- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-01-19
- Bylos Nr.
- I-367-257/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02720-2016-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Laisvutė Kartanaitė
- Pareiškėjas
- M. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 20.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šiaulių apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjo M. L. skundas atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. L. į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo pranešimu (b. l. 37). Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 10). Pareiškėjas skunde (b. l. 2–10) nurodė, jog buvo laikomas Raseinių rajono policijos komisariato areštinėje periodiškai nuo 2004 m. iki 2012 m. Kamerose buvo laikoma nuo 1 iki 3 asmenų, toks asmenų laikymas prilygsta kankinimui. Kamerose šalta, drėgna, tamsu, purvina. Vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose. Buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, o tai yra nepakeliama. Sanitarinis mazgas nėra atitvertas nuo likusios kameros. Jis buvo priverstas atlikti gamtinius reikalus kitų asmenų akivaizdoje, o tai žemina. Taip pat atvykstant ir išvykstant yra atliekama apžiūra, kuri daroma antisanitarinėmis sąlygomis, savo asmeninius daiktus buvo priverstas dėti ant purvinų grindų, žemai oro temperatūrai buvo priverstas nusirengti, taip yra pasityčiojama. Neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, netinkamo pareigų elgesio bei nuolatinių provokacijų. Buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų nustatytas kalinimo sąlygas, dėl to patyrė didžiulę neturtinę žalą. Patyrė nepatogumus dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Dėl senaties termino taikymo nurodė, kad negalėjo kreiptis į teismą ankščiau, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai nėra išversti į lietuvių kalbą, iki šiol yra susipažinęs su jais tik iš nuogirdų. Prancūzų kalbos nemoka. Kadangi minėti nutarimai nėra išversti į lietuvių kalbą, ilgai negalėjo suprasti, jog jo teisės pažeidžiamos. Lietuvos valstybė yra atsakinga už Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio išaiškinimą vertimu į lietuvių kalbą. Atkreipė dėmesį, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija turi dvi absoliučias teises: teisę į gyvybę ir teisę nepatirti nežmoniško elgesio. Absoliuti teisė negali būti ribojama. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija jokio senaties termino nenumato, tokio termino negali nustatyti ir nacionalinė teisė.
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo pranešimu (b. l. 37). Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu (b. l. 23) prašo taikyti sutrumpintą trejų metų senaties terminą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą, esant pareiškėjo pageidavimui neprieštarauja, kad byla būtų nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime (b. l. 20- 23) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka. Pareiškėjas skundžiasi, jog laikotarpiu nuo 2004 m. iki 2012 m. periodiškai buvo laikomas Raseinių rajono policijos komisariato areštinėje, kurioje nebuvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos, dėl ko pastarasis patyręs neturtinę žalą. Be to, M. L. prašo netaikyti senaties termino, kadangi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija nenumato jokio senaties termino. Skundą dėl šių faktinių aplinkybių pareiškėjas pateikė teismui 2016 m. gruodžio 1 d. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalį teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimui (CK 6.271 str.) taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Lietuvos valstybę atstovaujantis Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo. Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Šis terminas ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, jog po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2059-520/2015). Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato nuomone, nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino eigos pradžia sutampa su pažeidimo diena. Pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2016 m. gruodžio 1 d., t. y. praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 punkte nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams atlyginti neturtinę žalą už tariamus pažeidimus, padarytus nuo 2004 m. iki 2012 m. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.), todėl byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas dėl pareiškėjo reikalavimų, kurios grindžiamos aplinkybėmis buvusiomis nuo 2004 m. iki 2012 m., praleistas, o ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo skundas turi būti atmestas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A26-1027/2011). Pareiškėjas prašo teismo netaikyti senaties termino skundo padavimui, kadangi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija nenumato jokio senaties termino, tai negali tokio termino nustatyti ir nacionalinė teisė. Be to, M. L. nurodo, jog negalėjo anksčiau kreiptis į teismą, kadangi minėta konvencija nebuvo išversta į lietuvių kalbą ir pastarasis ilgai nesuprato, kad yra pažeidžiamos jo teisės. Išanalizavus pareiškėjo nurodomus argumentus, akivaizdu, kad jis apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, nes asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012), todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė kaip nurodoma pareiškime. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2016 m. gruodžio 1 d., o prieš tai nesikreipė į jokias institucijas dėl pažeidžiamų teisių ir patirtos neturtinės žalos, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2059-520/2015). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą, ir nepateikė jokių tai pagrindžiančių įrodymų, M. L. skundas turėtų būti atmestas vien dėl tos aplinkybės, kad praleido senaties terminą skundo pateikimui. Pareiškėjas M. L. skunde nurodo, kad jis dėl netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių apskrtities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato areštinėje, kurioje buvo laikomas periodiškai laikotarpiu nuo 2004 m. iki 2012 m., patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 15000 eurų suma. Žala atlygintina institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Pareiškėjas, reikalaudamas atlyginti neturtinę žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai, tačiau jis neatleidžiamas nuo pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios valstybės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir padarytos žalos faktą. Pareiškėjui neįrodžius bent vienos iš būtinųjų šios rūšies atsakomybės sąlygų, nėra ir teisinio bei faktinio pagrindų žalai atlyginti. Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas negali išsamiai pasisakyti dėl M. L. reikalavimų, susijusių su netinkamomis laikymo sąlygomis Raseinių rajono policijos komisariato areštinėje, ir pateikti duomenų, nes, kaip matyti iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus viršininko A. R. 2016 m. gruodžio 13 d. tarnybinio pranešimo „Dėl M. L. skundo, visi skunde nurodyto laikotarpio 2004–2012 m. dokumentai, susiję su areštinėje laikytais asmenimis, areštinės veikla, perduoti sunaikinimui, pasibaigus jų saugojimo terminui. Prašo pareiškėjo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo M. L. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas skundžiasi, jog laikotarpiu nuo 2004 m. iki 2012 m. periodiškai buvo laikomas Raseinių rajono policijos komisariato areštinėje, kurioje nebuvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos, dėl ko jis patyręs neturtinę žalą.
Sprendžiant šioje byloje, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdydamas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Raseinių rajono policijos komisariato areštinėje sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Pabrėžtina, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.
Atkreiptinas dėmesys, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2016 m. gruodžio 1 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 10), tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2004 m. iki 2012 m. Atsakovas, atstovaujamas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už aukščiau nurodytą laikotarpį nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.
Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).
Pareiškėjas nurodė, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija turi dvi absoliučias teises: teisę į gyvybę ir teisę nepatirti nežmoniško elgesio. Absoliuti teisė negali būti ribojama. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija jokio senaties termino nenumato, tokio termino negali nustatyti ir nacionalinė teisė.
Teismas pažymi, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) yra tarptautinė sutartis, sukurianti pareigas jos dalyvėms, t. y. šiuo metu ją ratifikavusioms valstybėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, automatiškai prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, Konvencijos dalyvės turi nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu, todėl prisiimti įsipareigojimai suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmens suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją. Naudojantis Konvencija siekiama įgyvendinti ir laikytis jos reikalavimų, taip siekiama ne siaurinti, o užtikrinti, garantuoti žmogaus teisių apsaugos garantijas, nes svarbiausias Konvencijos tikslas vis dėlto yra apginti asmenis ir užtikrinti jų laisves. Konvencijoje taip pat yra akcentuojama, kad jos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 straipsnis).
Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms. Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 straipsnis). Taigi, EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus, nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise. Taigi, pats EŽTT suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia (be kita ko) nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą.
Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi, šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, p. 51-52).
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jis negalėjo kreiptis į teismą ankščiau, nes EŽTT nutarimai nėra išversti į lietuvių kalbą, o prancūzų kalbos nemoka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad tai, jog pareiškėjas anksčiau į teismą kreiptis negalėjo dėl to, kad nebuvo į lietuvių kalbą išversta EŽTT praktika nėra pakankama priežastis šį terminą atnaujinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2369-756/2016).
Teismo nuomone, ir tai, kad pareiškėjo laisvė yra apribota, negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 straipsnio 8 dalis) ieškinio senaties termino nesilaikymo, o pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą fundamentalų teisės principą, praleistas terminas kreiptis į teismą negali būti pateisinamas remiantis tariamu teisės norminių aktų turinio nežinojimu. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjui reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už aukščiau nurodytą laikotarpį ir teismas šiuo atveju vadovaujasi nacionaline teise – CK nuostatomis dėl senaties termino ir jo praleidimo pasekmių, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, kad pareiškėjas privalo nurodyti objektyvias aplinkybes, pateisinančias 3 metų (CK 1.125 straipsnio 8 dalis) ieškinio senaties termino nesilaikymą, dėl kurių jis įstatymo nustatytu terminu nesikreipė į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-10-30 nutartis byloje Nr. A-575-1559/2014). Taigi, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo M. L. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2004 m. 2012 m.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.