- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-09-17
- Bylos Nr.
- I-3690-554/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00735-2018-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rimantas Giedraitis, Natalja Zelionkienė, Algis Markevičius
- Pareiškėjas
- V.J.
- Atsakovas
- Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nataljos Zelionkienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V.J. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2018 m. balandžio 15 d. skundu kreipėsi į apygardos administracinį teismą ir prašė:
1) panaikinti 2018 m. kovo 12 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato administracinį sprendimą Nr. 20-S-19247 (2.2);
2) įpareigoti Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. kovo 4 d. skundą Nr. 20-AP-2852, Nr. 20-AP-2855.
Pareiškėjas skunde (t. 1, b. l. 2-8) nurodė, kad atsakovas, atsisakydamas pateikti informaciją ir tinkamai neatsakydamas į jo skundą, nevydo savo pareigų, pareiškėją diskriminuoja bei trukdo jam Kauno apylinkės teisme nagrinėjamojoje civilinėje byloje Nr. 2-12103-1070/2018 patraukti atsakovu Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, kitus fizinius asmenis, taip pat į procesą civilinėje byloje įtraukti naujus trečiuosius asmenis. Tai trukdo pareiškėjui tinkamai apginti savo teises. Atsakovo veiksmai taip pat trukdo pareiškėjui tinkamai apginti savo teises ir jo atžvilgiu sufabrikuotoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-14-749/2016.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio nuostatą, numatančią, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms ir 25 straipsnį, reglamentuojantį, kad žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, bei kitus Konstitucijos straipsnius. Atsakovas taip pat pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnį, 5 straipsnį, 11 straipsnį, 12 straipsnį, 20 – 23 straipsnius. Atsakovas nesilaikė ir Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 3 – 4 straipsnių, 6, 13, 16 straipsnių reikalavimų. Be to, atsakovas pažeidė ir kitų teisės aktų nuostatas: Policijos veiklos įstatymo, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, 2008 m. gruodžio 18 d. Kauno apskrities VPK viršininko įsakymu Nr. 20-V-142 patvirtintų Asmenų prašymų bei skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Kauno apskrities vyriausiame policijos komisariate taisyklių reikalavimus.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno apskrities vyriausiais policijos komisariatas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime į skundą (t. 2, b. l. 148-149) nurodė, kad 2018 m. kovo 4 d. buvo gauti 2 analogiški pareiškėjo skundai, kuriems buvo suteikti Nr. 20-AP-2852 ir Nr. 20-AP-2855. Skunduose pareiškėjas reikalavo ,,rusų kolonisto S.N.L. ir V.B. atžvilgiu pradėti ikiteisminį tyrimą, šiuo klausimu priimti procesinį sprendimą baudžiamojoje teisenoje“. Savo skunduose pareiškėjas taip pat prašė suteikti informaciją apie ,,rusų kolonisto“ išėjimą į pensiją, gaunamą pensiją, taip pat apie gautus paskatinimus ir apdovanojimus už pareiškėjo kankinimą, baudžiamųjų bylų fabrikavimą ir pan.. Taip pat prašė suteikti informaciją, ar aukščiau paminėti asmenys baudžiamojoje byloje liudijo kaip policijos pareigūnai, ar kaip fiziniai asmenys.
Atsakovas atsilipime į skundą taip pat nurodė, kad pareiškėjui į kiekvieną jo skundą dalį (paklausimą, reikalavimą) buvo detaliai atsakyta jo šioje administracinėje byloje ginčijamu 2018 m. kovo 12 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato raštu Nr. 20-S-19247 (2.2). Pareiškėjui buvo suteikta visa teisės aktų leidžiama informacija, nurodytos teisės normos, paaiškintos principinės teisės aktų nuostatos dėl liudytojų apklausos, įrodymų vertinimo, taip pat nurodyta, kokiu būdu ir kokiose institucijose pareiškėjas gali gauti jį dominančią informaciją. Buvo nurodyta pateikto atsakymo apskundimo tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismui pateikti įrodymai patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas 2018 m. kovo 4 d. atsakovui pateikė 2 analogiško turinio skundus, kuriems atsakovas suteikė Nr. 20-AP-2852 ir Nr. 20-AP-2855 (t. 2, b. l. 155-160). Skunduose pareiškėjas reikalavo ,,rusų kolonisto S.N. L. ir V.B. atžvilgiu pradėti ikiteisminį tyrimą, šiuo klausimu priimti procesinį sprendimą baudžiamojoje teisenoje“. Taip pat iš atsakovo reikalavo duomenų apie aukščiau paminėto ,,rusų kolonisto“ išėjimo į pensiją aplinkybes, gaunamą pensiją, taip pat apie gautus paskatinimus bei apdovanojimus už pareiškėjo kankinimą, baudžiamųjų bylų jo atžvilgiu fabrikavimą ir t.t.. Taip pat prašė nurodyti, ar S. L. ir V.B. baudžiamojoje byloje prieš pareiškėją liudijo kaip policijos pareigūnai, ar kaip fiziniai asmenys. Be to, prašė informacijos dėl įrodymų vertinimo teismo žinioje esančioje baudžiamojoje byloje ir dėl jokių priežasčių teismas padarė tokias, ar kitokias išvadas. Į pareiškėjo 2018 m. kovo 4 d. skundus atsakovas pateikė pareiškėjo ginčijamą 2018 m. kovo 12 d. atsakymą Nr. Nr. 20-S-19247 (2.2) (t. 1, b. l. 9-10).
Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose šiuo metu nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-12103-1070/2018, kurioje pareiškėjas reikalauja priteisti iš atsakovo S. L. neturtinės žalos atlyginimą. Ieškinio pareiškime taip pat reikalaujama pripažinti paskleistus duomenis, neatitinkančiais tikrovės bei pažeidžiančiais V. J. garbę ir orumą. Civilinėje byloje V. J. iš esmės reikalauja, kad teismas nustatytų, jog S. L. baudžiamojoje byloje Nr. 1-23-749/2015 (vėlesnis Nr. I-14-749/2016) davė melagingus parodymus, neatitinkančią tikrovės informaciją nurodė ir savo tarnybiniame pranešime bei liudytojo apklausos protokole. TIS Liteko duomenys taip pat patvirtina, kad Panevėžio apylinkės teismo baudžiamosios bylos Nr. I-14-749/2016 nagrinėjimas šiuo metu iš esmės baigtas. Šias aplinkybes patvirtina 2017 m. sausio 9 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio duomenys (Panevėžio apygardos teismo baudžiamosios bylos Nr. 1A-7-531/2017).
Vertindamas surinktų įrodymų visetą bei darydamas išvadas šioje administracinėje byloje teismas taip pat vadovaujasi ir nuostata, kad Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis numato, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas dar 2006 m. kovo 28 d. nutarime taip pat imperatyviai nurodė, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą ir pažymėjo, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat – t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų.
Priimdamas procesinį sprendimą šioje administracinėje byloje teismas vadovaujasi teisės aktų redakcijomis, galiojusiomis ginčijamo atsakovo 2018 m. kovo 12 d. sprendimo priėmimo metu.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalis numato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Remiantis ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktu, administraciniai teismai sprendžia ginčus dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. LVAT, taikydamas nurodytas nuostatas, ne kartą yra imperatyviai išaiškinęs apygardų administraciniams teismams (Administracinių bylų Nr. AS146-201/2009, Nr. AS438-135/2009, Nr. AS502-466/2009 procesinių sprendimų duomenys), kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes (ABTĮ 15 str., 21 str.).
Teismas, įvertinęs pareiškėjo 2018 m. kovo 4 d. skundo (nes iš esmės tai buvo 2 analogiško turinio skundai), taip pat šioje administracinėje byloje ginčijamo atsakovo 2018 kovo 12 d. atsakymo pareiškėjui turinį, daro išvadą, jog ginčijamu raštu (aktu) atsakovas atsakė į pareiškėjo 2018 m. kovo 4 d. skundą (dalį informacijos suteikė, dalį atsisakė suteikti, taip pat paaiškino, kur pareiškėjas gali kreiptis dėl jį dominančios informacijos). Taigi, šis atsakovo raštas pareiškėjui sukelia teisines pasekmes. Dėl to pareiškėjo ginčijamas raštas gali būti ginčo administraciniame teisme objektu (LVAT 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis ir kt.). Iš to seka, kad šioje administracinėje byloje ginčijamam 2018 m. kovo 12 d. aktui turi būti taikomi taip pat ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimai. Įvertinęs paminėto ginčijamo akto turinį teismui pateiktų įrodymų visumos bei Viešojo administravimo įstatymo normų kontekste, teismas daro išvadą, kad jis atitinka esminius individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Iš jo turinio matyti, kad į kiekvieną pareiškėjo skundo argumentą buvo atsakyta išsamiai, atsakymai pagrįsti teisės aktų normomis. Ginčijamas 2018 m. kovo 12 d. administracinis aktas pasirašytas kompetentingo pareigūno, nurodyta apskundimo tvarka. Be to, pateikiant pareiškėjui atsakymą į jo skundą, jokie Viešojo administravimo įstatyme numatytos administracinės procedūros pažeidimai nepadaryti, jokie terminai taip pat nepažeisti.
Teismas pabrėžia, kad šis atsakovo sprendimas taip pat atitinka ir esminius Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymo normų reikalavimus.
Darydamas šią išvadą teismas vertina ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio nuostatas žmogui neturi būti kliudoma gauti ir skleisti informaciją (2 dalis); laisvė gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymo, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai (3 dalis). Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų įstatymas (toliau – Įstatymas) yra specialus teisės aktas, kurio paskirtis yra nurodytos konstitucinės teisės į informacijos gavimą iš specialių subjektų – valstybės ir savivaldybės institucijų ir įstaigų – užtikrinimas. Šio Įstatymo 1, 4 straipsniai taip pat garantuoja asmenims teisę gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, nustato šios teisės įgyvendinimo tvarką ir reguliuoja valstybės bei savivaldybių institucijų ir įstaigų veiksmus teikiant informaciją asmenims. Tai reiškia, kad Įstatymo nuostatos yra vienodai privalomos tiek atitinkamos informacijos prašytojui (pareiškėjui), tiek jos valdytojui (atsakovui) (LVAT 2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1985-2012). Įstatymo 6 straipsnyje nustatyti principai, kuriais privalo vadovautis įstaigos, teikdamos informaciją. Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad teikiamai informacijai taikomas reikalavimas, jog ji būtų pateikiama visa, teiktina pagal teisės aktus ir atitinkanti prašymo turinį (LVAT 2015 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1048-502/2015). Kita vertus, pažymėtina, kad informacijos laisvė nėra absoliuti, todėl siekiant įgyvendinti teisę į informaciją, negali būti sudaromos prielaidos pažeisti kitas konstitucines vertybes, jų pusiausvyrą. Be to, ir Viešojo administravimo įstatymo (toliau - VAĮ) 15 straipsnio 1 dalies 5 punktas, kaip vieną iš administracinių paslaugų rūšių, numato įstatymų nustatytos viešojo administravimo subjekto informacijos teikimas asmenims. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 buvo patvirtintos Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisykles (toliau – Taisyklės), kuriuose detalizuojama informacijos teikimo procedūra (LVAT 2012 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63–1446/2012, 2013 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-334/2013 ir kt.). Taigi, tiek Taisyklių 1, 2, 37 punktuose, tiek ir Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įstaigos privalo teikti pareiškėjams informaciją. Atsisakyti pareiškėjams suteikti informaciją galima tik Įstatymo nustatyta tvarka. Atsisakymo teikti informaciją pagrindai yra numatyti Įstatymo 15 straipsnyje. Įstatymo 15 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad jeigu institucija nustato šio straipsnio 1 dalyje nurodytus atsisakymo pateikti dokumentus (informaciją) pareiškėjui pagrindus, ji per 3 darbo dienas nuo prašymo gavimo institucijoje dienos priima sprendimą dėl atsisakymo pateikti dokumentus (informaciją) pareiškėjui. Įvertinus aptartą teisinį reglamentavimą ir pareiškėjo skundo bei ginčijamo akto turinį, darytina išvada, kad atsakovas jokių esminių pažeidimų nepadarė.
VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti reikalavimai individualiam administraciniam aktui, o būtent, kad jis turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o 2 dalyje įtvirtintas reikalavimas individualiame administraciniame akte aiškiai nurodyti jo apskundimo tvarką. Kaip jau buvo paminėta, ginčijamam aktui taikomos ir šio įstatymo nuostatos. LVAT savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010). Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Nesilaikant minėtų nuostatų kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą panaikinti (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose. A556-1898/2008; Nr. A756-2036/2008). Tačiau LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 pažymėjo, jog kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, - t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (LVAT 2010-10-04 nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010). Be to, ir Įstatymo 6 straipsnyje taip pat įtvirtintos principinės nuostatos dėl teikiamos informacijos išsamumo bei pakankamo ir tikslumo.
Įvertinęs atsakovo pateiktą atsakymą į pareiškėjo skundą, teismas jokių esminių Įstatymo, VAĮ, Taisyklių, taip pat ir 2008 m. gruodžio 18 d. Kauno apskrities VPK viršininko įsakymu Nr. 20-V-142 patvirtintų Asmenų prašymų bei skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Kauno apskrities vyriausiame policijos komisariate taisyklių normų pažeidimų nenustatė. Atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio informacijos pareiškėjas prašė, atsakovas pagal savo kompetencijos ribas ir galimybes pakankamai išsamiai ir laiku ją pateikė pareiškėjui. Sprendimai dėl informacijos pateikimo pasirašyti kompetentingo pareigūno, nurodyta apskundimo tvarka, nurodyti pakankami argumentai dėl negalėjimo pateikti dalies informacijos bei įvardinti šaltiniai, kuriuose pareiškėjas gali gauti jį dominančią informaciją. Paminėto akto formos ir turinio analizė duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad jokių esminių pažeidimų, kurie galėjo pažeisti pareiškėjo teises, taip pat ir Konstitucijos, VAĮ bei visų kitų pareiškėjo skunde išvardintų teisės aktų nuostatas, nenustatyta. Teismas pabrėžia, kad į dalį pareiškėjo skundo argumentų duoti logišką ir nuoseklų atsakymą iš esmės neįmanoma. Jokių pagrindų, kurie leistų panaikinti atsakovo 2018 m. kovo 12 d. sprendimą, teismas nenustatė. Dėl to nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį pareiškėjo skundo reikalavimą - įpareigoti Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. kovo 4 d. skundą Nr. 20-AP-2852, Nr. 20-AP-2855 (ABTĮ 56 str.). Dėl paminėtų išvadų pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas pilnoje apimtyje (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Teismas taip pat akcentuoja, kad šiuo metu Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-12103-1070/2018, kurioje pareiškėjas turi visas ieškovo teises, numatytas Civilinio proceso kodekse. Jis taip pat turi teisę, kad teismas išreikalautų įrodymus, kurių jis pats negali gauti, taip pat turi teisę prašyti teismo į procesą atsakovais ir trečiaisiais asmenis įtraukti konkrečias įmones, įstaigas, fizinius asmenis ir t.t.. Baudžiamosios bylos Nr. 1-14-749/2016 nagrinėjimas iš esmės baigtas ir šioje byloje jokie procesiniai veiksmai neatliekami. Dėl to atsakovo pateikta informacija baudžiamosios bylos eigai jokios įtakos neturės.
Skunde pareiškėjas buvo nurodęs į procesą įtraukti trečiaisiais suinteresuotais asmenimis fizinius ir juridinius asmenis (t. 1, b. l. 2-3). Priimdamas skundą teismas šio pareiškėjo pageidavimo nepatenkino (t. 2, b. l. 142). Administracinė byla buvo išnagrinėta rašytinio proceso tvarka ir šiame procesiniame sprendime teismas daro išvadą, kad priimtas teismo sprendimas pareiškėjo nurodytų trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių ir pareigų apimčiai jokios įtakos neturės, todėl jie pagrįstai nelaikomi trečiaisiais suinteresuotais asmenimis.
Likusieji pareiškėjo skundo argumentai ir teismui pateikti dokumentai (dauguma jų pateikti pakartotinai) laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, dalis jų logiškai nesuprantami, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos žmogaus teisių teismas suformavo praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo V.J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.