- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-04-26
- Bylos Nr.
- 1A-304-634/2017
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Jankauskienė, Albinas Antanaitis, Giedrius Endriukaitis
- Nuteistasis
- S. K.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Giedriaus Endriukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Daivos Jankauskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. K. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 27 d. nuosprendžio, kuriuo S. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį ir jam paskirta 75 parų arešto bausmė. Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė bausmė paskirta - 50 parų arešto, bausmės pradžią skaičiuojant nuo S. K. sulaikymo dienos. Kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
S. K. nuteistas už tai, kad 2017 m. sausio 14 d. 04.10 val. (duomenys neskelbtini) vairavo kelių transporto priemonę – automobilį „Fiat Marea“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio. Veika kvalifikuota pagal BK 281 straipsnio 7 dalį.Apeliaciniu skundu nuteistasis S. K. prašo pakeisti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 27 d. nuosprendį ir paskirti jam švelnesnę bausmę.Skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į tai, jog padaryta nusikalstama veika jokių neigiamų pasekmių nesukėlė. Be to, apelianto įsitikinimui, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsižvelgė į tai, kad jis ankščiau yra teistas ir naujas nusikaltimas padarytas neišnykus teistumui. Apeliantas skunde taip pat dėsto argumentus, kodėl jam turėtų būti paskirta bauda, o ne areštas – turi gyvenamąją vietą, būdamas laisvėje galėtų dirbti, valstybei nereikėtų jo išlaikyti.Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti. Nuteistojo S. K. apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina apeliacinio skundo ribose. S. K. apeliaciniu skundu neginčija kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos ir jos kvalifikacijos, skunde keliamas tik bausmės individualizavimo klausimas. Kaip jau minėta, skundžiamu nuosprendžiu S. K. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 7 dalį ir jam paskirta galutinė 50 parų arešto bausmė, kurią jis prašo pakeisti į baudą.Šiuo atveju pažymėtina, jog įstatymas nenustato konkrečių kriterijų, kokiais atvejais ir kokiomis sąlygomis turėtų būti skiriama viena ar kita bausmės rūšis tuomet, kai už nusikalstamos veikos padarymą sankcijoje yra numatytos alternatyvios bausmės rūšys. Tačiau vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, nustatytų BK – bausmės teisingumo principas. BK 54 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė – teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, tačiau šio straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad teismas privalo įvertinti ir visą eilę kriterijų, kurie ypatingai svarbūs parenkant teisingą ir adekvačią nusikalstamai veikai bausmę. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai – bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-519/2013). Be to, dar vienas esminis kriterijus, vertintinas parenkant teisingą ir proporcingą bausmės rūšį ir dydį, yra kaltininko asmenybės įvertinimas. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas ir skirdamas S. K. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, tinkamai įvertino jo padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, nuteistojo kaltės formą ir rūšį, atsižvelgė į veikos motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančia aplinkybę ir tai, jog nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl bausmės paskirties, ir paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę.Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, pagrįstai atsižvelgė į tai, jog S. K. padarė nesunkų nusikaltimą, į tai, jog S. K. teisiamas jau šeštą kartą, naują nusikaltimą padarė neišnykus ankstesniam teistumui, yra baustas administracine tvarka, nedirba. S. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pirmosios instancijos teismas pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė. Apylinkės teismas taip pat įvertino tai, kad naują nusikalstamą veiką S. K. padarė praėjus trumpam laiko tarpui nuo jo paleidimo iš laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos ir sprendė, jog ši aplinkybė patvirtina, kad jis dėl ankstesnių teistumų išvadų nepadarė. Taip pat, atsižvelgdamas į tai, jog S. K. nedirba ir pajamų šaltinio neturi, apylinkės teismas sprendė, jog skirti baudą yra netikslinga, o BK 281 straipsnio 7 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, todėl, įvertinęs visas aptartas aplinkybes, paskyrė jam 75 parų arešto bausmę. Vadovaudamasis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu ir paskyrė S. K. galutinę bausmę – areštą 50 parų.Aukštesniojo teismo vertinimu, atsižvelgus į apelianto asmenybę, jo ankstesnį nusikalstamą elgesį bei kitas aptartas aplinkybes, S. K. paskirta bausmė visiškai atitinka jos paskirtį bei teisingumo principą, ji tikrai nėra per griežta ar neteisinga, yra tinkamai individualizuota, todėl keisti paskirtą arešto bausmę į kitą bausmės rūšį - baudą, ar sumažinti jos dydį, nėra pagrindo. Pažymėtina ir tai, jog bausmė neišvengiamai susijusi su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais, kurie nurodyti įstatymuose, draudžiančiuose tam tikras veikas bei numatančiuose atitinkamas sankcijas – bausmes už jų padarymą. Tuo pasireiškia asmens nubaudimas, todėl asmuo, žinodamas apie gresiančią bausmę ir vis dėlto pasirinkęs daryti nusikaltimą, prisiima ir galimas pasekmes, tame tarpe ir tikimybę būti nubaustam su laisvės atėmimu susijusia bausme, o vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.Nors nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog apylinkės teismas, skirdamas jam bausmę, nepagrįstai atsižvelgė į jo ankstesnius teistumus, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiu apelianto skundo argumentu nesutinka ir pažymi, jog ankstesni asmens teistumai yra vertinami kaip nuteistojo asmenybę apibūdinančios aplinkybės.Apibendrinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl nuteistojo S. K. kaltės pagrįstos įrodymų visetu, abejoti priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu nėra pagrindo, nuteistajam paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BK 54 ir 41 straipsniuose numatytų nuostatų, todėl keisti skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų už nuteistajam S. K. suteiktą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas priteisimo nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistųjų nesuderinamas su jų teise į gynybą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog išlaidos už nuteistajam S. K. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo neišieškotinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
nuteistojo S. K. apeliacinį skundą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.