Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Taisyklių 14.10 papunktyje nurodyta, kad kameroje turi būti natūralus arba mechaninis vėdinimas. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, 17 punkte taip pat nurodyta, kad gyvenamosiose patalpose turi būti sudaryta galimybė jas išvėdinti per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atkreipė dėmesį, kad Kauno TI kamerose langai atsidaro pilnai arba turi orlaides, taip pat veikia mechaninė ventiliacijos sistema, t. y. įrengtas, tiek natūralus, tiek mechaninis kamerų vėdinimas. Taigi, tinkamai naudojantis kamerų ventiliavimo galimybėmis, atsidarant langus (ar orlaides), neužkemšant ventiliacijos angos, užtikrinamas tinkamas kamerų vėdinimas ir nemalonūs kvapai jose negali sklisti. Pareiškėjo teiginiai apie neva neatsidarančius langus yra nepagrįsti, jis nenurodė, jog informavo įstaigos administraciją apie gedimus, bei jog į juos nebuvo reaguojama. Visose kamerose veikia mechaninė vėdinimo sistema, todėl kamerų vėdinimas, net sugedus lango atsidarymo mechanizmui, buvo užtikrintas, o teisės aktų reikalavimai negalėjo būti pažeisti.

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam kalint netinkamomis sąlygomis Kauno TI laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 1 d. iki 2019 m. kovo 1 d.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Kauno TI sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001-04-21 sprendimą P. prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).

Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildina iš to, jog jam kalint Kauno TI nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (galiojo iki 2019 m. kovo 5 d.) 1.3 punkte buvo nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Administracinėje byloje esantys įrodymai (b. l. 10, 34–35, 36–40) patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu Kauno TI buvo laikomas nuo 2018 m. gruodžio 10 d. iki 2018 m. gruodžio 11 d. kameroje Nr. 205, nuo 2019 m. sausio 4 d. iki 2019 m. sausio 7 d. kameroje Nr. 204 ir nuo 2019 m. vasario 18 d. iki 2019 m. vasario 19 d., kameroje Nr. 204. Kameros Nr. 204 plotas yra 15,25 kv. m, o kameros Nr. 205 plotas yra 14,29 kv. m (b. l. 16–8). Atsakovas nurodo, jog minėtos kameros yra keturvietės, pareiškėjas neneigia šios aplinkybės, skunde taip pat teigia, kad kamerose buvo laikoma iki 4 asmenų, todėl pareiškėjui esant laikomam kameroje Nr. 204 teko 3,81 kv. m gyvenamojo ploto, o kameroje Nr. 205 – 3,57 kv. m gyvenamojo ploto. Taigi, iš pateiktų duomenų teismas sprendžia, kad pareiškėjui esant laikomam kameroje Nr. 205 vieną parą nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje (pareiškėjui trūko 0,03 kv. m gyvenamojo ploto), todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą. Esant nustatytam gyvenamojo ploto normos pažeidimui, konstatuotina, kad gyvenamosiose patalpose esantys baldai, nuteistųjų reikmenys, asmeniniai daiktai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose.

Pareiškėjas taip pat nurodo, jog tualetai kamerose buvo įrengti netinkamai (pilnai neizoliuoti nuo likusios kameros dalies), dėl to pareiškėjas besinaudodamas tualetu jautė diskomfortą, kamerose tvyrojo blogas kvapas, be to nebuvo tinkamai įrengta ventiliacijos sistema, langai neatsidarydavo, nes buvo sugadinti jų mechanizmai.

Ginčo laikotarpiu galiojusių Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 1 punktas numatė, kad Taisyklės nustato tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, o pagal 2 punktą šios Įrengimo taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Taisyklių 14.5 punkte nurodyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Atsakovo atstovas nurodė, kad kamerose įrengta mechaninė ventiliacija, taip pat jas galima vėdinti per atvirus langus ir orlaides. Paaiškino, kad sanitariniai mazgai kamerose yra atitverti metalinėmis sienelėmis su durimis. Šiuos atsakovo atstovo argumentus patvirtina į bylą pateiktos fotonuotraukos (b. l. 19–22). Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 17 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Administracinėje byloje nėra ginčo, kad mechaninė kamerų ventiliacijos sistema veikė. Be to, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją dėl sugadintų angų mechanizmų ir pastaroji į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusi, byloje nėra. Iš pateiktų fotonuotraukų taip pat matyti, kad sanitariniai mazgai kamerose įrengti atskiroje kabinoje iš ne žemesnių kaip 1,5 m aukščio sienelių su durelėmis. Pažymėtina, kad teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos, t . y. įrengti pertvaras iki lubų. Lietuvos vyriausiais administracinis teismas savo praktikoje konstatavęs, jog tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017 ir kt.).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas, skunde nurodė, kad dėl minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo buvo pažeista pareiškėjo judėjimo laisvė., tačiau jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Tačiau teismas daro išvadą, kad dėl minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo pareiškėjas galėjo patirti perteklinių neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, t. y. neigiamas pasekmes, kurios patenka į CK 6.250 straipsnio apibrėžtį kaip neturtinė žala, priežastiniu ryšiu susijusi su netinkamomis kalinimo sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013).