- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-16
- Bylos Nr.
- 2K-209/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-45-1-00071-2010-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalia Bajerčiūtė (pirm.), Vytautas Masiokas, Gintaras Goda (pran.)
- Nuteistasis
- Ž. Ž.
- Advokatai
- Žygimantas Rutkauskas
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Vytauto Masioko ir pranešėjo Gintaro Godos,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. Ž. gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendžiu Ž. Ž. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 6 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, nesant jo veiksmuose BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties.
Skundžiamu Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu Ž. Ž. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant jį iki 2013 m. vasario 12 d. atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą. Iš Ž. Ž. turtinei žalai atlyginti priteista 3562,18 Lt AB „A“.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo G. Godos pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Ž. Ž. nuteistas už tai, kad jis 2010 m. sausio 13 d., apie 22.15 val., leisdamas įvažiuoti ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims automobiliu į saugomą AB „A“ teritoriją, esančią Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), ir uždarydamas teritorijoje paleistus šunis į voljerą, kad minėti asmenys saugiai jaustųsi, sudarė jiems sąlygas įsibrauti į bendrovės metalo ruošinių gamybos cechą, o nenustatytiems asmenims sugrįžus po nusikalstamos veikos padarymo, saugodamas juos, leido ištrinti vaizdo kamerų įrašą ir taip padėjo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims įsibrauti į patalpą - AB „A“ montavimo firmos Panevėžyje metalo ruošinių gamybos cechą, iš kur nenustatyti asmenys pagrobė AB „A“ 50 metrų kampuočių, 2 vienetus juodo plieno lakštų, kurių bendra vertė 3562,18 Lt.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistojo Ž. Ž. gynėjas Ž. Rutkauskas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nuosprendį ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendį.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant byloje surinktus įrodymus nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o nuosprendis nebuvo pagrįstas įrodymais, kurie įvertinti pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies taisykles, todėl teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 331 straipsnio 2 dalį. Pripažindamas Ž. Ž. kaltu, apeliacinės instancijos teismas nurodė faktines bylos aplinkybes, padarydamas iš jų išvadą, kad jos negali būti vertinamos kitaip, kaip Ž. Ž. bendrininkavimas su nusikalstamą veiką darančiais asmenimis. Gynėjo teigimu, tokia išvada nepagrįsta, nes apeliacinės instancijos teismas neįvertino bylos duomenų, kad Ž. Ž. įleido asmenis į bendrovės teritoriją, manydamas, jog jie su įmonės vadovų žinia tik ketina pasinaudoti bendrovės darbo įrankiais; jis iš matymo pažinojo vieną iš nenustatytų asmenų, kaip buvusį bendrovės darbuotoją; nenustatyti asmenys patys atsirakino cechą, nors raktą nuo jo galėjo turėti tik cecho brigados grandininkas ar brigadininkas, ir jį patikino, kad tik ketina susivirinti detales; jis matė, kaip jie į bendrovės teritoriją įvežė metalines detales, kaip ceche dirbo suvirinimo aparatas, kaip asmenys iš bendrovės teritorijos išsivežė tik suvirintą krosnį. Jokių objektyvių duomenų, kad Ž. Ž. veikė kaip padėjėjas ir buvo susitaręs su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis pagrobti AB „A“ priklausantį turtą, nebuvo gauta nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teisme metu. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas išvadą dėl byloje pagrobto turto ir jo vertės padarė skirtingai nei pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje surinktus įrodymus dėl šių aplinkybių. Nors teismas ir nurodė, kodėl kitaip nei pirmosios instancijos teismas vertina dalį kaltinimą pagrindžiančių bylos duomenų, tačiau neišdėstė, kodėl laiko kitus kaltinimą pagrindžiančius duomenis patikimais. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pažeidė nuosprendžio surašymo taisykles, nebeliko pagrindo teigti, kad teismo išvados, kuriomis Ž. Ž. pripažintas kaltu, yra padarytos įvertinus visus byloje surinktus įrodymus, todėl pagrįstos ir teisingos.
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas Ž. Ž. kaltu, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį būtinas bendrininkavimo požymis yra susitarimas tarp bendrininkų padaryti nusikalstamą veiką, o iš BK 24 straipsnio 6 dalies, 26 straipsnio 1 dalies išplaukia, kad bendrininkai turi veikti tyčia, t. y. suvokti, kad kėsinasi į tą patį objektą, suprasti ir kitus bendrai daromos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Dėl to, pripažindamas Ž. Ž. kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, apeliacinės instancijos teismas turėjo nustatyti, kad jis susitarė su ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis pagrobti AB „A“ priklausantį turtą arba bent nustatyti, kad jis suvokė, jog šie asmenys pateko į AB „A“ teritoriją, siekdami užvaldyti svetimą turtą, ir norėdamas jiems padėti jis atrakino teritorijos vartus, uždarė į voljerus šunis, tačiau tai patvirtinančių duomenų byloje nėra. Priešingai, byloje yra duomenų, kurie rodo, kad Ž. Ž. tik suklydo vertindamas nenustatytų asmenų atvykimo į bendrovės teritoriją tikslą, jų veiklą bendrovės ceche ir išvykimo aplinkybes. Dėl to nenustatyta, kad jis suvokė, jog įleidžia į bendrovės teritoriją asmenis, kurie kėsinasi pagrobti bendrovei priklausantį turtą, jog jis su jais bendrininkauja padėdamas padaryti nusikalstamą veiką, t. y. nenustatyta jo tiesioginė tyčia padaryti nusikalstamą veiką. Gynėjo nuomone, Ž. Ž. veika, kai jis, būdamas atsakingas už materialinių vertybių, patalpų, įmonės teritorijos saugumą, be leidimo įleido į įmonės teritoriją pašalinius asmenis ir jų transporto priemonę, vertintina tik kaip sargo pareiginių nuostatų nesilaikymas, todėl už šią veiką jam turėtų kilti drausminė ar civilinė, tačiau ne baudžiamoji atsakomybė.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo Ž. Ž. gynėjo kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 331 straipsnio 2 dalies taikymo
Kasatorius nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo bylą, nes neatsižvelgė į faktines bylos aplinkybes, suteikiančias pagrindą išvadai, jog Ž. Ž. tik suklydo vertindamas nepažįstamų asmenų atvykimo į įmonės teritoriją tikslą. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismui kasatoriaus nurodomos bylos aplinkybės buvo žinomos. Atmesdamas gynybos versiją apie klaidą, teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad Ž. Ž. nepažino asmens, kurį apibūdino kaip buvusį AB „A“ darbuotoją, nors jam buvo parodyti atpažinti visi anksčiau įmonėje dirbę asmenys, taip pat į tai, kad jis, neturėdamas nurodymo iš įmonės vadovybės, nakties metu į įmonės teritoriją įleido nepažįstamus asmenis, uždarė į voljerus šunis, leido šiems asmenims ištrinti įvykius saugomoje teritorijoje fiksuojantį vaizdo įrašą, paėmė iš jų už tai pinigus. Teismas įvertino ir tai, kad Ž. Ž. aiškinimas, jog atvykę nepažįstami asmenys atsivežė metalines detales ir išsivežė tik suvirintą krosnį, aiškiai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, iš kurių matyti, kad jau kitos dienos rytą vagystė buvo pastebėta ir ceche nustatytas įvairių metalo ruošinių trūkumas.
Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje neišdėstė įrodymų, kuriais remdamasis padarė išvadą dėl įvykio metu pagrobto turto ir jo vertės, nenurodė įrodymų vertinimo motyvų. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad padarydamas šią išvadą teismas atsižvelgė į įrodymų visumą, kurią sudaro liudytojų S. M., R. Č., V. N. parodymai ir juos iš dalies patvirtinantys liudytojo A. L. parodymai bei kiti byloje surinkti įrodymai. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismo išvados apie reikšmingas bylos aplinkybes nėra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais įrodymais, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašytas nesilaikant įstatymo reikalavimų, t. y. padaryta esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 331 straipsnio 2 dalies pažeidimų.
Dėl BK 24 straipsnio 6 dalies ir 178 straipsnio 2 dalies taikymo
Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas Ž. Ž. kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Susitarimas tarp bendrininkų bendrai padaryti nusikalstamą veiką nebūtinai privalo būti sudarytas iki nusikalstamos veikos darymo pradžios, tapti nusikalstamos veikos bendrininku susitariant su kitais nusikalstamos veikos padaryme dalyvaujančiais asmenimis galima iki to momento, kai nusikalstama veika yra baigta. Pažymėtina ir tai, kad susitarimas padaryti nusikalstamą veiką gali būti sudarytas tiek žodžiu, tiek konkrečia veika, reiškiančia prisijungimą prie kitų asmenų daromos nusikalstamos veikos, tiek kitais būdais. Byloje nustatyta, kad Ž. Ž., būdamas sargu, įleido nepažįstamus asmenis į jo saugomą įmonės teritoriją, uždarė į voljerus šunis, leido šiems asmenims patekti į metalo ruošinių cechą, ištrinti įvykius saugomoje teritorijoje fiksuojantį vaizdo įrašą ir paėmė iš šių asmenų už šiuos veiksmus pinigus bei leido jiems išvykti iš įmonės teritorijos vežant AB „A“ priklausantį turtą, kuris savo išvaizda iš esmės skiriasi nuo krosnies. Nustatytos bylos aplinkybės, o ypač tai, kad Ž. Ž. leido nepažįstamiems asmenims ištrinti vaizdo įrašą, gavo iš jų už tai pinigus, sudarė jiems sąlygas sėkmingai pasišalinti iš saugomos įmonės teritorijos vežant įmonei priklausantį turtą, rodo, kad Ž. Ž. aiškiai suprato nepažįstamų asmenų veikos turinį, prisijungė prie šios veikos ir norėjo kartu su jais veikti darant nusikalstamą veiką.
Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis, neperžengiant kasacinio skundo ribų, yra teisėtas ir pagrįstas, o kasacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo Ž. Ž. gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko kasacinį skundą atmesti.