Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Aukštaitijos implantologijos klinika“(toliau – ir UAB „Aukštaitijos implantologijos klinika“, pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuri atstovaujama Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Sveikatos apsaugos ministerija, Ministerija, atsakovo atstovas), 69 791,74 Eur turtinę žalą (34 018,74 Eur negautų pajamų, 32 710,26 Eur darbo užmokesčio išlaidų ir 3 062,74 Eur kitų būtinųjų veiklos sąnaudų), 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Bylos eigoje pareiškėjas pateikė dalies skundo atsisakymą – dėl 32 710,26 Eur darbo užmokesčio išlaidų ir 3 062,74 Eur būtinųjų veiklos sąnaudų.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – ir Vyriausybė) 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (toliau – ir Nutarimas), vadovaudamasi Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo (toliau – ir Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas, ŽULPKĮ) 21 straipsnio 3 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo (toliau – ir Civilinės saugos įstatymas) 21 straipsnio 2 dalies 1 punktu, atsižvelgdama į nepalankią epidemiologinę COVID-19 (koronavirusinės infekcijos) situaciją ir sveikatos apsaugos ministro teikimą, taip pat Vyriausybės ekstremalių situacijų komisijos 2020 m. kovo 14 d. pasiūlymą, nutarė: paskelbti trečiąjį (visiškos parengties) civilinės saugos sistemos parengties lygį; paskelbti visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje karantiną nuo 2020 m. kovo 16 d. 00.00 val.; patvirtinti karantino režimą, apibrėžtą Nutarimo 3 punkte.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad Nutarimu paskelbus karantiną ir vėlesniais jo pakeitimais žmonėms bei verslui buvo numatyta įvairių ribojimų ir draudimų, tarp kurių – asmenų judėjimo ribojimai, ūkinės veiklos ir darbo organizavimo ribojimai, įskaitant tai, kad buvo draudžiama teikti grožio paslaugas; numatytas odontologijos paslaugų teikimo atidėjimas, išskyrus būtinosios medicinos pagalbos užtikrinimą. Pareiškėjo teigimu, Nutarimas buvo priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija), įstatymus ir jų hierarchiją, apribojimai buvo akivaizdžiai neproporcingi.

4. Pareiškėjo teigimu, Nutarimu taikyti ribojimai paveikė ir jį, kurio pagrindinė veikla yra odontologijos paslaugų teikimas, taip pat jis teikia grožio paslaugas ir vykdo patalpų subnuomos veiklą. Pareiškėjas yra įtrauktas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) paskelbtą įmonių, nukentėjusių nuo COVID-19, sąrašą. Pareiškėjas pažymėjo, kad Vyriausybė 2020 m. gegužės 6 d. nutarimu Nr. 451 pakeitė ir papildė tam tikras Nutarimu priimtas nuostatas, t. y. nuostatas, kuriomis buvo ribojamas grožio paslaugų ir odontologijos paslaugų teikimas, nuo 2020 m. gegužės 18 d. buvo pripažintos netekusiomis galios. Pareiškėjas pabrėžė, kad draudimas teikti odontologijos ir grožio paslaugas galiojo 63 dienas, t. y. nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. gegužės 17 d. įskaitytinai.

5. Pareiškėjas nurodė, kad neteisėtus veiksmus patvirtina tai, jog Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) 2020 m. kovo 31 d. Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. I-1553 2, 8, 9, 18, 21 ir 36 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XIII-2831, kuris įsigaliojo 2020 m. balandžio 8 d., pakeitė Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 21 straipsnio 1 dalį taip, kad karantino metu būtų galima ne tik numatyti specialias ūkinės veiklos ir paslaugų teikimo sąlygas, tai įstatyme ir buvo įtvirtinta Nutarimu paskelbiant karantiną, bet kad būtų galima riboti šias teises pritaikant atitinkamus draudimus. Seimas Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo Nr. VIII-971 2, 8, 9, 11, 12, 14, 22, 27, 28 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 301 straipsniu įstatymu Nr. XIII-2864, kuris įsigaliojo 2020 m. gegužės 1 d., pakeitė Civilinės saugos įstatymo 8 straipsnį ir jį papildė nuostata, kad susidarius valstybės lygio ekstremaliajai situacijai gali būti laikinai apribotos ir ūkinės veiklos laisvė, viešųjų ir administracinių paslaugų teikimas, įstatymo 9 straipsnis buvo papildytas 19 punktu, nustatant Vyriausybei papildomus įgaliojimus įgyvendinant civilinės saugos sistemos uždavinius. Pareiškėjo teigimu, Vyriausybės įgaliojimai praplėsti nustatant, kad, paskelbus valstybės lygio ekstremaliąją situaciją, ji gali nustatyti gyventojams, valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, kitoms įstaigoms ir ūkio subjektams ūkinės veiklos laisvės, viešųjų ir administracinių paslaugų teikimo apribojimus, būtinus ekstremaliajai situacijai likviduoti ir jos padariniams šalinti. Šios nuostatos įstatyme nebuvo įtvirtintos 2020 m. vasario 26 d. skelbiant ekstremaliąją situaciją ir Nutarimu paskelbiant karantiną, o Seimas atgaline data bandė įteisinti neteisėtus Vyriausybės veiksmus.

6. Pareiškėjas pažymėjo, kad Nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo metu galiojusioje Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies redakcijoje buvo nustatyta, kad „karantino tikslas – nustatyti specialią asmenų darbo, gyvenimo, poilsio, kelionių tvarką, ūkinės ir kitokios veiklos sąlygas, produktų gamybos, jų realizavimo, geriamojo vandens tiekimo bei paslaugų teikimo tvarką ir tuo riboti užkrečiamųjų ligų plitimą“. Pareiškėjo vertinimu, priimdama Nutarimą Vyriausybė galėjo numatyti tik specialią darbo, ūkinės veiklos, paslaugų teikimo ir panašią tvarką, bet ne absoliučius draudimus dirbti, užsiimti ūkine veikla ar teikti paslaugas, naudotis nuosavybe. Nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo metu galiojusiame Civilinės saugos įstatymo 8 straipsnyje buvo nustatyta, kad „vykdant gelbėjimo, paieškos ir neatidėliotinus darbus, likviduojant įvykį, ekstremalųjį įvykį, ekstremaliąją situaciją ir šalinant jų padarinius, šio ir kitų įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka gali būti laikinai apribotos asmens judėjimo laisvė, nuosavybės ir būsto neliečiamumo teisės“. Pasak pareiškėjo, tuo metu įstatymas nustatė, kad tik vykdant atitinkamus neatidėliotinus darbus, ar likviduojant atitinkamą įvykį galima tuo momentu laikinai riboti asmens judėjimo laisvę, nuosavybės ir būsto neliečiamumo teisės, tačiau nebuvo numatyta galimybė riboti ūkinės veiklos laisvės. Tik atliekant konkrečius neatidėliotinus darbus ar likviduojant įvykį, galintį sukelti staigų didelį pavojų, būtų galima laikinai riboti tam tikras žmogaus teises. Šiuo atveju nebuvo atliekami jokie konkretūs staiga atsiradę neatidėliotini darbai ar likviduojamas staiga įvykęs įvykis, galintis sukelti staigų didelį pavojų.

7. Pareiškėjas nurodė, kad Konstitucijos 145 straipsnyje nustatyta, jog tik įvedus karo ar nepaprastąją padėtį laikinai gali būti apribojamos teisės ir laisvės, nurodytos Konstitucijos 22, 24, 25, 32, 35 ir 36 straipsniuose. Pagal Konstitucijos 144 straipsnį, nepaprastąją padėtį įveda Seimas, o tarp Seimo sesijų – Respublikos Prezidentas, nepaprastąją padėtį reguliuoja įstatymas. Lietuvos Respublikos nepaprastosios padėties įstatymo (toliau – ir Nepaprastosios padėties įstatymas) 2 straipsnio 6 punkte nustatyta, kad ekstremalioji situacija – padėtis, kuri atsiranda dėl gamtinio, techninio, ekologinio ar socialinio pobūdžio priežasčių ir sukelia staigų bei didelį pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai, turtui, gamtai arba lemia žmonių žūtį, sužalojimą ar didelius turtinius nuostolius. Nepaprastosios padėties įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad naudojimosi Konstitucijos 22, 24, 25, 32, 35, 36 straipsniuose nustatytomis teisėmis ir laisvėmis apribojimą bei nepaprastųjų priemonių panaudojimą nustato Seimas arba Respublikos Prezidentas, vadovaudamiesi Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, atsižvelgdami į grėsmės konstitucinei santvarkai, visuomenės rimčiai laipsnį ir pobūdį, kitas aplinkybes, jos turi būti naudojamos proporcingai. Pareiškėjas pažymėjo, kad pagal Nepaprastosios padėties įstatymą, net ir įvedus nepaprastąją padėtį negalėtų būti ribojamos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumas ir 46 straipsnyje įtvirtintos ūkinės veiklos laisvė. Pareiškėjas teigė, kad jam taikyti draudimai yra ne tik veiklos, bet ir nuosavybės bei turtinių teisių naudojimo suvaržymai. Vyriausybė Nutarimu apribojo ne tik tas teises, kurių ribojimai leidžiami įstatymu ir galimi įvedus nepaprastąją padėtį, bet net ir tas teises, kurių ribojimas nėra nustatytas nepaprastosios padėties įvedimo atveju. Pareiškėjo tvirtinimu, Vyriausybė padarė tai, ką galėjo padaryti tik Seimas, įvesdamas nepaprastąją padėtį, taip pažeisdama galiojusius įstatymus ir Konstituciją. Dėl nepaaiškinamų priežasčių Seimas taip ir neįvedė nepaprastosios padėties 2020 m. kovo 10 d. susirinkęs į pavasario sesiją arba, pavyzdžiui, per 2020 m. kovo 12 d. ar 2020 m. kovo 17 d. posėdžius.

8. Pasak pareiškėjo, karantino metu taikyti draudimai pažeidė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija), nes buvo neproporcingi – Vyriausybės siekiamus tikslus buvo galima pasiekti numatant veiklos sąlygas: klientų srautų reguliavimą, apsaugos priemonių dėvėjimą ir panašias priemones, o ne uždraudžiant vykdyti veiklą ir taip faktiškai uždarant verslą. Taikyti ribojimai buvo neproporcingi: drausta parduotuvių, prekybos ir (arba) pramogų centrų, išskyrus maisto, veterinarijos, vaistinių ir optikos prekių pardavimą, veikla, tačiau karantino metu apsilankius prekybos centro maisto prekių parduotuvėje be maisto prekių buvo galima įsigyti drabužių, buities, kosmetikos, burnos priežiūros priemonių ir kitų ne maisto prekių. Pareiškėjo nuomone, ligos plitimą buvo galima suvaldyti taikant švelnesnes priemones, o ne uždraudžiant teikti paslaugas.

9. Pareiškėjas teigė, kad patyrė turtinę žalą, kuri įvertinta pinigais, ir yra laikoma nuostoliais, o šie, taip pat kaip ir žala, skirstomi į tiesioginius (realius) ir netiesioginius (negautas pajamas). Pareiškėjui padaryta žala siekia 69 791,74 Eur: ji susideda iš 34 018,74 Eur negauto grynojo pelno, 32 710,26 Eur darbo užmokesčio išlaidų, skirtų darbuotojų komandai išlaikyti, ir 3 062,74 Eur kitų būtinųjų papildomų veiklos sąnaudų, kurios buvo būtinos išlaikant verslą uždarymo metu ir užtikrinant veiklos tęstinumą pasibaigus karantinui.

10. Pareiškėja pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Nutarimo ir Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo Nr. I-1553 2, 8, 9, 18, 21 ir 36 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-2831 bei Civilinės saugos įstatymo Nr. VIII-971 2, 8, 9, 11, 12, 14, 22, 27, 28 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 301 straipsniu įstatymo Nr. XIII-2864 teisėtumo.