- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-06-10
- Bylos Nr.
- e2-519-464/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01142-2020-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Kačinskienė
- Ieškovas
- S. N.
- Atsakovas
- V. B.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės S. N. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 15 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-3896-866/2020 pagal ieškovės S. N. ieškinį atsakovui V. B. dėl skolos ir palūkanų priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė S. N. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo V. B. 54 905,53 Eur skolą, 74 666,86 Eur palūkanas, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus apygardos teismas, įvertinęs tai, kad atsakovas V. B., kuriam procesiniai dokumentai buvo įteikti viešo paskelbimo būdu, atsiliepimo į ieškinį nepateikė, o ieškovė prašė priimti sprendimą už akių, bylą išnagrinėjo atsakovui už akių.
3. Teismas 2020 m. gruodžio 2 d. sprendimu už akių ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovo 54 905,53 Eur skolą, 7 593,32 Eur palūkanas, 13 726,38 Eur kompensuojamąsias palūkanas, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (76 225,23 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 211,33 Eur žyminį mokestį, kitą ieškinio dalį atmetė, priteisė valstybei iš atsakovo 933,93 Eur žyminį mokestį, kurio mokėjimas ieškovei buvo atidėtas. Sprendimas už akių įsiteisėjo 2020 m. gruodžio 23 d.
4. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. vasario 18 d. išdavė ieškovei vykdomąjį raštą, kurį ieškovė 2021 m. kovo 2 d. grąžino teismui.
5. Grąžinusi šį vykdomąjį raštą, ieškovė 2021 m. kovo 2 d. pateikė teismui prašymą išduoti jai kitą vykdomąjį dokumentą – Europos vykdomąjį raštą. Nurodė, kad 2021 m. vasario 18 d. vykdomasis raštas negali būti pateiktas vykdyti Lietuvoje, nes atsakovo gyvenamoji vieta yra Ispanijoje. Gyventojų registro tarnybos duomenimis, atsakovas gyvenamosios vietos Lietuvoje nedeklaravo, jis yra deklaravęs išvykimą į Ispaniją. Ieškovės žiniomis, šiuo metu atsakovas gyvena ir dirba Ispanijoje, todėl teismo prašo išduoti jai Europos vykdomąjį raštą bei Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 2 d. sprendimo originalą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. kovo 15 d. nutartimi ieškovės S. N. prašymo dėl Europos vykdomojo rašto pažymėjimo išdavimo netenkino.
7. Teismas visų pirma pažymėjo, kad 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 805/2004, sukuriančio neginčytinų reikalavimų Europos vykdomąjį raštą (toliau – Reglamentas Nr. 805/2004) 1 straipsnyje nurodyta, kad šio reglamento tikslas – sukurti Europos vykdomąjį raštą neginčytiniems reikalavimams, kad, nustačius minimalius reikalavimus, teismo sprendimai, susitarimai ir autentiški dokumentai galėtų laisvai judėti visose valstybėse narėse, iki pripažinimo ir sprendimo vykdymo neatliekant tarpinių procedūrų valstybėje narėje, kurioje turi būti vykdomas sprendimas.
8. Teismas vadovavosi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) 2012 m. kovo 15 d. sprendime byloje G prieš Cornelius de Visser Nr. C 292/10 pateiktais išaiškinimais, kad: 1) Sąjungos teisė turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiama priimti sprendimo už akių atsakovo, kuriam, nesant galimybės nustatyti jo buvimo vietos, bylos iškėlimo dokumentas, vadovaujantis nacionaline teise, buvo įteiktas paskelbiant jį viešai, atžvilgiu, jei teismas, į kurį buvo kreiptasi su ieškiniu, prieš tai įsitikino, kad, siekiant surasti šį atsakovą, buvo imtasi visų paieškos priemonių, kurių reikalaujama pagal rūpestingumo ir sąžiningumo principus; 2) Sąjungos teisė turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama atsakovo, kurio adresas nežinomas, atžvilgiu už akių priimtą sprendimą pripažinti Europos vykdomuoju raštu, kaip tai suprantama pagal 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 805/2004, sukuriantį neginčytinų reikalavimų Europos vykdomąjį raštą.
9. Įvertinęs nurodytos tarptautinės sutarties turinį ir jos nuostatas aiškinančią ESTT praktiką, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju priėmus sprendimą atsakovui už akių, kai jam procesiniai dokumentai buvo įteikti viešo paskelbimo būdu, toks sprendimas už akių negali būti pripažįstamas Europos vykdomuoju raštu, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 805/2004, todėl ieškovės prašymui dėl Europos vykdomojo rašto išdavimo patenkinti nėra pagrindo.
III. Atskirojo skundo argumentai
10. Ieškovė S. N. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 15 d. nutartį ir klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
10.1. Paaiškėjus aplinkybėms dėl atsakovo gyvenamosios ir darbo vietos, išduodant Europos vykdomąjį raštą ir įsiteisėjus sprendimui, teismas turėjo išnagrinėti visas naujai paaiškėjusias aplinkybes dėl atsakovo gyvenamosios ir darbo vietos.
10.2. Teismas turėjo aiškiai ir motyvuotai nurodyti, kokios procedūros turėtų būti vykdomos, kokie dokumentai teikiami.
10.3. Teismas neišsprendė prašymo išduoti įsiteisėjusio teismo sprendimo už akių originalą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėja konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje keliami Reglamento Nr. 805/2004 normų, reglamentuojančių Europos vykdomojo rašto išdavimo sąlygas, aiškinimo ir taikymo klausimai.
Žemesnės instancijos teismas
12. Reglamento Nr. 805/2004 tikslas – sukurti Europos vykdomąjį raštą neginčytiniems reikalavimams, kad, nustačius minimalius reikalavimus, teismo sprendimai, susitarimai ir autentiški dokumentai galėtų laisvai judėti visose valstybėse narėse, iki pripažinimo ir sprendimo vykdymo neatliekant tarpinių procedūrų valstybėje narėje, kurioje turi būti vykdomas sprendimas (Reglamento Nr. 805/2004 1 straipsnis). Šiuo reglamentu supaprastinamas neginčytinų reikalavimų pagrindu priimtų dokumentų judėjimas Europos Sąjungos erdvėje, atsisakant egzekvatūros procedūros (Reglamento Nr. 805/2004 4 konstatuojamoji dalis), tačiau su sąlyga, kad kilmės valstybė laikysis tam tikrų minimalių ir vieningų proceso standartų, skirtų teisei į teisingą teismo procesą užtikrinti (Reglamento Nr. 805/2004 19 konstatuojamoji dalis).
13. Kaip matyti iš Reglamento Nr. 805/2004 12 straipsnio, galimybei pripažinti teismo sprendimą Europos vykdomuoju raštu taikomos dvi kumuliacinės sąlygos. Pirma, toks sprendimas turi būti priimtas dėl „neginčytino“ reikalavimo, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies antros pastraipos punktus, o taip yra tuomet, kai per teisminį bylos nagrinėjimą nebuvo pateikta jokių prieštaravimų dėl reikalavimų ir su juo buvo numanomai sutikta, nes skolininkas nepasirodė arba jam nebuvo atstovaujama teismo posėdyje dėl šio reikalavimo. Antra, teismo procesas, per kurį buvo priimtas aptariamas sprendimas, turi atitikti šios reglamento III skyriuje numatytus minimalius procesinius reikalavimus (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2019 m. birželio 27 d. sprendimas RD prieš SC byloje C-518/18, 24 punktas; Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-639-943/2019).
14. Reglamento Nr. 805/2004 3 straipsnio 1 dalies a-d punktuose yra nustatyti atvejai, kai reikalavimas laikomas neginčytinu. Reikalavimas laikomas neginčytinu, jeigu: a) skolininkas pripažinimu ar susitarimu, kurį patvirtino teismas arba kuris buvo sudarytas prieš teismą procesinių veiksmų metu, aiškiai sutiko su juo; arba b) teisminio bylos nagrinėjimo metu, atsižvelgiant į atitinkamus procedūrinius reikalavimus pagal kilmės valstybės narės teisės aktus, skolininkas niekada jam neprieštaravo; arba c) skolininkas nedalyvavo ar jam nebuvo atstovaujama teismo posėdyje, susijusiame su šiuo reikalavimu po to, kai teismo proceso metu iš pradžių prieštaravo reikalavimui, su sąlyga, kad toks elgesys prilygsta tyliam sutikimui su reikalavimu ar faktu, kreditoriaus pareikštu pagal kilmės valstybės narės teisės aktus; arba d) skolininkas aiškiai sutiko su juo autentiškame dokumente.
15. Reglamento III skyriaus 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad reikalavimui, kuris yra laikomas neginčytinu kaip tai apibrėžta 3 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose, teismo sprendimas Europos vykdomuoju raštu gali būti patvirtinamas tik tuo atveju, jeigu teismo procesiniai veiksmai kilmės valstybėje narėje buvo vykdomi laikantis šiame (III) skyriuje nustatytų procedūrinių reikalavimų, kurie susiję su procesinių dokumentų skolininkui įteikimo tvarka ir būdais.
16. Tokie procedūriniai reikalavimų numatyti 13-14 straipsniuose, kuriuose aptarti dokumentų įteikimo būdai, kurie laikytini tinkamu pranešimu apie bylos iškėlimą arba lygiavertį dokumentą. Šio reglamento 13 straipsnyje išvardyti atvejai, kuomet dokumentai įteikiami skolininkui patvirtinant jo gavimą, 14 straipsnyje – dokumentų įteikimas be skolininko patvirtinimo apie jo gavimą.
17. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos ir jos procesinės eigos matyti, kad atsakovui skirti procesiniai dokumentai (apeliantės ieškinys, pranešimas dėl atsiliepimo į jį pateikimo ir 2020 m. rugsėjo 24 d. teismo nutartis, kuria ieškinys priimtas bei atidėtas dalies žyminio mokesčio sumokėjimas) buvo siunčiami apeliantės nurodytu atsakovo gyvenamosios vietos adresu – (duomenys neskelbtini). Tačiau šie jam adresuoti dokumentai nebuvo įteikti, jie grąžinti teismui su pašto žyma ,,neatsiėmė pašte per siuntos saugojimo terminą“.
18. Apeliantė, vykdydama pirmosios instancijos teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartimi jai nustatytą įpareigojimą patikslinti atsakovo gyvenamosios vietos adresą arba pasirinkti alternatyvų procesinių dokumentų įteikimo būdą, 2020 m. spalio 16 d. pateikė teismui prašymą leisti procesinius dokumentus atsakovui įteikti per jos pasirinktą antstolį. Apeliantės prašymas 2020 m. spalio 16 d. nutartimi buvo patenkintas, tačiau 2020 m. lapkričio 12 d. pranešimu apeliantė visgi informavo teismą, kad ir antstoliui nepavyko įteikti procesinių dokumentų atsakovui, todėl prašo juos atsakovui įteikti viešo paskelbimo būdu.
19. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. lapkričio 16 d. nutartimi apeliantės prašymą patenkino, atsakovui procesiniai dokumentai buvo įteikti viešo paskelbimo būdu, patalpinant atitinkamą informaciją specialiame interneto tinklalapyje www.teismai.lt. Taigi atsakovui skirti procesiniai dokumentai pačios apeliantės prašymu buvo įteikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 130 straipsnyje numatyta tvarka.
20. Tokiu atveju tampa aktualus Reglamento 14 straipsnyje įtvirtintas reguliavimas apie dokumentų įteikimą skolininkui be jo patvirtinimo apie gavimą. Nė viename iš šiame straipsnyje esančių punktų nėra nurodyta, kad tinkamu įteikimu laikytinas pranešimo apie nagrinėjamą bylą viešas paskelbimas. Priešingai, pagal a ir b punktus, įteikimas laikomas tinkamu, kai dokumentai įteikiami skolininko gyvenamosios vietos adresu kitam kartu gyvenančiam asmeniui, skolininko darbuotojams ir kt. Be to, Reglamento 14 straipsnio 2 dalyje nurodyta ir tai, kad įteikimas pagal šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalį neleistinas, jeigu skolininko adresas tiksliai nežinomas. Šiuo atveju iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovas yra deklaravęs išvykimą į Ispanijos Karalystę, tačiau apeliantė tikslaus atsakovo gyvenamosios vietos toje šalyje adreso nepateikė, vadinai, jis proceso metu nebuvo tiksliai žinomas.
21. Šiame kontekste pažymėtina, kad Reglamento preambulės 13 punkte įsakmiai nurodoma, jog jokie įteikimo būdai, pagrįsti teisine fikcija šių minimalių reikalavimų laikymosi atžvilgiu, negali būti laikomi pakankamais tam, kad teismo sprendimas būtų pripažintas Europos vykdomuoju raštu. Kadangi procesiniai dokumentai atsakovui nagrinėjamoje byloje buvo įteikti viešo paskelbimo būdu, to pakako sprendimui už akių priimti, bet nepakanka Europos vykdomojo rašto pažymėjimui išduoti. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad negalima teigti, jog atsakovas žinojo apie teismo procesą ir tylėjimu sutiko su ieškinio reikalavimais, juo labiau kad ir jam siųstas sprendimas už akių taip pat nebuvo jam įteiktas. Atitinkamai, nėra ir pagrindo išvadai, kad nepasinaudojimą CPK 287 straipsnio 1 dalyje numatyta teise paduoti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo lėmė atsakovo sutikimas su teismo sprendimu ar pritarimas būtent tokiam ieškinio išnagrinėjimo rezultatui.
22. Atskirojo skundo argumentai, kad tik po to, kai buvo priimtas sprendimas už akių, apeliantei tapo žinomas atsakovo gyvenamosios ir darbo vietos adresai Ispanijos Karalystėje, neturi teisinės reikšmės. Atitinkamus įrodymus ir informaciją, susijusią su atsakovo gyvenamąja vieta, apeliantė turėjo ir privalėjo teikti bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje. Viena vertus, tai padaryti ją buvo įpareigojęs bylą nagrinėjęs teismas, kai nepavyko paštu ir per antstolį įteikti jam adresuotų dokumentų. Kita vertus, ir pačios apeliantės interesus atitiktų tinkamas atsakovo informavimas apie pradėtą procesą, tuo užtikrinant tiek proceso operatyvumą, tiek ir atsakovo teisę nurodyti jo argumentus dėl teisme nagrinėjamo ginčo esmės (CPK 7, 8 straipsniai). Procesinio pasyvumo, kai tik priėmus sprendimą ir kilus jo priverstinio įvykdymo kitoje šalyje poreikiui imamasi priemonių atsakovo buvimo vietai nustatyti, padariniai tenka pačiai apeliantei. Pavėluotas procesinės pareigos įvykdymas Europos vykdomojo rašto išdavimo klausimui teisinės reikšmės neturi, nes svarbios yra tik tos atsakovo informavimo apie pradėtą procesą aplinkybės, kurios buvo teikiant ieškinį ir priimant sprendimą už akių.
23. Aiškiai nepagrįsti ir tokie apeliantės atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė visų jos prašymų. Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO (toliau – LITEKO, CPK 179 straipsnio 3 dalis) duomenų, apeliantės prašymas dėl sprendimo už akių originalo išdavimo buvo išspręstas teisėjos 2021 m. kovo 15 d. rezoliucija, joje nurodžius: ,,išduoti teismo sprendimą pagal prašymą“. Taigi, prašymas ne tik buvo išspręstas, bet ir patenkintas. Be to, sprendimo originalas yra vienas, jis lieka byloje ir negali būti išduodamas šalims, šalys gali gauti iš teismo tik patvirtintą sprendimo kopiją. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tokią aplinkybę, kad apeliantė savo prašyme nurodė ketinanti pati atvykti į teismą ir atsiimti jai reikalingą sprendimą.
24. Priimtos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui neturi reikšmės tokie atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo išaiškinti apeliantei tvarką ir procedūras, pagal kurią išduodamas Europos vykdomasis raštas. Be to, kaip matyti iš viešai prieinamų duomenų (duomenys neskelbtini) (CPK 179 straipsnio 3 dalis), pati apeliantė turi / privalo turėti teisinių žinių apie teismų sprendimų priverstino vykdymo tvarką, nes nuo 1970 m. sausio 1 d. yra praktikuojančia advokate. Taip pat apeliantei turėtų būti žinomos / suprantamos teismų atliekamos funkcijos, be kita ko, ir pareigos konsultuoti šalis teisiniais klausimais nebuvimas.
25. Taigi, apeliantės reikalavimas Reglamento Nr. 805/2004 taikymo kontekste negali būti laikomas neginčytinu, o atsakovui už akių priimtas teismo sprendimas neatitinka visų reikalavimų Europos vykdomojo rašto pažymėjimui išduoti. Pirmosios instancijos teismas šį procesinį klausimą išsprendė teisingai.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 15 d. nutartį palikti nepakeistą.