- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-18
- Bylos Nr.
- 1A-180/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-71-1-00002-2012-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Violeta Ražinskaitė (pran.), Regina Gaudutienė, Kęstutis Jucys
- Nuteistasis
- B. S.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo B. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nuosprendžio, kuriuo B. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 12 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
Iš B. S. priteista: Valstybinei teritorinei ligonių kasai 6 385,63 Lt už O. O. B. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas; po 70 000 Lt S. B., V. B., G. J. ir J. K. neturtinei žalai atlyginti; 7 594 Lt S. B. turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
B. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2012 m. sausio 1 d. nuo 15 val. iki 17 val., tiksliau nenustatytu laiku, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, (duomenys neskelbtini), jam priklausančios sodybos sode, mediniu pagaliu sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius Olgai O. B. į galvos sritį, padarydamas stiprų galvos sumušimą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis pakaušio dešinėje pusėje ir akių vokuose, kraujosruvomis pakaušio dešinės pusės ir dešinio momens minkštuosiuose audiniuose, pakaušio dešinės pusės, dešinio momenkaulio įspaustiniu bei kaukolės pamato dešinės užpakalinės ir vidurinės duobės kaulų lūžiais, kraujo išsiliejimu virš kietojo dešinio galvos smegenų pusrutulio dangalo, po kietuoju kairiojo galvos smegenų pusrutulio momeninės srities dangalu, kraujosruvomis po minkštaisiais abiejų pusrutulių momeninių ir pakaušinių sričių dangalais, galvos smegenų abiejų pusrutulių kaktinių bei dešinio pusrutulio momeninės ir pakaušinės sričių sumušimu su kraujosruvomis smegenų medžiagoje, tai komplikavosi koma, galvos smegenų suspaudimu virš kietojo ir po kietuoju dangalu išsiliejusiu krauju, galvos smegenų pabrinkimu, dėl to O. O. B. 2012 m. sausio 5 d. 2.20 val. Panevėžio ligoninėje mirė, t. y. tyčia nužudė O. O. B.
Šalies argumentai
Nuteistasis B. S. apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas neteisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Apeliantas nesutinka su teismo nustatyta kaltės forma. Jis prisipažino sumušęs O. O. B., tačiau nenorėjo jos nužudyti. Kupiškio rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 16 d. nuosprendyje nurodyta, kodėl kilo konfliktas tarp jo ir O. O. B.. Teismas tendencingai įvertino nukentėjusiosios artimųjų parodymus, kurie vienokie buvo apylinkės teisme, kitokie – apygardos teisme. Neaišku, ar teismas žinojo apie Kupiškio rajono apylinkės teisme duotus liudytojų parodymus.
Byloje surinktų įrodymų visuma paneigia faktą, kad tarp apelianto ir nukentėjusiosios buvo pykčio. Jie kaimynystėje gyveno daugiau nei 30 metų, didelių piktumų, nesantaikų nebuvo. Paskutinius trejus metus ypač artimai bendravo, vienas kitam padėdavo. Sudavimas pagaliu į galvą nebuvo kerštas dėl nukentėjusiosios sūnaus elgesio prieš apeliantą. Jis sudavė todėl, jog atėjusi nukentėjusioji reiškė pretenzijas, kaltinimus dėl kažkokio įskundimo, gąsdino susidoroti. Jis negali pasakyti, dėl ko nukentėjusiąją vijosi, tačiau O. O. B. pagaliu pataikė jam į ranką. Jis atėmė pagalį ir supykęs kelis kartus nežiūrėdamas kur sudavė.
Apelianto nuomone, tokioje situacijoje kiekvienam atsiranda instinktas, kai iš priešininko atimama priemonė, kuria pasikėsinta suduoti. Nustatydamas kaltės formą, teismas neįvertino tokios aplinkybės. Šiuo konkrečiu atveju apelianto veiksmus išprovokavo pati nukentėjusioji, ir neliko laiko, per kurį galima pagalvoti, įvertinti smūgių sudavimo pasekmes.
Apeliantas nesitikėjo, kad pasekmės bus tokios sunkios. Jis nepaliko nukentėjusiosios likimo valiai: kelis kartus siūlė pagalbą, tačiau ji atsisakė. Pamatęs blogėjančią būklę, apeliantas nuėjo pas jos sūnų, paprašė iškviesti medikus. Už tai šis dar kartą jį sumušė, sulaužė šonkaulius, ir apeliantas buvo priverstas slėptis nuo jo savo namuose.
Be to, O. O. B. po sumušimo ligoninėje iki mirties išgulėjo keturias paras, todėl yra abejonių, ar nukentėjusiajai suteikta tinkama medicinos pagalba. Jos gydymo eigą turėtų įvertinti nepriklausomas ekspertas.
Nukentėjusiesiems priteistas neturtinės žalos dydis yra aiškiai per didelis. Reikia atsižvelgti į apelianto amžių, sveikatą, turtą bei pajamas.
Skiriant bausmę, taip pat reikia atsižvelgti į apelianto amžių.
Šalies argumentai
Nuteistasis B. S. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti, išsamiai išnagrinėti bylą ir paskirti švelnesnę bausmę.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo B. S. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Teisėjų kolegijos nuomone, B. S. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau netinkamai išsprendė nukentėjusiųjų S. B., V. B., G. J. ir J. K. pareikštų civilinių ieškinių dėl neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Dėl to nuosprendis keičiamas.
Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.
Dėl kaltės formos
Nuteistasis B. S. apeliaciniame skunde iš esmės neginčija teismo nustatytų objektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių. Jis neneigia pagaliu sudavęs O. O. B. į galvos sritį, t. y. pripažįsta padaręs sužalojimus, turinčius tiesioginį priežastinį ryšį su jos mirtimi.
Dėl to vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama apeliacinio skundo ribų.
Teismas, remdamasis specialisto išvada Nr. M 11/12 (05), nustatė, jog O. O. B. mirė nuo stipraus galvos sumušimo, pasireiškusio poodinėmis kraujosruvomis pakaušio dešinėje pusėje ir akių vokuose, kraujosruvomis pakaušio dešinės pusės ir dešinio momens minkštuosiuose audiniuose, pakauškaulio dešinės pusės, dešinio momenkaulio įspaustiniu bei kaukolės pamato dešinės užpakalinės ir vidurinės duobės kaulų lūžiais, kraujo išsiliejimu virš kietojo dešinio galvos smegenų pusrutulio dangalo, kraujo išsiliejimu po kietuoju kairiojo galvos smegenų pusrutulio momeninės srities dangalu, kraujosruvomis po minkštaisiais abiejų pusrutulių momeninių ir pakaušinių sričių dangalais, galvos smegenų abiejų pusrutulių kaktinių bei dešinio pusrutulio momeninės ir pakaušinės sričių sumušimu su kraujosruvomis smegenų medžiagoje, tai komplikavosi koma, galvos smegenų suspaudimu virš kietojo ir po kietuoju dangalu išsiliejusiu krauju, galvos smegenų pabrinkimu (1 t., 40–41 b. l.).
Nuteistasis apeliaciniame skunde abejoja pirmosios instancijos teismo nustatyta jo kaltės forma teigdamas, kad nenorėjo O. O. B. nužudyti.
Apie kaltininko kaltės turinį (formą ir rūšį) teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, kaltininko bei nukentėjusiojo tarpusavio santykius, jų elgesį prieš nusikalstamus veiksmus, šių veiksmų metu, jiems pasibaigus ir kt.
Šioje byloje apie asmens tyčios kryptingumą galima spręsti, remiantis paties nuteistojo parodymais, lyginant juos su tais objektyviais duomenimis, kurie padeda atskleisti tyčios turinį.
Nuteistojo B. S. smūgiai pagaliu nukentėjusiajai į galvos sritį, įvertinus jo brandų amžių ir gyvenimo patirtį, rodo savo veikos pavojingumo aiškų suvokimą bei galimų padarinių numatymą.
Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog B. S. veikė netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis), t. y. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikos gali kilti nusikalstami padariniai, ir nors nukentėjusiosios mirties nenorėjo, bet sąmoningai leido jai kilti.
Suduodamas smūgius pagaliu į galvą jis suvokė daromos veikos pavojingumą, ir jokios objektyvaus pobūdžio aplinkybės nesudarė pagrindo tikėtis, jog bus išvengta padarinių, už kuriuos numatyta baudžiamoji atsakomybė.
Iš apeliacinio skundo turinio matyti apeliantą manant, kad jo veiksmai buvo ne tyčiniai, bet neatsargūs.
Esant neatsargiai kaltės formai kaltininkas arba visiškai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas), arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį ir lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių (nusikalstamas pasitikėjimas).
Byloje nustatyta, jog B. S. nukentėjusiajai atėmė gyvybę, sąmoningai suduodamas pagaliu į gyvybiškai svarbią kūno sritį – galvą, be to, parodė abejingumą jos likimui: sužalojęs nukentėjusiąją paliko ją gulėti įvykio vietoje, o greitosios medicinos pagalbos iškvietimu ėmė rūpintis tik po kelių valandų, kai nukentėjusiosios būklė pablogėjo. Tokios aplinkybės neleidžia daryti išvadų dėl neatsargios kaltės.
Nuteistasis apeliaciniame skunde bando įtikinti teismą, kad nukentėjusioji pirma jam pagaliu sudavė į ranką, dėl to jis supykęs kelis kartus nežiūrėdamas kur jai sudavė.
Tokia nuteistojo dėstoma įvykio versija prieštarauja objektyviems bylos duomenims.
Apžiūrėjus B. S. kūną netrukus po įvykio, ant plaštakų žaizdų nenustatyta (1 t., 111–113 b. l.). Papildomos apžiūros metu po pusantros paros (1 t., 114–116 b. l.) galvos srityje, viršutinėje kaktos srityje dešinėje pusėje, kur prasideda plaukai, nustatyta pradėjusi gyti žaizda. Papildomai apžiūrint rankas, ant plaštakų vizualiai kraujosruvų nesimatė.
Teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusiosios elgesys būtų buvęs provokuojantis, turėjęs įtakos B. S. nusikalstamai veikai.
Byloje neginčijamai nustatyta, jog apelianto neteisėtų veiksmų motyvas buvo asmeninės paskatos (pyktis, kerštas).
Apeliaciniame skunde nurodytas faktas, kad O. O. B. mirė praėjus keturioms paroms po konflikto, neturi reikšmės nuteistojo nusikalstamai veikai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnį, nes šiuo atveju svarbu ne mirties laikas, bet mirties priežastis: nukentėjusioji mirė nuo galvos sumušimo, suduodant smūgius pagaliu į galvos sritį, o smūgius sudavė apeliantas.
Medicinos pagalbos suteikimas laiku ar pavėluotai, gydymo klaidos, be abejo, gali turėti įtakos veikos padariniams – užkirsti jiems kelią ar, atvirkščiai, paspartinti padarinių kilimą. Tačiau baudžiamajai atsakomybei svarbiausia yra priežastinis ryšys tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių.
Pavojingas gyvybei kūno sužalojimas yra toks, kuris paprastai baigiasi nukentėjusiojo mirtimi. Laiku suteikta medicinos pagalba gali užkirsti kelią mirčiai. Tačiau tai kvalifikavimui reikšmės turi tik tiek, jog dėl laiku suteiktos pagalbos pavykus išgelbėti gyvybę veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti. Jei to padaryti nepavyksta, veika kvalifikuojama kaip baigtas nužudymas.
Be to, veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti ir tada, jei kaltininkas padarė pavojingus gyvybei sužalojimus, tačiau tiesioginė mirties priežastis buvo gydytojo klaida.
Gydymo klaidų šioje byloje nenustatyta.
Priešingai, nei teigia B. S., nukentėjusiųjų, liudytojų parodymų teisingumas abejonių nekelia. Nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus apeliantas vertina kitos baudžiamosios bylos aspektu, kurioje nuteistas S. B., nužudytosios sūnus. Tokie apelianto vertinimai ir teiginiai nesietini su šios baudžiamosios bylos nagrinėjimu.
Dėl išdėstytų argumentų teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo kaltininko netiesioginę tyčią ir pagrindė savo išvadas dėl teisinio šios veikos subjektyviųjų požymių vertinimo.
Dėl bausmės
Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmės skyrimą B. S., vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, BK 61 straipsnyje nustatytomis bausmės skyrimo taisyklėmis ir, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkte, savo sprendimą tinkamai motyvavo.
Teismas atsižvelgė, jog B. S. padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 6 dalis), sukėlusį neatitaisomus padarinius – žmogaus mirtį; pagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimą padarė apsvaigęs nuo alkoholio (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), nes tai neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamai veikai padaryti.
Teismas įvertino kaltininko asmenybę, jog jis yra vyresnio amžiaus žmogus; nors teistumai išnykę, tačiau pastaroji aplinkybė apibūdina jį kaip linkusį nusikalsti asmenį; seniūnijos charakterizuojamas kaip nedrausmingo elgesio pilietis (1 t., 183 b. l.), baustas administracine tvarka (1 t., 179–181 b. l.), jam nustatyti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas (1 t., 164 b. l.).
Kita vertus, nusikaltimas padarytas spontaniškai, veikiant netiesiogine tyčia; apelianto prisipažinimą padarius nusikaltimą ir nuoširdų gailėjimąsi bei tai, kad jis pats atėjo pas nukentėjusiosios artimuosius prisipažinti, ką jai padarė, teismas pripažino B. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Nuteistasis skunde prašo atsižvelgti į jo amžių, tačiau šią aplinkybę jau įvertino pirmosios instancijos teismas, todėl svarstydama dėl paskirtos bausmės apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo dar kartą vertinti tos pačios aplinkybės.
Nuteistajam B. S. paskirta bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, taisykles (BK 61 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir nėra per griežta.
Dėl neturtinės žalos
Teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo visiškai patenkino nukentėjusiųjų S. B., V. B., G. J. ir J. K. civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusiojo patirtų fizinių ir dvasinių kančių pobūdį, individualias nukentėjusiojo savybes bei kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
CK nuostatos nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą turi teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytais kriterijais.
Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad nuteistojo B. S. padaryto nusikaltimo pasekmės yra sunkios, nesugrąžinamos, o nukentėjusieji S. B., V. B., G. J. ir J. K. dėl motinos mirties patyrė dvasinius sukrėtimus bei išgyvenimus. Tačiau teismas nepakankamai atskleidė kiekvieno nukentėjusiojo ryšį su nužudyta motina, visiškai neaptarė nuteistojo turtinės padėties, nesivadovavo sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais.
Nukentėjusiosios vaikai S. B., V. B., G. J. ir J. K. yra suaugę, visi vienodai susiję artimų giminaičių ryšiais. S. B. iki motinos nužudymo gyveno kartu su ja, jų santykiai buvo nuolatinio pobūdžio, artimi. Nors V. B., G. J., J. K. ryšiai su motina taip pat buvo glaudūs (dažnai skambindavo) ir artimi, tačiau jie gyveno atskirai, tiesiogiai bendravo periodiškai. Dėl to negalima teigti, jog visų vaikų emocinis ryšys su nužudytąja buvo vienodas. Nukentėjusioji G. J. ikiteisminio tyrimo metu parodė pas tėvus atvykdavusi retai (1 t., 84 b. l.). Nukentėjusioji J. K. teigė gyvenanti užsienyje, vadinasi, ji irgi retai lankydavo motiną. Dėl to visiems keturiems vaikams neturi būti priteisiamas vienodas neturtinės žalos atlyginimo dydis.
Teismas nuosprendyje teisingai nurodė, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį. Tačiau į šį kriterijų atsižvelgiama, siekiant išlaikyti pusiausvyrą tarp nukentėjusių asmenų teisių į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą ir žalą padariusio asmens teisėtų interesų.
Iš bylos duomenų matyti, jog B. S. turtinė padėtis tokia, kad prašomą iš jo priteisti žalos atlyginimo dydį (iš viso 280 000 Lt) išieškoti nebus galimybės. Be to, nustatant atlygintiną neturtinę žalą, įvertinamos ne tik aplinkybės, rodančios kaltininko turtinę padėtį žalos atlyginimo priteisimo momentu, bet ir tos, kurios leidžia spręsti apie turtinės padėties pasikeitimą ateityje. Mažai tikėtina, jog pensinio amžiaus (gim. 1949 m.) B. S. ateityje galės įsidarbinti, įgyti turto ir atlyginti nusikaltimu padarytą neturtinę žalą, juo labiau kad nuteistasis prieš tai privalės atlikti jam paskirtą ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę.
Įvertinusi šias aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, jog nukentėjusiųjų S. B., V. B., G. J. ir J. K. prašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydis yra per didelis, o pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo nepakankamai argumentuotas ir ne visai atitinka naujai besiformuojančią teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-118/2013).
Pažymėtina, kad vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Minėti principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja iš dalies, pvz., padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą. Dėl to teismai, priteisdami atlyginti asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus, t. y. į kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir t. t. (CK 6.282 straipsnis). Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros, nes nukentėjusiajam priteisiama piniginė kompensacija nėra dar viena bausmė žalą padariusiam asmeniui.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į teismų praktiką, jog nužudymo bylose nukentėjusiesiems (vaikams) iš kaltininko priteisiama nuo 10 000 iki 100 000 litų neturtinei žalai atlyginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-476/2009, 2K-330/2010, 2K-253/2011, 2K-386/2012 ir kt.).
Dėl išdėstytų argumentų skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistojo B. S. nukentėjusiajam S. B. priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydis sumažinamas iki 35 000 litų, o nukentėjusiesiems V. B., G. J. ir J. K. – iki 20 000 litų kiekvienam.
Teisėjų kolegijos nuomone, tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas šioje byloje atitinka CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei susiformavusią teismų praktiką analogiškose bylose.
Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. nuosprendį pakeisti:
iš B. S. priteistą neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiesiems sumažinti: S. B. – iki 35 000 (trisdešimt penkių tūkstančių) litų, o V. B., G. J. ir J. K. – iki 20 000 (dvidešimties tūkstančių) litų kiekvienam.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.