Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. N. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 6 d. nuosprendžio, kuriuo K. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant atvirojoje kolonijoje.

Vadovaujantis BK 65 straipsniu, 66 straipsniu, į paskirtą bausmę K. N. įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2010-02-27 iki 2010-02-28 (viena para).

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi, 68 straipsniu, K. N. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise, t. y. teise vairuoti kelių transporto priemones 3 metus, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. N. nuteistas už tai, kad 2010 m. vasario 27 d. apie 21.01 val., Šiauliuose, (duomenys neskelbtini) gatve vairuodamas kelių transporto priemonę – automobilį „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 3,59 promilių girtumo laipsnis), pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 14, 123, 133, 134, 135, 145.5, punktų reikalavimus, t. y. važiuodamas (duomenys neskelbtini) gatve nuo (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini) gatvės, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių ir sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių bei jų turto saugumui, važiavo ne mažesniu nei 81 km/h greičiu ir viršijo leistiną gyvenvietėse transporto priemonėms leidžiamą 50 km/h greitį, pasirinkdamas važiavimo greitį, neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, ypač kelio ir transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, atsiradus kelyje kliūčiai – ta pačia kryptimi antrąja eismo juosta važiuojančiam automobiliui „Toyota Yaris“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamam D. Š., ir pradedančiam apsisukimo manevrą (duomenys neskelbtini) gatvėje, prie (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) pastato esančių įvažiavimų, kur baigiasi (duomenys neskelbtini) gatvės priešingas eismo kryptis skirianti dviguba ištisinė linija, bei iškilus grėsmei eismo saugumui, nelėtino greičio ir neapvažiavo kliūties pirmąją eismo juosta, lenkė automobilį „Toyota Yaris“, esant ta pačia važiavimo kryptimi dviems eismo juostoms, kirto dvigubą ištisinę liniją (pažymėtą Kelių eismo taisyklių 3 priedo 1.3 p.), įvažiavo į priešingos krypties eismui skirtą kelio pusę, ir dėl to susidūrė su apsisukančiu automobiliu „Toyota Yaris“, t. y. įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sužaloti:

vairuotoja D. Š., kuriai buvo padaryti sužalojimai: dvigubas kryžkaulio lūžis, abiejų pusių gaktikaulių viršutinių ir apatinių šakų lūžiai (dešinės pusės apatinės šakos dvigubas lūžis), stuburo kryžmeninės dalies pirmo slankstelio lūžis, uodegikaulio lūžis, kairio kelio sąnario priekinio kryžminio raiščio ir meniskų plyšimai, dešinio kelio sąnario priekinio kryžminio raiščio ir medialinio menisko plyšimai, kairio šlaunikaulio lateralinio antkrumplio atskilimas, stuburo juosmeninės dalies penkto slankstelio poslinkis, dešinės krūtinės ląstos pusės antro šonkaulio skilimas, galvos smegenų sukrėtimas, viršutinio žandikaulio dešinės pusės šešto danties vainiko nuskėlimas, viršutinio žandikaulio dešinės pusės pirmo ir šešto, kairės pusės pirmo dantų kramtomųjų kraštų nuskėlimas, abiejų ausų sumušimas, poodinės kraujosruvos smilkiniuose, odos nubrozdinimai rankose, krūtinėje, t. y. D. Š. dėl dvigubo kryžkaulio lūžio bei abiejų pusių gaktikaulių viršutinių ir apatinių šakų lūžių suardžiusių dubens žiedo vientisumą padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas; ir

keleivis L. Š., kuriam buvo padaryti sužalojimai: galvos smegenų sukrėtimas, muštinė žaizda kairiame antakyje ir kairės akies viršutiniame voke, kraujosruva kairės akies vokuose, juosmens kairės pusės nubrozdinimas, krūtinės kairės pusės ir kairės šlaunies sumušimas, t. y. L. Š. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes galvos smegenų sukrėtimas sutrikdė sveikatą ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui.

Nuteistojo teigimu, teismas, vertindamas jo parodymus, padarė neteisingą išvadą, kad jis kaltu prisipažino tik iš dalies. Teigia, kad jis nuo pirmosios apklausos kaltu prisipažino visiškai, nuoširdžiai paaiškino visas veikos padarymo aplinkybes, dėl padarytos veikos nuoširdžiai gailėjosi, atsiprašė nukentėjusiųjų. Nuo pat pirmosios apklausos jis pripažino visas faktines aplinkybes, o dėl nukentėjusiajai D. Š. padaryto sveikatos sutrikdymo laipsnio tik išreiškė abejones ir prašė teismo paskirti komisijinę medicininę ekspertizę, kuri išsklaidytų visas abejones ir teismas galėtų priimti objektyvų ir teisingą nuosprendį. Mano, kad teismas šį jo prašymą nepagrįstai atmetė. Apelianto įsitikinimu, apklaustas teisme teismo med. ekspertas H. Daujotas nepašalino abejonių dėl nukentėjusiajai D. Š. padaryto sveikatos sutrikdymo laipsnio, nes nurodė, kad jis netyrė pirminių medicininių dokumentų, o rėmėsi radiologo pateiktomis išvadomis. Teismas po eksperto apklausos jo papildomai neapklausė ir nesiaiškino kaltės pripažinimo klausimo. Kadangi jis nėra medikas, neturi specialių medicininių žinių, todėl ir negali spręsti, kokio sunkumo sužalojimai buvo padaryti D. Š.. Mano, jog atsižvelgęs į tai, kad jis (K. N.) pripažino visas faktines aplinkybes, dėl padarytos veikos nuoširdžiai gailėjosi, jo parodymus teismas turėjo vertinti kaip visišką kaltės pripažinimą. Neteisingai įvertinęs jo parodymus, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jam negalima taikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teismas pagrįstai pripažino, kad BK 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta pirmoji iš atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygų, susijusi su nusikaltimo priskyrimu kategorijoms – neatsargiam nusikaltimui, šioje baudžiamojoje byloje yra. Antroji BK 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta būtina atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga – asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą, taip pat yra. Tačiau teismas neteisingai konstatavo, kad nėra BK 40 straipsnio 2 dalyje išdėstytų sąlygų visumos ir dėl to jis negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Kadangi jis prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi dėl padarytos veikos, todėl mano, kad teismo padaryta išvada dėl BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų nebuvimo yra nepagrįsta. Esant minėtoms aplinkybėms, nurodo nesutinkantis su teismo išvada, kad nėra visų būtinų sąlygų, duodančių pagrindą spręsti dėl galimo jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Pažymi, kad jis nuo pirmosios savo apklausos ne tik visiškai pripažino savo kaltę, davė nuoseklius parodymus, nuoširdžiai gailėjosi dėl padarytos veikos, bet ir buvo nuvykęs pas nukentėjusiąją, jos atsiprašė, siūlė pagalbą, siūlė padengti bent dalį žalos, tačiau jo pagalbos nukentėjusioji atsisakė. Mano, kad visos šios aplinkybės turėjo būti vertinamos kaip jo kaltės pripažinimas bei nuoširdus gailėjimasis ir turėjo būti pripažintos atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis (BK 59 str. 1 d. 2 p.).

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad aptardamas BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintą sąlygą – bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, teismas pažymėjo, kad nors iš bylos medžiagos ir matyti, kad nukentėjusieji dėl jo (K. N.) nusikalstamų veikų žalą patyrė, tačiau šioje baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys nėra pareikštas, ieškinys paduotas civilinio proceso tvarka, todėl žalos atlyginimo klausimas šioje byloje nesprendžiamas. Tačiau teismas nepažymėjo, kad civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo atsakovu yra patrauktas ne jis.

Teismas, apelianto įsitikinimu, padarė nepagrįstą išvadą, kad nėra ir BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintos sąlygos, t. y. pagrindo manyti, kad kaltinamasis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismas išvadą, kad jis darys nusikalstamas veikas, padarė nepagrįstai pabrėždamas jo padarytus KET pažeidimus, už kuriuos jis buvo nubaustas praeityje. Pažymi, kad administracinių teisės pažeidimų kodekso 36 straipsnis numato administracinės nuobaudos galiojimo terminus, kuriems suėjus, asmuo laikomas nebaustu. Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir Baudžiamojo kodekso 97 straipsnyje, kuriame konstatuojama, kad suėjus straipsnyje numatytiems terminams asmuo yra laikomas neteistu. Apelianto įsitikinimu, kadangi jis neturi nė vienos galiojančios administracinės nuobaudos, nėra teistas, jo atžvilgiu nėra pradėta jokių kitų administracinių bylų ar ikiteisminių tyrimų, jis nepriklauso jokioms nusikalstamoms grupuotėms, jam nenustatyti jokie apribojimai, jis turi pastovią gyvenamą vietą, dirba, ruošiasi sukurti šeimą, nėra jokio pagrindo manyti, kad jis nesilaikys įstatymų, o tuo labiau, kad darys nusikalstamas veikas.

Anot apelianto, atsižvelgiant į tai, kad jis anksčiau neteistas, nusikalstamą veiką padarė pirmą kartą, prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailėjosi padaręs nusikalstamą veiką, nukentėjusieji šioje byloje civilinio ieškinio nepareiškė, materialinių pretenzijų jam neturi, nėra jokių duomenų, kad jis ateityje nesilaikys įstatymų ar darys naujas nusikalstamas veikas, teismas pripažino E. K. tinkama laiduotoja, yra pagrindas teigti, kad egzistuoja visos BK 40 straipsnyje nustatytos sąlygos jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Atsikirtimu į nuteistojo apeliacinį skundą nukentėjusieji D. Š. ir L. Š. prašo atmesti nuteistojo K. N. apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas.

Nukentėjusiųjų įsitikinimu, šiuo atveju nėra BK 40 straipsnyje numatytų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų.

Atkreipia dėmesį, kad iš bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis sistemingai pažeidinėjo kelių eismo taisykles, yra 4 kartus baustas administracine tvarka už gana šiurkščius pažeidimus: 2003-10-16 – už pasišalinimą iš eismo įvykio vietos; 2007-11-28 – už greičio viršijimą; 2007-11-28 – už transporto priemonės palikimą stovėti ant šaligatvio; 2008-10-09 – už nepaklusimą reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, neblaivumo patikrinimo vengimą. Nors administracinė atsakomybė nėra baudžiamoji atsakomybė, tačiau tas faktas, jog šie pažeidimai buvo daromi iš esmės reguliariai, duoda pagrindą manyti, jog nuteistasis jokių išvadų nepadarė ir sąmoningai ėjo link nusikaltimo padarymo.

Pažymi, kad BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos sąlygos – visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, šiuo atveju nėra. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad jis kaltu prisipažino visiškai, nuoširdžiai paaiškino veikos aplinkybes, tačiau savo atsiliepime į ieškinį (civilinė byla Nr.(duomenys neskelbtini)) nuteistasis teigia priešingai, t. y. teigia, jog „motyvai dėl mano kaltės tėra tik prielaidos, nes mano kaltė kol kas neįrodyta įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, todėl vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, aš iki apkaltinamojo nuosprendžio esu laikomas nekaltu“. Toliau savo atsiliepime K. N. nurodo, jog „perduotoje Šiaulių miesto apylinkės teismui baudžiamojoje byloje yra daug neaiškumų, kurie gali būti pašalinti tik nagrinėjimo teisme metu“. Kadangi skunde nuteistasis teigia priešingai, mano, jog šie jo teiginiai yra ne kas kita, kaip bandymas suklaidinti teismą ir išvengti pelnytos bausmės.

Anot nukentėjusiųjų, BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatą – bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji bus padaryta, nuteistasis visiškai ignoruoja ir traktuoja ją taip, kaip jam patogiau. Atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde K. N. teigia, jog „šioje baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys nėra pareikštas, ieškinys paduotas civilinio proceso tvarka, todėl žalos atlyginimo klausimas šioje byloje nesprendžiamas“. Savo atsiliepime į ieškinį (civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini), atsiliepimo data (duomenys neskelbtini)) nuteistasis teigia: „manau, kad UADB (duomenys neskelbtini) įvertino ieškovų D. Š. ir L. Š. patirtą turtinę ir neturtinę žalą ir ją atlygino. Manau, žalų dydžiai yra protingi ir pakankami, todėl ieškovų pretenzijos dėl žymiai didesnės turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstos“. Nurodo tokius nuteistojo teiginius vertinantys kaip visišką cinizmą, pasityčiojimą iš avarijoje sužalotų žmonių.

BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytos sąlygos – yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamu veikų, nukentėjusiųjų teigimu, taip pat nėra. Nurodo, kad tiek iš nuteistojo pateikto apeliacinio skundo, tiek iš bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis visomis išgalėmis stengiasi išvengti žalos atlyginimo klausimo sprendimo, visaip išsisukinėja ir klaidina teismą. Apeliaciniame skunde pateikta nuteistojo versija, neva „šioje baudžiamojoje byloje nėra pareikštas civilinis ieškinys, todėl žalos atlyginimo klausimas šioje byloje nėra sprendžiamas“, patvirtina nuteistojo bandymus išsisukti nuo atsakomybės. Ta aplinkybė, kad baudžiamojoje byloje nėra pareikštas civilinis ieškinys, dar nereiškia, jog žalos atlyginti nereikia ir BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta sąlyga gali būti nevykdoma. Be to, 2010-02-28 nutarimu nuteistajam buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti be prokuroro ar teismo leidimo, tačiau, kaip matyti iš byloje esančio tyrėjos R. V. tarnybinio pranešimo, 2010-12-15 tyrėja skambino nuteistajam norėdama galutinai susitarti dėl apklausos laiko, kuris buvo paskirtas 2010-12-16, tačiau K. N. pareiškė, kad atvykti negalės, nes yra išvykęs. 2011-05-23 nuteistasis nedalyvavo teismo posėdyje Šiaulių miesto apylinkės teisme, nes taip pat buvo išvykęs. Mano, kad esant minėtoms aplinkybėms, akivaizdu, jog nuteistojo pareiškimai apie naujų nusikalstamų veikų nedarymą yra ne kas kita, kaip siekis išvengti realios jam skirtos bausmės. Teigia, kad nuteistasis ne tik nepadarė jokių išvadų, bet ir toliau sąmoningai pažeidinėja įstatymus.

Taip pat atkreipia dėmesį, kad K. N. būdamas ne kartą baustas administracine tvarka už sistemingą kelių eismo taisyklių pažeidinėjimą, išvadų iš to nepadarė. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nenurodė, kad nuoširdžiai gailisi, be to, savanoriškai atlyginti nukentėjusiems padarytą turtinę žalą, ar bent jau įsipareigoti tai padaryti ateityje, net neketina.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras, nukentėjusiosios D. Š. atstovas prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl BK 40 straipsnio taikymo

BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. BK 40 straipsnio 2 dalies keturiuose punktuose yra nuosekliai išdėstytos kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Kadangi byloje nustatyta, jog K. N. padarė neatsargų nusikaltimą, apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju BK 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta pirmoji atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga yra.

Antroji BK 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta būtina atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad savo prašyme perduoti K. N. jos atsakomybei pagal laidavimą pastarojo gyvenimo draugė E. K. nurodė, kad ji su K. N. gyvena faktinėje šeimoje, ruošiasi įregistruoti santuoką, K. N. labai vertina jos nuomonę, ji jam daro ir ateityje darys teigiamą įtaką. Taip pat nurodė, kad ji nėra teista ar bausta administracine tvarka, turi aukštąjį išsilavinimą, dirba, darbdavio charakterizuojama teigiamai (2 t. 157-158 b. l.). Teisiamajame posėdyje E. K. paaiškino, kad su K. N. yra pažįstama nuo 2010 m. sausio 19 d., šiuo metu laukiasi kūdikio, kurio tėvas – K. N., patvirtino, kad K. N. jos nuomone yra svarbi, ji gali paveikti pastarąjį, kad daugiau taip neatsitiktų, nurodė, kad žalą reikia atlyginti (3 t. 8-9 b. l.). Esant paminėtoms aplinkybėms, pritariama pirmosios instancijos teismo išvadai, kad yra ir antroji BK 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta sąlyga.

Tačiau pažymima, kad asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimas gali būti sprendžiamas tik esant BK 40 straipsnio 1 dalyje nurodytoms sąlygoms ir 2 dalyje nurodytų sąlygų visumai. Be to, net ir esant visoms nurodytoms sąlygoms, teismas gali motyvuotai apsispręsti dėl asmens atleidimo arba atsisakymo atleisti nuo jį baudžiamosios atsakomybės.

Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, padarė pagrįstą išvadą, kad visų būtinų sąlygų, kurios būtų pagrindas svarstyti BK 40 straipsnio taikymo kaltininkui klausimą, nėra. Nors byloje ir yra BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta sąlyga, kad nusikalstamą veiką K. N. padarė pirmą kartą, tačiau nėra kitų šio straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų.

Antroji būtina atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga yra tada, jeigu nustatoma, kad asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Visiškas kaltės pripažinimas paprastai suvokiamas kaip asmens paaiškinimai, duodami ikiteisminio tyrimo pareigūnams ar teismui, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi šios veikos svarbiausi bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės. Visiškas kaltės pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jam nėra tapatus. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, Nr. 2K-91/2011).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis K. N. savo kaltę pripažino tik iš dalies (3 t. 3-4 b. l.), nurodė nesutinkantis su D. Š. nustatytais sužalojimais, nors specialisto išvadoje Nr. KG 110-467/10(04) konstatuota, kad D. Š. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, visi nustatyti sužalojimai ir sveikatos sutrikdymai yra susiję su 2010 m. vasario 27 d. autoįvykiu (1 t. 140-143 b. l.). Teisiamajame posėdyje K. N. gynėjo iniciatyva apklaustas ekspertas H. Daujotas patvirtino savo išvadą, atsakė į jam pateiktus klausimus ir paaiškino, kad D. Š. iki įvykio sveikatos sutrikimų neturėjo, sužalojimai atsirado po įvykio (3 t. 9-10 b. l.). Siekiant pašalinti iškilusias abejones dėl nukentėjusiajai atsiradusių pasekmių po eismo įvykio metu patirtų sužalojimų, apeliacinės instancijos teismo 2011 m. lapkričio 9 d. nutartimi byloje buvo paskirta komisijinė teismo medicinos ekspertizė (3 t. 86-88 b. l.). Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Kauno skyriaus teismo medicinos ekspertai, atlikę pavestą ekspertizę, ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvadoje konstatavo, kad D. Š. 2010 m. vasario 27 d. įvykusio eismo įvykio metu patyrė politraumą, pasireiškusią: daugybiniais viso kūno sumušimais, odos nubrozdinimais rankose, krūtinėje ir kojose, poodinėmis kraujosruvomis smilkininėse srityse, lengvu galvos smegenų sukrėtimu, dešinės pusės viršutinio 6-o danties karūnos lūžiu dentino ir emalio riboje, dešinės pusės II-o šonkaulio lūžiu, juosmeninės stuburo dalies V-o slankstelio panirimu, išilginiu kryžkaulio lūžiu dešinėje, dubens deformaciją kairiojo bei dešiniojo gaktikaulių viršutinių ir apatinių šakų lūžiais (dešinės apatinės šakos dvigubu), stuburo smegenų juosmeninės dalies šaknelių pleksopatija su kairės kojos pareze ir šlapimo pūslės funkcijos neuropatiniu silpnumu, kairio kelio kryžminio raiščio ir abiejų meniskų plyšimais, kairiojo šlaunikaulio išorinio antkrumplio atskilimu bei dešiniojo kelio kryžminio raiščio ir vidinio menisko plyšimais. D. Š. eismo įvykio metu patirti sužalojimai vertinami sunkiu sveikatos sutrikdymu pagal sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.14. punktą (dubens kaulų abipusiai lūžiai, suardę dubens žiedo vientisumą) (3 t. 117-126 b. l.).

Taigi, akivaizdu, kad nuteistasis K. N. savo kaltę pripažino ne visiškai, nesutikdamas su ekspertų išvadomis ir paaiškinimais jis bandė įtikinti teismą, kad ne visi sužalojimai nukentėjusiajai D. Š. buvo padaryti jo nusikalstamais veiksmais. Pagal susiformavusią teismų praktiką, vertinant kaltininko parodymus svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91/2011). Teisėjų kolegijos vertinimu, K. N. savo parodymais prie teisingo sprendimo priėmimo šioje byloje prisidėjo tik iš dalies.

Kolegijos nuomone, esant išdėstytoms aplinkybėms, apylinkės teismui taip pat nebuvo pagrindo K. N. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą aplinkybę – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi.

Trečioji atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga, nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punkte, – konstatavimas, kad asmuo bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta. Žala privalo būti pašalinta arba bent iš dalies atlyginta ją padariusio asmens noru ir valia, o ne priverstinai, vykdant teismo įpareigojimus ar verčiant kitokioms aplinkybėms. Apeliantas pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje nurodydamas, jog šioje baudžiamojoje byloje civilinis ieškinys nėra pareikštas, ieškinys paduotas civilinio proceso tvarka, teismas nepažymėjo, kad civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo atsakovu yra patrauktas ne jis. Atsakant į šį skundo argumentą, atkreipiamas dėmesys, kad teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Šiaulių apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini) pagal ieškovų D. Š., L. Š. ir D. Š. ieškinį atsakovui AB bankui (duomenys neskelbtini), tretiesiems asmenims UADB (duomenys neskelbtini) ir K. N.. Taigi, akivaizdu, kad su civilinio ieškinio atlyginimu yra susijęs ne tik buvęs K. N. darbdavys, bet ir jis pats. Be to, iš teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotų nukentėjusiosios D. Š. parodymų matyti, kad jai pateikus civilinį ieškinį, K. N. net iš dalies jo neatlygino, pasakė, kad tai tik jos prielaida, kad jis kaltas (3 t. 10 b.l.).

Ketvirtoji atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga, nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte, – egzistuojantis pagrindas manyti, kad asmuo visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Žalos klausimas jau aptartas anksčiau.

Kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas nuosprendyje pagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo manyti, kad K. N. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad apeliantas anksčiau buvo ne kartą baustas administracine tvarka: 2003 m. spalio 16 d. nutarimu jam už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnyje buvo paskirta nuobauda – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 48 mėnesiams, 2007 m. spalio 28 d. nutarimu už pažeidimą, numatytą ATPK 124 straipsnio 3 dalyje (už greičio viršijimą 30 km/h), paskirta bauda, 2007 m. lapkričio 28 d. K. N. nubaustas pagal ATPK 124¹ straipsnio 2 dalį, o 2008 m. spalio 9 d. nutarimu jis buvo nubaustas pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį už tai, kad stabdomas nestojo, vengė neblaivumo patikrinimo, ši administracinė byla, kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, buvo nutraukta ne dėl to, kad būtų buvę nustatyta, jog K. N. nepadarė minėto administracinio teisės pažeidimo, o suėjus senaties terminui (1 t. 184-185 b. l.). Be to, iš banko (duomenys neskelbtini) pateiktos K. N. charakteristikos matyti, kad pastarasis charakterizuojamas kaip asmuo, kuriam trūko atsakomybės už atliekamas užduotis, dėl neatvykimo į darbą be pateisinamos priežasties jam buvo paskirta drausminė nuobauda (1 t. 190 b. l.). Pažymėtina ir tai, kad po nusikalstamos veikos padarymo K. N. buvo nustatytas 3,59 promilių girtumas, t. y. sunkus girtumo laipsnis (1 t. 72 b. l.), o teisiamojo posėdžio metu atsakydamas į nukentėjusiojo L. Š. klausimą, K. N. nurodė, kad neblaivus jis važiavo ne pirmą kartą (3 t. 3-4 b. l.). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, minėtos aplinkybės akivaizdžiai rodo, kad nuteistasis nedaro išvadų iš jam skiriamų nuobaudų, toliau nesilaiko įstatymų reikalavimų, šiurkščiai pažeidinėja kelių eismo taisykles. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad K. N. ateityje nepriekaištingai laikysis įstatymų. Kolegija sutinka su apelianto skundo argumentu, kad administracinių teisės pažeidimų kodekso 36 straipsnis numato administracinės nuobaudos galiojimo terminą, kuriam pasibaigus laikoma, kad asmeniui nebuvo paskirta administracinė nuobauda, tačiau tuo pačiu pažymi, kad anksčiau paskirtos nuobaudos, nors jų galiojimas yra pasibaigęs, apibūdina ir charakterizuoja asmenį, t. y. šie duomenys vertinami kaip asmenį charakterizuojantys duomenys.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė nuteistajam K. N. BK 40 straipsnio. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra pakankami pripažinti, kad bylą išnagrinėjęs apylinkės teismas neteisingai aiškino BK 40 straipsnio nuostatas ir neteisingai išsprendė galimybės atleisti K. N. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimą. Tenkinti apelianto prašymą panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 6 d. nuosprendį, taikyti jam BK 40 straipsnį ir bylą nutraukti, nėra teisinio pagrindo.

K. N. skundo argumentas, kad jo bylą išnagrinėjęs teismas buvo šališkas, vertinamas kaip deklaratyvus, nes šį argumentą patvirtinančių duomenų byloje nėra.

Kolegija taip pat pažymi, kad vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, bylą patikrino tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

atmesti nuteistojo K. N. apeliacinį skundą.