Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-04-30 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-386/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-04-30
Bylos Nr.
1A-386/2014
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Kęstutis Jucys (pran.), Regina Gaudutienė, Elena Vainienė
Nukentėjusysis
D. N.
Advokatai
Stanislavas Nalivaika
Kategorijos
  • 2.1.7.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Baudžiamoji byla Nr. 1A-386/2014Teisminio proceso Nr. 1-30-2-00455-2010-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.4.; 2.4.7. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. balandžio 30 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teisėjų: Reginos Gaudutienės, Elenos Vainienės,sekretoriaujant Agatai Minkel,dalyvaujant prokurorui Nerijui Marcinkevičiui,gynėjui advokatui Stanislavui Nalivaikai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo D. N. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendžio, kuriuo M. Š. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį, BK 222 straipsnio 1 dalį, išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. Š. buvo kaltinamas tuo, kad būdamas uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „B“ (įmonės kodas XXXX, įregistruotos adresu: (duomenys neskelbtini) mieste) direktoriumi, turėdamas tikslą tyčia pasisavinti jam patikėtą ir jo žinioje esantį UAB „B“ turtą, 2009 m. gruodžio 3 d. iš D. N., pagal pinigų priėmimo kvitą, kurio serija ir numeris nenurodyti, pagal sutartį Nr. 2009/251, už automobilio nuomos paslaugas paėmė 58 400 Lt, kurių į įmonės kasą neįnešė ir UAB „B“ apskaitoje neužregistravo.

Tokiu būdu M. Š. pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį UAB „B“ turtą, t. y. 58 400 Lt.

Taip pat, M. Š. buvo kaltinamas tuo, kad būdamas UAB „B“ (įmonės kodas XXXX, įregistruotos adresu: (duomenys neskelbtini) mieste) direktoriumi ir atsakingas už kasą bei pinigines lėšas, vadovaujantis 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymas) Nr. IX-574 21 straipsniu „Atsakomybė už buhalterinės apskaitos organizavimą“, būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą bei vadovaujantis to paties įstatymo 4 straipsniu, privalėdamas tvarkyti apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi, palyginama, išsami ir naudinga vidaus ir išorės vartotojams, laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., apgaulingai tvarkė UAB „B“ buhalterinę apskaitą, o būtent:

M. Š. pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalį, kuri numato, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“; 12 straipsnio 1 dalį, kuri numato, kad „visos ūkines operacijos ir ūkiniai įvykiai, turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“; 12 straipsnio 4 dalį, kuri numato, kad „apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, 2009 m. gruodžio 3 d. iš D. N., pagal pinigų priėmimo kvitą, kurio serija ir numeris nenurodyti, pagal sutartį Nr. 2009/251, už automobilio nuomos paslaugas paėmė 58 400 Lt, kurių į įmonės kasą neįnešė bei UAB „B“ apskaitoje neužregistravo.

Be to, M. Š. pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnio 1 dalį, kuri numato, kad „visos ūkines operacijos ir ūkiniai įvykiai, turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“, 2009 m. gruodžio 31 d. pagal kasos pajamų orderį, serija BUT Nr. 000000046, įnešė į įmonės kasa 43 954,79 Lt, tačiau pateikė pinigų priėmimo kvitą už 42 502,79 Lt.

Tokiu būdu dėl M. Š. padarytų pažeidimų, laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „B“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Šalies argumentai

Nukentėjusysis D. N. apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo M. Š. pripažinti kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, BK 222 straipsnio 1 dalį.

Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas baudžiamąją bylą, netinkamai taikė teisės aktų normas, neįvertino visų byloje esančių įrodymų, todėl nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Prašo atkreipti dėmesį į tai, kad nagrinėjant šią baudžiamąją bylą, pirmosios instancijos teismas neįvertino tai, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011 m. gegužės 31 d. sprendimu (civilinė byla Nr. B-1136-265/2012) jam (apeliantui) priteisė iš UAB „B“ 58 400 Lt skolos, 1 104 Lt palūkanų, penkis procentus procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki visiško įvykdymo. Be to, nagrinėjant pirmiau nurodytą civilinę bylą, teismas neginčijamai konstatavo, kad pagal sutartį Nr. 2009/251 ir 2009 m. gruodžio 3 d. pinigų priėmimo kvitą, 58 400 Lt yra skolingas ne M. Š., o jo vadovaujama UAB „B“.

Žemesnės instancijos teismas

Skunde nukentėjusysis D. N. teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, jog jis (apeliantas) nežinojo kokią sumą ir kuriuo laikotarpiu paskolino M. Š., nes šie duomenys yra pateikti nagrinėjamojoje byloje. Atkreipia dėmesį į tai, kad M. Š. yra išrašęs du paprastuosius vekselius, pagal kuriuos įsipareigojo sumokėti 28 150 Lt ir 26 400 Lt, t. y. iš viso 54 550 Lt.

Apelianto nuomone, Klaipėdos apygardos teismas neteisingai įvertino tarp šalių susiklosčiusius santykius ir nenustatė, kad jis (apeliantas) perduodamas pinigines lėšas M. Š. UAB „B“ veiklai vykdyti, siekė, jog šios lėšos būtų įtrauktos į bendrovės buhalterinę apskaitą. Pasak apelianto, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme, nebuvo nustatyta iš kokių lėšų UAB „B“ vykdė savo veiklą. Be to, byloje nėra patvirtinančių ar paneigiančių duomenų, apie paskolintų pinigų naudojimą, t. y. ar šie pinigai buvo naudoti bendrovės reikmėms, ar asmeniniams poreikiams.

Nukentėjusiojo nuomone, svarbu atsižvelgti ir į M. Š. parodymus, kurių metu tvirtino, kad yra skolingas jam (apeliantui) apie 55 000 Lt. Pasak apelianto, tai tik patvirtina, kad pinigus M. Š. skolinosi, ir šiuos pinigus panaudojo ne įmonės poreikiams.

Apeliaciniame skunde nukentėjusysis išsamiai išdėsto BK 183 straipsnio turinį, taikytiną teoriją, cituoja teismų praktiką (Kasacinės nutartys Nr. 2K-7-84/2012; Nr. 2K-P-78/2012; Nr. 2K-163/2009; 2K-138/2014 ir kt.) ir tvirtina, kad nagrinėjamojoje byloje nebuvo atskleisti visi BK 183 straipsnyje įtvirtinti turto pasisavinimo sudėties būtini elementai, nenustatyta, ar gautas lėšas M. Š. naudojo UAB „B“ veikloje, ar UAB „B“ turėjo šias pinigines lėšas vykdydama prekių pirkimus bei kuriuo laikotarpiu M. Š. pasiskolino pinigines lėšas.

Todėl apelianto nuomone, pirmiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad M. Š. skolinosi iš jo (apelianto) UAB „B“ veiklai pinigines lėšas, ir jas panaudojo ne bendrovės poreikiams, t. y. tokiu būdu pasisavino jo (M. Š.) žinioje buvusį didelės vertės UAB „B“ turtą už 58 400 Lt.

Šalies argumentai

Skunde nurodo, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros (Kasacinės nutartys Nr. 2K-11/2008; Nr. 2K-426/2013).

Atkreipia dėmesį į tai, kad remiantis bylos duomenimis matyti, jog iš UAB „B“ vykdytos buhalterinės apskaitos dokumentų, laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., buvo negalima iš dalies nustatyti UAB „B“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Todėl apelianto nuomone, būtina M. Š. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, nes paskolintus pinigus, skirtus UAB „B“ veiklai, M. Š. bendrovei neperdavė, o dokumentus, kurie patvirtino operaciją, nuslėpė.

Šalies argumentai

Skunde prašo atsižvelgti ir į tai, kad šiuo metu Klaipėdos apygardos teisme pradėta bankroto byla UAB „B“. Be to, bankrutuojanti bendrovė neturi turto, todėl atgauti savo pinigines lėšas iš UAB „B“, jis (apeliantas) neturės galimybių.

Išteisintojo M. Š. gynėjas prašo nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti. Prokuroras prašo nukentėjusiojo skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo D. N. apeliacinis skundas atmestinas.

Klaipėdos apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas apygardos teismo nuosprendį peržiūri tik atsižvelgdamas į paduoto apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas BPK normų pažeidimų nepadarė. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pažymima, kad įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Ta aplinkybė, kad įrodymų vertinimas neatitinka apelianto lūkesčių, nėra išteisinamojo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės. Be to, remiantis bylos medžiaga matyti, kad Klaipėdos apygardos teismas išteisintojo, liudytojų, nukentėjusiojo parodymus, specialistų išvadas, byloje esančius dokumentus bei kitus rašytinius įrodymus įvertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu.

Apeliaciniame skunde apeliantas D. N. tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išteisino M. Š. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį, konstatuodamas, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Remiantis apeliacinio skundo turiniu matyti, kad apeliantui nepriimtinos Klaipėdos apygardos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo.

Pažymėtina, kad baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai. Nusikalstamos veikos sudėtis yra baudžiamosios atsakomybės pagrindas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąją teisę. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje konstatavo, jog M. Š. veiksmuose nėra nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų svetimo turto pasisavinimo požymių, todėl atitinkamai šioje dalyje jis negali būti pripažintas kaltu ir dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo. Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė išvadą, kad kitas inkriminuotas buhalterinės apskaitos pažeidimas (1 452 Lt gavimo nepagrindimas apskaitos dokumentais) negali būti pripažintas tokiu, dėl kurio laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. negalima iš dalies nustatyti UAB „B“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Be to, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje neginčytinai nustatyta, kad tarp išteisintojo M. Š. ir nukentėjusiojo D. N. buvo susiklostę paskoliniai teisiniai santykiai. Išteisintasis M. Š. nuosekliai parodė, kad jis skolindavosi iš pažįstamo D. N. pinigus, išrašydavo vekselius, taip pat su nukentėjusiuoju pasirašė automobilio nuomos už 58 400 Lt sutartį, tačiau tik kaip skolos garantą, todėl jis pinigų (58 400 Lt) iš D. N. negavo (nors pats ir pasirašė pinigų priėmimo-perdavimo kvitą). Atitinkamai nukentėjusiajam nebuvo perduotas ir automobilis. Be to, M. Š. nesutiko su jam pareikštu kaltinimu, t. y., kad jis, būdamas UAB „B“ direktoriumi, iš D. N. už automobilio nuomos paslaugas paėmė 58 400 Lt ir neįnešė jų įmonės kasą, neužregistravo buhalterinėje apskaitoje ir tokiu būdu pasisavino UAB „B“ priklausantį turtą bei apgaulingai tvarkė apskaitą.

Pažymėtina, kad pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę.

Pagal teismų praktiką, patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų ar sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus. Pasisavindamas svetimą turtą, kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai paverčia savo turtu. Turto pasisavinimas padaromas tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai, t. y. asmuo suvokia, kad neteisėtai ir neatlygintinai savinasi jam patikėtą turtą arba turtinę teisę, tuo pažeidžia savininko ar kito teisėto turto valdytojo interesus bei daro jam materialinę žalą ir to nori. Šis nusikaltimas laikomas baigtu, kai neteisėtai užvaldomas svetimas turtas ir yra reali galimybė jį valdyti, juo naudotis ar disponuoti arba pasisavinama turtinė teisė, suteikianti kaltininkui galimybę gauti svetimą turtą arba turtinę naudą tuoj pat arba ateityje, elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu. Teismų praktikoje šis nusikaltimas yra baigtas nuo to momento, kai kaltininkas įgijo pinigines lėšas ir pagal savo valią su jomis galėjo atlikti bet kokius veiksmus. Pažymėtina, kad kvalifikuojant asmens veiksmus pagal BK 183 straipsnį kaip įmonės lėšų pasisavinimą, turi būti įvertintas ne tik tokių lėšų paėmimo ir panaudojimo neteisėtumas, bet ir tai, ar jas paimant bei panaudojant įmonei buvo padaryta žala. Taip pat sprendžiant, ar įmonės vadovas neteisėtai disponuodamas jos lėšomis padarė BK 183 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumą). Vien tik neteisėtas bendrovės vadovo disponavimas jam patikėtu ar buvusiu jo žinioje turtu dar nereiškia, jog padaryta BK 183 straipsnyje numatyta veika.

Atkreipiamas dėmesys į tai kas baudžiamoji atsakomybė yra ultima ratio, t. y. „kraštutinė priemonė kraštutiniu atveju“, kurios imamasi, kai kitomis socialinėmis ar teisinėmis priemonėmis neįmanoma apginti teisinių gėrių. Sprendžiant finansinius ginčus baudžiamosios teisės priemonės taikomos tuomet, kai kitomis teisinėmis priemonėmis negali būti apginamos savininko ar teisėto valdytojo teisės arba kai dėl tyčinių neteisėto valdytojo veiksmų (dokumentų klastojimo, turto paslėpimo, pačiam pasislepiant ar piktybiškai vengiant grąžinti turtą) civilinės teisės priemonės išsireikalauti turtą ar atlyginti padarytą žalą yra neefektyvios ir jų pritaikymas yra apsunkintas. Jeigu įmanoma išspręsti ginčus bei apginti teisėtus interesus civilinės teisės priemonėmis, pirmiausiai jos ir turi būti taikomos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad D. N. apeliaciniame skunde išteisintojo M. Š. kaltę dėl UAB „B“ pinigų pasisavinimo grindžia tik teoriniais samprotavimais, tačiau neatsižvelgia į kitų aplinkybių visumą bei nenurodo konkrečių argumentų, kurie pagrįstų M. Š. tyčią pasisavinti bendrovės turtą už 58 400 Lt.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, t. y. kaltinamojo M. Š. parodymus, liudytojų I. J., A. M., R. Š. bei nukentėjusiojo D. N. parodymus, specialistų išvadas bei kitus byloje esančius rašytinius duomenis, nenustatė M. Š. veiksmuose jam inkriminuotų nusikalstamų veikų požymių ir jį išteisino. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamojoje byloje esančių duomenų nepakanka išteisintojo kaltei nustatyti.

Pažymėtina, kad išteisintojo M. Š. nuoseklius parodymus apie tai, kad jis ne kartą skolinosi iš D. N. pinigus, išrašydamas vekselius, o kaip skolos garantą pasirašė automobilio nuomos tariamą sutartį už 58 400 Lt, todėl bendrovės turto tokiu būdu nepasisavino, patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, t. y. paties nukentėjusiojo D. N. parodymai, iš kurių matyti, jog M. Š., kaip fiziniam asmeniui skolindavo įvairiomis sumomis pinigus pagal vekselius, o automobilio nuomos sutartis buvo tik ankstesnės skolos garantas (2 t., 49-51 b. l.; 3 t., 135-136 b. l.). Liudytoja R. Š. pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje parodė, kad tiek ji, tiek sutuoktinis (išteisintasis) iš D. N. skolinosi įvairias pinigų sumas, o automobilio nuomos sutartis buvo surašyta kaip garantas už ankstesnes skolas pagal vekselius. Taip pat liudytoja parodė, kad ši sutartis buvo pasirašyta dėl to, kad D. N. juos (liudytoją ir išteisintąjį) šantažavo, o jie norėjo išsaugoti įmonę. Be to, pažymėjo, kad pats nukentėjusysis D. N. nepasirašė automobilio nuomos sutarties ir automobilio neprašė. Sutartyje pasirašė tik jos sutuoktinis M. Š., tačiau jokių pinigų negavo (3 t., 162 b. l.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad įvertinus tiek M. Š., tiek liudytojos R. Š. ir nukentėjusiojo parodymus, nenustatyta aplinkybių, kurios leistų abejoti šių proceso dalyvių parodymų patikimumu ir teisingumu.

Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad nors nukentėjusysis D. N. apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamajame nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, kad jis (apeliantas) nežinojo kokią sumą ir kuriuo laikotarpiu paskolino M. Š., tačiau iš bylos duomenų matyti, jog nukentėjusysis pirmosios instancijos teismo 2013 m. rugsėjo 4 d. teisiamajame posėdyje pats patvirtino, jog kiek davė pinigų ir kiek buvo M. Š. jam skolingas, neprisimena. Pažymėjo, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas jam priteisė 58 400 Lt bei palūkanas (3 t., 135-136 b. l.). Todėl teisėjų kolegija, šį apelianto argumentą vertina kaip deklaratyvaus pobūdžio ir atkreipia dėmesį į tai, kad su tokiu apelianto teiginiu sutikti neturi jokio pagrindo, nes pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino leistinumo ir liečiamumo ribose, kurie buvo gauti vadovaujantis BPK normomis, ir šių ribų nepažeidė.

Remiantis byloje pateiktais duomenimis matyti, kad byloje yra pateikti 2010 m. balandžio 7 d. paprastieji vekseliai Nr. 1 ir Nr. 2, pagal kuriuos M. Š. iki 2010 m. gegužės 10 d. besąlygiškai įsipareigojo sumokėti 26 400 Lt ir 28 150 Lt D. N. (1 t., 118, 120 b. l.). Taip pat, byloje pateikti ir notarės I. M. vykdomieji įrašai, kuriais reikalaujama išieškoti iš vekselių turėtojo M. Š. 26 532 Lt ir 28 290,75 Lt (1 t., 117, 119 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, akivaizdu, kad apeliantą ir išteisintąjį siejo sutartiniai civiliniai santykiai, o kilęs ginčas dėl nesumokėtų vekselių per nustatytą laiko terminą – civilinio teisinio pobūdžio. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad vekselis nėra nei sandoris, nei kitoks juridinis faktas, o tik vertybinis popierius. Nors iš bylos medžiaga matyti, kad buvo sudaryta Transporto priemonės nuomos 2009 m. gruodžio 3 d. sutartis ir Transporto priemonės priėmimo-perdavimo 2009 m. gruodžio 3 d. aktas, kuriuose pasirašė tik M. Š., o nuomininko (sutartyje nurodomas D. N.) parašo nėra (1 t., 2-4 b. l.) bei UAB „B“ pinigų priėmimo kvitas, kuriame nurodoma, jog D. N. sumokėjo M. Š. už automobilio nuomą 58 400 Lt (1 t., 5 b. l.), tačiau teisėjų kolegijos nuomone, šios aplinkybės nepatvirtina, kad šie pinigai buvo realiai sumokėti UAB „B“ ir M. Š. šias lėšas pasisavino. Pažymėtina, kad pirmiau nurodytos sutarties sudarymas gali būti vertinamas kaip tik tam tikras M. Š. ankstesnių asmeninių skolų garantas D. N. Be to, svarbu pažymėti ir tai, kad šis finansinis ginčas dėl 58 400 Lt skolos jau buvo sprendžiamas civilinio proceso tvarka, t. y. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011 m. gegužės 31 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo tenkino civilinio ieškovo D. N. ieškinį (1 t., 56-57 b. l.).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia nukentėjusiojo D. N. dėmesį į tai, kad nustatant padarytos veikos pavojingumo laipsnį esminę reikšmę turi padarytos žalos dydis, kurio faktą šioje nagrinėjamojoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai paneigė.

Pažymėtina, kad būtinasis turto pasisavinimo požymis yra turtinės žalos padarymas. Taigi, kvalifikuojant bendrovės vadovo veiką kaip turto pasisavinimą, reikia įvertinti, ar neteisėtai disponuojant bendrovės turtu ar jį paimant, bendrovei buvo padaryta turtinė žala. Ši žala turi būti reali, o ne tik konstatuojama pagal bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose esančius duomenis. Svarbu pažymėti, kad buhalterinė apskaita gali būti tvarkoma apgaulingai, siekiant gauti neįtrauktų į apskaitą grynųjų pinigų, kurie panaudojami bendrovės reikmėms tenkinti (pvz., perkama bendrovės veiklai reikalinga įranga, medžiagos, atsiskaitoma už bendrovei suteiktas paslaugas ir pan.). Nors šiais pinigais disponuojama neteisėtai, tačiau tokiu disponavimu turtinė žala bendrovei nepadaroma ir paprastai tai negali būti laikoma turto pasisavinimu BK 183 straipsnio prasme (Kasacinė nutartis Nr. 2K-P-78/2012).

Remiantis bylos medžiaga matyti, kad šioje nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog nusikalstamais veiksmais UAB „B“ buvo padaryta turtinė žala. Be to, dėl UAB „B“ padarytos turtinės žalos nebuvo pareikštas ir civilinis ieškinys.

Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamojoje byloje nėra patvirtinančių duomenų, jog UAB „B“ buvo padaryta reali žala, o apeliacinio skundo argumentai dėl UAB „B“ padarytos žalos, šiuo atveju yra prielaidos, kuriomis grįsti kaltės negalima.

Pažymėtina ir tai, kad M. Š. pareikštas kaltinimas dėl apgaulingo UAB „B“ buhalterinės apskaitos tvarkymo, neįtraukiant į ją gautų 58 400 Lt, faktiškai buvo išvestinis, preziumuojant, jog byloje pakanka duomenų, pagrindžiančių M. Š. kaltę dėl įmonės turto pasisavinimo. Nenustačius, kad M. Š. pasisavino svetimą turtą, nėra pagrindo išvadai, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu (nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.) negalima iš dalies nustatyti UAB „B“ turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, t. y. apgaulingai tvarkyta buhalterinė apskaita. Baudžiamoji atsakomybė už apgaulingą apskaitos tvarkymą numatyta BK 222 straipsnyje kyla tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus. Konstatavus, kad byloje neįrodyta, jog M. Š. pasisavino UAB „B“ turtą, nėra pagrindo jį pripažinti kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, pažeidus buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Taip pat ir dėl kaltinime nurodytų 1 452 Lt gavimo nepagrindimo apskaitos dokumentais pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tai nėra toks pažeidimas, dėl kurio negalima iš dalies nustatyti UAB „B“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija įvertinusi pirmiau išdėstytas bylos aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas M. Š. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį, pagrįstai išteisino nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nukentėjusiojo D. N. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Kęstutis JucysTeisėjos Regina GaudutienėElena Vainienė