Kauno apygardos teismo nutartis, 1A-139-493/2023

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-05-11
Bylos Nr.: 1A-139-493/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-30091-2021-1
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Algirdas Remeika, Arūnas Paštuolis, Danutė Giačaitė
Nuteistasis: S. J., A. M.
Kaltinamasis: S. J., A. M.
Nukentėjusysis: V. D.
Civilinis ieškovas: Valstybinės ligonių kasos
Advokatai: Jurgita Jablonskienė, Kristina Ralynaitienė

Kategorijos

2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-139-493/2023Teisminio proceso Nr. 1-01-1-30091-2021-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.7 (S)

Kauno apygardos teismasNuTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. gegužės 11 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Algirdo Remeikos ir Arūno Paštuolio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Jurgitai Leškevičienei,dalyvaujant prokurorui Edvinui Alosevičiui,nuteistajam S. J. ir jo gynėjai advokatei Jurgitai Jablonskienei,nuteistajam A. M. ir jo gynėjai advokatei Kristinai Ralynaitienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. J. ir jo gynėjos advokatės Jurgitos Jablonskienės, nuteistojo A. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2022 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo S. J. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalyje ir jam skirta bausmė – 1 metai 6 mėnesiai laisvės atėmimo.

A. M. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje ir jam skirta bausmė – 2 metai 6 mėnesiai laisvės atėmimo.

Kaltinamiesiems S. J. ir A. M. ikiteisminio tyrimo metu paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir asmens dokumento paėmimas, palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus ir jį pradėjus vykdyti, panaikintini.

S. J. ir A. M. bausmės pradžia skaičiuotina nuo jų faktinio sulaikymo pagal šį įsiteisėjusį nuosprendį.

Nukentėjusiojo V. D. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jo naudai solidariai iš S. J. ir A. M. priteista 1016 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos civilinį ieškinys tenkintas iš dalies ir jo naudai solidariai iš S. J. ir A. M. priteista 2297,07 Eur išlaidų, patirtų už nukentėjusiojo V. D. gydymą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. S. J. ir A. M. nuteisti Kauno apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 29 nuosprendžiu už tai, kad jie 2021 m. rugpjūčio 31 d. tarp 08.30 val. ir 09.30 val., tiksliau nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupe, bendrais veiksmais, S. J. tyčia rankomis sudavė ne mažiau kaip 2 kartus nukentėjusiajam V. D. į veido sritį, o A. M. tyčia ranka sudavė ne mažiau kaip vieną kartą nukentėjusiajam V. D. į veido sritį, tuo bendrais veiksmais padarė V. D. poodines kraujosruvas kairės akies vokų – skruosto – pažandės srityje, apatinio žandikaulio kairės šakos skeveldrinį ir dešinės vainikinės ataugos lūžius, abiejų skruostikaulių lankų, žandinių ančių, priekinių, užpakalinių ir vidinių sienelių, nosikaulių ir nosies pertvaros, viršutinio žandikaulio, gomurikaulio, abipus akiduobių išorinių sienelių lūžius (atitinkančius Le Fort II lūžio tipą), tokiu būdu bendrais veiksmais sunkiai sutrikdė V. D. sveikatą. Jų veika kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.

2. Kauno apylinkės teismas, vertindamas baudžiamojoje byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, konstatavo, jog kaltinimai dėl nusikalstamos veikos įvykdymo S. J. ir A. M. pasitvirtino, jų veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 1 dalį bei įrodyta teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma. Iš kaltinamųjų S. J. ir A. M. atliktų veiksmų intensyvumo, apimties, pobūdžio, situacijos, teismas sprendė, kad jie abu veikė tiesiogine tyčia.

Šalies argumentai

3. Apeliaciniame skunde nuteistasis S. J. ir jo gynėja prašo, pakeisti 2022 m. lapkričio 29 d. Kauno apylinkės teismo apkaltinamąjį nuosprendį dalyje dėl bausmės rūšies/dydžio paskyrimo. Pripažinti S. J. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte - jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio V. D. asmens elgesys ir sušvelninti S. J. paskirtą laisvės atėmimo bausmę ją pakeičiant kita bausmės rūšimi arba sumažinti paskirtą 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo terminą, arba S. J. paskirtos 1 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą išimties tvarka atidėti. Taip pat prašo, pakeisti skundžiamą nuosprendį dalyje dėl civilinio ieškinio 1016 Eur turtinės žalos atlyginimo priteisimo V. D. ir turtinės žalos nepriteisti, arba sumažinti V. D. priteistinos turtinės žalos dydį.

Žemesnės instancijos teismas

3.1. Skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas skundžiame nuosprendyje teisingai nustatė, jog kaltinamojo S. J. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, o lengvinančiomis jo atsakomybę pripažino dvi BK 59 straipsnyje numatytas aplinkybes - prisipažinimą ir gailėjimąsi dėl nusikalstamos veikos įvykdymo ir civilinio ieškinio teritorinėms ligonių kasoms dalinį atlyginimą, tačiau teismas nepasisakė ir dėl dar vienos S. J. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte pripažinimo- veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys. Skunde atkreipiamas dėmesys, jog šiuo atveju iš bylos duomenų matyti, kad prieš S. J. suduodant smūgius nukentėjusiajam V. D., pastarasis mušė savo sugyventinę A. J.. Šias aplinkybes tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu nurodė liudytojos A. J., L. M., V. R., be to, S. J. atėjus pas A. J., nukentėjusysis įžeidinėjo ir vadino necenzūriniais žodžiais tiek patį S. J., tiek ir jo sugyventinę L. M., kas, kaip nurodo pats S. J. ir paskatino ji vartoti fizinį smurtą V. D. atžvilgiu. Pripažįstant S. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, skundo autorių teigimu, būtina atkreipti dėmesį ir vertinti pačio nukentėjusiojo duodamus tikrovės neatitinkančius parodymus - jog S. J. jį smaugė, nors dėl to būdingų sužalojimų ant nukentėjusiojo kūno rasta nebuvo. V. D. neigia mušęs A. J., nors tai patvirtino liudytojos A. J., L. M., V. R.. Kad nukentėjusysis nuolatos smurtauja prieš A. J. patvirtina ir prie skundo pridedama teismo medicinos specialisto išvada dėl dar vieno jos sumušimo po įvykio.

3.2. Skunde taip pat pažymima, jog pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad nuteistajam S. J. nėra pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti švelnesnę bausmę, nei nustatyta sankcijoje, netinkamai aiškino ir taikė šią normą. Skundo autorių teigimu, teismas S. J. atžvilgiu skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės neindividualizavo, jam paskirta bausmė neatitinka jo asmenybės, skiriant bausmę nebuvo atsižvelgta ir į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, bei kitas BK 41 straipsnyje numatytas bausmės paskirtis. Teismas S. J. skirdamas griežtą 1 metų 6 mėnesių realią laisvės atėmimo bausmę neatsižvelgė ir nevertino tai, jog S. J. dar įvykio vakarą, o ir vėliau siūlė nukentėjusiajam pagalbą, atsilyginti materialiai ar padėti įsigyti medikamentus, tačiau V. D. tą ignoravo, nuteistasis ne kartą nukentėjusiojo atsiprašė, be to, S. J. pamatęs, jog atvyko greitoji medicinos pagalba, pats atvyko pas A. J. ir ten laukė pareigūnų. Teismas neįvertino ir to, kad pats nukentėjusysis tiek prieš įvykį, tiek ir po jo, vartojo alkoholį ir įvykio metu buvo neblaivus ir elgėsi provokuojamai, pats nukentėjusysis nurodydamas įvykio aplinkybes buvo nenuoširdus ir jas nurodė tendencingai neteisingai bei nenuosekliai, pats nukentėjusysis įvykio metu elgėsi provokuojamai ir rizikingai. Taip pat nebuvo atsižvelgta į tai, kad S. J. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme prisipažino dėl įvykdyto nusikaltimo ir gailėjosi, pagal galimybes dalimis atlygino ir atlygina civilinį ieškinį teritorinėms ligonių kasoms, naujų nusikalstamų veikų nepadarė, ateityje neketina nusikalsti, motyvuotai apsvarstė savo elgesį, jį vertina vienareikšmiškai blogai, jis turi pastovią gyvenamąją vietą, buvo ir yra dirbantis, psichiatro, priklausomybės ligų įskaitose neregistruotas, turi sukūręs tvirtus socialinius ryšius - gyvena faktiškai sukūręs šeimą su sugyventine L. M., padeda išlaikyti jos mažametį vaiką, (duomenys neskelbtini) seniūnijos, ūkininko J. L. charakterizuojamas tik teigiamai. Nuteistojo ir jo gynėjos įsitikinimu, šios nurodytos aplinkybės tik patvirtina, jog nagrinėjamas nusikaltimas nebuvo dėsninga S. J. ankstesnio gyvenimo pasekmė, o jo pozityvus elgesys po nusikaltimo įvykdymo parodo mažesnį jo asmenybės pavojingumą visuomenei.

3.3. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama ir su V. D., skundžiamu nuosprendžiu, solidariai iš nuteistųjų S. J. ir A. M. priteista turtinė žala. Atkreipiamas dėmesys, jog turtinės žalos dydžio V. D. jokiais duomenimis nepagrindė. Šioje byloje nukentėjusiojo civilinis ieškinys dalyje dėl visos turtinės žalos, nepagrįstas jokiais faktiniais, rašytiniais, duomenimis, be to, dėl civiliniame ieškinyje nurodomų negautų socialinių pašalpų nėra nustatytas tarp S. J. veikos ir atsiradusios žalos - negautos socialinės pašalpos, priežastinis ryšys, o skundo autorių manymu, šio ryšio ir nėra, kadangi pašalpos negautos, pasak civilinio ieškovo - 2021 m. spalio-gruodžio ir 2022 m. sausio mėnesiais, o įvykis dėl kurio nuteistas S. J. įvyko 2021 m. rugpjūčio 31 d., socialinės pašalpos (ne)gavimas neapima negautų pajamų kategorijos, civilinis ieškovas nepateikė jokių duomenų, kad socialinių pašalpų negavo būtent dėl kaltinamojo S. J. įvykdytų veiksmų. Be to, skunde atkreipiamas dėmesys, jog iš byloje esančios V. D. 2022 m. kovo 17 d. (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos socialinės paramos skyriaus pažymos apie V. D. išmokėtas pajamas -socialines pašalpas matyti, kad nukentėjusysis negavęs socialinių pašalpų už 3 mėnesius - 2021 m. lapkričio, gruodžio mėnesius bei už 2022 m. sausio mėnesį ir socialinių pašalpų dydis buvo 153, 60 Eur o ne 154 Eur, kaip nurodoma civiliniame ieškinyje. Skunde pažymima ir tai, kad V. D. judėjimas apribotas nebuvo -sužalojimų dėl kurių negalėtų judėti, nueiti iki seniūnijos ar kitos įstaigos dėl pašalpų gavimo, rašyti prašymus dėl pašalpų gavimo, įvykio metu padaryta nebuvo, be to pats nukentėjusysis elgdamasis neatidžiai, aplaidžiai, savimi nesirūpino ir nesiaiškino kodėl šių pašalpų jis negauna tiek laiko. Skundžiamas nuosprendis dalyje dėl nukentėjusiojo civilinio ieškinio turtinės žalos nepagrįstas, todėl skunde prašome jį keisti -V. D. civilinį ieškinį dalyje dėl turtinės žalos atmetant kaip nepagrįstą arba jį mažinant tiek dėl socialinės pašalpos, tiek dėl specialaus maisto įgijimo, tiek dėl vaistų įgijimo.

Šalies argumentai

4. Nuteistojo A. M. apeliaciniame skunde prašoma, panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio dalį, kuria A. M. pripažintas kaltu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį A. M. atžvilgiu. Taip pat atmesti V. D. civilinį ieškinį A. M. atžvilgiu, atmesti ir Valstybinės ligonių kasos civilinį ieškinį A. M. atžvilgiu. Nepatenkinus nurodyto reikalavimo dėl A. M. išteisinimo, spręsti klausimą dėl alternatyvaus reikalavimo: pakeisti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl A. M. paskirtos bausmės ir civilinių ieškinių - taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti A. M. 2 metų laisvės apribojimo bausmę, iš dalies patenkinti V. D. civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

4.1. Apeliantas su skundžiamu nuosprendžiu kategoriškai nesutinka, mano, jog jis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas vertino byloje surinktus įrodymus, neįvertino byloje surinktų įrodymų visumos, lakoniškai ir formaliai padarė bendro pobūdžio nemotyvuotas išvadas, kurios nėra neginčijamai patvirtintos baudžiamosios bylos įrodymų bei duomenų visuma, todėl nepagrįstai nusprendė, kad apeliantas padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Žemesnės instancijos teismas

4.2. Skundo autoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje formaliai konstatavo, jog nuteistojo A. M. tariamą kaltę, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje patvirtina nukentėjusiojo, liudytojų parodymai, byloje surinkti ir ištirti rašytiniai įrodymai. Iš tiesų A. M. apkaltinimas, pripažinimas kaltu ir nuteisimas iš esmės grindžiamas nukentėjusiuoju pripažinto V. D. kaltinančiais parodymais, kurių analizė leidžia daryti išvadą, jog baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visuma suponuoja rimtą pagrindą netikėti baudžiamosios bylos rezultatu suinteresuoto nukentėjusiojo parodymais kaip nepatikimais. Skunde atkreipiamas dėmesys, jog skambindamas į Bendrąjį pagalbos centrą nukentėjusysis nurodė, kad jį sumušė podukros draugas. Iš esmės tokias pačias aplinkybes, kaip matyti iš „Body“ vaizdo kameros vaizdo įrašo, nukentėjusysis nurodė ir policijos pareigūnams, atvykusiems į ligoninę, t. y. jis teigė, jog „gavo nuo draugės dukros draugo S.“. Taigi pirminiuose savo parodymuose nukentėjusysis nurodė tik vieną jį sužalojusį asmenį. Tačiau jau 2021 m. rugsėjo 3 d. apklausos metu nukentėjusysis iš dalies pakeitė savo nuomonę ir paaiškino, jog pats nepamena ir nematė, bet kiek suprato, jį mušė ne tik S., bet ir A., nes būdamas ligoninėje telefonu kalbėjo su Au. ir ji sakė, kad jam nerašyti pareiškimo ant vyrų, tai turėjo omenyje S. ir A., tai todėl ir spėja, kad jį sumušė A. taip pat, tačiau kaip ir kokius smūgius jam sudavė, negali nurodyti. Tuo tarpu jau 2021 m. lapkričio 30 d. papildomos apklausos metu nukentėjusysis dar kartą pakeitė savo parodymus ir paaiškino, jog jam atidarius duris, į butą įėjo S. su A.. Ir iš karto nieko nesakęs, S. paėmė jį už kaklo ir pradėjo smaugti. Kai S. baigė jį smūgiuoti, tada jį pradėjo mušti A.. Pamena, kad A. jam sudavė viena smūgį į veidą ir nuo to smūgio prarado sąmonę, ar nuo jo nukrito nepamena. Tuo tarpu bylos nagrinėjimo metu nukentėjusysis nurodė, jog kai S. J. pavargo, tada A. M. sudavė vieną kartą, du kartus per delną patapšnojo, vieną kartą sudavė, sudavė kumščiu dešinės rankos į kairį skruostą, nežino kiek sudavė smūgių, prarado sąmonę po A. M. smūgio. Skunde atkreipiamas dėmesys, jog nuo įvykio praėjus ganėtinai ilgam laiko tarpui nukentėjusysis staiga „prisiminė“ visas įvykio aplinkybes ir pirmosios instancijos teisme davė išsamesnius parodymus nei ikiteisminio tyrimo metu, taip pat nurodė prieš jį A. M. naudotų smurtinių veiksmų seką. Tokie nukentėjusiojo nenuoseklūs parodymai pirmosios instancijos teismui turėjo sukelti pagrįstų abejonių dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, kadangi, kaip matyti, jie iš esmės prieštarauja liudytojų, apelianto bei nuteistojo S. J. parodymams. Tačiau pirmosios instancijos teismas tokius nenuoseklius nukentėjusiojo parodymus pateisino tuo, jog V. D. įvykio metu buvo praradęs sąmonę, o į gydymo įstaigą buvo pristatytas neblaivus, kas turėjo įtakos nukentėjusiajam prisimenant įvykio aplinkybes. Tačiau apelianto pastebėjimu, iš byloje esančių medicininių dokumentų, nukentėjusiajam nebuvo nustatytas joks smegenų sutrenkimas ar sukrėtimas, galėjęs turėti įtakos jo atminčiai, to nenurodė ir apklausta teismo ekspertė, todėl tokios teismo išvados yra tik prielaidos, kuriomis remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį negalima. Be to, kaip nurodė tiek abudu nuteistieji, tiek liudytoja A. J., nukentėjusysis sąmonės nebuvo praradęs, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tokią aplinkybę nustatė ir į ją nurodė kaip reikšmingą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tokius nenuoseklius nukentėjusiojo parodymus vertino kaip apelianto kaltę pagrindžiančius.

4.3. Skunde nurodoma, jog pats apeliantas neprisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme kategoriškai neigė smurtavęs prieš nukentėjusįjį, o jo parodymai jokiais objektyviais duomenimis nėra paneigti, todėl jais netikėti ir nesivadovauti teismui nebuvo jokio pagrindo. Viso proceso metu apeliantas buvo nuoseklus. Kaip apklausų metu nurodė apeliantas, įvykio dieną jis ėjo į parduotuvę ir prie liudytojos A. J. namų sutiko nuteistąjį S. J., kuris pirmasis nuėjo į liudytojos butą, o tuo tarpu apeliantas į butą užėjo tik po kurio laiko, jis liko prie lauko durų parūkyti. A. M. įėjus į butą, nukentėjusysis jau buvo sumuštas, stovėjo kruvinu veidu, o koridoriaus siena buvo aptaškyta krauju. Šių apelianto nurodytų aplinkybių, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, nepaneigė nei nukentėjusysis, nei kitas nuteistasis S. J.. Skunde pažymima, jog pirminės apklausos metu S. J. nurodė, jog sudavė nukentėjusiajam smūgius į veidą, tačiau apie kartu buvusį ir V. D. neva tai taip pat mušusį A. M. nieko neužsiminė ir nepasakojo. Apie tai, kad nukentėjusiojo atžvilgiu smurtą naudojo ir apeliantas, S. J. užsiminė tik 2021 m. gruodžio 14 d. apklausos metu bei 2022 m. liepos 13 d. teisiamajame posėdyje. Visgi pačio smurto fakto S. J. nematė, tą jis patvirtino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Skundo autoriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į esminius prieštaravimus tarp S. J. ir nukentėjusiojo parodymų. Kaip matyti iš nukentėjusiojo parodymų, jis nurodė, kad pirmiausia smurtą prieš jį naudojo S. J., o šiam pavargus smurtinius veiksmus jau tęsė apeliantas, po kurio smūgių nukentėjusysis prarado sąmonę. Tuo tarpu S. J. teigė, kad pirmasis nukentėjusiajam neva tai sudavė A. M., o jau tik tada savo smūgius sudavė ir pats S. J.. Visi šie prieštaravimai pirmosios instancijos teisme pašalinti nebuvo, ko pasėkoje taip ir liko neaiškus nusikalstamos veikos mechanizmas, t. y. kas, kada ir kokiomis aplinkybėmis sudavė smūgius nukentėjusiajam, ar smūgius sudavė apeliantas, kurioje vietoje, kuriuo metu tai buvo padaryta.

Šalies argumentai

4.4. Skunde pažymima, jog pirmosios instancijos teismas nurodė, jog smurto prieš nukentėjusįjį faktą patvirtina liudytojų A. J. ir G. D. parodymai, tačiau išanalizavus minėtų asmenų parodymus akivaizdu, jog tokia prielaida yra aiškiai neteisinga, kadangi nei liudytojos, nei nuteistasis S. J. tiesiogiai paties mušimo fakto nematė. Pažymima ir tai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susikoncentravo į „Body“ vaizdo kamera užfiksuotus liudytojos A. J. žodžius “mano žentai jam davė į galvą ir jį išvežė greitoji”. Užfiksuoti liudytojos žodžiai buvo grįsti emocijomis atvykus policijos pareigūnams, be to, liudytoja tuo metu buvo neblaivi, kas natūraliai ir iššaukė tokius liudytojus žodžius. Be to, kaip matyti iš vaizdo įrašo stenogramos, tik S. J. policijos pareigūnams nurodė sudavęs nukentėjusiajam. Be to, skunde atkreipiamas dėmesys, jog įvykio metu apeliantas nebuvo A. J. žentu. Apelianto teigimu, svarbi aplinkybė ir ta, jog 2022 m. rugsėjo 28 d. teisiamajame posėdyje liudytoja A. J. apie tai, kad smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu būtų naudojęs ir A. M. neužsiminė ir tokių aplinkybių nenurodė, o priešingai paaiškino, kad kiek suprato, tai S. J. nukentėjusiajam trenkė porą kartu į veidą, dėl ko atsirado kraujas iš nosies. Be to, liudytoja pažymėjo, jog ir pats nukentėjusysis ir pradžių jai nurodė, kad jį sumušė tik S. J., ir tik vėliau pradėjo teigti, kad smurtą jo atžvilgiu panaudojo dar ir apeliantas. Kas liečia liudytojos G. D. parodymus, tai teismas jais remtis apskritai neturėjo visiškai jokio pagrindo, kadangi ši liudytoja įvykyje nedalyvavo, jo nematė, o savo parodymus grindė tik telefoniniu pokalbiu su A. M.. Apelianto manymu yra akivaizdu, jog nebuvo nei vieno tiesiogiai įvykį mačiusio liudininko, kuris patvirtintų, jog būtent A. M. nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo fizinį smurtą.

4.5. Skunde taip pat nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai susikoncentravo į Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto pateiktą išvadą Nr. G 2203/2021 (02). Nors ši išvada patvirtinta, jog nukentėjusysis patyrė sužalojimus, kurie vertinami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau tokioje išvadoje nėra nustatomas galimus sužalojimus padaręs asmuo. Pirmosios instancijos teismas išskirtinę reikšmę kaltei pagrįsti suteikė nenuosekliems nukentėjusiojo parodymams, įvykio nemačiusių liudytojų parodymais bei kito kaltinamojo, kuris siekia pasidalinti atsakomybe su kitu asmeniu.

4.6. Apelianto įsitikinimu, teismas visiškai nepagrįstai nustatė, jog apeliantas ir S. J. veikė bendrininkų grupe. Byloje nebuvo nustatyta, kad jie turėjo bendrą tyčią sužaloti nukentėjusįjį. Nei vienas nuteistasis nenurodė, jog iki įvykio būtų aptarę situaciją dėl A. J. sumušimo ir dėl to kilusio poreikio „pamokyti“ nukentėjusįjį. Negana to, kitas nuteistasis nurodė, jog jo net nebuvo koridoriuje, kai A. M. neva tai smūgiavo nukentėjusiajam, o jis smurtą naudojo vienas, tik išėjęs į koridorių iš A. J. kambario. Tokia įvykių seka rodo, jog kiekvienas asmuo, jeigu ir veikė, tai veikė atsietai, neturint bendro susitarimo sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą. Šiuo atveju nebuvo individualizuoti apelianto veiksmai su kitu bendravykdytoju sukeltų padarinių atžvilgiu. To pasėkoje iš kaltinimo turėtų būti pašalintos aplinkybės „veikdami bendrininkų grupe bendrais veiksmais“ ir „bendrais veiksmais“.

4.7. Apelianto manymu, vis dėlto, jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, jog nagrinėjamu atveju A. M. yra kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, prašoma jam skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, kadangi pastaroji, atsižvelgiant į apelianto asmenybę, yra visiškai neproporcinga. Kaip matyti tiek iš abiejų nuteistųjų, tiek iš liudytojos A. J. parodymų, būtent pats nukentėjusysis atsisakė pagalbos ir nurodė, kad greitoji medicinos pagalba jam nėra reikalinga. Be to, teismas neteisingai įvertino, jog A. M. elgesys atvykus policijos pareigūnams parodo įsigalėjusią smurto kultūrą. Skunde pažymima, jog teismas nustatė, kad apeliantas nuolat dirba įmonėje, kurios yra komandiruojamas į užsienio valstybes, ko pasėkoje akivaizdu, kad jis ne dažnai dalyvavo nukentėjusiojo šeimos susiėjimuose, todėl išvada apie smurto kultūrą būtent apelianto atžvilgiu yra nepagrįsta. Apelianto manymu, nagrinėjamu atveju paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, vertinant nuteistojo asmenybę ir nusikaltimo padarymo aplinkybes, konkrečiu atveju neatitinka BK 41 straipsnio 2 dalies reikalavimų ir yra aiškiai per griežta bei neproporcinga nuteistojo asmenybei bei jo nusikalstamų veiksmų pavojingumo laipsniui. Atkreipiamas dėmesys, jog apeliantas anksčiau nebuvo teistas, nors administracine tvarka baustas 3 kartus, tačiau padaryti administraciniai nusižengimai su fizinio smurto naudojimu nesusiję. Apeliantas turi mažametį sūnų, prisideda prie vaiko auginimo ir išlaikymo, yra dirbantis, darbdavio charakterizuojamas itin teigiamai. Atsakomybė sunkinančios aplinkybės byloje nenustatytos. Be to, A. M., jeigu ir padaryta nusikalstama veika, laikytina labiau atsitiktinio pobūdžio, jo nusikalstamas elgesys nebuvo nulemtas iš anksto susiformavusių nuostatų nesilaikyti įstatymų reikalavimų. Svarbu įvertinti ir tai, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimas apeliantui šiuo atveju neabejotinai pažeistų ir nukentėjusiojo interesus, nes apeliantas prarastų galimybę dirbti ir artimiausiu metu negalėtų atlyginti net dalies padarytos žalos. Apelianto įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje bausmės tikslai gali būti pasiekti, o proporcingumo ir teisingumo principai nepažeisti neskiriant jam realios laisvės atėmimo bausmės, o paskiriant laisvės apribojimo terminą 2 metams.

4.8. Skunde nesutinkama ir su teismo nukentėjusiajam priteistos 1 016 Eur turtinės ir 5 000 Eur neturtinės žalos sumomis. Nagrinėjamos bylos atveju, apelianto veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje, sudėties, o tai reiškia, jog civilinis ieškinys A. M. atžvilgiu negalėjo būti tenkinamas. Skundžiamame nuosprendyje teigiama, jog (duomenys neskelbtini) seniūnija nukentėjusiajam mokėjo po 154 Eur socialinę pašalpą, tačiau ši pašalpa nebuvo mokama 2021 m. spalio-gruodžio mėnesiais ir 2022 m. sausio mėnesį, ko pasėkoje nukentėjusysis patyrė 616 Eur turtinę žalą (154 x 4), tačiau tokie teismo teiginiai yra ne tik deklaratyvūs, bet ir prieštaraujantys byloje esantiems duomenims. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas turtinės žalos atlyginimo klausimą, visiškai neatsižvelgė ir nevertino to, jog iš byloje pateiktų (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos socialinės paramos skyriaus pažymos apie V. D. pajamas matyti, kad nuo 2021 m. birželio mėnesio jam buvo mokama 153,60 Eur pašalpa. Be to, priešingai nei nurodo nukentėjusysis pašalpa nebuvo mokama ne keturis, o tris mėnesius, t. y. 2021 m. lapkritį ir gruodį bei 2022 m. sausį. Tai reiškia jog minėtu laikotarpiu nukentėjusysis negavo ne 616 Eur, o 460,80 Eur (153,60 x 3 = 460,80) pašalpos. Pirmosios instancijos teismo argumentais pašalpa nebuvo skirta, nes nebuvo suvesti duomenys į e-sveikatą, kas rodo, jog nėra jokio priežastinio ryšio tarp nusikalstamos veikos ir negautos pašalpos. Be to, teismas sprendė, jog V. D. vaistų ir maisto produktų įsigijimui patyrė 400 Eur išlaidų, tačiau byloje nėra pateikta absoliučiai jokių kvitų ar kitų šias išlaidas patvirtinančių įrodymų. Tuo tarpu kas liečia Valstybinės ligonių kasos ieškinį, tai pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai jį tenkino A. M. atžvilgiu, kadangi negalima nustatyti baudžiamajai atsakomybei taikyti privalomų sąlygų dėl aukščiau išsakytų argumentų.

Žemesnės instancijos teismas

5. Teismo posėdyje, nuteistieji ir jų gynėjos prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistojo S. J. ir jo gynėjos advokatės Jurgitos Jablonskienės, nuteistojo A. M. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

6. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistojo A. M. apeliaciniame skunde ginčijamas teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimas, taip pat nesutinkama su apeliantui paskirta bausme bei priteistais civiliniais ieškiniais. Apelianto teigimu, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei pažeidė baudžiamojo proceso normas, netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, juos vertino neobjektyviai, todėl nepagrįstai pripažino A. M. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje. Nuteistojo S. J. ir jo gynėjos apeliaciniame skunde nustatytos faktinės aplinkybės, veikos teisinė kvalifikacija neginčijama, apeliaciniu skundu nesutinkama su skundžiamu nuosprendžiu S. J. paskirta bausme, prašoma ją sušvelninti. Taip pat nesutinkama ir su nukentėjusiajam V. D., skundžiamu nuosprendžiu, solidariai iš nuteistųjų S. J. ir A. M. priteista turtine žala.

Motyvuojamoji dalis

Dėl nuteistojo A. M. apeliacinio skundo

7. Teisėjų kolegija, išanalizavusi nuteistojo A. M. apeliacinio skundo argumentus ir patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. M. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, yra įrodyta. Pripažindamas A. M. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos nepažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu, A. M. veika pagal BK 135 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka šio nusikaltimo požymius. Nuteistojo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl A. M. kaltės.

8. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei skunde teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių nuostatų. Visi duomenys, kuriais teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus, nei vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia A. M. kaltę.

Žemesnės instancijos teismas

9. Šioje byloje A. M. nuteistas už tai, kad jis su S. J. 2021 m. rugpjūčio 31 d. tarp 08.30 val. ir 09.30 val., tiksliau nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), veikdami bendrininkų grupe, bendrais veiksmais, S. J. tyčia rankomis sudavus ne mažiau kaip 2 kartus nukentėjusiajam V. D. į veido sritį, o A. M. tyčia ranka sudavus ne mažiau kaip vieną kartą nukentėjusiajam V. D. į veido sritį, bendrais veiksmais sunkiai sutrikdė V. D. sveikatą.

10. Nors nuteistasis A. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas pirmosios instancijos teisme kategoriškai dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos įvykdymo neprisipažino, neigė smurtavęs prieš nukentėjusįjį V. D., nurodė, jog smūgio sudavimo nukentėjusiajam nematė, pats nukentėjusiojo nelietė pirštais, tačiau tokią A. M. pasirinktą poziciją pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė tik gynybinio pobūdžio, kurios nepatvirtina byloje ištirtų įrodymų visuma. Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teisme išsamiai ištirti įrodymai, jų visuma, priešingai nei nurodo nuteistasis, neabejotinai leidžia daryti išvadą, jog A. M. kaltinime nurodytoje vietoje ir kaltinime nurodytu laiku tyčia ranka sudavė ne mažiau kaip vieną kartą nukentėjusiajam V. D. į veido sritį. Šias aplinkybes patvirtina nukentėjusiojo V. D., liudytojų A. J., G. D., iš dalies nuteistojo S. J. parodymai, kurie kartu su specialistės S. B. paaiškinimais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada Nr. G2203/2021 (02) (t. 1, b. l. 135 – 138), 2022 m. kovo 20 d. specialistės S. B. paaiškinimų protokolu (t. 1, b. l. 140), 2022 m. vasario 21 d. parodymų patikrinimo vietos protokolu (t. 1, b. l. 64 – 72), 2021 m. rugpjūčio 31 d. įvykio vietos apžiūros protokolu (t. 1, b. l. 22–35), 2021 m. lapkričio 3 d. – 2021 m. lapkričio 9 d. kitų objektų apžiūros protokolu (t. 1, b. l. 22), 2021 m. spalio 12 d. kitų objektų apžiūros protokolu ( t. 1, b. l. 120–121), 2021 m. rugpjūčio 31 d. tarnybiniu pranešimu dėl įtariamojo sulaikymo (t. 1, b. l. 20) ir kita rašytine bylos medžiaga tarpusavyje logiškai ir nuosekliai susiję, tarpusavyje neprieštarauja, vienas kitą papildo ir objektyviai atspindi įvykio aplinkybes. Aptarti įrodymai yra patikimi, gauti teisėtais būdais. Šių įrodymų visumos analizė pirmosios instancijos teismui leido daryti pagrįstas išvadas dėl A. M. kaltės ir jo veikos kvalifikavimo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.

11. Kaip matyti iš bylos duomenų, nukentėjusysis V. D. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apklaustas pirmosios instancijos teisme, pakankamai nuosekliai paaiškino įvykio aplinkybes ir parodė, kad įvykio rytą išgirdo skambinant į duris, jas atsidarius matė, kad prie durų stovi S. J., o už jo A. M.. S. J. sugriebė nukentėjusį už kaklo, tačiau šis išsilaisvino, tada S. J. dešinės rankos kumščiu sudavė jam smūgius į kairę galvos sritį. Kai S. J. pavargo, tuomet A. M. trenkė jam dešinės rankos kumščiu į galvą vieną smūgį, po šio smūgio jis prarado sąmonę ir daugiau nieko neatsimena. Atsimena nuo to momento, kai jis nubudo lovoje, matė, kad S. J. ir A. M. sėdėjo prie stalo pasistatę butelį, o pats pasijuto labai blogai, surūkė cigaretę ir nutarė, kad reikia medikų, nes pusės veido neturėjo. Abejoti V. D. nurodytomis aplinkybėmis, dėl jo atžvilgiu panaudoto fizinio smurto, pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo remtis nenuosekliais ir nepatikimais nukentėjusiojo parodymais, kadangi jis viso proceso metu keitė savo parodymus, pirminiuose savo parodymuose nurodant tik vieną jį sužalojusį asmenį, tačiau vėlesnių apklausų metu jau teigiant, jog jį mušė ne tik S. J., bet ir A. M., tačiau aukštesnysis teismas pažymi, jog nors nukentėjusiojo parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nebuvo visiškai tapatūs, analogiški, tačiau tai neduoda pagrindo jų vertinti kaip prieštaringų, nepatikimų ir jais nesivadovauti. Kaip pažymėta ir skundžiamame nuosprendyje, nors nukentėjusiojo V. D. parodymai tam tikrose jų dalyse šiek tiek kito, tačiau teismas įvertino tai, kad nukentėjusysis įvykio metu buvo praradęs sąmonę, į gydymo įstaigą buvo pristatytas 1,45 prom. neblaivumo, jam konstatuoti daugybiniais veido srities lūžiai, įvykis nutiko tarpe išgertuvių. Kaip nurodė ir pats V. D., apklausiamas ligoninėje ikiteisminio tyrimo pareigūnų 2021 m. rugsėjo 3 d., jis iš karto po įvykio atvykusiems pareigūnams sakė, kad nerašys jokio pareiškimo, kad pretenzijų neturi, nes tuo metu jam buvo sudaužyta galva, buvo apdujęs, nesuprato kas vyksta (t. 1 b. l. 43 – 45). Vien tos aplinkybės, jog nukentėjusysis būdamas stipriai sužalotas bei būdamas neblaivus Bendrajam pagalbos centrui ir iš karto po įvykio į ligoninę atvykusiems pareigūnams detaliai neišdėstė visų įvykio aplinkybių, nesudarė pagrindo pirmosios instancijos teismui netikėti vėlesnėse apklausose jo duotais parodymais, kad jį sumušė A. M. ir S. J.. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo parodymus vertino nesuteikdamas jiems išskirtinumo, o kartu su kitais bylos įrodymais, atsižvelgęs į įvykių eigą, į byloje nustatytų aplinkybių visumą, jų loginį ryšį, t. y. vertino visų įrodymų visumą. Nesutiktina ir su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė ir nurodė kaip reikšmingą aplinkybę, kad nukentėjusysis buvo praradęs sąmonę. Pažymėtina, jog nukentėjusysis nuo pat pirminės apklausos teigė, jog nuo suduotų smūgių jis prarado sąmonę, po ko nieko neatsimena, atgavo sąmonę gulėdamas lovoje, kaip iki lovos nuėjo negali pasakyti. Šios jo nurodytos aplinkybės bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nebuvo paneigtos. Nors liudytoja apklausta A. J. nenurodė, jog nukentėjusysis buvo praradęs sąmonę, tačiau ji patvirtino, kad po sumušimo nukentėjusysis atsigulė į lovą ir tik po kurio laiko pagulėjęs atėjo į kambarį. Įvertinant nukentėjusiajam tiesiogiai į galvos sritį suduotų smūgių skaičių bei padaryto sužalojimo mąstą, netikėti nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis, jog jis trumpam po suduotų smūgių prarado sąmonę, pirmosios instancijos teismui, nebuvo jokio pagrindo. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, kad jį sumušė būtent A. M. ir S. J., patvirtino ir tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme liudytoja apklausta G. D., kuri nurodė, kad įvykio dieną sužinojusi, kad V. D. pristatytas į Kauno klinikas, tą pačią dieną nuvyko į ligoninę pas nukentėjusįjį, tačiau su juo daug nekalbėjo, nes jam suteikinėjo medicininę pagalbą. Jai paklausus, kas jį sumušė, nukentėjusysis nurodė, kad A. M. ir S. J.. Liudytoja taip pat patvirtino, jog dar iki to laiko, kol ji išsiaiškino į kurią ligoninę išvežtas V. D., ji per „messenger“ programėlę paskambino A. M., jai paklausus ar vėl sumušei V., A. M. patvirtino, kad porą kartų sudavė nukentėjusiajam. Liudytojos teigimu, A. M. ir anksčiau yra kelis kartus pakėlęs ranką prieš nukentėjusįjį (t. 1., b. l. 160 – 161, t. 3, b. l. 21-22). Nors skunde teigiama, kad šios liudytojos parodymais teismas neturėjo jokio pagrindo remtis, kadangi ši liudytoja įvykyje nedalyvavo ir jo tiesiogiai nematė, tačiau pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas tiesiogiai įvykio nemačiusios apklaustos liudytojos parodymus bei jų patikimumą, vertino byloje surinktų įrodymų visumos kontekste ir priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pagrįstai nustatė, kad būtent nukentėjusiojo parodymus patvirtino bylos duomenų visetas. Kaip jau minėta, liudytoja G. D. kategoriškai patvirtino, jog tą pačią dieną kai nukentėjusysis buvo sužalotas, jai nuvykus į klinikas nukentėjusysis nurodė, kad jį sužalojo A. M. ir S. J., be to, jai kalbant telefonu su A. M., jis pats pripažino porą kartų nukentėjusiajam sudavęs. Šie liudytojos parodymai, paneigia nuteistojo A. M. parodymus apie tai, kad įvykio metu nukentėjusiojo atžvilgiu jis jokių veiksmų neatliko. Be to, kaip pagrįstai nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, nukentėjusiojo ir liudytojos G. D. parodymus iš dalies patvirtina ir nuteistojo S. J. parodymai, kad pas nukentėjusįjį į butą, po to kai paskambino jo sugyventinė L. M., kuri pasakė, kad V. D. muša A. J., jis atėjo kartu su A. M. pastarosios ginti. S. J. teigimu, jis iškarto nuėjo pas A. J. į jos kambarį ir nematė, ar A. M. mušė V. D., nors šie vienu du liko koridoriuje, kitų žmonių ten nebuvo. Tačiau, kaip seka iš kaltinamojo S. J. parodymų, jam išėjus iš A. J. kambario, jis pamatė, kad V. D. iš nosies bėga kraujas, ir jis yra sumuštas. Kadangi nukentėjusysis S. J. atžvilgiu pasakė kelis necenzūrinius žodžius, tai pastarasis taip pat sudavė kelis smūgius į galvą V. D.. Apeliaciniame skunde pažymima, jog pirminės apklausos metu S. J. nurodė, jog sudavė nukentėjusiajam smūgius į veidą, tačiau apie kartu buvusį ir V. D. neva tai taip pat mušusį A. M. nieko neužsiminė ir nepasakojo ir apie tai, kad nukentėjusiojo atžvilgiu smurtą naudojo ir apeliantas, S. J. užsiminė tik 2021 m. gruodžio 14 d. apklausos metu bei 2022 m. liepos 13 d. teisiamajame posėdyje. Tačiau atkreipiamas dėmesys, jog priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, jau pirminės apklausos metu S. J. nurodė, jog be A. J., V. D. ir jo pačio, bute buvo dar vienas žmogus, tačiau apie tai ar jis galėjo ar negalėjo mušti nukentėjusiojo, S. J. pasinaudodamas savo teise, atsisakė duoti parodymus (t. 2, b. l. 69 -70). Apklausiamas įtariamuoju 2021 m. gruodžio 14 d. S. J. įvardijo asmenį kartu su juo buvusį bute pas nukentėjusįjį. S. J. teigimu, kai jis atėjo prie A. J. buto durų, prie jų jau buvo A. M.. V. D. atidarius duris, jis iš karto nuėjo į miegamąjį, kur gulėjo Au.. A. M. tuo metu liko su nukentėjusiuoju koridoriuje. Jam išėjus į koridorių pamatė, kad V. D. jau sumuštas, jam iš nosies bėgo kraujas. Iš to S. J. suprato, kad A. M. jam jau buvo sudavęs smūgius (t. 2, b. l. 76 – 77). Tiek nukentėjusiojo duoti parodymai, tiek ir S. J. nurodytos aplinkybės, paneigia A. M. duotus parodymus, jog jis į butą užėjo tik po kurio laiko ir pamatė, jog nukentėjusysis jau buvo sumuštas. Minėti išdėstyti įrodymai tik patvirtina, kad nukentėjusįjį mušė abu nuteistieji.

Žemesnės instancijos teismas

12. Apeliaciniame skunde nesutinkama, jog pirmosios instancijos teismas smurto prieš nukentėjusįjį faktą grindė ir liudytojos A. J. parodymais, kadangi liudytoja tiesiogiai paties mušimo fakto nematė ir apie tai, kad smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu būtų naudojęs ir A. M. neužsiminė ir tokių aplinkybių nenurodė. Tačiau kaip pažymėta skundžiamame nuosprendyje, nors įvykio metu bute buvusi ir savo kambaryje gulėjusi nukentėjusiojo sugyventinė A. J. paties įvykio ir nematė, tačiau patvirtino aplinkybes, kad V. D. ryte ją mušė, todėl ji telefonu apie tai pasakė savo dukrai V. R.. Pirmosios instancijos teisme apklaustos liudytojos V. R. teigimu, ji paskambino savo seseriai L. M. ir pasakė, kad eitų pas mamą, nes ją ir vėl muša V. D.. Liudytoja L. M. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad A. M. yra jos buvęs vyras, su kuriuo jie turi mažametį sūnų, o S. J. – dabartinis sugyventinis, jie abu ne kartą yra apgynę liudytojos motiną – A. J. – nuo smurtaujančio šios sugyventinio V. D.. Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog apklaustos liudytojos A. J., L. M., V. R. patvirtino, kad V. D. dažnai smurtaudavo, todėl dėl jo tokio elgesio namuose kildavo konfliktai, į kurių sprendimą būdavo įtraukiami tiek A. M., tiek S. J., taip atsitiko ir šį kartą. Šias pirmosios instancijos išvadas patvirtina ir byloje esantis kitų objektų apžiūros protokolas, kuriuo buvo apžiūrėti „Body“ vaizdo kameros Nr. B0F1EC61715E įrašai susiję su 2021 m. rugpjūčio 31 d. įvykiu adresu (duomenys neskelbtini) (t.1, b.l.111-116), kur užfiksuota, jog liudytoja A. J. pagal iškvietimą atvykusiems policijos pareigūnams nurodo, kad tai jos žentai V. D. į galvą davė, todėl jį ir išvežė greitoji. Nors apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog įvykio metu apeliantas A. M. nebuvo A. J. žentu, tačiau pažymėtina, jog toks liudytojos A. J. išsireiškimas, t. y. pavadinant buvusį liudytojos dukros L. M. vyrą žentu, nėra reikšmingas sprendžiant A. M. kaltės klausimą.

13. Tai, kad nukentėjusiojo V. D. sužalojimai buvo padaryti būtent įvykio metu ir buvusiomis aplinkybėmis, patvirtino ir teisme apklausta teismo medicinos ekspertė S. B.. Ji patvirtino byloje esančią Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadą Nr. G2203/2021 (02), kuria nustatyta, kad V. D. konstatuota poodinės kraujosruvos kairės akies vokų-skruosto-pažandės srityje, apatinio žandikaulio kairės šakos skeveldrinis ir dešinės vainikinės ataugos lūžiai, abiejų skruostikaulių lankų, žandinių ančių priekinių, užpakalinių ir vidinių sienelių, nosikaulių ir nosies pertvaros, viršutinio žandikaulio, gomurikaulio, abipus akiduobių išorinių sienelių lūžiai (atitinkantys Le Fort III lūžio tipą). Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu, kuo galėjo būti kumštis, koja ar kitas panašaus pobūdžio daiktas, ne mažiau trimis trauminiais poveikiais. Sužalojimas dėl daugybinių veido kaulų lūžių, atitinkančių Le Fort III tipą vertinamas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas (pagal Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.20 punktą ir komentarą) ir galėjo kilti grėsmė V. D. gyvybei. Sužalojimai savęs žalojimui nebūdingi. (t. 1, b. l. 135-138). Tai, kad kaip teigiama apeliaciniame skunde, minėta specialisto išvada negali tiesiogiai patvirtinti, kad šiuos sužalojimus nukentėjusiajam padarė taip pat ir A. M., dar nereiškia, jog specialisto išvada negali būti laikoma patikimu netiesioginiu įrodymu byloje.

14. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas A. M. kaltę grindė tik nukentėjusiojo nenuosekliais parodymais ir jo pateikta įvykių versija, taip pat liudytojų A. J. ir G. D. parodymais, kurios tiesiogiai paties mušimo fakto nematė, taip pat specialisto išvada, kuri negali tiesiogiai patvirtinti, kad sužalojimus nukentėjusiajam padarė A. M., tačiau aukštesnysis teismas pažymi, jog pirmosios instancijos tiek nukentėjusiojo, tiek minėtų liudytojų, tiek specialistės S. B. paaiškinimus, tiek ir jos pasirašytą išvadą bei jos patikimumą vertino byloje surinktų įrodymų visumos kontekste ir priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pagrįstai nustatė, kad būtent nukentėjusiojo parodymus patvirtino bylos duomenų visetas. Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausto nukentėjusiojo, liudytojų A. J. ir G. D. parodymai, iš dalies nuteistojo S. J. nurodytos aplinkybės, specialistės S. B. išvada bei jos duoti paaiškinimai, byloje esantis kitų objektų apžiūros protokolas, kuriuo buvo apžiūrėti „Body“ vaizdo kameros Nr. B0F1EC61715E įrašai susiję su 2021 m. rugpjūčio 31 d. įvykiu bei kiti byloje esantys įrodymai, paneigia nuteistojo A. M. parodymus apie tai, kad kaltinime nurodytu metu nukentėjusiojo V. D. atžvilgiu jis jokių veiksmų neatliko ir neabejotinai patvirtina, kad A. M. smurtas prieš nukentėjusįjį, tyčia ranka sudavus ne mažiau kaip vieną kartą nukentėjusiajam V. D. į veido sritį, buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais (nukentėjusiajam sukeltu sunkiu sveikatos sutrikdymu). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma, kurių pakako A. M. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

15. Apeliaciniame skunde teigiama, jog skundžiamame nuosprendyje teismas visiškai nepagrįstai nustatė, jog A. M. ir S. J. veikė bendrininkų grupe. Apelianto įsitikinimu, įvykių seka rodo, jog kiekvienas asmuo jeigu ir veikė, tai veikė atsietai, neturint bendro susitarimo sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą. Tačiau su šiais skundo argumentais sutikti negalima.

15.1. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti nustatyta ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Kiekvieno bendrininkavimo atveju turi būti konstatuota, kad visi bendrininkai atitinka įstatyme nustatytus subjekto bendruosius (amžius, pakaltinamumas) ir (ar) specialiuosius (einamos pareigos, jų pobūdis) požymius, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą pačią vertybę, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2009, 2K-90/2013, 2K-49/2014 ir kt.).

15.2. Bendrininkų tarpusavio susitarimas yra būtinasis bendrininkavimo požymis, tačiau įstatymas nenurodo, kokiu būdu dėl bendros nusikalstamos veikos bendrininkai turi susitarti. Kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas konstatuoja šį požymį, atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes. Pagal teismų praktiką bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.). Susitarimas tarp bendrininkų nebūtinai turi būti išankstinis, be to, įrodinėjant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad bendrininkai buvo išsamiai aptarę visas nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Apie bendrininkų susitarimo padaryti nusikalstamą veiką buvimą, kaip ir apie kitus subjektyviuosius nusikaltimo sudėties ar bendrininkavimo požymius, sprendžiama ne vien tik iš šių asmenų parodymų, bet atsižvelgiama ir į objektyviai nustatytas aplinkybes, pavyzdžiui, veiksmų bendrumą, jų suderintą atlikimą. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tiek A. M., tiek S. J., 2021 m. rugpjūčio 31 d. ankstyvą rytą nukentėjusiojo namuose atsirado turint bendrą tikslą – sudrausminti V. D., po to, kai A. J. telefonu savo dukrai V. R. pranešė, apie tai, jog ją muša V. D., o ši paskambino savo seseriai L. M.. Abu nuteistieji tuo pačiu metu atvyko į nukentėjusiojo namus, nukentėjusiajam atidarius buto duris, bendrais veiksmais sudavė jam smūgius į įvairias galvos sritis, ir tokiu būdu, realizavo įvykyje dalyvavusių bendrininkų valią, išreikštą konkliudentiniais veiksmais. Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos duomenimis, padarė pagrįstą išvadą, kad abu kaltinamieji veikė bendrininkų grupėje ir bendrais veiksmais sunkiai sutrikdė V. D. sveikatą.

16. Apeliaciniame skunde prašoma, tuo atveju, jeigu aukštesnysis teismas nuspręstų, kad A. M. yra kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, skirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, kadangi skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė, atsižvelgiant į apelianto asmenybę, yra visiškai neproporcinga.

16.1. BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta tik vienos rūšies bausmė – laisvės atėmimas iki dešimties metų. Taigi, tenkintas nuteistojo prašymas skirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, nagrinėjamu atveju reikštų švelnesnės nei nuteistajam inkriminuoto straipsnio sankcijoje numatytos bausmės skyrimą. Teisė motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę numatyta BK 54 straipsnio 3 dalyje, tačiau teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama tik tais atvejais, kai yra išimtinių aplinkybių, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šioje byloje tokių išskirtinių aplinkybių nenustatė. Nuteistojo A. M. skunde nurodomos aplinkybės, jog jis anksčiau nebuvo teistas, nors administracine tvarka baustas 3 kartus, tačiau padaryti administraciniai nusižengimai su fizinio smurto naudojimu nesusiję, apeliantas turi mažametį sūnų, prisideda prie vaiko auginimo ir išlaikymo, yra dirbantis, darbdavio charakterizuojamas itin teigiamai, atsakomybė sunkinančios aplinkybės byloje nenustatytos, nepripažintinos išskirtinėmis. Šiame kontekste pažymėtina, jog apylinkės teismas skirdamas A. M. bausmės dydį, atsižvelgė į tai, kad jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, kad jis neteistas, administracine tvarka baustas 3 kartus, turi pastovią gyvenamąją vietą, dirba ir charakterizuojamas teigiamai, prisideda prie mažamečio vaiko auginimo. Taip pat atsižvelgė į tai, kad A. M. bendrais veiksmais su nuteistuoju S. J., padarė vieną baigtą tyčinį nusikaltimą, priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), savo bendrais veiksmais nukentėjusiajam sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą. Teismas įvertino ir tai, jog po nusikalstamos veikos padarymo, S. J. ir A. M. elgesys buvo ciniškas – palikę sužalotą nukentėjusįjį gulėti lovoje, jie ramiai prie vieno stalo tame pačiame bute toliau vartojo alkoholinius gėrimus. Atvykus policijos pareigūnams, A. J., A. M., S. J. buvo rasti stipriai neblaivūs ir agresyviai nusiteikę, atsisakė tikrintis neblaivumus. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog A. M. negali būti taikomos BK 54 straipsnio 3 dalyje nuostatos, nes priešingu atveju, būtų pažeisti visuomenės teisėti lūkesčiai. Siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį, įvertinant tai, kad bausmės tikslai yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti jį, kad atlikęs bausmę laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinant teisingumo principo įgyvendinimą, pirmosios instancijos teismas skirdamas nuteistajam A. M. laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatė ženkliai mažesnį nei sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam bausmės rūšį ir dydį už jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymą, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir nuteistojo asmenybę. Apygardos teismas, vertindamas visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, taip pat atkreipia dėmesį, jog nuteistasis A. M., veikdamas bendrai su kitu nuteistuoju, padarė sunkų smurtinį nusikaltimą, kas rodo didesnį tokio asmens pavojingumą. Veika padaryta tiesiogine tyčia, baigta. Be to, nuteistasis kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, viso proceso metu kategoriškai neigė. Esant šių duomenų visumai, manyti, jog įstatyme numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas nuteistojo padarytai nusikalstamai veikai, jo asmenybei ar bausmės tikslai gali būti pasiekti nustatant mažesnį laisvės atėmimo bausmės dydį, aukštesnės instancijos teismas neturi jokio pagrindo.

17. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su teismo Valstybinei ligonių kasai priteistu civiliniu ieškiniu bei nukentėjusiajam priteistos 1 016 Eur turtinės ir 5 000 Eur neturtinės žalos sumomis. Skundo autoriaus teigimu, nagrinėjamos bylos atveju jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje, sudėties, o tai reiškia, jog civiliniai ieškiniai A. M. atžvilgiu negalėjo būti tenkinami.

17.1. Pagal BPK 109 straipsnio nuostatas asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms (BPK 113 straipsnis). BPK 115 straipsnio 1 dalis numato, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį ar jį atmeta.

17.2. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, jog neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

17.3. Kaip matyti iš byloje esančio nukentėjusiojo V. D. pareikšto civilinio ieškinio, jis prašė priteisti iš kaltų asmenų dėl jam padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo 10 000 Eur neturtinės žalos ir 1016 Eur turtinės atlyginimo (t. 2, b. l. 182-186). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nusikaltimo aplinkybes, nustatytą fizinio sužalojimo bei sukelto skausmo mastą sprendė, jog nukentėjusiojo V. D. prašomas neturtinės žalos dydis (10 000 Eur) yra per didelis, todėl jį mažino pusiau iki 5000 Eur ir solidariai iš S. J. ir A. M. priteisė nukentėjusiojo naudai. Nors apeliaciniame skunde nesutinkama su apylinkės teismo nuosprendžiu nukentėjusiojo V. D. naudai priteistos neturtinės žalos dydžiu 5000 Eur, tačiau pripažinus, kad pirmosios instancijos teismo išvados tiek dėl S. J., tiek ir dėl A. M. kaltės padarius nusikalstamą veiką numatytas BK 135 straipsnio 1 dalyje yra pagrįstos, konstatuotina, kad ir civilinis nukentėjusiojo ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo yra priteistas esant teisiniam pagrindui. Vertindamas priteistos neturtinės žalos dydį, aukštesnysis teismas pritaria apylinkės teismo nuosprendyje padarytomis išvadoms ir sutinka, kad nustatydamas nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į susiformavusią teismų praktiką šios kategorijos bylose, ginamos vertybės specifiką, nukentėjusiajam padarytus sužalojimus ir jo sveikatos sutrikdymo mastą, kaip šios žalos dydžio apskaičiavimo kriterijais pagrįstai vadovavosi byloje esančiomis ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, patvirtinančiomis šios žalos pasireiškimą, jas išanalizavo ir motyvuotai pagrindė jų reikšmę nustatant konkretų neturtinės žalos dydį, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais.

17.4. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, atsižvelgė į nuteistųjų S. J. ir A. M. nusikalstama veika sukeltas pasekmes, nukentėjusiojo V. D. patirtą skausmą ir nepatogumus, sužalojimų pobūdį, ilgą gydymosi ir reabilitacijos laikotarpį, liekamuosius reiškinius sveikatai (apie 4 mėnesius negalėjo valgyti kieto maisto, lig šiol yra nesuaugęs gomurys, dėl žandikaulių lūžių susidaręs dantų defektas, kurį atstatyti turės stomatologas), jų įtaką gyvenimo kokybei. Atsižvelgė į tai, jog nukentėjusysis patyrė fizinius skausmus, emocinius ir dvasinius išgyvenimus dėl patirtų sužalojimų. Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė ir pakankamai išsamiai įvertino civiliniame ieškinyje nurodytas neturtinės žalos dydžiui pagrįsti svarbias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra pakankamas ir adekvatus nagrinėjamos bylos kontekste. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nustatydamas nukentėjusiajam 5000 eurų neturtinės žalos dydį, tinkamai taikė CK 6.250 straipsnio nuostatas bei įvertino visus žalos atlyginimo kriterijus. Kadangi buvo pripažinta abipusė nuteistųjų A. M. ir S. J. kaltė dėl nukentėjusiojo sužalojimo, buvo padalinta ir atsakomybė tarp nuteistųjų, taip pat pagrįstai proporcingai padalinta ir nukentėjusiajam V. D. atlygintina suma. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydis nustatytas teisingai, jis užtikrina nuteistųjų ir nukentėjusiojo interesų pusiausvyrą. Mažinti nustatytos neturtinės žalos dydį, ar jos iš viso nepriteisti, šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo.

17.5. Skundžiamu nuosprendžiu, taip pat buvo tenkinta ir nukentėjusiojo civilinio ieškinio dalis dėl nukentėjusiajam nusikalstamais nuteistųjų veiksmais padarytos turtinės žalos – 1016 Eur atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas įvertinę byloje esančias medicininių dokumentų kopijas bei išrašus apie į gydymo įstaigą iš įvykio vietos pristatyto nukentėjusiojo V. D. sveikatos būklę bei jo gijimo eigą, specialisto išvadą Nr. G 2203/2021 (02), pažymą apie nukentėjusiojo gautas pajamas (t. 1, b. l. 136-138, 125; t. 3, b. l. 37, 70-71), padarė išvadą, kad nukentėjęs realiai dėl įvykio prarado tuo metu gautas jo pajamas, t. y. bedarbio pašalpą, taip pat jam buvo būtina įsigyti vaistų, skirtų gydymuisi, bei dėl patirtų gomurio sužalojimų itin ilgą laiką galėjo valgyti tik skystą maistą tyrelių pavidalu, todėl V. D. civilinio ieškinio dalį dėl turtinės žalos laikė pagrįsta ir tenkintina visiškai -1016 Eur turtinės žalos atlyginimą priteisiant solidariai iš abiejų nuteistųjų. Tačiau šiuo atvejų, pritartina apeliacinio skundo argumentams, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas visos turtinės žalos atlyginimo klausimą, neatsižvelgė ir neįvertino tai, jog iš byloje pateiktos (duomenys neskelbtini) savivaldybės administracijos socialinės paramos skyriaus pažymos apie V. D. pajamas matyti, kad nuo 2021 m. birželio mėnesio nukentėjusiajam buvo mokama 153,60 Eur socialinė pašalpa, 2021 m. lapkritį ir gruodį bei 2022 m. sausį nukentėjusiajam nebuvo išmokėta pašalpa, t.y. nukentėjusysis negavo 460,80 Eur (153,60 x 3 = 460,80) pašalpos, tačiau minėta socialinė pašalpa už 2021 m. lapkričio – 2022 m. sausio laikotarpį, kaip nurodė ir pats nukentėjusysis, nebuvo išmokėta dėl to, jog šeimos gydytoja į nukentėjusiojo e-sveikata internetinį portalą nesuvedė duomenų apie V. D. ambulatorinį gydymąsį, dėl ko jis buvo išbrauktas iš užimtumo tarnybos įskaitos. Priešingai nei pažymėta skundžiamame nuosprendyje tai, kad nukentėjusiajam pašalpa nebuvo skirta, nes nebuvo suvesti duomenys į e-sveikatą, rodo, jog nėra jokio priežastinio ryšio tarp nusikalstamos veikos ir negautos pašalpos. Jokių duomenų, kad nukentėjusysis negavo socialinės pašalpos dėl nuteistųjų A. M. ir S. J. įvykdytų nusikalstamų veiksmų, byloje nėra pateikta. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiojo pareikšto civilinio ieškinio dalis dėl turtinės žalos, susijusios su socialinės pašalpos negavimu už 2021 m. lapkričio – 2022 m. sausio laikotarpį, atlyginimo, skundžiamu nuosprendžiu tenkinta nepagrįstai, todėl šioje dalyje skundžiamas nuosprendis keistinas.

17.6. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su V. D. priteistu 400 Eur turtinės žalos atlyginimu, susijusiu su vaistų ir maisto produktų įsigijimu, kadangi byloje nėra pateikta absoliučiai jokių kvitų ar kitų šias išlaidas patvirtinančių įrodymų. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pagal byloje esančias medicininių dokumentų kopijas bei išrašus įvertinęs nukentėjusiojo V. D. sveikatos būklę bei jo gijimo eigą, taip pat nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, kad jis vaistams nuo skausmo, vitaminams, įvairiems tepalams pirkti išleido 250 Eur., tyrelėms (kadangi negalėjo kramtyti kieto maisto) išleido - 150 Eur, nukentėjusiojo patirtas išlaidas 400 Eur, susijusias su vaistų ir maisto produktų pirkimu, laikė protingomis ir pagrįstai jas solidariai priteisė iš nuteistųjų.

17.7. Kaip matyti iš byloje esančio civilinio ieškovo Valstybinės ligonių kasos pareikšto civilinio ieškinio (t. 1 b. l. 103-106), jis prašė priteisti solidariai iš S. J. ir A. M. privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytą 2597,07 Eur eurų žalą už nukentėjusiajam V. D. suteiktas gydymosi paslaugas. Civiliniam ieškovui padaryta turtinė žala nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo atlyginta. Byloje nustačius, kad nukentėjusįjį reikėjo gydyti dėl nuteistųjų S. J. ir A. M. nusikalstamų veiksmų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad jie šią žalą padarė bei yra už ją atsakingi. Kadangi bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistasis S. J. yra įmokėjęs ligonių kasoms 300 Eur, teismas atitinkamai civilinį ieškinį jo atžvilgiu mažino ir civilinio ieškovo naudai solidariai iš S. J. ir A. M. priteisė 2297,07 Eur išlaidų, patirtų už nukentėjusiojo V. D. gydymą. Pripažinus, kad pirmosios instancijos teismo išvados ir dėl A. M. kaltės padarius jam inkriminuotą veiką yra pagrįstos, konstatuotina, kad ir civilinis Valstybinės ligonių kasos ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo iš A. M. yra priteistas esant teisiniam pagrindui.

Dėl nuteistojo S. J. ir jo gynėjos advokatės Jurgitos Jablonskienės apeliacinio skundo

18. Nuteistojo S. J. ir jo gynėjos apeliaciniame skunde nustatytos faktinės aplinkybės, veikos teisinė kvalifikacija neginčijama, apeliaciniu skundu nesutinkama su skundžiamu nuosprendžiu S. J. paskirta bausme, prašoma ją sušvelninti pakeičiant kita bausmės rūšimi arba sumažinti paskirtą laisvės atėmimo terminą, arba laisvės atėmimo bausmės vykdymą išimties tvarka atidėti.

18.1. Teisėjų kolegija, vertindama nuteistojo argumentus dėl švelnesnės bausmės skyrimo, pažymi, kad bausmė už padarytą nusikalstamą veiką turi būti teisinga. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. spalio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-388/2014; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas). Skiriant bausmę įvertinamas padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, atskiri nusikalstamos veikos požymiai, jų turinys, pobūdis, nusikalstamos veikos padarymo motyvai ir tikslai, kaltininko asmenybė, jo atsakomybę lengvinančios bei sunkinančios aplinkybės, galiausiai įvertinama, kokia bausmė kaltinamojo atžvilgiu yra teisinga ir galėtų paveikti asmenį taip, jog ateityje jis nenusikalstų, kad ši bausmė sulaikytų kitus asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo ir pasiektų kitus įstatymų leidėjo numatytus ir bausmės paskirtį atspindinčius tikslus. Teisėjų kolegijos nuomone, visi šie bausmės skyrimui svarbūs aspektai buvo tinkamai įvertinti.

18.2. Už BK 135 straipsnio 1 dalies dispozicijoje aprašytos veikos padarymą kaltininkas gali būti baudžiamas laisvės atėmimu iki 10 metų. Pažymėtina, jog įstatymo leidėjas nėra nurodęs kaip konkrečiai turėtų būti parenkami bausmių dydžiai už padarytas nusikalstamas veikas ir pagal teismų praktiką nėra konkrečiai nustatyta, kaip teismas turi spręsti tokius konkrečius ir individualius atvejus kaip, kad bausmės dydžio nustatymas. Tačiau teismų praktika formuojama taip, kad skiriant bausmę, ji turi būti individualizuota, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltinamojo asmenybę, bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas S. J. skirdamas bausmės rūšį ir dydį, atsižvelgė į jo atsakomybę švelninančias aplinkybes, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, kad dalinai atlygino civilinį ieškinį teritorinėms ligonių kasoms, į jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Taip pat atsižvelgė į tai, kad S. J. bendrais veiksmais su nuteistuoju A. M., padarė vieną baigtą tyčinį nusikaltimą, priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), savo bendrais veiksmais nukentėjusiajam V. D. sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą. Teismas įvertino ir nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, kad S. J. anksčiau nebuvo teistas, administracine tvarka baustas 3 kartus, dėl priklausomybės ligų nesigydė, į įskaitą neįrašytas, turi pastovią gyvenamąją vietą, darbą, kur charakterizuojamas teigiamai, palaiko šeiminius santykius. Įvertinęs veikos pavojingumą, bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog už nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje padarymą, jam turi būti paskirta sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė artima minimaliai. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam bausmės dydį už jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymą, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir nuteistojo asmenybę.

18.3. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nuteistojo, kaip ir kitų proceso dalyvių, nuomonė dėl konkrečios bausmės jam paskyrimo teismo nesaisto, kadangi bausmė skiriama griežtai laikantis įstatymo reikalavimų, o ne proceso dalyvių pageidavimų. Nors apeliaciniame skunde nesutinkama su skundžiamu nuosprendžiu S. J. paskirta bausme, prašoma ją vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis sušvelninti pakeičiant kita bausmės rūšimi, tačiau kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, taikyti S. J. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra pagrindo, kadangi būtų pažeisti visuomenės teisėti lūkesčiai. Pažymėtina, jog pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama tik tais atvejais, kai yra išimtinių aplinkybių, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Pirmosios instancijos teismas, šioje byloje tokių išskirtinių aplinkybių nenustatė. Tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Nuteistojo ir jo gynėjos skunde nurodomos aplinkybės, jog S. J. turi pastovią gyvenamąją vietą, buvo ir yra dirbantis, psichiatro, priklausomybės ligų įskaitose neregistruotas, turi sukūręs tvirtus socialinius ryšius - gyvena faktiškai sukūręs šeimą su sugyventine L. M., padeda išlaikyti jos mažametį vaiką, nepripažintinos išskirtinėmis. Atkreiptinas dėmesys, jog šios nurodytos aplinkybės egzistavo ir iki nusikalstamos veikos padarymo, tačiau akivaizdu, jog jos nebuvo pakankamos, kad sulaikytų nuteistąjį S. J. nuo nusikalstamos veikos padarymo. Skunde prašoma atsižvelgti, kad nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme prisipažino dėl įvykdyto nusikaltimo ir gailėjosi, pagal galimybes dalimis atlygino ir atlygina civilinį ieškinį teritorinėms ligonių kasoms, naujų nusikalstamų veikų nepadarė, tačiau kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas skirdamas nuteistajam bausmę atsižvelgė į šias aplinkybes, pripažino jas nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir S. J. skyrė straipsnio sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę artimą minimaliai. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į visas bylos aplinkybes ir vien tai, kad S. J. asmenybės ir byloje nustatytų aplinkybių teismas neįvertino taip, kaip to norėtų nuteistasis, dar nereiškia, jog į jas nebuvo atsižvelgta.

18.4. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino tų aplinkybių, kad pats nukentėjusysis tiek prieš įvykį, tiek ir po jo, vartojo alkoholį ir įvykio metu buvo neblaivus ir elgėsi provokuojamai ir rizikingai dėl ko yra pagrindas pripažinti S. J. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte - jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio V. D. asmens elgesys. Tačiau su šiais skundo argumentais sutikti nėra jokio pagrindo. Kaip pagrįstai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, jokie objektyvūs bylos duomenys nepagrindžia, kad nukentėjusysis būtų atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus prieš nuteistuosius S. J. ir A. M.. Atvykę į A. J. butą, nei S. J., nei A. M. fakto, ar A. J. yra realiai sumušta, net nepatikrino, iš karto nukentėjusiajam tik atidarius duris, dar būnant jam koridoriuje, patys sumušė V. D.. Taigi, toks pasirinktas S. J. ir A. M. elgesys aptariamo įvykio metu neatitiko V. D. sudrausminimo, kad šis nemuštų A. J., priemonių proporcingumo, be to, negali būti pripažįstamas kaip nukentėjusiojo provokuojančiu elgesiu. Nors skunde atkreipiamas dėmesys, jog S. J. atėjus pas A. J., nukentėjusysis įžeidinėjo ir vadino necenzūriniais žodžiais tiek patį S. J., tiek ir jo sugyventinę L. M., kas ir paskatino S. J. vartoti fizinį smurtą, tačiau pažymėtina, jog apklaustas pirmosios instancijos teisme S. J. apie provokuojamą nukentėjusiojo elgesį jo atžvilgiu neminėjo, priešingai nurodė, jog nubėgus pas A. J. į butą ir duris atidariusio V. D. paklausus, kodėl jis mušą A. J., šis nieko jam nepaaiškino, tuomet S. J. neatlaikė kantrybė ir jis su dešinės rankos kumščiu vieną kartą trenkė nukentėjusiajam į pakaušį, o tada iš karto, iš kairės rankos sudavė jam į veido dešinę pusę. Taigi, kaip jau minėta, byloje nėra jokių objektyvių duomenų pagrindžiančių, kad nukentėjusysis būtų atlikęs kokius nors neteisėtus provokuojančius veiksmus prieš nuteistąjį S. J., kas būtų jį paskatinęs vartoti fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu.

18.5. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo S. J. ir jo gynėjos apeliacinio skundo argumentai nesukelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo bausmės parinkimo ir švelninti S. J. paskirtą laisvės atėmimo bausmę nėra pagrindo.

19. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama ir su V. D., skundžiamu nuosprendžiu, solidariai iš nuteistųjų S. J. ir A. M. priteista turtinė žala. Atkreipiamas dėmesys, jog nukentėjusiojo civilinis ieškinys dalyje dėl visos turtinės žalos, nepagrįstas jokiais faktiniais, rašytiniais, duomenimis, be to, dėl civiliniame ieškinyje nurodomų negautų socialinių pašalpų nėra nustatytas tarp S. J. veikos ir atsiradusios žalos - negautos socialinės pašalpos priežastinis ryšys, kadangi socialinės pašalpos (ne)gavimas neapima negautų pajamų kategorijos, civilinis ieškovas nepateikė jokių duomenų, kad socialinių pašalpų negavo būtent dėl kaltinamojo S. J. įvykdytų veiksmų. Kaip jau buvo pasisakyta, atsakant į tokį patį nuteistojo A. M. apeliacinį skundo argumentą, jokių duomenų, kad nukentėjusysis negavo socialinės pašalpos dėl nuteistųjų A. M. ir S. J. įvykdytų nusikalstamų veiksmų, byloje nėra pateikta, todėl teisėjų kolegija atsižvelgusi į šios nutarties 17.5 punkte išdėstytas aplinkybes, sprendė, kad nukentėjusiojo pareikšto civilinio ieškinio dalis dėl turtinės žalos, susijusios su socialinės pašalpos negavimu už 2021 m. lapkričio – 2022 m. sausio laikotarpį, atlyginimo, skundžiamu nuosprendžiu tenkinta nepagrįstai. Skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keistinas ir nukentėjusiajam priteistos turtinės žalos dydis mažintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

nuteistojo S. J. ir jo gynėjos advokatės Jurgitos Jablonskienės, nuteistojo A. M. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiojo V. D. naudai iš S. J. ir A. M. solidariai priteistas 1016 Eur (vieno tūkstančio šešiolikos eurų) turtinės žalos atlyginimas, šią priteistą turtinę žalą sumažinti iki 400 Eur (keturių šimtų eurų).

Kitoje dalyje nuosprendžio nekeisti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Danutė GiačaitėAlgirdas RemeikaArūnas Paštuolis