Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno (pirmininkaujantysis), Algirdo Gapučio ir Jolantos Raščiuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-06-21 nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas kaltu pagal BK 232 str. ir jam paskirta 30 MGL (1129 Eur) dydžio bauda; vadovaujantis BK 66 str., 65 str. 1 d. 2a punktu, į bausmę įskaitytas V. J. buvimo psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Utenos ekspertiniame skyriuje laikotarpis nuo 2014-12-01 iki 2014-12-12 (11 parų – 22 MGL - 828 Eur) ir V. J. galutinai paskirta bausmė – 8 MGL (301 Eur) bauda. Taip pat šiuo nuosprendžiu iš V. J. priteista 131,72 Eur proceso (pašto) išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. nuteistas už tai, kad jis 2013 m. rugpjūčio 23 d. rašte „Sveikinimas“, adresuotame Kauno apygardos teismui, Kauno apygardos teismo pirmininkui, kuris Kauno apygardos teisme gautas 2013-08-30 (reg. Nr. EI-30321), tyčia parašydamas žeminančias frazes „Molotovo-Ribbentropo pakto 74-ųju metinių proga sveikinu Kauno apygardos teisme teisėjais įdarbintus... organizuotos nusikalstamos grupuotės/susivienijimo nuo 2010-08-19 atvirai pradėto pareiškėjo sistemingo pilietinių ir žmogaus teisių pažeidinėjimo, kankinimo, smurto, sveikatos sužalojimų, šmeižimų bei įžeidinėjimų, neteisėtų sulaikymų, faktų ir dokumentų klastojimo, piktnaudžiavimo psichiatrija, pareiškėjo automobilių grobimo ir/ar niokojimo, persekiojimo slėpimo bei vykdymo prisidėjusius asmenis: K. D., E. J. G., S. J., R. M. <...>. Manau, kad šie asmenys savo veiksmais ir sprendimais, antikonstituciniais „vidiniais įsitikinimais“ ypač daug prisidėjo prie Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Teismų įstatymo nuostatų pažeidimo, Lietuvos Respublikos teisėjo vardo ir garbės žeminimo, sovietinės Rusijos imperijos - Sovietų Sąjungos įtakos ir okupacijos pasekmių Lietuvos Respublikoje stiprinimo bei plėtimo, prookupacinio, prokolonijinio, prorusiško valdančios „policijos pareigūnų“, „prokurorų“, „teisėjų“ chuntos režimo stiprinimo, pilietiškai nusiteikusių lietuvių persekiojimo, todėl nusipelnė būti apdovanoti naujai sukurtu bei įsteigtinu Molotovo-Ribbentropo pakto medaliu ir režimo paaukštinti pareigose. Tikiu, kad 1939-08-23 Molotovo-Ribbentropo pakto 74-osios metinės ir artėjančios 1939 m. rugsėjo 28 d. Vokietijos ir sovietinės Rusijos imperijos pasirašytos sienos ir draugystės sutarties, pagal kurią Lietuva atiduota sovietinės Rusijos imperijos įtakos sferai, 74 – osios metinės aukščiau nurodytus teisėjais įdarbintus asmenis įkvėps naujiems nusikaltimams prieš Lietuvos valstybę ir jos piliečius, tolesnei Lietuvos rusifikacijai, kolonizacijai ir sovietizacijai...“ tokiais veiksmais užgauliai pažemino teisingumą vykdžiusius Kauno apygardos teismo teisėjus K. D., E. J. G., S. J., R. M..

Nuteistasis V. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-06-21 nuosprendį BPK 3 str. 1 d. 1 p., 326 str. 1 d. 4 p., 4 d., 5 d., 329 str. 1 d., 4 d. numatytais pagrindais, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, pirmosios instancijos teismas padarė esminių BPK 369 str. 3 d. numatytų pažeidimų. Taip pat skunde yra formuluojami prašymai: paskirti apeliantui gynėją, atnaujinti ir atlikti įrodymų tyrimą šioje byloje, kviesti į teismo posėdį jo skunde nurodomus asmenis, išreikalauti iš įvairių institucijų jo skunde nurodomus dokumentus, atlikti jo skunde nurodytus veiksmus (18 t., 53-67 b.l.). Apeliantas mano, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas neišnaudojus visų galimybių abejonėms pašalinti, be to, byla yra politinė, sufabrikuota ir ji išspręsta neteisingai. Apelianto įsitikinimu, teismas buvo šališkas ir neobjektyvus, o kaltinamasis aktas surašytas suklastojus duomenis, iškraipant faktus, praleidžiant jo kaltę paneigiančius duomenis. Teigia, kad teismas netinkamai pritaikė BK bendrosios ir specialiosios dalies normas bei neteisingai kvalifikavo jo veiką, nepagrįstai netaikė BK 2 str. 1 d., 3 d., 4 d., 36 str., 37 str., 39 str. 1 d., 59 str. 1 d. 2, 4, 6 p., 154 str., BPK 3 str. 1 d. 1 p. nuostatų, pažeidė BK 41 str. ir 54 str. 1 ir 2 d., BPK 6 str. 2 ir 3 d., 7, 10, 20, 255, 275, 279, 285, 292, 305 str., 332 str. 5 d. ir kt. nuostatas, Vaizdo konferencijų įrangos naudojimo teismo proceso metu tvarkos aprašo 1, 2.2 ir 2.3 punktus, padarė nepagrįstas išvadas dėl jo veiksmų motyvų ir kaltės. Mano, kad teismas privalėjo taikyti BK 154 str., o ne BK 232 str.

Be kita ko apeliantas teigia, kad teismas, nesiaiškindamas veikos pavojingumo laipsnio, veikos priskyrimo pažeminimui ar įžeidimui, neatsižvelgdamas į nusikalstamos veikos rūšį, formą, aplinkybes, įrodymus, jo kaip politinio kalinio ir disidento asmenybę, atsakomybę lengvinančias aplinkybes, prookupacinio režimo teismų praktiką, skyrė jam per griežtą bausmę. Pažymi, kad teismas neatsižvelgė ir į numatomas pataisas dekriminalizuoti įžeidimą ir nepagarbą teismui. Teigia ir apie neteisingo jo buvimo ekspertizėje laiko įskaitymą į paskirtą bausmę, kuris yra ne 11, o 15 parų, ką galėjo patvirtinti teismo į posėdį nepagrįstai nepakviesti ekspertai M. R., L. Š., D. T. bei neteisėtai iš jo nepriimta Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos 2015-01-20 pažyma Nr. 68U-11. Taip pat nuteistasis nesutinka su iš jo priteistomis proceso išlaidomis, kurių, jo teigimu, nepatvirtina jokie dokumentai.

Apelianto manymu, skundžiamą nuosprendį priėmęs teisėjas V. K. nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė nusišalinti ir nebuvo nušalintas, nes jis pažeidė nekaltumo prezumpcijos ir rungtyniškumo principus, buvo neobjektyvus ir šališkas. Mano, kad teisėjas V. K. neteisėtai, pažeisdamas BPK 229 str. pradėjo bylą nagrinėti be kaltinamojo akto ir Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos išvados dėl jo-apelianto pakaltinamumo, nes iš Lietuvos apeliacinio teismo 2014-08-28 akte Nr. (6.16)-03-568 nurodyta, kad byla jau nagrinėjama teisiamajame posėdyje, dėl ko perdavimas kitos apygardos apylinkės teismui nebegalimas.

Teigia, kad teisėjas V. K. teismo posėdžių metu sistemingai neleisdavo jam pasisakyti, užduoti nukentėjusiesiems klausimus, reikšti jam nušalinimus, teikti argumentus ir prašymus, nepriimdavo jo teikiamų dokumentų, ribojo jo pasisakymų laiką, nutraukdavo jo duodamus paaiškinimus. Apelianto teigimu, teisėjas V. K. be kita ko susirašinėjo su nukentėjusiais teisėjais elektroniniais laiškais, kuriais siųsti pranešimai net nepasirašyti buvo prijungiami prie bylos. Tuo tarpu jo - apelianto elektroniniu parašu pasirašytus elektroniniu paštu siunčiamus procesinius dokumentus atsisakydavo prijungti bei pasirašyti juos patvirtinant jų tikrumą, be to, juos atvirai išvadino kenkėjiška veikla, grasino jam baudomis už piktnaudžiavimą savo teisėmis. Nuteistasis teigia, kad teisėjas V. K. leido S. J. iš anksto susipažinti su K. D. parodymais ir pasiruošti jai kilsiantiems klausimams. Pažymi, kad teisėjas nepagrįstai ir neteisėtai nevertino K. D. ir S. J. elgesio, jiems nesikreipiant į teismą dėl tokių pastariesiems žinomų esminių BPK pažeidimų pašalinimo.

Nurodo, kad teisėjas jam skyrė baudas už neatvykimą, kai jokių baudų neskyrė teisėjais dirbantiems K. D. ir S. J., be to, jis - apeliantas prieš teismo posėdžius pagal išankstinius raštiškus ir žodinius prašymus negaudavo susipažinimui bylos medžiagos. Taip pat teisėjas V. K. 2014-07-09 ir 2015-03-09 nutartimis pats pateikė nepagrįstus kaltinimus atlikdamas prokuroro vaidmenį. Skunde atkreipiamas dėmesys ir į teisėjo V. K. pasityčiojantį elgesį ir toną teismo posėdyje susirinkusių stebėtojų atžvilgiu 2016-01-11, juos išvarant iš salės be teisėto pagrindo.

Nuteistasis teigia, kad apkaltinamuoju nuosprendžiu jį priėmęs teisėjas iš jo nepagrįstai ir neteisėtai reikalauja, kad jis – V. J. nesinaudotų LR Konstitucijoje įtvirtintomis teisėmis, taip pat, kad jo prašymų Kauno apygardos teismui nematytų, neregistruotų ir nenagrinėtų jame dirbantys asmenys. Mano, kad šiuo nuosprendžiu jam nepagrįstai ir neteisėtai apribota saviraiškos bei peticijos teisės, be to, juo siekiama tyčia jį - V. J. pažeminti ir žinomai nepagrįstai apkaltinti. Apeliantas skunde nurodo apie savo kreipimąsi 2015-08-23 į LR Seimo peticijų komisiją dėl įvairių pareigūnų, taip pat ir teisėjų, apdovanojimo, kas pripažinta peticija, todėl mano esantis nepagrįstai ir neteisėtai nuteistas už naudojimąsi LR Konstitucijos 33 str. numatyta peticijos teise.

Apelianto teigimu, apylinkės teismas nepagrįstai kaltinime nurodytą jo 2013-08-23 prašymą nenagrinėjo vadovaujantis Kauno apygardos teismo pirmininko 2012-02-27 įsakymu Nr. V1-40 patvirtintomis Asmenų prašymų nenagrinėjimo ir jų aptarnavimo Kauno apygardos teisme taisyklėmis (toliau – Taisyklės). Nuteistojo įsitikinimu, Kauno apygardos teismo pirmininkas nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė taikyti Taisyklių 4.1 punkto nuostatas ir nagrinėti jo prašymą. Nurodo, kad prašyme išdėstė savo nuostatą tam tikru klausimu – dėl Kauno apygardos teismo teisėjų apdovanojimo naujai įsteigtu Molotovo-Ribentropo pakto medaliu. Pažymi, jog teismo pirmininko prašė jo nurodytus asmenis apdovanoti ir paaukštinti pareigose, o tokia veika nėra uždrausta baudžiamojo įstatymo.

Skunde kritikuojamas teismo atliktas įrodymų vertinimas, teigiant apie jo neatitikimą protingumo bei teisingumo principams, ir pateikiamas savo. Apeliantas teigia, kad apylinkės teismas sąmoningai, tyčia išskaidė kaltinimo teksto frazes ir pilno teksto nevertino visumoje, taip padarydamas esminius BPK 369 str. numatytus pažeidimus. Skunde jis pateikia savo prašyme nurodytų teiginių, vartotų žodžių paaiškinimus, kurių, jo nuomone, Panevėžio miesto apylinkės teismas tinkamai netyrė. Teigia, kad jis prašyme savo teiginiais reiškia gero linkėjimą, pagarbą, pripažįsta jame nurodytų asmenų sunkaus darbo svarbą ir aukštą vertę visuomenei. Mano, kad apylinkės teismas ignoravo jo teikiamus įrodymus, nepagrįstai atsisakė liudytojais apklausti teisėjus V. V. ir D. Š., kurie patvirtintų neįsižeidę, ir kad jo prašymas nėra nepagarba teismui ir jiems kaip teisėjams. Pažymi, kad teismas netyrė ir neanalizavo, ar jo prašyme nurodytų asmenų teisingumo vykdymas nebuvo provokuojantis, sąlygojantis jo-V. J. prašymo parašymą. Nuteistasis skunde reiškia nepasitenkinimą dėl apylinkės teismo atsisakymo skirti jo prašyme nurodytiems asmenims K. D., E.J. G., S. J., R. M. teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizes bei jo prašymo kalbinę, semantinę-psichologinę ekspertizę, teigia apie būtinybę šias ekspertizes paskirti. Pažymi, kad jo prašymo antroje pastraipoje nurodyti teiginiai nėra konstatuojamojo pobūdžio informacija, nes tai jo nuomonė, lydima trečioje pastraipoje išreikštu tikėjimu. Apelianto manymu, nėra įrodytas jam inkriminuotos veikos požymis – viešumas, o teismo išvada dėl tiesioginės tyčios buvimo yra nepagrįsta ir ją paneigia jo-apelianto siekis ir atvykimas į teismą gauti originalią jo prašymo registracijos žymą. Apelianto manymu, ši teismo neanalizuota ir nevertinta aplinkybė patvirtina, kad jis nesuprato viešai, raštu užgauliai pažeminęs teismą. Teigia, kad nukentėjusiaisiais apklausti asmenys iškreiptai aiškino jo prašymo tekstą ir patys jį viešino. Pažymi, kad kaltinamajame akte neteisingai nurodyta jo prašymo data ir nuslėpta, kad Kauno apygardos teismo pirmininkas N. M. jau 2013-08-23 kreipėsi į Kauno apygardos prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, taip atlikdamas tam tikrą vaidmenį viešinant prašymo turinį. Apeliantas teigia ir apie BPK 8 str. 3 d. nuostatų pažeidimą, nes nebuvo išversta į lietuvių kalbą nuteistojo medicininiuose dokumentuose buvusi 1986-04-24 Žiegždrių psichoneurologinės ligoninės pažyma Nr. 2/710, kuri liko neištirta ir neįvertinta.

Skunde teigiama apie Kauno apylinkės ir apygardos prokurorų, Kauno rajono policijos komisariato pareigūnų galimai nusikalstamus veiksmus prieš jį – apeliantą, taip pat Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko E. G. sąmoningą, neteisėtą trukdžių sudarymą dėl teisėjų K. D. ir S. J. negalėjimo dalyvauti bylos nagrinėjime, neteisėtą jo poveikį teisėjui V. K. ir tyčinį V. J. diskriminavimą bei kitus tariamai neteisėtus pastarojo bei K. D. ir S. J. veiksmus šioje byloje. Nuteistojo manymu, būtina atlikti E. G. parašo ant 2015-11-04 rašto Nr. (1.46)-E2-174460 rašysenos ekspertizę dėl galimai suklastoto parašo.

Apeliantas nurodo, kad teismas neteisėtai nevertino Kauno apygardos prokuratūroje esančios medžiagos Nr. 7.6-47-10 ir su ja susijusių kitų duomenų. Nuteistasis dėsto įvairius teiginius, pamąstymus apie rusų Lietuvoje vykdytą genocidą, nurodo ir cituoja su tuo susijusius dokumentus, bei laiko, jog ši byla yra politinė genocido, kurį, jo manymu, tęsia Kauno apygardos teismas dėl jo - apelianto reiškiamų politinių pažiūrų ir įsitikinimų. Teigia, kad teismas nutraukdamas jo atžvilgiu bylą pagal BK 290 str. dėl S. L. įžeidimo apsunkino jo padėtį šioje byloje ir iš esmės pažeidė jo teisę gynybą, nes jis liko nereabilituotas, neišteisintas. Apeliantas skunde daug dėmesio skiria S. N. L. asmenybės, šio asmens tariamų nusikalstamų veiksmų apelianto atžvilgiu aptarimui ir vertinimui, taip pat teisminio bylos nagrinėjimo metu šioje byloje priimtoms teismo nutartims, atliktiems procesiniams veiksmams analizuoti, kritikuoti jų teisėtumo ir pagrįstumo aspektais. Nuteistasis be kita ko skunde analizuoja teisėjų tarybos veiksmus, susijusius su jo įvairių prašymų nagrinėjimu, ir pateikia jų vertinimą.

Skunde teigiama, kad byloje buvo grubiai bei sistemingai pažeidinėjama jo - apelianto teisė į gynybą ir dėl veiksmingos gynybos bei gynėjo neturėjimo jis buvo nepagrįstai nuteistas. Nuteistojo teigimu, jo gynėjas Č. P. veikė prieš jo interesus, nes neprotestavo dėl jo atžvilgiu darytų esminių BPK 369 str. numatytų pažeidimų, atsisakė užtikrinti jo teisę apklausti kaltinimo liudytojus ir kt. Mano, kad teismas nepagrįstai atsisakė minėtą advokatą jo prašymu nušalinti ir skirti kitą gynėją, tuo neužtikrino tinkamo jo teisės į gynybą įgyvendinimo ir pažeidė BPK 7 str., 10 str., 369 str. 3 d.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokuroras prašė nuteistojo skundą atmesti.

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas.

Apeliantas, nesutikdamas su jo nuteisimu pagal BK 232 str., ginčija savo kaltę ir šios nusikalstamos veikos sudėties buvimą jo veiksmuose, kritikuoja teismo atliktą įrodymų vertinimą, teigia apie įvairius, jo manymu, pirmosios instancijos teismo teisminio nagrinėjimo metu padarytus procesinius pažeidimus, jo įvairių teisių pažeidimus, neteisingai jam paskirtą bausmę ir netinkamai išspręstą proceso išlaidų atlyginimo klausimą. Skunde taipogi keliami klausimai dėl, apelianto teigimu, įvairių asmenų – teisėjų E. G., K. D. ir S. J. nusikalstamų veiksmų, netinkamų teisėjų tarybos veiksmų, būtinybės atlikti įvairius tyrimo veiksmus.

Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus visos bylos apimtyje bei apeliantui pritaikyto baudžiamojo įstatymo – BK 232 str. – sudėties kontekste, teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylos aplinkybės neleidžia daryti išvados, jog V. J. veika buvo tiek pavojinga, kad jo atžvilgiu turėjo būti taikoma baudžiamoji atsakomybė.

Dėl apelianto veiksmų kvalifikavimo pagal BK 232 str.

Iš skundžiamo teismo nuosprendžio matyti, kad apeliantas V. J. pagal BK 232 str. nuteistas už tai, kad jis viešai raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdžiusius Kauno apygardos teismo teisėjus K. D., E. J. G., S. J., R. M..

Apeliantui inkriminuotas BK 232 str. įtvirtina baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančius teismą ar teisėją dėl jų veiklos. Šių baudžiamojo įstatymo nuostatų paskirtis – saugoti teismų ir teisėjų garbę, orumą, ginti juos nuo viešo pažeminimo, niekinimo dėl jų veiklos vykdant teisingumą, taip pat saugoti apskritai visą teisingumo sistemą nuo jos diskreditavimo. Objektyvieji šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai – tai viešas, užgaulus teisingumą vykdančio teismo ar teisėjo pažeminimas. Subjektyvusis nusikalstamos veikos požymis – tiesioginė tyčia. Pagal teismų praktiką teismo (teisėjo) užgaulus pažeminimas dėl jų veiklos laikytinas viešu, kai teismo ar teisėjo pažeminimą matė arba girdėjo ar kitaip suvokė bent vienas tretysis asmuo. Juo gali būti ne tik aplinkiniai žmonės, pvz., teismo posėdyje dalyvaujantys asmenys, teisėjai, bet ir kiti asmenys bei visuomenės ar valstybės institucijų atstovai, suvokę teismo ar teisėjo užgaulų pažeminimą.

Tačiau kita vertus, BK 232 str. nuostata įstatymo leidėjas įtvirtina konstitucinių teismo procesinės veiklos garantijų apsaugą ultima ratio – kraštutinėmis priemonėmis, būtent dėl to kvalifikuojant asmens veiksmus kiekvienos atskiros bylos aplinkybes reikia vertinti itin atidžiai veikos pavojingumo aspektu, juolab kad už panašaus pobūdžio veikas yra numatyta ir administracinė atsakomybė (apeliantui inkriminuojamų veiksmų metu galiojęs ATPK 186¹ str. numatė administracinę atsakomybę už trukdymą teismui vykdyti teisingumą, teismo ar teisėjo autoriteto žeminimą). Iš BK ir ATPK įtvirtintų minėtų veikų apibūdinimo matyti, kad administracinę ir baudžiamąją teisinę atsakomybę skiria veikos pavojingumas, taip pat veikos padarymo motyvai, sukeltos teisines pasekmės. Užgaulumo požymis, kuris skiria baudžiamąją atsakomybę nuo administracinės, paprastai reiškia didesnį pažeminimo laipsnį, o tai yra susiję su veikos pavojingumo, kurį apibūdina pavojingumo pobūdis ir laipsnis, vertinimu. Nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį lemia baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės, žalingi padariniai ir kaltės forma, o pavojingumo laipsnį – kėsinimosi dalyko vertingumas, nusikalstamos veikos padarymo būdas, vieta ir laikas, panaudoti įrankiai ar priemonės, padarytos žalos dydis, nusikaltimo tikslai bei motyvai. Negali būti nusikalstama veika, jeigu ji nenumatyta baudžiamajame įstatyme. Lygiai taip pat negali būti laikoma nusikalstama tokia veika, formaliai atitinkanti BK straipsnio dispoziciją, bet neturinti visuomenei pavojingo pobūdžio. Nenustačius veikos pavojingumo, baudžiamoji atsakomybė neturi būti taikoma.

Apeliantas nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniu skundu neneigia pats surašęs ir pateikęs kaltinime nurodytą raštą teismui, tačiau jis jo turinio nelaiko užgauliu ir teigia kaltinime nurodytame rašte pateiktais teiginiais išreiškęs savo nuomonę, neturėjęs tikslo įžeisti ar apšmeižti kaltinime nurodytus teisėjus, tokiu būdu įgyvendino savo saviraiškos laisvę. Tačiau tokie apelianto argumentai yra nepagrįsti ir todėl atmestini.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (10 str. 1 d.) bei Lietuvos Respublikos Konstitucija (25 str. 1 d.) įtvirtina asmens teisę reikšti savo mintis ir įsitikinimus, t. y. garantuoja asmeniui, kad sąžiningai reikšdamas savo nuomonę, jis nebus baudžiamas ar kitaip persekiojamas. Tačiau ši teisė nėra absoliuti, nes demokratinėje visuomenėje yra nustatytos saviraiškos laisvės ribos. Tai yra naudojantis saviraiškos teise negalima ja piktnaudžiauti, pažeisti įstatymų saugomų kitų vertybių, priešingu atveju, asmuo turi atsakyti už tokius savo veiksmus.

Šioje byloje nagrinėjamame kaltinime nurodytame rašte teismui V. J. aiškia kalba, nenaudojant dviprasmiškų žodžių, specialių terminų, t.y. visuotinai vienodai suprantamais žodžiais įrašė aiškiai atskirus teisėjus (tame tarpe ir kaltinime nurodytus K. D., E. J. G., S. J., R. M.) užgauliai žeminančius teiginius, kuriais iš esmės konstatuojama, kad pastarieji teisėjai susiję su organizuota nusikalstama grupuote/susivienijimu ir prisidėję prie įvairių nusikalstamų veikų (apelianto kankinimo, smurto, sveikatos sužalojimų, šmeižimų bei įžeidinėjimų, neteisėtų sulaikymų, faktų ir dokumentų klastojimo, piktnaudžiavimo psichiatrija, pareiškėjo automobilių grobimo ir/ar niokojimo) bei kitų pažeidimų darymo apelianto atžvilgiu. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, jis nesiekė pateikti savo pozityvios nuomonės ir išreikšti pagarbą kaltinime nurodytiems teisėjams, o surašė nepagrįstus, žeminančius, užgaulius teiginius apie bylas, su kuriomis jis buvo susijęs, nagrinėjusius teisėjus, susiedamas juos su nusikalstamų veikų darymu ir su sarkazmu siūlydamas už tai jiems atlyginti.

Nors apeliantas įvairiais subjektyviais argumentais pateikia šališką, su naudingai dėstomą šių teiginių vertinimą, teisėjų kolegija neturi priežasčių nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada dėl šių teiginių užgaulaus pobūdžio ir jų neatitikimo tikrovei. Jokie apelianto teiginiai ar pateikti dokumentai minėtos išvados nepaneigia ir neleidžia jų aiškinti kitaip. Vertinant šiuos žodžius tiek tiesiogine prasme, tiek ir nuteistojo surašytų skundų turinio kontekste, jų prasmė nesikeičia – šie teiginiai apie teisėjų tariamai neteisėtą veiką vienareikšmiškai suprantami kiekvienam su jais susipažinusiam asmeniui kaip žeminantys teisėją, jo reputaciją, garbę, orumą. Priešingai deklaratyviam, subjektyviam apelianto teigimui, objektyviais duomenimis nepagrįstas teisėjų priskyrimas nusikalstamas veikas darančiųjų asmenų ratui negali būti suprantama kaip neutrali ar teigiama apelianto pozicija apie šiuos asmenis.

Tai, kad V. J. rašte išdėstyti teiginiai yra užgaulūs, žemina garbę ir orumą, tiek asmeninį, tiek profesinį, bei diskredituoja visą teisingumo sistemą, kelia nepasitikėjimą jais, neabejotinai patvirtina nukentėjusiųjų parodymai, iš kurių seka, kad pastarieji iš tiesų jautėsi pažeminti, įžeisti būtent dėl savo, kaip teisėjų, veiklos.

Nagrinėjamoje byloje pažymėtina ir tai, kad nors, apelianto manymu, Kauno apygardos teismo su juo susijusiose nagrinėtose bylose buvo netinkamai sprendžiami jose kelti klausimai, kas atitinkamai sąlygojo ir jo rašto su žeminančiais ir užgauliais teiginiais parašymą, tai jokiu būdu nesuteikia teisės į teismo veiksmus ar sprendimus reaguoti apelianto pasirinkta forma. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad baudžiamajame įstatyme įtvirtintas absoliutus draudimas reikšti nepagarbą teismui ar teisėjui dėl jų veiklos vykdant teisingumą, ir jokios teisės normos neįteisina asmens teisės užgauliais žodžiais viešai žeminti teisingumą vykdantį teisėją, jį įžeidinėti, menkinti teisėjo autoritetą, žeminti jo garbę ir orumą. Todėl teismo ar teisėjo pažeminimas nepateisinamas ir tais atvejais, kai teismas ar teisėjas netinkamai vykdė savo pareigas (pvz., nepagrįstai užtęstas bylos nagrinėjimas, aukštesnių teisminių institucijų panaikinti teismo ar teisėjo sprendimai).

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad V. J. vartodamas kaltinime nurodytus pasisakymus suvokė žeminantį, įžeidžiantį jų pobūdį ir sąmoningai siekė pažeminti, parodyti nepagarbą Kauno apygardos teismo teisėjams K. D., E. J. G., S. J., R. M..

Atsižvelgiant į nustatytas faktines bylos aplinkybes, įvertinus kaltinime nurodyto V. J. rašto užgaulų turinį ir jį parašiusiojo sąmoningą tikslą parodyti nepagarbą jame minimiems asmenims, priešingai apelianto subjektyviam manymui, nebuvo pagrindo pastarąjį raštą nagrinėti vadovaujantis Kauno apygardos teismo pirmininko 2012-02-27 įsakymu Nr. V1-40 patvirtintomis Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Kauno apygardos teisme taisyklėmis ir su V. J. raštu susipažinusio teismo pirmininko pasirinkta reagavimo į šį raštą forma nėra netinkama.

Taigi, remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad formaliai V. J. veiksmai atitinka BK 232 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Tačiau išvada, kad V. J. veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą pasiekė tokį pavojingumo laipsnį, jog būtina taikyti baudžiamąją atsakomybę, nėra pagrįsta pakankamais teisiniais argumentais.

Sutinkamai su teismų praktika, sprendžiant apie veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį tokio pobūdžio bylose itin svarbu atidžiai įvertinti nustatytų aplinkybių visumos pavojingumą, pvz., kokius adresatus ši informacija pasiekė, kokią reakciją tokia informacija sukėlė, galėjo sukelti, t. y. koks buvo ir pats viešumo pobūdis.

Pirmosios instancijos teismas BK 232 str. nustatytą būtinąjį viešumo požymį V. J. veikoje grindė tuo, kad jo raštas buvo adresuotas visam Kauno apygardos teismui, šio teismo pirmininkui ir raštą matė ne tik teismo vadovas ir rašte minimi teisėjai, bet ir raštą registravę teismo darbuotojai bei ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, tokie apylinkės teismo argumentai, juos vertinant V. J. suformuluoto kaltinimo ribose bei byloje nustatytų faktinių aplinkybių dėl rašte užfiksuoto turinio paskleidimo kitiems asmenims kontekste, nepatvirtina baudžiamąją atsakomybę sąlygojančio pavojingumo laipsnio viešumo masto aspektu.

Apeliacinės instancijos teismas be abejo sutinka, kad V. J. rašte esantys užgaulūs, tikrovės neatitinkantys teiginiai visuomenėje apie teisėjus, apie kuriuos paskleisti tokio pobūdžio duomenys, neabejotinai suformuotų neigiamą nuomonę, tačiau nagrinėjamu atveju šie teiginiai į visuomenę, be keleto teismo darbuotojų (įskaitant rašte minimus teisėjus ir teismo pirmininką), nepasklido ir nesukėlė rimtų bei žalingų pasekmių (neigiamų nuomonių ar atgarsių apie teisėjus, vykdančius teisingumą, pagausėjimo, jų reputacijos pablogėjimo ir t.). Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kad susipažinimas su V. J. rašto turiniu kam nors būtų padaręs esminės įtakos su juo susipažinusių asmenų nuomonės apie paminėtus teisėjus suformavimui ar pakeitimui. Reikia paminėti ir tai, kad du iš V. J. rašte paminėtų teisėjų į jo teiginius procesiškai nereagavo, pareikšdami, kad jiems žala nepadaryta. Tai rodo nevienareikšmišką asmenų, kurių interesai buvo paliesti, požiūrį į rašto autoriaus veiksmus ir į patį autorių.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kaltinimas neapima pirmosios instancijos teismo paminėtų aplinkybių dėl užgaulaus turinio rašto paviešinimo raštą registravusiems teismo darbuotojams bei ikiteisminį tyrimą atlikusiems pareigūnams. Beje, apylinkės teismas netyrė šių asmenų reakcijos bei pozicijos susipažinus su V. J. surašyto rašto turiniu ir skundžiamame nuosprendyje tai nėra užfiksuota.

Šios bylos kontekste pastebėtina, kad viešumas, kai užgauli informacija pasiekia keletą asmenų ir kai viešumas pasireiškia daug plačiau, pvz., per masinės informacijos ir žiniasklaidos priemones, viešo teismo posėdžio metu ir pan., yra skirtingo pavojingumo laipsnio ir į tai reikia atsižvelgti teisiškai vertinant veiką (kasacinė nutartis Nr. 2K-476-2014).

Nagrinėjamu atveju kaltinime minimą raštą gavusio teismo pirmininko susipažinimas su jo turiniu bei vėlesnis, įvertinus jį kaip užgaulų, persiuntimas ikiteisminio tyrimo institucijai dėl galimai nusikalstamos veikos padarymo, taip pat toliau sekęs įvairių asmenų (ikiteisminį tyrimą atlikusių subjektų, rašte minimų asmenų) susipažinimas su šiuo raštu, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pakankamas konstatuoti V. J. veikimą nusikalstamai pavojingu viešu būdu BK 232 str. inkriminuotos nusikalstamos veikos kontekste bei siekimą tokiu būdu veikti.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, nepaneigiant viešumo požymio aplinkybės nustatymo šioje byloje, konstatuotina, kad šios bylos kontekste viešumas nesiekė tokio pavojingumo laipsnio, dėl kurio asmenį reiktų traukti baudžiamojon atsakomybėn. Todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl V. J. nuteisimo pagal BK 232 str. naikintinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir priimtinas naujas – išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nustačius, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, apeliacinio skundo argumentai dėl bausmės, proceso išlaidų ir kt. paliekami nenagrinėti, nes priklauso esminiam išspręstam klausimui ir atskiro aptarimo nebereikalauja.

Dėl teismo šališkumo ir apeliaciniame skunde

Apeliantas skunde daug dėmesio skiria pirmosios instancijos teismo veiksmų analizei, vertinimui, kritikai, kas, jo manymu, rodo minėto teismo šališkumą bei jo – V. J. teisių pažeidimus. Kaip matyti iš skundo, apeliantas teismo šališkumą sieja su jo atžvilgiu teismo priimtais jam nepalankiais procesiniais veiksmais bei sprendimais, įskaitant teismo posėdžio organizavimą, teisminio nagrinėjimo eigą, proceso šalių teikiamų prašymų išsprendimą, įrodymų vertinimą ir pan. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo veiksmus apelianto argumentų kontekste, daro išvadą, kad apelianto skundo teiginiai bei bylos duomenys neleidžia daryti išvados, kad apelianto skundžiamą teismo nuosprendį priėmęs teismas buvo šališkas.

Šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą turėjo išankstinę nuomonę dėl apelianto V. J. kaltės, byloje nėra. Duomenų, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių, byloje nėra taip pat. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio nepalankumu, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais.

BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Pagal įrodinėjimą reglamentuojančių procesinių teisės normų prasmę teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas BPK numatytais proceso veiksmais išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus, įsitikinus, kad duomenys gauti teisėtais būdais. Iš nuosprendžio turinio negalima daryti išvados, kad teismo vidinis įsitikinimas buvo formuojamas nesilaikant šių nuostatų.

BPK 241 str. numato, kad nagrinėjimui teisme vadovauja bylą nagrinėjantis teismas, kuris imasi visų įstatymų numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės, taip pat šalina iš nagrinėjimo teisme visa, kas nesusiję su byla ir kas nepagrįstai užtęsia bylos nagrinėjimą.

Iš teisiamojo posėdžio protokolų matyti, jog teismas apelianto ar jo gynėjo teisių nesuvaržė, vienodomis teisėmis su prokuroru leido teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, duoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims. Byloje nėra duomenų apie procesinės lygybės pažeidimus. Kaltinimo ir gynybos funkcijas vykdantys proceso dalyviai turėjo vienodas sąlygas teisminio bylos nagrinėjimo metu. Priešingai apelianto subjektyviam manymui, nagrinėdamas bylą, teismas su proceso šalimis elgėsi vienodai, nerodydamas nei vienai iš jų palankumo. Šios išvados nepaneigia teismo veiksmai pagrįstai ir teisingai reaguojant į apelianto piktnaudžiavimą savo procesinėmis teisėmis ar nesilaikymą BPK nustatytos tvarkos.

Apeliantas skunde teigia apie, jo manymu, būtinus neatliktus įvairius procesinius veiksmus ir nepagrįstą teismo atsisakymą juos atlikti, akcentuoja įvairių jo prašymų netenkinimą pirmosios instancijos teisme, tačiau nuteistojo prašymų, įskaitant ir prašymų skirti ekspertizes, netenkinimas pats savaime negali būti pripažintas baudžiamojo proceso pažeidimu ir nereiškia teismų pareigos šiuos prašymus privalomai tenkinti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad baudžiamojo proceso normos nereikalauja, kad kiekvienoje byloje paneigiant ar patvirtinant keliamas įvykio versijas turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, paskiriami visi įmanomi specialieji tyrimai ir kad to nepadarius pažeidžiamos kaltinamojo procesinės teisės ir įrodinėjimo tvarka. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Todėl teismas, spręsdamas dėl prašymo skirti ekspertizę tenkinimo ar atmetimo, turi atsižvelgti į tai, ar toks prašymas turi reikšmės teisingam bylos išsprendimui, t. y. ar nepatenkinus tokio prašymo nebus išsamiai ir visapusiškai išnagrinėtos esminės, bylai reikšmingos aplinkybės. Atmesdamas šį prašymą teismas tokį savo sprendimą privalo argumentuoti. Bylos duomenys neįgalina spręsti apie pirmosios instancijos teismo atliktą netinkamą apelianto prašymų atmetimo argumentavimą.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra priežasčių teigti, jog bylos nagrinėjimo teisme metu buvo pažeista Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą, neužtikrinti kaltinimo ir gynybos šalių lygios teisės procese ir rungimosi principai. Skunde atkreipiamas dėmesys ir į teisėjo V. K. pasityčiojantį elgesį ir toną teismo posėdyje susirinkusių stebėtojų atžvilgiu 2016-01-11, tačiau tokie teiginiai yra visiškai nepagrįsti, nes juos paneigia minėto teismo posėdžio metu darytas garso įrašas.

Kolegija kritiškai vertina ir nuteistojo teiginį dėl bylos sufabrikavimo, kadangi jis neparemtas jokiais objektyviais duomenimis. Taip pat vertintinas ir kaip nepagrįstas atmestinas apelianto deklaratyvus, bylos duomenimis paneigtas teiginys dėl jo teisės į gynybą pažeidimo.

Tuo tarpu apeliacinio skundo teiginiai dėl teisėjų E. G., K. D. ir S. J. galimų nusikalstamų veiksmų, netinkamų teisėjų tarybos veiksmų nėra šios skundo nagrinėjimo dalykas ir jie paliekami nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d., 329 str. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Nuteistojo V. J. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016-06-21 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

V. J. pagal BK 232 straipsnį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

V. J. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.