvokomis, tuo pačiu įvertinus informacinių technologijų plėtrą, spartų jų vystymąsi ir šio proceso nulemtą visuomeninių santykių kaitą, darytina pagrįsta išvada, kad konkreti socialinio tinklo paskyra atitinka informacinės visuomenės informavimo priemonės kriterijus, o pareiškėjas, viešai paskleidęs savo „Facebok“ paskyroje šioje byloje ginčijamą informaciją, yra atsakingas už jos teisėtumą. Tuo pačiu sutiktina su atsakove, kad nepaisant to, kad socialinio tinklo paskyros ir jos valdytojo (naudotojo) veikla bei teisinis statusas nėra specifiškai reglamentuoti Įstatyme, socialinio tinklo paskyros valdytojas (naudotojas) negali būti eliminuojamas iš teisinio reguliavimo sferos. Taigi nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad socialinio tinklo „Facebook“ paskyros „M. A.“ valdytojo atžvilgiu, kuris kartu yra ir viešosios informacijos rengėjas, ir skleidėjas, taip pat jo veiklai rengiant ir viešai skleidžiant informaciją socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje, yra taikomos Įstatymo nuostatos, numatančios viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų pareigas ir tuo pačiu atsakomybę.

9.2. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 36 dalį nuomonė – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų.

Pagal Įstatymo 2 straipsnio 89 dalį žinia – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas ar tikri (teisingi) duomenys.

Aiškindamas šias sąvokas bendrosios kompetencijos kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai, ar konkrečiame teiginyje yra paskelbta žinia, ar išsakyta nuomonė, turi būti sprendžiama vadovaujantis tuo, kad žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis. Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys; duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija; žinia – informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. O nuomonė – tai asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, nuomonės teisingumas nėra įrodinėjamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016 25 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2016 m. rugsėjo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-684/2016 39 punktą; 2021 m. vasario 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-12-403/2021 44 punktą).

10. Šioje byloje teismas atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjo teiginį, kad informacija, kuri skelbiama socialiniame tinkle „Facebook“, t. y. teiginys „Nes nusprendė netenkinti mamos prašymo dėl vienkartinės išmokos sumokėti apie 107,34 eurus už budėjimą prie ligoninės“, yra nuomonė. Vertinant patį teiginį (jo turinį) ir visą pareiškėjo „Facebook“ paskyroje pateiktą tekstą, akivaizdu, kad ginčo teiginys yra žinia, nes jis yra konstatuojamojo pobūdžio, pateikiamas kaip objektyviai egzistuojantis dalykas, kategoriškas (be abejonių ar svarstymų). Tokio turinio teiginiui gali būti taikomas tiesos kriterijus, t. y. jo teisingumą galima patikrinti objektyviais duomenimis, nes teigia dėl prašymo nagrinėjimo eigos. Taigi šiuo atveju teismas sutinka su atsakove, kad pareiškėjas, paskelbdamas ginčiajmą informaciją, paskleidė žinią, o ne išsakė nuomonę. Tuo pačiu teismas,vertindamas visą komentaro (pasisakymo) kontekstą ir tuo pačiu paties pareiškėjo pateiktus paaiškinimus atsakovei, akcentuoja, kad nors pasisakymai, posakiai asmeninėse socialinių tinklų paskyrose pasižymi didesniu emocionalumo laipsniu, tačiau šiuo atveju ginčo teiginys yra paremtas nesubjektyviu vertinimu, o fakto konstatavimu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas paskelbė ne nuomonę, o žinią, todėl šiuo atveju nepakanka turėti faktinį pagrindą, o kyla pareiga ją įrodyti. Tačiau, kaip galima spręsti, pareiškėjas nei atsakovei, nei teismui nepateikia jokių argumentų, kurie patvirtintų priešingą išvadą. Taigi atsakovė pagrįstai ir teisėtai ginčijamame Sprendime vertino šio teiginio atitiktį tikrovei ir nustatė, kad pareiškėjas paskelbė ginčo teiginį kaip žinią, tačiau neatlikęs pakankamo žurnalistinio tyrimo, remdamasis vienu šaltiniu, kurio negalima laikyti oficialiu šaltiniu, paskelbė neteisingą informaciją ir taip pažeidė visuomenės informavimo principus (Įstatymo 3 straipsnio 3 dalis).

Pastebėtina, kad pats pareiškėjas skunde teigia, kad nėra jokių duomenų, kada buvo priimtas sprendimas išmokėti vienkartinę išmoką, taip pat nėra jokių duomenų, kad toks sprendimas buvo išsiųstas per avariją nukentėjusios mergaitės mamai, tačiau tupo pačiu jis paskelbė, kad prašymas yra netenkinamas, t. y. iš esmės pareiškėjas tokiu teigimu iš dalies pripažįsta paskelbęs neteisingą informaciją.

11. Pareiškėjo teigimu, atsakovė, nagrinėdama Radviliškio rajono savivaldybės administracijos pareiškimą dėl pareiškėjo išreikštos nuomonės, nesirėmė jokiais faktais, o išvada suformavo tik remdamasi prielaidomis. Teismas su tokiu pareiškėjo vertinimu taip pat teismas nesutinka, visų pirma, pažymėdamas, jog Žurnalistų etikos inspektoriaus kompetencija nustatyta Įstatymo 50 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį Žurnalistų etikos inspektorius nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo, teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimo visuomenės informavimo priemonėse, vertina, kaip informuojant visuomenę laikomasi šiame ir kituose visuomenės informavimą reglamentuojančiuose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytų visuomenės informavimo principų ir t. t. Taigi atlikdamas šio straipsnio 1 dalyje nurodytas funkcijas, Žurnalistų etikos inspektorius gali priimti sprendimą įspėti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus, už visuomenės informavimo priemonių turinį atsakingus (fizinius) asmenis apie pastebėtus šio įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti (50 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

Nagrinėjamu atveju atsakovė kaip viešojo administravimo subjektas atliko tinkamą skundo tyrimą Įstatymo nustatytos kompetencijos ribose. Atsakovė laikėsi Viešojo administravimo įstatyme nustatytų pareigų. Kaip matyti iš Sprendimo turinio, atsakovė kreipėsi paaiškinimų į pareiškėją, juos gavo ir įvertino Įstatymo nustatyta tvarka. Taip pat detaliai išanalizavo ir įvertino kitą tyrimo metu surinktą medžiagą (buvo gautas Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams teikimo Radviliškio rajono savivaldybės sprendimu komisijos posėdžio 2019­ m. gruodžio 13 d. protokolas, kuris patvirtino, jog sprendimas dėl pašalpos skyrimo ar neskyrimo dar nebuvo priimtas), kaip tai numatyta Įstatymo 50 straipsnio 2 dalies nuostatos. Taigi nagrinėjamu atveju atsakovė priėmė vieną iš Įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje nustatytų sprendimo rūšių – įspėti socialinio tinklo „Facebook“ paskyros „M. A.“ valdytoją M. A. dėl Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, kurioje numatyta, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai, pažeidimo.

12. Taip pat pareiškėjas teigia, kad Visuomenės informavimo įstatymas nesuteikia atsakovei teisės priimti sprendimus dėl nuomonių išraiškos „Facebook“ paskyrose, todėl atsakovė, priimdama skundžiamą Sprendimą, viršijo savo įgalinimus. Atsakydamas į šį pareiškėjo argumentą, teismas pažymi, kad, kaip jau minėta, Žurnalistų etikos inspektorius, kuris prižiūri, kaip įgyvendinamos šio Įstatymo nuostatos (Įsttaymo 49 straipsnis), skundžiamą Sprendimą priėmė pagal jam Įstatymo suteiktą kompetenciją, numatytą Įstatymo 50 straipsnyje. Pabrėžtina, kad Žurnalistų etikos inspektorius prižiūri iš esmės visos viešosios informacijos skleidimą visuomenės informavimo priemonėse, nepriklausomai nuo to, kas yra jos rengėjas (skleidėjas) (LVAT sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-58-261/2020). Taigi LVAT iš esmės yra pripažinęs, jog atsakovė yra kompetentinga nagrinėti skundą dėl socialinio tinklo „Facebook“ paskyrų valdytojų skelbiamos informacijos. Pareiškėjo argumentas dėl to, kad atsakovė viršijo savo įgaliojimus, priimdama skundžiamą Sprendimą, atmestinas kaip nepagrįstas.

13. Atsakovė, įvertinusi teisės normų turinį, susiklosčiusias kilusio ginčo aplinkybes bei visus jai išsakytus argumentus, pagrįstai ir teisėtai pripažino Radviliškio rajono savivaldybės administracijos skundą dėl socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje „M. A.“ (2019 m. gruodžio 18 d.) paskelbtos informacijos iš dalies pagrįstu.

14. Pažymėtina, kad Viešojo administravimo įstatymo (iki 2020 m. lapkričio 1 d. galiojusi redakcija) 8 straipsnio 1 dalis numato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimai administracinio akto turiniui, kad jame būtų nurodomi administracinio akto priėmimo motyvai, turi tiek materialinį, tiek ir procesinį aspektą, t. y. šie reikalavimai susiję su asmens teise į teisminę gynybą.

15. Atsižvelgiant į nustatytas faktines šios bylos aplinkybes ir ginčo situacijos teisinį reglamentavimą, ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, atitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, kurios reikalauja, kad administracinis aktas būtų pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės būtų motyvuotos, taip pat šiame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos. Ginčijamo Sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

16. Netenkinus pareiškėjo skundo reikalavimo, nėra pagrindo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo M. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.