Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-16-198/2016

2016 m. sausio 8 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Jonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. Š. apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-713-948/2015 pagal ieškovės D. Š. ieškinį atsakovams V. Š., B. Š., J. Š. dėl statinio pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas, Biržų rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimui keliami teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimai (CPK 263 str.), o sprendimas šiuos reikalavimus atitinka, jeigu teismas, išspręsdamas bylą, teisingai taiko materialiosios ir proceso teisės normas, padarytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas byloje reikšmingas aplinkybes ir pagrįstos atitinkamomis teisės normomis (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

Apeliantės D. Š. apeliacinio skundo motyvai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialines bei procesines teisės normas, todėl ginčijamas teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, pripažintini pagrįstais, sudarančiais pagrindą naikinti skundžiamą sprendimą.

Bylose dėl santuokos nutraukimo ar pripažinimo negaliojančia, sutuoktinių gyvenimo skyrium bylose šalys negali kelti kitų reikalavimų, išskyrus numatytus Civilinio proceso kodekso 385 straipsnio 1 dalyje (CPK 383 str.). Biržų rajono apylinkės teismas, nustatęs, kad ieškovė santuokos nutraukimo byloje kėlė ne tik reikalavimus, numatytus CPK 385 str. 1 d., bet ir kėlė reikalavimą dėl kitiems asmenims priklausančio turto, o šie klausimai nėra priskirti prie klausimų, kuriuos teismas išsprendžia priimdamas sprendimą dėl santuokos nutraukimo, darė išvadą, jog nurodyti ieškovės reikalavimai negali būti nagrinėjami santuokos nutraukimo byloje, todėl esant nurodytoms aplinkybėms 2015-06-10 nutartimi ieškinio reikalavimą dėl pastato – viralinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini)., 72/100 dalių pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybės teise ieškovei ir atsakovui V. Š. išskyrė į atskirą civilinę bylą (CPK 136 str. 2 d.). Atkreiptinas pirmos instancijos teismo dėmesys, kad 2015-06-10 nutartimi į atskirą bylą buvo išskirtas reikalavimas tik dėl dalies turto, t.y. 72/100 statinio-viralinės pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe, o išskirtoje byloje faktiškai buvo nagrinėjama ne tik ši apeliantės pareikšto reikalavimo dalis, bet ir kita reikalavimo dalis – dėl 28/100 statinio-viralinės priklausymo atsakovui B. Š. dalinės nuosavybės teise. LR CPK 385 str.1 d. nėra nustatyta, kad santuokos nutraukimo byloje negalima reikšti reikalavimo dėl kitiems asmenims priklausančio turto. Iš apeliantės pareikšto reikalavimo turinio matyti, kad ieškovė reiškiamu reikalavimu siekia kad būtų nustatytas santuokoje įgytas turtas ir jis būtų padalintas pagal LR CK trečios knygos VIII skyriaus nuostatas. Todėl ieškovės pareikštas reikalavimas dėl dalies statinio-viralinės pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir dėl dalies minėto statinio priklausymo dalinės nuosavybės teise yra reikalavimas dėl turto, jo padalijimo LR CPK 385 str.1 d. prasme ir teisinio pagrindo išskirti minėtą reikalavimą ir nagrinėti jį atskiroje byloje nėra. Be to, iš ieškinio reikalavimo matyti, kad dėl dalies ieškinyje pareikštų reikalavimų yra viešas interesas (dėl nepilnamečių vaikų laikinos gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo jiems priteisimo ) ir teismas išskirdamas vieną reikalavimo dalį į atskirą bylą, šį reikalavimą nagrinėjo izoliuotai nuo kitų reikalavimų, neįsigilindamas į apeliantės šeimos gyvenimo ypatybes. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jei išskirtas ieškinio reikalavimas būtų nagrinėjamas kartu su kitais reikalavimais santuokos nutraukimo byloje, teismas, gindamas vaikų interesus, galėtų spręsti dėl kitokių nuosavybės dalių ginčo turte nustatymo ar piniginės kompensacijos priteisimo. Nagrinėjant bylą iš esmės, teismas galėtų ir turėtų pasiūlyti šalims pasiekti priimtiną susitarimą ir pasiūlyti sudaryti taikos sutartį. Taikos sutartimi gali būti išspręstas visas ginčas ar jo dalis (atskiri reikalavimai) ( CPK 231 str. 1 d., 2 d.). Šiuo atveju nesant pagrindo išskirti reikalavimą į atskirą bylą, pažeistas viešas interesas ir neužtikrintas visų aplinkybių, svarbių šio reikalavimo patenkinimui ar nepatenkinimui, išsiaiškinimas, ką būtų galima buvę padaryti nagrinėjant visus reikalavimus susijusius su santuokos nutraukimu. Todėl konstatuotina, kad reikalavimus nagrinėjant atskirose bylose buvo pažeistos aptartos Civilinio proceso kodekso normos. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014-12-10 nutartyje, priimtoje išnagrinėjus civilinę bylą Nr. 3K-3-505/2014, konstatavo, kad CPK XIX skyriuje „Šeimos bylų nagrinėjimo ypatumai" įtvirtinta aktyvaus teismo vaidmens šeimos bylose taisyklė. CPK 376 straipsnyje išvardytos teismo teisės rinkti įrodymus, kai šalys jais nesiremia, apsaugoti vaikų teises ir interesus, viršyti pareikštus reikalavimus ar taikyti alternatyvų asmens (ar vaiko) teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą. Didesnį teismo aktyvumą suteikiančios teisės, kuriomis teismas naudojasi ex officio, skirtos viešojo intereso apsaugai šeimos bylose užtikrinti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad ribojant dispozityvumo ir rungimosi principus šeimos bylose siekiama užtikrinti visapusišką byloje dalyvaujančių asmenų ir trečiųjų asmenų interesų apsaugą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. K. v. T. K., bylos Nr. 3K-3-286/2004; 2006 m. sausio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A K. v. M. K,bylos Nr. 3K-3-7/2006). Teismas, atsižvelgdamas į ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes ir vadovaudamasis viešojo intereso apsaugos tikslais, turi teisę atlikti CPK 376 straipsnyje nustatytus veiksmus; aktyvus teismo vaidmuo gali reikštis nagrinėjant reikalavimus dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo tėvams gyvenant skyrium, dėl bendravimo su vaikais ir dalyvavimo juos auklėjant tvarkos nustatymo, dėl nepilnamečių vaikų ar sutuoktinių išlaikymo, taip pat kitus panašius materialiuosius reikalavimus, kurie nėra grynai privataus pobūdžio, bet susiję su viešuoju interesu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. Ch. v. D. Ck, bylos Nr. 3K-3-513/2007). Be to, proceso teisės normomis teismas įgalinamas apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, ginti nedarbingų, paramos reikalingų ir kitų socialiai pažeidžiamų šeimos narių interesus, nes šių asmenų teisių apsauga ir gynimas reiškia kartu ir viešojo intereso gynimą. CPK 376 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga savaime nereiškia teismo pareigos būti aktyviam dėl visų byloje pareikštų reikalavimų. Ši teismo pareiga turi būti derinama su asmenų procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principais (CPK 6, 12, 13 straipsniai), todėl nagrinėjamoje byloje teismas turi įvertinti faktines aplinkybes, sudarančias teisinį pagrindą teismui veikti aktyviai. Kai abu sutuoktiniai santuokos nutraukimo ir jos padarinių procese dalyvauja lygiomis teisėmis, vadovaujamasi rungimosi ir dispozityvumo principais, o byloje nenustatyta šių principų išimtis pateisinančių aplinkybių, kurios teismui sudarytų pagrindą veikti vieno iš sutuoktinių interesais, tai teismui procese nėra teisinio pagrindo remtis CPK 376 straipsnyje suteikiamomis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010).

Biržų rajono apylinkės teismas skundžiamu sprendimu nustatęs, jog tarp šalių nebuvo nei žodinio, nei rašytinio susitarimo dėl jungtinės veiklos, darė išvadą, kad jungtinės veiklos sutartis dėl nekilnojamojo daikto sukūrimo turi būti sudaroma rašytine forma, atmetė ieškovės ieškinį. Teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2015, kuria apylinkės teismas vadovavosi darydamas išvadą, kad jungtinės veiklos sutartis dėl nekilnojamojo daikto sukūrimo turi būti sudaroma rašytine forma, nurodyta, kad jungtinės veiklos (asociacijos) sutarčiai dėl gyvenamojo namo statybos taikoma CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata dėl sutarties sudarymo raštu, bet šioje normoje įsakmiai nėra nustatyta, kad dėl formos reikalavimo nesilaikymo sutartis yra negaliojanti. Pagal CK 1.93 straipsnio 2 dalį įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais. Šis draudimas nėra absoliutus. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, jog nustatant faktines bylos aplinkybes, susijusias su jungtinės veiklos sutarties sudarymu ir vykdymu, teismas rėmėsi pažymomis apie šalių darbo užmokestį, lokaline sąmata, sudaryta UAB „Darosa“ atstovo D. K., šio atstovo paskaičiavimu dėl statybos remonto darbų nuo pradinės objekto vertės, statybinių reikmenų užsakymo patvirtinimais, sąskaitomis – faktūromis, kvitais, 2007-2008 metų pirkimo čekiais. Teismas apklausė ieškovės pakviestus liudytojus, tačiau jų parodymų pagal įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas nevertino ( CPK 185 str.). Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad ieškovė paaiškino, kad B. Š. sutiko, jog būtų daroma pastato rekonstrukcija, per 17 metų nei karto nebuvo sakęs, kad tai ne jų (D. Š. ir V. Š.) būstas ir kad ieškotųsi kito būsto; sutuoktinis visas užsienyje uždirbamas lėšas investavo į pastato – viralinės rekonstrukciją; pati asmeniškai savo lėšų į namo statybą neinvestavo, savo gaunamą uždarbį skirdavo vaikų poreikių tenkinimui; uošvis lėšų į pastato - viralinės rekonstrukciją neinvestavo, nes jų neturėjo. Be to, pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškovės nurodyta aplinkybe, kad jos sutuoktinis minimu laikotarpiu gaudavo pakankamas lėšas pastato rekonstrukcijai ir įrengimui, kai tuo tarpu atsakovas B. Š. nepateikė jokių rašytinių įrodymų apie jo nurodomas aplinkybes dėl gautų pajamų, kurios neva buvo pakankamos pastato rekonstrukcijai.

Pagal kasacinio teismo praktiką jungtinės veiklos sutarties buvimą galima įrodinėti liudytojų parodymais bei netiesioginiais rašytiniais įrodymais. Šioje byloje yra nagrinėjami santykiai tarp sutuoktinių bei kraujo giminystės ryšiu nesusijusių asmenų – ieškovės uošvių.

Nagrinėjamojoje byloje šalių santykių pobūdis skiriasi nuo sugyventinių (partnerių – vyro ir moters) pobūdžio. Teisėjų kolegijos nuomone, negalima daryti išvados, kad kasacinio teismo suformuota praktika ginče tarp nesusituokusių asmenų turėtų būti taikoma. Tačiau sprendžiant dėl CK 1.93 straipsnio 6 d. taikymo, kaip pagrindo leisti naudoti liudytojų parodymus, netiesioginius įrodymus jungtinės veiklos sutarčiai įrodyti tarp sutuoktinių iš vienos pusės, ir ieškovės uošvių, gali būti įmanoma, atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, pagal įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas ištyrus ir įvertinus bylos įrodymus (CPK 185 str.).

Pažymėtina, kad teismas, priimdamas sprendimus šeimos santykių bylose, privalo pirmiausia siekti apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, ginti socialiai pažeidžiamų šeimos narių teisėtus interesus. Nutraukiant santuoką, kartu su kitomis santuokos nutraukimo pasekmėmis visais atvejais išsprendžiamas ir santuokoje įgyto turto padalijimo klausimas (CPK 385 straipsnio 1 dalis). Dalijant santuokoje įgytą turtą, svarbu tiksliai ir teisingai nustatyti visą turtą, kurį sutuoktiniai įgijo gyvendami santuokoje, nes to nepadarius, pažeidžiami sutuoktinių interesai. Kai šalys nesutaria dėl konkretaus turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe ar teisių į konkretų turtą apimties, šį klausimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, išsprendžia teismas (CPK 185 straipsnis).

Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas, ieškinio reikalavimus atsakovams V. Š., B. Š. ir J. Š. dėl pastato – viralinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), 72/100 dalių pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybės teise išskirdamas į atskirą civilinę bylą, pažeidė CPK 136 straipsnio 2 dalies reikalavimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad negalima daryti išvadų dėl priimto teismo sprendimo pagrįstumo, dėl šio procesinės teisės normų pažeidimo byla iš esmės galėjo būti išspręsta neteisingai (CPK 176, 179, 183, 185 str.).

Ieškovė ieškinyje aiškiai nurodė, kad ginčo pastatą –viralinę ji ir jos sutuoktinis įsigijo LR CK 4.45 str. pagrindu. Apeliantės teigimu nagrinėjamoje byloje ginčo turto (pastato-viralinės) nuosavybės teisė atsirado tiek iš daiktinės teisės, tiek iš prievolinės teisės – susitarimo dėl jungtinės veiklos ir naujo turto sukūrimo , kur ieškovės ir jos sutuoktinio V. Š. dalis yra lygi jų įnašui 72/100 dalims bendrame turte. Dėl prašomų taikyti materialinės teisės normų – LR CK 4.47 str. 4 p., 4.56 str. 1 d. pirmos instancijos teismas nepasisakė. Pagal CPK 329 str. 1 d., 330 str., procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Nagrinėjamu atveju, esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas aptartų pažeidimų ištaisyti negali, tai prieštarautų apeliacinės instancijos paskirčiai, tiek ir dalyvaujančių byloje asmenų teisei į apeliaciją po to, kai bylą iš esmės išnagrinėja pirmosios instancijos teismas, todėl byla grąžintina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Skundžiamą teismo sprendimą panaikinus ir bylą perdavus nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako ir jų nenagrinėja.

Teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Biržų rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.