- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-11-08
- Bylos Nr.
- eA-1338-442/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03452-2021-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas panaikintas, byla perduota nagrinėti iš naujo
- Teisėjai
- Dainius Raižys (pirm.), Veslava Ruskan, Jolanta Malijauskienė
- Pareiškėjas
- UAB "Danielita"
- Atsakovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „DANIELITA“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „DANIELITA“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „DANIELITA“(toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2021 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. S-123-(7-106/2021) (toliau – ir MGK sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2021 m. birželio 23 d. sprendimą Nr. 69-38 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) panaikinti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių apskrities VMI, mokesčių administratorius, trečiasis suinteresuotas asmuo) 2021 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. Nr. (44.1) FR0682-50 (toliau – ir Šiaulių apskrities VMI sprendimas); 4) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skunde nurodė šiuos argumentus:
2.1. Mokesčių administratorius nepagrįstai nusprendė, kad butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas) 2016 m. kovo 4 d. buvo parduotas pareiškėjo akcininkės Ž. P. sutuoktiniui J. P. už mažesnę kainą nei sandorio metu buvo tikroji Buto vertė. 2016 m. kovo 4 d. Buto pirkimo kaina buvo 72 000 Eur (su pridėtinės vertės mokesčiu (toliau – ir PVM)). Mokesčių administratorius, remdamasis UAB „Capital vertinimas“ konsultacija dėl galimos turto pardavimo kainos nustatė, jog tikroji Buto rinkos kaina 2016 m. kovo 4 d. buvo 143 000 Eur (su PVM). Šiaulių apskrities VMI, nustatydama ginčo Buto rinkos kainą, netinkamai taikė teisės aktų nuostatas, skirtas tikrosios turto kainos sandoriuose tarp susijusių asmenų nustatymui, vadovavosi teisinės galios neturinčiais įrodymais, o ikiteisminė ginčo nagrinėjimo institucija šių pažeidimų nepašalino, be to, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą. Šiaulių apskrities VMI nepagrįstai netaikė Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. 1 K-123 patvirtintų Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 40 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 15 straipsnio 2 dalies įgyvendinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 6.2 punkto nuostatų. Šiaulių apskrities VMI nepagrįstai netaikė ir Taisyklių 16 punkto nuostatų. Šiuo atveju 2014 m. liepos 2 d. pirkimo-pardavimo sutartis pagal Taisyklių 3 punktą yra laikoma vidiniu palyginimu, taigi ji turėjo būti vertinama pirmiausia. Išoriniai palyginimai gali būti naudojami tik tuomet, kai nėra vidinių palyginimų, arba kai siekiama patikrinti rezultatą, gautą naudojant vidinius palyginimus.
2.2. Šiaulių apskrities VMI 2021 m. vasario 9 d. Patikrinimo akte Nr. (31.49 Mr) FR0680-30 (toliau – ir Aktas) nenurodė, kokį Taisyklių 19 punkte nustatytą kainodaros metodą nustatant tikrąją rinkos kainą ji taikė. Nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomas Taisyklių 19.1 punkte nurodytas palyginamosios nepriklausomos kainos metodas, kurio taikymo sąlygos aprašytos Taisyklių 24-26 punktuose. Šiaulių apskrities VMI ne tik kad netaikė teisės aktų nuostatų, kurias turėjo taikyti, bet ir nepagrįstai teigė, jog pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigą apskaičiuoti mokestį, tvarkyti apskaitą, o taip pat nepateikė mokesčių administratoriui tinkamų dokumentų apie sandorio vertę. Pareiškėjas pateikė mokesčių administratoriui paskaičiavimus, kaip buvo nustatyta 2016 m. kovo 4 d. pirkimo-pardavimo sutarties kaina. Pareiškėjas kaip atskaitos tašką ėmė 2014 m. liepos 2 d. pirkimo-pardavimo sutarties kainą ir šią kainą koregavo atsižvelgiant į 2 faktorius: Buto nusidėvėjimą bei skubų poreikį parduoti Butą tam, kad būtų galima padengti nuo 2008 m. lapkričio mėnesio susikaupusį 38 737,55 Eur dydžio skolinį įsipareigojimą akcininkei Ž. P.
2.3. Teisės aktai mokesčių mokėtojui nenustatė pareigos turėti konkrečius dokumentus, kurių pagrindu būtų nustatyta kontroliuojamos transakcijos dalyko kaina. Kai tokia pareiga nėra nustatyta, nėra pagrindo teigti, kad ji buvo pažeista. Pareiškėjas paaiškino, kaip buvo nustatyta sandorio kaina, ir mokesčių administratoriaus nesutikimas su tuo, jog kaina atitinka tikrąją rinkos vertę, negali būti laikomas mokesčių mokėtojo pareigos tvarkyti apskaitą ar pateikti mokesčių administratoriui tinkamus dokumentus apie sandorio vertę pažeidimu.
2.4. Dokumentas, kurio pagrindu mokesčių administratorius nustatė Buto tikrąją rinkos vertę, negalėjo būti laikomas tinkamu įrodymu. UAB „Capital vertinimas“ konsultacija Nr. 20-NK04-01 (toliau – ir Konsultacija) dėl galimos turto pardavimo kainos nėra parengta vadovaujantis Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu, ji yra tik informacinio (konsultacinio) pobūdžio dokumentas, neturintis turto vertinimo ataskaitos teisinės galios. Iš Konsultacijos negalima nustatyti, kokiu būdu buvo apskaičiuota Buto rinkos vertė 2016 m. kovo 2 d., joje nėra nurodyta nei vidutinių panašių butų rinkos kainų, nėra nuorodų į sandorius, su kuriais lyginant tiriamą sandorį būtų galima nustatyti Buto kainą. Konsultacijos kaip tinkamo įrodymo esminis trūkumas yra ne jos forma, bet jos turinys. Konsultacijoje nenurodyta esminė informacija – kaip buvo padarytos išvados, atitinkamai negalima patikrinti jos teisingumo, ir būtent todėl negalima vadovautis Konsultacija.
2.5. MGK netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą ginče dėl tikrosios rinkos vertės nustatymo, todėl priėjo netinkamos išvados, jog būtent pareiškėjas turėjo įrodyti, kad sandorio ar ūkinės operacijos kaina atitinka tikrąją rinkos kainą, kaip ir pagrįsti aplinkybes dėl to, kad sandorio kaina atitinka ištiestosios rankos principą. Tokia MGK pozicija prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai.
2.6. Pareiškėjas neprivalėjo apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) nuo akcininkės ir jos sutuoktinio 71 000 Eur pajamų, gautų natūra. Buto pardavimas tarp susijusių asmenų įvyko rinkos kaina. Vien tik dėl šios priežasties pareiškėjo akcininkė ir jos sutuoktinis jokių papildomų pajamų, kurias reikėtų apmokestinti, negavo. Net ir tuo atveju, jeigu mokesčių administratoriaus argumentai dėl Buto tikrosios rinkos kainos būtų laikomi pagrįstais, pareiškėjas neturėtų mokėti GPM už Buto pirkėjus. Mokesčių administratorius nepagrįstai neatsižvelgė ir netaikė Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PMĮ) 40 straipsnio 2 dalies, kuri yra speciali teisės norma tokioms situacijoms. Mokesčių administratorius nepagrįstai susiaurina sąlygas, kurioms esant ilgalaikio turto nusidėvėjimas gali būti priskirtas leidžiamiems atsiskaitymams, ir nepagrįstai teigė, kad tokiems atsiskaitymams gali būti priskirtas tik pareiškėjo veikloje naudojamoms pajamoms uždirbti turto nusidėvėjimas.
2.7. Akto teiginys, kad pareiškėjas, apskaičiuodamas Buto nusidėvėjimo sąnaudas 2016 m. sausio – kovo mėnesiais bei skaičiuodamas lengvojo automobilio Opel Astra nusidėvėjimo sąnaudas 2016 m., nepagrįstai šias sąnaudas nekonvertavo iš litų į eurus, o palikdamas tą pačią skaitmeninę išraišką, kuri buvo skaičiuojant sąnaudas litais, ją nurodė eurais, neatitinka tikrovės. Mokesčių administratorius tokią išvadą padarė remdamasis pareiškėjo 2016 m. didžiosios knygos duomenimis, tačiau pažymėjo, jog didžiosios knygos duomenys neparodo apskaitos registruose faktiškai įregistruotų Buto ir lengvojo automobilio Opel Astra nusidėvėjimo sumų. Faktiškai apskaitytas Buto ir lengvojo automobilio Opel Astra nusidėvėjimo sumas parodo konkretūs buhalteriniai įrašai pareiškėjo kompiuterizuotos apskaitos programoje, tačiau nei Akte, nei jo prieduose tokie duomenys nėra pateikiami. Didžiojoje knygoje nurodytos nusidėvėjimo sumos yra įrašytos neteisingai, tačiau jomis apskaičiuojant Buto ir lengvojo automobilio Opel Astra nusidėvėjimo sumas pareiškėjo kompiuterizuotos apskaitos programoje nebuvo naudojamasi, programoje buvo atliktas reikiamas šių sumų konvertavimas į eurus nustatytu kursu.
2.8. Mokesčių administratorius ir MGK netinkamai taikė teisės aktus bei visiškai neatsižvelgė į faktines aplinkybes, jog O. V., būdama pareiškėjo finansininke, tvarkiusia pareiškėjo buhalteriją bei pati atlikdavusi pavedimus pareiškėjo vardu, be pareiškėjo žinios ir sutikimo, neturėdama jokio faktinio pagrindo, savavališkai atliko mokėjimus ir pasisavino pareiškėjo lėšas. Dėl nurodytų aplinkybių Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-asis skyrius atlieka ikiteisminį tyrimą, tirdamas O. V. veiksmus. Šiaulių apskrities VMI pateikė rašytinius įrodymus, pagrindžiančius faktinę aplinkybę, jog pareiškėjas pinigines lėšas, pervestas O. V., prarado dėl O. V. neteisėtų veiksmų, o ne savo valia, ir neturėjo jokių ketinimų šių mokėjimų atlikti. Tačiau Šiaulių apskrities VMI šią esminę faktinę aplinkybę visiškai ignoravo ir pareiškėjui dėl jo buvusios darbuotojos neteisėtų veiksmų priskyrė dar pareigą sumokėti mokesčius nuo darbuotojos neteisėtai gautų pajamų. Jeigu mokesčių administratorius abejojo pareiškėjos nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis dėl lėšų pasisavinimo, jis galėjo sustabdyti mokestinį patikrinimą iki bus baigtas ikiteisminis tyrimas ir baudžiamoji byla, tačiau dėl nežinomų priežasčių to nepadarė.
3. Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė teismo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
4. VMI atsiliepime nurodė šiuos argumentus:
4.1. VMI sutinka su Šiaulių apskrities VMI sprendime pateiktais argumentais. Pareiškėjas neginčija, kad Buto pirkimo-pardavimo sandoris buvo sudarytas tarp susijusių asmenų, todėl sutinkama su PMĮ normomis, jog pirkimo-pardavimo kaina turi atitikti tikrąją rinkos kainą. Nusidėvėjimas skaičiuojamas tik pelno mokesčio apskaičiavimo tikslais, neatspindi turto fizinio nusidėvėjimo ir neturi tiesioginės įtakos rinkos kainai. 2016 m. kovo 4 d. pirkimo-pardavimo sutartyje valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centras duomenimis Buto fizinio nusidėvėjimo procentas – 1. Pareiškėjas nevertino Buto įrengimo išlaidų 10 622 Eur, neatsižvelgė į kainų pokyčius, tiesiogiai įtakojančius rinkos kainos nustatymą. Pareiškėjas skunde pripažįsta, jog Buto pardavimo kaina koreguotina dėl buto baigiamųjų statybos ir įrengimo darbų išlaidų, patirtų 2014 m. liepos – rugsėjo mėnesiais, tuo paneigdamas savo teiginį, kad 2016 m. kovo 4 d. pirkimo-pardavimo sutartyje įrašyta 72 000 Eur buto kaina atitinka tikrąją rinkos kainą.
Šalies argumentai
4.2. Pareiškėjas, skirtingai nei nurodyta 2016 m. kovo 4 d. pirkimo-pardavimo sutarties 4.1. punkte, kad parduodamo daikto kainą 72 000 Eur pareiškėjui gavo iš pirkėjo J. P. prieš pasirašant šią sutartį, pinigų už parduotą butą negavo, nes pirkėjas J. P. pinigų nemokėjo. Atsiskaitymą tarp pareiškėjo ir J. P. pareiškėjas atliko įvykdęs tarpusavio skolų užskaitymą. Pareiškėjo atsakingų asmenų teigimu, atsiskaitymo už parduotą nekilnojamąjį turtą metu, pareiškėjas buvo skolingas 38 737,55 Eur Ž. P.. Skola susidarė nuo 2008 m. lapkričio mėnesio už patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomą. Pareiškėjas 72 000 Eur pripažino, kaip apmokestinamųjų pajamų išmokėjimą Ž. P.: padengtas 38 737,55 Eur įsiskolinimas, o likusi suma (33 262,45 Eur) pripažinta kaip pareiškėjo išmokėtas avansas būsimųjų laikotarpių atsiskaitymams už nuomą.
4.3. Šiaulių apskrities VMI 2019 m. gruodžio 19 d. kreipėsi į UAB „Capital vertinimas“ atlikti Buto vertinimą, siekiant nustatyti šio turto tikrąją rinkos kainą, buvusią turto pardavimo metu 2016 m. kovo 4 d. Nekilnojamojo turto vertintojui nepavykus apžiūrėti buto, UAB „Capital vertinimas“ pateikė tik Konsultaciją dėl galimos turto pardavimo kainos, nes savininkai nesuteikė galimybės patekti į Butą. Kadangi pareiškėjas nesiekė bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi ir nesudarė sąlygų gauti turto vertintojo ataskaitos, todėl mokesčių administratorius, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus teisingumo ir protingumo kriterijus, pagrįstai vadovavosi gauta Konsultacija. Pareiškėjas nepateikė jokių faktinių duomenų, kurie paneigtų UAB „Capital vertinimas“ Konsultacijos dėl galimos turto pardavimo kainos įrodomąją galią ir pagrįstų, jog parduoto Buto rinkos vertė yra kitokia nei nurodyta Konsultacijoje.
4.4. Priešingai negu teigia pareiškėjas, atsižvelgiant į ekonomikos dėsnius, Buto įsigijimo 2014 m. sutartis negali būti pripažinta tinkamu dokumentu vidinės transakcijos taikymui apskaičiuojant to paties nekilnojamojo turto tikrąją rinkos kainą jo pardavimo metu 2016 m., kadangi pareiškėjas 2016 m., ar ankstesniais metais nevykdė analogiško nekilnojamojo turto pardavimo nesusijusiems asmenims. Atsižvelgiant į tai, Šiaulių apskrities VMI pagrįstai Buto tikrąją rinkos kainą apskaičiavo remdamasi išorinės transakcijos duomenimis.
4.5. Pareiškėjo tvarkoma buhalterinė apskaita neatitinka reikalavimų apskaitos informacijai, nustatytų Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnyje. Vadovaujantis PMĮ 57 straipsnio 1 dalimi, mokesčių mokėtojų buhalterinė apskaita privalo būti tvarkoma taip, kad ji teiktų pakankamą informaciją pelno mokesčiui apskaičiuoti. Akto prieduose nurodytos tos pačios nusidėvėjimo sumos tiek 2013 m. ir 2014 m. litais, tiek 2016 m. eurais, kaip ir pareiškėjo patikrinimo metu pateiktuose registruose.
4.6. Apskaičiuojant gyventojo pajamas gautas natūra pagal tikrąją rinkos kainą, ši sąvoka turi būti suprantama taip, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 2 straipsnio 20 dalyje. GPMĮ nenustato tikrosios rinkos kainos apskaičiavimo mechanizmo, o tik nurodo, kad tai yra suma, už kurią gali būti apsikeista turtu arba kuria, sudarius tiesioginį sandorį, gali būti įskaitytas nepriklausomų ir ketinančių pirkti arba parduoti asmenų tarpusavio įsipareigojimas. Taigi, iš esmės tikroji rinkos kaina yra ekonomiškai pagrįsta kaina, dėl kurios susitaria nepriklausomi asmenys. Vertinant, ar pasirinktoji turto arba paslaugos vertė atitinka tikrąją rinkos kainą, gali būti atsižvelgiama į tokių tuo pat metu panašiomis sąlygomis perkamų-parduodamų daiktų kainas, turto vertintojo teisės aktų nustatyta tvarka atliktus įvertinimus, kompetentingų institucijų skelbiamas normas, pavyzdžiui, draudimo bendrovių taikoma turto vertė draudimui, bankų skelbiamos atitinkamų paskolų palūkanų normos ir panašiai. Vadovaujantis šiomis nuostatomis, pareiškėjo akcininkės sutuoktinio (tuo pačiu ir akcininkės, kaip bendrasavininkės) lengvatine kaina (pardavimo už mažesnę nei rinkos kaina) įsigyto Buto verčių skirtumas 71 000 Eur pagrįstai pripažintas pajamomis natūra.
4.7. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad ikiteisminis tyrimas būtų baigtas ir teismine tvarka būtų įrodyta O. V. kaltė padarius nusikaltimus. Patikrinimo metu Šiaulių apskrities VMI nustatė, kad į pareiškėjo vadybininkės-buhalterės banko sąskaitą tikrinamuoju laikotarpiu pervesta 16 655 Eur suma, pripažinta pareiškėjo sąnaudomis, nepagrįsta jokiais šias išlaidas pateisinančiais dokumentais. Kadangi O. V. tikrinamojo laikotarpio pabaigoje nebuvo nustatyta prievolė grąžinti šią sumą, ji laikytina darbuotojos A klasės pajamomis, atitinkančiomis su darbo santykiais, ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusiomis pajamomis, apmokestinamomis GPM, valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) bei privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokomis. Pagal pareiškėjo sąskaitos duomenis Šiaulių apskrities VMI nustatė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. pareiškėjo vadybininkei–buhalterei O. V. buvo pervedamos piniginės lėšos, pavedime nurodant, jog pervedamas avansas įvairioms išlaidoms padengti. Patikrinimo metu nepateikus juridinę galią turinčių dokumentų, ar kitų įrodymų, pagrindžiančių lėšų panaudojimą pareiškėjo veikloje, lėšos (2015 m. – 10 175 Eur, 2016 m. – 6 480 Eur) buvo pripažintos pareiškėjo darbuotojos su darbo santykiais susijusiomis pajamomis, nuo kurių apskaičiuotos GPM, VSD ir PSD įmokos.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. gruodžio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas taip pat netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylos sustabdymo.
6. Teismas pažymėjo, jog byloje kilęs ginčas dėl Šiaulių apskrities VMI sprendimo, VMI sprendimo ir MGK sprendimo, kuriais pareiškėjui papildomai apskaičiuota 12 322 Eur PVM, 13 148 Eur GPM, 5 193 Eur VSD, 999 Eur PSD, 4 099 Eur pelno mokesčio suma, teisėtumo ir pagrįstumo.
7. Teismas akcentavo, kad mokestinis ginčas iš esmės šioje byloje kilęs dėl to, ar mokesčių administratorius, taikydamas ištiestosios rankos principą, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas su susijusiu asmeniu nekilnojamojo turto pardavimo sandorį sudarė ne tikrąja rinkos kaina ir iš to kylančių mokestinių prievolių, taip pat ar pagrįstos yra mokesčių administratoriaus išvados, kad pareiškėjo darbuotojos gautos lėšos pareiškėjo išlaidoms padengti priskirtinos darbuotojos pajamoms, susijusioms su darbo santykiais.
8. Teismas nustatė, jog pareiškėjas pagal 2014 m. liepos 2 d. pirkimo-pardavimo sutartį įsigijo Butą iš nesusijusio asmens UAB „Timidus“ už 355 000 Lt arba 102 815,10 Eur (suma be PVM sudaro 293 388,43 Lt (84 971,16 Eur), pirkimo PVM 61 611,57 Lt (17 843,94 Eur)). Pareiškėjas 2016 m. kovo 4 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Butą už 72 000 Eur pardavė susijusiam asmeniui J. P. (pareiškėjo vienintelės akcininkės Ž. P. sutuoktiniui), tačiau faktiškai pirkėja buvo ir Ž. P., kadangi VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre 2016 m. kovo 16 d. (duomenys neskelbtini) vardu įregistruota Buto bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Butas iki jo pardavimo buvo nuomojamas taip pat susijusiam asmeniui – D. P. (akcininkės Ž. P. dukrai). Byloje nėra ginčo, jog Ž. P. bei J. P. ir pareiškėjas yra asocijuoti asmenys. VMI konstatavo, jog Buto pardavimo kaina 72 000 Eur sandoryje tarp susijusių asmenų neatitinka tikrosios rinkos kainos, kadangi pagal patikrinimo metu surinktą informaciją, analogiško nekilnojamojo turto rinkos kainos pardavimo laikotarpiu buvo 2-3 kartus didesnės. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre nurodyta Buto vidutinė rinkos vertė 127 000 Eur yra 1,76 karto didesnė nei 2016 m. kovo 4 d. pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta kaina 72 000 Eur. UAB „Capital vertinimas“ konsultacijoje nurodyta 143 000 Eur buto pardavimo kaina, galėjusi būti rinkoje 2016 m. kovo 4 d., yra 2 kartus didesnė už nurodytą 2016 m. kovo 4 d. pirkimo-pardavimo sutartyje. VMI darė išvadą, jog pareiškėjas patikrinimo metu nepateikė įrodymų, kad tikroji rinkos kaina Buto pardavimo metu buvo mažesnė nei nurodyta Nekilnojamojo turto registro išraše ar informacijoje pateiktoje viešoje erdvėje, tik paaiškino, kad parduoto Buto kaina nustatyta kaip Buto pirkimo kaina, atskaičius nusidėvėjimą ir skubaus pardavimo įtaką kainai. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog sandoriui vykdyti buvo nustatytos tokios pat sąlygos, jeigu jis vyktų tarp nesusijusių asmenų; nepateikė turto rinkos vertės nustatymo, atlikto nepriklausomų turto vertintojų, palyginimui, nepateikė kitų tuo metu galiojusių kainų nekilnojamojo turto rinkoje; nepateikė jokios informacijos, kad bandė ieškoti su pareiškėju nesusijusių pirkėjų savarankiškai ar per tarpininkus (skelbimai viešoje erdvėje, kreipimasis į nekilnojamojo turto pardavimo brokerius ir panašiai); pareiškėjas neturėjo siekio butą parduoti, tik sudarė sąlygas susijusiems asmenims įsigyti gyvenamosios paskirties turtą palankesnėmis, nei egzistuoja rinkoje, sąlygomis. Mokesčių administratorius 2020 m. rugpjūčio 31 d. ir 2020 m. lapkričio 12 d. el. laiškais kreipėsi į UAB „Capital vertinimas“ atstovaujantį turto vertintoją dėl galimybės tęsti VMI užsakytos Buto vertinimo paslaugos vykdymą. El. paštu 2020 m. rugsėjo 1 d. ir 2020 m. lapkričio 12 d. turto vertintoja informavo, kad Buto apžiūros atlikti nepavyko, nes savininkai nesuteikė galimybės patekti į Butą.
Žemesnės instancijos teismas
10. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, jog mokesčių administratorius nepagrįstai netaikė nekontroliuojamos transakcijos, kuri turėjo būti vertinama kaip palyginimas kontroliuojamosios transakcijos požiūriu, bei nepagrįstai neatsižvelgė į 2014 m. Buto pirkimo-pardavimo sandorį, kuomet pareiškėjas Butą įsigijo iš nesusijusio asmens. Teismo nuomone, siekiant nustatyti rinkos kainą, atitinkančią ištiestosios rankos principui, buto pardavimo metu ir vadovaujantis MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintais protingumo ir teisingumo kriterijais, patikrinimo metu pagrįstai tikrąja rinkos kaina laikyta UAB „Capital vertinimas“ nepriklausomo turto vertintojo duomenimis nustatyta buto rinkos kaina, nurodyta Konsultacijoje. Patikrinimo metu buvo nustatytos aplinkybės, įrodančios, kad 72 000 Eur buto pardavimo kaina, nurodyta 2016 m. kovo 4 d. pirkimo-pardavimo sutartyje, neatitinka tikrosios rinkos kainos sandoryje tarp susijusių asmenų. VĮ Registrų centro nurodyta vidutinė nekilnojamojo turto vertė (127 000 Eur), UAB „Capital vertinimas“ turto vertintojo Konsultacija dėl galimos turto pardavimo kainos (143 000 Eur) ir viešoje erdvėje paskelbtos 2016 m. I ketvirtyje ir vėlesniais laikotarpiais galiojusios naujos statybos nekilnojamojo turto pardavimo kainos Vilniuje (vidutinė kaina 178 024 Eur) įrodo, kad pareiškėjos 2016 m. kovo 4 d. pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta Buto kaina neatitinka tikrosios rinkos kainos.
11. Teismas įvertinęs byloje surinktus duomenis, pritarė VMI išvadai, jog viešoje erdvėje skelbiama informacija patvirtina, kad Buto kaina 72 000 Eur neatitinka pardavimo metu buvusios tikrosios rinkos kainos. Susijusių asmenų tarpusavio sandoriui buvo sudarytos bei nustatytos kitokios sąlygos, negu būtų sudaromos ar nustatomos tarp nesusijusių asmenų tarpusavio sandorių.
Šalies argumentai
13. VMI nustatė, kad tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjas nėra pardavęs daugiau jokio gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto, išskyrus butą susijusiems asmenims, todėl atlikti sandorių vidinių palyginimų, kaip savo skunde prašo pareiškėjas, nėra galimybės. Kadangi mokestinio patikrinimo metu sandorių vidinių palyginimų nenustatyta, todėl patikrinimo metu pagrįstai naudoti išoriniai palyginimai, pateikti patikrinimo akto I dalies 1.1.1 ir 1.1.2 punktuose. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių faktinių duomenų, kurie paneigtų UAB „Capital vertinimas“ Konsultacijos dėl galimos turto pardavimo kainos įrodomąją galią ir pagrįstų, jog parduoto Buto rinkos vertė yra kitokia nei nurodyta Konsultacijoje.
14. Pareiškėjas skunde teigė jog Buto tikrosios rinkos kainos apskaičiavimui turėjo būti naudojamas vidinės transakcijos dokumentas, t. y. Buto 2014 m. liepos 2 d. pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią Butas buvo įsigytas iš nesusijusio asmens UAB „Timidus“ už 355 000 Lt arba 102 815,10 Eur (suma be PVM sudaro 293 388,43 Lt (84 971,16 Eur), pirkimo PVM 61 611,57 Lt (17 843,94 Eur)). Teismas pritarė VMI vertinimui, kad atsižvelgiant į ekonomikos dėsnius, Buto įsigijimo 2014 m. sutartis negali būti pripažinta tinkamu dokumentu vidinės transakcijos taikymui apskaičiuojant to paties nekilnojamojo turto tikrąją rinkos kainą jo pardavimo metu 2016 m., kadangi pareiškėjas 2016 m., ar ankstesniais metais nevykdė analogiško nekilnojamojo turto pardavimo nesusijusiems asmenims, VMI pagrįstai Buto tikrąją rinkos kainą apskaičiavo remdamasi išorinės transakcijos duomenimis.
Žemesnės instancijos teismas
15. Teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo atžvilgiu Taisyklės taikytos pagrįstai, nes patikrinimo metu nustatyta, kad Buto pardavimo kaina yra beveik 2 kartus mažesnė už rinkos kainą (Taisyklių 1.1.1 punktas) ir dirbtinai sumažinta, siekiant mokestinės naudos, o sandoris, kurio apmokestinamoji vertė dirbtinai sumažinta, sudarytas tarp susijusių asmenų (Taisyklių 1.2 punktas). Kadangi apskaičiuojant 2016 m. apmokestinamąjį pelną, kaina, atitinkančia Buto pardavimo tikrajai rinkos kainai pagrįstai laikyta 143 000 Eur, t. y. 71 000 Eur (tame skaičiuje PVM) didesnė, negu apskaityta pareiškėjo buhalterinėje apskaitoje, todėl vadovaujantis PVMĮ 17 straipsnio ir Taisyklių nuostatomis, patikrinimo aktu pagrįstai papildomai apskaičiuota 71 000 Eur PVM apmokestinamoji vertė, nuo kurios papildomai apskaičiuotas 12 322 Eur PVM.
16. Kadangi nekilnojamas turtas įsigytas nuosavybėn lengvatine kaina, kainų skirtumas pagrįstai pripažintas Ž. P. ir J. P. pajamomis, gautomis natūra. Pagal GPMĮ 22 straipsnio nuostatas tokios pajamos priskiriamos A klasės pajamoms, nuo kurių GPM apskaičiuoti ir sumokėti turi pajamų natūra davėjas – pareiškėjas, GPMĮ 23 straipsnyje nustatyta tvarka. Be to, vadovaujantis GPMĮ 8 straipsnio nuostatomis, laikoma, kad (duomenys neskelbtini) faktinis pajamų natūra gavimo momentas yra 2016 m. kovo 16 d., kai VĮ Registrų centre buvo įregistruota Buto bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Teismas pritarė VMI išvadai, jog pareiškėjas pažeidė GPMĮ 6, 23 ir 24 straipsnių nuostatas, nes nuo akcininkės ir kito susijusio asmens pajamų, gautų natūra, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų gyventojo A klasės pajamoms, neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo mokėtino į biudžetą GPM.
17. Iš mokestinio patikrinimo bylos duomenų, patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas veiklos sąnaudomis pripažino Buto nusidėvėjimo sumas, nors ilgalaikis turtas veikloje nebuvo naudojamas. Sąnaudų sumų, pagal PMĮ 31 straipsnio nuostatas laikomų neleidžiamais atskaitymais, tikrinamojo laikotarpio pelno mokesčio deklaracijose (forma PLN204) pareiškėjas nedeklaravo. Butą pareiškėjas įsigijo 2014 m. liepos 2 d. ir pagal 2014 m. rugsėjo 8 d. Buto nuomos sutartį veikloje pradėjo naudoti 2014 m. lapkričio mėnesį. Buto nuomos sutartis įsigaliojo 2014 m. lapkričio 14 d., pirmosios gyvenamųjų patalpų nuomos pajamos pareiškėjo buhalterinėje apskaitoje apskaitytos už lapkričio mėnesį. Turto nusidėvėjimą, kurio suma per mėnesį sudaro 2 444,91 Lt (708 Eur), buhalterinėje apskaitoje pareiškėjas tiesiniu metodu skaičiavo nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d., todėl 2014 m. rugpjūčio – gruodžio mėnesių nusidėvėjimo sąnaudomis pripažino 1 2224,55 Lt (2 444,91 Lt x 5 mėn.) arba 3540 Eur. Turto įvedimo į eksploataciją akto pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu nepateikė.
18. Teismas pritarė mokesčių administratoriaus išvadai, jog pareiškėjas pažeidė PMĮ 18 straipsnio 11 dalies nuostatas, pagal kurias ilgalaikio turto nusidėvėjimas tiek apskaitos tikslais, tiek apskaičiuojant pelno mokestį, skaičiuojamas nuo kito mėnesio pirmosios dienos po ilgalaikio turto naudojimo pradžios, t. y. nuo mėnesio, einančio po to mėnesio, kurį turtas pradėtas naudoti veikloje pajamoms uždirbti. Buto nusidėvėjimą pareiškėjas galėjo pradėti skaičiuoti nuo 2014 m. gruodžio 1 d.
19. Buto 9 779,64 Lt (2 444,91 Lt x 4 mėn.) arba 2 832 Eur nusidėvėjimo sąnaudomis, apskaičiuotomis už 2014 m. rugpjūčio – lapkričio mėnesius, pareiškėjas neteisėtai padidino 2014 m. ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudas. Vadovaujantis PMĮ 31 straipsnio 1 dalimi 13 punkto nuostatomis, 9 779,64 Lt (2 832 Eur) suma pagrįstai priskirta neleidžiamiems atskaitymams. Taigi, VMI pagrįstai tikrinamojo laikotarpio apmokestinamąjį pelną padidino 2 832 Eur (9 779,64 Lt) suma. VMI patikrinimo metu nustatė, kad Buto nusidėvėjimo sąnaudomis, apskaičiuotomis už 2016 m. sausio – kovo mėnesius pareiškėjas pripažino 7 334,73 Eur. Pareiškėjo buhalterinėje apskaitoje užfiksuota trijų mėnesių Buto nusidėvėjimo suma atitinka tokiai pat sumai, kaip iki euro įvedimo 2015 m., nes buvo skaičiuojama litais (7 334,73 Lt = 2 444,91 Lt x 3 mėn.). Pareiškėjo apskaičiuota Buto, įsigyto 2014 m. liepos 4 d., nusidėvėjimo suma per mėnesį sudaro 2 444,91 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
23. Teismas konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė GPMĮ 6, 23 ir 24 straipsnių nuostatas, nes nuo pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų gyventojo A klasės pajamoms, kaip mokestį išskaičiuojantis asmuo, neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo 2 498 Eur GPM į biudžetą. Pareiškėjas prašė sustabdyti šios bylos nagrinėjimą, kol Vilniaus apygardos teisme bus išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 1-283-988/2022, kurioje buvusi pareiškėjo buhalterė O. V. yra kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 222 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 2 dalį. Šioje byloje pareiškėjas dalyvauja kaip civilinis ieškovas, pareiškęs O. V. civilinį ieškinį dėl 136 373,12 Eur žalos atlyginimo (pasisavintų lėšų priteisimo). Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje pareiškė ne mokesčių administratorius, bet pats pareiškėjas. Pagal teismų praktiką mokesčių administratoriui, pareiškus baudžiamojoje byloje civilinį ieškinį reikalaujant priteisti iš mokesčių mokėtojo nesumokėtus mokesčius ir teismui galutiniu procesiniu sprendimu išsprendus mokesčių administratoriaus reikalavimą, mokesčių administratorius negalėtų dar kartą reikalauti iš mokesčių mokėtojo šios sumos nei inicijuodamas atskirą civilinę bylą, nei mokestinėje byloje paskaičiuoti tos pačios mokesčių sumos, tačiau tai taikytina tik dėl tų pačių, bet ne dėl skirtingų mokesčių ir su jais susijusių sumų. Teisės aktai neįtvirtina mokesčių administratoriui nei apribojimų, nei nustato prioritetus, kokia tvarka turi būti paskaičiuoti mokesčiai, kai vyksta baudžiamasis procesas, susijęs su mokesčių nemokėjimu. Šiuo atveju pritartina atsakovo pozicijai, jog teisėsaugos institucijų vykdomi veiksmai ar fizinio asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn, neeliminuoja pareigos apskaičiuoti ir sumokėti mokesčius nuo neteisėtai gautų piniginių lėšų, kuriomis įgijo teisę disponuoti pareiškėjo darbuotoja. Teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl bylos sustabdymo.
24. Teismas konstatavo, jog mokesčių administratorius patikrinimo metu įvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Esant tokiai situacijai, pareiškėjui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, kilo MAĮ 67 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pareiga pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė. Be to, apsiribojimas vien teiginiais, atsikirtimais, nepagrįstais jokiais įrodymais, negali nulemti sprendimo, priimtino mokesčių mokėtojo naudai. Teismas konstatavo, kad MGK sprendimas, VMI sprendimas ir Šiaulių apskrities VMI sprendimas priimti šių institucijų kompetencijos ribose, neprieštarauja jų tikslams bei uždaviniams, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, taip pat nėra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatytų pagrindų, dėl kurių jie turėtų būti panaikinti pareiškėjo skunde nurodytais argumentais.
III.
25. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą iki įsiteisės nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1283-988/2022. Netenkinus prašymo dėl bylos sustabdymo arba išnykus sustabdymo pagrindui, prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
26. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
26.2. Teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės aktus dėl ištiestosios rankos principo. Pareiškėjas skunde teismui argumentavo, kad mokesčių administratorius neteisingai taikė teisės aktus. Teismas šių argumentų nevertino ir dėl jų nepasisakė. Tiek VMI, tiek pirmosios instancijos teismas dėl nežinomos priežasties ir visiškai nemotyvuotai atsisakė vertinti 2014 m. liepos 2 d. transakciją kaip nekontroliuojamą dėl to, kad ja pareiškėjas Butą įsigijo, o kontroliuojama transakcija Butą pardavė. Mokesčių administratorius netinkamai nustatė tikrąją Buto rinkos kainą, netaikė arba netinkamai taikė teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias šį teisinį santykį, vadovavosi leistinos įrodomosios galios neturinčiais įrodymais, o ginčus nagrinėjančios institucijos, nepagrįstai paskirsčiusios įrodinėjimo pareigą, mokesčių administratoriaus neteisėtų sprendimų nepanaikino. Pirmosios instancijos teismas sprendime tiesiog perrašė ginčijamų sprendimų motyvus, neatlikęs jokios pareiškėjo skundo teismui argumentų analizės ir dėl jų nepasisakęs. Pareiškėjui buvo nepagrįstai papildomai priskaičiuota sumokėti 12 322 Eur PVM, 2 934 Eur pelno mokesčio, 10 650 Eur GPM, delspinigiai ir baudos.
26.3. Pareiškėjas neprivalėjo apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti GPM nuo akcininkės ir jos sutuoktinio 71 000 Eur pajamų, gautų natūra. Buto pardavimas tarp susijusių asmenų įvyko rinkos kaina. Vien tik dėl šios priežasties pareiškėjo akcininkė ir jos sutuoktinis jokių papildomų pajamų, kurias reikėtų apmokestinti, negavo. Net ir tuo atveju, jeigu mokesčių administratoriaus argumentai dėl Buto tikrosios rinkos kainos būtų laikomi pagrįstais, netgi ir šiuo atveju pareiškėjas neturėtų mokėti GPM už Buto pirkėjus. Mokesčių administratorius nepagrįstai priskaičiavo pareiškėjui sumokėti 10 650 EUR mokesčių nuo akcininkės ir jos sutuoktinio 71 000 Eur pajamų, gautų natūra.
Žemesnės instancijos teismas
26.4. Mokesčių administratorius nepagrįstai skaičiavo GPM, VSD ir PSD mokesčius nuo darbuotojai pervestų 16 655 Eur piniginių lėšų. Pareiškėjas pateikė rašytinius įrodymus, pagrindžiančius faktinę aplinkybę, jog pareiškėjas lėšas, pervestas O. V., prarado dėl O. V. neteisėtų veiksmų, o ne savo valia, ir neturėjo jokių ketinimų šių mokėjimų atlikti. Mokesčių administratorius šią esminę faktinę aplinkybę visiškai ignoravo ir pareiškėjui dėl jo buvusios darbuotojos neteisėtų veiksmų priskyrė dar ir pareigą sumokėti mokesčius nuo darbuotojos neteisėtai gautų pajamų. Teismas šią aplinkybę laikė teisiškai nereikšminga ir nepanaikinančia pareiškėjo pareigos sumokėti mokesčius nuo pasisavintų lėšų. MGK sprendime ir teismo sprendime nurodyti argumentai dėl neteisėtu būdu gautų lėšų apmokestinimo, skirtingos mokestinės ir draudžiamosios atsakomybės prigimties, pareigos sumokėti mokesčius nepaisant to, kokiu būdu yra gautos apmokestintos pajamos, gali būti taikomi tik tais atvejais, kai pareiga sumokėti mokesčius nuo neteisėtu būdu gautų lėšų uždedama nusikaltėliui, o ne nusikaltimo aukai. Šiuo atveju teismas privalėjo stabdyti administracinę bylą pareiškėjo 2022 m. lapkričio 3 d. prašyme dėl bylos sustabdymo nurodytais pagrindais. Teismas, atmesdamas šį prašymą, iš esmės nesutiko su tuo, kad tarp administracinės bylos ir baudžiamosios bylos yra prejudicinis ryšys. Tačiau teismas, spręsdamas dėl prejudicinio ryšio nebuvimo, visiškai nepagrįstai laikė, jog baudžiamojoje byloje nustatomos faktinės aplinkybės dėl pareiškėjo lėšų pasisavinimo nedaro jokios įtakos mokesčių administratoriaus ir pareiškėjo santykiams dėl šių lėšų apmokestinimo. Tarp administracinės bylos ir baudžiamosios bylos aplinkybių yra prejudicinis ryšys ir būtent baudžiamojoje byloje bus nustatinėjama, ar O. V. gautos 16 655 EUR lėšos yra teisėtai su darbo santykiais susijusios pajamos, ar tai yra svetimos neteisėtai pasisavintos lėšos. Šios aplinkybės yra svarbios bylos nagrinėjimui. Šiuo atveju yra visiškai nesvarbu, kas pareiškė ieškinį baudžiamojoje byloje – pareiškėjas, ar mokesčių administratorius. Nuosprendis baudžiamojoje byloje taikomas visiems asmenims kaip prejudicinis faktas. Šiuo atveju teismo išvada, kad teisės aktai neva tai nenustato kaip turi būti skaičiuojami mokesčiai, kai vyksta baudžiamasis procesas, susijęs su mokesčių sumokėjimu. Šiuo atveju turėjo būti taikomas ABTĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktas dėl administracinės bylos sustabdymo, o ne vadovaujamasi ginčui netaikytina teismų praktika bei joje nurodytomis išvadomis, kurios niekaip nesusijusios su šioje byloje nagrinėjama faktine situacija.
Atsiliepimas
27. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
28. VMI atsiliepime nurodo:
28.1. VMI surinko pakankamai įrodymų papildomam pelno mokesčio, PVM ir GPM apskaičiuoti. Iš bylos medžiagos matyti, kad Ž. P. bei J. P. ir pareiškėjas yra asocijuoti asmenys. Vadovaujantis PMĮ 40 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir jo įgyvendinimo Taisyklėmis, nekilnojamojo turto pardavimo kaina tarp susijusių asmenų gali būti koreguojama. Patikrinimo metu pareiškėjo negautos pajamos, pardavus Butą, pagrįstai apskaičiuotos, laikantis nuostatos, kad Buto kaina, atitinkanti ištiestosios rankos principą, pardavimo metu buvo 143 000 Eur. VMI pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė PMĮ 4 straipsnio nuostatas, nes į apmokestinamąsias pajamas 2016 m. neįtraukė visų Buto pardavimo pajamų. Kaina, atitinkanti tikrąją rinkos kainą, yra 71 000 Eur (tame skaičiuje PVM) didesnė (143 000 – 72 000), negu nurodyta 2016 m. kovo 4 d. pirkimo-pardavimo sutartyje bei apskaityta pareiškėjo buhalterinėje apskaitoje.
28.2. Patikrinimo metu padaryta išvada, kad nekilnojamojo turto pardavimo kaina sandoryje tarp susijusių asmenų neatitinka tikrosios rinkos kainos, dėl ko patikrinimo metu pareiškėjo negautos pajamos, pardavus Butą, pagrįstai apskaičiuotos, laikantis nuostatos, kad Buto kaina, atitinkanti ištiestosios rankos principą, pardavimo metu buvo 143 000 Eur. Todėl VMI išvada, kad pareiškėjas neteisingai deklaravusi gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto pardavimo kainą, neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo dalies pardavimo PVM, yra pagrįsta. Pareiškėjo atžvilgiu Taisyklės taikytos pagrįstai, nes patikrinimo metu nustatyta, kad Buto pardavimo kaina yra beveik 2 kartus mažesnė už rinkos kainą (Taisyklių 1.1.1 p.) ir dirbtinai sumažinta, siekiant mokestinės naudos, o sandoris, kurio apmokestinamoji vertė dirbtinai sumažinta, sudarytas tarp susijusių asmenų (Taisyklių 1.2 p.). Kadangi apskaičiuojant 2016 m. apmokestinamąjį pelną, kaina, atitinkančia Buto pardavimo tikrajai rinkos kainai pagrįstai laikyta 143 000 Eur, t. y. 71 000 Eur (tame skaičiuje PVM) didesnė, negu apskaityta pareiškėjo buhalterinėje apskaitoje, todėl vadovaujantis PVMĮ 17 straipsnio ir Taisyklių nuostatomis, patikrinimo aktu pagrįstai papildomai apskaičiuota 71 000 Eur PVM apmokestinamoji vertė, nuo kurios papildomai apskaičiuotas 12 322 Eur PVM.
28.3. Patikrinimo metu pagrįstai nustatyta, kad tikroji Buto pardavimo kaina 143 000 Eur yra 71 000 Eur didesnė už Buto pardavimo kainą, nurodytą 2016 m. kovo 4 d. pirkimo-pardavimo sutartyje ir apskaitytą pareiškėjo apskaitoje. Kadangi nekilnojamas turtas įsigytas nuosavybėn lengvatine kaina kainų skirtumas pagrįstai pripažintas Ž. P. ir J. P. pajamomis, gautomis natūra. Pagal GPMĮ 22 straipsnio nuostatas tokios pajamos priskiriamos A klasės pajamoms, nuo kurių GPM apskaičiuoti ir sumokėti turi pajamų natūra davėjas – pareiškėjas, GPMĮ 23 straipsnyje nustatyta tvarka. Vadovaujantis GPMĮ 8 straipsnio nuostatomis, laikoma, kad (duomenys neskelbtini) faktinis pajamų natūra gavimo momentas yra 2016 m. kovo 16 d., kai VĮ Registrų centre buvo įregistruota Buto bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Pareiškėjas pažeidė GPMĮ 6, 23 ir 24 straipsnių nuostatas, nes nuo akcininkės ir kito susijusio asmens pajamų, gautų natūra, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų gyventojo A klasės pajamoms, neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo mokėtino į biudžetą 10 650 Eur GPM.
28.4. VMI išanalizavusi pareiškėjo sąskaitos, esančios banke Swedbank, AB, finansinių operacijų išrašo duomenimis už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., nustatė, kad pareiškėjo į vadybininkės-buhalterės O. V. sąskaitą banke pervedė pinigines lėšas, kaip avansą įvairioms veiklos išlaidoms padengti. Buhalterinės apskaitos suvestiniame registre „Bendrasis žurnalas“ šios išlaidos apskaitytos sąnaudų sąskaitoje Nr. 6118, tačiau nėra jokių įrašų bei dokumentų, patvirtinančių sąnaudų kilmę ir jų panaudojimą pareiškėjo ekonominėje veikloje. Pagal minėtus buhalterinės apskaitos dokumentus, sąnaudas, mažinančias mokestinio laikotarpio pelną, pareiškėjas nepagrįstai padidino 10 175 Eur suma. Atsižvelgiant į minėtas patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, VMI pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė PMĮ 17 straipsnio 1 dalies nuostatas, kadangi buhalterinės apskaitos suvestiniuose registruose kitomis bendrosiomis sąnaudomis pripažino išlaidas, kurių nepagrindė buhalterinės apskaitos dokumentais.
28.5. Mokesčių administratorius patikrinimo metu įvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Esant tokiai situacijai, pareiškėjui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, kilo MAĮ 67 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pareiga pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė. Be to, apsiribojimas vien teiginiais, atsikirtimais, nepagrįstais jokiais įrodymais, negali nulemti sprendimo, priimtino mokesčių mokėtojo naudai.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjas 2023 m. rugsėjo 25 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir informacijos pateikimo. Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo 1 210 Eur bylinėjimosi išlaidas.
3. Pareiškėjas taip pat informavo teismą, jog Vilniaus apygardos teismas 2023 m. liepos 4 d. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-73-988/2023, kuriuo nuteisė O. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį. Nuosprendis yra apskųstas, todėl dar neįsiteisėjęs. Nuosprendis pagrindžia pareiškėjo prašymą sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
4. Byloje mokestinis ginčas yra kilęs dėl MGK sprendimo, VMI sprendimo, Šiaulių apskrities VMI sprendimo, kuriais pareiškėjui buvo apskaičiuoti papildomi mokesčiai, VSD įmokos bei PSD įmokos ir su papildomais mokesčiais bei įmokomis susijusios sumos.
5. Šiaulių apskrities VMI 2021 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. Nr. (44.1) FR0682-50 pareiškėjui, be kita ko, buvo nurodyta papildomai sumokėti 10 650 Eur GPM (įmokos kodas 1411), 4 927,45 Eur GPM delspinigių (įmokos kodas 1411) ir 3 195 Eur GPM baudą (įmokos kodas 1411); 2 498 Eur GPM (įmokos kodas 1311), 1 125,75 Eur GPM delspinigių (įmokos kodas 1311) ir 749 Eur GPM baudą (įmokos kodas 1311); 6 692 Eur VSD įmokos ir PSD įmokos (įmokos kodas 252) bei 3 345 Eur VSD įmokos ir PSD įmokos baudą (įmokos kodas 253).
6. Papildomos GPM, VSD įmokos ir PSD įmokos bei su šiuo mokesčiu ir minėtomis įmokomis susijusios sumos buvo apskaičiuotos vietos mokesčių administratoriui nustačius, kad, pardavus pareiškėjui priklausiusį butą už kainą, mažesnę nei rinkos kaina, akcininkė Ž. P. ir jos sutuoktinis J. P. gavo pajamų, kurias vietos mokesčių administratorius pripažino minėtų asmenų pajamomis, gautomis natūra. Taip pat, mokestinio patikrinimo metu Šiaulių apskrities VMI nustatė, kad į pareiškėjo vadybininkės-buhalterės O. V. banko sąskaitą tikrinamuoju laikotarpiu buvo pervesta 16 655 Eur suma, kuri nebuvo pagrįsta jokiais šias išlaidas pateisinančiais dokumentais. Todėl mokesčių administratorius šią pinigų sumą pripažino darbuotojos A klasės pajamomis, atitinkančiomis su darbo santykiais, ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusiomis pajamomis, ir jas apmokestino GPM, VSD ir PSD įmokomis.
7. Pareiškėjas, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, prašė sustabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą, kol Vilniaus apygardos teisme bus išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 1-283-988/2022, kurioje O. V. yra kaltinama pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį. Pareiškėjo teigimu, tarp šių bylų yra prejudicinis ryšys, nes būtent baudžiamojoje byloje bus nustatinėjama, ar O. V. gautos 16 655 Eur lėšos yra teisėtai su darbo santykiais susijusios pajamos, ar tai yra svetimos neteisėtai pasisavintos lėšos. Pirmosios instancijos teismas šio pareiškėjo prašymo netenkino.
Žemesnės instancijos teismas
8. BK 183 straipsnio 2 dalis nustato, kad tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. BK 222 straipsnio 1 dalis numato, jog tas, kas apgaulingai tvarkė ir (arba) organizavo teisės aktų reikalaujamą finansinę apskaitą arba įstatymų nustatytą laiką nesaugojo finansinės apskaitos dokumentų ir (arba) finansinės apskaitos registrų, arba paslėpė, sunaikino ar sugadino finansinės apskaitos dokumentus ir (arba) finansinės apskaitos registrus, arba netvarkė ir (arba) neorganizavo teisės aktų reikalaujamos finansinės apskaitos, jeigu dėl to buvo padaryta didelė turtinė žala valstybei arba fiziniam ar juridiniam asmeniui arba negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki ketverių metų. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką padarydamas labai didelę turtinę žalą valstybei arba fiziniam ar juridiniam asmeniui, baudžiamas bauda arba laisvės atėmimu iki septynerių metų.
9. ABTĮ 57 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių.
10. Pajamų mokestį moka pajamų gavęs ir (arba) pajamų uždirbęs gyventojas (GPMĮ 3 str.). Pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos (GPMĮ 5 str. 1 d.). Mokestį išskaičiuojantis asmuo, mokestiniu laikotarpiu išmokėjęs išmokas, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamas gyventojo A klasės pajamoms, privalo deklaruoti išmokėtas išmokas, išskaičiuotą ir sumokėtą pajamų mokestį pateikdamas deklaracijas (GPMĮ 23 str. 1 d.).
11. Nagrinėjamu atveju, įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje, kurioje kaltinama O. V., bus privalomas vertinant į O. V. banko sąskaitą pervestų 16 655 Eur piniginių lėšų pobūdį GPMĮ kontekste bei sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo mokestinės prievolės. Taigi šios bylos nėra galimybės išnagrinėti, kol nebus išnagrinėta minėta baudžiamoji byla.
12. Teismas sustabdo bylos nagrinėjimą, kai negalima nagrinėti tos bylos, iki bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka (ABTĮ 100 str. 1 d. 3 p.).
13. Pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai atmesdamas pareiškėjo prašymą dėl bylos sustabdymo, pažeidė procesinės teisės normas ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta bylą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 145 str. 1 d. 1 p., 146 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „DANIELITA“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. gruodžio 14 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.