- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-04-17
- Bylos Nr.
- 1A-162-116-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-81-1-00044-2013-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vaclovas Iždonas (pirm.), Gražvydas Poškus, Vidmantas Mylė
- Nuteistasis
- T. O., D. P., L. P., ir E
- Advokatai
- Jurgita Šlapaitienė, Arūnas Koskus
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. P., T. O., L. P. ir nuteistojo T. O. gynėjo advokato Arūno Koskaus apeliacinius skundus dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo:
D. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, pagal BK 145 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams,
vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės iš dalies sudėtos ir D. P. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 10 (dešimčiai) mėnesių;
T. O. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams,
vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės iš dalies sudėtos ir T. O. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 3 (trims) mėnesiams,
vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie paskirtos bausmės iš dalies pridėta neatliktos bausmės dalis pagal Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 18 d. nuosprendį ir galutinė bausmė T. O. paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 5 (penkiems) mėnesiams;
L. P. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams,
vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis prie šios bausmės pridėta dalis neatliktos bausmės, paskirtos Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nuosprendžiu, ir L. P. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir E. P., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. P. ir T. O. nuteisti už tai, kad 2013 m. sausio 13 d., apie 1.41 val., (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini) gatvėje esančiame (duomenys neskelbtini) parke, atvirai, veikdami bendrininkų grupėje, pagrobė svetimą turtą, t. y. T. O. priėjęs prie automobilio ,,M. C.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) gale sėdinčio M. A., atvirai ištraukdamas iš nukentėjusiojo M. A. rankų pagrobė svetimą, nukentėjusiajam M. A. priklausantį turtą – mobilųjį telefoną NOKIA 2610 su jame buvusia TELE 2 pildyk SIM kortele, bendros 50 Lt vertės, kurį pagrobęs perdavė D. P., tuo nukentėjusiajam M. A. padarė 50 Lt turtinę žalą.
Be to, D. P., T. O., L. P. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje su E. P. nesunkiai sužalojo M. A. dėl chuliganiškų paskatų, t. y. 2013 m. sausio 13 d., apie 1.41 val., (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini) gatvėje esančiame (duomenys neskelbtini) parke, po įvykdytos atviros vagystės iš nukentėjusiojo M. A., pro atidarytas priekines automobilio ,,M. C.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo dureles T. O. sudavė kumščiu ne mažiau kaip 10 kartų į veido, galvos sritį automobilio gale sėdinčiam nukentėjusiajam M. A., tuo metu pro atidarytas automobilio priekines keleivio dureles D. P. sudavė kumščiu ne mažiau kaip 10 kartų į veido ir galvos sritį automobilio gale sėdinčiam nukentėjusiajam M. A., smūgių metu D. P. ir T. O. reikalavo nukentėjusiojo M. A. išlipti iš automobilio, nukentėjusiajam atsisakius, D. P. su T. O. ir E. P., paėmę už kojų nukentėjusiajam M. A., jį ištempė iš automobilio į lauką, po to gulinčiam nukentėjusiajam D. P. su T. O. ir E. P. spyrė į įvairias kūno vietas ne mažiau kaip 20 kartų, nukentėjusiajam M. A., mėginant stotis D. P. su T. O. ir E. P. sudavė jam kumščiais į galvą ir veido sritį ne mažiau kaip 10 kartų, D. P. spyrė sėdinčiam nukentėjusiajam M. A. į nosies sritį vieną kartą, L. P. ant gulinčio nukentėjusiojo M. A. galvos užmetė striukę ir sudavė jam 3 kartus kumščiu į galvą, abejomis kojomis užlipo nukentėjusiajam ant galvos, tokiais bendrais veiksmais kaltinamieji nukentėjusiajam M. A. padarė sužalojimus – stuburo juosmeninės dalies IV slankstelio kairės skersinės ataugos lūžį, nosies kaulų lūžį, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl stuburo juosmeninės dalies IV slankstelio kairės skersinės ataugos lūžio, nosies kaulų lūžio sveikata sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų laikotarpiui.
Be to, D. P. nuteistas už tai, kad grasino nužudyti žmogų, t. y. 2013 m. sausio 13 d., apie 1.41 val., (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini) gatvėje esančiame (duomenys neskelbtini) parke, po M. A. sumušimo sugriebęs už gulinčio M. A. kojos jį nutempė iki savo automobilio „Audi A6“ ir paguldė po priekiniu automobilio bamperiu taip, kad nukentėjusiojo galva buvo prie automobilio rato ir grasino pervažiuoti nukentėjusiajam M. A. galvą – nužudyti nukentėjusįjį M. A., ir buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis D. P. prašo: išteisinti jį pagal BK 178 straipsnio 2 dalį; už BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyto nusikaltimo padarymą, pritaikius BK 64¹ straipsnį, jam paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu, nes jis sutiko su sutrumpintu įrodymų tyrimu ir visiškai pripažino savo kaltę; sušvelninti bausmę, paskirtą už nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Taip pat prašo kviesti į apeliacinės instancijos teismo posėdį naujus liudytojus, kurie patvirtintų arba paneigtų aplinkybę dėl poveikio nukentėjusiajam konvojavimo metu.
Skunde apeliantas nurodo, kad jis nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje, nepadarė, jo kaltė dėl šio nusikaltimo padarymo byloje neįrodyta. Teigia, kad teismas, spręsdamas jo kaltės klausimą, turėjo išankstinę nuomonę, netinkamai vertino teisiamajame posėdyje duodamus parodymus, nors teisminio bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo naujos aplinkybės, t. y. tai, kad nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu melavo. Pažymi, kad teismas nepagrįstai rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nors nukentėjusysis pirminiuose parodymuose aiškiai nurodė, kas įvykdė minėtą nusikaltimą.
Be to, nuteistojo įsitikinimu, teismas jam už nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarymą paskyrė jam aiškiai per griežtą bausmę. Nurodo, kad jis dėl šio nusikaltimo savo kaltę pripažino visiškai, nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs, pats nukentėjusysis taip pat pripažino, kad jis išprovokavo šią nusikalstamą veiką, ir ši aplinkybė baudžiamajame kodekse įtvirtinta kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas tai akivaizdžiai ignoravo.
Dėl nuteisimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį D. P. nurodo, kad jis savo veiksmus pripažino visiškai, paaiškino, kad buvo pasakyti žodžiai ir atlikti tam tikri veiksmai, tačiau teigia, kad tai buvo padaryta be rimtų ketinimų, tik siekiant išgąsdinti nukentėjusįjį, tačiau šis tikslas nebuvo pasiektas. Pasak apelianto, iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad jis nemanė, negalvojo, kad grasinimas yra realus ir gali būti įvykdytas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis T. O. prašo pakeisti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nuosprendį išteisinant jį dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, ir sumažinant jam už nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, paskirtą bausmę.
Skunde T. O. nurodo, kad jis savo kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, pripažįsta visiškai, gailisi padaręs šią nusikalstamą veiką, atsiprašė nukentėjusiojo M. A., žalą, padarytą savo veiksmais – 500 Lt, atlygino. Prašo įvertinti tai, kad jis nukentėjusiajam suteikė pagalbą, kitais veiksmais vengė sunkesnių padarinių, nukentėjusysis jam pretenzijų neturi, be to, įtakos nusikalstamos veikos padarymui turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys. Taip pat prašo atsižvelgti į jo, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį.
Apelianto teigimu, savo nekaltumo dėl BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos jis ikiteisminio tyrimo metu negalėjo įrodyti, nes nebuvo atlikta akistata tarp jo ir nukentėjusiojo M. A.. T. O. teigia, kad jis, įlipęs į automobilį, kuriame sėdėjo M. A., jam sudavė keletą smūgių į krūtinės sritį ir pasakė padėti į šalį telefoną, kad jis neskambėtų ir kad jam nieko nenutiktų, o tuo metu į automobilį įsiveržę broliai Darius ir E. P. nukentėjusįjį M. A. ėmė traukti iš automobilio. Pažymi, kad E. P. nurodė, jog traukiant M. A. iš automobilio, matė rankose mobiliojo ryšio telefoną. Teigia, kad jis (T. O.) tuo metu stovėjo kitame šone, taigi, niekaip negalėjo atimti iš nukentėjusiojo telefono, kas šį telefoną paėmė, jis nematė, tačiau įvykio metu telefoną jam padavė D. P. ir jis, t. y. T. O., iš karto nesuprato, jog tai nukentėjusiojo M. A. telefonas, tai suprato tik tuomet, kai jie nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) gatvę (duomenys neskelbtini) mieste, ten D. P. pasakė, kad tai M. A. telefonas, ir metė jį į sieną. Atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu jis parodė vietas, kur buvo mušamas M. A., ir kur buvo sudaužytas telefonas. Apelianto teigimu, teisminio bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo naujos aplinkybės, t. y. D. P. nurodė matęs, kad minėtą telefoną jis (T. O.) įdėjo M. A. į striukės kišenę. T. O. pažymi, kad apie tokią aplinkybę jis sužinojo pirmą kartą, tokie D. P. parodymai yra melagingi. Be to, M. A. teigė, kad jis turi minėtą telefoną ir tai patvirtina, jog jis (T. O.) įdėjo telefoną į striukės kišenę, nors ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad jis, t. y. T. O., šį telefoną paėmė iš jo automobilyje. Taigi, M. A. keitė parodymus D. P. naudai. Mano, kad nukentėjusiojo parodymai negali būti pripažįstami nuosekliais ir teismas negalėjo jais vadovautis priimdamas skundžiamą nuosprendį.
Žemesnės instancijos teismas
Nuteistasis prašo atsižvelgti ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog nukentėjusiojo parodymai pasikeitė po to, kai kaltinamieji ir nukentėjusysis buvo etapuojami vienu automobiliu iš tardymo izoliatoriaus į teisiamąjį posėdį. Pažymi, kad parodymai buvo pakeisti ne visų kaltinamųjų, o tik D. P. naudai, tačiau teismas į tai neatsižvelgė ir paskyrė jam (T. O.) neadekvačią bausmę. Nurodo, kad jis parodymų nekeitė, tiesą sakė ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme. Mano, kad siekiant išsiaiškinti aplinkybę, ar etapavimo metu buvo pokalbis tarp jo ir nukentėjusiojo M. A., ar jis pastarojo prašė pakeisti parodymus D. P. naudai, reikėtų apklausti už konvojavimą atsakingus pareigūnus.
Šalies argumentai
Nuteistojo T. O. gynėjas advokatas A. Koskus skundu prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nuosprendį dalyje, kurioje T. O. pripažintas kaltu padaręs BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį: T. O. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, išteisinti, nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taip pat prašo pakeisti teismo nuosprendį dalyje dėl bausmės T. O. skyrimo už BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytos nusikalstamos veikos padarymą ir atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimą, skirti jam švelnesnę bausmę.
Skunde nurodoma, kad svetimo turto pagrobimu teismų praktikoje laikomas neteisėtas, neatlygintinas svetimo turto užvaldymas pasisavinimo tikslu. Advokato teigimu, iš byloje esančių nuteistojo T. O. bei nukentėjusiojo M. A. parodymų matyti, kad T. O. telefoną iš nukentėjusiojo rankų ištraukė, „kad šis neskambinėtų“, todėl akivaizdu, kad momentinis telefono paėmimas nebuvo nukreiptas į jo, kaip materialaus daikto, pasisavinimą, ir dėl to negalima laikyti, kad padaryta veika atitinka BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą šios veikos požymį. Be to, inkriminuotos veikos tyčios turinys reikalauja, kad kaltininkas suvoktų, jog jis neteisėtai ir neatlygintinai savinasi svetimą turtą, numatytų, kad dėl to savininkui bus padaryta turtinė žala ir šių padarinių norėtų. Teigia, kad nei bylos medžiagoje, nei teismo nuosprendyje nėra jokių duomenų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, jog T. O. suvokė, kad jis neteisėtai, neatlygintinai savinasi M. A. mobilųjį telefoną, taip pat, kad numatė, jog dėl to nukentėjusiajam bus padaryta turtinė žala ir šių padarinių norėjo. Pažymi, jog iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis M. A. iš pradžių teigė, jog iš jo telefonas buvo pagrobtas, tačiau teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, kad jo telefonas niekur nedingo bei nurodė, kad T. O. ištraukė jam iš rankų telefoną, tačiau parodymų dėl telefono dingimo teisiamojo posėdžio metu nepatvirtino. Mano, kad šie nukentėjusiojo parodymai kartu paneigia žalos padarymo požymį, kaip BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos padarinį.
Žemesnės instancijos teismas
Taip pat advokatas A. Koskus atkreipia dėmesį į tai, kad Radviliškio rajono apylinkės teismas nuosprendyje nurodė, jog D. P. tą patį M. A. telefoną sudaužė (duomenys neskelbtini) gatvėje į rampą, o nukentėjusysis parodė, kad telefonas jam yra grąžintas, apie kaltinamųjų sudaužytą telefoną nieko nežino. Teismas šį parodymų nenuoseklumą aiškino tuo, kad nuteistieji bei nukentėjusysis buvo etapuojami vienu automobiliu iš tardymo izoliatoriaus į teismo posėdį, tačiau plačiau dėl jos nepasisakė ir jokių išsamesnių su tuo susijusių argumentų nepateikė, todėl tai laikytina tik prielaida, kuria negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis. Dėl to konstatuotina, kad T. O. kaltė dėl atviros telefono vagystės grindžiama tik prieštaringais ir nenuosekliais duomenimis, todėl negali būti laikoma įrodyta, taigi, šioje dalyje turėjo būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.
Skunde taipogi pažymima, kad pagal BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas, skirdamas bausmę teismas be kitų aplinkybių taip pat atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių buvimą. Apeliantas pažymi, kad priimdamas nuosprendį Radviliškio rajono apylinkės teismas T. O. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė bendrininkų grupėje, o atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam M. A. buvo atlyginta 500 Lt žalos, kuriuos sumokėjo T. O. mama, ir dėl to nukentėjusysis atsisakė pareikšto civilinio ieškinio. Nuteistojo T. O. gynėjas atkreipia dėmesį, kad savanoriškas žalos atlyginimas arba pašalinimas pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktą laikomas atsakomybe lengvinančia aplinkybe, tačiau Radviliškio rajono apylinkės teismas šios aplinkybės be pagrindo nelaikė T. O. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Be to, pasak apelianto, iš paties T. O., taip pat L. P., E. P. parodymų matyti, kad T. O. ištraukė nukentėjusįjį iš po automobilio, kuriuo buvo grasinama nužudyti M. A.. Priimdamas nuosprendį teismas konstatavo, kad nuteistojo D. P. grasinimas nužudyti M. A. paguldant jį po automobilio bamperiu buvo realus ir dėl to D. P. kartu buvo nuteistas už grasinimą nužudyti. Atsižvelgiant į tai, gynėjo įsitikinimu, T. O. aktyvius veiksmus ištraukiant nukentėjusįjį iš po automobilio galima vertinti kaip jo išgelbėjimą bei pagalbos suteikimą, ir atitinkamai pripažinti tai T. O. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagal (BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Advokato A. Koskaus teigimu, kadangi priimant nuosprendį nebuvo atsižvelgta į nurodytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimą, laikytina, kad T. O. paskirta bausmė yra per griežta. Dėl šios priežasties nuosprendis dalyje dėl bausmės skyrimo keistinas, jį švelninant atsižvelgus į T. O. atsakomybę lengvinančias aplinkybes.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis L. P. prašo taikyti BK 64¹ straipsnį ir paskirti jam kuo švelnesnę bausmę; taip pat taikyti BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalį.
Nuteistasis skunde nurodo, kad jis savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, pripažino visiškai, neginčija, kad jis buvo kartu su savo pažįstamais D. P., E. P. bei T. O. ir nesutrukdė jiems atlikti nusikalstamą veiką, taigi, jis yra toks pat kaltinamasis kaip ir pastarieji.
L. P. taip pat nurodo, kad jis, duodamas parodymus, paaiškino, jog nukentėjusiajam M. A. buvo užlipęs ant galvos, tačiau kartu pažymi manantis, kad šis jo veiksmas nukentėjusiajam sveikatos sutrikdyti negalėjo, nes tai buvo tik „galvos prilaikymas ir uždengimas nuo tolimesnių smūgių į galvos sritį“. Be to, pats nukentėjusysis M. A. teisiamajame posėdyje parodė nejutęs, kad kas nors jam būtų stipriai užlipęs ant galvos. Apeliantas taip pat nurodo, kad nukentėjusiajam ant galvos lipo ir D. P., ir tik pastarasis nurodė matęs, kad jo, t. y. L. P., koja buvo ant nukentėjusiojo galvos, nors jie visi keturi tuo metu buvo toje pačioje vietoje.
Teismo posėdyje nuteistasis D. P. ir nuteistųjų gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti, prokuroras prašė skundus atmesti.
Nuteistųjų D. P., T. O., taip pat nuteistojo T. O. gynėjo advokato A. Koskaus apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies. Nuteistojo L. P. apeliacinis skundas atmestinas.
Dėl D. P. ir T. O. kaltės padarius BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikaltimo padarymo aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai D. P. ir T. O. pripažino kaltais padarius BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.
Žemesnės instancijos teismas
Kaip matyti iš nukentėjusiojo M. A. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu (šie parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme), pastarasis 2013 m. sausio 14 d., t. y. kitą dieną po įvykio, nurodė, kad jam sėdint ant galinės automobilio sėdynės, prie jo priėjęs T. O. paėmė jam iš rankų telefoną „Nokia 2610“, į kurį buvo įdėta TELE 2 pildyk SIM kortelė. Telefono vertė su SIM kortele – 50 Lt. Su T. O. priėjo dar du jaunuoliai, t. y. D. P. bei jo brolis, ir jie visi trys ištraukė jį (M. A.) iš automobilio. Telefonas jam nebuvo grąžintas (1 t. 15-18 b. l.). Papildomai apklausiamas 2013 m. sausio 31 d. M. A. taip pat nurodė, kad jam sėdint automobilyje, nuo P. mašinos pirmas pribėgo T. O. ir jam iš rankos ištraukė mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“ sidabrine klaviatūra, sakydamas, kad jis (M. A.) neskambinėtų (1 t. 19-21 b. l.). M. A. 2013 m. sausio 13 d. protokole – pareiškime taipogi nurodyta, kad jį sumušė trys iš matymo pažįstami vyriškiai ir atėmė mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“, padarydami 50 Lt žalą (1 t. 5 b. l.). Netikėti nukentėjusiojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nėra pagrindo – juos patvirtina kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai.
Apklausiamas kaip įtariamasis 2013 m. sausio 18 d. T. O. parodė (šie parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme), kad jis matė M. A. rankose telefoną, šį telefoną jam muštynių metu padavė D. P.. Telefoną jis įsidėjo į kišenę, jo M. A. nebeatidavė. Po to, nuvažiavus į (duomenys neskelbtini) gatvę, ir D. P. paprašius, jis telefoną atidavė pastarajam. D. P. telefoną numetė (1 t. 174-175 b. l.). Apklausiamas 2013 m. kovo 28 d. T. O. dar kartą patvirtino, kad jis matė M. A. rankose telefoną, kai muštynių metu D. P. jam šį telefoną padavė, jis iš karto suprato, kad telefonas M. A.. Šį telefoną jis įsidėjo į kišenę, o vėliau, nuvažiavus į (duomenys neskelbtini) gatvę, D. P. paprašius, šį telefoną atidavė pastarajam. D. P. telefoną numetė (1 t. 189-190 b. l., parodymai ištirti apylinkės teisme). Šiuos parodymus T. O. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu nurodydamas pastato sieną, kur D. P. numetė telefoną. Apžiūrėjus nurodytą vietą, prie rampos rasta telefono klaviatūra (1 t. 178-182 b. l.). Teisiamojo posėdžio metu T. O. patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, taip pat nurodė, kad jis telefono M. A. į kišenę nekišo, o nuvažiavus į (duomenys neskelbtini) gatvę, D. P., paprašęs duoti jam telefoną, metė jį į rampą. Telefono M. A. jie negrąžino (3 t. 88 b. l.). T. O. parodymus patvirtina ir nuteistojo L. P. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad nuvažiavus prie rampų, esančių (duomenys neskelbtini) gatvėje, jis vienu metu išgirdo kažką atsitrenkiant į sieną ir dūžtant. Suprato, kad buvo mestas telefonas, nes kažkas iš kartu buvusių asmenų pasakė, jog sudužo telefonas (2 t. 75-77 b. l., parodymai ištirti teisme). Teisiamojo posėdžio metu perskaičius nukentėjusiojo M. A. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pastarasis dar kartą patvirtino, kad T. O. ištraukė jam iš rankų telefoną (3 t. 90-91 b. l.).
Pagal BK 178 straipsnio 2 dalį atsako ir tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą. Šiame BK straipsnyje numatytos atvirosios vagystės esminis požymis, atskiriantis ją nuo slaptosios vagystės, yra kaltininko veiksmų atvirumas. Vagystė yra laikoma atvira tada, kai kaltininkas veikia viešai, esant savininkui ir kitiems asmenims, nesantiems atvirosios vagystės bendrininkais, suvokiantiems neteisėto turto pagrobimo faktą. Kaltininkas žino, kad šie asmenys supranta jo veiksmų pobūdį, tačiau to nepaiso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91/2013).
Susitarimas tarp bendrininkų bendrai padaryti nusikalstamą veiką nebūtinai privalo būti sudarytas iki nusikalstamos veikos darymo pradžios, tapti nusikalstamos veikos bendrininku susitariant su kitais nusikalstamos veikos padaryme dalyvaujančiais asmenimis galima iki to momento, kai nusikalstama veika yra baigta. Pažymėtina ir tai, kad susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali būti sudarytas tiek žodžiu, tiek konkrečia veika, reiškiančia prisijungimą prie kitų asmenų daromos nusikalstamos veikos, tiek kitais būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-209/2013).
Byloje nustatyta, kad T. O. atvirai ištraukė nukentėjusiajam M. A. iš rankų mobiliojo ryšio telefoną, kurį perdavė D. P., o pastarasis šį telefoną sudaužė. Taigi, nuteistųjų T. O. ir D. P. kaltė atvirai pagrobus svetimą turtą yra visiškai įrodyta ir jų veika teisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Atsakant į T. O. gynėjo advokato A. Koskaus skundo argumentą, kad T. O. telefoną nukentėjusiajam iš rankų ištraukė, jog šis „neskambinėtų“, atkreipiamas dėmesys, kad byloje surinktais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad telefonas M. A. nebuvo grąžintas, jį T. O. perdavė D. P., o pastarasis telefoną sudaužė. Taigi, T. O. ir D. P. bendrais veiksmais užvaldė M. A. mobiliojo ryšio telefoną, t. y. pagrobė svetimą turtą. Kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią, vagystė laikoma baigta. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, advokato A. Koskaus skundo argumentas, kad T. O. „momentinis telefono paėmimas nebuvo nukreiptas į jo, kaip materialaus turto pasisavinimą“, atmetamas kaip nepagrįstas.
Nors nukentėjusysis savo parodymus pakeitė nuteistųjų naudai, tvirtindamas, kad telefoną jis vėliau, išleistas iš ligoninės, rado savo striukės kišenėje, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, T. O. ir D. P. kaltės nepaneigia. Tai, kad jis neįdėjo telefono M. A. į striukės kišenę, savo skunde pažymėjo ir T. O.. Iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apeliantų kaltės klausimą, įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, todėl D. P. skundo teiginiai, kad teismas netinkamai vertino teisiamajame posėdyje duotus parodymus, turėjo išankstinę nuomonę, atmetami kaip nepagrįsti. Iš teismo nuosprendžio taip pat matyti, kad teismas motyvuotai nurodė, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus – atmeta. Teismo pastaba, kad nukentėjusysis po jo etapavimo kartu su kaltinamaisiais parodymus pakeitė pastarųjų naudai, D. P. ir T. O. kaltės padarius BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą nepaneigia. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad M. A. telefonas atsirado, t. y. kad jis nebuvo pagrobtas. D. P. prašymas kviesti į teismo posėdį ir kaip liudytojus apklausti policijos pareigūnus, etapavusius jį ir nukentėjusįjį į teismo posėdį, išspręstas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ir motyvuotai atmestas, nurodant, kad pareigūnus į teismo posėdį kviesti netikslinga, nes dėl praėjusio nemažo laiko tarpo jie gali nebeprisiminti konvojavimo aplinkybių. Nuteistojo T. O. kaltės nepaneigia ir jo skunde nurodyta aplinkybė, kad tarp jo ir M. A. nebuvo atlikta akistata. Kaip jau minėta, byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių T. O. kaltę padarius BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, todėl atlikti byloje akistatą nebuvo būtinybės. Kartu pastebėtina, kad akistatos darymas yra ikiteisminio tyrimo pareigūno ir prokuroro teisė, o ne pareiga.
Dėl nuteistiesiems D. P., T. O. ir L. P. paskirtų bausmių
BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Konkrečiu atveju teismas, atsižvelgdamas į minėtas turinčias reikšmės bausmei skirti aplinkybes, paskiria nuteistajam individualizuotą bausmę, siekiant įgyvendinti bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skirdamas bausmę nuteistajam D. P., teismas atsižvelgė į tai, kad jis anksčiau teistas (1 t. 136-141 b. l.), naujus nusikaltimus padarė neišnykus teistumui, yra baustas administracine tvarka (1 t. 150-152 b. l.). Nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad jis nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupėje, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė.
Kolegijos vertinimu, esant minėtoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad kitos rūšies bausmės nei terminuotas laisvės atėmimas D. P. nusikalstamiems polinkiams pakeisti nepakanka.
Iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad D. P. už nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams – yra mažesnė negu šio straipsnio dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis (vidurkis yra 3 metai 1 mėnuo 15 dienų), taigi, nėra per griežta.
Prašydamas sušvelninti bausmes, paskirtas už nusikaltimus, numatytus BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir BK 145 straipsnio 1 dalyje, D. P. nurodė, kad jis savo kaltę dėl šių nusikaltimų pripažino visiškai, be to, nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarymą išprovokavo pats nukentėjusysis. Apeliantas taip pat prašė atsižvelgti į tai, kad jis sutiko su sutrumpintu įrodymų tyrimu ir už BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyto nusikaltimo padarymą, pritaikius BK 64¹ straipsnį, jam paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu.
Pažymima, kad pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-259/2009).
Iš bylos medžiagos matyti, kad D. P., apklausiamas 2013 m. sausio 13 d., savo kaltės dėl pareikštų įtarimų nepripažino (1 t. 124-125 b. l.), apklausiamas 2013 m. sausio 18 d. ir 2013 m. sausio 24 d., D. P. savo kaltę pripažino iš dalies – patvirtino, kad jis sudavė smūgius M. A. ir nutempęs jį prie automobilio pasakė, kad jį pervažiuos, nors tokio tikslo iš tiesų neturėjo, tik norėjo M. A. pagąsdinti (1 t. 128-129, 130-131 b. l.). Tai, kad jis sudavė smūgius M. A. ir grasino jį pervažiuoti automobiliu, D. P. pripažino ir 2013 m. kovo 28 d. vykusios apklausos metu (1 t. 134-135 b. l.). Atkreipiamas dėmesys, kad nors savo skunde D. P. teigia, jog nukentėjusysis neturėjo pagrindo manyti, kad jo (D. P.) grasinimas suvažinėti M. A. nebuvo realus, tačiau ikiteisminio tyrimo metu D. P. nurodė, kad M. A. galėjo suprasti, jog jis ketina taip padaryti (1 t. 134-135 b. l.). Teisiamojo posėdžio metu D. P. taip pat parodė mušęs M. A. ir nutempęs jį prie priekinio automobilio rato. Taipogi nurodė, kad gailisi dėl tokių savo veiksmų (3 t. 87-88, 145 b. l.). Esant paminėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas nepagrįstai BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos aplinkybės nepripažino D. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Dėl to skundžiamas nuosprendis pakeistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimas šiuo atveju nėra pagrindas švelninti D. P. už nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte paskirtą bausmę, kuri yra mažesnė negu minėto straipsnio dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis (vidurkis – 2 metai 7 mėnesiai 15 dienų). Tačiau kolegija mano, kad D. P. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, pripažinimas yra pagrindas mažinti jam pagal BK 145 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai D. P. atsakomybę sunkinančia aplinkybe dėl visų nusikalstamų veikų pripažino tai, kad jis nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupėje – byloje neginčijamai nustatyta, kad nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, D. P. padarė vienas. Be to, nors teismas nurodė, kad skiria D. P. bausmes, artimas jų vidurkiams, tačiau akivaizdu, kad už BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką D. P. paskirta bausmė yra žymiai didesnė negu BK 145 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, t. y. D. P. paskirta laisvės atėmimo bausmė 1 metams 9 mėnesiams, nors šios bausmės vidurkis yra 1 metai 1 mėnuo 15 dienų. Todėl skundžiamas nuosprendis pakeistinas ir dėl neteisingai D. P. už minėtą nusikaltimą paskirtos bausmės.
Provokuojančiu elgesiu teismų praktikoje pripažįstamas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali pasireikšti įžeidimu, smurtu arba kitokiais tyčiniais veiksmais, nukreiptais tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis. Šiuo atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių D. P. teiginį, kad nukentėjusysis M. A. išprovokavo jį padaryti BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą nusikaltimą, todėl BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta aplinkybė nepripažintina D. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas papildytas nauju – 64¹ straipsniu (2013-07-02 įstatymo Nr. XII-499, redakcija, įsigaliojusi nuo 2013-07-13), kurio 1 dalyje numatyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu, o 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad nustatyta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas. Nors bylos duomenys patvirtina, kad D. P. prisipažino kaltu padaręs BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą nusikaltimą, tačiau akivaizdu, kad BK 64¹ straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų taikyti apeliantui minėto straipsnio nuostatas nagrinėjamoje byloje nėra: byloje nebuvo atliekamas sutrumpintas įrodymų tyrimas, byla nebuvo nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka, ji nebuvo baigta baudžiamuoju įsakymu. Taigi, apelianto prašymas taikyti BK 64¹ straipsnį ir jam pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirtą bausmę mažinti vienu trečdaliu negali būti tenkinamas.
Skirdamas bausme nuteistajam T. O., pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tai, kad jis anksčiau yra teistas (1 t. 191-196 b. l.), naujus nusikaltimus padarė neišnykus teistumui, baustas administracine tvarka (2 t. 8-9 b. l.), seniūnijoje nusiskundimų dėl T. O. elgesio negauta (2 t. 11 b. l.). T. O. atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad jis nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupėje, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė.
Motyvuojamoji dalis
Kolegija sprendžia, kad įvertinęs minėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus T. O. už padarytas nusikalstamas veikas laisvės atėmimo bausmes.
Apeliuodamas į švelnesnę bausmę, paskirtą jam už nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, T. O. prašė atsižvelgti į tai, kad jis kaltu dėl šios nusikalstamos veikos padarymo prisipažino visiškai, gailėjosi nusikaltęs, nukentėjusiojo atsiprašė, žalą, padarytą savo veiksmais – 500 Lt nukentėjusiajam atlygino, nukentėjusiajam suteikė pagalbą, taip pat prašė atsižvelgti į jo, kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą bei rūšį, į tai, kad įtakos nusikalstamos veikos padarymui turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys. Atsižvelgti į minėtas aplinkybes, taip pat aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 3 punkte, pripažinti T. O. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir šiuo pagrindu sumažinti pastarajam paskirtą bausmę savo skundu prašė ir nuteistojo gynėjas advokatas A. Koskus.
Kaip matyti iš T. O. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, pastarasis nurodė esmines nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, padarymo aplinkybes (1 t. 174-175, 189-190 b. l., 3 t. 88 b. l.), todėl kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos aplinkybės nepripažino T. O. atsakomybę dėl minėtos nusikalstamos veikos padarymo lengvinančia aplinkybe.
Bylos duomenys taip pat liudija, kad nukentėjusysis M. A. ikiteisminio tyrimo metu buvo pareiškęs civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo (1 t. 23 b. l.), tačiau 2013 m. kovo 27 d. pareiškime nurodė, kad T. O. veiksmais jam padarytą žalą atlygino pastarojo mama, jis T. O. pretenzijų neturi ir neturės, jam atleido, civilinio ieškinio nereiškia (1 t. 25 b. l.), teisiamajame posėdyje taip pat nurodė, kad žalą atlygino T. O. mama ir civilinio ieškinio atsisakė (3 t. 141 b. l.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino T. O. atsakomybę lengvinančia aplinkybe dėl abiejų nusikalstamų veikų, už kurias jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Taigi, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas ir dėl nepagrįstai nuteistojo T. O. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nepripažinimo (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Duomenų, patvirtinančių nuteistojo T. O. ir jo gynėjo skundų argumentus, kad T. O. suteikė pagalbą nukentėjusiajam, taip pat, kad nukentėjusysis M. A. išprovokavo jį padaryti nusikalstamas veikas, byloje nėra, todėl nuteistojo T. O. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažinti ir BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte bei 6 punkte numatytas aplinkybes, nėra teisinio pagrindo. Byloje nustatyta, kad T. O. nusikalstamas veikas padarė veikdamas bendrininkų grupėje, kaip bendravykdytojas, jis veikė aktyviais veiksmais, ir tai nėra pagrindas švelninti bausmę.
Teisėjų kolegija, įvertinusi visas paminėtas reikšmingas bausmės T. O. skyrimo aplinkybes, mano, kad yra pagrindas švelninti pastarajam už nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte paskirtą bausmę, tačiau nėra pagrindo švelninti bausmę, paskirtą už nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, nes už jį paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams – yra žymiai mažesnė, negu šio straipsnio dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, kuris yra 3 metai 1 mėnuo 15 dienų, taigi, yra pakankamai švelni.
Kadangi bylos duomenys liudija, jog nusikaltimus, už kuriuos yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, T. O. padarė neatlikęs jam Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 18 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės, lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos laikotarpiu, jam nauju ir minėtu ankstesniu nuosprendžiais paskirtos bausmės subendrintinos jas iš dalies sudedant (BK 64 straipsnio 1 dalis, 3 dalis).
Skirdamas bausmę nuteistajam L. P., teismas atsižvelgė į tai, kad jis anksčiau yra teistas (2 t. 78-87 b. l.), naują nusikaltimą padarė neišnykus teistumui, lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos laikotarpiu, yra baustas administracine tvarka (2 t. 88-89 b. l.), jo atžvilgiu atliekamas dar vienas ikiteisminis tyrimas (2 t. 120 b. l.), seniūnijoje nusiskundimų dėl L. P. elgesio negauta (2 t. 122 b. l.), probacijos tarnybos charakterizuojamas neigiamai (2 t. 124 b. l.). Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad L. P. prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs, ir šią aplinkybę pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dar kartą šią aplinkybę pripažinti L. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe nėra pagrindo. Nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pagrįstai pripažino tai, kad nusikaltimą jis padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Esant išdėstytoms aplinkybėms, sprendžiama, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus L. P. už padarytą nusikalstamą veiką laisvės atėmimo bausmę. Iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad apeliantui už nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams – yra mažesnė negu šio straipsnio dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis (vidurkis yra 2 metai 7 mėnesiai 15 dienų), todėl teigti, kad ši bausmė per griežta nėra jokio pagrindo. Kadangi nusikaltimą, už kurį yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, L. P. padarė lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos laikotarpiu, neatlikęs 11 mėnesių 26 dienų iš jam Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės (2 t. 86, 118-119 b. l.), teismas pagrįstai minėtu ankstesniu ir nauju nuosprendžiais L. P. paskirtas bausmes subendrino vadovaudamasis BK 64 straipsniu, dalinio bausmių sudėjimo būdu (BK 64 straipsnio 1 dalis, 3 dalis), prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėdamas tik 6 mėnesius iš likusios neatliktos bausmės dalies.
Apelianto teiginį, kad jis nukentėjusiajam M. A. buvo užlipęs ant galvos, tačiau šis jo veiksmas nukentėjusiajam sveikatos sutrikdyti negalėjo, nes tai buvo tik „galvos prilaikymas ir uždengimas nuo tolimesnių smūgių į galvos sritį“, teisėjų kolegija vertina kaip visiškai nesuprantamą ir nesudarantį pagrindo švelninti bausmę, juo labiau, kad tame pačiame skunde L. P. pažymėjo, jog jis savo kaltę pripažino visiškai ir neginčija, kad yra „toks pat kaltinamasis“ kaip kiti, t. y. D. P., E. P. ir T. O.. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje T. O. nurodė, kad jis kojomis užlipo M. A. ant galvos (2 t. 75-77 b. l., šie parodymai ištirti apylinkės teisme, 3 t. 89-90 b. l.).
Kaip jau minėta, skundu apeliantas prašė taikyti BK 64¹ straipsnį, BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalį, ir paskirti jam kuo švelnesnę bausmę. Šie apelianto prašymai netenkintini. Dar kartą pažymima, kad BK 64¹ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu, o 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad nustatyta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas. Kadangi šiuo atveju byloje nebuvo atliekamas sutrumpintas įrodymų tyrimas, byla nebuvo nagrinėjama pagreitinto proceso tvarka, ji nebuvo baigta baudžiamuoju įsakymu, taikyti minėto straipsnio nuostatas atsižvelgiant vien į tai, kad nuteistasis prisipažino kaltu padaręs nusikaltimą, nėra teisinio pagrindo.
Kolegija pažymi, kad BK 75 straipsnio nuostatos leidžia teismui atidėti bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams, tačiau bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik tada, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi išnagrinėti visas aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe. Teismas savo išvadą turi formuluoti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.
Teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau išdėstytas aplinkybes, taip pat tai, kad L. P. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas aštuntą kartą, be to, kaip jau minėta, nusikalto lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos metu, jo atžvilgiu atliekamas dar vienas ikiteisminis tyrimas, sprendžia, kad nėra pagrindo manyti, jog apeliantas laikysis įstatymų ir nebenusikals. Kolegijos įsitikinimu, nuteistajam paskirtos bausmės atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Priešingas sprendimas prisidėtų prie nebaudžiamumo už padarytas nusikalstamas veikas jausmo susiformavimo.
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam L. P. paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinkanti BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, nėra aiškiai per griežta, ir ją švelninti nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu, 3 punktu, 331 straipsniu,
nusprendž i a:
Pakeisti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nuosprendį.
Pripažinti D. P. atsakomybę lengvinančia aplinkybe dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje, tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytas veikas ir nuoširdžiai gailisi.
Panaikinti D. P. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje, jis padarė bendrininkų grupėje.
D. P. už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje, paskirtą bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams sumažinti iki laisvės atėmimo 1 (vieneriems) metams 1 (vienam) mėnesiui.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, D. P. už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje, paskirtą bausmę, ir Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nuosprendžiu už nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje, paskirtas bausmes subendrinti jas iš dalies sudedant ir galutinę subendrintą bausmę D. P. paskirti laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.
Pripažinti T. O. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytas veikas ir nuoširdžiai gailisi bei savo noru atlygino padarytą žalą.
T. O. už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, paskirtą bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams sumažinti iki laisvės atėmimo 1 (vieneriems) metams 10 (dešimčiai) mėnesių.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, T. O. už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, paskirtą bausmę, ir Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nuosprendžiu už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje, paskirtą bausmę subendrinti šias bausmes iš dalies sudedant ir subendrintą bausmę T. O. paskirti laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, T. O. paskirtą bausmę subendrinti su Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 18 d. nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės dalimi ir galutinę subendrintą bausmę T. O. paskirti laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams 2 (dviem) mėnesiams.
Nuteistojo L. P. apeliacinį skundą atmesti.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.