- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-02-25
- Bylos Nr.
- e2A-126-259/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-05896-2019-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Žibas, Raimondas Buzelis, Izolda Nėnienė
- Atsakovas
- J. Š.
- Ieškovas
- A. Š.
- Kategorijos
- 2.1.2.4.1.4Apsimestinis sandoris
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Buzelio, Izoldos Nėnienės, Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. Š. ieškinį atsakovei J. Š. dėl sutarties pripažinimo apsimestine ir teisinių padarinių taikymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, T. P., Kauno m. 16-ojo notarų biuro notarė Renata Krūvelytė.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė A. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame suformulavo reikalavimus pripažinti 2010-09-02 pirkimo - pardavimo sutartį, notarinio reg. Nr. RK-3420, apsimestiniu sandoriu ir taikyti šiuos teisinius padarinius: pripažinti, kad 2010-09-02 pirkimo - pardavimo sutartį, notarinio reg. Nr. RK-3420, su pardavėju T. P. sudaręs pirkėjas yra ne atsakovė J. Š., o ieškovė A. Š. ir S. Š. ir kad A. Š. bei S. Š. pagal 2010-09-02 pirkimo - pardavimo sutartį iš pardavėjo T. P., įgijo butą, unik. Nr. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise šiomis dalimis: A. Š. – 78/133 dalį, o S. Š. –55/133 dalį minėto buto; priteisti bylinėjimosi išlaidas (1 t., e. b. l. 1-6). Nurodė, kad ieškovė A. Š. ir jos močiutė S. Š. (mirė (duomenys neskelbtini)), per atstovę, atstovavimo fakto neatkleidusią pardavėjui T. P., J. Š. (ieškovės motiną) 2010-09-02 pirkimo - pardavimo sutartimi, nusipirko butą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovė savo lėšomis sumokėjo 22 590,36 Eur (78 000,00 Lt), o močiutė S. Š. savo lėšomis prisidėjo 15 929,10 Eur (55 000,00 Lt) ir tokiu būdu ieškovė bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo 78/133 dalį, o S. Š.– 55/133 dalį buto. S. Š. buvo garbaus amžiaus, gyveno Kauno m. savivaldybės suteiktame socialiniame būste, kuris buvo blogos būklės, be patogumų. Ieškovė su močiute nusprendė pirkti bendrą butą, tačiau močiutė savo dalies asmeninės nuosavybės teise neformino, bijodama prarasti socialinį būstą, be to, siekė, kad visas perkamas butas nuosavybės teise priklausytų ieškovei (anūkei), dėl ko padovanojo jai 55 000 Lt, o 2018-01-16 testamentu paliko ieškovei visą savo turtą. Ieškovė nuolat dirbdavo užsienyje ir jai buvo sudėtinga tvarkyti buto pirkimo dokumentus. Ieškovė ir močiutė pasitikėjo atsakove J. Š. ir susitarė, jog pardavėjui neatskleis atstovavimo fakto, J. Š., nupirkusi butą, jį įregistruos savo vardu, o vėliau, kai to prireiks, perregistruos nuosavybės teises į butą ieškovės vardu. Atsakovė J. Š. savo lėšų nurodytam butui įsigyti neturėjo. Ieškovė pinigus butui uždirbo D. Britanijoje. Po sutarties sudarymo ieškovė ir S. Š. atsikraustė gyventi į butą, esantį (duomenys neskelbtini). Šiame bute atsakovė negyveno, gyveno kitame bute su gyvenimo draugu. Išsiskyrusi su draugu, atsakovė pasiprašė leisti jai gyventi ieškovės su S. Š. įsigytame bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Ieškovė sutiko. (duomenys neskelbtini) gimus antram vaikui, ieškovė panoro grįžti ir įregistruoti nuosavybės teisę į butą savo vardu, kaip ir buvo sutarusios su atsakove prieš sudarant buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau atsakovė nesutiko, kategoriškai atsisako butą grąžinti ieškovei. Močiutė S. Š., kol buvo gyva, nenorėjo pyktis su dukra (atsakove), todėl perleidimo ieškovei klausimas taip ir nebuvo išspręstas. Mirus S. Š., ieškovei taip ir nepavyko susitarti su atsakove dėl geranoriško buto perrašymo, todėl ieškovė priversta kreiptis į teismą. Buto pirkimo–pardavimo sandoris yra apsimestinis sandoris, šiuo atveju realiai veikė tikrosios sandorio šalys ieškovė ir S. Š., atsakovė realiai nebuvo buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sandorio šalis. Ieškovė prašo pirkimo–pardavimo sandorį pripažinti apsimestiniu ir taikyti iš to išplaukiančius padarinius.
Atsiliepimas
2. Atsakovė J. Š. atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas (1 t., e. b. l. 68-72). Nurodė, kad ieškovės išdėstytos faktinės aplinkybės neįrodo buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo, apsimestinumo, nes įrodinėjant sudaryto sandorio apsimestinumą, reikia įrodyti, kad šalys iš tikrųjų siekė kito nei ginčijamame sandoryje nurodyto teisinio tikslo. Tuo tarpu buvo siekiama įsigyti butą esantį, (duomenys neskelbtini). Ieškovė nenurodė ir neįrodinėjo priežasčių, dėl kurių atsakovei būtų buvę naudinga sudaryti apsimestinį sandorį, o ieškovės nurodomos aplinkybės, kodėl butas nebuvo perkamas nei jos, nei jos senelės vardu yra nelogiškos ir prieštaringos. Ieškovė nurodo, jog kitą butą nuspręsta įsigyti dėl prastų S. Š. gyvenimo sąlygų socialiniame bute, kuriame ji gyveno, tačiau tuo pačiu ieškovė nurodo, kad S. Š. nenorėjo prarasti socialinio būsto. Akivaizdu, jog nurodomos priežastys yra nelogiškos, nes jeigu butas, priklausęs Kauno miesto savivaldybei, buvo avarinės būklės, kuriame S. Š. dėl savo garbaus amžiaus ir sveikatos būklės negalėjo gyventi, tai joks vidutiniškai protingas, atidus ir rūpestingas asmuo nebūtų organizavęs apsimestinio sandorio sudarymo schemos vien tam, kad išsaugoti galimybę naudotis avarinės būklės būstu. Nepagrįstas ir ieškovės teiginys, kad tvarkyti buto pirkimo klausimus ieškovei gyvenant užsienyje buvo sudėtinga, nes ieškovei būnant pakankamai teisiškai išprususiai buvo žinoma galimybė atsakovei išduoti įgaliojimą dėl ieškovės interesų atstovavimo buto pirkimo metu. Jeigu iš tiesų būtų buvęs tikrasis ieškovės ketinimas butą įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, ieškovė minėtą siekį be jokių trikdžių galėjo įgyvendinti 2010-09-02, nes pati buvo notarų biure buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu. Iš tiesų, 55 000 Lt, kurie sumokėti S. Š. vardu, buvo S. Š. dovana savo dukrai (atsakovei). Šalys visada sutarė ir jas siejo geri artimos giminystės ryšiais grįsti santykiai, todėl S. Š. nuo seno buvo nurodžiusi, jog padės dukrai įsigyti gyvenamą būstą. Iki pat savo mirties (duomenys neskelbtini), t.y. beveik aštuonerius metus S. Š. jokių pretenzijų dėl panaudotos 55 000 Lt sumos atsakovei nereiškė, nes jų neturėjo, o atsakovei šią pinigų sumą buvo gera valia padovanojusi. Be to, ieškovė tyčia nutyli svarbią faktinę aplinkybę – antrąją susitarimo dalį, kurios pagrindu ji pati sumokėjo 78 000 Lt, padėdama atsakovei pilnai atsiskaityti su perkamo buto savininku, t. y., kad 2017 m. birželio 22 d. atsakovė padovanojo ieškovei ir jos nepilnamečiam sūnui A. Š. butą/patalpą-butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), su priklausiniu – 10/100 dalių pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei 122 /1512 dalimi žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šis turtas buvo padovanotas ieškovei mainais už 2010-2011 metais sumokėtą dalį buto kainos. Taigi, akivaizdu, jog šalys niekada nesitarė, jog buto įsigijimas atsakovės vardu yra apsimestinis sandoris – šis turtas nuo pat pradžių buvo perkamas atsakovės nuosavybėn, tik ieškovė, būdama artimu šeimos nariu, prisidėjo prie jo pirkimo 78 000 Lt pinigų suma, dėl ko 2017 metais atsakovė jai padovanojo butą su dalimi žemės sklypo ir ūkinio pastato. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad atsakovė iš pradžių negyveno bute, nes po 2010-09-02 sutarties sudarymo, bute apsigyveno ir jame iki šiol gyvena tik atsakovė. Būtent ji sudarė sutartis su komunalines paslaugas teikiančiomis bendrovėmis, būtent ji visuomet mokėjo mokesčius už teikiamas komunalines paslaugas, taigi, butą valdė ir juo naudojosi kaip tikroji jo savininkė. S. Š. iš pradžių gyveno Kauno miesto savivaldybei priklausančiame bute, adresu (duomenys neskelbtini), kuriame grįždama iš darbo Londone taip pat apsistodavo ieškovė, vėliau, 2014 m. liepos 25 d. šio buto pagrindine nuomininke tapo ieškovė, o 2014 m. lapkričio 27 d. savivaldybės tarybos sprendimu pripažinus gyvenamąsias patalpas netinkamomis gyventi, ieškovei su šeimos nariais buvo suteiktas Kauno miesto savivaldybei priklausantis butas, adresu (duomenys neskelbtini). Būtent jame iki 2017 m. birželio 22 d., kuomet atsakovė padovanojo butą, adresu (duomenys neskelbtini), gyveno ieškovė bei jos nepilnamečiai vaikai, jame iki mirties gyveno ir S. Š..
3. Trečiasis asmuo T. P. atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį tenkinti teismo nuožiūra (1 t., e. b. l. 64-65). Nurodė, kad jam nėra žinomos jokios ieškinyje nurodytos faktinės aplinkybės dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo. Apžiūrėti trečiojo asmens parduodamo buto buvo atvykusios tiek ieškovė, tiek atsakovė. Pas notarą sudarant sutartį dalyvavo taip pat tiek ieškovė, tiek atsakovė. Tikrųjų savo tikslų ir ketinimų nei ieškovė, nei atsakovė neatskleidė. Pinigus mokėjo ieškovė A. Š., sutartį su trečiuoju asmeniu sudarė tik J. Š.. Tokio elgesio priežasčių trečiasis asmuo paaiškinti neprašė, jam buvo svarbiausia, jog už butą būtų sumokėta pagal sutartį, kas ir buvo padaryta.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2020 m. spalio 12 d. sprendimu tenkino ieškovės A. Š. ieškinį, pripažino apsimestiniu sandoriu 2010 m. rugsėjo 2 d. pirkimo-pardavimo sutartį (notarinio reg. Nr. RK-3420), sudarytą tarp J. Š., kaip pirkėjos, ir T. P., kaip pardavėjo, dėl sandorio šalių A. Š. ir S. Š. (mirė (duomenys neskelbtini)), pripažinti 2010 m. rugsėjo 2 d. pirkimo-pardavimo sutarties (notarinio reg. Nr. RK-3420) šalimis pardavėją – T. P., pirkėjas - A. Š. ir S. Š., pripažino, kad A. Š. ir S. Š. pagal 2010-09-02 pirkimo – pardavimo sutartį, (notarinio reg. Nr. RK-3420), iš pardavėjo T. P. įgijo butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise tokiomis dalimis: A. Š. - 78/133 dalį, o S. Š. – 55/133 dalį, priteisė ieškovei A. Š. iš atsakovės J. Š. 1 200 Eur bylinėjimosi išlaidų, priteisė valstybei iš atsakovės J. Š. 270 Eur ir 17,62 Eur pašto išlaidų (3 t., e. b. l. 24-29).
5. Teismas nustatė, kad 2010 m. rugpjūčio 24 d. pardavėjas T. P. ir pirkėja J. Š. sudarė rašytinę avansinio mokėjimo sutartį, kuria pardavėjui sumokėjo 2 000 litų avansą, pardavėjas įsipareigojo išsikraustyti su manta iki 2010-10-15, o pirkėja įsipareigojo sumokėti pinigus: 88 000 litų iki 2010-09-02, 45 000 litų – iki 2011-10-15. 2010 m. rugsėjo 2 d. Kauno m. 16-ajame notarų biure T. P. ir atsakovė J. Š. sudarė pirkimo - pardavimo sutartį (notarinio reg. Nr. RK-3420). Šia sutartimi atsakovė J. Š. asmeninės nuosavybės teise už 80 000 litų įsigijo 44,88 kv. m. butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini). Šalių susitarimu visa buto kaina sumokėta tokia tvarka: 35 000 litų pardavėjas gavo iš pirkėjos grynais prieš sutarties pasirašymą (5.1 punktas); likusią 45 000 litų sumą pirkėja liko skolinga pardavėjui ir įsipareigojo sumokėti iki 2011 m. spalio 15 d. Mokėjimo nurodymai patvirtina, jog pinigus už perkamą butą mokėjo A. Š., o ne atsakovė J. Š., tokia tvarka: 2010-09-01 sumokėjo pardavėjui T. P. 2 000 Lt ir 33 000 Lt, o J. G. – 53 000 Lt; 2010-10-13 sumokėjo T. P. 10 000 Lt; 2011-02-24 – 29 000 Lt; 2011-05-12 – 1 600 Lt; 2011-09-08 – 3 400 Lt; 2011-10-03 – 1 000 Lt. Aplinkybę, jog su pardavėju buvo visiškai atsiskaityta, patvirtina T. P. 2011-10-07 pakvitavimas.
6. Teismas taip pat nustatė, kad 2010 m. rugpjūčio 31 d. S. Š. sudarė rašytinę Pinigų dovanojimo sutartį su sąlyga. Šia sutartimi S. Š. dovanojo savo anūkei A. Š. 55 000 litus buto (duomenys neskelbtini), įsigijimui, su įpareigojimu pinigus pervesti į J. G. ir T. P. asmenines sąskaitas (sutarties 1.1 p.). Teismas pažymėjo, kad tokios dovanojimo su sąlyga sutarties sudarymą numato CK 6.467 straipsnio 1 dalis. Dovanotoja pareiškė ir garantavo, jog ji yra pinigų savininkė ir teisės į šį turtą nesuvaržytos (2 p.), o nuosavybės teisės be išlygų ar išimčių visiškai ir galutinai pereina apdovanotajam nuo sutarties pasirašymo momento (3 p.). Sutartį pasirašė S. Š. ir A. Š.. Teismas konstatavo, kad ši sutartis atitinka rašytiniam sandoriui keliamus turinio ir formos reikalavimams, nes buvo sudaryta rašytinė pinigų dovanojimo sutartis tarp privačių asmenų, šeimos narių, ji yra įvykdyta, pinigai pervesti tretiesiems asmenims, butas perduotas atsakovei ir įregistruotas VĮ „Registrų centras“ (CK 1.73 straipsnio 2 dalis, 1.76 straipsnio 1 dalis).
7. Teismas pažymėjo, kad apsimestinio sandorio negaliojimas reglamentuojamas CK 1.87 straipsnio normų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje ne kartą pažymėta, kad sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, yra apsimestinis. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinimas sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui - tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009). Pareiga įrodyti aplinkybę, kad faktiškai sandorį sudarė kitas asmuo nei tas, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai - juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011). Nagrinėjamu atveju esminė įrodinėtina aplinkybė yra tai, kas buvo faktinis pirkėjas pagal ginčijamą pirkimo-pardavimo sutartį, ar nekilnojamo turto pirkimo-pardavimo sutartyje kaip pirkėjas nurodyta atsakovė J. Š. sutampa su faktiškai butą įgijusiais, už jį mokėjusiais ir faktiškai butą naudojusiais asmenimis (CK 6.305 straipsnis).
8. Teismas pažymėjo, kad šalių procesinių dokumentų turinys ir jų paaiškinimų 2019 m. lapkričio 26 d. teismo posėdyje visuma duoda pagrindą išvadai, jog ieškovės A. Š., močiutės S. Š. ir atsakovės J. Š. santykiai iki ginčijamos sutarties sudarymo buvo geri, grįsti tarpusavio pasitikėjimu. Santykiai pasikeitė, ieškovei pareikalavus perregistruoti butą ieškovės vardu. S. Š. ieškovei 2014-01-28 ir 2018-01-16 išdavė du įgaliojimus, patvirtintus notaro kontoroje, atstovauti jos interesus. Iš šių įgaliojimų matyti, kad S. Š. pagalbos įvairiais klausimais, įskaitant atsakingiausius, tikėjosi ir ją gaudavo iš ieškovės, o ne iš atsakovės. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad liudytoja B. K. patvirtino, jog ieškovė pirko butą dar gyvendama Anglijoje, kad galėtų gyventi viename bute su močiute ir savo vaiku, ką ir padarė nupirkus butą. Ieškovė A. Š., ieškovė bute gyveno iki 2017 m. balandžio mėn. Atsakovė gyveno šalia, kitame kieme, pas draugą, lankydavosi pas S. Š., lankydavo savo anūką, kartais nakvodavo. Atsakovė atsikraustė į butą (duomenys neskelbtini) po savo draugo mirties. Nors visos sutartys už komunalines paslaugas buvo sudarytos su atsakove J. Š., tačiau mokesčius už komunalines paslaugas, elektrą, kitus mokesčius mokėjo S. Š. pagal žodinį ieškovės ir S. Š. susitarimą. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad mokėjo komunalinius mokesčius už ginčo butą. Teismas, įvertinęs aptartus įrodymus, sprendė, kad pirkimo - pardavimo sutartis yra apsimestinis sandoris, t. y. kad pagal ją butą, esantį (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise įgijo ne atsakovė, o ieškovė ir S. Š.. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog S. Š. būtų siekusi, kad jos sumokėtoji 55000 Lt suma už buto (duomenys neskelbtini) dalį, būtų dovana atsakovei. Byloje atsakovė neįrodė, kad atsilygindama už nupirktą butą, atsakovė J. Š. 2017-06-22 padovanojo ieškovei (dukrai) A. Š. ir jos sūnui A. Š. butą/patalpą su rūsiu Kaune, Vaidoto g. 162-2, su 10/100 dalių priklausinio ir 122/1512 dalimi žemės sklypo mainais už sumokėtą 78 000 Lt sumą už butą, ir neįrodė tokį susitarimą buvus (CPK 178 str.).
9. Teismas pažymėjo, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu, juos ištyrus ir įvertinus, susiformuoja teismo įsitikinimas fakto buvimu. Teismas, apibendrindamas nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas teisines išvadas, darė išvadą, kad ginčijama buto pirkimo–pardavimo sutartis yra apsimestinis sandoris, sudarytas per kitą asmenį – atsakovę J. Š., siekiant pridengti tikruosius pirkėjus – A. Š. ir S. Š. (CK 1.87 straipsnis), kurios sumokėjo pinigus už butą ir bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo A. Š. 78/133 dalis buto, o S. Š. – 55/133 dalis. Todėl teismas CK 1. 87 straipsnio 1 ir 2 dalies pagrindu tenkino ieškovės reikalavimą ir pripažino ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį apsimestine.
10. Teismas dėl atsakovės įgalioto atstovo argumentų, kad ieškovės ir S. Š. sudaryta dovanojimo sutartis negaliojanti pažymėjo, jog šiuo argumentu buvo remtasi tik baigiamųjų kalbų metu, o CPK 253 straipsnio 4 dalis draudžia baigiamųjų kalbų dalyviams remtis aplinkybėmis, taip pat įrodymais, kurie nebuvo tiriami teismo posėdyje, todėl nevertino nurodyto atsakovės atstovo argumento. Teismas nenustatė pagrindų, dėl kurių minėtą sandorį galėtu pripažinti negaliojančiu ex officio, o priešieškinis dėl šio sandorio nuginčijimo nebuvo pareikštas.
11. Teismas, atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ieškinys patenkintas, paskirstė bylinėjimosi išlaidas, jas priteisdamas iš atsakovės.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Apeliaciniame skunde atsakovė J. Š. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės A. Š. ieškinį atmesti (3 t., e. b. l. 43-51). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Pirmosios instancijos teismas neįvertino tos aplinkybės, kad mirus S. Š. ieškovė palikimo po S. Š. mirties nepriėmė, ką pripažino pati ieškovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Taigi, ieškovė neturėjo reikalavimo teisės prašyti priteisti 55/133 dalis ginčo buto S. Š., nes tokią teisę ieškovė turėtų tik tada, jei būtų perėmusi S. Š. teises ir pareigas priimdama jos palikimą. Paaiškėjus, jog ieškovė nėra priėmusi S. Š., mirusios (duomenys neskelbtini), palikimo, ir ieškovei nenurodžius, kokią savo subjektinę teisę ar teisėtus interesus ji siekia apginti, t. y. jai neturint teisinio suinteresuotumo, toks ieškovės ieškinys dalyje dėl reikalavimų, reiškiamų S. Š. vardu yra apskritai nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka, todėl byla dėl dalies reikalavimų privalėjo būti nutraukiama CPK 293 straipsnio 1 dalies pagrindu, kuris numato, jog teismas nutraukia bylą, jeigu byla nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai byla teisminga administraciniam teismui. Ieškovė teikė prašymą pirmosios instancijos teismui dėl minėtos bylos dalies nutraukimo, tačiau pirmosios instancijos teismas civilinės bylos nagrinėjimo metu priėmė protokolinę neskundžiamą nutartį ir nusprendė netenkinti atsakovės prašymo, tokiu būdu pažeisdamas CPK 5 straipsnio 1 dalį, 293 straipsnio 1 dalį, CK 5.50 straipsnio 1 dalį bei galiausiai priimdamas neteisėtą ir naikintiną sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
12.2. Ieškovė, įrodinėdama ginčo buto pirkimo-pardavimo sutarties apsimestinumą, iš esmės rėmėsi piniginių lėšų sumokėjimo už butą patvirtinančiais įrodymais, o pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, nurodė, jog esminė įrodinėtina aplinkybė yra tai, kas buvo faktinis pirkėjas pagal ginčijamą pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovė pateikė 2010-08-31 pinigų dovanojimo sutartį, teigdama, kad neva ir minėtą 55 000 Lt sumą senelė S. Š. padovanojo būtent ieškovei, o ne atsakovei. Tuo tarpu atsakovė nuosekliai įrodinėjo, jog šie rašytiniai įrodymai nepatvirtina ginčo buto įsigijimo sutarties apsimestinumo, kadangi iš tiesų buto kaina apmokėta atsakovės iniciatyva - ieškovė ir S. Š. finansavo buto įsigijimą atsakovės vardu kitų šalis siejusių susitarimų pagrindu. Priešingai, nei teigė ieškovė, 55 000 Lt, kurie sumokėti S. Š. vardu, buvo atsakovės motinos dovana savo dukrai (atsakovei). Šalys visada sutarė ir jas siejo geri artimos giminystės ryšiais grįsti santykiai, todėl S. Š. nuo seno buvo nurodžiusi, jog padės dukrai (atsakovei) įsigyti gyvenamą būstą. Iki pat savo mirties (duomenys neskelbtini), t.y. beveik aštuonerius metus S. Š. jokių pretenzijų dėl panaudotos 55 000 Lt sumos atsakovei nereiškė, nes jų neturėjo, o atsakovei šią pinigų sumą buvo gera valia padovanojusi.
Atsiliepimas
12.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vertinti atsakovės argumentus dėl 2010-08-31 dovanojimo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia. Atsiliepime į ieškinį nurodyti motyvai patvirtina ne ką kita, o aplinkybę, jog atsakovė nuo pat civilinės bylos nagrinėjimo pradžios nesutiko su minėtos dovanojimo sutarties realumu - atsakovė nuosekliai teigė, jog pinigai dovanoti būtent jai, t.y. neigė, jog pinigai buvo padovanoti ieškovei. Pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą įvertinti atsakovės atsikirtimus ir teisiškai juos kvalifikuoti. Iš atsakovės atsikirtimų motyvų akivaizdu, jog ji neigė dovanojimo sutarties realumą. Būtent minėtą atsakovės poziciją, teisiškai vertindamas tarp šalių susiklosčiusius santykius ir byloje esančius rašytinius įrodymus, baigiamųjų kalbų metu ir išdėstė jos atstovas, kas jokiais būdais negali būti laikoma naujomis aplinkybėmis CPK 253 straipsnio 4 dalies prasme. Minėta dovanojimo sutartis nebuvo nei nauja aplinkybė, nei naujas rašytinis įrodymas - ją ieškovė pateikė kartu su ieškiniu ir nuo pat atsiliepimo į ieškinį pateikimo atsakovė neigė, kad minėtieji 55000 Lt S. Š. buvo padovanoti ieškovei.
12.4. CK 1.79 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Pagal šio straipsnio 3 dalį niekiniu sandoris gali būti laikomas tik tada, kai yra įstatymų nustatyti pagrindai. CK 6.469 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog nekilnojamojo daikto dovanojimo sutartis, taip pat dovanojimo sutartis, kurios suma didesnė kaip keturiolika tūkstančių penki šimtai eurų, turi būti notarinės formos. CK 1.93 straipsnio 3 dalyje nurodoma, jog įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Taigi, įstatymo imperatyviai nustatytos notarinės sandorio formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį (LR CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.93 straipsnio 3 dalis). Teismų praktikoje išaiškinta, jog tokiu atveju atitinkamos sutarties negaliojimo pagrindas yra akivaizdus - esant įstatymo imperatyviai nustatytos notarinės sandorio formos nesilaikymui teismas privalo pripažinti tokią sutartį negaliojančia ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-141-469/2020). Kadangi nagrinėjamu atveju ieškovė rėmėsi dovanojimo sutartimi, kuria S. Š. jai neva iki ginčo buto įsigijimo sutarties sudarymo padovanojo 55 000 Lt (15 929,10 Eur), tai šis rašytinis įrodymas galėjo būti leistinu įrodymu tik tokiu atveju, jeigu jo forma būtų buvusi notarinė. Kadangi dovanojimo sutartis sudaryta rašytine forma, pirmosios instancijos teismas privalėjo ją pripažinti niekine ex officio ir ja nesivadovauti sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą bei atitinkamai vertinant palikėjos tikslus ir siekius sumokant dalį ginčo buto kainos už atsakovę.
12.5. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės reikalavimus, ne tik padarė įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimus, bet ir netinkamai taikė CK 1.87 straipsnio 1 dalies nuostatas. CK 1.87 straipsnio 1 dalis, kurios pagrindu reiškiamas ieškinys šioje civilinėje byloje, nustato, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento - šalių valios - ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Visų pirma, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės ieškinį ir pripažindamas ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartį apsimestiniu sandoriu, nurodė, jog esminė įrodinėtina aplinkybė yra tai, kas buvo faktinis pirkėjas pagal ginčijamą pirkimo-pardavimo sutartį, t. y. ar nekilnojamo turto pirkimo-pardavimo sutartyje kaip pirkėjas nurodyta atsakovė J. S. sutampa su faktiškai butą įgijusiais, už jį mokėjusiais ir faktiškai butą naudojusiais asmenimis.
12.6. Civilinėje byloje esantys rašytiniai įrodymai (Nekilnojamojo turto registro išrašai) patvirtina, jog 2017 m. birželio 22 d. atsakovė padovanojo ieškovei ir jos nepilnamečiam sūnui A. Š. butą/patalpą-butą su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), su priklausiniu - 10/100 dalių pastato - ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei 122 /1512 dalimi žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šis turtas buvo padovanotas ieškovei mainais už 2010-2011 metais sumokėtą dalį buto kainos. Taigi, akivaizdu, jog šalys niekada nesitarė, jog buto įsigijimas atsakovės vardu yra apsimestinis sandoris - šis turtas nuo pat pradžių buvo perkamas atsakovės nuosavybėn, tik dukra, būdama artimu šeimos nariu, prisidėjo prie jo pirkimo 78 000 Lt pinigų suma, dėl ko 2017 metais atsakovė jai padovanojo atitinkamos vertės butą su dalimi žemės sklypo ir ūkinio pastato. Svarbi ta aplinkybė, jog S. S. niekada nereiškė atsakovei jokių pretenzijų dėl neva savo pačios nuosavybės teisių į butą, nes laikėsi susitarimo, kad butas yra S. Š. dovana atsakovei. Taigi, pirmosios instancijos teismas privalėjo analizuoti ne tik, kas sumokėjo kainą už ginčo butą, bet ir kas minėtą butą valdė kaip jo savininkas. Nurodytu atveju ieškovė šią aplinkybę įrodinėjo tik savo pačios paaiškinimais, teigdama neva iš karto po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo į butą, esantį (duomenys neskelbtini) atsikraustė gyventi ieškovė ir S. Š., A. Š. ginčo bute neapsigyveno - ji gyveno pas savo sugyventinį. Šios nurodytos aplinkybės yra melagingos, neatitinkančios tikrosios faktinės situacijos, nes po ginčo buto įsigijimo sutarties sudarymo, bute apsigyveno ir jame iki šiol gyvena tik atsakovė. Būtent ji sudarė sutartis su komunalines paslaugas teikiančiomis bendrovėmis, būtent ji visuomet mokėjo mokesčius už teikiamas komunalines paslaugas, taigi, ginčo butą valdė ir juo naudojosi kaip tikroji jo savininkė. Šias aplinkybes atsakovė grindė sutartimis su komunalines paslaugas teikiančiomis bendrovėmis, tačiau pirmosios instancijos teismas rašytiniais įrodymais nepagrįstai nesivadovavo, nurodydamas, jog mokesčius už komunalines paslaugas, elektrą, kitus mokesčius mokėjo S. Š., pagal žodinį ieškovės ir S. Š. susitarimą.
12.7. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino atsakovės nurodytų rašytinių įrodymų, paneigiančių ieškovės teiginius, apie tai, kad ji ir S. Š., neva tikrosios buto savininkės, jame nuo pat sandorio sudarymo apsigyveno. Byloje esantys dokumentai patvirtina faktines aplinkybes, jog ieškovės senelė S. Š. iš pradžių gyveno Kauno miesto savivaldybei priklausančiame bute, adresu (duomenys neskelbtini) (kuriame grįždama iš darbo Londone taip pat apsistodavo ieškovė), vėliau, 2014 m. liepos 25 d. šio buto pagrindine nuomininke tapo ieškovė, o 2014 m. lapkričio 27 d. savivaldybės tarybos sprendimu pripažinus gyvenamąsias patalpas netinkamomis gyventi, ieškovei su šeimos nariais buvo suteiktas Kauno miesto savivaldybei priklausantis butas, adresu (duomenys neskelbtini). Būtent jame iki 2017 m. birželio 22 d., kuomet atsakovė padovanojo butą, adresu (duomenys neskelbtini), gyveno ieškovė bei jos nepilnamečiai vaikai, jame iki mirties gyveno ir S. Š., ką patvirtina medicininis mirties liudijimas. Nurodytos aplinkybės dėl ieškovės ir S. Š. gyvenamųjų vietų paneigia ir ieškovės argumentus, jog tikrosios ginčo buto įsigijimo sandorio šalys pasitelkdamas atsakovę siekė išsaugoti turimą socialinį būstą, kuriuo taip pat vadovavosi pirmosios instancijos teismas.
Žemesnės instancijos teismas
12.8. Minėti rašytiniai įrodymai neginčijamai paneigia ir liudytojos B. K. parodymus neva nupirkus butą, jame iš karto apsigyveno S. Š. ir ieškovė A. Š.. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, jog S. Š. ieškovei 2014-01-28 ir 2018-01-16 išdavė du notaro patvirtintus įgaliojimus atstovauti jos interesus ir tuo remiantis sprendė, kad ginčo buto pirkimo - pardavimo sutartis yra apsimestinis sandoris. Vis dėlto, tokia pirmosios instancijos teismo išvada nepagrįsta, nes faktas, jog S. Š. išdavė įgaliojimus savo anūkei, su kuria ilgą laiką kartu gyveno, nepaneigia aplinkybės, jog atskiru susitarimu S. Š. buvo pažadėjusi savo dukrą aprūpinti gyvenamuoju būstu. Kaip tik, minėtieji įgaliojimai patvirtina, jog ieškovė ir S. Š. gyveno atskirai nuo atsakovės - atsakovė gyveno ginčo bute, o ieškovė su palikėja savivaldybės suteiktuose butuose: (duomenys neskelbtini), vėliau - (duomenys neskelbtini), todėl palikėjai buvo žymiai paprasčiau, kad už ją veikia kartu gyvenantis asmuo.
12.9. Pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti, kad ieškovė neįrodė ginčo buto pirkimo-pardavimo sutarties apsimestinumo. Priešingai - byloje esantys dokumentai ir S. Š. pozicija net aštuonerius metus iki pat savo mirties nereikšti jokių pretenzijų atsakovei, patvirtina, jog ginčo buto tikroji pirkėja ir savininkė yra atsakovė, kuriai įsigyti butą padėjo jos motina - dalį buto kainos apmokėdama pati, likusią dalį buto kainos finansuodama ieškovė, kuriai mainais už tokią pagalbą vėliau padovanotas nekilnojamasis turtas. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.
Atsiliepimas
13. Ieškovė A. Š. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 12d. sprendimą (3 t., e. b. l. 56-68). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Klausimas, ar ieškovė yra priėmusi S. Š. palikimą, neturi įtakos ieškinio reikalavimų išsprendimui, net jei paaiškėtų, kad ieškovė jos palikimo nėra priėmusi. Šias aplinkybes konstatavo pirmosios instancijos teismas atmesdamas ieškovės prašymą dėl dalies bylos nutraukimo, todėl klausimas dėl ieškovės teisės reikšti ieškinio reikalavimą bylos dalyje dėl S. Š. kaip ginčo buto sandorio įsigijimo šalies yra galutinai išspręstas ir tai yra privalomas atsakovei. Tuo tarpu ieškovė S. Š. palikimą galėtų priimti reikšdama pareiškimą palikimo atsiradimo vietos notarui, prieš tai atsinaujinusi terminą palikimui priimti. Viena, tačiau ne vienintelė svarbi priežastis termino ieškovei palikimui priimti atnaujinimui būtų tai, kad tik ieškinio tenkinimo atveju atsirastų turto, kuris teisiškai būtų laikomas S. Š. palikimu ir galėtų būti paveldimas. Ieškovė taip pat galėtų kreiptis į teismą ir dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad priėmė S. Š. palikimą faktiškai pradėdama valdyti paveldimą turtą. Vis dėlto nurodytų veiksmų atlikti nėra tikslinga, kol nenustatyta, kad S. Š. apskritai turėjo kokio nors turto. Be to, į teismą galima kreiptis ne tik dėl teisės, bet ir teisinio intereso gynimo. Ieškovė, kaip testamentinė S. Š. įpėdinė, akivaizdžiai turi teisinį interesą į S. Š. turinčią tekti 55/133 dalį ginčo buto, esančio (duomenys neskelbtini).Atsakovė mini tik atvejus dėl teisės gynimo ir neįvertina to, kad teismine tvarka yra ginami ir teisiniai interesai.
13.2. Ne mažiau svarbu ir tai, kad ieškinio reikalavimas yra nedalomas. Šiuo atžvilgiu visų pirma paminėtina, kad CK 1.87 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, jog jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Šioje teisės normoje nenumatyta, kad, sandorį pripažinus apsimestiniu, sandorio, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taisyklės galėtų būti taikomos tik iš dalies. Priešingai minėtoje teisės normoje imperatyviai yra įtvirtinta, kad tokiu atveju sandorio, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taisyklės yra taikomos visa apimtimi. Nagrinėjamu atveju ieškinio reikalavimas yra pripažinti ginčo buto įsigijimo sutartį apsimestine, o pripažinimas, kad S. Š. pagal sutartį bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo 55/133 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), būtų nuo sutarties pripažinimo apsimestine neatsiejamas teisinis padarinys, t. y. sutarties, kurią šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taisyklės pritaikymas.
13.3. Bylos dalies išskyrimas ir nutraukimas ir ieškinio likusioje dalyje tenkinimas iš esmės reikštų dalinį sutarties apsimestinumą, t. y. kad bylos dalyje sutartis neva nėra apsimestine, o likusioje dalyje – apsimestinė. Bylos dalies išskyrimas ir nutraukimas iš esmės reikštų, kad atsakovė ginčo buto įsigijimo sutarties sudarymo metu veikė kaip asmuo, kuris sutarties sudarymo metu siekė sukurti bendrosios dalinės nuosavybės teisinius santykius su ieškove, o tai prieštarautų faktinėms aplinkybėms, kuriomis ieškovė grindė ieškinio reikalavimą ir turi teisę įrodinėti. Tai neabejotinai patvirtina, kad nėra įmanoma išskirti atsakovės nurodomos bylos dalies, ir teismas to nepadaręs elgėsi teisėtai ir pagrįstai.
13.4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktika, kurioje ne kartą pažymėta, kad sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, yra apsimestinis. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinimas sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui - tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30-1075/2019). Nagrinėjamu atveju pardavėjui neturi jokios reikšmės, kas yra tikrasis pirkėjas pagal ginčo buto pirkimo – pardavimo sutartį. Pardavėjas už parduotą butą, esantį (duomenys neskelbtini) gavo visą sutartą kainą, taigi savo interesą patenkino ir šis jo interesas nenukentėtų, jei tikrosiomis pirkėjomis vietoje J. Š. būtų pripažintos ieškovė ir S. Š.. Taigi, nustačius ginčo buto pirkimo – pardavimo sutarties apsimestinumą, nebūtų jokių kliūčių taikyti sandorio pripažinimo apsimestiniu teisinius padarinius.
13.5. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ta aplinkybe, kad už ginčo butą mokėjo ieškovė. Liudytoja B. K. patvirtino, kad po butų įsigijimo į jį atsikraustė gyventi ieškovė ir S. Š.. Šiuo atžvilgiu atkreiptinas dėmesys į tai, kad dėl apsimestinės ginčo buto pirkimo – pardavimo sutarties pobūdžio, kurioje tariamu pirkėju nurodyta atsakovė, sutartys su komunalinių paslaugų tiekėjais galėjo būti sudaromos tik atsakovės vardu. Tai yra tik išvestinė pasekmė iš ginčo buto pirkimo – pardavimo sutarties apsimestinumo, todėl visiškai nieko neįrodo apie tai, kas faktiškai komunalines paslaugas naudojo ir kas faktiškai komunalinius mokesčius mokėjo. Taigi, atsakovė savo poziciją dėl komunalinių mokesčių mokėjimo grindžia iš esmės tik pačia apsimestine ginčo buto pirkimo – pardavimo sutarties išraiška, o ne realiais faktiniais veiksmais, todėl aptariami atsakovės argumentai bet kuriuo atveju nieko reikšmingo bylai neįrodo. Beje, net atsakovės pateiktose komunalinių paslaugų sutartyse matyti aiškių ginčo buto pirkimo – pardavimo sutarties apsimestinumo požymių, t. y. 2011-06-23 gamtinių dujų pirkimo – pardavimo ir paslaugų teikimo sutarties specialiosiose sąlygose Nr. 20217237 kontaktinėje informacijoje nurodytas ieškovės A. Š. el. pašto adresas (duomenys neskelbtini), 2011-09-09 elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartyje nurodytas dabartinis ieškovės tel. Nr. „(duomenys neskelbtini)“ ir jau minėtas ieškovės el. pašto adresas. Byloje nesant įrodymų apie tai, kas faktiškai naudojo komunalines paslaugas ir kas faktiškai už jas mokėjo, apie tai turėjo būti sprendžiama pagal tai, kas bute, esančiame (duomenys neskelbtini)gyveno. Atsižvelgiant ir į kitus byloje esančius įrodymus bei byloje nustatytas aplinkybes teismas pagrįstai sprendė, jog labiau tikėtina, kad komunalinius mokesčius mokėjo S. Š., pagal žodinį ieškovės ir S. Š. susitarimą.
13.6. Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusiu su pinigų dovanojimo sutartimi, pažymėtina, kad atsakovės pozicija apeliaciniame skunde yra prieštaringa. Atsakovė teigia, kad pinigų dovanojimo sutartis yra niekinė dėl notarinės formos nesilaikymo, tačiau dėl nesuprantamu priežasčių laiko, kad pinigų dovanojimo sutartis turėtų galioti, jei būtų nustatyta, kad minimą sumą S. Š. dovanojo atsakovei. Dėl tų pačių priežasčių nelogiška ir atsakovės pozicija, kad ginčo buto pirkimo – pardavimo sutartimi ji galėjo įgyti nuosavybės teises į ginčo butą. Juk jei ieškovė ir S. Š. būtų siekusios (realiai jos to nesiekė) padovanoti atsakovei 78 000,00 Lt (atitinka 22 590,36 Eur) ir 55 000,00 Lt (atitinka 15 929,10 Eur) pinigines sumas, ar ginčo butą, bet kuriai iš šių dovanojimo sutarčių būtų buvusi būtina notarinė forma (CK 6.469 straipsnio 2 dalis). Tačiau jokių tokių dovanojimo sutarčių, juo labiau notarinės formos, nebuvo sudaryta. Todėl tokie tariami dovanojimai būtų niekiniai ir atsakovė bet kuriuo atveju negalėtų būti laikoma pirkimo – pardavimo sutartimi įgijusi nuosavybės teises į ginčo butą, o jo bendraturtėmis bet kuriuo atveju yra pripažintinos ieškovė ir S. Š.. Taigi, atsakovė savo teiginio, kad S. Š. atsakovei dovanojo ginčo butą ar 55 000,00 Lt sumą ginčo butui įsigyti, neįrodė. Jau vien tai sudaro savarankišką pagrindą apeliacinį skundą atmesti visa apimtimi.
13.7. Pabrėžtina, kad 2010-08-31 pinigų dovanojimo sutartyje minimą dovanojamą ieškovei sumą S. Š. vėliau pati sumokėjo kaip dalį ginčo buto kainos. Ieškovė Ieškiniu neprašo, kad jai būtų pripažintos ir nuosavybės teisės į buto, esančio (duomenys neskelbtini) dalį, už kurią sumokėjo S. Š.. Šią ginčo buto idealiąją dalį ieškovė ieškinyje prašo pripažinti S. Š. nuosavybe. Tenkinus ieškinį minėtas S. Š. turtas būtų paveldimas ir paveldėjimo teisiniai santykiai, o ne pinigų dovanojimo sutartis sukeltų atitinkamus teisinius padarinius. Taigi, pinigų dovanojimo sutarties galiojimas / negaliojimas neturi jokios teisinės reikšmės bylai. Todėl atitinkami apeliacinio skundo argumentai yra atmestini kaip neturintys ryšio su byla. Be to, ieškovė pinigų dovanojimo sutartimi (rašytiniu dokumentu) įrodinėja ne jos galiojimą, o aplinkybes patvirtinančias ginčo buto pirkimo – pardavimo sutarties apsimestinumą ir J. Š. valią. Šioms aplinkybėms įrodinėti pinigų dovanojimo sutartis neprivalo būti galiojanti, nes įrodymais civiliniame procese gali būti bet kokie faktiniai duomenys. Pinigų dovanojimo sutartis tik patvirtina itin gerus, glaudžius, pasitikėjimu grįstus S. Š. santykius su ieškove ir būtent tai, jog S. Š. santykiai su ieškove buvo artimesni nei su atsakove. Minėtą aplinkybę patvirtina ir S. Š. ieškovei išduoti 2018-01-16 įgaliojimas, notarinio registro Nr. G-426, ir 2014-01-28 įgaliojimas, notarinio registro Nr. G-579. Jei S. Š. būtų siekusi, kad jos sumokėta už ginčo buto dalį suma būtų dovana atsakovei tada būtų ir surašiusi atitinkamą sutartį bei pagalbos įvairiais klausimais S. Š. būtų prašiusi iš atsakovės, tačiau to nebuvo.
13.8. Atsakovė į bylą nepateikė jokių įrodymų pagrįsti savo teiginiui, kad atsakovė J. Š. 2017-06-22 padovanojo ieškovei A. Š. ir jos sūnui A. Š. butą/patalpą su rūsiu (duomenys neskelbtini), su 10/100 dalių priklausinio ir 122/1512 dalimi žemės sklypo mainais už sumokėtą 78 000 Lt sumą už ginčo butą. Be to, atsakovė, teigdama, kad 2017-06-22 dovanojimo sutartis Nr. LG-3813, kuria ji įgytą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), padovanojo ieškovei ir A. Š., tariamai yra mainų sandorio dalis, iš esmės teigia, kad minėtoji dovanojimo sutartis tariamai yra apsimestinis sandoris, tačiau nereiškia reikalavimo dėl jo pripažinimo apsimestiniu ir apsimestinio sandorio padarinių taikymo. Pažymėtina, kad atsakovė nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), įgijo tik 2015 metais, t. y. praėjus net apytiksliai 5 metams po ginčo buto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo. Ginčo buto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu atsakovė dar negalėjo žinoti, kad ateityje įgis nuosavybės teise nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini). Todėl vėlesnis nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), įgijimas ir perleidimas negalėjo turėti jokios įtakos šalių valiai sudarant ginčo buto pirkimo – pradavimo sutartį ir negali paneigti jos apsimestinumo. Paminėtina ir tai, kad buto, esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė yra daug kartų didesnė nei atsakovės ieškovei ir A. Š. perleisto nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė. Visa tai, atsakovės argumentus apie tariamus mainus daro juo labiau neįtikinamais ir nepagrįstais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Todėl teisėjų kolegija patikrina skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal pateikto apeliacinio skundo argumentus.
15. Byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sandorio negaliojimo pagrindų nustatymo, sandorio negaliojimo teisinių padarinių taikymo, įrodymų vertinimo.
16. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija nustatė, jog 2010-09-02 Kauno m. 16-ajame notarų biure T. P. ir atsakovė J. Š. sudarė pirkimo - pardavimo sutartį (notarinio reg. Nr. RK-3420) (1 t., e. b. l. 7–13), kurioje nurodoma, kad atsakovė J. Š. asmeninės nuosavybės teise įsigijo 44.88 kv. m. butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini). Pirkimo pardavimo sutartyje įrašyta, kad visa buto kaina sumokama tokia tvarka: 35 000 litų pardavėjas gavo iš pirkėjos grynais prieš sutarties pasirašymą (5.1 punktas); likusią 45 000 litų sumą pirkėja liko skolinga pardavėjui ir įsipareigojo sumokėti iki 2011 m. spalio 15 d.. Byloje nustatyta, kad pinigus už perkamą butą mokėjo ieškovė A. Š., o ne atsakovė J. Š., tokia tvarka: 2010-09-01 sumokėjo pardavėjui T. P. 2 000 Lt ir 33 000 Lt, J. G. – 53 000 Lt , 2010-10-13 sumokėjo T. P. 10 000 Lt; 2011-02-24 – 29 000 Lt; 2011-05-12 –1600 Lt; 2011-09-08 - 3 400 Lt; 2011-10-03 – 1 000 Lt (1 t., e. b. l. 17-19, 20-24). Pardavėjas T. P. 2011-10-07 raštu patvirtino, kad už parduotą butą su juo atsiskaityta (1 t., e. b. l. 25).
17. Ieškovė A. Š. 2019-04-04 kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame suformulavo reikalavimus pripažinti 2010-09-02 pirkimo - pardavimo sutartį, notarinio reg. Nr. RK-3420, apsimestiniu sandoriu ir taikyti šiuos teisinius padarinius: pripažinti, kad 2010-09-02 pirkimo – pardavimo sutartį su pardavėju T. P. sudaręs pirkėjas yra ne atsakovė J. Š., o ieškovė A. Š. ir S. Š. ir kad A. Š. bei S. Š. pagal 2010-09-02 pirkimo - pardavimo sutartį iš pardavėjo T. P., įgijo butą bendrosios dalinės nuosavybės teise šiomis dalimis: A. Š. – 78/133 dalį, o S. Š. –55/133 dalį. Kauno apylinkės teismas 2020 m. spalio 12 d. sprendimu tenkino ieškovės A. Š. ieškinį visiškai, pripažino apsimestiniu sandoriu 2010 m. rugsėjo 2 d. pirkimo-pardavimo sutartį, pripažino 2010 m. rugsėjo 2 d. pirkimo-pardavimo sutarties šalimis pardavėją – T. P., pirkėjas - A. Š. ir S. Š., pripažino, kad A. Š. ir S. Š. pagal 2010-09-02 pirkimo – pardavimo sutartį iš pardavėjo T. P. įgijo butą bendrosios dalinės nuosavybės teise tokiomis dalimis: A. Š. - 78/133 dalį, o S. Š. – 55/133 dalį. Apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžia atsakovė, skundas grindžiamas tais argumentais, jog teismas neįvertino tos aplinkybės, kad ieškovė po S. Š. mirties nepriėmė palikimo, todėl ieškovė neturėjo reikalavimo teisės prašyti priteisti 55/133 dalis ginčo buto S. Š., byla dėl šio reikalavimo privalėjo būti nutraukiama CPK 293 straipsnio 1 dalies pagrindu; teismas pažeidė CPK 5 straipsnio 1 dalį, CK 5.50 straipsnio 1 dalį, dėl ko priėmė neteisėtą ir naikintiną sprendimą (skundo 12.1 punktas); teismas netinkamai vertino aplinkybes dėl 55 000 Lt, kurie sumokėti S. Š. vardu už butą, tai buvo dovana savo dukrai (atsakovei), o ne ieškovei, teismas privalėjo 55 000 Lt sumos dovanojimo sutartį pripažinti niekine ex officio ir ja nesivadovauti, sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą (skundo 12.2-124 punktai); teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir netinkamai taikė materialinės teisės normas - CK 1.87 straipsnio 1 dalies nuostatas, kuris nustato apsimestinio sandorio sąlygas (skundo 12.5, 127-12.9 punktai); teismas neįvertino tos aplinkybės, jog 2017 m. birželio 22 d. atsakovė padovanojo ieškovei ir jos nepilnamečiam sūnui A. Š. butą/patalpą-butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), su priklausiniu - 10/100 dalių pastato - ūkinio pastato, bei 122 /1512 dalimi žemės sklypo, už ieškovės 2010-2011 metais sumokėtą dalį ginčo buto kainos (skundo 12.6 punktas).
18. Įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs, jog pirkimo pardavimo sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą pirkėjui nuosavybėn ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą kainą (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Viena iš įstatyme nustatytų pirkėjo pareigų – sumokėti daiktų kainą per sutartyje ar įstatymuose nustatytus terminus ir nustatytoje vietoje. CK 6.344 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu įstatymų nustatyta, jog pirkimo–pardavimo sutartį būtina sudaryti notarinės formos ir po to įregistruoti viešame registre, tai pirkėjas kainą sutarties pasirašymo metu privalo sumokėti į notaro depozitinę sąskaitą, o pardavėjui pinigus notaras perduoda po sutarties įregistravimo viešame registre, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas numato kitokią atsiskaitymo tvarką. Taigi ši įstatymo nuostata yra dispozityvi (išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas numato kitokią atsiskaitymo tvarką), todėl šalys nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartyje gali numatyti kitokią atsiskaitymo tvarką. Nagrinėjamo ginčo atveju pirkimo pardavimo sutartyje buvo nurodyta, jog vieną dieną prieš pasirašant sutartį pardavėjui buvo sumokėta 35 000 Lt suma, o likusią sumą pirkėja liko skolinga pardavėjui ir įsipareigojo ją sumokėti iki 2011 m. spalio 15 d. Byloje nustatyta, kad visas įmokas už perkamą butą yra sumokėjusios ieškovė A. Š. ir jos senelė S. Š. (1 t., e. b. l. 17-19, 20-24). Byloje tarp šalių nekilo ginčo, kad atsakovė buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimui savo lėšomis neprisidėjo. Esant byloje toms nustatytoms aplinkybėms, kad visas įmokas už perkamą butą apmokėjo ne pirkimo pardavimo sutartyje pirkėju nurodytas asmuo, o ieškovė A. Š. ir S. Š., pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad faktinis pirkėjas pagal ginčijamą pirkimo-pardavimo sutartį buvo ne J. Š., o A. Š. ir S. Š., kurios, sumokėję atitinkamai 78 000 Lt sumą bei 55 000 Lt sumą už perkamą turtą, bendrosios dalinės nuosavybės teise ieškovė A. Š. įgijo 78/133 dalis buto, o S. Š.–55/133 dalis buto. Kadangi 2010-09-02 pirkimo pardavimo sutartyje buto pirkėja buvo nurodyta J. Š., Kauno apylinkės teismas pagrįstai sprendė, jog sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta rašytine forma, neatitiko šalių tikrųjų ketinimų, nes pirkimo pardavimo metu šalių ir suinteresuotų asmenų veiksmai liudija, kad butą įgijo ne pirkimo pardavimo sutartyje minima J. Š., o kiti asmenys, atsiskaitę už perkamą turtą (CPK 178 straipsnis, CK 1.87 straipsnio 1 ir 2 dalys, 4.47 straipsnio 1 punktas, 6.305 straipsnio 1 dalis, 6.344 straipsnis). Pirmiau nurodomais motyvais teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo pripažino 2010-09-02 pirkimo pardavimo sutartį apsimestine buto įgijėjo prasme, pripažino, kad 2010-09-02 pirkimo - pardavimo sutartį su pardavėju T. P. sudaręs pirkėjas yra ne atsakovė J. Š., o ieškovė A. Š. ir S. Š., bei nepagrįstai perkėlė pastarosioms pirkėjų teises, pripažindamas nuosavybės teises į ginčo butą.
19. Teisėjų kolegija atmeta apeliantės argumentus, jog mirus S. Š. ieškovė palikimo po S. Š. mirties nepriėmė, dėl ko ieškovė neturėjo teisės reikšti reikalavimo dėl nuosavybės teisės į 55/133 dalis ginčo buto S. Š. pripažinimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog įstatyme yra įtvirtinta, kad pavedėjimas – tai mirusio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) pagal testamentą, paveldimi materialūs dalykai (daiktai), nematerialūs dalykai (vertybiniai popieriai, patentai) bei palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės (CK 5.1 straipsnio 1, 2 dalys). Nors palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas (CK 5.3 straipsnio 1 dalis), tačiau palikimą mirusio asmens įpėdinis gali priimti ne tik pagal testamentą arba per įstatymo nustatytą terminą pateikęs prašymą notarui, bet ir faktiškai pradėjęs paveldimą turtą valdyti (CK 5.50 straipsnio 2 dalis). Atsiradusiam po palikėjo mirties palikimo priėmimo faktui išviešinti įstatymo leidėjas jokio naikinamojo termino nenustatė. Todėl, esant tokiai situacijai, kai mirusio asmens vardu atsiranda palikimas – turtas, kuris gali būti paveldėjimo objektu, įstatyminių ar testamentinių įpėdinių valia galimas tokio turto paveldėjimas, kreipiantis dėl termino atnaujinimo palikimui priimti ar nustatant juridinį faktą dėl atsiradusio palikimo priėmimo fakto nustatymo (CPK XXXVI skyrius, CK 1.117 straipsnis, 5.50 straipsnio 2 dalis, 5.51 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje būtent ir susiklostė tokia situacija, kai, teismui tenkinus S. Š. įstatyminės įpėdinės A. Š. ieškinį, paaiškėjo S. Š. vardu atsiradęs palikimas – bendrosios dalinės nuosavybės teisė į dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini). Todėl S. Š. įpėdiniai tokiu būdu turės įstatymo įtvirtintą subjektinę teisę įgyvendinti paveldėjimo teisę, kas nepažeidžia apeliantės turtinių ar kitų saugomų interesų ir paneigia apeliantės skundo argumentus šioje ginčo dalyje.
20. Kaip vieną iš pagrindinių apeliacinio skundo argumentų atsakovė nurodo tas aplinkybes, kad ieškovės senelės S. Š. 2010-08-31 dovanojimo sutartis, kuria pastaroji padovanojo 55 000 Lt sumą ieškovei A. Š. ginčo buto įsigijimui, nebuvo sudaryta privaloma notarine forma, todėl ši sutartis pagal įstatymą yra niekinė ir pirmosios instancijos teismas sutartį byloje privalėjo pripažinti niekine CK 1.80 straipsnio 1 dalyje, 1.93 straipsnio 3 dalyje nurodomais pagrindais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ieškovė A. Š. byloje reikalavimo pripažinti jai ir S. Š. bendrosios dalinės nuosavybės teisę į ginčo butą neįrodinėjo ir negrindė S. Š. 2010-08-31 sudaryta 55 000 Lt dovanojimo sutartimi. Byloje yra pateikti įrodymai, kad pati S. Š. sumokėjo 55 000 Lt sumą buto pardavėjui, šiuo faktu pagrindžiamas dalies buto, esančio (duomenys neskelbtini) įgijimas S. Š. nuosavybėn. S. Š. 2010-08-31 sudaryta 55 000 Lt dovanojimo sutartis nėra nagrinėjamos bylos faktinis pagrindas ir dalykas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai), todėl minimos dovanojimo sutarties galiojimo ar sutarties panaikinimo klausimas neturi jokios teisinės ir faktinės reikšmės skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kartu teisėjų kolegija dėl apeliantės teiginių, jog galimai S. Š. turėjo tikslą ne ieškovei, o atsakovei (savo dukrai) padovanoti 55 000 Lt sumą buto pirkimui, plačiau nepasisako.
21. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo teiginius, kad atsakovė J. Š. 2017-06-22 padovanojo ieškovei A. Š. ir jos sūnui A. Š. butą/patalpą su rūsiu Kaune, Vaidoto g. 162-2, su 10/100 dalių priklausinio ir 122/1512 dalimi žemės sklypo mainais už ieškovės sumokėtą 78 000 Lt sumą už ginčo butą. Byloje nustatyta, kad atsakovė nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), įgijo tik 2015 metais, t. y. praėjus 5 metams po ginčo buto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo. Ginčo buto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu atsakovė negalėjo žinoti, kad ateityje įgis nekilnojamąjį turtą ir jį perleis mainais už ieškovės įmoką už ginčo butą. Todėl vėlesnis nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), įgijimas ir perleidimas negalėjo turėti jokios įtakos bylos šalių valiai 2010 metais, sudarant ginčo buto pirkimo – pradavimo sutartį ir negali paneigti konstatuoto byloje pirkimo pardavimo sandorio apsimestinumo.
22. Apeliantė skunde taip pat kelia netinkamą įrodymų vertinimo klausimą, teigia, kad teismas dėl to priėmė neteisingą sprendimą. Byloje nustatyta, kad Kauno apylinkės teismas nustatė visas svarbias bylai faktines aplinkybes, jas tinkamai įvertino, skundžiamame apeliacine tvarka teismo sprendime detaliai nurodė, kokie įrodymai pagrindžia teismo padarytas išvadas ir kuriais įrodymais vadovaudamasis, teismas tenkina ieškovės ieškinį. Teigdama, kad byloje netinkamai ištirti ir įvertinti įrodymai, apeliantė turėtų ne tik išvardyti įrodymus, dėl kurių nepasisakė ar netinkamai pasisakė teismas, bet ir išsamiai atskleisti tokių įrodymų svarbą ir reikšmę bylos išnagrinėjimo baigčiai. Paskiri apeliacinio skundo argumentai apie įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo trūkumus, jei apeliantė konkrečiai neatskleidžia jų reikšmės tinkamam bylos išnagrinėjimui, nėra pakankamas pagrindas panaikinti ar pakeisti teismo procesinį sprendimą. Apeliantė, skunde pakartodama poziciją, išreikštą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, siekia, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, iš naujo būtų vertinamos nustatytos faktinės aplinkybės, byloje surinkti įrodymai, jų turinys ir, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais teiginiais, padarytos kitokios išvados nei Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 12 d. sprendime.
23. Nustatyta, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ieškovė A. Š. turėjo 363 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti. Apeliacinį skundą atmetus, šios išlaidos ieškovei priteisiamos iš apeliantės J. Š. (CPK 98 straipsnis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei A. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės J. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 363 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.