Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Svetlanos Jurgaitienės ir Valdo Vitunsko,

asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės – E. K. įstatyminei atstovei E. K., gynėjai advokatei Ramutei Budrytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės – E. K. įstatyminės atstovės E. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. vasario 8 d. nutarties, kuria pripažinta, jog E. K., būdama nepakaltinama, padarė keturias baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir nutarta jai taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. E. K., būdama nepakaltinama, padarė keturias baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, o būtent:

1.1. 2019 m. birželio 20 d. apie 23.40 val. namuose, adresu (duomenys neskelbtini), smurtavo prieš savo šeimos narį, t. y. kilusio konflikto metu tyčia metaliniu veržliarakčiu ne mažiau keturis kartus sudavė savo tėvui A. K. į galvos sritį, padarydama nukentėjusiajam A. K. muštines žaizdas galvoje, nosies ir kairio skruosto srityse, sukėlusias nežymų sveikatos sutrikdymą;

1.2. 2019 m. gruodžio 3 d. apie 18.55 val. namuose, adresu (duomenys neskelbtini), smurtavo prieš savo šeimos narį, t. y. kilusio konflikto metu tyčia moliniu puodeliu vieną kartą sudavė savo tėvui A. K. į kaktos sritį, padarydama nukentėjusiajam A. K. muštinę žaizdą kaktoje, sukėlusią nežymų sveikatos sutrikdymą;

1.3. 2019 m. gruodžio 15 d. apie 15.00 val. namuose, adresu (duomenys neskelbtini), smurtavo prieš savo šeimos narį, t. y. tyčia ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu daiktu vieną kartą sudavė miegančiam savo tėvui A. K. į kairiojo antakio sritį, padarydama nukentėjusiajam A. K. muštinę žaizdą kairio antakio srityje, sukėlusią nežymų sveikatos sutrikdymą;

1.4. 2019 m. gruodžio 19 d. apie 20.50 val. namuose, adresu (duomenys neskelbtini), smurtavo prieš savo šeimos narį, t. y. tyčia kumščiu vieną kartą sudavė lovoje gulinčiam savo tėvui A. K. į kaktos sritį bei vieną kartą į nosies sritį, padarydama nukentėjusiajam A. K. odos nubrozdinimą veide, sukėlusį nežymų sveikatos sutrikdymą.

2. Pirmosios instancijos teismas priverčiamąją medicinos priemonės rūšį E. K. parinko atsižvelgęs į teismo psichiatrijos ekspertizės akte pateiktą išvadą, jog jai rekomenduojama skirti stacionarinį stebėjimą VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis.

3. Apeliaciniame skunde asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės – E. K. įstatyminė atstovė E. K. prašo Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. vasario 8 d. nutartį pakeisti - paskirtą priverčiamąją medicinos poveikio priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, pakeisti į ambulatorinį stebėjimą pirminės sveikatos priežiūros įstaigoje. Apeliantė nurodo, kad smurtą išprovokavo pats nukentėjusysis A. K., kabinėdamasis prie E. K., vadindamas ją necenzūriniais žodžiais. Šeimai buvo žinoma, kad dukra serga psichikos liga, tačiau vartoja vaistus, ir jai niekada nereikėjo gydytis stacionariai. Taip pat pažymi, kad ekspertizės akte pateikta išvada, jog E. K. rekomenduojama skirti stacionarinį stebėjimą VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis, teismui nėra privaloma, jis galutinį sprendimą dėl priverstinio gydymo pobūdžio, režimo priima remdamasis visais byloje surinktais aktualiais duomenimis. E. K. nuomone, įvertinus visus šioje byloje surinktus duomenis, E. K. pakanka taikyti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Apeliantė teigia ateityje besiimsianti dar daugiau nuo jos priklausančių priemonių, kad dukra ateityje nepažeistų įstatymų, juo labiau, nedarytų veikų, kurios pagal įstatymą pripažįstamos nusikalstamomis. Be to, anot E. K., nukentėjusysis taip pat gailisi dėl to, kas įvyko su dukra, prašo leisti jai gyventi šeimoje, tiki, kad ateityje tarp jų nesutarimai nepasikartos.

Asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – E. K. - įstatyminės atstovės E. K. apeliacinis skundas atmestinas.

5. Nagrinėjamu atveju asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, įstatyminė atstovė apeliaciniame skunde neginčija apylinkės teismo išvados, jog E. K. nepakaltinamumo būsenoje padarė BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytas uždraustas veikas, ji nesutinka tik su E. K. taikytos priverčiamosios medicinos priemonės rūšimi – stacionariniu stebėjimu bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, prašo ją pakeisti ir skirti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Atsižvelgdama į apeliaciniame skunde suformuluotą prašymą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalis.

6. Baudžiamajame įstatyme numatyta, jog priverčiamosios medicinos priemonės yra taikomos pavojingas veikas padariusiems asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės skyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti (BK 98 straipsnio 1 dalis). Priverčiamosiomis medicinos priemonėmis siekiama asmenį ne nubausti, o neleisti jam padaryti pavojingų veikų. Tai daroma taikant medicinos priemones ir stebint jo elgesį. Kiekvienu atveju teismas, svarstydamas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, turi nustatyti sąlygas joms taikyti: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK specialioje dalyje numatytą veiką; 2) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojingas visuomenei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-343-648/2015, 2K-208-788/2020).

7. Minėtas BK straipsnis nustato galimybę pagal poreikį taikyti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis arba stacionarinį stebėjimą bendro arba sustiprinto, arba griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose. Šiame straipsnyje nenustatyta, už kokias padarytas pavojingas veikas teismas gali paskirti kurią nors iš minėtų priverčiamųjų medicinos priemonių. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas turi diskreciją savo nuožiūra spręsti klausimą dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones ir parinkti tokių priemonių rūšį. Kita vertus, baudžiamasis įstatymas nustato pagrindinius kriterijus, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones: 1) psichikos sutrikimą ir jo sunkumą, 2) padarytos veikos pobūdį, 3) pavojų, kurį asmuo gali kelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015).

9. 2020 m. rugsėjo 23 - spalio 8 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 75U-II-49/2020 nurodoma, jog: baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymo metu E. K. sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu - paranoidine šizofrenija; baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymo metu ji negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, negalėjo suprasti šių veiksmų pavojingumo; šiuo metu E. K. konstatuojamas lėtinis psichikos sutrikimas- paranoidinė šizofrenija, dėl kurio ji negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti; dėl psichikos būsenos E. K. negali duoti adekvačių parodymų, dalyvauti atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus, nagrinėjant bylą teisme ir atlikti bausmę; E. K. rekomenduojama skirti priverstinio pobūdžio medicinos priemones - stacionarinį stebėjimą VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis (t. 3, b. l. 107–113). Ekspertizės akto tiriamojoje dalyje taip pat pažymėta, kad: apie byloje nagrinėjamus įvykius tiriamoji, t. y. E. K. kalba nepergyvendama dėl savo veikos, ją nuvertindama, kaltindama nukentėjusįjį; ji nekritiška nei savo psichikos būsenos, nei juridinės situacijos atžvilgiu, korekcijai nepasiduoda.

10. Nors apeliantė teigia, kad jos dukros agresyvų elgesį iššaukia tik nukentėjusiojo veiksmai, jo girtavimas bei kabinėjimasis prie E. K., tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, E. K. neadekvatų, agresyvų, socialiai pavojingą elgesį apibūdina ne tik šioje byloje analizuojamų baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų, kurios buvo nukreiptos į nukentėjusįjį A. K., padarymo aplinkybės, bet ir kiti byloje surinkti duomenys. Nukentėjusiojo bei pačios apeliantės E. K. parodymais nustatyta, kad E. K. yra namuose padegusi stalą, peiliu subadžiusi virtuvę spintelę, o ekspertizės akto tiriamojoje dalyje nurodyta, kad E. K. ligos istorijoje yra aprašytas ir jos agresyvus elgesys mamos, t. y. apeliantės E. K., atžvilgiu, kuomet ji užpuolė pastarąją, panaudodama prieš ją taip pat smurtinio pobūdžio veiksmus – jai trenkė. Taip pat ekspertizės akto tiriamojoje dalyje nurodyta, kad viso ekspertiniame skyriuje buvimo metu E. K. elgesys išliko neadekvatus – ji ne tik nevalgė bei viena būdama garsiai su kažkuo kalbėjosi, bet ir priešiškai ir agresyviai bendravo su savo mama, po ekspertizės atlikimo buvo agresyvi, palatoje garsiai šaukė ir keikėsi, kažką gąsdino, sakydama, kad atkeršys ir sužalos.

11. Paminėtame ekspertizės akte užfiksuoti duomenys taip pat absoliučiai paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad iki šioje byloje analizuojamų įvykių E. K. niekada nebuvo taikytas stacionarinis stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Ekspertizės akto tiriamojoje dalyje nurodytais duomenimis nustatyta, kad E. K. psichikos sutrikimus gydosi jau nuo 2014 m. Visų pirma ji kreipėsi pas psichiatrus privačiai, jai buvo rekomenduotas gydymas, tačiau būklė nepagerėjo ir ji buvo nukreipta į VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos ūmių psichikos sutrikimų skyrių, kuriame E. K. stacionariai gydyta nuo 2014 m. spalio 13 d. iki 2014 m. spalio 24 d, jai nustatyta diagnozė – ūmus poliforminis psichozinis sutrikimas be susijusio ūminio streso (F 23.0), po stacionarinio gydymo paskirtų medikamentų nevartojo. E. K. psichikos būsena dar kartą reikšmingai pablogėjo po trijų metų, dėl ko nuo 2017 m. spalio 18 d. iki 2017 m. spalio 27 d. ji vėl gydyta toje pačioje ligoninėje, jai nustatytas sunkios depresijos epizodas su prichozės sutrikimais (F 32.3). Ligos istorijoje aprašyta, kad tiriamoji prieš mėnesį nutraukė vaistų vartojimą, tuomet atsinaujino klausos haliucinacijos. Dėl taikyto gydymo pagėrėjus psichikos būsenai, E. K. buvo išleista gydytis ambulatoriškai, tačiau nepraėjus nei metams – nuo 2018 m. gegužės 28 d. iki 2018 m. gegužės 29 d. vėl buvo gydyta VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Aleksoto skyriuje, gydyta tik vieną dieną, nes gydymo atsisakė. Po šio stacionarinio gydymosi ji ambulatoriškai pas psichiatrus galimai nesilankė, kadangi objektyvių duomenų, leidžiančių teigti priešingai, ekspertams nebuvo pateikta. Taip pat E. K. VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikoje gydėsi ir laikotarpiu nuo 2020 m. balandžio 24 d. iki 2020 m. gegužės 12 d., jai diagnozuotas šizotopinis sutrikimas (F 21), po šio gydymosi, poliklinikoje E. K. nesilankė. Teismo psichiatrių eksperčių bei teismo psichologės ekspertės nuomone, E. K. paranoidinė šizofrenija debiutavo nuo ūminio psichikos sutrikimo, vėliau pasireiškė sunkios depresijos epizodu su psichozės simptomais.

12. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti teismo psichiatrių eksperčių R. D. ir J. D. bei teismo psichologės ekspertės A. G., turinčių daugiau kaip 20 metų (o A. G. atveju – netgi daugiau nei 30 metų) ekspertinio darbo stažo, pateikto ekspertizės akto patikimumu, jame padarytų išvadų pagrįstumu. Be to, pirmosios instancijos teisme buvo apklausta teismo psichiatrė ekspertė R. D., kuri patvirtino ekspertų komisijos pateiktą išvadą, paaiškino, kad tiriamoji net kelis kartus pateko į psichiatrijos ligoninę, kas rodo, kad ji nėra kritiška savo ligai. Ekspertė taip pat nurodė, kad E. K. elgesys yra neprognozuojamas, agresyvus, smurtinis, todėl ji socialiai pavojinga, kad jai stacionarinis stebėjimas psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje yra būtinas, nes E. K. savanoriškai psichikos sveikatos centre nesilanko. Tai, kad dukra kategoriškai atsisako gydytis, nesilanko pas psichikos sveikatos specialistus, atsisako vartoti vaistus, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2019 m. birželio 20 d. bei 2020 m. liepos 7 d. parodė ir nukentėjusysis A. K..

13. Iš to, kas išdėstyta aukščiau, yra akivaizdu, kad iki šiol E. K. medicinos specialistų rekomenduotas ambulatorinis psichikos sutrikimų gydymas nebuvo efektyvus, jos psichoziniai pakitimai nekito į teigiamą pusę, o priešingai – psichinis susirgimas iki šioje byloje jai paskirtos ekspertizės atlikimo progresavo, dėl ko E. K. jau buvo konstatuotas lėtinis psichikos sutrikimas – paranoidinė šizofrenija. Gydymo neefektyvumą neabejotinai lėmė paties asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, elgesys – nereguliarus lankymasis (arba ilgalaikis nesilankymas) pas gydytoją psichiatrą bei paskirtų medikamentų nevartojimas (arba protarpinis jų vartojimas). Objektyvių priežasčių, dėl kurių laikotarpiu nuo 2014 m., kuomet jai buvo diagnozuotas lengvesnis, mažiau visuomenei pavojingas psichinis sutrikimas – ūmus polimorfinis psichozinis sutrikimas be susijusio ūminio streso, iki šioje byloje analizuojamų baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymo, E. K. negalėjo gydytis ambulatorinio stebėjimo sąlygomis, byloje nėra nustatyta. 11-toje šios nutarties pastraipoje išdėstyti duomenys taip pat neabejotinai patvirtina, kad E. K. tėvai – tiek nukentėjusysis A. K., tiek ir apeliantė E. K., net ir po to, kai E. K. 2019 m. birželio 20 d. panaudojo smurtą savo tėvo atžvilgiu pirmąjį kartą, nesugebėjo įtikinti savo dukros gydytis, neprižiūrėjo, kad ji laiku vartotų jai skirtus medikamentus, neužkirto kelio jai padaryti dar tris analogiškas smurtines baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas. Todėl teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo daryti išvadą, kad apeliantė E. K. šiuo metu jau galėtų daryti pakankamą įtaką savo dukrai, pasitelkusi savo, kaip motinos, autoritetą įtikinti ją gydytis savanoriškai ambulatoriškai. Ekspertizės akte užfiksuoti duomenys, kuriuos teisme betarpiškai patvirtino ir jį pasirašiusi ekspertė, taip pat leidžia daryti kategorišką išvadą, kad E. K. nesuvokia jai nustatyto psichikos sutrikimo sunkumo ir pavojingumo, jo gydymo svarbos, todėl nėra pagrindo spręsti, kad ji pilnai laikytųsi paskirto ambulatorinio gydymo rėžimo.

14. Kaip jau minėta, būdama nepakaltinamumo būsenoje E. K. padarė net keturias smurtinio pobūdžio veikas, kuriomis buvo pasikėsinta į vieną labiausiai įstatymo saugomų vertybių – asmens sveikatą. Visos šios veikos įvykdytos vienos asmens - jos tėvo atžvilgiu, per trumpesnį nei pusės metų laikotarpį. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad visais atvejais E. K. A. K. smūgius sudavė į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą, smūgiavo ne tik kumščiu, bet ir įvairiais daiktais – moliniu puodeliu ir netgi metaliniu veržliarakčiu. Pastaruoju daiktu savo tėvui į galvos sritį E. K. sudavė ne mažiau keturis kartus. Be to, kaip nurodyta ekspertizės akte, būdama Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertiniame skyriuje, E. K. kažką gąsdino, sakydama, kad atkeršys ir sužalos. Taigi, jos veiksmų pavojingumas ne tik sau, bet ir aplinkiniams yra neginčytinas. Todėl šiuo atveju yra būtina taikyti E. K. griežtesnes savo pobūdžio priverčiamąsias medicinos priemones, nei ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, siekiant neleisti jai padaryti naujų kitų asmenų, tame tarpe ir apeliantės, sveikatai ar netgi gyvybei pavojingų veikų.

15. Apibendrindama visa, kas išdėstyta aukščiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas E. K. priverčiamąją medicinos priemonę pagal BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punktą, baudžiamojo įstatymo taikymo nuostatų nepažeidė. Jis visus paminėtus duomenis ir nustatytas aplinkybes įvertino teisingai ir jų pagrindu pagrįstai nutarė, kad šiuo atveju apeliantės dukrai turi būti taikomas stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje, kaip rekomendavo ir stacionarinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę atlikusios ekspertės. Tokia apylinkės teismo išvada neprieštarauja byloje surinktų duomenų visumai, atitinka esamą teisinį reglamentavimą, todėl laikytina pagrįsta ir teisėta. Dėl to asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, įstatyminės atstovės skundas atmetamas, skundžiamą Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. vasario 8 d. nutartį paliekant nepakeistą. Šiame kontekste taip pat atkreipiamas apeliantės dėmesys, jog gydymo procese asmeniui taikoma priverčiamoji medicinos priemonė gali būti pakeista į savo pobūdžiu švelnesnę. Teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko, jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Įstatymas įpareigoja teismą ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Todėl, pagerėjus E. K. psichikos sveikatos būklei, jai gali būti pakeistos priverčiamųjų medicinos priemonių sąlygos iš stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, arba šios priemonės taikymas panaikintas (BK 98 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

nutaria:

asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – E. K. įstatyminės atstovės – E. K. apeliacinį skundą atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.