- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-05-30
- Bylos Nr.
- I-2401-422/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Janina Vitunskienė
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų
- Pareiškėjas
- E. A.
- Kategorijos
- 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui M. K.,
nedalyvaujant pareiškėjui E. A., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. A. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (b.l. 13-19,21) ir skundo papildymuose (b.l.51-54, 58-63) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 20 d. iki 2014 m. balandžio 28 d. gyveno 22,72 kv.m. ploto besargybos 22 būrio 6 miegamajame, kuriame buvo 13 asmenų, pažeidžiant teisės aktuose reglamentuotą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą. Nurodė, kad patalpose buvę baldai (dviaukštės lovos, stalas, spintelės ir kėdės) dar labiau sumažino miegamojo gyvenamąjį plotą. Nors pareiškėjas dirbo, taip pat iki 22 val. galėjo būti lauke, tačiau, esant nepalankioms oro sąlygoms, buvo priverstas būti gyvenamojoje patalpoje, kurioje dėl perpildymo tvyrojo nervinė įtampa, kildavo konfliktai. Naktį miegamojo durys buvo rakinamos, gyvenamojoje patalpoje buvo tik vienas langas, todėl, esant tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, trūko oro. Tvirtino, kad jo kalinimo metu besargybos būrio nuteistųjų valgykla buvo tik viena, joje nebuvo pakankamai vietų atsisėsti prie stalo, todėl tekdavo eiti valgyti į lauką ar savo gyvenamąją patalpą, taip pat maistui nebuvo išduodami dubenėliai ir puodeliai. Nurodė, kad nebuvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti drabužius bei patalynę. Valgyklos – virtuvės patalpoje buvo pastatyta viena skalbyklė, kurioje skalbtis asmeninius ir darbinius drabužius bei patalynę turėjo 53 nuteistieji, drabužių džiovyklos nebuvo, todėl skalbinius džiovino lauke, neatsižvelgiant į oro sąlygas ir metų laiką. Nurodė, kad buvo sudėtinga po darbo nusiprausti, nes dažnai baigdavosi šiltas vanduo, kitas dušas įrengtas nešildomoje patalpoje. Turėjo sveikatos problemų, tačiau gydytojai į jo nusiskundimus nereagavo. Dėl perkėlimo į kitą būrį į atsakovo atstovą nesikreipė, nes nenorėjo grįžti į režiminę zoną, kurioje negalėtų dirbti, todėl neturėtų minimalių pajamų, kurios būtinos jam išėjus į laisvę. Tvirtino, kad gyvenimo sąlygos besargybos būryje buvo nežmoniškos, žeminančios, patyrė psichinius sukrėtimų, dvasinių išgyvenimų, papildomų nepatogumų, diskomfortą, emocinę depresiją, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 3000 Eur ir prašo priteisti iš atsakovo.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas Alytaus pataisos namai su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b.l.24-27,69-73) ir atstovas teismo posėdžių metu nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kalėjo Alytaus PN 22 besargybos būrio 6 ir 7 miegamuosiuose, kuriuose, esant užpildytoms visoms miegamosioms vietoms, vienam asmeniui teko atitinkamai 2,84 kv.m. ir 2,77 kv.m. gyvenamojo ploto. Nurodė, kad gyvenamųjų vietų skaičius pareiškėjo buvimo ginčo patalpose metu ir bylos nagrinėjimo metu buvo toks pats. Dėl nuolatinės nuteistųjų rotacijos nuteistųjų apskaita nebuvo vedama, todėl nuteistųjų registro žurnalo pateikti negali. Pažymėjo, kad vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma yra sąlyginis dydis, nes ne visada bendrabučio tipo patalpų visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka ir daugiau. Be to, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą skaičiuojant gyvenamąjį plotą, neišskaičiuojamas patalpoje esančių baldų plotas. Pažymėjo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno už pataisos įstaigos ribų esančiame bendrabutyje, besargybos būryje, prie kurio yra du kiemai. Juose galėjo laisvai judėti, sportuoti. Nurodė, kad visi besargybos būryje esantys nuteistieji naudojasi savo nuosava patalyne. Patalynę suteikia pataisos namai tik esant nuteistojo prašymui. Valdiška patalynė skalbiama pataisos namuose kartą per savaitę, nuosavą patalynę nuteistieji skalbiasi patys. 22 būrio nuteistieji naudojasi šio būrio teritorijoje įrengta skalbykla, kurioje yra dvi skalbimo mašinos ir džiovykla. Atsižvelgiant į oro sąlygas nuteistieji gali džiovinti skalbinius lauke. Tiek ginčo laikotarpiu, tiek šiuo metu 22 būrys turėjo dvi skalbimo mašinas bei dvi džiovyklas: vieną lauke, kitą – patalpoje. 22 būrio nuteistiesiems yra išskirta 20 dubenėlių maistui ir 20 puodelių, tačiau šio būrio nuteistieji naudojasi savo indais. Valgykloje sėdimų vietų yra pakankamai, esant maksimaliam nuteistųjų skaičiui. Alytaus PN visos patalpos buvo tikrintos Alytaus visuomenės sveikatos centro specialistų, higienos reikalavimų pažeidimų nebuvo nustatyta. Pareiškėjas į Alytaus visuomenės sveikatos centrą ginčo laikotarpiu nesikreipė, todėl 22 būrys ginčo laikotarpiu nebuvo tikrintas. Pažymėjo, kad pareiškėjas į Alytaus PN administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Alytaus PN pareigūnų veiksmų bei jam padarytos neturtinės žalos, todėl jo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo negali būti tenkintas.
Pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kildinamos iš netinkamai teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų, paliekamas nenagrinėtu, dėl kitos dalies reikalavimų- skundas tenkinamas iš dalies.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Alytaus pataisos namų pareigūnų veiksmais laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 20 d. iki 2014 m. balandžio 28 d., jį kalinant perpildytose, higienos reikalavimų neatitinkančiose patalpose, neužtikrinant jo teisės išsiskalbti drabužius ir patalynę, neišduodant indų valgymui, netinkamai teikiant gydymo paslaugas ir pan.
Motyvuojamoji dalis
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m. vienam žmogui. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas kameros plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv.m. viso bendro gyvenamosios patalpos ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).
Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo Alytaus PN gyvenamosiose patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė. Kadangi duomenų apie Pataisos įstaigoje konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš atsakovo atsiliepime į skundą bei išraše iš Kompiuterinės sistemos „ĮSKAITA Alytaus pataisos namai“ nurodyto konkrečios patalpos miegamųjų vietų skaičiaus (b.l.24, 31).
Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno 22 būrio 6 ir 7 miegamuosiuose. 6 –to miegamojo gyvenamasis plotas yra 22,72 kv.m., jame įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui minėtoje patalpoje teko 2,84 kv.m. gyvenamojo ploto, 7- ojo miegamojo gyvenamasis plotas 22,21 kv.m., jame įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam teko 2,77 kv.m.
Pareiškėjas skunde skundo papildyme (b.l. 13,53) su atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie 6 miegamojo miegamųjų vietų skaičių nesutiko, tvirtindamas, kad jo kalinimo metu buvo 7 dviejų aukštų lovos ir vienoje patalpoje gyveno 13 nuteistųjų.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pareiga paneigti pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t.y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013), todėl laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).
Atsakovo atstovas nepateikė teismui šį pareiškėjo tvirtinimą paneigiančių įrodymų, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjo buvimo 6 –miegamajame metu šioje patalpoje buvo 13 asmenų, taigi, vienam asmeniui teko 1,75 kv.m. Darytina išvada, kad visą ginčo laikotarpį nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje, todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.
Konstatavus gyvenamojo ploto normos pažeidimą, spręstina, kad gyvenamosiose patalpose buvusių baldų užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, be to, tikėtina pareiškėjo tvirtinimu, kad dėl patalpų perpildymo, nakčiai užrakinus miegamąjį, trūkdavo oro. Teismo nuomone, šį nepatogumą (oro trūkumą) pareiškėjas sieja su gyvenamųjų patalpų ploto trūkumu (perpildymu), todėl ši aplinkybė nevertinama kaip atskiras žalos padarymo pagrindas ir vertintinas kaip gyvenamųjų patalpų ploto reikalavimo pažeidimo dalis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-423-575/2015).
Tačiau, nustatęs gyvenamojo ploto normos pažeidimą, teismas atkreipia dėmesį ir į atsakovo nurodytas aplinkybes, jog vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra tik santykinis dydis, t.y. apskaičiuojamas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, tačiau neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičiuos gyvenamosiose patalpose keičiasi (miegamasis ne visada būna užpildytas dėl nuolatinės nuteistųjų rotacijos, kai nuteistieji išvyksta etapais į tardymo izoliatorius, Laisvės atėmimo vietų ligoninę, ligos metu būna Sveikatos priežiūros tarnyboje ir pan.), todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto.
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad jam nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti grįžus iš darbo po dušu, nes kartais pasibaigdavo šiltas vanduo.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 258 punktas numato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai", patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau - ir Higienos norma) 68 punktas taip pat įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip viena kartą per savaitę. Taigi, kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje kai kuriais atvejais buvo pripažinta, kad pareiškėjo kalinimo sąlygas pablogindavo ir ta aplinkybė, jog jis negalėjo naudotis pakankamai dažnai dušu (pareiškėjas dušu galėjo naudotis kartą per savaitę) (žr. 2012 m. liepos 10 d. sprendimą EŽTT Varltic prieš Rumuniją. 2012 m. kovo 13 d. sprendimą Onaca prieš Rumuniją). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat laikosi pozicijos, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu taip pat būtų vertinama, kaip viena iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (LVAT 2016 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-2744-858/2016).
Pažymėtina, jog šiuo atveju nebuvo teigiama, kad pareiškėjui iš viso nebuvo užtikrinama teisė kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, be to, administracinėje byloje nėra pateikta pareiškėjo skundų dėl kylančių sunkumų siekiant po darbo išsimaudyti po šiltu dušu, todėl šiuo atveju atsakovo neteisėti veiksmai nenustatyti, o jokiais objektyviais įrodymais nepagrįsti pareiškėjo abstraktūs argumentai dėl galimybės grįžus iš darbo nusiprausti po šiltu dušu nesuteikimo, atmestini.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuteistųjų valgykloje neužteko vietos atsisėsti prie stalo, nebuvo išduodami puodeliai ir dubenėliai maistui. Tvirtino, kad jo kalinimo metu buvo tik viena valgykla, esanti atsakovo pateiktoje nuotraukoje ( b.l. 44), o ne dvi, kaip nurodė atsakovas, atsakovo atstovo teismui pateiktoje nuotraukoje ( b.l. 42) nuteistųjų valgykla jo kalinimo metu nebuvo įrengta (b.l. 53).
Alytaus PN nurodė, kad 22 būryje tiek pareiškėjo kalinimo metu, tiek šiuo metu buvo įrengtos dvi valgyklos, tačiau įrodymų, patvirtinančių minėtų dviejų valgyklų buvimo faktą ginčui reikšmingu laikotarpiu, nepateikė, todėl vertinant byloje esamus duomenis, nepaneigta pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog ginčo laikotarpiu Alytaus PN 22 būryje buvo tik viena nuteistųjų valgykla, kurios fotonuotrauka yra bylos 44 lape.
Tiek pareiškėjas, tiek atsakovo atstovas nurodė, jog ginčo laikotarpiu 22 būryje gyveno apie 50 nuteistųjų, todėl iš byloje esančios valgyklos (b.l. 44) fotonuotraukos galima spręsti, kad ji nebuvo pritaikyta aptarnauti tokį nuteistųjų skaičių, nes joje prie stalų nėra tiek sėdimų vietų.
Pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas (toliau – ir Aprūpinimo normos), patvirtintas Teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139, atvirosios kolonijos valgykloje kiekvienam nuteistajam turi būti skirtas vienas dubenėlis, 0,5 ltr talpos puodelis ir vienas iki 0,3 ltr talpos puodelis, viena metalinė lėkštė antram patiekalui, arbatinis šaukštelis, šaukštas ir šakutė. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad 22 būrio nuteistųjų valgykloje maistui išskirta 20 puodelių ir 20 dubenėlių (b.l. 25). Akivaizdu, kad toks nuteistųjų aprūpinimas maistui skirtu inventoriumi neatitinka Aprūpinimo normų reikalavimų, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai dėl dubenėlių ir puodelių maistui neišdavimo laikomi pagrįstais.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam nebuvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius bei patalynę, kuri, anot jo, buvo valdiška (b.l. 60).
Higienos normos 63 punkte nustatyta pareiga pataisos įstaigai aprūpinti laisvės atėmimo vietose laikomus asmenis švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės aktų nustatytas normas. Higienos normos 67 punkte nurodyta, kad lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiama atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pagal Higienos normos 38.1. punktą skalbyklose skalbiami lovos skalbiniai, rankšluosčiai, apatiniai ir viršutiniai drabužiai. Higienos normos 64 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius.
Aukščiau nurodytų teisės normų analizė duoda pagrindą išvadai, kad pataisos namai privalo aprūpinti nuteistuosius švariais lovos skalbiniais, keisti juos ne rečiau kaip kartą per savaitę, t.y. skalbti nuteistųjų lovos skalbinius ir rankšluosčius, neatsižvelgiant į jų priklausomybę ( valdiška ar privati), o apatinius ir viršutinius drabužius gali skalbti ir patys nuteistieji, tačiau tam veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti tokius drabužius.
Atsakovo atstovas tvirtino, kad Alytaus PN valdiška patalynė yra skalbiama kartą per savaitę, o nuosavą patalynę nuteistieji skalbiasi patys. Nors atsakovo atstovas nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog jis naudojosi valdiška patalyne, tačiau, teismo nuomone, ši aplinkybė nagrinėjamos bylos kontekste nėra svarbi, nes pagal aukščiau nurodytų Higienos normų reikalavimus, nuteistųjų patalynė turi būti skalbiama pačios įstaigos iniciatyva pataisos namų skalbyklose bei keičiama ne rečiau nei vieną kartą per savaitę.
Atsakovo atstovas į bylą pateikė fotonuotraukas, iš kurių matyti, jog 22 būryje virtuvėse yra pastatytos dvi skalbimo mašinos (b.l. 42, 45), sanitariniame mazge yra elektrinis rankšluosčių džiovintuvas, pastatoma drabužių džiovykla (b.l. 41,45), taip pat įrengta batų, darbo drabužių džiovykla (b.l. 41,44) bei lauko drabužių džiovykla (b.l. 43).
Akivaizdu, kad minėtose fotonuotraukose esančios nuteistųjų viršutinių ir apatinių drabužių skalbimui ir džiovinimui skirtos patalpos, jų įranga neatitinka Higienos normos 64 punkto reikalavimų, nes pagal jo nuostatas drabužių skalbimo mašinos bei džiovyklos turi būti įrengtos ne valgykloje, sanitariniame mazge, ar lauke, o veikiančiose skalbyklos patalpose.
Be to, atsakovo atstovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog jo kalinimo 22 –me būryje metu buvo tik viena skalbimo mašina, nurodyta fotonuotraukoje 45 bylos lape. Teismo vertinimu, viena skalbimo mašina buvo nepakankama 50 nuteistųjų išsiskalbti darbinius ir asmeninius drabužius bei patalynę. Analogiška išvada darytina, įvertinus fotonuotraukose pateiktų skalbinių džiovyklų dydį, kurios, teismo nuomone, taip pat buvo nepakankamo dydžio, kad galėtų aptarnauti 50 nuteistųjų.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, darytina išvada, kad Alytaus PN pareiškėjui nebuvo sudarytos tinkamos, atitikusios galiojusį teisinį reglamentavimą, sąlygos gauti išskalbtą patalynę, skalbti ir džiovinti drabužius, pažeisti Higienos normos 63,64 ir 67 punktų reikalavimai.
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš atsakovo veiksmų, nesuteikiant jam tinkamų gydymo paslaugų, t.y. gydytojui neišdavus nedarbingumo pažymėjimų, kęsdamas sąnarių skausmus, jis buvo priverstas eiti į darbą.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą administraciniai teismai sprendžia administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda inter alia valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą, ir nesprendžia bylų dėl ginčų, kylančių iš kitokių, ne administracinių, teisinių santykių (ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis).
Šiuo atveju pareikštas reikalavimas atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, padarytą iš esmės nesuteikiant pareiškėjui tinkamos asmens sveikatos priežiūros pagalbos. Asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas yra civilinės teisės reguliavimo dalykas (Civilinio kodekso Šeštosios knygos XXXV skyrius) ir negali būti laikomas nei viešuoju, nei vidaus administravimu. Ginčai, kylantys tarp paciento ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ar neteikimo, būdami civilinio teisinio pobūdžio, yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui (žr., pvz., LVAT 2014-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-376/2014). Specialiosios teisėjų kolegijos byloms rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti praktikoje, sprendžiant klausimus dėl ginčų, susijusių su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu bei reikalavimų atlyginti žalą dėl netinkamo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo teismingumo, laikomasi nuostatos, kad sveikatos priežiūros įstaiga, turinti viešosios įstaigos statusą, pati savaime nėra viešojo administravimo subjektas, todėl ginčai dėl jos veiksmų, susijusių su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2006-10-09 nutartį byloje T-77/2006, 2009-09-23 nutartį byloje Nr. T-69/2009, 2013-11-26 nutartį byloje T-110/2013).
Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnyje nustatyta, jog turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Civilinio kodekso nustatyta tvarka (1 dalis); pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos (2 dalis); Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti (3 dalis). Vadovaujantis minėto įstatymo 24 straipsnio 8 dalimi, pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, – per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės.
Pagal ABTĮ 103 straipsnio 1 dalį teismas skundą palieka nenagrinėtą, jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir dar galima šia tvarka pasinaudoti.
Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pareiškėjas nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka ir dar galima šia tvarka pasinaudoti. Todėl teismas pareiškėjo skundą apimtimi dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamai suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų palieka nenagrinėtą.
Į bylą pateiktas Alytaus PN Medicinos dokumentų išrašas/siuntimas (b.l. 28) patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Alytaus PN Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus kreipėsi du kartus – dėl kelių sąnarių skausmo, sukelto klūpėjimo ant šaltų pastolių darbe, ir dėl ūmaus kataro, tačiau šių sveikatos sutrikimų su netinkamomis kalinimo sąlygomis pareiškėjas nesiejo. Be to, minėti sveikatos sutrikimai niekuo nesiskiria nuo laisvėje esančių asmenų patiriamų sveikatų sutrikimų, todėl negalimas konstatavimas, kad nurodyti sveikatos sutikimai buvo sąlygoti netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN. Pareiškėjas nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis patyrė psichinių sukrėtimų, dvasinių išgyvenimų, papildomų nepatogumų, diskomfortą, emocinę depresiją. Duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi į Alytaus PN psichinės sveikatos specialistus byloje nėra, todėl darytina išvada, kad byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, jų pablogėjimą kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl netinkamų kalinimo sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio.
Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų (per mažo ploto, indų neišdavimo, sąlygų skalbti ir džiovinti skalbinius nesudarymo ir pan.) pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. E.A. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.
Nagrinėjamu atveju nustatyti pažeidimai truko pakankamai ilgai (gyvenamojo ploto norma pažeista apie 8 mėnesius), apie 6 mėnesius pareiškėjui tekusi gyvenamojo ploto norma buvo pažeista gana žymiai - jam teko 1,75 kv.m. gyvenamojo ploto ), be to, konstatuoti kiti higieninių ir buitinių sąlygų pažeidimai (neužtikrintas aprūpinimas švariais lovos skalbiniais, nesudaryta galimybė išsiskalbti ir išsidžiovinti rūbus, neišduoti indai maistui).
Ginčo kontekste svarbios ir bausmės atlikimo Alytaus PN bendrosios sąlygos - t.y. ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, joje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Pažymėtina, kad pareiškėjas gyveno besargybos būryje, prie kurio yra du kiemai, kuriuose pareiškėjas galėjo laisvai judėti, naudotis lauke įrengtu sporto inventoriumi, sporto sale. Pastebėtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dirbo, todėl gyvenamojoje patalpoje buvo ne visą dieną, be to byloje konstatuota, jog vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas yra santykinis dydis, kuris, esant pastoviai nuteistųjų rotacijai, kito. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, darytina išvada, jog santykinai mažą patalpų plotą iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus ribose bei pareiškėjo užimtumas - darbas (ABTĮ 57 str.).
Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Nustatytos aplinkybės, teismo nuomone, nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad nurodyti pažeidimai galėjo sukelti pareiškėjui tokio laipsnio neigiamas pasekmes, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio prasme, tačiau, nagrinėjamu atveju, vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Įvertinus pažeidimų trukmę, jų pobūdį, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų skundais ar prašymais buvo kreipęsis į Alytaus PN administraciją, Sveikatos priežiūros ar Psichologinę tarnybą, taip pat nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis ar kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 500 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.
Atsakovo atstovas prašė teismą priteisti iš pareiškėjo su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas (b.l. 27).
ABTĮ 44 str. 1 d. numato, kad proceso, šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Prašymai dėl proceso šalies išlaidų atlyginimo, vadovaujantis ABTĮ 45 str. 1 d., teismui pateikiami raštu su išlaidu apskaičiavimu ir pagrindimu.
Atsakovo atstovo prašymas dėl bylos nagrinėjimo išlaidų atlyginimo paliekamas nenagrinėtas, nes nepateiktas turėtų išlaidų apskaičiavimas ir pagrindimas (ABTĮ 45 str.).
Atsakovo atstovui išaiškintina, kad ABTĮ 45 str. 1 d. atitinkantį prašymą atlyginti teismo išlaidas jis gali raštu paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo ir toks prašymas bus teismo išnagrinėtas rašytinio proceso tvarka priimant nutartį.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 103 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų sukeltos neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.
Priteisti E. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.