- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-28
- Bylos Nr.
- 1A-648-628-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-20-9-00121-2013-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigita Bieliauskienė (pirm.), Jolanta Čepukėnienė, Artūras Pažarskis
- Kaltinamasis
- J. C.
Pranešėja Sigita Bieliauskienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-648-628/2014
Teisėjas Janina Brazauskienė Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00121-2013-2
2014 m. lapkričio 28 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės, teisėjų Jolantos Čepukėnienės ir Artūro Pažarskio, sekretoriaujant Dariui Kamandieriui, dalyvaujant prokurorei N. M. – P., išteisintajam J. C., jo gynėjui advokatui A. V., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės N. M. – P. apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 12 d. nuosprendžio, kuriuo J. C. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 235 str. 1 d. nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, naikintina.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
J. C. buvo kaltinamas tuo, kad jis davė melagingus parodymus apklausiamas liudytoju teisme, o būtent: 2011 m. rugpjūčio 18 d. Šalčininkų rajono apylinkės teisme, Vilniaus g. 58, Šalčininkai, apklaustas liudytoju teisminio nagrinėjimo metu baudžiamojoje byloje Nr. 1-9-181-2012, būdamas pasirašytinai įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 235 str. 1 d., už melagingų parodymų davimą, siekdamas padėti V. V. išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl turto iššvaistymo, davė melagingus parodymus teisme, tai yra nurodė, kad 2007 metais lapkričio mėnesį apžiūrėjo sugedusį autobusą „MAN NL 202“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nors nuo 2007 m. liepos 13 d. šis autobusas buvo Baltarusijos Respublikoje, kas prieštarauja baudžiamojoje byloje surinktai medžiagai ir kaltinamojo V. V. parodymams. Tokiais savo veiksmais J. C. galimai padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 235 str. 1 d.
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorė N. M. – P. prašo panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 12 d. nuosprendį ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį.
Prokurorės teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad liudytoju apklausto J. C. parodymai buvo ne tik užfiksuoti teisminio nagrinėjimo posėdžio protokole, kaip to reikalauja LR BK 235 str. 1 d. įtvirtintos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai, bet 2012 m. spalio 25 d. nutartimi konstatuota, kad teismo posėdžio metu liudytojas J. C. teisme parodė, jog jis organizavo valdybos posėdį, kadangi susirinko nemažas skaičius automobilių, kuriuos reikėjo nurašyti. Prieš tai, jis kartu su įmonės direktoriumi V. V., apžiūrėjo autobusus, kurie buvo nurodyti sąraše nurašymui, tačiau jam nepatiko sąraše esantis autobusas MAN NL 202, todėl specialiai paskyrė pakankamai laiko jam apžiūrėti, susipažinti su jo padėtimi ir įsitikinti, kokia to autobuso būklė. Įtarimu šis autobusas sukėlė todėl, kad jis buvo eksploatuojamas vos pusę metų ir jis buvo dalinai iškomplektuotas – užpakalinėje autobuso dalyje esantis buferis, veidrodžiai ir kitos išorinės detalės buvo nuimtos. Valdybos posėdyje buvo nuspręsta minėtą autobusą nurašyti ne iš karto, o tik po to, kai įmonės direktorius išsamiai paaiškino ir pateikė papildomus argumentus, kuo valdybos narius įtikino, jog minėta autobusą būtų ekonomiškiau nurašyti, o ne remontuoti. Teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą V. V. atžvilgiu kritiškai vertino pastarojo paaiškinimą bei liudytojo J. C. parodymus, nurodydamas, kad šio asmens nurodytos aplinkybės prieštarauja kitų liudytojų parodymams, bylos medžiagai, nėra nuoseklūs, skyrėsi net su kaltinamojo V. V. nurodytomis įvykio aplinkybėmis. Teismas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, priėjo išvados, kad byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių V. V. kaltę padarius LR BK 184 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką.
Skunde pažymima, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas J. C. davė analogiškus parodymus, kad jis prieš nurašydamas aptariamą autobusą, jį apžiūrėjo. Tokiu būdu pastarojo parodymai buvo paneigti bylos medžiaga: 2009 m. gruodžio 23 d. gautame teisinės pagalbos atsakyme iš Baltarusijos Respublikos teisėsaugos organų pranešama, kad transporto priemonė – autobusas MAN NL 202, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 2007 m. liepos 13 d. 7.18 m., vairuojamas P. S., įvažiavo į Baltarusijos Respubliką per Privalkos pasienio kontrolės praleidimo punktą, duomenų apie šio autobuso išvykimą iš Baltarusijos Respublikos nėra. Pažymoje apie sienos kirtimą matyti, kad minėtas autobusas 2007 m. liepos 13 d. 7.13 val. įvažiavo į Baltarusijos Respubliką per Raigardo pasienio kontrolės praleidimo postą. Iš 2009 m. spalio 22 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad UAB „D. A. P.“ antstolis konstatavo, jog tarp už garažo kraunamų į savivartį bei teritorijoje gulėjusių atskirų išardytų transporto priemonių dalių, gabentų į metalo supirktuvę, aptariamas autobusas nekonstatuotas.
Pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad baudžiamosios bylos Nr. 1-9-181/2012 teisminio nagrinėjimo metu, prieš liudytojui J. C. duodant parodymus, teisiamojo posėdžio pirmininkas nustatė jo tapatybę, patvirtino, kad nėra aplinkybių, kliudančių duoti priesaiką, po to jam buvo išaiškinta pilietinė pareiga teisingai papasakoti viską, kas jam yra žinoma byloje, jis buvo įspėtas dėl atsakomybės pagal LR BK 163 str. už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus ir pagal LR BK 235 str. už melagingų parodymų davimą. Liudytoju apklausiamas J. C. prisiekė teismui, kad suvokia savo žodžių prasmę ir atsakomybę už juos, sakyti tiesą ir tik tiesą ir nieko nenutylėti. Po priesaikos tekstu liudytojas pasirašė. Duomenų, patvirtinančių, kad jis duodamas parodymus teisme nesuvokė savo žodžių prasmės, nebuvo gauta.
Žemesnės instancijos teismas
Prokurorės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo ir tai, kad aptariamuose parodymuose J. C. nemini, jog matė autobusą MAN NL 202 būtent tokiu valstybiniu numeriu (duomenys neskelbtini) tačiau pažymima, kad baudžiamosios bylos Nr. 1-9-181/2012 nagrinėjimo metu V. V. buvo pateikti kaltinimai už tai, kad jis neteisėtai ir neatlygintinai tyčia iššvaistė jam patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą turtą – UAB „D. A. P.“ priklausantį autobusą MAN NL 202, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) todėl visiškai nepagrįstas teismo argumentas, kad J. C., duodamas parodymus teisme, visiškai nesuvokė, jog bylos nagrinėjimo metu kalbama apie tą patį autobusą.
Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir visiškai nevertino liudytojo R. J. parodymų, kuriais pastarasis patvirtino, jog V. V. siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės, 2010 m. jis buvo atėjęs pas R. J. į darbą ir prašė patvirtinti, kad aptariamas autobusas stovėjo prie garažų vartų be ženklų ir pastarasis jo nepažinęs supjaustė.
Teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintojo J. C. gynėjas – atmesti.
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės N. M. – P. apeliacinis skundas netenkinamas.
Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyręs ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį, nustatęs, kad J. C. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 235 str. 1 d. Teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas išteisintojo atžvilgiu pritaikytas tinkamai.
LR BPK 305 str. 1 d. 2 p. įpareigoja teismą savo išvadas grįsti tais įrodymais, kurie įvertinti vadovaujantis LR BPK 20 str. 5 d. nustatyta tvarka. Ši įstatymo norma nustato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų kolegija nemato teisinio pagrindo abejoti tuo, kad įrodymus vertinusio pirmos instancijos teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Sprendžiant J. C. kaltės klausimą, nebuvo padaryta baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą.
Žemesnės instancijos teismas
LR BK 235 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pateikė melagingą skundą, pareiškimą, pranešimą apie nusikalstamą veiką arba davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas ar nukentėjęs asmuo, arba būdamas ekspertu ar specialistu pateikė melagingą išvadą ar paaiškinimą, arba būdamas vertėju melagingai ar žinomai neteisingai išvertė ikiteisminio tyrimo metu ir (ar) teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje. LR BK 235 str. prasme melagingais laikomi parodymai, kai jie visiškai ar iš dalies neatitinka tikrovės, iškraipoma arba neigiami realūs egzistuojantys faktai ir nurodomi išgalvoti. Baudžiamajame procese parodymais laikomi faktiniai duomenys apie įrodinėjimo dalyką, t. y. apie nusikalstamos veikos įvykį (nusikalstamos veikos padarymo laiką, vietą, būdą ir kitas aplinkybes); kaltinamojo kaltumą; aplinkybes, turinčias įtakos kaltinamojo atsakomybės pobūdžiui ir laipsniui; kaltinamojo ir nukentėjusiojo asmenybę, jų tarpusavio santykius, santykius su liudytojais; apie byloje esančius kitus duomenis ir kitas bylai svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-455/2010). Šių duomenų kontekste pažymėtina ir tai, kad parodymai negali būti pripažinti melagingais LR BK 235 str. prasme, jeigu liudytojas ar nukentėjusysis asmuo, duodamas juos, sąžiningai klydo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad LR BK 235 str. numatyta nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, tai reiškia, kad kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius, teisingus parodymus ar išvadas, paaiškinimus arba teisingai išversti, suvokimo atsakomybę ir tai yra patvirtinęs savo parašu ikiteisminio tyrimo metu ar teisme. Kaltininkas suvokia, kad duoda tikrovės neatitinkančius parodymus ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose bei panaudota byloje. Šios aplinkybės yra svarbios, aiškinantis išteisintojo J. C. tyčios turinį. Be to, pagrindas baudžiamajai atsakomybei pagal LR BK 235 str. 1 d. atsirasti negali būti nors ir objektyviosios tikrovės neatitinkantys parodymai, jeigu liudytojas pamiršo įvykio aplinkybes, neteisingai jas suprato ir todėl klydo, duodamas parodymus.
Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje kaltinimai J. C. buvo pareikšti dėl to, kad jis, Šalčininkų rajono apylinkės teisme apklausiamas liudytoju baudžiamojoje byloje Nr. 1-9-181/2012, būdamas pasirašytinai įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, siekdamas padėti V. V. išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl turto iššvaistymo, davė žinomai melagingus parodymus apie tai, kad 2007 metais lapkričio mėnesį apžiūrėjo sugedusį autobusą „MAN NL 202“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nors nuo 2007 m. liepos 13 d. šis autobusas buvo Baltarusijos Respublikoje.
J. C. atžvilgiu pareikštų kaltinimų ribose analizuojant baudžiamosios bylos medžiagą, matyti, kad 2011 m. rugpjūčio 18 d. Šalčininkų rajono apylinkės teismo teisiamajame posėdyje buvo pradėta nagrinėti baudžiamoji byla Nr. 1-129-75/2011 (2012 m. balandžio 4 d., pasikeitus teisėjui, baudžiamajai bylai suteiktas naujas Nr. 1-9-181/2012) dėl to, kad kaltinamasis V. V. iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą, kurioje pastarasis 2012 m. spalio 25 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal LR BK 184 str. 1 d. (b. t. 1, b. l. 5-10). Šioje byloje liudytoju buvo apklaustas ir J. C., kuris 2011 m. rugpjūčio 18 d. Šalčininkų rajono apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad jis organizavo valdybos posėdį, nes susirinko nemažas skaičius automobilių, kuriuos reikėjo nurašyti. Prieš tai direktorius jam pateikė sąrašą neeksploatuojamų autobusų. Telefonu sukvietė valdybos narius, kurie tuo metu galėjo dalyvauti posėdyje lapkričio mėnesį. Iki posėdžio norėjo apžiūrėti nurašomus autobusus. Vieną popietę direktorius palydėjo jį į dirbtuves, ten buvo „LAZ“, „MAZ“ markių automobiliai, daugelis jų nekėlė abejonių dėl nurašymo. Labiausiai jam nepatiko sąraše esantis autobusas „MAN NL 202“, todėl jo apžiūrai skyrė daugiau laiko, be to, jis buvo eksploatuotas vos pusę metų, dalinai iškomplektuotas. Vizualiai prisimena, kad užpakalinėje dalyje buferis, veidrodžiai ir kitos išorinės detalės buvo nuimtos. Autobusas stovėjo tarp remonto dirbtuvių ir garažo, buvo iškomplektuojamas, kuomet jį apžiūrėjo. Valdybos posėdyje autobusą nurašyti nusprendė ne iš karto. Direktorius paaiškino, kad reikalingas pavarų dėžės remontas, tačiau raštiško paskaičiavimo kiek kainuotų remontas nebuvo, pateikė kitus faktorius, turėjusius įtakos autobuso nurašymui, dokumentinių įrodymų apie gedimą nebuvo. Be to, buvo nuspręsta jo dalis panaudoti kitų autobusų remontui. Policijos apie autobuso iškomplektavimą neinformavo. Autobuso pirkimo procese nedalyvavo. Kada autobusas atsirado Baltarusijos Respublikoje nežino, jo niekas neinformavo, taip pat nepranešė apie jo gedimą (b. t.1, b. l. 141-143).
Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2012 m. spalio 25 d. priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį V. V. atžvilgiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-9-181/2012, aptartus liudytojo J. C. parodymus vertino kritiškai, nurodydamas, kad jie prieštarauja kitų liudytojų nurodytoms aplinkybėms bei bylos medžiagai, pažymėdamas, kad jie nėra nuoseklūs, skiriasi ir su V. V. paaiškinimais. Šiuo pagrindu, Šalčininkų rajono apylinkės teismas 2012 m. spalio 25 d. nutartimi nutarė pranešti Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūrai, kad J. C. galimai padarė nusikalstamą veiką, turinčią nusikaltimo, numatyto LR BK 235 str. 1 d., požymių. Atlikus ikiteisminį tyrimą, baudžiamoji byla J. C. atžvilgiu buvo perduota Šalčininkų rajono apylinkės teismui, kuris, nenustatęs J. C. veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 235 str. 1 d., požymių, jo atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Išteisinamasis teismo nuosprendis motyvuotas tuo, jog baudžiamajai atsakomybei pagal LR BK 235 str. 1 d. atsirasti būtina kaltininko tiesioginė tyčia. Kaltininkas turi suvokti, kad duoda tikrovės neatitinkančius parodymus, supranta tai ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose bei panaudota byloje. Iš esančių byloje įrodymų matyti, kad J. C. parodymai prieštarauja bylos rašytiniams įrodymams, kitų liudytojų parodymams, tačiau jo parodymai taip pat prieštarauja ir V. V. parodymams, todėl jie negali būti vertinami, kaip J.C. siekimas padėti V. V. išvengti byloje atsakomybės ir tuo tikslu meluoti teismui.
Tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms iš esmės pritartina.
Žemesnės instancijos teismas
Kaip matyti iš J. C. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotų parodymų, jis savo kaltės jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo nepripažino, nurodydamas, kad 2007 m. pabaigoje, viename iš gamybinių pasitarimų jam buvo pasiūlyta nurašyti autobusus, kurie nėra tinkami eksploatuoti. Jis asmeniškai apžiūrėjo autobusus, tarp kurių buvo ir autobusas „MAN NL 202“, tačiau autobusu jo pavadinti nebuvo įmanoma, nes tai buvo tik metalo laužas ir atskiros autobusų dalys. Šį nenaują - maždaug 15-17 metų senumo autobusą pirko Vokietijoje, kur jis buvo pripažintas nebevažiuojančiu ir netinkamu vežti keleivius. Lietuvoje jis tarnavo kaip tarpmiestinis autobusas. Pagal tuo metu galiojančią tvarką, direktorius V. V. pasiūlė sušaukti valdybos posėdį, kurio metu būtų sprendžiamas klausimas dėl netinkamų autobusų nurašymo. 2007 m. buvo sukviestas valdybos posėdis, kuris vyko jo darbo kabinete Alytuje. Posėdžio metu buvo sprendžiamas klausimas dėl autobusų nurašymo. Buvo pateiktas sąrašas autobusų, tame sąraše buvo ir autobusas „MAN NL 202“, kuriuos reikėjo nurašyti. Direktorius vieną popietę, palydėjo jį į dirbtuves, kur stovėjo nurašyti autobusai. Matė „Laz“ ir „Maz“ markių automobilius, daugelis jų jam nekėlė jokių abejonių. Labiausiai nepatiko sąraše esantis autobusas „MAN NL 202“, todėl jam apžiūrėti skyrė pakankamai laiko, norėjo susipažinti ir įsitikinti, kokia yra autobuso, kuris buvo eksploatuotas mažiau negu pusę metų būklė, be to, jis buvo dalinai iškomplektuotas. Vizualiai prisimena, kad užpakalinėje dalyje buferis, veidrodžiai ir kitos išorinės detalės buvo nuimtos, matėsi vandalizmo žymių. Pasakė direktoriui, kad klausimas dėl šio autobuso bus sprendžiamas posėdyje ir jis privalės pasiaiškinti dėl neseniai pirkto autobuso nurašymo. Posėdyje kilo diskusija. Direktorius išsamiau paaiškino, pateikė papildomus argumentus, įtikino valdybos narius, manė, kad ekonomiškiau bus autobusą nurašyti, o ne remontuoti, kad tai buvo nesėkmingas pirkinys. Dar buvo keli faktoriai, turėję įtakos, kad šis autobusas būtų nurašytas. Valdyba priėmė sprendimą leisti nurašyti minėtą autobusą. A. B. buvo išduotas įgaliojimas ir jis vykdė savo tiesioginio vadovo - direktoriaus V. V. įsakymą - autobusas „MAN“ buvo išregistruotas iš VĮ „Regitra“, tačiau tik pagal valstybinius numerius. Jis tuo metu buvo valdybos pirmininku, direktorius V. V. buvo atskaitingas valdybai. Autobusas buvo iškomplektuotas dėl netinkamo techninės tarnybos darbo. Matė išregistravimo dokumentą, pranešimą. Ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas liudytoju, atsakė į pateiktus klausimus, yra trys epizodai, kurie įtikino jį, kad buvo nurašytas būtent tas autobusas, apie kurį kalbama: būtent šį autobusą jam parodė direktorius, valdyboje sprendė klausimą dėl nurašymo, metų pabaigoje paklausė direktoriaus, kaip sekasi vykdyti nurašymus ir utilizavimą, direktorius pateikė visus dokumentus, kuriuose buvo nurodyta, kad A. B. pateikė visus dokumentus į VĮ „Regitra“, todėl buvo įsitikinęs, kad visi autobusai, kurie buvo paruošti utilizavimui - nurašyti, supjaustyti ir priduoti metalo laužui.
Analogiškas aplinkybes išteisintasis J. C. nurodė ir 2011 m. rugpjūčio 18 d. teisiamojo posėdžio metu Šalčininkų rajono apylinkės teisme, apklausiamas kaip liudytojas ir pasirašytinai įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Tą patvirtina baudžiamojoje byloje esanti teisiamojo posėdžio 2011 m. rugpjūčio 18 d. protokolo kopija (b. t. 1., b. l. 126-144).
Vertinant šiuos J. C. parodymus jam pareikštų kaltinimų kontekste, pastebėtina, kad pastarasis, apklausiamas 2011 m. rugpjūčio 18 d. teisiamojo posėdžio metu nenurodė tikslaus laiko, kada buvo apžiūrėtas byloje aptariamas autobusas, pažymėdamas, kad su UAB „D. A. P.“ direktoriumi V. V. jį apžiūrėjo kažkurią popietę. Tuo tarpu kaltinime nurodytas 2007 m. lapkričio mėnesis buvo siejamas ne su autobuso apžiūra, kaip nurodyta J. C. pareikštuose kaltinimuose, bet su UAB „D. A. P.“ valdybos posėdžio organizavimu. Pažymėtina ir tai, kad autobuso „MAN NL 202“ valstybinio numerio J. C. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu taip pat neminėjo, nurodydamas, kad niekada šio numerio mintinai nežinojo.
Nors prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad minėtas autobusas UAB „D. A. P.“ buvo vienintelis, iš ko spręstina, kad J. C. teigimu, buvo apžiūrėtas būtent aptariamas autobusas, tačiau aukštesnysis teismas su tokiais argumentais sutikti negali. Remiantis J. C. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodytomis aplinkybėmis, apžiūros metu autobusas buvo dalinai iškomplektuotas, užpakalinėje dalyje buferis, veidrodžiai ir kitos išorinės detalės buvo nuimtos, matėsi vandalizmo žymių, papildomai jis paaiškino, kad yra įsitikinęs, jog buvo nurašytas būtent šis autobusas dėl kelių aplinkybių: būtent šį autobusą jam parodė direktorius, valdyboje buvo sprendžiamas klausimas dėl jo nurašymo, metų pabaigoje direktoriaus paklausus, kaip sekasi vykdyti nurašymus ir utilizavimą, direktorius pateikė visus dokumentus, kuriuose buvo nurodyta, kad A. B. VĮ „Regitra“ pateikė reikiamus dokumentus, todėl buvo įsitikinęs, kad visi autobusai, kurie buvo paruošti utilizavimui, yra nurašyti, supjaustyti ir priduoti metalo laužui.
Šiame kontekste svarbu aptarti ir teisiamojo posėdžio metu liudytoju apklausto A. B. parodymus. Jis paaiškino, kad UAB „D. A. P.“ yra dar vienas „MAN“ autobusas. Ir nors pastarasis pažymėjo, kad šio autobuso modelis buvo kitas ir jis skyrėsi nuo autobuso „MAN NL 202“ keleivių sėdynių skaičiumi, patogumu, dydžiu, aukščiu ir greičio dėže, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad J. C. teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog autobuso „MAN NL 202“ apžiūros metu jis buvo dalinai iškomplektuotas, manytina, kad išteisintasis galėjo sąžiningai klysti, jog UAB „D. A. P.“ aikštelėje buvo būtent aptariamo modelio transporto priemonė.
Motyvuojant šią išvadą, aptartinas ir 2009 m. spalio 22 d. antstolio A. C. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas (b. t. 1, b. l. 66). Remiantis šiame protokole užfiksuotomis aplinkybėmis, antstolis A. C. 2009 m. spalio 22 d. 14.00 val. atvyko į teritoriją, adresu Gardino g. 47, Druskininkai. Tuo metu teritorijoje vyko pakrovimo darbai. Apžiūrimoje teritorijoje ant grunto buvo sukrauti išardytų autobusų kėbulų, važiuoklių ir salonų elementai, ratai, sėdynės. Tarp jų aiškiai matyti trijų visiškai ar dalinai išardytų autobusų kėbulai. Prie tvoros yra „Mercedes“ markės geltonos spalvos autobuso priekinė dalis su vienu valstybiniu numeriu (duomenys neskelbtini) Už jo yra kitas dalinai išardytas baltai – žalios spalvos autobusas, galinės dalies variklio skyriaus dangčio fragmentas numestas šalia pastato esančiame krūmyne, pažymint, kad nustatyti autobuso markės nėra galimybių. Trečias autobusas taip pat dalinai išardytas, jo kėbulas trijų spalvų – baltos, raudonos ir mėlynos, pažymint, kad šio autobuso markės nustatyti taip pat nėra galimybių. Teismo vertinimu, aptartame protokole užfiksuotos aplinkybės neabejotinai patvirtina faktą, kad dalinai išardytų autobusų nei markių, nei kitų identifikacinių požymių nustatyti nebuvo galimybių, kas vėlgi leidžia teigti, kad J. C., nurodydamas, jog UAB „D. A. P.“ aikštelėje jo apžiūrėtas, dalinai išardytas autobusas, tikrai buvo būtent kaltinime minima transporto priemonė, galėjo klysti.
Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste vertinant J. C. parodymų pagrįstumą ir objektyvumą, pažymėtina ir tai, kad duomenų, patvirtinančių, jog pastarasis žinojo aplinkybę, kad aptariamas autobusas nuo 2007 m. liepos 13 d. buvo Baltarusijos Respublikoje, taip pat nenustatyta. 2011 m. rugpjūčio 18 d. teisiamojo posėdžio metu J. C. paklausus, kaip jis galėjo apžiūrėti aptariamą autobusą, jei jis tuo metu buvo Baltarusijoje, pastarasis, nors ir negalėdamas atsakyti į pateiktą klausimą, visgi patvirtino savo nurodytas aplinkybes. Duomenų, patvirtinančių, kad J. C. šią aplinkybę žinojo, savo apeliaciniame skunde nepateikė ir prokurorė, todėl vien šiuo pagrindu pripažinti J. C. kaltu jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymu negalima.
Tuo tarpu atmetant prokurorės apeliacinio skundo argumentus, kad aukščiau aptartos aplinkybės nesudaro pagrindo išteisinamojo nuosprendžio J. C. atžvilgiu priėmimui, pabrėžtina, kad pagal vieningai formuojamą teismų praktiką liudytoju apklausto asmens parodymai negali būti pripažinti melagingais LR BK 235 str. prasme, jeigu pastarasis, duodamas juos, sąžiningai klydo ar pamiršo įvykio aplinkybes, nepaisant to, kad jo nurodytos aplinkybės ir neatitinka objektyviosios tikrovės, nustatytos baudžiamojoje byloje.
Siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal minėto straipsnio nuostatas, būtina nustatyti ne tik tai, kad asmuo, apklausiamas liudytoju ir būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, davė objektyvios tikrovės neatitinkančius parodymus, bet ir tai, kad tokius veiksmus jis atliko tyčia. Tuo tarpu jei veikoje nėra bent vieno LR BK 235 str. 1 d. įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymio, tokia veika nelaikoma nusikalstama.
Iš J. C. pareikšto kaltinimo matyti, kad nagrinėjamu atveju išteisintojo tyčia atliekant jam inkriminuojamus veiksmus pasireiškė tuo, jog J. C., duodamas melagingus parodymus 2011 m. rugpjūčio 18 d. Šalčininkų rajono apylinkės teismo teisiamajame posėdyje, siekė padėti V. V. išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl turto iššvaistymo. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo kolegijos vertinimu, ši aplinkybė, atsižvelgiant į nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančius duomenis, nepasitvirtino. Konstatuojant šią išvadą, pažymėtina, kad Šalčininkų rajono apylinkės teismas, 2012 m. spalio 25 d., priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį V. V. atžvilgiu, nagrinėtos baudžiamosios bylos kontekste vertindamas liudytoju teisme apklausto J. C. parodymus, konstatavo, jog pastarojo parodymai prieštarauja kitų liudytojų nurodytoms aplinkybėms bei baudžiamosios bylos medžiagai, pažymėdamas, kad jie nėra nuoseklūs ir skiriasi net nuo V. V. teisiamojo posėdžio metu nurodytų aplinkybių. Kaip nurodė J. C., jie kartu su direktoriumi, t.y. V. V., apžiūrėjo autobusą „MAN“ prieš jį nurašant, tačiau V. V. šios aplinkybės teisme nepatvirtino. Šių duomenų pagrindu Šalčininkų rajono apylinkės teismas J. C. parodymus vertino kritiškai. Tokiu būdu, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, spręstina, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra duomenų, objektyviai patvirtinančių, kad J. C., siekdamas padėti V. V. išvengti baudžiamosios atsakomybės, turėjo tyčią duoti melagingus parodymus baudžiamojoje byloje. Akivaizdu, kad priešingu atveju, šių dviejų asmenų parodymai būtų analogiški, suderinti iš anksto, kad bylos nagrinėjimo metu nekiltų jokių abejonių nei dėl vieno iš jų nurodytų aplinkybių.
Atmetant prokurorės apeliacinio skundo argumentus, pabrėžtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenimis, kuriais remiantis galima tik manyti, t. y. daryti prielaidą, jog galėjo būti padaryta nusikalstama veika, apkaltinamasis teismo nuosprendis negali būti grindžiamas. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama bausmė.
Esant nustatytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 12 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl keisti ar naikinti jį prokurorės apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės N. M. – P. apeliacinį skundą atmesti ir Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2014 m. birželio 12 d. nuosprendį palikti nepakeistą.