Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-531-190/2014

Teisėjas Olegas Zaicevas Teisminio proceso kategorija: 1-12-1-00959-2012-3

2014 m. liepos 2 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavo Lenčiko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo R. T. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., ir nuteistas 9 mėnesių laisvės apribojimo bausme.

Sutinkamai su LR BK 64 str. ši bausmė subendrinta su bausme, neatlikta pagal Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2012 m. spalio 5 d. nuosprendį, nustatant galutinę bausmę - laisvės apribojimą 9 mėnesiams su 1040 Lt (8 MGL) bauda.

Išaiškinta nuteistajam, kad jis be bausmės vykdančios institucijos žinios privalo nekeisti gyvenamosios vietos, bei įpareigotas iki 2014-11-01 atlyginti nukentėjusiajam V. G. priteistiną turtinę žalą.

Patenkinti civiliniai ieškiniai priteisiant iš R. T. 1020 Lt turtinės ir 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimo V. G. naudai ir 339,42 Lt nukentėjusiojo gydymo išlaidų Vilniaus Teritorinės ligonių kasos naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. T. nuteistas už tai, kad 2012-03-10 apie 01.00 val. viešoje vietoje, UAB „Vilniaus boulingas“ patalpose, esančiose adresu Žirmūnų g. 68A, Vilniuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 1,43 promilės girtumas), įžūliais tyčiniais veiksmais, pasireiškusiais tuo, kad be jokios priežasties, rankų kumščiais sudavė ne mažiau, kaip tris smūgius nukentėjusiajam V. G. į veidą, padarydamas poodinę kraujosruvą kairio smilkinio srityje, kraujosruvą viršutinės lūpos gleivinėje, muštinę žaizdą apatinės lūpos kairėje, 11 ir 21 dantų išnirimą, randą apatinės lūpos kairėje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Šiais savo veiksmais R. T. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 284 str. 1 d.

Skundžiamame nuosprendyje pažymima, jog teisme apklaustų liudytojų parodymai yra prieštaringi, vieni jų kaip D. Č., K. P., G. K. yra nukentėjusiojo draugai, kiti kaip E. G., K. V., G. J., A. V. yra kaltinamojo draugai, beveik visi 2012-03-10 apie 01.00 val. buvo pavartoję alkoholio, todėl iš jų parodymų galima padaryti tik vieną neginčijamą išvadą, kad tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo vyko muštynės ir jiedu buvo pargriuvę. Teismas kritiškai vertino kaltinamojo pažįstamų aiškinimus, kad nukentėjęs prie baro grasino kaltinamajam, nes, pasak A. V., nukentėjęs prie baro buvo vienas, jų kompanijoje 8 žmonės.

Tuo tarpu liudytoja J. U. - dirbanti barmene ir neturinti jokio pagrindo apkalbėti kaltinamąjį parodė, kad nukentėjusysis atsiskaitant buvo mandagus, elgėsi ramiai, kaip vyko muštynės ant laiptų ji iš savo darbo vietos nematė, tik matė kaip kaltinamasis prie žaidimo automatų sudavė nukentėjusiajam per veidą. Šie parodymai, teismo nuomone, pilnai paneigia kaltinamojo versiją apie tai, kad jį užsipuolė nukentėjusysis, o jis besigindamas tik sudavė vieną smūgį į kūną, į veidą nesmūgiavo.

Tiek iš dokumentų, tiek iš pateiktų nuotraukų matosi, kad nukentėjusiojo veidas stipriai sumuštas (b.l.32, t.1), sužalojimai padaryti ne mažiau kaip 3 trauminiais poveikiais, jų visuma nebūdinga vienomentiniam griuvimui. Šios nustatytos aplinkybės taipogi pilnai paneigė kaltinamojo versiją, kad jis į veidą smūgių nesudavė, o nukentėjusysis susižalojo pargriuvęs.

Teismui nepatenkinus prašymo jį išteisinti, prašo sumažinti priteistą neturtinę žalą ir 200 litų sumažinti priteistos turtinės žalos dydį.

Teismas, apelianto teigimu, neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir neatsižvelgė į vienas kitam prieštaraujančius įrodymus, padarė klaidingas išvadas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl jį nuteisė nepagrįstai.

R. T. pažymi, jog vien dėl to, kad prie baro buvo daugiau jo kompanijos asmenų, o nukentėjusysis buvo vienas, teismas kritiškai įvertino liudytojų parodymus, kad nukentėjusysis grasino jam, tačiau tokia išvada niekuo nepagrįsta. Nukentėjusysis, anot nuteistojo, buvo nemažai išgėręs alkoholio. Jis aiškino, kad bare vien už gėrimus ir maistą sumokėjo beveik 500 litų už tris asmenis. Faktą, kad nukentėjusysis buvo stipriai apsvaigęs patvirtino barmenė J. U., teigdama, jog V. G. dar rankoje laikė neišgertą butelį brendžio, todėl daryti išvadą, kad nukentėjusysis realiai vertino situaciją ir negrasino - nėra pagrindo.

Nuosprendis priimtas ir jo veika kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. faktiškai remiantis tik paties nukentėjusiojo ir barmenės J. U. parodymais, tačiau, anot apelianto, teismas neatkreipė dėmesio ir į šių dviejų asmenų parodymų prieštaravimus ir skunde dėsto, R. T. manymu, esančius neatitikimus.

Apeliantas neneigia, kad tarp jo ir nukentėjusiojo įvyko konfliktas, kad jis jam (V. G.) sudavė tačiau tai padarė po to, kai jis jam sudavė, ką patvirtino ir liudytojai A. V. bei E. Č.. R. T. pažymi, jog jam pačiam buvo praskelta lūpa, bet jis to nesureikšmino, niekam nesiskundė ir pareiškimo nerašė. R. T. įsitikinimu, jis jam inkriminuojamos veikos nepadarė, nes jis gynėsi. Teismas neturėjo jokio pagrindo kritiškai vertinti visų liudytojų parodymus ir nuteisti jį tik pagal nukentėjusiojo sužalojimo faktą.

Be to, byloje pateiktas V. G. civilinis ieškinys neturtinės žalos dalyje yra niekuo neįrodytas, neturtinė žala nepagrįsta jokiais įrodymais. Teismas pripažino, kad nukentėjusiajam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, o kaip kompensaciją priteisė didelę 10 000 litų neva jo veiksmais padarytą neturtinę žalą. Apeliantas pažymi, jog teismų praktikoje tokios sumos priteisiamos esant sunkiems kūno sužalojimams ir įrodymams apie patirtą neturtinę žalą. Neturtinės žalos dydžio nustatymas yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas, tačiau nuosprendyje tokio vertinimo nėra.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis R. T. ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusysis V. G. prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. T. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nuteistasis neigia padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d., ir nepripažįsta kaltės, t. y. nesutinka su įrodymų vertinimu ir nustatytomis aplinkybėmis, teigdamas, kad jis pirmas smūgių nukentėjusiajam V. G. nesudavė, o sudavė po to, kai nukentėjusysis sudavė jam, t.y. gindamasis, ką patvirtino liudytojai A. V. ir E. Č.. Tačiau, išnagrinėjus baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, ištyrus ir įvertinus byloje esančius įrodymus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra iš esmės teisėtas ir pagrįstas, kadangi bylos faktiniais duomenimis yra visiškai įrodyta, jog nuteistasis R. T. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d.

Nagrinėjamo apeliacinio skundo kontekste pažymėtina, kad pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nagrinėjamu atveju daroma išvada, kad apylinkės teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina, jog teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį R. T. atžvilgiu, nesigilino į jo parodymus ar kitaip būtų pažeidęs BPK normų reikalavimus. Aukštesnės instancijos teismas išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šių reikalavimų apylinkės teismas nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir teisingai juos įvertino, nustatė tikrąsias įvykio aplinkybes bei nuteistojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

Apelianto neigimą padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką kolegija vertina kaip pasirinktą gynybos būdą bei mėginimą išvengti baudžiamosios atsakomybės už šį nusikaltimą, kadangi tai prieštarauja byloje surinktiems ir nuteistojo kaltę patvirtinantiems įrodymams bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Bylos duomenimis nustatyta, šio fakto neginčija ir pats nuteistasis R. T., jog tarp jo ir nukentėjusiojo įvyko muštynės, be to, tai patvirtina ir kiti liudytojai – tiek nuteistojo, tiek ir nukentėjusiojo draugai, taip pat liudytojais apklausti boulingo darbuotojai J. U. ir S. F.. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino liudytojų D. Č., K. P., G. K., E. G., K. V., G. J., A. V. parodymus, nes vieni yra R. T., kiti – V. G. draugai.

Atmetant apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino liudytojų A. V. ir E. Č. parodymų, kurie patvirtino R. T. versiją, jog būtent V. G. jam trenkė pirmas, pažymėtina, kad E. Č. į teisiamąjį posėdį neatvyko ir teisme nebuvo apklaustas, taip pat teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad esant situacijai, kai apie nagrinėjamą įvykį iš skirtingų asmenų gaunama prieštaringa informacija, būtina įvertinti, kurių asmenų parodymai yra patikimi ir objektyvūs. Kaip jau minėta, bylos duomenimis nustatyta, kad vieni liudytojai yra nuteistojo, o kiti – nukentėjusiojo draugai, jų parodymai tarpusavyje nesutapo, buvo prieštaringi, nes jie yra suinteresuoti bylos baigtimi, todėl teismas, priimdamas nuosprendį pagrįstai jais nesivadovavo.

Tačiau teismas, pripažindamas R. T. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, pagrįstai rėmėsi liudytojos J. U. parodymais, pažymėdamas, jog ji neturi jokio pagrindo apkalbėti kaltinamąjį. Nors ji pirmų muštynių, vykusių ant laiptų link išėjimo ir nematė, tačiau teisiamajame posėdyje parodė, jog matė, kai vėliau, jau sugrįžus prie baro, nuteistasis R. T. pirmas smogė nukentėjusiajam į veidą. Ji taip pat pažymėjo, jog V. G. buvo mandagus ir ramus, o su kaltinamuoju ji bendravo tik kaip barmenė ir klientas bei tikslo jam pakenkti, atkeršyti neturinti, nes jo nepažįsta (t. 2, b.l. 18-28). Be to, J. U. teisiamajame posėdyje patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, iš kurių matyti, kad nukentėjusysis V. G. jai ir jos kolegei sakė mandagius komplimentus, kas nepatiko R. T. ir su juo buvusiems draugams, nes šie pradėjo priekaištauti nukentėjusiajam ir jo draugui dėl to, kad šie neva kabinėjasi prie jų padavėjų. Tačiau V. G. į pastabas reagavo mandagiai, iš jo pusės jokio grubumo nebuvo ir jis savo elgesiu tikrai nieko neprovokavo (t. 1, b.l. 88-89). Tokiu būdu J. U. paneigė nuteistojo teiginius, jog V. G. jį pastūmė. Tai, jog ši liudytoja, kaip teigiama apeliaciniame skunde, nurodė skirtingą aplinkybę nei V. G. dėl to, kas pirmas – nukentėjusysis ar kaltinamasis nuėjo ant laiptų link išėjimo, nėra pagrindas pripažinti jos parodymus neobjektyviais ir nepatikimais, nes, kaip matyti iš bylos medžiagos, J. U. skaičiavo sąskaitas klientams, suvedinėjo jas į kasą, priiminėjo atsiskaitymus, t.y. buvo užsiėmus skaičiavimais, todėl tiksliai galėjo ir nepastebėti, kuris kuriam nusekė iš paskos, juo labiau, kad akivaizdu, jog tarp V. G. ir R. T. pajudėjimo link išėjimo nuo baro buvo nedidelis laiko tarpas.

Apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas netikėti liudytojos J. U. parodymais, juolab, kad sužalojimus, padarytus V. G. patvirtina byloje esančios 2013-04-09 ir 2013-09-23 Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus išvados Nr.G502/13(01) ir Nr.G2417/13(01), kuriose nurodyta, kad V. G. nustatyta poodinė kraujosruva kairio smilkinio srityje, kraujosruva gleivinėje viršutinės lūpos kairėje, muštinė žaizda apatinės lūpos kairėje, 11 ir 21 dantų išnirimas, minkštujų audinių patinimas dešinės plaštakos 1-o piršto srityje. Sužalojimai padaryti kietų bukų daiktų poveikyje, galimai nurodytu laiku, t.y. 2012-03-10. Sužalojimai tiek visumoje, tiek ir kiekvienas atskirai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu.Sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku, t.y. 2012-03-10. Sužalojimai galėjo būti padaryti ne mažiau kaip 3 trauminiais poveikiais, atitinkamai traumuojant kairio smilkinio, lūpų bei dešinės plaštakos sritis. Sužalojimų visuma nebūdinga vienomentiniam griuvimui, labiau tikėtinas smūgių sudavimo mechanizmas. Sužalotos vietos yra savo ranka pasiekiamos. Sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b.l. 49-51, 55-57).

Nors nuteistasis R. T., duodamas parodymus teisme paaiškino, kad jam taip pat buvo padaryti tam tikri sužalojimai, buvo praskelta lūpa, tačiau tai nepagrįsta jokiais įrodymais, byloje nėra duomenų, kad apeliantui buvo padaryti kokie nors kūno sužalojimai, į gydymo įstaigas jis nesikreipė. Be to, į įvykio vietą atvykę medikai į gydymo įstaigą išvežė būtent V. G., o R. T. išvežė policijos pareigūnai. Atsižvelgtina ir į tai, kad R. T. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. spalio 5 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu už analogišką nusikaltimą – viešosios tvarkos pažeidimą (dėl to, jog jis, nesant jokių asmeninio pobūdžio motyvų dėl menkavertės dingsties, dėl to, kad S. K. stebėjo tarp jo ir jo žmonos vykstantį konfliktą, aplinkinių žmonių akivaizdoje nukentėjusįjį S. K. išvadino užgauliais žodžiais bei turėtu su savimi šaunamuoju ginklu grasino pastarąjį nušauti), kas rodo, kad nuteistasis yra ūmaus būdo, linkęs konfliktuoti ir smurtauti.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bei ištyręs byloje surinktų įrodymų visumą, padarė teisingą ir byloje surinktus objektyvius duomenis atitinkančią išvadą, kad R. T. padarė Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką.

Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 22 d. nuosprendis keistinas dalyje dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio klausimo (Lietuvos Respublikos BPK 328 str. 3 p., 4 p.).

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog, sutinkamai su Lietuvos Respublikos BPK 109 str. atlygintina patirta turtine žala, kuri teismo dienai sudaro 220 Lt dingę pinigai, 200 Lt apsilankymo A. G. teismo medicininių tyrimų biure, 200 Lt išlaidų rentgenogramom UAB „Vitaldija“, 400 Lt išlaidų konsultacijai Kaune UAB „ Grožio chirurgija“, viso 1020 Lt, nes šį žala yra įrodyta bei reali. Aukštesnės instancijos teismas sutinka su R. T. apeliacinio skundo argumentu, jog byloje nėra jokių įrodymų dėl 220 litų dingusių pinigų, kuriuos teismas priteisė iš jo nukentėjusiajam. Kadangi, kaip teigia, V. G., jis pinigus (220 Lt) įsidėjo į piniginę (rankinę), kuri tiesiog kabojo jam per petį, todėl faktiškai priėjimas prie jų buvo galimas ir kitiems pašaliniams asmenims ir prie jų dingimo R. T. galėjo ir neprisidėti. Be to, iš bylos duomenų matyti, jog V. G. tą naktį buvo išgėręs, todėl neatmetama tikimybė, jog jis juos galėjo pamesti. Be abejo, įtarimas krenta ant apelianto, kadangi jis sumušė nukentėjusįjį, tačiau nuteistasis neigia šiuos pinigus pasisavinęs, o tokie jo parodymai objektyviais bylos duomenimis nėra paneigiami. Dėl aukščiau išdėstyto keistinas apylinkės teismo nuosprendis dalyje dėl civilinio ieškinio turtinei žalai atlyginti priteisimo nukentėjusiajam V. G., atitinkamai mažinant 220 Lt, t.y. iki 800 Lt.

Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, turi būti mažinamas ir iš R. T. priteistas neturtinės žalos atlyginimas V. G.. Sutiktina su pirmosios instancijos padaryta išvada, jog nukentėjusysis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (Lietuvos respublikos CK 6.250 str.), nes jis dėl patirtų sužalojimų patyrė stresą, skausmą, turėjo ir tebeturi gydytis, jautė ir jaučia nepatogumus, buvo kurį laiką sumažėjusios jo bendravimo galimybės.

Pagal civilinį įstatymą neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją kiekvienoje byloje, dėl kiekvieno nukentėjusiojo turi įvertinti teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, pagal įstatymą privalo atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1 , 2 dalys). Pažymėtina, kad vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Minėti principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja iš dalies, pvz., padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą. Todėl teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus, t. y. į kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir t. t. (CK 6.282 straipsnis). Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros.

Kartu pažymėtina ir tai, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi todėl, kad neturtinės žalos (pvz., sveikatos sutrikdymo, gyvybės praradimo) tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama, kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus (ir galimus ateityje) dvasinius išgyvenimus. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų priedermė tokiose bylose yra ir teisingos piniginės kompensacijos už patirtą skriaudą nustatymas (kasacinės bylos Nr. 3K-3-371/2003, 2K-533/2005, 2K-669/2006, 2K-449/2007).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismo priteista 10000 Lt dydžio neturtinė žala neatitinka Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. nuostatų, teisingumo ir protingumo kriterijų, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos: civiliniams ieškovams dėl jų nežymaus sveikatos sutrikdymo priteisiama nuo 1000 Lt iki 5000 Lt (kasacinės nutartys Nr. 2K-680/2013, 2K-401/2012, 2K-518/2011 ir kt.), todėl yra aiškiai per didelė, dėl ko V. G. pareikštas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo iš nuteistojo R. T. mažintinas iki 5000 Lt.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 1 d. 3 p., 4 p., kolegija

nutarė:

nuteistojo R. T. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 22 d. nuosprendį dalyje dėl netinkamai išspręsto civilinio ieškinio.

Priteistą iš R. T. V. G. turtinei žalai atlyginti 1020 Lt sumą sumažinti iki 800 Lt, neturtinei žalai atlyginti 10000 Lt sumą sumažinti iki 5000 Lt.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.