Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Lemežio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vladislavo Lenčiko, Lauretos Ulbienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro Sergejaus Korotčenkos, nukentėjusiojo V. J. ir nukentėjusiosios I. J. apeliacinius skundus dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017-06-26 nuosprendžio, kuriuo A. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 144 straipsnį laisvės apribojimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 65 straipsniu, 66 straipsniu, į bausmės dydį įskaitytas laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2014-01-06 iki 2014-01-27, vieną sulaikyme išbūtą dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

A. D. pagal BK 281 straipsnio 5 dalį išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Iš A. D. priteista V. J., I. J., R. J. ir R. J. naudai po 2 000 Eur neturtinės žalos.

Iš AB „Lietuvos draudimas“ priteista: V. J. naudai 2 904,02 Eur turtinės žalos ir 1 250 Eur neturtinės žalos, I. J. naudai 306,55 Eur turtinės žalos netekus maitintojo ir 1 250 Eur neturtinės žalos, R. J. naudai 1 250 Eur neturtinės žalos ir R. J. naudai 1 250 Eur neturtinės žalos.

I. J. reikalavimus dėl 434 Eur turtinės žalos priteisimo bei išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. D. nuteistas už tai, kad sukėlęs pavojų nukentėjusiojo D. J. gyvybei, tai yra 2014-01-02 laikotarpiu nuo 20.30 val. iki 20.50 val. (duomenys neskelbtini), lauko keliuke, vedančiame nuo pagrindinio Skubėtų kaimo kelio prie Č. B. gyvenamojo namo, 57 m atstumu nuo šio gyvenamojo namo, vairuodamas nukentėjusiojo D. J. tėvui V. J. priklausantį automobilį AUDI 80, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) važiuodamas atbulai, pervažiavo už automobilio jo judėjimo trajektorijoje ant žemės gulėjusį D. J., padarydamas jam krūtinės sumušimą ir suspaudimą, pasireiškusius odos nubrozdinimais ir minkštųjų audinių kraujosruvomis krūtinėje ir nugaroje, dešiniųjų II-VI ir kairiųjų II-V šonkaulių lūžiais, plaučių sužalojimu, kvalifikuojamus sunkiu sveikatos sutrikdymu, o taip pat padarydamas daugybinius odos nubrozdinimus ir minkštųjų audinių kraujosruvomis veide, kakle, pilve, rankose, kurie visumoje ir atskirai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, dėl krūtinės sumušimo ir suspaudimo, nukentėjusysis mirė, jis, nepagelbėjo nukentėjusiajam, nesiėmė visų reikiamų priemonių, kad būtų suteikta pirmoji medicinos pagalba nukentėjusiajam D. J., kai pastarasis dar buvo gyvas, paliekant nukentėjusįjį vieną automobilio AUDI 80, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) salone ant galinės sėdynės, kai grėsė pavojus nukentėjusiojo D. J. gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti pagalbą.

A. J. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2014-01-02, laikotarpiu nuo 20.30 val. iki 20.50 val., Skubėtų k., Šalčininkų sen., Šalčininkų r., neapšviestame lauko keliuke, vedančiame nuo pagrindinio Skubėtų kaimo kelio prie Č. B. gyvenamojo namo 57 m atstumu nuo šio gyvenamojo namo, vairuodamas nukentėjusiojo D. J. tėvui V. J. priklausantį automobilį AUDI 80, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pažeidė 2002-12-11 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 14, 34, 106, 119, 133, 231.4., 231.5 punktuose nurodytus reikalavimus (2012-11-28 nutarimo redakcija), t. y. vairavo aukščiau minėtą automobilį neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones nepaisant to, kad tai yra draudžiama, kaip eismo dalyvis nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių ir kitų asmenų saugumui, prieš pradėdamas važiuoti atbulai neįsitikino, kad tai daryti bus saugu, tamsiu paros metu, būdamas neatidus kelio sąlygoms, neturėdamas įgūdžių ir patirties, važiuodamas atbulai privalėjo duoti kelią pėsčiajam bei kitiems eismo dalyviams, žinodamas, kad nukentėjusysis D. J., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, galėjo būti greta jo vairuojamo automobilio galinės dalies, nepasirinko tokio važiavimo greičio, kad galėtų sustabdyti automobilį iki bet kurios iš anksto numatytos kliūties, o atsiradus jo judėjimo trajektorijoje kelyje gulinčiam D. J., nestabdė savo vairuojamo automobilio, dėl to važiuodamas atbuline eiga vienos ašies ratu pervažiavo per nugarą tuo metu kelyje, automobilio gale, dėl ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų priežasčių ant pilvo statmenai automobilio judėjimo krypčiai gulėjusį pėsčiąjį nukentėjusįjį D. J., kurio viršutinė kūno dalis atsidūrė po automobiliu tarp priekinių ir galinių ratų iš vairuotojo pusės, po to jo vairuojamas automobilis AUDI 80, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) sustojo, o jis nesiėmė visų reikiamų priemonių, kad būtų suteikta pirmoji medicinos pagalba nukentėjusiajam, neiškvietė greitosios medicinos pagalbos ir nenuvežė nukentėjusiojo D. J. į artimiausią asmens sveikatos priežiūros įstaigą savo vairuojamu automobiliu, nepranešė apie eismo įvykį policijai ir nepasiliko eismo įvykio vietoje, tuo padarydamas nukentėjusiajam D. J. kūno sužalojimus: krūtinės sumušimą ir suspaudimą, pasireiškusius odos nubrozdinimais ir minkštųjų audinių kraujosruvomis krūtinėje ir nugaroje, dešiniųjų II-VI ir kairiųjų II-V šonkaulių lūžiais, plaučių sužalojimu, kvalifikuojamus sunkiu sveikatos sutrikdymu, o taip pat padarydamas sužalojimus: daugybinius odos nubrozdinimus su minkštųjų audinių kraujosruvomis veide, kakle, pilve, rankose, kurie visumoje ir atskirai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, nuo kurių, dėl nuo krūtinės sumušimo ir suspaudimo, nukentėjusysis D. J. mirė.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis V. J. prašo Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017-06-26 nuosprendį pakeisti ir priimti naują nuosprendį - A. D. pripažinti kaltu pagal BK 281 straipsnio 5 dalį bei skirti jam bausmę ir baudžiamojo poveikio priemones bei priteisti iš atsakovų AB „Lietuvos draudimas“ ir A. D. 3 439,82 Eur turtinės žalos bei 20 273,40 Eur neturtinės žalos.

Kvalifikuojant veiką pagal BK 281 straipsnio 5 dalį būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp padaryto kelių eismo saugumo ir transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimo bei kilusių padarinių, t. y. D. J. mirties. Nustatant, ar kaltininko padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, taikomas objektyvaus išvengiamumo kriterijus, t. y. sprendžiama, ar konkrečioje situacijoje A. D. turėjo objektyvią galimybę išvengti eismo įvykio.

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji I. J. prašo Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017-06-26 nuosprendį pakeisti ir A. D. pripažinti kaltu pagal BK 281 straipsnio 5 dalį bei jį nuteisti (dėl bausmės dydžio palieka spręsti teismo nuožiūra), priteisti iš atsakovų AB „Lietuvos draudimas“ ir A. D. J. J., R. J. ir R. J. 434 Eur turtinės ir 15 000 Eur neturtinės žalos solidariai.

Nukentėjusioji nurodo, kad A. D. nepagrįstai ir neteisėtai išteisintas pagal BK 281 straipsnio 5 dalį. Nuosprendyje konstatuojama, kad A. D. pažeidė KET 14 punktą, nes vairavo transporto priemonę neturėdamas šios teisės, pažeidė KET 34, 106 punktų reikalavimus, nes prieš pradedant važiuoti atbulas privalėjo įsitikinti, ar tai daryti saugu. A. D. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad D. J., sėdėdamas priekinėje keleivio sėdynėje, iškrito iš automobilio. Tai neatitinka byloje nustatytų aplinkybių.

Pirmosios instancijos teisme A. D. parodė, kad, prieš važiuodamas, įsijungė automobilio šviesas, pasižiūrėjo į automobilio salone esantį bei šoninius galinio vaizdo veidrodėlius, įsitikinęs, kad niekam nekliudo, pradėjo važiuoti atbulas. Siekiant nustatyti, ar kaltinamasis prieš važiuodamas galėjo savo kelio trajektorijoje matyti pėsčiąjį, buvo atliktas eksperimentas. Ekspertizės akto išvadoje nurodyta, kad objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad kontakto su automobiliu „Audi“ metu D. J. buvo vertikalioje padėtyje, nėra (t. 2, b. l. 151-153). Vadinasi eksperimento metu modeliuota situacija, ar vairuotojas galėjo matyti stovintį pėsčiąjį, šiuo atveju neturi reikšmės. Antroje situacijoje nustatyta, kad manekenas matomas 3 - 4,5 ir 5 metrų atstumu nuo kelio pusės galinio rato, įjungus atbulinę pavarą. Vairuotojui tiesiai sėdint ant sėdynės ir žiūrint į veidrodėlius tik pakreipus galvą į atitinkamą pusę manekenas nebuvo matomas. Atidarius vairuotojo pusės priekinį langą, iškišus galvą ir žiūrint į galinę automobilio pusę - manekenas buvo aiškiai matomas.

Apeliantė pažymi, kad KET 9 punktas įpareigoja, jog vairuotojas privalo imtis visų būtinų atsargumo priemonių, išskyrus atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai. Tai reiškia, kad prieš pradėdamas judėjimą atbulai automobiliu A. D. privalėjo ne tik pažiūrėti į veidrodėlius, bet atidaryti langą ir iškišus galvą įsitikinti, kad D. J. už automobilio nėra, o dar geriau būtų, jei išliptų iš jo ir apžiūrėtų aplinką arba paprašytų kito asmens, kad pažiūrėtų, ar saugiai bus atliktas manevras važiuojant atbulai. To paties reikalauja ir KET 106 punktas - „Prieš pradedant važiuoti ..... keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitinkinti, kad tai daryti saugu ...“

Apeliantė mano, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių A. D. kaltę pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, todėl jis turi būti pripažintas kaltu ir nuteistas.

Atsiliepimu į apeliacinius skundus „Lietuvos draudimas“ atstovas E. T. Paberalis prašo Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017-06-26 nuosprendį dalyje dėl civilinių ieškinių tenkinimo iš Draudiko palikti nepakeistą. Draudiko manymu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas civilinių ieškinių klausimus, tai padarė tinkamai, betarpiškai įvertinęs visus įrodymus ir išsamiai pasisakydamas dėl to priimtame nuosprendyje. Vien apeliantų subjektyvus nesutikimas nesudaro pagrindo priimti kitokį sprendimą. Pažymi, jog Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 19 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad atlyginama tik įrodymais pagrįstos žalos dydžio draudimo išmoka. Taigi draudikas negali atlyginti žalos, nepagrįstos jokiais įrodymais. Todėl draudikas yra įsitikinęs, kad atlygino visas pagrįstas turtinio pobūdžio išlaidas.

Teismo posėdyje prokuroras prašė prokuratūros ir nukentėjusiųjų I. J. ir V. J. apeliacinius skundus tenkinti. Nukentėjusieji I. J. ir V. J. bei jo atstovas adv. J. Kučynskij prašė visus apeliacinius skundus tenkinti. Nuteistojo A. D. gynėjas adv. V. Dziegoraitis bei nuteistasis A. D. prašė apeliacinius skundus atmesti, nuosprendį palikti nepakeistą. Civilinio atsakovo atstovas E. T. Paberalis prašė nuosprendį dalyje dėl žalos atlyginimo iš UAB „Lietuvos draudimas“ palikti nepakeistą.

Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro Sergejaus Korotčenkos, nukentėjusiųjų V. J. ir I. J. apeliaciniai skundai atmetami.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniuose skunduose prokuroras ir nukentėjusieji nesutinka su A. D. išteisinimu pagal BK 281 straipsnio 5 dalį, taip pat kelia klausimą dėl patenkintų civilinių ieškinių dydžio.

Šalčininkų rajono apylinkės teismas ištyrė visus byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, teisingai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą, kad A. D. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 5 dalyje, sudėties. Pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė byloje pareikštus civilinius ieškinius bei už nusikaltimo, numatyto BK 144 straipsnyje, padarymą A. D. paskyrė teisingą ir jo padarytam nusikaltimui proporcingą bausmę.

BK 281 straipsnio 5 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už Kelių eismo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimus, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Šiame straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl, kvalifikuojant nusikalstamą veiką pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo taisyklių ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), padarinius (žuvo žmogus), taip pat – kas šiuo atveju būtina – ir priežastinį ryšį tarp eismo taisyklių pažeidimo ir pasekmių – žmogaus žūties.

KET 9 punkte numatyta, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti.

Taigi kiekvienas kelių eismo dalyvis privalo imtis visų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui. Be to, privaloma imtis visų būtinų priemonių, jog būtų sumažinti kilę padariniai ar padarinių iš viso nekiltų. Taigi minėtas kelių eismo pažeidimas sietinas būtent su A. D. pagalbos nesuteikimu nukentėjusiajam, nes jis nesiėmė visų būtinų priemonių, jog sumažintų pavojų kilusį D. J. sveikatai ir gyvybei. Elgesio taisykles, kuriomis privalo vadovautis kiekvienas eismo dalyvis įvykus eismo įvykiui, numatytos KET 231.4 ir 231.5 punktuose. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog įvertinus tai, kad aptarti KET pažeidimai susiję su vairuotojų pareigomis įvykus eismo įvykiui, todėl šiuo atveju nėra susiję priežastiniu ryšiu su padarinių kilimu.

Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroras ir nukentėjusieji apeliaciniuose skunduose nurodo, kad D. J. žūtį lėmė būtent tai, kad A. D. transporto priemonę AUDI 80 vairavo, neturėdamas teisės vairuoti, t.y. pažeidė KET 14 punkte numatytą draudimą.

KET 14 punkte numatytas draudimas vairuoti transporto priemonę asmenims, neturintiems šios teisės, taip pat neblaiviems, apsvaigusiems nuo psichiką veikiančių medžiagų ar nepasinaudojusiems teisės aktų nustatytu privalomu kasdieniu poilsiu. Taip pat neleidžiama vairuoti susirgus ar pavargus, jeigu dėl to gali kilti pavojus eismo saugumui, duoti transporto priemonę vairuoti asmenims, kurie yra paveikti bent vieno iš pirmiau nurodytų veiksnių arba neturi teisės vairuoti šios transporto priemonės. Vairuodamas transporto priemonę, vairuotojas privalo laikytis vairuotojo pažymėjime nurodytų sąlygų.

Nagrinėjamu atveju A. D. transporto priemonę vairavo, neturėdamas tokios teisės, t.y. neįgijęs vairuotojo pažymėjimo, tačiau byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad būtent vairavimas neturint teisės nulėmė aptariamo eismo įvykio kilimą ir D. J. mirtį. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis automobilį vairavo ne pirmą kartą. A. D. bylą nagrinėjant pirmosios instancijios teisme aiškino, kad aplinkybė, jog jis neturi teisės vairuoti buvo žinoma ir nukentėjusiajam, kuris, prašydamas nuteistojo jį pavežti, sakė, kad susitarė su savo svainiu, kad jis kelyje automobilio nestabdytų. Tai, kad A. D. transporto priemonę vairavo ne pirmą kartą, rodo, jog jis turėjo tiek teorinių, tiek praktinių vairavimo žinių. Tam neprieštarauja ir ta aplinkybė, jog teorinių ir praktinių žinių A. D. įgijo, laikydamas traktoriaus ir savaeigės mašinos vairuotojo pažymėjimą. Jis nuo 2009-09-23 iki 2009-11-06 mokėsi ir baigė pirminio mokymo kursą – B kategorijos teoriją ir vairavimą (t. 2, b. l. 91). Taigi A. D., būdamas kelių eismo dalyviu – traktoriaus bei savaeigės mašinos vairuotoju, išmanė ir kelių eismo taisykles. Todėl, esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tai, jog jis automobilį vairavo neįgijęs vairuotojo pažymėjimo, nėra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su nagrinėjamu atveju kilusiomis pasekmėmis, nes vairavimas neturint teisės nagrinėjamu atveju nebuvo būtina sąlyga baudžiamajame įstatyme numatytiems padariniams kilti.

KET 133 punkte numatyta, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas.

Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, paskyrus kompleksinę teismo medicinos ir eismo įvykio ekspertizę bei apklausus ekspertą J. P., nebuvo gauta jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad eismo įvykio kilimui įtakos galėjo turėti pasirinktas A. D. važiavimo greitis. Byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad A. D., automobiliu judėdamas atbuline eiga, viršijo leistiną greitį. Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. D. savo veiksmais KET 133 punkto nepažeidė.

Vadovaujantis KET 34 punktu, įvažiuodamas į kelią iš esančių šalia jo teritorijų, išvažiuodamas iš kelio, vairuotojas privalo sustoti ir praleisti pėsčiąjį, kurio judėjimo kryptį jis kerta, o sukdamas į dešinę ar į kairę sankryžose – į jo važiavimo krypties bet kurią eismo juostą įėjusį pėsčiąjį. Kai sukama į kelią su viena eismo juosta kiekviena kryptimi, vairuotojas privalo sustoti ir praleisti į bet kurią eismo juostą įėjusį pėsčiąjį. Vairuotojas visais atvejais privalo duoti kelią pėsčiajam važiuodamas atbulas. KET 106 punkte numatyta, kad prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams. KET 119 straipsnyje numatyta, kad, važiuodamas atbulas, vairuotojas privalo duoti kelią kitiems eismo dalyviams. Taigi būtent KET 34, 106 ir 119 punktuose yra įtvirtintos važiavimo atbuline eiga taisykles.

Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016-04-29 ekspertizės akto Nr. 11-204 (16) išvadoje nurodyta, kad automobilio AUDI 80 vairuotojas A. D. prieš pradėdamas važiuoti atbuline eiga privalėjo įsitikinti, kad tai daryti yra saugu ir važiuoti taip, kad nekliudytų jo judėjimo trakterijoje gulinčio D. J. (t. 2, b. l. 154-155). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme A. D. aiškino, kad 2014-01-02 jis, D. J. prašymu, nukentėjusįjį nuvežė pas giminaičius. Nukentėjusysis laiką leido B. šeimoje, po kurio laiko paprašė, kad nuteistasis jį parvežtų į namus. L. S. pasodino D. J. į automobilį, tačiau nuteistajam transporto priemonę užvedus, D. J. pasakė, kad pamiršo cigaretes ir išlipęs nuėjo jas pasiimti. A. D. nukentėjusiojo laukė 10 minučių, po to nutarė privažiuoti arčiau namo, kad pastarajam būtų patogiau prieiti prie automobio, tačiau pajuto, jog ant kažko užvažiavo. Todėl išjungė automobilio variklį ir išlipo pažiūrėti kas nutiko (t. 2, b. l. 77). Šias aplinkybes nuteistasis patvirtino ir Įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 121-123). Liudytoja S. B. patvirtino, kad po to, kai A. D. ir D. J. išėjo ir ruošėsi važiuoti į namus, ji, praėjus 15-20 min., pro langą pamatė vis dar degančias automobilio šviesas (t. 2, b. l. 80). Liudytojas Č. B. aiškino, kad jis nuteistajam su D. J. išėjus iš namų, girdėjo užvedamą automobilio variklį. Maždaug po pusvalandžio S. B. pastebėjo, kad automobilis vis dar kieme (t. 2, b. l. 80). Tokie liudytojų parodymai, kad praėjus 15-30 min, jie pastebėjo, jog automobilis AUDI 80 vis dar neišvažiavęs, patvirtina nuteistojo A. D. aiškinimą, jog jis iš tiesų bent 10 min. laukė į automobilį grįžtančio nukentėjusiojo, kuris sakė, jog eina pasiimti cigarečių. Liudytoja L. S. parodė, kad D. J. į namus cigarečių sugrįžęs nebuvo, pastarajam cigaretes prieš tai nunešė jos sūnus (b. l. 79). Įvertinus tai, kad nukentėjusio lavono kraujyje rasta 3.22 prom, o šlapime – 3.59 prom. etilo alkoholio (t. 1, b. l. 27-32), teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tai, kad nukentėjusiajam cigaretės buvo atneštos, nepaneigia, jog jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, prašė A. D. jo palaukti, o pats ėjo atgal į namą.

Teisiamojo posėdžio metu A. D. aiškino, kad jis matė, kaip nukentėjusysis nueina į namą, o pastarojo nesulaukęs, jįjungė automobilio šviesas, pažiūrėjo į automobilio veidrodėlius ir, nematydamas jokios kliūties, pavažiavo apie 3 metrus (b. l. 77-78). Byloje nėra jokių šį nuteistojo aiškinimą paneigiančių objektyvių duomenų. Taigi jis pradėjo judėti atbuline eiga, būdamas tikras, jog tai daryti yra saugu. Tai patvirtina Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariato veiklos skyriaus 2017-03-06 eksperimento atlikimo protokolas, iš kurio matyti, jog buvo atliktas eksperimentas, siekiant nustatyti, ar matomas gulintis manekenas 3 metrų, 4.5 metrų ir 5 metrų atstumais nuo kairės pusės galinio rato, įjungus atbulinę pavarą. Automobilio vairuotojui V. P. įjungus atbulinę eigą, manekenui esant 3 metrų atstumu nuo automobilio, vairuotojui buvo pasiūlyta pasižiūrėti tik tai į vieną veidrodėlį – į šoninį dešinį. Vairuotojui pasižiūrėjus į dešinį veidrodėlį, jis nieko nematė. Pasižiūrėjęs į kairį veidrodėlį – jis nieko nematė. Pažiūrėjęs per vidinį veidrodėlį, jis taip pat nieko nematė. Taigi vairuotojui sėdint tiesiai, galvą nukreipus tik į kairį ir dešinį veidrodėlius, manekenas nebuvo matomas (3 metrų, 4.5 metrų ir 5 metrų atstumais). Iš eksperimento atlikimo protokolo matyti, kad manekenas buvo matomas vairuotojui tik pajudinus liemenį į priekį arba pažiūrėjus atgal pro atidarytą priekinį kairės pusės langą. Iš adv. V. Dziegoraičio pastabų, esančių eksperimento protokole, matyti, kad manekeną vairuotojas pradėjo matyti tik maksimaliai pasilenkęs link vairo ir į kairę (t. 3, b. l. 3-4), tačiau atkreiptinas dėmesys, jog tokių veiksmų atlikimo, kelyje nesant kliūties, KET nereikalauja. Juolab, kad A. D. atbuline eiga pajudėjo, nes matė, kaip D. J. nueina link namų, todėl neturėjo pagrindo manyti, kad nukentėjusysis gali būti pargriuvęs netoliese automobilio. Tai, kad nuteistasis buvo įsitikinęs, jog nukentėjusysis nuėjo į namus, patvirtina ir ta aplinkybė, jog jis, pamatęs, kaip koridoriuje užsidega šviesa, tam, kad nukentėjusiajam būtų patogiau, nusprendė privažiuoti arčiau namo. Byloje nustatyta, kad D. J. automobiliu AUDI 80 buvo pervažiuotas gulintis ant žemės keliuke, vedančiame nuo pagrindinio Skubėtų kaimo kelio prie Č. B. gyvenamojo namo, 57 m atstumu nuo šio gyvenomojo namo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010-02-23 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-169/2010 pasisakė, jog negalima reikalauti, kad kelių transporto priemonės vairuotojas numatytų, jog ant važiuojamosios kelio dalies gali gulėti pėsčiasis. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. D. savo veiksmais KET 34, 106 ir 119 punktų reikalavimų nepažeidė.

2016-04-29 ekspertizės akte Nr. 11-204 (16­) nurodyta, jog tikėtina, kad automobilio “Audi 80” vairuotojo A. D. veiksmai, - namo kieme, esant ribotam matomumui, važiavimas atbuline eiga, neįsitikinus, kad tai daryti yra saugu ir kliudė jo judėjimo trajektorijoje buvusį D. J., techniniu požiūriu sąlygojo šio eismo įvykio kilimą (t. 2, b. l. 154-155). Vadovaujantis teismų praktika, kadangi priežastinis ryšys yra BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvusis požymis, išvadą apie jo buvimą daro teismas, o ne ekspertai, kurie sprendžia tik techninius priežastinio ryšio buvimo klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. gruodžio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-387-511/2016). Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. D. padaryti KET pažeidimai, nėra priežastiniame ryšyje su autoįvykio kilimu ir atsiradusiais padariniais – D. J. mirtimi. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad asmens kaltumo nustatymas negali būti grindžiamas prielaidomis, nes tai prieštarauja vienai pagrindinių baudžiamosios atsakomybės sąlygų – asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jei jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio (BK 2 straipsnio 3 dalis). Taigi primosios instancijos teismas pagrįstai A. D. pagal BK 281 straipsnio 5 dalį išteisino, kadangi jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pasisakyti dėl nukentėjusiojo V. J. apeliacinio skundo argumento, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino, ar A. D. veiksmuose nėra nusikalstamų veikų, numatytų BK 132 straipsnyje, 137 straipsnyje, 281 straipsnio 3 dalyje, sudėties, nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Dėl A. D. paskirtos bausmės

Prokuroras apeliaciniame skunde prašo A. D. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 144 straipsnyje, padarymą paskirtą laisvės apribojimo bausmę pakeisti į vienerių metų laisvės atėmimo bausmę ir jos vykdymą atidėti.

Bendrieji bausmių skyrimo pagrindai įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-568/2013, Nr. 2K-148/2014, Nr. 2K-492/2014 ir kt.). Be kita ko, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017-10-03 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-218-222/2017).

Paskirdamas nuteistajam A. D. bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, stadiją, padarymo aplinkybes, kaltininko asmenybę, kitas bausmės skyrimui svarbias aplinkybes.

A. D. atsakomybę lengvina tai, kad jis kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos pripažino ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

A. D., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė vieną nesunkų (BK 11 straipsnio 3 dalis) nusikaltimą. Jis neteistas (t. 1, b. l. 127-128), baustas administracine tvarka (t. 1, b. l. 126), dirba, yra jauno amžiaus. Aptartos aplinkybės bei tai, kad jis nusikalto pirmą kartą, rodo, kad bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, gali būti pasiekti A. D. paskyrus su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – laisvės apribojimą. Esant šioms aplinkybėms, tenkinti prokuroro prašymą dėl A. D. griežtesnės bausmės paskyrimo, nėra pagrindo.

Dėl civilinių ieškinių

Nukentėjusysis V. J. prašo iš AB „Lietuvos draudimas“ ir A. D. priteisti 3 439,82 Eur turtinei bei 20 273,40 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusioji I. J. iš AB „Lietuvos draudimas“ ir A. D. priteisti 434 Eur turtinei žalai atlyginti bei jos, R. J. ir R. J. naudai priteistos neturtinės žalos dydį padidinti iki 15 000 Eur.

Žala – tai asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnį šalis turi tiksliai įrodyti nuostolių dydį, bet jeigu negali to padaryti, tai jų dydį nustato teismas. Taigi žala nepreziumuojama. Žalos dydį turi įrodyti asmuo, teigiantis, kad jos patyrė. Įrodinėjimo priemonės civiliniame procese yra šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai, daiktiniai įrodymai ir ekspertų išvados (CPK 177 straipsnis).

Nukentėjusysis V. J. pateikė sąskaitą faktūrą Nr. 00026 patvirtinančią, jog jis už priverstinio automobilio pakrovimo paslaugas sumokėjo 200 Lt (t. 1, b. l. 52, 68). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių automobilio AUDI 80 pakrovimo paslaugų būtinumą, todėl nukentėjusiajam priteisti 200 Lt (57,92 Eur) už šią paslaugą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nukentėjusiesiems atlyginamos tik būtinosios laidojimo išlaidos, o tos, kurios priklauso nuo nukentėjusiųjų valios - gedulingi pietūs praėję mėnesiui po nukentėjusiojo mirties, nėra laikytinos būtinosiomis laidojimo išlaudomis. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atlyginti 700 Lt už gedulingus pietus praėjus mėnesiui po laidotuvių, nėra pagrindo. Taip pat būtinosiomis laidojimo išlaidomis nėra pagrindo pripažinti savo valia sumokėtas aukas bažnyčiai ar kunigui. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atlygintina rašytiniais dokumentais pagrįsta ir betarpiškai su nukentėjusiojo laidotuvėmis susijusi suma – 3 089,38 Eur, taip pat pagrįstai iš priskaičiuotos sumos atskaičiavo suteiktą laidojimo pašalpą.

Nukentėjusioji I. J. nepateikė objektyvių duomenų, patvirtančių turėtas 434 Eur dydžio išlaidas, susijusias su D. J. laidotuvėmis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog iš nuteistojo priteisti 434 Eur turtinei žalai atlyginti nėra pagrindo, nes ši suma nėra įrodyta (CPK 178 straipsnis).

Nukentėjusieji V. J. ir I. J. taip pat nesutinka su iš nuteistojo ir AB “Lietuvos draudimas” priteistu neturtinės žalos dydžiu.

Pažymėtina, jog CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl teismas, spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privalo atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, t. y.: 1) neturtinės žalos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) žalą padariusio asmens turtinę padėtį; 4) jei padaryta turtinė žala, į šios žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą, bei argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, vertinti jų visumą. Šie kriterijai teismo sprendime turi būti ne tik formaliai išdėstyti, bet ir išnagrinėti, įvertinant kiekvieno jų reikšmę konkretaus neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-177-696/2015).

Spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio pirmosios instancijos teismas be kitų aplinkybių įvertino ir paties nukentėjusiojo veiksmų įtaką eismo įvykio kilimui, nuteistojo turtinę padėtį, todėl, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo bei protingos nukentėjusiųjų ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros principais, pagrįstai prašomą sumą neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiųjų naudai iš A. D. sumažino iki 2 000 Eur.

Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas motyvuodamas nukentėjusiesiems priteistinos neturtinės žalos dydį nurodė, kad iš A. D. kiekvienam nukentėjusiajam priteistina po 2 000 Eur neturtinės žalos. Tokia suma nurodyta ir nuosprendžio rezoliucinėje dalyje. Nuosprendžio 14 puslapyje nurodyta, kad „Iš kaltinamojo A. D. V. J. priteistina 1 000,00 Eur neturtinės žalos“. Teisėjų kolegija šį įrašą vertina, kaip techninę rašybos klaidą, kuri taisytina. Nustatytos klaidos ištaisymas nekeičia Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017-06-26 nuosprendžio esmės.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 308¹ straipsniu,

nutarė:

Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro Sergejaus Korotčenkos, nukentėjusiųjų V. J. ir I. J. apeliacinius skundus atmesti.

Ištaisyti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 26 d. nuosprendžio 14 puslapio trečioje pastraipoje nuo viršaus padarytą techninę rašybos klaidą, vietoje žodžių „Iš kaltinamojo A. D. V. J. priteistina 1 000,00 Eur neturtinės žalos“, įrašant „Iš kaltinamojo A. D. V. J. priteistina 2 000,00 Eur neturtinės žalos “.