Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-78-1020/2023

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-01-20
Bylos Nr.: 1A-78-1020/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-03-5-00004-2019-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Nerijus Meilutis, Justas Namavičius, Ernestas Rimšelis
Nuteistasis: S. G., V. L., M. K.
Advokatai: Dimitrijus Fomkinas, Zbignevas Jankovskis, Ramūnas Putinas

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-78-1020/2023Teisminio proceso Nr. 1-03-5-00004-2019-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.4.2; 1.1.8.1.1; 1.1.8.6.2; 1.1.8.14; 1.2.28.2.2; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.6; 2.4.6.4.4

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. sausio 20 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Nerijaus Meilučio, Justo Namavičiaus ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei,

dalyvaujant prokurorui Gintarui Jasaičiui,nuteistajam S. G. (S. G.) ir jo gynėjui advokatui Ramūnui Putinui,nuteistajam V. L. (V. L.) ir jo gynėjui advokatui Dimitrijui Fomkinui,nuteistajam M. K. (M. K.) ir jo gynėjui advokatui Zbignevui Jankovskiui,vertėjai Irinai Pikčilingienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K., nuteistojo S. G., nuteistojo V. L. bei jo gynėjo advokato Dimitrijaus Fomkino apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. birželio 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 292 straipsnio 2 dalį ir nubaustas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, S. G. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas iš dalies, nustatant dalį bausmės – 6 (šešis) mėnesius laisvės atėmimo atlikti nedelsiant, o likusios bausmės dalies – 2 (dvejų) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo – vykdymą atidedant 2 (dvejiems) metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei tęsti darbą.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo faktinio S. G. sulaikymo dienos vykdant šį nuosprendį.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš S. G. valstybės naudai išieškoti 5 690 Eur, kaip konfiskuotino turto – automobilio „VW Multivan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) – vertę atitinkanti pinigų suma.

V. L. pripažintas kaltu pagal BK 292 straipsnio 2 dalį ir nubaustas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, V. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas iš dalies, nustatant dalį bausmės – 6 (šešis) mėnesius laisvės atėmimo atlikti nedelsiant, o likusios bausmės dalies – 2 (dvejų) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo – vykdymą atidedant 2 (dvejiems) metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei tęsti darbą.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas V. L. laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2019 m. balandžio 8 d. iki 2019 m. gegužės 27 d.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo faktinio V. L. sulaikymo dienos vykdant šį nuosprendį.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš V. L. valstybės naudai išieškoti 2 510 Eur, kaip konfiskuotino turto – automobilio „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) – vertę atitinkanti pinigų suma.

M. K. pripažintas kaltu pagal BK 292 straipsnio 2 dalį ir, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, nubaustas 200 MGL (10 000 Eur) dydžio baudos bausme.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas M. K. laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2019 m. balandžio 8 d. iki 2019 m. gegužės 27 d. (50 parų) bei galutinė bausmė M. K. nustatyta 100 MGL (5 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš M. K. valstybės naudai išieškoti 3 290 Eur, kaip konfiskuotino turto – automobilio „Chrysler Grand Voyager“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) – vertę atitinkanti pinigų suma.

Nuosprendžiu, vadovaujantis BK 39¹ straipsniu, nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, numatyto BK 292 straipsnio 2 dalyje, padarymą buvo atleistas O. V. (O. V.), tačiau šioje dalyje nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. S. G., V. L. ir M. K. pagal BK 292 straipsnio 2 dalį nuteisti, o O. V. nuo atsakomybės pagal BK 292 straipsnio 2 dalį atleistas, konstatavus, jog S. G., V. L. M. K. ir O. V., veikdami bendrininkų grupėje, nenustatytam asmeniui suorganizavus, gabeno neteisėtai valstybės sieną perėjusius, nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius devynis užsieniečius – H. B. V.; D. T.T.; C. H.B., M. L. Q., T. D. Q., L. N. K., T. B. V., T. D. V. ir T. N. D. (toliau kartu – ir Užsieniečiai) Lietuvos Respublikos teritorijoje, o būtent: 2019 m. balandžio 3 d. S. G. ir V. L. susitarė su O. V., kad šis už 2 000 JAV dolerių atlygį neteisėtai į Latvijos Respubliką patekusius Užsieniečius automobiliu nugabentų iš Latvijos Respublikos per Lietuvos Respublikos teritoriją į Lenkijos Respubliką, bei M. K., kad šis už nenustatyto dydžio atlygį surastų Lietuvos Respublikos teritorijoje automobilį, skirtą Užsieniečių gabenimui iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką, po ko, tęsiant nusikalstamą veiką ir veikiant pagal susitarimą, 2019 m. balandžio 5 d. S. G., O. V. ir V. L. susitiko Daugpilyje prie parduotuvės „Promo“, iš kur visi trys, V. L. vairuojamu automobiliu „Audi A4“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) aikštelę, iš kur S. G. paėmė automobilį „VW Multivan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), po ko V. L. ir O. V. automobiliu „Audi A4“, o S. G. automobiliu „VW Multivan“ nuvažiavo iki Rezeknės miesto, kur nenustatytam asmeniui į ,,VW Multivan“ įsodinus Užsieniečius ir automobilį su jais perdavus O. V., pastarasis SMS žinute informavo S. G. apie tai, kad Užsieniečiai jau automobilyje ir, kad galima važiuoti į Daugpilį, po ko O. V. iš S. G. telefonu gavo nurodymą važiuoti paskui automobilį „Audi A4“, kuriame važiavo V. L. ir S. G., kurie važiuodami priekyje rodė kelią ir žvalgė vietovę, stebėdami ar nėra teisėsaugos pareigūnų, o apie 15.30 val. Latvijos Respublikoje, Daugpilyje, kelyje, vedančiame į garažus, esančius (duomenys neskelbtini), S. G. perėmė iš O. V. automobilį „VW Multivan“ su Užsieniečiais ir, nuvežęs juos į nenustatytą garažą, paliko, o tuo metu M. K., veikdamas pagal susitarimą, laikotarpiui nuo 2019 m. balandžio 5 d. iki 2019 m. balandžio 7 d. už 100 Eur išnuomojo automobilį „Chrysler Grand Voyager“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir 2019 m. balandžio 5 d., iš automobilio išėmęs galines sėdynes ir taip pritaikęs jį asmenų gabenimui, apie 21.00 val. šiuo automobiliu išvažiavo link Jonavos r. esančio Aklojo Ežero kaimo. Tuo metu S. G. L. Respublikoje, Daugpilyje, prie parduotuvės „Promo“ susitiko su O. V., ir pastarajam nurodė, gavus žinutę, važiuoti prie garažų pasiimti Užsieniečių ir jis (O. V.), po to, kai gavo žinutę iš S. G., nuvažiavo prie tiksliau nenustatyto garažo, esančio (duomenys neskelbtini), kur V. L. į automobilį „VW Multivan“ įlaipino devynis užsieniečius ir nurodė O. V. važiuoti jam iš paskos Lietuvos Respublikos valstybinės sienos link. Po ko, V. L. ir S. G. išvažiavo Lietuvos Respublikos sienos link automobiliu „Audi A4“ ir važiuodami priekyje žvalgė vietovę, stebėdami ar nėra teisėsaugos pareigūnų, koordinavo O. V. judėjimo kryptį ir greitį, taip sudarant sąlygas 2019 m. balandžio 5 d. apie 22.40 val. (duomenys neskelbtini), O. V. neteisėtai iš Latvijos Respublikos į Lietuvos Respubliką per valstybės sieną pergabenti Užsieniečius ir gabenti juos Lietuvos Respublikos teritorija iki (duomenys neskelbtini) esančios automobilių stovėjimo aikštelės, į kurią 2019 m. balandžio 6 d. apie 00.40 val. automobiliu „Chrysler Grand Voyager“ atvažiavo M. K., kuris O. V. perdavė automobilį „Chrysler Grand Voyager“, o S. G. perlaipino Užsieniečius iš automobilio „VW Multivan“ į automobilį „Chrysler Grand Voyager“. Po to, O. V. važiavo paskui automobilį „Audi A4“, laikydamasis telefonu gautų nurodymų, o S. G. ir M. K. automobiliu „VW Multivan“, S. G. jį vairuojant, važiavo link Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos sienos bei žvalgė vietovę taip sudarydami sąlygas O. V. gabenti Užsieniečius, kol 2019 m. balandžio 6 d. apie 03.05 val., Lazdijuose, kelyje Alytus–Sejny, O. V. vairuojamas automobilis „Chrysler Grand Voyager“ buvo sustabdytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų bei O. V. ir Užsieniečiai sulaikyti.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistasis S. G. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2022 m. birželio 30 d. nuosprendį pakeisti – taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirti jam švelnesnę bausmę nei ji numatyta įstatyme.

2.1. Nuteistojo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl jam paskirtos bausmės yra nepagrįstas ir neteisėtas. Pirmosios instancijos teismas realią laisvės atėmimo bausmę jam paskyrė pažeisdamas BK 41 straipsnio 2 dalies ir BK 54 straipsnio reikalavimus, nes ši bausmė yra neproporcinga jo padarytai veikai bei akivaizdžiai prieštarauja teisingumo, proporcingumo bei humanizmo principams. Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija bei BK 41 ir 54 straipsnių nuostatomis, S. G. teigia, kad skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta bausmė ir nuosprendyje nurodyti bausmės skyrimo motyvai formaliai atitinka baudžiamojo įstatymo normas, tačiau griežčiausia bausmės rūšis buvo parinkta teismui visapusiškai neįvertinus BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, neįsigilinus į konkrečios nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, į šios veikos pobūdį ir jos pavojingumo laipsnį, jos priežastis ir pasekmes, o taip pat į jo asmenybę bei kitas svarbias aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui.

2.2. Nuteistasis S. G. nesutinka su teismo išvada, kad jo atžvilgiu nėra pagrindo taikyti BK 62 straipsnio ir (ar) BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas bei paskirti švelnesnę negu įstatyme numatytą bausmę.

2.3. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai nekonstatavo jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimo padarius nusikaltimą ir nuoširdžios atgailos (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pirmosios instancijos teismo išvados šiuo klausimu buvo prieštaringos – teismas konstatavo, jog nors jis (S. G.) kaltę dėl padaryto nusikaltimo pripažino, jis visgi nesutiko su tam tikromis nuosprendžiu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad būtent Kauno apygardos teismas iš jam pareikšto kaltinimo šalino tam tikrus jo elementus ir faktines aplinkybes. Iš to akivaizdu, kad prokuroras jį kaltino sunkesnės nusikalstamos veikos padarymu ir būtent dėl šios priežasties proceso metu jis negalėjo sutikti (pripažinti) su tam tikromis bylos faktinėmis aplinkybėmis.

2.4. Be to, teismas netinkamai įvertino ir jį charakterizuojančius duomenis. Skirdamas itin griežtą bausmę, teismas neįvertino to, jog jis dirba ir darbovietės yra charakterizuojamas teigiamai; su sutuoktine augina keturis mažamečius vaikus ir materialiai išlaiko dar vieną savo, kartu su juo negyvenantį, vaiką; jo šeima turi nemažai turtinių įsipareigojimų; per 3 metus nuo minėtos nusikalstamos veikos padarymo jis naujų nusikalstamų veikų ar administracinių nusižengimų nepadarė.

2.5. S. G. teigimu, teismas, lyginant su kitais nagrinėjamoje byloje kaltintais asmenimis, nepagrįstai sureikšmino jo ir nuteistojo V. L. indėlį bendroje nusikalstamoje veikoje. Teismas akcentavo, jog jis ir V. L. turėjo daugiausia informacijos apie Užsieniečių buvimo ir slėpimo vietas Latvijos Respublikoje, tačiau lygiai taip pat prieštaringai pripažino, kad jis (S. G.) tik prisidėjo prie nenustatyto asmens suorganizuoto nusikaltimo, pats jo neorganizavo bei buvo tik vienas iš jo vykdytojų.

2.6. Atkreipdamas dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam M. K. taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, o O. V. atleido nuo atsakomybės bei vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika, nuteistasis S. G. teigia, kad jo padaryta nusikalstama veika, pagal jos pobūdį, negali būti vertinama kaip itin pavojinga bei tokia, už kurią jam turėtų būti paskirta reali laisvės atėmimo bausmė. Be to, jam paskyrus realią 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, jo šeima, kurioje auga ir nepilnamečiai vaikai, prarastų vienintelį maitintoją, taigi realus jo įkalinimas turėtų itin neigiamas pasekmes jo šeimai. Nuteistojo teigimu, bausmės tikslai šiuo atveju gali būti pasiekti ir be realaus jos atlikimo, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, jam paskiriant švelnesnę negu įstatyme numatytą bausmę arba jo atžvilgiu, taikant BK 75 straipsnio 4 dalies nuostatas, atidedant visos paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

3. Nuteistasis M. K. apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo 2022 m. birželio 30 d. nuosprendį pakeisti dėl netinkamo veikos teisinio kvalifikavimo ir jam paskirtos bausmės. Nuteistasis prašo jam inkriminuotą veiką, teismo kvalifikuotą pagal BK 292 straipsnio 2 dalį, perkvalifikuoti į BK 292 straipsnio 1 dalį; taip pat konstatuoti, jog jo atsakomybę lengvina prisipažinimas padarius nusikaltimą ir nuoširdus gailestis dėl to (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei jo atžvilgiu, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, nustatyti švelnesnį baudos dydį.

3.1. Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas jo veiksmus neteisingai kvalifikavo pagal BK 292 straipsnio 2 dalį. Anot nuteistojo, darydamas minėtą veiką, jis neturėjo savanaudiškų paskatų, o teismas, kvalifikuodamas jo veiką pagal BK 292 straipsnio 2 dalį, tinkamai neįvertino byloje esančių įrodymų visumos, leidžiančios konstatuoti, jog jis padarė BK 292 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

3.2. Pasak nuteistojo, vien tai, kad jis, S. G., V. L. ir O. V. buvo aikštelėje Jonavos r., kai automobiliu „VW Multivan“ buvo atgabenti ir į automobilį „Chrysler Grand Voyager“ buvo persodinti devyni neteisėtai Lietuvos Respublikos sieną perėję užsieniečiai, jokiu būdu neįrodo, kad jis veikė iš savanaudiškų paskatų. Nuteistojo teigimu, jis net nežinojo, kokį vaidmenį šioje veikoje atliko V. L. ir O. V., o pats joje dalyvavo tik, S. G. prašymu, parūpindamas automobilį „Chrysler Grand Voyager“, nes jo asmeninis automobilis buvo sugedęs ir jo S. G. negalėjo paskolinti. M. K. teigia viso proceso metu nuosekliai pripažinęs, kad išsinuomojo automobilį „Chrysler Grand Voyager“, vėliau jį minėtoje aikštelėje perdavė vairuoti O. V., o pats kartu su S. G. toliau šį automobilį lydėjo automobiliu „VW Multivan“ iki Lenkijos Respublikos sienos, tačiau šios aplinkybės niekaip nepagrindžia jo veikimo dėl savanaudiškų paskatų. Nuteistojo teigimu, jo nurodytas aplinkybes patvirtino teisiamajame posėdyje apklaustų liudytojų parodymai, mobiliojo ryšio operatorių ir filmavimo kamerų duomenys apie telefonų ir transportų priemonių judėjimą, kiti kriminalinės žvalgybos ir ikiteisminio tyrimo metu gauti duomenys. Teismo išvada, kad visi kaltinamieji neabejotinai suprato, jog vykdo įstatymo uždraustą veiką, yra teisinga, tačiau teismas padarė klaidą konstatuodamas, kad šią veiką jis padarė už atlygį. Niekas jam ar kitiems asmenims jo akivaizdoje nesiūlė atlygio, jis taip pat negirdėjo kitų nuteistųjų ir O. V. pokalbių apie atlygį už žmonių gabenimą. Tai, kad nuteistasis S. G. ir nuo atsakomybės atleistas O. V. teisme pripažino jiems inkriminuotas veikas padarę dėl savanaudiškų paskaitų, nereiškia, kad ir jo veikimą nulėmė šios paskatos. Vadovaudamasis nuteistojo S. G., liudytojų D. B., E. V., K. P., E. U. parodymais ir kriminalinės žvalgybos veiksmų pagrindu gautais duomenimis, M. K. teigia, kad ir šie bylos duomenys niekaip nepatvirtina teismo išvados, jog jis, darydamas jam inkriminuotą veiką, veikė iš savanaudiškų paskatų, t. y. už atlygį. Be to, pasak nuteistojo, sprendžiant iš sulaikytų užsieniečių parodymų, jie visi už neteisėtą jų gabenimą į Europos šalis mokėjo nenustatytiems asmenims Maskvoje, kas taipogi rodo, kad nei vienam iš šioje byloje nuteistų asmenų jokie pinigai už gabenimą nebuvo sumokėti.

3.3. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė apelianto ir nuteistojo V. L. poziciją, neigiant veikimą dėl savanaudiškų paskatų. Apelianto įsitikinimu, teismo išvados apie tai, kad jie abu turėjo išlaidų ir dėl to tikėjosi iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, yra nepagrįstos konkrečiais bylos duomenimis, nepatikimos ir jomis apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas. Pirmiausia, teismas neatsižvelgė į tai, kad jis automobilį „Chrysler Grand Voyager“ būtų nuomojęsis bet kuriuo atveju, nes turėjo vykti į Lenkijos Respubliką pasiimti prekių, o jo asmeninis automobilis aktualiu laiku buvo sugedęs. Todėl, nuteistajam S. G. paprašius paskolinti automobilį, nenorėdamas jo pavesti, jis išsinuomojo analogišką automobilį ir vėliau su S. G. važiavo kartu, nes turėjo parsivežti prekes iš Lenkijos Respublikos. Teismo išvada, kad jis net nebūtų važiavęs nuomotu automobiliu iki Jonavos r., jei nuteistasis S. G. ar kitas asmuo būtų galėjęs šį automobilį paimti Vilniuje, yra nepagrįsta ir neteisėta. Nuteistojo teigimu, S. G. jam galimai pasiūlė dalyvauti bendroje veikoje būtent dėl jo turimo automobilio savybių ir aplinkybės, kad jame galima vežti žmones, o taip pat žinodamas ir tai, kad jis važinėja į Lenkijos Respubliką ir ten turi verslo reikalų. M. K. nurodo nenorėjęs savo vardu išsinuomoto automobilio „Chrysler Grand Voyager“ palikti S. G., nes tokiu atveju būtų neturėjęs kuo parsivežti prekių. Skunde nurodoma ir tai, kad jam buvo žinoma, jog automobilio „Chrysler Grand Voyager“ savininkas jame buvo įrengęs GPS sistemą ir todėl visuomet žinojo šio automobilio buvimo vietą. Automobilio sėdynės buvo išimtos ne tik tam, kad jame būtų lengviau paslėpti užsieniečius, bet ir tam, kad automobilio salonas būtų optimaliai išnaudotas vežant nupirktas prekes į Lietuvą. Jei automobilis būtų buvęs reikalingas tik užsieniečių gabenimui į Lenkijos Respubliką, jis būtų suradęs tokį, kuriame nėra GPS sistemos ir juo labiau nebūtų jo išsinuomojęs savo vardu. Vadovaudamasis šiomis aplinkybėmis, nuteistasis nesutinka su teismo išvada, kad automobilio „Chrysler Grand Voyager“ nuomos išlaidas jis patyrė ne savo reikmėms, o siekdamas prisidėti prie daromos nusikalstamos veikos ir už tai ateityje tikėdamasis gauti atlygį. Anot nuteistojo, susitarimas dėl atlygio ar savanaudiškų tikslų byloje neužfiksuotas, kadangi tokio tikslo nebuvo.

3.4. Nuteistasis nesutinka ir su teismo išvada, kad jei jis (M. K.) automobilį „Chrysler Grand Voyager“ būtų nuomojęsis privataus verslo reikmėms, nagrinėjamoje situacijoje Lenkijos Respublikoje esančias prekes jis galėjo atsiimti nuvykdamas nuteistojo S. G. vairuojamu automobiliu „VW Multivan“, kuris pareigūnų nebuvo sulaikytas, tačiau to apeliantas nepadarė ir iš karto grįžo į Vilnių. M. K. teigimu, minėta teismo išvada yra tik niekuo nepagrįsta prielaida, kuri buvo padaryta neįvertinus byloje apklaustų asmenų parodymų. Teisiamajame posėdyje apeliantas nurodė, kad į Varšuvą nenuvažiavo, nes gavo SMS žinutę apie automobilio „Chrysler Grand Voyager“ sulaikymą, po ko, suprato, kad kitą automobilį sulaikė pareigūnai, todėl pats grįžo namo. Anot apelianto, po šios žinios nuteistasis S. G. taip pat išvažiavo savo reikalais.

3.5. Nuteistojo teigimu, atsižvelgiant į tai, kas minėta, nagrinėjamoje byloje yra pagrindas konstatuoti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą padarius nusikaltimą ir nuoširdžią atgailą (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Įvertinus ir tai, kad jis yra teisiamas pirmąkart; yra vedęs bei augina du mažamečius vaikus; dirba ir darbovietės yra charakterizuojamas teigiamai; visas jam paskirtas administracines nuobaudas yra sumokėjęs; per 3 metus nuo minėtos nusikalstamos veikos padarymo jis nepadarė naujų nusikalstamų veikų ar administracinių nusižengimų; jo veika neturėjo negrįžtamų pasekmių, apelianto įsitikinimu, jam pagal BK 292 straipsnio 1 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, turi būti paskirta bauda, kurios dydis turėtų būti mažesnis už paskirtąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu.

4. Nuteistasis V. L. ir jo gynėjas advokatas D. Fomkinas atskirai pateiktais, tačiau savo turiniu iš esmės analogiškais apeliaciniais skundais prašo Kauno apygardos teismo 2022 m. birželio 30 d. nuosprendį pakeisti iš dalies. Apeliantai prašo V. L. inkriminuotą veiką, teismo kvalifikuotą pagal BK 292 straipsnio 2 dalį, perkvalifikuoti į BK 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 1 dalį, bei už šios veikos padarymą nuteistajam paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę; taip pat prašo pakeisti skundžiamo nuosprendžio dalį dėl nuteistojo V. L. suėmime išbūto laiko, konstatuojant, jog pastarasis faktiškai buvo suimtas nuo 2019 m. balandžio 6 d. iki 2019 m. birželio 6 d., bei šį laiką įskaityti į jam paskirtą bausmę.

4.1. Apeliantai teigia, jog teismas, pripažindamas V. L. kaltu pagal BK 292 straipsnio 2 dalį, netinkamai kvalifikavo jo padarytą nusikalstamą veiką. Anot apeliantų, iš pirmosios instancijos teismo nustatytų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, matyti, kad teismas nenurodė, jog V. L. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė veikdamas iš savanaudiškų paskatų. Ir tik nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje teismas konstatavo, kad V. L. veikė dėl savanaudiškų paskatų, siekdamas gauti turtinės naudos. Turėdami omenyje šią aplinkybę, o taip pat vadovaudamiesi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika dėl apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatomis dėl įrodymams ir įrodinėjimo procesui keliamų reikalavimų, apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. L. veikė dėl savanaudiškų paskatų, yra tik jokiais byloje ištirtais įrodymais nepagrįsta prielaida.

4.2. Apeliantai nurodo, kad nagrinėjamoje byloje taip ir liko nepaneigti nuoseklūs nuteistojo V. L. parodymai apie tai, kad dalyvaudamas žmonių gabenime jis neturėjo savanaudiškų paskatų. Pasak apeliantų, V. L. 2019 m. balandžio 5 d. bet kuriuo atveju būtų važiavęs į Lenkijos Respubliką nusipirkti daržovių, kurias vėliau būtų pardavęs Lietuvoje. Vadovaudamiesi liudytojų D. B., E. V., K. P., E. U., L. D. ir S. J. (S. J.) parodymais, nuteistasis V. L. ir jo gynėjas teigia, kad šių liudytojų parodymai niekaip nepatvirtina teismo išvados, jog V. L., darydamas jam inkriminuotą veiką, veikė iš savanaudiškų paskatų. Be to, ir iš kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolų matyti, kad tik nuteistasis S. G. bendravo su nuteistuoju M. K. dėl nusikalstamos veikos padarymo – jokių pokalbių su V. L. dėl pinigų už pagalbą sumokėjimo ar pažadų sumokėti, nebuvo. Be to, pasak apeliantų, sprendžiant iš sulaikytų užsieniečių parodymų, visi jie už neteisėtą jų gabenimą į Europos šalis mokėjo nenustatytiems asmenims Maskvoje, kas taipogi rodo, kad nei vienam iš nuteistųjų šioje byloje jokie pinigai už gabenimą nebuvo sumokėti.

4.3. Apeliantų teigimu, savanaudiškų nuteistojo V. L. paskatų nepagrindžia ir teismo išvada, kad V. L. lydėdamas nelegalius migrantus automobiliu, registruotu Ž. L. vardu, taip pat neabejotinai turėjo išlaidų bei rizikavo sulaikymo atveju prarasti nusikaltimo priemonę – automobilį. Apeliaciniuose skunduose pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo motinos Ž. L. neapklausė bei visiškai nesiaiškino, kodėl aktualiu metu V. L. vairavo motinos automobilį. Pasak apeliantų, V. L. minėtą automobilį vairuoja nuolat – nors jis registruotas motinos vardu, faktiškai priklauso V. L. (prie nuteistojo V. L. apeliacinio skundo pridėti šią aplinkybę patvirtinantys dokumentai – kelių eismo saugumo deklaracija ir transporto priemonės valstybės techninės apžiūros protokolai). Atsižvelgdami į tai, apeliantai teigia, kad darydamas minėtas išvadas, teismas nesiėmė reikiamų priemonių jas patvirtinti objektyviais duomenimis bei nuosprendyje pateikė „siurprizinius argumentus“, dėl kurių buvo užkirsta V. L. teisė į gynybą.

4.4. Atsižvelgiant į visa tai ir įvertinant, jog V. L. veikė kaip padėjėjas – važiavo savo automobiliu priekyje ir stebėjo, ar kelyje nėra teisėsaugos pareigūnų, t. y. saugojo ir pridengė kitus bendrininkus, neturėdamas savanaudiškų paskatų, jo veika turėjo būti kvalifikuojama pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 292 straipsnio 1 dalį.

4.5. Apeliaciniuose skunduose taip pat pažymima, kad teismas skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodė, jog V. L. suėmime išbuvo nuo 2019 m. balandžio 8 d. iki 2019 m. gegužės 27 d., ir šį laikotarpį įskaitė į jam paskirtą bausmę. Visgi, apeliantų teigimu, nuteistasis V. L. suėmime faktiškai išbuvo ilgiau, t. y. nuo 2019 m. balandžio 6 d. iki 2019 m. birželio 6 d., todėl nuosprendis taisytinas ir šiuo aspektu.

Atsiliepimas

5. Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta. Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė tenkinti jų apeliacinius skundus. Prokuroras prašė iš dalies tenkinti nuteistojo V. L. ir jo gynėjo apeliacinius skundus, pakeičiant skundžiamą nuosprendį dalyje dėl V. L. suėmime išbūto laiko įskaitymo į jam paskirtą bausmę. Kitus apeliantų prašymus prokuroras prašė atmesti kaip nepagrįstus.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistųjų S. G. ir M. K. apeliaciniai skundai atmestini, o nuteistojo V. L. ir jo gynėjo advokato D. Fomkino apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

6. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinių skundų turinį ir apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu S. G., V. L. ir M. K. teisėtai ir pagrįstai buvo pripažinti kaltais dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, šios veikos buvo padarytos dėl savanaudiškų paskatų ir kvalifikuotos tinkamai, o už tai jiems paskirtos bausmės yra proporcingos ir teisingos. Visgi pirmosios instancijos teismas padarė klaidą į nuteistajam V. L. paskirtos bausmės laiką įskaičiuodamas ne visą pastarojo laikiname sulaikyme ir suėmime faktiškai išbūtą laiką – todėl nuosprendis šioje dalyje turi būti pakeistas (BPK 328 straipsnio 4 punktas).

7. Apeliaciniais skundais ginčijama tik nedidelė nuteistiesiems inkriminuotos bendrininkų grupėje įvykdytos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių dalis, šios veikos teisinis kvalifikavimas, nuteistiesiems paskirtų bausmių proporcingumas ir vieno iš nuteistųjų laikiname sulaikyme ir suėmime išbūto laiko įskaitymo į jam paskirtą bausmę klausimas. Todėl teisėjų kolegija, nenustačiusi byloje jokių su kitais nuosprendžiu išspręstinais klausimais susijusių esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų ir neperžengdama apeliacinių skundų ribų, teismo sprendime pasisakys tik dėl skunduose keliamų klausimų – a) savanaudiškų paskatų požymio inkriminavimo nuteistiesiems M. K. ir V. L. bei šio požymio nulemto jų padarytų veikų kvalifikavimo pagal BK 292 straipsnio 2 dalį; b) nuteistojo V. L. vaidmens bendroje nusikalstamoje veikoje; c) nuteistiesiems paskirtų bausmių; d) nuteistojo V. L. laikiname sulaikyme ir suėmime išbūto laiko įskaitymo į paskirtą bausmę (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl savanaudiškų paskatų bei V. L. vaidmens pripažįstant jį nusikaltimo vykdytoju

8. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, jog teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013, Nr. 2K-34-303/2015, Nr. 2K-93-788/2017).

9. Įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nenustačius, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė minėtus reikalavimus, vien nuteistajam nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, Nr. 2K-421/2013).

Žemesnės instancijos teismas

10. Nagrinėjamos bylos kontekste itin svarbi ir kasacinio teismo pozicija, jog tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Pažymėtina, kad tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013).

11. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo M. K., nuteistojo V. L. ir jo gynėjo apeliaciniais skundais iš esmės yra ginčijamos tik dvi nuteistiesiems inkriminuoto bendrininkų grupėje įvykdyto nusikaltimo esmę sudarančios aplinkybės. Nuteistieji M. K. ir V. L. ginčija jų veikos kvalifikavimą pagal BK 292 straipsnio 2 dalį lėmusią aplinkybę – veikimą dėl savanaudiškų paskatų, o V. L. dar ir jo, kaip vykdytojo, vaidmenį neteisėtai gabenant Užsieniečius Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taigi visos kitos byloje nustatytos nusikaltimo esmę sudarančios faktinės aplinkybės atskirai nebus aptariamos ir įrodinėjamos, o jomis šiame sprendime vadovaujamasi kaip teisingai ir neginčijamai nustatytais faktais.

12. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į kasacinio teismo praktiką ir minėtus apeliantų argumentus, konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas, pripažindamas M. K. ir V. L. kaltais dėl BK 292 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, t. y. konstatuodamas, jog jie neteisėtai valstybės sieną perėjusius užsieniečius Lietuvos Respublikos teritorijoje gabeno dėl savanaudiškų paskatų, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, darydamas minėtą išvadą pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir nuosprendį grindė iš skirtingų įrodymų šaltinių gautų bylos duomenų, kurie jungiasi į nuoseklią ir nepertraukiamą grandinę, išsamia bei nešališka analize. Nuteistųjų M. K. ir V. L. veikimą dėl savanaudiškų paskatų įrodo toliau chronologine ir logine tvarka išdėstyti bylos duomenys.

13. Pirmiausia, tai, kad nuteistieji S. G., M. K. ir V. L. bei nuo atsakomybės atleistas O. V., gabendami nelegaliai į Lietuvą atvykusius Užsieniečius, veikė dėl savanaudiškų paskatų, patvirtina nuteistojo S. G. parodymai.

13.1. Teisiamajame posėdyje S. G. nurodė, kad į jį kreipėsi vyras vardu Igoris, kuris pasiūlė gabenti nelegalus, o susitikime su Igoriu dalyvavo ir V. L.. Jis (S. G.) su Igoriu nesitarė dėl konkretaus atlygio už nelegalų gabenimą. Jie sutarė, jog atlygį aptars po to, kai nelegaliai į Lietuvą patekę asmenys bus nugabenti į Varšuvą, tačiau iš pokalbio suprato, kad Igoris už tai sumokės. Jis pats (S. G.) už gabenimo paslaugas V. L. nieko nesiūlė, tačiau V. L. puikiai žinojo, kad už šį važiavimą bus atlyginta ir atsiskaityta Varšuvoje. Vežti nelegalus jis O. V. pasiūlė kartu su V. L.. Girdėjo O. V. parodymus, kad už darbą jis (S. G.) jam turėjo sumokėti 2 000 JAV dolerių, tačiau tokių pinigų jis negalėjo pasiūlyti. Jis (S. G.) M. K. nieko konkretaus nesiūlė, tik paprašė išnuomoti automobilį (žr. t. 17, b. l. 45–46).

13.2. Taigi nuteistojo S. G. parodymų analizė rodo, jog jis ir nuteistasis V. L. U. gabenti sutiko už konkrečiai neįvardintą piniginį atlygį, kuris galutinai turėjo paaiškėti asmenis nugabenus į Varšuvą. Be to, S. G. nenurodė, kad apskritai nesiūlė pinigų O. V., tačiau tik tai, jog šiam asmeniui negalėjo pasiūlyti konkrečios pinigų sumos. Lygiai taip pat S. G. nurodė tik tai, kad M. K. nesiūlė nieko konkretaus. Šiame kontekste pažymėtina, kad nuteistasis S. G. skundu neginčija nuosprendžiu nustatytų aplinkybių dėl veikimo esant savanaudiškoms paskatoms, o tai tik dar labiau sustiprina jo parodymų apie bendrininkų siekį įgyti neteisėtos turtinės naudos patikimumą. Tokią išvadą formuoja ir byloje neginčijama aplinkybė, kad būtent S. G. buvo pirminė grandis, kuri, kartu su V. L., kontaktavo su pasiūlymą gabenti nelegalus pateikusiu asmeniu, ir vėliau būtent S. G. ėmėsi veiksmų per M. K. parūpindamas Užsieniečių gabenimui reikalingą automobilį bei surasdamas jo vairuotoją – O. V.. Taigi, nuteistasis S. G., kuris iš esmės sudarė sąlygas ir apjungė bendrininkų veiksmus Užsieniečių gabenimui, iš esmės patvirtino, jog jau pirminiame susitarimo etape buvo kalbama apie atlygį už Užsieniečių gabenimą. Vien tai, kad byloje nėra nustatytas S. G., V. L. ir M. K. už tai pažadėtas atlygis, minėtų S. G. parodymų patikimumo nesumenkina. Pirmiausia, siekiant asmeniui inkriminuoti BK 292 straipsnio 2 dalį, nėra būtina nustatyti kokio dydžio atlygis jam buvo pažadėtas, svarbiausia, jog būtų nustatytos savanaudiškos paskatos – siekis iš to pasipelnyti. Antra, S. G. nurodė, jog jam nebuvo žinoma, kokio dydžio atlygį už Užsieniečių gabenimą jis gaus – tai turėjo paaiškėti Varšuvoje. Todėl, akivaizdu, jog dėl tų pačių priežasčių ir V. L. bei M. K. atlygis už Užsieniečių gabenimą buvo neapibrėžtas, tiksliai neįvardintas bei turėjo paaiškėti ateityje.

13.3. Minėtus S. G. parodymus iš esmės patvirtina ir nuteistojo V. L. teisiamajame posėdyje duoti parodymai. Iškart po S. G. apklaustas V. L. teigė, kad iš esmės viskas, ką nurodė S. G., yra teisybė. V. L. patvirtino, kad paskambino Igoris ir jis bei S. G. su šiuo asmeniu susitiko. Igoris kažką pasiūlė, o būtent, kad į Lenkiją būtų nuvežtas krovinys. Visgi V. L. teigė, kad šio pokalbio metu apie pinigus nieko negirdėjo (t. 17, b. l. 46–47). Teisėjų kolegija sprendžia, kad S. G. parodymai apie V. L. žinojimą, jog už Užsieniečių gabenimą yra numatytas atlygis, yra objektyvūs ir jų negali paneigti deklaratyvūs V. L. teiginiai, kad pokalbio su Igoriu metu jis apie pinigus nieko negirdėjo. Pirma, V. L. nurodė apie Igorio pateiktą tam tikrą pasiūlymą („kažką pasiūlė“) už užsieniečių gabenimą. Antra, nuteistasis S. G. nurodė, kad pokalbio su Igoriu metu piniginės sumos/konkretus atlygis ir nebuvo įvardintas – jis turėjo būti nustatytas jau atvykus į Varšuvą. Trečia, V. L. sutiko su visomis teisme S. G. nurodytomis aplinkybėmis ir ginčijo tik tai, kad už asmenų gabenimą buvo pažadėtas atlygis – o ši aplinkybė ir nulėmė nuteistųjų veikos kvalifikavimą pagal griežtesnę atsakomybę numatančią BK 292 straipsnio 2 dalį. Taigi nuteistojo V. L. teiginys, kad jis nieko negirdėjo apie pinigus, iš esmės netgi atitinka nuteistojo S. G. parodymus apie tai, kad susitikimo metu Igoris jokių konkrečių piniginių sumų nenurodė ir tikslus atlygis turėjo paaiškėti jau nuvykus į Varšuvą.

14. Tai, kad M. K. ir V. L. kartu su S. G. bei O. V. veikė dėl savanaudiškų paskatų, patvirtina ir proceso metu iš esmės nekitę skundžiamu nuosprendžiu nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto O. V. parodymai.

14.1. Teisiamajame posėdyje O. V. nurodė, kad už užsieniečių gabenimą, dar prieš išvažiuojant, jam S. G. pažadėjo 2 000 JAV dolerių. Teisme O. V. patvirtino ir ikiteisminio tyrimo stadijoje (be kita ko, ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją) duotus parodymus. Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, O. V., be kita ko, nurodė, kad jeigu būtų vežęs iki Varšuvos, būtų gavęs 2 000 JAV dolerių. Pinigai S. G. buvo pažadėti, bet juos buvo planuojama sumokėti tik po to, kai nelegalai bus nugabenti į Varšuvą (t. 16, b. l. 3–5; t. 4, b. l. 98–99, 113–115).

14.2. Minėtų O. V. parodymų kontekste pažymėtina, jog iš byloje neginčijamų aplinkybių matyti, kad S. G. į O. V. kreipėsi jau po vyro vardu Igoris pateikto pasiūlymo dėl Užsieniečių gabenimo. Taigi, akivaizdu, kad S. G. parodymus dėl savanaudiškų paskatų patvirtino net ir vėlesnėje nusikaltimo stadijoje prie bendrininkų prisijungęs O. V.. Kita vertus, nuteistojo S. G., nuo atsakomybės atleisto O. V. ir iš dalies nuteistojo V. L. parodymai, juos kaip visumą vertinant loginiu ir chronologiniu požiūriais, formuoja įsitikinimą ir apie tai, kad pirminėje veikos stadijoje veikę ir apie atlygį už veikos padarymą žinoję nuteistieji S. G. ir V. L., atlygį per S. G. pasiūlė ir vėlesnėje veikos stadijoje prie jų prisijungusiems bendrininkams – vairuotojo funkcijas turėjusiam atlikti O. V. ir taip pat automobilio, reikalingo gabenti Užsieniečiams, suradimo ir jo atgabenimo iki aktualios vietos užduotį turėjusiam atlikti M. K.. Be to, S. G. ir O. V. parodymai sutampa ir tuo aspektu, jog O. V. taipogi nurodė, kad atlygis už Užsieniečių gabenimą turėjo būti išmokėtas jau nuvežus juos į sutartą vietą – Varšuvą. Jau minėta, kad, S. G. teigimu, atlygis už asmenų pervežimą turėjo paaiškėti ir būti išmokėtas jau nuvykus į Varšuvą. Taigi byloje nustatyti ir S. G. bei O. V. parodymų atitikimai dalyje dėl pažadėto atlygio išmokėjimo laiko ir aplinkybių.

15. Be jau aptartų parodymų, nuteistųjų V. L. ir M. K. veikimą dėl savanaudiškų paskatų netiesiogiai patvirtina ir pirmosios instancijos teismo teisingai pabrėžtos aplinkybės apie šių nuteistųjų nusikaltimui daryti panaudotus automobilius, dėl to jų patirtas atitinkamas išlaidas ir lūkestį gauti turtinę naudą.

16. Apeliaciniais skundais neginčijama teismo išvada apie tai, kad 2019 m. balandžio 5 – 6 d. automobiliu „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuteistasis V. L. lydėjo automobilį, kuriuo buvo gabenami Užsieniečiai. Byloje nustatyta, kad automobilis „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso nuteistojo motinai. Teisėjų kolegijos vertinimu, faktas, kad V. L. nusikalstamai veikai daryti panaudojo savo artimajam giminaičiui priklausantį automobilį, taipogi netiesiogiai suponuoja apie jo turėtą tikslą gauti neteisėtos turtinės naudos, apie patirtas automobilio eksploatavimo išlaidas bei veikimą rizikuojant savo šeimos turtu.

16.1. Apeliaciniuose skunduose, ginčijant minėtos aplinkybės reikšmę, teigiama, kad aptariamas automobilis yra tik registruotas nuteistojo V. L. motinos vardu, o faktiškai priklauso nuteistajam, kuris nuolat jį vairuoja ir techniškai prižiūri. Visgi tokie argumentai niekaip nepaneigia teismo išvados apie V. L. patirtas išlaidas nusikaltimo darymui naudojant minėtą automobilį ir jo suinteresuotumą nusikaltimo rezultatais – netgi priešingai. Šiame teismo sprendime jau analizuotų duomenų kontekste, nuteistojo V. L. nurodyta aplinkybė, kad darydamas nusikaltimą jis panaudojo faktiškai jam priklausantį automobilį, su kurio eksploatavimu susijusios išlaidos tenka būtent jam, visumoje tik sustiprina teisėjų kolegijos įsitikinimą, kad V. L. veikė siekdamas turtinės naudos.

16.2. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad V. L. už labai panašaus nusikaltimo padarymą jau yra teistas Lenkijos Respublikoje. Antai, Suvalkų rajono teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimu V. L. pripažintas kaltu už šioje valstybėje 2017 m. balandžio 17 d. organizuotą neteisėtą sienos perėjimą ir už tai jam buvo paskirta bauda bei 1 metų laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant 3 metams (t. 14, b. l. 3–5). V. L. šio teistumo neginčija ir teigia, kad praeityje jis buvo sulaikytas vairuojantis automobilį, kuriame buvo aptikti emigrantai (t. 14, b. l. 21). Aplinkybė, kad nelegalų gabenime nuteistasis dalyvauja ne pirmąkart, byloja ir apie jo vertimąsi tokia veikla, neatsitiktinį jo dalyvavimą inkriminuojamoje veikoje bei netiesiogiai – ir apie siekį gauti pajamų iš neteisėto Užsieniečių gabenimo, apie ką, kaip jau minėta, nurodė tiek S. G., tiek, kaip dar bus nurodyta, dalis apklaustų Užsieniečių.

17. Nagrinėjamoje byloje nustatyta bei apeliaciniais skundais neginčijama ir aplinkybė, kad, nuteistojo S. G. prašymu, nuteistasis M. K. savo lėšomis ir vardu išsinuomojo automobilį „Chrysler Grand Voyager“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris vėliau buvo panaudotas Užsieniečių gabenimui. Minėtos aplinkybės, turint omenyje šiame teismo sprendime jau aptartus bylos duomenis, taipogi suponuoja, kad M. K., be kita ko, patirdamas ir tam tikras išlaidas, kaip ir visi kiti šios veikos bendrininkai, siekė gauti neteisėtos turtinės naudos.

17.1. Nuteistojo M. K. versiją, jog jis automobilį „Chrysler Grand Voyager“ išsinuomojo tik todėl, kad jo paties automobilis buvo sugedęs, paneigia byloje surinktų duomenų visuma. Pirmiausia, teisme apklaustas liudytojas pareigūnas D. B. nurodė, kad M. K. ieškojo automobilio, kuriuo būtų galima gabenti žmones ir todėl jo atžvilgiu buvo vykdomas slaptas sekimas. D. B. pabrėžė, kad, jo turimais duomenimis, likus kelioms dienoms iki Užsieniečių gabenimo, M. K. asmeninis automobilis nebuvo sugedęs (t. 16, b. l. 103–104). Šiuos liudytojo parodymus patvirtina ir kriminalinės žvalgybos metu užfiksuoti bei byloje neginčijami pokalbiai. Byloje užfiksuotas 2019 m. balandžio 5 d. nuo 11.43 iki 11.47 val. tarp M. K. ir jo žmonos A. K. vykęs pokalbis, kuriame, be kita ko, M. K. nurodo žmonai, kad „nežinau ką daryti. Su savo ar paimti – jie sako važiuok su savo“, į ką jo žmona reaguoja nurodydama, kad „ne, su savo ne, manau“. Nuo šio pokalbio praėjus 2 valandoms, užfiksuota kaip M. K. skambina asmenims ir teiraujasi dėl automobilio „Chrysler Grand Voyager“ nuomos, kol galiausiai dėl jos susitaria su L. D. (detaliau žr., t. 3, b. l. 105–107). Be to, iš pokalbių matyti, kad prieš skambindamas L. D., M. K. skambino ir kitam asmeniui, kurio teiravosi dėl galimybės išsinuomoti automobilį bei domėjosi ar šio automobilio langai yra užtamsinti (detaliau žr., t. 3, b. l. 104–105). Liudytojas L. D. teisme nurodė, kad, paskambinęs dėl automobilio nuomos, M. K. neklausė dėl automobilio spalvos ir langų užtamsinimo, tačiau to ir daryti ir nereikėjo, nes šie dalykai matėsi iš automobilio „Chrysler Grand Voyager“ nuomos skelbime buvusių nuotraukų (t. 16, b. l. 166–167). Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti duomenys neleidžia abejoti, kad įvykio dieną M. K. asmeninis automobilis nebuvo sugedęs ir kad nuteistasis svarstė kokį automobilį – asmeninį ar nuomotą – naudoti. Taip pat akivaizdu, kad M. K. buvo reikalingas ne bet koks automobilis, tačiau tik daugiavietis automobilis užtamsintais langais, siekiant, kad būtų apribotas jo salono matomumas. Be to, tą pačią dieną tarp M. K. ir S. G. vykę pokalbiai suponuoja, kad M. K. ne tik siekė padėti S. G. išnuomodamas automobilį, tačiau šiame procese aktyviai dalyvavo ir aiškinosi kaip geriau pasielgti. Užfiksuota, kaip 2019 m. balandžio 5 d. nuo 10.39 iki 10.41 val. vykusio pokalbio metu M. K. klausia S. G. „na, kaip tu galvoji, kad geriau padaryti... (neaiški kalba)“, o po šių žodžių S. G. nutildo M. K. švilpimu ir nurodo nieko nežinantis bei netikėtai atsisveikina (t. 3, b. l. 102–104). Nuo šio pokalbio praėjus maždaug valandai, kaip jau minėta, M. K. informavo savo žmoną, kad tiksliau neįvardinti asmenys („jie“) jam sako važiuoti su savo mašina, ir teiravosi jos patarimo. Aptarti duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog automobilį „Chrysler Grand Voyager“ M. K. išsinuomojo konspiraciniais tikslais, t. y. siekdamas, kad automobilis, kuriuo vėliau buvo gabenami Užsieniečiai, nebūtų susietas su juo, o ne dėl tariamo jo asmeninio automobilio gedimo, bei, kad jo salonas nebūtų matomas iš išorės. Be to, akivaizdu ir tai, kad M. K. buvo asmeniškai suinteresuotas Užsieniečių gabenimui reikalingo automobilio parūpinimu ir aktyviai dalyvavo šiame procese, kas sudaro pagrindą kaip nepagrįstą atmesti versiją apie tariamai jo S. G. suteiktą neatlygintiną paslaugą.

17.2. Minėtų argumentų ir bylos duomenų kontekste teisėjų kolegija kaip deklaratyvius atmeta ir kitus M. K. argumentus ginčijant veikimo dėl savanaudiškų paskatų požymį, o būtent, jog: a) jis automobiliu „Chrysler Grand Voyager“ įvykio dieną bet kuriuo atveju planavo vykti į Lenkiją įsigyti prekių; b) savo vardu išnuomoto automobilio S. G. nenorėjo palikti, nes nebūtų turėjęs kuo jų parsivežti; c) jam buvo žinoma, kad automobilyje „Chrysler Grand Voyager“ yra GPS sistema, todėl jei automobilis būtų skirtas tik Užsieniečių gabenimui, jis būtų suradęs automobilį be GPS sistemos ir nebūtų jo išsinuomojęs savo vardu; d) S. G. vairuojamu automobiliu „VW Multivan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), į Lenkiją prekių nebevažiavo, nes sužinojo apie automobilio „Chrysler Grand Voyager“ sulaikymą, ir nusprendė vykti namo.

17.3. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėti nuteistojo argumentai prieštarauja vieni kitiems. M. K. teigia, kad įvykio dieną bet kuriuo atveju planavo vykti į Lenkiją prekių ir dėl to nenorėjo S. G. palikti išnuomoto automobilio, tačiau, kai išnuomotas automobilis buvo sulaikytas, net ir važiuodamas su S. G. kitu automobiliu, M. K. į Lenkiją nebevyko ir tariamai iš anksto suplanuotas prekių parsivežimas iš šios valstybės neįvyko. Teisėjų kolegijos vertinimu, turint omenyje ir jau aptartus duomenis, bylojančius apie automobilio „Chrysler Grand Voyager“ įgijimą konspiraciniais tikslais, akivaizdu, kad 2019 m. balandžio 5 – 6 d. vykusios kelionės tikslas buvo Užsieniečių gabenimas, kuriam nepavykus, M. K. ir S. G. pasišalino iš įvykio vietos. Taigi M. K. versija apie neva planuotą prekių parsivežimą iš Lenkijos yra tik priedanga siekiant išvengti griežtesnės atsakomybės. Tokios išvados nekeičia ir aplinkybė, kad automobilyje „Chrysler Grand Voyager“ buvo įrengta GPS sistema. Liudytojas L. D. nurodė, kad išsinuomodamas automobilį M. K. informavo, jog juo bus vykstama į Varšuvą (t. 3, b. l. 19–21; t. 16, b. l. 166–167). Tai akivaizdu ir iš slapta užfiksuotų 2019 m. balandžio 5 d. tarp M. K. ir L. D. vykusių telefoninių pokalbių (t. 3, b. l. 105–107). Taigi M. K. nuo „Chrysler Grand Voyager“ savininko neslėpė apie šiuo automobiliu numatomą kelionę į Lenkiją. Be to, kaip jau minėta, M. K. minėtos veikos padarymui svarstė panaudoti ir savą automobilį, tačiau galiausiai pasirinko nuomotą užtamsintais langais. Tai rodo, kad nuteistasis ėmėsi tam tikros konspiracijos, jog nebūtų akivaizdžiai susietas su automobiliu, kuriuo buvo numatyta gabenti Užsieniečius. Taigi nuteistojo M. K. versija apie turėtą papildomą kelionės automobiliu „Chrysler Grand Voyager“ tikslą ir juo ginčijant veikimo dėl savanaudiškų paskatų požymį, nepasitvirtino ir laikytina deklaratyvia.

17.4. Atsižvelgdama į šio teismo sprendimo 17.–17.3. pastraipose išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatytos aplinkybės, jog M. K. savo vardu ir lėšomis išnuomojo automobilį „Chrysler Grand Voyager“, kuriuo buvo gabenami Užsieniečiai, o vėliau šį automobilį kitu automobiliu „VW Multivan“, valst. (duomenys neskelbtini), vairuojamu S. G., lydėjo, kitų šiame sprendime jau anksčiau aptartų duomenų kontekste leidžia daryti išvadą, kad M. K. iš daromos nusikalstamos tikėjosi gauti neteisėtos turtinės naudos.

18. Teisėjų kolegijos vidinį įsitikinimą, kad nuteistieji M. K. ir V. L. (kaip ir nuosprendžio šioje dalyje neginčijantys S. G. ir O. V.) aptariamą nusikaltimą padarė dėl savanaudiškų paskatų, formuoja šiame sprendime jau aptartus įrodymus patikrinti leidžiantys ikiteisminio tyrimo metu liudytojais apklaustų Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečių parodymai. Pažymėtina, jog, vadovaujantis BPK 276 straipsnio nuostatomis, Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečių, kurie nelegaliai pateko į Lietuvą ir buvo gabenami jos teritorijoje, parodymai buvo perskaityti teisiamajame posėdyje (t. 16, b. l. 167). Nuteistieji M. K. ir V. L. apeliaciniuose skunduose nurodo, kad, sprendžiant iš šių asmenų parodymų, jie visi už neteisėtą jų gabenimą į Europos šalis mokėjo asmenims Maskvoje, kas rodo, jog nei vienam iš nuteistųjų už jų gabenimą jokie pinigai nebuvo sumokėti. Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistieji Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečių duotus parodymus interpretuoja sau naudinga linkme, nutylėdami tam tikras šių asmenų nurodytas nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes.

18.1. Liudytoju apklaustas H. B. V. nurodė, kad 2019 m. kovo 30 d. iš Hanojaus atvyko į Maskvą, nes jam buvo pasiūlytas darbas. 2019 m. balandžio 3 d. vakare jis su kitais vietnamiečiais išvyko iš Maskvos taksi automobiliais, o vėliau keliavo miškais, kol buvo sulaikyti. Už kelionę į Europą jis sumokėjo 2 000 JAV dolerių ją organizavusiam nepažįstamam vietnamiečiui Maskvoje. Jį vežusiam vairuotojui nieko nemokėjo, mano, kad su juo turėjo atsiskaityti tas vietnamietis, kuriam jis perdavė pinigus. Likusius pinigus – 3 000 JAV dolerių, jam pasiekus tikslą, minėtam vietnamiečiui būtų sumokėję liudytojo tėvai (t. 3, b. l. 61–63).

18.2. Liudytoju apklaustas T. B. V. nurodė, kad jis iš Hanojaus į Maskvą atvyko ieškodamas darbo. Visgi Maskvoje jis darbo nerado, kol turguje atsitiktinai sutiko nepažįstamą vietnamietį, kuris nurodė galįs jam padėti. Nepažįstamas vietnamietis paaiškino, kad iš karto mokėti už tai nereiks – buvo sutarta, jog už kelionę sumokės po to, kai darbas jam bus surastas ir gaus atlyginimą. Balandžio 4 d. jis įsėdo į taksi automobilį, vėliau jie važiavo per nežinodamas vietoves kitais automobiliais. Automobilio, kuriuo jie buvo vežami ir kuris vėliau buvo sulaikytas pareigūnų, vairuotojui jis pinigų nemokėjo. Už darbo suradimą ir nuvykimą iki jo jis turėjo atsiskaityti su jam darbą radusiu vietnamiečiu, jau pradėjęs dirbti (t. 3, b. l. 79–81).

18.3. Liudytoju apklaustas T. D. V. nurodė, kad jis 2019 m. kovo 3 d. iš Hanojaus į Maskvą atvyko ieškodamas darbo. Po kiek laiko sutiko nepažįstamą vietnamietį, kuris jam pasiūlė darbą. Pinigus tam vietnamiečiui už darbo suradimą ir nuvežimą iki jo būtų sumokėjęs pats iš ateityje uždirbtų pinigų arba jam šiuo klausimu būtų padėję tėvai. Iš Maskvos jie išvažiavo taksi automobiliais, vėliau keitė automobilius ir važiavo jam nežinomomis vietovėmis iki sulaikymo. Nei vienam iš jį vežusių vairuotojų pinigų nemokėjo. Pinigus už darbo suradimą jis turėjo sumokėti minėtam vietnamiečiui iš Maskvos. (t. 3, b. l. 82–84).

18.4. Liudytoju apklaustas T. N. D. nurodė, kad jis maždaug prieš mėnesį iš Hanojaus į Maskvą atvyko ieškodamas darbo. Viename Maskvos turguje jis sutiko nepažįstamą vietnamietį, kuris jam pasiūlė darbą statybose. Jis minėjo, kad darbas bus toli nuo Maskvos, o už kelionės iki darbo vietos suorganizavimą jis (liudytojas) sumokės vėliau, kai užsidirbs. Kelionę iš Maskvos jis kartu su kitais vietnamiečiais pradėjo taksi automobiliais, vėliau keliavo kitomis vietovėmis keisdami automobilius iki buvo sulaikyti. Automobilio, kuris buvo sulaikytas, vairuotojui pinigų nemokėjo (t. 3, b. l. 85–87).

19. Taigi dalis neteisėtai Lietuvos Respublikos sieną perėjusių ir jos teritorijoje gabentų vietnamiečių nurodė apie atlygį, kurį jie turėjo sumokėti už jų nugabenimą į Europą. Dalis iš jų teigė apie atlygio sumokėjimą dalimis (pradžioje jų gabenimą organizavusiam asmeniui Maskvoje, o kitą dalį pasiekus tikslą (žr. 18.1. pastraipą)), o kita dalis apie pinigų sumokėjimą vėliau, kai bus nugabenti į Europą ir užsidirbs (žr. 18.2.–18.4. pastraipas). Tokios aplinkybės iš esmės patvirtina faktą, kad Užsieniečių gabenimas buvo vykdomas siekiant iš to gauti neteisėtų pajamų, o vien tai, kad pinigus jie mokėjo organizatoriui, o ne atskiriems šios veikos vykdytojams, visiškai logiškas ir suprantamas bei nepaneigia visų šios veikos vykdytojų turėto tikslo už tai gauti neteisėtą atlygį. Be to, minėtų asmenų parodymai iš esmės atitinka ir nuteistojo S. G. bei nuo atsakomybės atleisto O. V. parodymus apie, kad atitinkamai atlygis už Užsieniečių gabenimą turėjo paaiškėti ir (ar) būti išmokėtas tada, kai jie bus nugabenti į Varšuvą. Iš to akivaizdu, jog nuteistųjų M. K. ir V. L. teiginiai apie tai, kad nei vienam iš nuteistųjų faktiškai nebuvo sumokėti pinigai už Užsieniečių gabenimą, nėra reikšmingi ir niekaip nuteistųjų neteisina. Po Užsieniečių sulaikymo, pinigų už jų gabenimą nesumokėjimas nuteistiesiems nepaneigia išvados apie jų veikimą dėl savanaudiškų paskatų, nes pinigų išmokėjimas buvo susietas su nusikalstamo plano įgyvendinimu.

20. Taigi minėti Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečių parodymai ne tik atitinka šio sprendimo 13–17.4. pastraipose aptartus bylos duomenis, bet netgi papildo iš jų sudarytą logišką ir nuoseklią grandinę, kuri neleidžia abejoti, kad nuteistieji ir V. L. bei M. K. neteisėtai valstybės sieną perėjusius Užsieniečius Lietuvos Respublikos teritorijoje gabeno dėl savanaudiškų paskatų.

21. Nuteistasis V. L. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė, jog V. L. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė veikdamas iš savanaudiškų paskatų ir tą nurodė tik nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantų argumentais nesutinka ir vertindama skundžiamą nuosprendį kaip vientisą dokumentą konstatuoja, jog iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu visiškai aišku, jog teismas minėtas aplinkybes pripažino įrodytomis ir atitinkamai pagal BK 292 straipsnio 2 dalį, kvalifikavo V. L. veiksmus.

22. Skirtingai nei teigia apeliantai, nuosprendžio nustatomojoje dalyje, aprašant įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes, be kita ko, teismas nurodė, kad „S. G. ir V. L. susitarė su O. V. ir pastarasis už 2 000 JAV dolerių piniginį atlygį, sutiko neteisėtai į Latvijos Respubliką patekusius devynis užsieniečius automobiliu nugabenti iš Latvijos Respublikos per Lietuvos Respublikos teritoriją į Lenkijos Respubliką <....>“ (žr. šio teismo sprendimo 1 pastraipą; skundžiamo nuosprendžio 2 lapą). Be to, nuosprendžio nustatomojoje dalyje konstatuota ir tai, kad už Užsieniečių gabenimą atlygis buvo pažadėtas kitam tolimesnės grandies bendrininkui – nuteistajam M. K.. Iš to matyti, kad teismas nustatė įrodytą nuteistųjų susitarimą gabenti Užsieniečius už atlygį, o kvalifikuodamas nuteistųjų veiksmus, tokias aplinkybes vertino kaip atitinkančias BK 292 straipsnio 2 dalyje numatytą požymį – veikimą dėl savanaudiškų paskatų Taigi teisėjų kolegija neįžvelgia jokio pagrindo teigti, kad skundžiamu nuosprendžiu V. L. inkriminuojant savanaudiškų paskatų požymį buvo pažeisti apkaltinamojo nuosprendžio surašymui keliami reikalavimai.

23. Nuteistasis V. L. ir jo gynėjas nesutinka ir su išvada, kad darydamas jam inkriminuotą nusikaltimą V. L. veikė kaip vykdytojas. Apeliantų teigimu, V. L. veikė kaip padėjėjas, nes važiavo automobiliu priekyje ir stebėjo ar nėra pareigūnų, t. y. saugojo ir pridengė kitus bendrininkus, todėl jo veika turi būti kvalifikuojama su nuoroda į BK 24 straipsnio 6 dalį. Teisėjų kolegija sutinka, jog asmens veiksmai tik lydint kitą asmenį ir informuojant apie situaciją kelyje, formaliai galėtų būti vertinami kaip padėjėjo, tačiau nagrinėjamoje situacijoje V. L. realizavo ir dalį jam inkriminuoto neteisėtai valstybės sieną perėjusių Užsieniečių gabenimo Lietuvos Respublikos teritorijoje nusikaltimo sudėtį sudarančių objektyvių požymių. Nuteistasis S. G. nurodė, kad Užsieniečių persodinime į automobilį „Chrysler Grand Voyager“ dalyvavo visi, t. y. be jo, dar ir V. L. bei O. V., išskyrus kiek toliau buvusį M. K. (t. 17, b. l. 46). Be to, pats nuteistasis V. L. teisme pripažino, kad „nuvykome iki Lietuvos, aikštelėje persodinome į „Voyager“ ir tada O. važiavo su „Voyager“, aš su savo „Audi“, o S. G. su „VW Multivan““ (t. 17, b. l. 47). Taigi iš nuteistųjų parodymų akivaizdu, kad V. L. tiesiogiai dalyvavo ir Užsieniečių gabenimo procese – ne tik lydėjo automobilius, kuriais Užsieniečiai buvo gabenami, tačiau dalyvavo ir persodinant šiuos asmenis iš automobilio „VW Multivan“ į automobilį „Chrysler Grand Voyager“). Todėl akivaizdu, kad savo veiksmais V. L. realizavo ir dalį BK 292 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį sudarančių objektyviųjų požymių, todėl jis pagrįstai pripažintinas šio nusikaltimo vykdytoju.

24. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas pripažindamas V. L. ir M. K. kaltais dėl BK 292 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo šio sprendimo 1 pastraipoje nurodytomis aplinkybėmis, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, nepadarė esminių BPK pažeidimų bei tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių ir kitų su tuo susijusių klausimų

25. Nuteistasis S. G. nesutinka su jam paskirta bausme ir, teigdamas, jog ji aiškiai prieštarauja teisingumo, proporcingumo ir humanizmo principams, prašo jam, taikant BK 62 straipsnio arba BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirti švelnesnę negu įstatyme numatyta bausmę. Nuteistasis M. K. nesutinka su jam teismo, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirta bauda ir prašo dar labiau sumažinti jos dydį. Nuteistasis V. L. ir jo gynėjas prašo V. L. paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę bei pakeisti skundžiamą nuosprendį dalyje dėl netinkamo V. L. laikiname sulaikyme ir suėmime išbūto laiko įskaitymo į jam paskirtą bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistiesiems paskirtos bausmės yra teisingos ir proporcingos. Visgi, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas padarė klaidą į V. L. paskirtos bausmę įskaitydamas ne visą faktiškai jo laikiname sulaikyme ir suėmime nagrinėjamoje byloje išbūtą laiką.

26. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai. Taigi, teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.

27. BK 292 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta alternatyvų neturinti laisvės atėmimo iki 8 metų bausmė. Apygardos teismas S. G. ir V. L. už minėto nusikaltimo padarymą paskyrė sankcijos vidurkio nesiekiančias 3 metų laisvės atėmimo bausmes, jų vykdymą atidėdamas iš dalies ir nustatydamas dalį bausmės – 6 mėnesius laisvės atėmimo – atlikti nedelsiant, o likusios laisvės atėmimo bausmės – 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo – vykdymą atidėdamas 2 metams. Už minėto nusikaltimo padarymą M. K., taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas paskyrė 200 MGL dydžio baudą. Nuteistieji veikdami tiesiogine tyčia bendrininkų grupėje padarė vieną baigtą sunkų tyčinį nusikaltimą. Apygardos teismas nustatė vieną visų nuteistųjų atsakomybę sunkinančią aplinkybę – jog nusikaltimą jie padarė veikdami bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė. Apeliaciniais skundais nuteistieji S. G. ir M. K. prašo pripažinti, jog jų atsakomybę lengvina prisipažinimas padarius jiems inkriminuotą veiką ir nuoširdus gailestis. Teisėjų kolegija su tokiais nuteistųjų argumentais nesutinka.

28. Pirmiausia, pažymėtina, jog nuteistasis M. K. neigė dalį pirmosios instancijos teismo teisingai nustatytų ir esminių bylos aplinkybių bei nebuvo nuoširdus, taigi negalima konstatuoti jo prisipažinimo. Antai, šiuo sprendimu kaip nepagrįsta buvo atmesta M. K. versija, jog jis Užsieniečius gabeno siekdamas neatlygintinai padėti S. G. – byloje nustatyta, kad tai buvo daroma dėl savanaudiškų paskatų. Taigi BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos M. K. atžvilgiu negali būti taikomos. Šios nuostatos negali būti taikomos ir nuteistojo S. G. atžvilgiu. Nors apeliaciniu skundu S. G. neginčija skundžiamu nuosprendžiu nustatytų veikos padarymo aplinkybių, pažymėtina, kad jis savo kaltės nepripažino viso ikiteisminio tyrimo metu, o teisiamajame posėdyje savo kaltę prisipažino tik po to, kai buvo ištirti iš esmės visi bylos duomenys. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad S. G. prisipažinimas nebuvo nuoširdus, nes jį nulėmė byloje surinktų jį inkriminuojančių duomenų kiekis ir jų svarba. Nuteistojo S. G. skunde teigiama, kad nevisišką jo prisipažinimą nulėmė jo atžvilgiu pareikštas ydingas ir tik iš dalies byloje pasitvirtinęs kaltinimas. Visgi, pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu S. G. apskritai neigė savo dalyvavimą Užsieniečių gabenime. Taigi, teisėjų kolegija, net ir konstatavusi S. G. prisipažinimą padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, bet kuriuo atveju niekaip neįžvelgia nuoširdžios nuteistojo atgailos ir jo atžvilgiu neturi pagrindo taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų.

29. Iš S. G. charakterizuojančios medžiagos matyti, kad jis praeityje vieną kartą teistas. Rygos miesto Vidžemės priemiesčio teismo 2003 m. sausio 24 d. nuosprendžiu S. G. buvo pripažintas kaltu dėl 2002 m. balandžio 3 d. Latvijoje įvykdytos vagystės ir jam už tai buvo paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant 1 metams (t. 5, b. l. 86–88). Nors teistumas yra išnykęs, vertinant S. G. asmenybę atsižvelgtina į tai, kad nuteistasis ne pirmąkart padaro nusikalstamą veiką, kuri yra susijusi su siekiu įgyti neteisėtos turtinės naudos. Turint omenyje tai, akivaizdu, kad BK 292 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta alternatyvų neturinti laisvės atėmimo bausmė, bent jau dalį jos atliekant laisvės atėmimo vietų įstaigoje, S. G. buvo paskirta pagrįstai ir teisėtai.

30. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta ir nuteistojo S. G. argumentus, jog jo atžvilgiu yra pagrindas taikyti BK 62 straipsnio arba BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir jam paskirti švelnesnę bausmę negu numatyta įstatyme. Pirmiausia, teisėjų kolegija pažymi, kad S. G. atžvilgiu neegzistuoja netgi formaliosios BK 62 straipsnio nuostatų taikymo sąlygos, todėl šis institutas jo atžvilgiu negali būti pritaikytas. Be to, nuteistojo skunde nurodyti argumentai nesuponuoja ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo tikslingumo. Pirma, skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo pripažinti, kad S. G. prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą ir dėl to nuoširdžiai gailisi. Antra, teisėjų kolegija nesutinka, kad skundžiamu nuosprendžiu buvo nepagrįstai sureikšmintas S. G. indėlis bendroje nusikalstamoje veikoje. Teisėjų kolegija sutinka, kad skundžiamu nuosprendžiu iš kaltinimo S. G. buvo pašalintos aplinkybės apie tai, kad darydamas aptariamą nusikaltimą jis veikė kaip organizatorius. Visgi, nepaisant to, būtina pažymėtina, kad būtent S. G. buvo vienas iš aktyviausiai veikusios bendrininkų grupės narių, kuris veikė nuo pat pradžių, apjungė kitų bendrininkų veiksmus siekiant bendro tikslo (būtent jis pažinojo ir į nusikaltimo darymą įtraukė savo pažįstamus M. K. ir O. V.) ir be kurio kitų bendrininkų veikimas būtų buvęs iš esmės neįmanomas. Kitaip tariant, S. G. atliko ne tik vykdytojui priskiriamus veiksmus, bet faktiškai veikė ir kaip nusikalstamos veikos koordinatorius dėl kitų nuteistųjų veiksmų bei buvo aktyviausiu bendrininku. Taigi nors skundžiamu nuosprendžiu S. G. buvo pagrįstai išteisintas dėl neteisėto žmonių gabenimo organizavimo, jo veikimas konstatuotoje nusikalstamoje veikoje, lyginant su kitais bendrininkais, bet kuriuo atveju buvo pavojingiausias, todėl griežtesnės atsakomybės, nei ji, pavyzdžiui, buvo pritaikyta M. K., taikymas jo atžvilgiu yra objektyviai pagrįstas. Be to, pažymėtina, jog skiriant bausmę ją visais atvejais būtina tinkamai individualizuoti, todėl vien tai, kad kitiems bendrininkams buvo paskirtos švelnesnės bausmės, savaime nepripažintina pažeidimu, nes kiekvieno bendrininko atžvilgiu turi būti įvertintas jį charakterizuojančių aplinkybių visetas, jo indėlis ir vaidmuo bendroje nusikalstamoje veikoje ir kitos reikšmingos aplinkybės. Minėtų argumentų kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog tai, kad S. G. materialiai prisideda prie penkių vaikų išlaikymo, turi jo šeimai tenkančių finansinių įsipareigojimų bei tai, kad per 3 metus nuo aptariamos veikos padarymo jis nėra padaręs naujų pažeidimų, taipogi nesudaro pagrindo jo atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visos minėtos aplinkybės buvo įvertintos, nes teismas S. G., turint omenyje jo vaidmenį bendroje nusikalstamoje veikoje bei straipsnio sankcijoje numatytą bausmės dydį, paskyrė proporcingą bausmę. Nors S. G. už sunkaus nusikaltimo padarymą (pagal aktualų baudžiamąjį įstatymą, tokios veikos padarymo atveju galimas tik dalinis bausmės vykdymo atidėjimas) buvo paskirta kiek didesnė nei minimali laisvės atėmimo bausmė, jo atžvilgiu buvo pritaikytas dalinis bausmės vykdymo atidėjimas ir nustatyta mažiausia įmanoma realiai atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalis, t. y. 6 mėnesiai laisvės atėmimo. Taigi akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir skundžiamu nuosprendį S. G. paskyrė bausmę, kuri užtikrins tiek BK 41 straipsnio paskirtį, tiek, atsižvelgiant į santykinai neilgą bausmės trukmę, esmingai nepažeis nuteistojo šeimos interesų.

31. Iš M. K. charakterizuojančios medžiagos matyti, kad jis neteistas (t. 7, b. l. 1–2). M. K. praeityje 7 kartus baustas administracine tvarka, o tarp jo padarytų pažeidimų dominuoja pažeidimai, susiję su Kelių eismo taisyklių ir prekybos taisyklių nesilaikymu (t. 7, b. l. 4–9). Nuteistasis yra vedęs, augina du nepilnamečius vaikus, dirbantis (t. 7, b. l. 13–14, 16, 39–41). Taigi, iš to, kas minėta, akivaizdu, kad M. K. jam nagrinėjamoje byloje inkriminuotą nusikaltimą padarė pirmąkart ir anksčiau bausmės poveikio nėra patyręs. Atsižvelgiant į visa tai, o taip pat į aplinkybę, jog M. K. vaidmuo bendrininkų grupėje įvykdytame nusikaltime nebuvo pagrindinis (jis prie jau pradėtos planuoti veikos prisijungė vėliau, parūpino užsieniečių gabenimui reikalingą automobilį ir kitu automobiliu, vairuojamu S. G., jį lydėjo ir pan.), konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pirmąkart teisiamam M. K., taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskiriant 200 MGL dydžio baudą, yra pagrįstas ir teisėtas.

32. Visgi, teisėjų kolegijos įsitikinimu, minėtas M. K. nustatytas baudos dydis, įvertinus jam inkriminuotos veikos pavojingumo pobūdį ir laipsnį, jau yra pakankamai švelnus ir dar labiau jo mažinti nėra pagrindo. Pirmiausia, kaip jau minėta, M. K. atžvilgiu negalima konstatuoti jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimo padarius nusikaltimą ir nuoširdžios atgailos. Antra, M. K. paskirta švelnesnė nei įstatymo sankcijoje numatyta bausmė – bauda artima minimaliam baudos dydžiui. Taigi, teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių ir M. K. charakterizuojančių duomenų visumą, skirdamas jam bausmę ir taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, ne tik jam paskyrė švelnesnę negu BK 292 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta bausmės rūšį – baudą, tačiau parinko ir iš esmės minimalų šios bausmės dydį. Be to, ir iš skundžiamo nuosprendžio turinio (žr. t. 17, b. l. 115–116; nuosprendžio 16–17 l.), akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, kruopščiai ir neformaliai įvertino nuteistojo skunde nurodytas aplinkybes apie pirmąjį jo teistumą, rūpinimąsi šeima, turimą darbą bei jo veika nesukeltas negrįžtamas pasekmes (t. y. ji nutrūko Užsieniečių neišgabenus iš Lietuvos Respublikos teritorijos). Vien tai, kad M. K. po inkriminuojamos veikos padarymo daugiau nenusikalto, nesudaro pagrindo dar labiau švelninti jam paskirtos baudos bausmės dydžio, nes jis ir taip itin švelnus.

33. Iš V. L. charakterizuojančios medžiagos matyti, kad jis praeityje vieną kartą teistas. Suvalkų rajono teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimu V. L. buvo pripažintas kaltu už šioje valstybėje 2017 m. balandžio 17 d. organizuotą neteisėtą valstybės sienos perėjimą ir už tai jam buvo paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant 3 metams, bei bauda (t. 14, b. l. 3–5). Kaip jau minėta, paties V. L. teigimu, praeityje jis buvo sulaikytas vairuojantis automobilį, kuriame buvo aptikti emigrantai (t. 14, b. l. 21). Taigi dar visai neseniai būdamas teistas už neteisėtą valstybės sienos perėjimo organizavimą, V. L. nagrinėjamoje byloje padarė panašaus pobūdžio ir netgi dar pavojingesnę veiką – veikdamas bendrininkų grupėje gabeno užsieniečius ir tai darė dėl savanaudiškų paskatų. Visa tai byloja, kad V. L. valstybės suteiktas pasitikėjimas atidedant jam paskirtos bausmės vykdymą, paskirta baudos bausmė bei grėsmė, jog veikdamas pakartotinai jis gali atsidurti laisvės atėmimo vietų įstaigoje, nuteistojo neatgrasė nuo panašaus pobūdžio nusikalstamų veiksmų. Todėl šioje situacijoje tik vienintelė BK 292 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta bausmės rūšis – laisvės atėmimas, bent jau dalį jos atliekant laisvės atėmimo vietų įstaigoje, gali būti efektyvi priemonė siekiant pakeisti asmens požiūrį į teisę ir jo elgesį ateityje.

34. Pažymėtina, jog V. L. ir jo gynėjo apeliaciniuose skunduose, prašant V. L. paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, nėra nurodoma jokių bausmės skyrimui reikšmingų argumentų. Visgi, įvertinusi tai, kad V. L., kartu su S. G., buvo aukštesnės grandies bendrininkai (jiems abiem buvo pateiktas pasiūlymas dėl Užsieniečių gabenimo, jie dalyvavo kiekviename asmenų gabenimo Lietuvos teritorijoje etape ir pan.), o taip pat, jog V. L. jau yra anksčiau teistas už iš esmės analogiškus veiksmus, už ką jo atžvilgiu jau buvo taikytos neformalios poveikio priemonės, konstatuotina, jog V. L. paskirta bausmė, savo dydžiu identiška nuteistajam S. G. paskirtai bausmei, yra proporcinga, teisinga ir pagrįsta, todėl dar labiau jos švelninti nėra pagrindo.

35. V. L. skirtinos bausmės kontekste sutiktina su nuteistojo ir jo gynėjo skunduose nurodytu argumentu, kad pirmosios instancijos teismas į V. L. paskirtą bausmę įskaitė ne visą pastarojo laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką. Sprendžiant iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies, į V. L. paskirtos bausmės laiką teismas nusprendė „įskaityti laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2019 m. balandžio 8 d. iki 2019 m. gegužės 27 d., vieną sulaikymo parą prilyginant vienai dienai laisvės atėmimo“ (žr. t. 17, b. l. 119; nuosprendžio 20 l.). Visgi, kaip teisingai nurodoma apeliaciniuose skunduose, nagrinėjamoje byloje V. L. sulaikytas ir suimtas buvo laikomas ilgesnį laiką – nuo 2019 m. balandžio 6 d. iki 2019 m. birželio 6 d. Pirmiausia, iš bylos duomenų matyti, kad V. L. buvo laikinai sulaikytas 2019 m. balandžio 6 d. 03.05 val. (t. 6, b. l. 10–11). Tai akivaizdu ir iš Utenos apylinkės teismo 2019 m. balandžio 7 d. nutarties, kuria V. L. buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, jos terminą skaičiuojant nuo jo sulaikymo dienos, t. y. nuo 2019 m. balandžio 6 d. (t. 6, b. l. 19–20). Taip pat skundžiamu nuosprendžiu buvo netinkamai nustatytas V. L. paskirto suėmimo pabaigos terminas. Antai, iš bylos duomenų matyti, kad V. L. kardomoji priemonė – suėmimas buvo taikoma iki 2019 m. birželio 6 d., o nuo minėtos dienos pastarajam buvo pradėtos taikyti švelnesnės kardomosios priemonės (t. 6, b. l. 68–70). Taigi akivaizdu, jog teismas į nuteistajam V. L. paskirtą bausmę nepagrįstai neįskaitė viso pastarojo laikiname sulaikyme ir suėmime išbūto laikotarpio. Atsižvelgiant į tai, nuosprendis šioje dalyje keistinas ((duomenys neskelbtini) straipsnio 4 punktas), į V. L. paskirtą bausmę įskaitant jo laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2019 m. balandžio 6 d. iki 2019 m. birželio 6 d.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu ir 328 straipsnio 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2022 m. birželio 30 d. nuosprendį dalyje dėl V. L. (V. L.) laikiname sulaikyme ir suėmime išbūto laiko įskaitymo į paskirtą bausmę pakeisti ir, vadovaujantis BK 66 straipsniu, į nuteistajam V. L. Kauno apygardos teismo 2022 m. birželio 30 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę įskaityti laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2019 m. balandžio 6 d. iki 2019 m. birželio 6 d.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo M. K. ir nuteistojo S. G. apeliacinius skundus atmesti.

Teisėjai Nerijus MeilutisJustas NamavičiusErnestas Rimšelis