Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 25 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-732-260/2013 pagal ieškovų akcinės bendrovės DNB bankas ir AS „Reverta“ ieškinius atsakovams R. B., E. B., O. D. ir R. S. (B.) dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Teisėjų kolegija skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą įvertina atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus nesutikimo su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis motyvus bei argumentus, t. y. pasisako dėl įrodymų, susijusių su kreditorių teisių pažeidimu, sandorius sudariusių šalių sąžiningumu, šių sandorių sudarymo privalomumu ir ieškinio senaties eigos pradžios nustatymu, vertinimo (CPK 320 str. 1 d.). Teismo sprendimu nustatytos ir detaliai jame aptartos faktinės aplinkybės, susijusios su šalių paskolinių teisinių santykių atsiradimu, su apelianto prievolių vykdymu ieškovams ir atsiradusiu jo įsiskolinimu, su ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybėmis bei šių sandorių sąlygomis, apeliaciniame skunde nekvestionuojamos, todėl kolegija nurodytų aplinkybių iš naujo nenustatinėja.

Nagrinėjamu atveju ginčo dėl pirmos būtinosios sąlygos, t.y. kad abu kreditoriai (ieškovai AB DNB bankas ir AS „Rverta“) turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, nekyla. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino ginčijamų sandorių įtaką kreditorių teisėms, taip pat nepagrįstai pripažino sandorių šalis (tiek jį patį kaip skolininką, tiek kitas sandorių šalis O. D. bei R. B.) buvus nesąžiningomis, neatsižvelgė ir į sandorių sudarymo privalomumą, siekiant iš dalies atsiskaityti su ieškovais. Taip pat keliamas ir praleistos ieškinio senaties klausimas, reikalaujant taikyti jos praleidimo pasekmes. Dėl pastarosios aplinkybės pirmiausiai kolegija ir pasisako.

Dėl senaties termino actio Pauliana pareikšti skaičiavimo ir jo praleidimo padarinių

Pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį actio Pauliana kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą, kuris pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, atsižvelgiant į tai, jog tokia šio termino pradžios apibrėžtis atitinka bendrąją senaties termino pradžios momento apibrėžtį (CK 1.127 str.), senaties terminui skaičiuoti actio Pauliana atveju taikytinos visos bendrosios šio termino skaičiavimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-06 nutarimas c. b. Nr. 3K-P-311/2012). Šios taisyklės išimtis nustato CK ar kiti įstatymai. CK 6.66 straipsnio 3 dalies nuostata reglamentuojamos aplinkybės, susijusios su informacijos gavimo laiku ir informacijos apimtimi. Informacijos gavimo laikas apibrėžiamas sužinojimo arba turėjimo sužinoti aplinkybėmis. Iš jų yra taikoma ta, kuri laiko atžvilgiu atsirado anksčiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-09-20 nutartis c.b. Nr. 3K-3-455/2013). Informacijos apie sandorį apimtį sudaro dvi nuostatos: pirma, informacija apie skolininko sudarytą sandorį ir, antra, informacija, kad šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Ieškinio senaties termino vienerių metų skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybes, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises. Vien sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-05-17 nutartis c.b. Nr. 3K-3-297/2013).

Esant tokiems kasacinio teismo išaiškinimams dėl kreditoriaus teisės pareikšti actio Pauliana ieškinį atsiradimo momento, iš dalies sutiktina su apelianto pozicija, jog vienas iš jo kreditorių - AS „Reverta“ pateikti tokį ieškinį pavėlavo, todėl jo reikalavimų atžvilgiu atsiranda pagrindas taikyti CK 1.126 straipsnio 2 dalies ir 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatas ir ieškinį atmesti dėl pasibaigusio senaties termino. Byloje esantis Kauno apygardos teismo 2011-01-26 pranešimas, kuris buvo adresuotas šio ieškovo atstovui UAB „NIF Lietuva“ (t. 1, b. l. 154), patvirtina, kad teismas informavo tuo metu dar tik spėjamą kreditorių AS „Reverta“ apie ieškovo AB DNB inicijuotą civilinį ginčą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, pasiūlė galimiems kreditoriams pateikti su apelianto paskolomis susijusius duomenis, kurie būtų reikšmingi sprendžiant dėl apelianto vykdytų ieškovui AB DNB bankas sutartinių prievolių. UAB „NIF Lietuva“, veikiantis AS „Reverta“ vardu, 2013-03-08 pateikė teismui duomenis apie 2007-11-30 kreditavimo sutartimi apeliantui R. B. suteiktą 600 000 Lt kreditą, taip pat paaiškino, jog jau 2009 metų pabaigoje kredito gavėjas nesugebėjo tinkamai vykdyti įsipareigojimų bankui, visiškai neatliko jokių mokėjimų, o 2010 m. spalio mėnesį vykusios derybos dėl kredito pertvarkymo buvo nerezultatyvios, kredito gavėjui pripažinus savo finansinį nepajėgumą vykdyti įsipareigojimus bankui (t. 1, b. l. 160). Vadinasi, AS „Reverta“, kurio verslas neatsiejamai susijęs su skolininkų nemokumo rizika, vėliausiai 2011 m. kovo mėnesį jau turėjo suprasti apie savo, kaip kreditoriaus, interesų pažeidimą, apeliantui neišgalint susimokėti net eilinių įmokų, mokėti jam delspinigių ir palūkanų, ir kitiems jo kreditoriams (AB DNB bankui) pradėjus teismines skolininko sudarytų sandorių ginčijimo procedūras. Būdamas rūpestingas ir apdairius verslininkas, kreditorius turėjo teisinę pareigą pasitikrinti įkeisto jam už paskolą turto vertės pokyčius ir analizuoti išieškojimo iš jo galimybes, taip pat domėtis skolininko turtine padėtimi (valdomu turtu) ir sudarytais sandoriais, kuriuos, kaip jis sužinojo iš teismo pranešimo, jau ginčijo kiti skolininko kreditoriai, taip pat vertinti šių sandorių pobūdį galimo savo interesų pažeidimo aspektu, nes vien kitų skolų buvimo faktas dar labiau menkino galimybę atgauti paskolintas skolininkui lėšas. Be to, kaip matyti iš apelianto su apeliaciniu skundu pateikiamų naujų duomenų, ankstesnis kreditorius AB Citadele bankas, kurios teises yra perėmęs ieškovas AS „Reverta“, jau 2010 m. sausio ir rugsėjo mėnesiais analizavo apelianto turtinės padėties pokyčius, kas leidžia spręsti apie jau tuo metu kilusias abejones savo reikalavimą patenkinti vien iš įkeisto turto vertės (t. 5, b. l. 162-169).

Išvardinti argumentai leidžia teisėjų kolegijai padaryti išvadą, kad ieškovas AS „Reverta“ apie savo teisių pažeidimą ir sudarytų skolininko sandorių reikšmę jo interesams, esant būtent tokioms šios konkrečios bylos aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti ne vėliau, nei 2011 m. kovo mėnesį, tačiau actio Pauliana ieškinys buvo pareikštas tik 2012-07-16 (t. 4, b. l. 4), t.y. praleidus vienerių metų ieškinio senaties terminą (CPK 185 str.). Pažymėtina, kad ieškinio senatis nėra nustatoma išimtinai kreditoriais naudai, jos taikymas sietinas su visų ginčo teisinio santykio dalyvių interesų pusiausvyros principo įgyvendinimu. Todėl teikti prioritetą tik vienos šalies teiginiams, jog iki apsisprendė sutartinius santykius nutraukti ir apie tai raštu informavo skolininką (apeliantą) (t. 4, b.l. 40) savo teisių pažeidimo šis kreditorius neįžvelgė (ar nesuprato) ir todėl negalėjo anksčiau pareikšti ieškinio pagal CK 6.66 straipsnį, nėra pagrindo. Įstatymų leidėjas tiesiogiai ir nesieja šių dviejų skirtingų kreditoriaus teisių – nutraukti sutartį dėl jos pažeidimo ir pareikšti actio Pauliana ieškinį - įgyvendinimo (jų netapatina).

Nors sprendžiant dėl ieškinio senaties taikymo teismas turi įvertinti ir praleisto termino atnaujinimo galimybę, nagrinėjamos bylos atveju prielaidų termino atnaujinimui nenustatyta. Sprendžiant tokį klausimą, svarbu nustatyti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui bei kitų asmenų teisėms ir teisėtiems interesams. Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes. Kolegija nenustatė priežasčių, objektyviai galėjusių sukliudyti ieškovui AS „Reverta“ (bankui, finansinei institucijai) anksčiau pareikšti tokio pobūdžio reikalavimus, subjektyviai suvokiant (ar turint suvokti iš skolininko elgesio bei teismo pateiktos informacijos apie prasidėjusius kito kreditoriaus turtinius ginčus su jo skolininku dėl sandorių) savo interesų pažeidimą, juolab, pripažįstant sužinojimo apie šiuos skolininko sudarytus sandorius faktą 2010 metų pabaigoje (t. 4, b. l. 154) Taigi konstatavus, kad ieškovas AS „Reverta“ siekė savo teisių gynimo pažeisdamas nustatytą tvarką, nebuvo tiek aktyvus, kiek tokioje situacijoje buvo reikalinga, skundžiamas teismo sprendimas šioje ginčo dalyje pakeistinas (CPK 330 str.), kreditoriaus AS „Reverta“ ieškinį atmetant pagal CK 1.131 straipsnio 1 dalį.

Antra vertus, teisėjų kolegija negali sutikti su apelianto pozicija, kad ir ieškovas AB DNB bankas yra praleidęs vienerių metų ieškinio senatį. Šio kreditoriaus actio Pauliana ieškinys pareikštas gerokai anksčiau - 2010-09-13 (t. 1, b. l. 5). Byloje jokiais įrodymais nepaneigti ieškovo teiginiai apie tai, kada jis sužinojo, jog apeliantas visą jam ir sutuoktinei priklausiusį turtą perleido kitiems asmenims per itin trumpą laiką (nuo 2009-03-12 iki 2009-04-09) tik rengdamas 2010-04-29 pareiškimą apylinkės teismo hipotekos skyriui dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto, skolininkui pažeidus sutartines prievoles (t. 1, b. l. 30-33, 36-37). Be to, įkeisto turto vertės pokytis, lyginant jį su buvusiu įkeitimo metu 2007-09-11 vertinimo duomenimis (t. 1, b. l. 87), kartu reiškiantis ir įkeitimo objekto vertės nepakankamumą apelianto prievolėms pagal kreditavimo sutartį įvykdyti, taip pat nustatytas tik 2009-12-03 (t. 1, b.l. 34-35), t.y. mažiau nei prieš metus iki ieškinio pareiškimo. Tik paaiškėjus tokiems faktams, ieškovui atsirado pareiga veikti aktyviai, surinkti duomenis apie skolininko turtinę būklę ir, nustačius esant sudarytų jo teises pažeidžiančių sandorių, įgyvendinti CK 6.66 straipsnyje nustatytas priemones. Kolegijos vertinimu, dar anksčiau domėtis skolininko dėl savo asmeninio turto sudaromais sandoriais ar jų galima įtaka kreditoriaus interesams, ieškovas pareigos neturėjo. Todėl tokie apeliacinio skundo argumentai, kad apie turto pardavimą apeliantas šį ieškovą informavo žodžiu ar kad apie sudarytus perleidimo sandorius šis žinojęs iš teikiamų apelianto turto ir veiklos ketvirčio balansų, nėra teisiškai aktualūs. Kaip jau kolegija nurodė, tokioje situacijoje reikšminga ne vien turima informacija apie skolininko sudarytą sandorį, bet ir informacija, kad šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Skaičiuojant terminą nuo to momento, kai šiam kreditoriui (ieškovui AB DNB bankas) paaiškėjo informacija, kad jo skolininko (apelianto R. B.) sudaryti pirkimo-pardavimo sandoriai (t. 1, b. l. 106-128) pažeidžia kreditoriaus teises, ieškovas AB DNB bankas atliko reikiamus teisinius veiksmus, pareikšdamas ieškinį, vadinasi, savo interesus ėmė ginti nepraleidęs ieškinio senaties. Pirmosios instancijos teismas šią faktinę aplinkybę nustatė teisingai.

Dėl būtinųjų sąlygų sandoriui pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu

Pripažinus, kad ieškovo AS „Reverta“ ieškinys negali būti tenkinamas dėl praleistos ieškinio senaties, teisėjų kolegija pasisako dėl ieškovo AB DNB bankas pareikšto actio Pauliana ieškinio sąlygų įrodytumo (CK 6.66 str. 4 d.). CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Hipoteka įkeistas apelianto turtas buvo parduotas iš varžytinių (t. 2, b. l. 103, t. 4, b. l. 66-68), tačiau jo vertės nepakako buvusiam įsiskolinimui apmokėti (t. 5, b. l. 116). Kadangi skola negrąžinta, šioje byloje 2012-05-30 priimtu daliniu sprendimu (t. 3, b. 129-132) iš apelianto buvo priteistas likęs 153 615,20 Lt įsiskolinimas. Pardavęs visą turėtą savo turtą, apeliantas objektyviai neturi finansinių galimybių atsiskaityti su kreditoriumi, tai, pažymėtina, patvirtina ir jo paties teismui adresuotas prašymas atleisti nuo žyminio mokesčio dalies dėl sunkios turtinės padėties. Susiklosčiusioje situacijoje kreditoriaus interesai dėl apelianto sudarytų sandorių neabejotinai pažeidžiami, o savo turtinės padėties apsunkinimo, perleisdamas visą registruojamą turtą kitiems asmenims tuo momentu, kai jau turėjo akivaizdžių ekonominių sunkumų ir negalėjo vykdyti prievolių savo kreditoriams, apeliantas nesuvokti negalėjo. Kitokio teisėjų kolegijos vertinimo nesuponuoja ir skunde nurodyti argumentai, kad apeliantas nežinojęs apie įkeistų žemės sklypų nuvertėjimą, todėl elgėsi sąžiningai, be to, dėl sudarytų sandorių netapo nemokus. Šie argumentai, viena vertus, faktiškai nepagrįsti, prieštaraujantys byloje esantiems duomenims apie įkeisto turto vertės pokyčius bei nustačius, kad apeliantas turi ženklių įsiskolinimų savo kreditoriams, kurių negali padengti. Kita vertus, ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybės - vos vieno mėnesio terminas, per kurį visi jie buvo sudaryti, perleisto turto kainos neadekvatumas jo vertei, antrosios sutarčių šalies (O. D. ir R. B.) šeiminiai ryšiai su apeliantu ar su juo giminyste susijusiais asmenimis (broliu), taip pat nepatvirtina apelianto sąžiningumo, sudarant ginčijamus sandorius. Sandorių sudarymo privalomumas (tokios teisinės pareigos turėjimas) irgi nėra patvirtinamas jokiais bylos įrodymais, o jų sudarymo negali pateisinti tokie skundo teiginiai, kad sudarydamas pirkimo - pardavimo sutartis apeliantas siekė mokėti savo kreditoriams ir realiai sumokėjo atitinamo dydžio įmokas. Turto pardavimas, atsiradus finansiniams sunkumams, ar intencija iš jo pardavimo kainos sumokėti kreditoriams eilines įmokas nepagrindžia sandorio sudarymo privalomumo, kuris vertinamas actio Pauliana pareikšto ieškinio atveju. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sąlygą „neprivalėjo“ aiškina kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimą. Privalėjimas sudaryti sandorį – vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-01-11nutartis c.b. Nr. 3K-3-17/2006).

Pirmosios instancijos teismas padarė tinkamą išvadą ir dėl visų sandorių šalių (atsakovų) nesąžiningumo sąlygos, leidžiančios taikyti CK 6.66 straipsnio nuostatas ir ginčyti kreditoriaus interesus pažeidžiančius sandorius. Skundo argumentai, kad nei apelianto sutuoktinės E. B. globotinė bei dukterėčia O. D. (t. 1, b. l. 140-142, 189), nei jo brolio A. B. (t.1, b. l. 147, t. 3, b. l. 153) sugyventinė A. B., su kuria A. B. yra susilaukęs dviejų vaikų, gimusių 2000-11-18 ir 2010-01-26 (t. 3, b. l. 154- 156), nėra jo (ar atsakovės E. B.) artimieji giminaičiai CK 3.135 straipsnio prasme, yra formalūs ir teisiškai nereikšmingi. Visi šie asmenys yra arba šoninės giminystės linijos giminaičiai (CK 3.133 str.), arba susisaistę šeiminiais ryšiais. Apeliantas teismo posėdyje neneigė pažinties su R. B., nors kildino ją ne iš svainystės ar šeiminių ryšių su jo broliu (netrukus po sandorio su ja dėl gyvenamojo namo sudarymo gimė dar vienas šios atsakovės ir A. B. vaikas), tokią aplinkybę nuslėpęs, o iš globotinės O. D. ir R. B. dukters draugystės fakto (t. 3, b. l. 116, 118).

Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija – kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Taigi tai yra paneigiama prezumpcija. Pagal CK 6.66 straipsnį ginčijamo sandorio šalys laikomos nesąžiningomis esant pagrindui konstatuoti, kad jos žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydamos sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. Vertinant sandorį su skolininku sudariusio asmens nesąžiningumą jo informuotumo aspektu, kuris, palyginti su paties skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, jog jo žinojimas apie kreditoriaus interesus pažeidžiantį sandorio pobūdį būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog jo su skolininku sudaromas sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-02 nutartis c. b. Nr. 3K-3-463/2013). Iki ir po sandorių sudarymo gyvenimas kartu, globėjų ir globotinio santykiai, savo turiniu iš esmės atitinkantys tėvų ir vaikų santykius, kitu atveju – pirkėjos šeiminiai santykiai su apelianto artimu giminaičiu, be to, itin trumpas laikas pardavimams bei jų vykdymo momentas (kai apeliantui atsirado akivaizdžių finansinių sunkumų), turto pardavimas už mažą kainą, apelianto paaiškinimai teisme, kad vieni kitus kaime pažinojo, atitinkamai ir skolų buvimas galėjo būti žinomos net ir visai artimais šeiminiais ryšiais nesusijusiems asmenims, lemia vertinimą, kad nežinoti apie sandorių sudarymo priežastis – apelianto turimas skolos – nei O. D., nei R. B. negalėjo. Kadangi buvo parduodamas toks specifinis turtas, kaip žemės ūkio paskirties sklypai, t.y. apelianto (ūkininko) veiklos priemonė, taip pat buvo parduotas ir šeimos gyvenamasis namas, antrosioms sandorio šalims apelianto nemokumo situacijos sustiprėjimas po ginčijamų sandorių sudarymo (darbo priemonių ir gyvenamosios patalpos teisinis praradimas, nors faktiškai pasiliekant gyventi tame pačiame name), neabejotinai buvo suprantamas.

Taigi net ir nesant tiesioginio nesąžiningumo prezumpcijos pagal CK 6.67 straipsnio1 punktą taikymo pagrindo, skundžiamu galutiniu teismo sprendimu nustatytas sandorių šalių nesąžiningumas nepaneigtas. Dar daugiau, pagrįsti ir ieškovo atsikirtimo į apeliacinį skundą argumentai, kad priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija, kuri ypač akivaizdi gyvenamojo namo pardavimo atveju (t. 1, b. l. 60-61), yra savarankiška nesąžiningumo prezumpcija (CK 6.67 str. 4 p.), kuri nagrinėjamos bylos atveju taip pat nebuvo paneigta. Apeliantas, nesutikdamas su ieškovo pateiktomis retrospektyvinėmis turto vertinimo pažymomis bei ataskaitomis, jų didesnės teisinės galios rašytiniais įrodymais (ekspertų išvadomis) neginčijo ir tokios ekspertizės skyrimo byloje klausimo nekėlė. Taigi šie teiginiai deklaratyvus ir atmestini.

Pripažintina, kad šioje dalyje pirmosios instancijos teismas ginčą išsprendė teisingai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį bei nustatydamas laimėto ir pralaimėto ginčo proporcijas, nepagrįstai bylinėjimosi išlaidas ieškovo AB DNB naudai priteisė iš atsakovų R. B. ir E. B. bendrai. Esant procesiniam bendrininkavimui (CPK 43 str.), rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje visada yra nurodomos konkrečios bylinėjimosi išlaidų sumos, kurios priteisiamos iš kiekvieno bendrininko atskirai. Byloje dalyvaujantys procesiniai bendrininkai (bendraieškiai ir bendraatsakoviai) neturi priešingai šaliai bendros (solidarios) bylinėjimosi išlaidų kompensavimo pareigos (CK 6.6 str. 1 d.), tokio šių išlaidų kompensavimo būdo nenumato ir procesinės teisės normos, Net ir tais atvejais, kai bendrininkų turtinė prievolė yra solidari, t.y. ją gali įvykdyti bet kuris skolininkas ar jie visi, o bendraskoliai bus įpareigoti iki to laiko, kada prievolė bus įvykdyta visiškai (CK 6.6 str. 6 d.), bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiga yra dalinė, sprendžiama kiekvieno asmens atžvilgiu individualiai. Šiuo konkrečiu atveju abiejų šių atsakovų pareiga atlyginti kitai šaliai bylinėjimosi išlaidas yra vienoda, taigi ieškovo AB DNB bankas naudai priteistos iš jų bendrai 3540 Lt išlaidos (kompensuojamosios dalies klausimas nekeliamas) iš jų priteisiamos lygiomis dalimis, t.y. po 1770 Lt iš kiekvieno atsakovo, pakeičiant ir šią sprendimo dalį (CPK 329 str. 1 d.).

Sprendimo dalis, kuria tokios išlaidos (sumokėtas žyminis mokestis) buvo priteistos iš visų atsakovų ieškovo AS „Reverta“ naudai, panaikintina, neklikus tam teisinio pagrindo (CPK 93 str.).

Ieškovas AB DNB bankas taip pat prašo priteisti jam apeliacinės instancijos teisme turėtas 2420 Lt atstovavimo išlaidas (t. 5, b.l. 188-189). Kadangi tokių išlaidų dydis viršija nustatytus Rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio, patvirtintose Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85, dydžius, iš apelianto priteistina 1500 Lt ieškovui už atsiliepimo į jo apeliacinį skundą parengimą (CPK 98 str. 1 d. ir 2 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 25 d. galutinį sprendimą pakeisti.

Ieškovo AS „Reverta“ ieškinį atmesti.

Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovų R. B., E. B., O. D. ir R. B. priteistos bylinėjimosi išlaidos ieškovo AS „Reverta“ naudai.

Pakeisti teismo sprendimą priteistų bendrai iš atsakovų R. B. ir E. B. bylinėjimosi išlaidų ieškovo AB DNB banko naudai dalyje, nustatant, kad 3540 Lt išlaidos iš jų priteisiamos lygiomis dalimis, t.y. po 1770 (vieną tūkstantį septynis šimtus septyniasdešimt) litų iš kiekvieno atsakovo.

Kitą galutinio teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš R. B. 1500 (vieną tūkstantį penkis šimtus) litų bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų AB DNB banko naudai.