- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-01-07
- Bylos Nr.
- AN2-6-1036/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-00894-2024-0
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Mindaugas Povilanskas
- Kategorijos
- 20.9Neteisėtas kario uniformos, atskirų jos elementų ir skiriamųjų ženklų dėvėjimas (ANK 562 str.)
- 22.11.10pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos grupės įgaliotojo asmens Karolio Juškevičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 5 d. nutarties, kuria Vilniaus savivaldybės administracijos 2024 m. balandžio 11 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. SAVAD-13-ANR_N-6013-2024, kurioje G. L. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 505 straipsnio 1 dalį, panaikintas ir byla grąžinta iš naujo tirti bei nagrinėti Vilniaus savivaldybės administracijai, panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Priimtų sprendimų esmė
1. Vilniaus savivaldybės administracijos (toliau – ir Institucija) 2024 m. balandžio 11 d. nutarimu Nr. SAVAD-13-ANR_N-6013-2024 (toliau – ir Institucijos nutarimas) G. L. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 505 straipsnio 1 dalį 300 (trijų šimtų) eurų bauda už tai, kad jis 2024 m. kovo 14 d. 11.35 val., viešojoje vietoje tarp T. Narbuto gatvės juostų, skiriamajame žemės plote (priešais pastatą Saltoniškių g. 14), trukdė vykdyti UAB „Grinda“ neteisėtai skleidžiamos išorinės reklamos plakatų nuėmimo darbams. Viešosios tvarkos grupės pareigūno teisėtai paprašytas palikti darbų zoną atsisakė tai padaryti, t. y. nevykdė teisėto pareigūno nurodymo.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 5 d. nutartimi (toliau – ir Skundžiama nutartis) Institucijos nutarimas panaikintas ir byla grąžinta Institucijai iš naujo tirti bei nagrinėti. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ANK 505 straipsnio 1 dalis yra blanketinė teisės norma, o tiek administracinio nusižengimo protokole, tiek Institucijos nutarime, G. L. suformuluotame kaltinime nėra nurodytas specialus įstatymas ar teisės aktas, kuris nustato pareigą arba draudimą subjektui atlikti veiksmus, kurių pažeidimu yra kaltinamas G. L.. Atsižvelgiant į tai Skundžiamoje nutartyje padaryta išvada, kad administracinio nusižengimo protokolas ir Institucijos nutarimas neatitinka ANK 609 straipsnio 1 dalies, 618 straipsnio 2 dalies reikalavimų, o pateiktas ydingas kaltinimas neleidžia visapusiškai patikrinti Institucijos priimto nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei prašymai
3. Apeliaciniu skundu Institucijos įgaliotasis atstovas prašo panaikinti Skundžiamą nutartį ir priimti naują nutartį – grąžinti administracinio nusižengimo bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teisme.
1.1. Institucijos atstovo nuomone, Skundžiamoje nutartyje padaryta klaidinga išvada dėl administracinio nusižengimo protokolo ir Institucijos nutarimo neatitikties ANK 609 straipsnio 1 dalies ir 618 straipsnio 2 dalies reikalavimams.
1.2. Cituojant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-24-495/2023, nurodoma, kad ANK 505 straipsnio 1 dalies dispozicija yra blanketinė. Tokią išvadą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas padarė vertindamas konkrečioje byloje nustatytą situaciją. Ir nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi ir joje suformuotu teisės aiškinimu pirmosios instancijos teismas Skundžiamoje nutartyje rėmėsi kaip teismo precedentu, Institucijos atstovo vertinimu, šis precedentas yra netinkamas, kadangi nagrinėjamos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtos bylos aplinkybės skiriasi.
1.3. Nurodoma, kad taikant ANK 505 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti, kad konkretus pareigūnas turi įgaliojimus veikti tam tikroje srityje (pažymima, jog dėl šio aspekto pirmosios instancijos teismas jokių administracinio nusižengimo protokolo ir nutarimo trūkumų neįžvelgė), taip pat tai, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo neįvykdė teisėtų tokio pareigūno nurodymų. Kartu šiuo aspektu skunde cituojamos Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo (toliau – ir Reklamos įstatymas) 2 straipsnio 15 dalies 1 punkto, 19 straipsnio 3 punkto nuostatos, bei pažymima, jog minėto įstatymo 21 straipsnyje yra Įtvirtintos Institucijos, kaip reklamos priežiūros institucijos, teisės ir pareigos.
1.4. Institucijos atstovas nurodo, kad svarbi faktinė aplinkybė yra tai, kad Institucija UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ 2013 m. vasario 1 d. išdavė leidimą Nr. A448-5(2.3.2.4-EK6) įrengti ir eksploatuoti reklaminius inžinerinius statinius (labai didelio ir didelio formato reklaminius skydus) ant Vilniaus miesto savivaldybei priklausančių ar valdytojo teise valdomų objektų, kurio galiojimo terminas pasibaigė 2023 m. vasario 1 d. UAB „Baltijos vaizdinė reklama“ pasibaigus išduotam leidimui reklamos nepašalino. Dėl šios priežasties Institucijos pareigūnai turėjo pareigą veikti, t. y. organizuoti reklamos nukabinimo darbus, užtikrinti sklandų šių darbų vykdymą. Be to, reklaminės veiklos subjektu buvo UAB „Baltijos vaizdinė reklama“, o ne administracinėn atsakomybėn traukiamas G. L.. Institucijos, kaip reklamos priežiūros subjekto, teisės bei pareigos, numatytos Reklamos įstatymo 21 straipsnyje, yra nukreiptos būtent į reklaminės veiklos subjektus. Kartu nurodoma ir tai, tokia situacija negali būti suprantama kaip reiškianti, kad Institucijos atstovai, vykdydami savo tarnybines funkcijas – organizuoti reklamos nukabinimo darbus, užtikrinti sklandų šių darbų vykdymą – negali duoti jokių teisėtų nurodymų ir kitiems asmenims (ne reklaminės veiklos subjektams). Institucijos atstovo vertinimu, tokioje susiklosčiusioje nagrinėjamoje situacijoje, Institucijos pareigūnai turi teisę duoti tokius nurodymus, kaip kad nekliudyti reklamos nukabinimo darbams, pasitraukti iš darbų atlikimo vietos ir panašiai. Priešingu atveju bet koks pašalinis asmuo, be jokios grėsmės teisinei atsakomybei kilti, galėtų kliudyti Institucijos pareigūnams vykdyti tarnybines funkcijas.
1.5. Pažymima ir tai, jog tokie nurodymai, kurie inkriminuoti nagrinėjamoje byloje, yra bendro pobūdžio, dėl to nėra tiesiogiai išreikšti jokiame konkrečiame įstatyme ar kitame teisės akte. Tai sukuria situaciją, kai Institucijos pareigūno reikalavimas, duotas vykdant tarnybines funkcijas, yra teisėtas, tačiau tokio reikalavimo neįvykdžius, galimybės nurodyti pažeistą konkretų specialaus įstatymo ar kito teisės akto straipsnį ar jo dalį nėra. Atitinkamai nėra ir galimybės specialaus įstatymo ar kito teisės akto pažeidimą inkriminuoti administracinio nusižengimo protokole ar Institucijos nutarime.
Atsiliepimas
2. G. L. atsiliepimu prašo Institucijos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
2.1. Atsiliepime nurodoma, kad G. L. laikosi nuoseklios teismų praktikos pozicijos, jog ANK 505 straipsnis yra blanketinė teisės norma. Nagrinėjamu atveju Institucijos nutarimo turinys patvirtina, kad jame nėra nurodytas joks konkretus teisės aktas, kurį būtų pažeidęs G. L. ir (ar) kokių teisės aktų reikalavimų pagrindu Institucija davė nurodymus.
2.2. Tai, kad G. L. duoti nurodymai nebuvo pagrįsti jokiais teisės aktais tiesiogiai patvirtina ir pats apeliacinio skundo turinys. G. L. įsitikinimu, Institucijos veiksmai ir jų pagrindu priimtas Institucijos nutarimas pagrįstai pirmosios instancijos teismo nebuvo pripažinti teisėtais, kadangi nėra galima situacija, kai Institucijos viešosios tvarkos pareigūnų nurodymai yra „bendro pobūdžio“, nepagrįsti jokiais teisės aktų reikalavimais. Akivaizdu, kad viešosios tvarkos pareigūnai gali veikti tik įstatymų nustatytose ribose ir tik jiems suteiktų įgaliojimų ribose. Pažymima, kad viešosios tvarkos pareigūnų veiksmai, siekiant užtikrinti UAB „Grinda“ darbų vykdymą neišplaukia iš jokių teisės aktų reikalavimų ir (ar) jų funkcijų, būtent dėl to taip pat nebuvo paaiškinta kokį teisės akto reikalavimą būtų pažeidęs G. L., t. y. kokio teisėto nurodymo būtų nevykdęs ir iš kokio teisės akto nurodytas reikalavimas kyla. G. L. vertinimu, todėl Institucijos duoti nurodymai niekaip ir jokia apimtimi negali būti laikomi teisėtų nurodymų davimu, kadangi jie neturėjo: jokie teisinio pagrindo, nustatyto konkrečiuose teisės aktuose; G. L. prašant juos pagrįsti, buvo nepaaiškinti.
2.3. Apeliacinio skundo teiginiai, kad UAB „B." pasibaigus išduotam leidimui reklamos nepašalino ir dėl šios priežasties Institucijos pareigūnai turėjo pareigą veikti, t. y. organizuoti reklamos nukabinimo darbus, užtikrinti skaldų šių darbų vykdymą, yra akivaizdžiai nepagrįsti. O būtent dėl to, kad pati Institucija pripažįsta, kad jos teisės ir pareigos nustatytos Reklamos įstatymo 21 straipsnyje, kuris nesuteikia jokių teisių organizuoti reklamos nukabinimo darbų ir (ar) užtikrinti jų sklandaus vykdymo. Taip pat G. L. nėra UAB „B.“ ir (ar) jai vadovaujantis asmuo. Be to, bylos medžiaga patvirtina, kad Institucijai atliekant nurodytus veiksmus, kurie, G. L. nuomone, vienareikšmiškai vertintini kaip veikimas ultra vires, vyko civiliniai ir administraciniai teisminiai ginčai dėl reklamos leidimo išdavimo ir teisinio pagrindo eksploatuoti reklamos įrenginius.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos grupės įgaliotojo asmens Karolio Juškevičiaus apeliacinis skundas netenkinamas.
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ANK 652 straipsnio 1 dalimi, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pažymėtina ir tai, kad teismo procesinis sprendimas (nutartis, nutarimas) laikomas teisėtu ir pagrįstu tuo atveju, kai jame išdėstytos teismo išvados atitinka bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines bylos aplinkybes bei jų visumą.
6. Prieš pasisakant dėl esminių nagrinėjamos bylos aplinkybių, pažymėtina, jog teismo ar institucijos procesiniai sprendimai administracinio nusižengimo byloje laikomi teisėtais ir pagrįstais tik tokiu atveju, kai juose išdėstytos išvados atitinka bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines aplinkybes ir jų visumą. Kaip nustatyta ANK 567 straipsnio 1 dalyje, pagal šį kodeksą įgaliotas institucijos pareigūnas, atlikdamas administracinio nusižengimo tyrimą, privalo imtis visų priemonių, kad būtų visapusiškai, objektyviai ir kiek įmanoma per trumpesnį laiką ištirtos veikos aplinkybės. Komentuojamo straipsnio 2 dalyje numatyta kas privaloma nustatyti priimant sprendimą administracinio nusižengimo byloje. Iš aptarto teisinio reguliavimo seka, kad administracinio nusižengimo protokolą surašiusios institucijos pareiga yra surašyti administracinio nusižengimo protokolą tinkamai. Tik ANK 618 straipsnio 2 dalies reikalavimus atitinkantis ne teismo tvarka bylą nagrinėjančios institucijos priimtas nutarimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kartu tik tokius reikalavimus atitinkantis institucijos nutarimas sudaro prielaidas pirmosios instancijos teismui, nagrinėjančiam bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, tinkamai įgyvendinti ANK 641 straipsnyje nustatytas pareigas, t. y. patikrinti institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.
7. Aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su apeliaciniu skundu, įžvelgia būtinybę akcentuoti ir ANK 609 straipsnyje reglamentuotą administracinio nusižengimo protokolo turinį. Minimo straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, be kitų šio straipsnio 1 dalyje nurodytų duomenų, administracinio nusižengimo protokole nurodoma administracinio nusižengimo padarymo vieta, laikas ir esmė; šio kodekso straipsnis, straipsnio dalis ar kitas atsakomybę už šį nusižengimą nustatantis teisės aktas, kurio reikalavimus pažeidė asmuo. Šie duomenys – tiksliai ir teisingai nurodyti administracinio nusižengimo esmė ir pažeisti teisės aktai, nustatantys atsakomybę, – yra labai svarbios aplinkybės, turinčios reikšmės tiek teisingai nustatyti administracinę atsakomybę už padarytą administracinį nusižengimą, tiek užtikrinant administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens ANK 577 straipsnyje ir kituose ANK straipsniuose numatytų teisių ir pareigų tinkamą realizavimą (įgyvendinimą). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad administracinio nusižengimo protokolas yra procesinis dokumentas, kuriame formuluojamas kaltinimas administracinio nusižengimo padarymu, fiksuojami nustatyti įrodymai, kitos aplinkybės ir žinios, reikšmingos nagrinėjant bylą.
8. Taigi administracinio nusižengimo protokolu apibrėžiamos administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo ribos. Nuo teisingo protokolo surašymo priklauso ir administracinio nusižengimo bylos baigtis, administracinio nusižengimo protokolas turi lemiamą reikšmę nustatant asmens kaltę. Administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui kaltinimas turi būti suformuluotas aiškiai, tai yra nurodant, kokiais konkrečiais veiksmais ar neveikimu buvo padarytas administracinis nusižengimas. Protokolas surašomas tam, kad asmuo galėtų gintis nuo kaltinimo, o gintis nuo pareikšto kaltinimo yra įmanoma tik tada, kai iš administracinio teisės pažeidimo protokolo galima suvokti, už kokią veiką norima taikyti administracinę atsakomybę. Tai yra svarbi asmens, kaltinamo pažeidimo padarymu, procesinių teisių gintis nuo pareikšto kaltinimo garantija, nes veikos teisinis kvalifikavimas gali lemti ir gynybos strategiją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) bylose Nr. 2AT-84-942/2016, Nr. 2AT-97-942/2017, Nr. 2AT-53-788/2017, Nr. 2AT-10-693/2018, Nr. 2AT-6-628/2019). Administracinio nusižengimo esmė ANK 609 straipsnio 1 dalies prasme – tai administracinio nusižengimo sudėties objektyviųjų požymių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) bylose Nr. 2AT-2-2012, Nr. 2AT-6-628/2019).
9. Aptarus bendrąsias teisinio reguliavimo nuostatas ir Institucijos pareigas bei privalomumo tinkamai surašyti administracinį kaltinimą reikalavimus, pirmiausia atkreiptinas dėmesys, kad iš apeliacinio skundo turinio nėra suprantama ar Institucijos atstovas kvestionuoja teisės normos (ANK 505 straipsnio 1 dalis) dispozicijos rūšį. Viena vertus nors apeliaciniame skunde cituojamas teisinis reguliavimas, aktualus blanketinės dispozicijos taikymui, kita vertus jau teigiama, kad šiuo analizuojamu atveju neįmanoma nurodyti konkretaus teisės akto, kuris galimai buvo pažeistas (dėl ko dar bus pasisakytina šiame procesiniame sprendime), taip paneigiant įstatymo keliamus reikalavimus. Taigi apeliacinės instancijos teismas pasisakys ir šiuo klausimu. Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad G. L. administracinio nusižengimo protokolas buvo surašytas pagal ANK 505 straipsnio 1 dalį. ANK 505 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už kliudymas įstatymų įgaliotiems pareigūnams įgyvendinti jiems suteiktas teises ar atlikti pavestas pareigas, jų teisėtų reikalavimų ar nurodymų ir kolegialių institucijų ar valstybės pareigūnų sprendimų nevykdymą. Akivaizdu, jog aptariamos teisės normos blanketinė dispozicija nukreipia į kitą teisės aktą, todėl jos pažeidimas galimas tada, kai konstatuojamas kitame Lietuvos Respublikos teisės akte nustatytos konkrečios pareigos pažeidimas. Taigi ir analizuojamu atveju yra būtina nurodyti, kokiu teisiniu pagrindu vadovaujantis G. L. buvo išreikštas reikalavimas palikti darbų zoną.
10. Konstatuojant šio procesinio sprendimo 9 punkte nurodytą išvadą, tuo pačiu pritariant ir Skundžiamos apylinkės teismo nutarties motyvams, apeliacinės instancijos teismas atmeta Institucijos atstovo argumentus dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-24-495/2023 suformuos praktikos kaip precedento analizuojamoje byloje netinkamumo. Nors apeliaciniame skunde lakoniškai pasisakoma, kad nagrinėjamos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtos bylos aplinkybės skiriasi, dėl to toks precedentas yra netinkamas, vis tik, ką cituoja ir pats Institucijos atstovas, pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Būtina pabrėžti, kad teismo precedento esmę sudaro stare decisis principas, grindžiamas teismo sprendimo autoritetu: visas tapačias vėlesnes bylas būtina spręsti taip, kaip išspręsta byla, kurioje suformuluotas teismo precedentas – auctoritas rerum similiter judicatarum. Precedentu privalu vadovautis tik tokioje byloje, kuri iš esmės panaši į ankstesnę, t. y. į tą, kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma panašioms faktinėms aplinkybėms. Kitaip tariant, panašia pripažintina byla, kurioje teismo sprendimo ratio decidendi (lot. sprendimo pagrindimas) sutampa su nagrinėjamos bylos ratio – faktinėmis aplinkybėmis, kurioms taikyta teisės norma, nurodant jos išaiškinimo ir taikymo argumentus. Vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus, formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 2 dalis).
11. Minėtas ratio decidendi (lot. sprendimo pagrindimas) yra teismo priimto sprendimo esminė (pagrindinė) dalis, kuri lėmė vienokį ar kitokį nuosprendį. Ši dalis vadinama įpareigojančiu precedentu ir kaip tik joje yra formuluojama privalomo elgesio taisyklė, kurią turi pakartoti kiti teisėjai, spręsdami analogiškas bylas. Svarbu paminėti, kad ne visas bylos sprendimas (nutartis) sudaro precedentą. Tai teismo sprendimo pagrindinė dalis, kurioje teisėjas išdėsto jo sprendimą lėmusias teisines bylos prielaidas, kurias jis laikė esminėmis. Kitaip sakant, ratio decidendi ir yra ta teismo sprendime įtvirtinta elgesio taisyklė, kurią suformuoja teisėjas, spręsdamas bylą, ir kuri vėliau yra privaloma. Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje išaiškinta ta pati administracinio nusižengimo, numatyto ANK 505 straipsnio 1 dalyje, sudėtis. Ir nors Lietuvos Aukščiausiajame Teisme buvo nagrinėjamas ginčas, kilęs dėl mokesčių administratoriaus nurodymo teisėtumo, tačiau nurodytos aplinkybės dėl ANK 505 straipsnio 1 dalies, kaip blanketinės normos, savo esme ir teisine prasme yra analogiškos, todėl šioje konkrečioje situacijoje apylinkės teismas vadovautis minima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi pagrindą turėjo.
12. Aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste, įvertinęs Skundžiamos apylinkės teismo nutarties motyvus ir administracinio nusižengimo byloje užfiksuotus duomenis, apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su žemesnės instancijos teismo pozicija, jog vertinamu atveju G. L. atžvilgiu surašytas administracinio nusižengimo protokolas ir Institucijos nutarimas neatitinka imperatyvių įstatymo keliamų reikalavimų, dėl ko, pagrįstai administracinio nusižengimo byla buvo grąžinta Institucijai.
13. Kartu apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į dviprasmiškus apeliacinio skundo argumentus, t. y. nors keliamas klausimas, kad Institucijos pareigūno nurodymas yra bendro pobūdžio, nėra tiesiogiai išreikštas jokiame konkrečiai įstatyme ar kitame teisės akte, dėl to neįmanoma įgyvendinti Skundžiamos nutarties nurodymų, jau kita vertus pats Institucijos atstovas cituoja teisinį reguliavimą, o konkrečiai Reklamos įstatymo nuostatos, kurios galimai buvo pažeistos. Konkretus teisinis reguliavimas bei teisės normų nuostatos, leidžiančios įgaliotiems pareigūnams duoti nurodymus, nurodytos tik apeliaciniame skunde. Kaip matyti tiek iš G. L. atžvilgiu surašyto administracinio nusižengimo protokolo, tiek iš Institucijos nutarimo turinio, nors šiuose procesiniuose dokumentuose ir aprašyti esminiai G. L. inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėties požymiai (priešingai negu teigiama skunde klausimai dėl Institucijos pareigūnų pareigos veikti, teisės duoti nurodymus, reklaminės veiklos subjekto net nebuvo keliami ir tuo labiau nagrinėjami), tačiau teisės aktai, dėl kurių nesilaikymo asmeniui inkriminuojamas administracinis nusižengimas, nenurodyti, tuo pažeidžiant asmens teisę žinoti kuo jis yra kaltinamas ir efektyviai nuo to gintis, kas pagrįstai nurodoma ir atsiliepime į apeliacinį skundą. Akivaizdu, kad G. L. pareikštas kaltinimas jam yra neaiškus ir tai neabejotinai užkerta jam kelią į tinkamą gynybą, ką visiškai pagrįstai Skundžiama nutartimi konstatavo ir apylinkės teismas.
14. Taip pat, aptartų duomenų kontekste svarbu paminėti ir tai, kad ANK įtvirtintos teisės normos nesudaro galimybės teismui papildyti administracinio nusižengimo protokole suformuluotą kaltinimą, nurodant kitą konkretų teisės aktą, kurio pažeidimu pasireiškė atsakomybėn traukiamam asmeniui inkriminuojamas administracinio nusižengimo padarymas, pripažinti asmenį kaltu padarius administracinį nusižengimą, nurodant naujus esminius administracinio nusižengimo sudėties požymius, tai yra keisti administracinio nusižengimo protokolą ir jame suformuluoto kaltinimo turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) bylose Nr. 2AT-84-942/2016, Nr. 2AT-97-942/2016, Nr. 2AT-53-788/2017, Nr. 2AT-66-976/2017, Nr. 2AT-10-693/2018). Atsižvelgiant į išdėstytą, akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju apylinkės teismas neturėjo nei teisinės, nei faktinės galimybės keisti administracinio nusižengimo protokolo ir jame suformuluoto kaltinimo turinio, papildant G. L. pareikštą kaltinimą nurodant blanketines normas, už kurių nesilaikymą jam šiuo atveju galimai kyla administracinė atsakomybė pagal ANK 505 straipsnio 1 dalį. Taip būtų pažeistos G. L. įstatymo garantuojamas procesines teises, o būtent, teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas, ir nuo to kaltinimo gintis. Nors teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad teismas negali būti suprantamas kaip „pasyvus“ bylų proceso stebėtojas, o teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta, tačiau šiuo konkrečiu atveju, apygardos teismo vertinimu, grąžinti bylą institucijai, kurios pareigūnas surašė administracinio nusižengimo protokolą, yra tikslinga.
15. Atsižvelgiant į išdėstytą konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apylinkės teismas skundžiamo Institucijos nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą patikrino tinkamai ir, nustatęs esminius administracinio nusižengimo protokolo bei Institucijos nutarimo trūkumus, pagrįstai administracinio nusižengimo bylą G. L. atžvilgiu grąžino Institucijai, todėl skundžiama apylinkės teismo nutartis laikoma pagrįsta ir teisėta.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, 654 straipsniu,
nutaria:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 5 d. nutartį nepakeistą ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos grupės įgaliotojo asmens Karolio Juškevičiaus apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.