Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Kęstutis Dargužis Baudžiamoji byla Nr. 1A-620-245-2014

Teisėjas Raimundas Krušinys Teisminio proceso Nr. 1-64-1-01090-2013-8

2014 m. spalio 8 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Arūno Paštuolio ir Danutės Giačaitės, sekretoriaujant Kristinai Grikavičiūtei, dalyvaujant prokurorui Romanui Mackevičiui, nuteistajam M. K., jo gynėjai advokatei Andželikai Vosyliūtei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. gynėjos advokatės apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 8 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 str. 2 d. 8 p. ir jam skirta bausmė – 2 (dveji) metai laisvės atėmimo,

vadovaujantis BK 64¹str., bausmė sumažinta 1/3 dalimi ir paskirta bausmė - 1 (vieneri) metai 4 (keturi) mėnesiai laisvės atėmimo,

taip pat pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą BK 284 str. 1 d., ir paskirta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė,

vadovaujantis BK 64¹ str., bausmė sumažinta 1/3 dalimi ir paskirta bausmė - 8 (aštuoni) mėnesiai laisvės atėmimo,

BK 63 str. 5 d., 1 p. tvarka, bausmės subendrintos jas apimant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 1 (vieneri) metai 4 (keturi) mėnesiai laisvės atėmimo,

vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 2 d., prie paskirtos bausmės pridėta 2012-01-12 Kauno apygardos teismo baudžiamuoju įsakymu už nusikalstamos veikos, numatytos BK 199² str. 1 d., padarymą paskirtos ir neatliktos bausmės dalis - 31 390 Lt dydžio bauda ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 1 (vieneri) metai 4 (keturi) mėnesiai laisvės atėmimo su 31 390 Lt (trisdešimt vieno tūkstančio trijų šimtų devyniasdešimties litų) dydžio bauda,

vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d., 5 p., 7 p., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laiką tęsti darbą, t. y. dirbti bei neišeiti iš savo namų nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nuteistojo M. K. gynėja advokatė skundžia Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 8 d. nuosprendį dėl netinkamo veikos kvalifikavimo ir per griežtos bausmės paskyrimo ir prašo jį pakeisti: panaikinti nuosprendžio dalį, kuria M. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams. Nusikaltimą, numatytą BK 138 str. 2 d. 8 p., perkvalifikuoti į BK 138 str. 1 d. ir paskirti laisvės apribojimo bausmę mažesnę nei jos vidurkis. Taikyti BK 64¹ str. ir paskirtą bausmę sumažinti 1/3. Skunde atkreipia dėmesį į tai, kad viešosios vietos požymis yra svarbus sprendžiant klausimą dėl viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 straipsnis) inkriminavimo, tačiau veiką kvalifikuojant pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą svarbu yra ne vieta, kurioje atlikti smurto veiksmai, bet specifinis nusikalstamo elgesio motyvas - chuliganiškos paskatos. Teismų praktikoje smurto veiksmai, kad ir atlikti viešoje vietoje, ne visada vertinami kaip padaryti dėl chuliganiškų paskatų (kasacinė nutartis Nr. 2K-24/2008). Tais atvejais, kai kaltininko viešojoje vietoje padarytą smurtinę veiką pirmiausia nulėmė pavydas, kerštas, pyktis ar kitokios paskatos, kilusios dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių ir panašaus pobūdžio (dalykinių, tarnybinių) santykių, chuliganiškų paskatų kvalifikuojanti aplinkybė paprastai neinkriminuojama (kasacinė nutartis Nr. 2K-136/2008). Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju nukentėjusysis G. S. buvo sumuštas, kai pabandė nutraukti konfliktą, kuris kilo tarp T. D. ir M. K.. Šis konfliktas kilo dėl to, kad jie (nukentėjusieji T. D., G. S. su dviem draugais) stovėjo ne vietoje ir trukdė pravažiuoti. Nukentėjusysis T. D. nurodė, kad jis suprato, jog M. K. jį sumušė dėl to, kad jie stovėjo ne vietoje ir trukdė pravažiuoti, kitos priežasties sumušti nebuvo (b. 1. 24-25, 26-27). Liudytojų T. Ž. ir T. B. parodymais taip pat patvirtinta aplinkybė, jog konfliktas kilo ir smurtas nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo naudojamas dėl to, kad jie su nukentėjusiaisiais trukdo pravažiuoti automobiliui (b.1.37-38,42-43,45). Iš to darytina išvada, kad nuteistojo smurtinius veiksmus prieš T. D. ir G. S. nulėmė ne chuliganiškos paskatos, bet pyktis, kilęs aiškinantis santykius dėl nukentėjusiųjų stovėjimo ant pravažiuojamosios kelio dalies ir trukdymo pravažiuoti.

Skiriant bausmę, teismas turėtų įvertinti tai, kad M. K. baudžiamąją atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, yra trys jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, t. y. M. K. prisipažino padaręs nusikalstamas veikas (pripažino visas faktines aplinkybes) ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), savo noru atlygino nukentėjusiesiems tiek turtinę, tiek neturtinę žalą (BK 59 str. 1 d. 2 p.), kad yra dirbantis, vedęs, išlaiko mažametį vaiką. Minėtas aplinkybes pagrįstai įvertino ir pirmos instancijos teismas, tačiau nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad M. K. pastangomis nukentėjusysis T. D. nebuvo paliktas įvykio vietoje, bet nuvežtas iki ligoninės, kas rodo, jog nuteistasis aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių. Atsižvelgiant į tai, pirmos instancijos teismas nepagrįstai nepripažino M. K. baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 str. 1 d. 1 p. Be to, paskirta M. K. bausmė turėtų būti mažinama 1/3 (BK 64¹ str.), kadangi pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, sprendžiant dėl kaltininko prisipažinimo padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką - pakanka, kad kaltininkas pripažintų esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, o ne juridinį tos veikos kvalifikavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2 K-276/2006).

Motyvuojamoji dalis

M. K. gynėjos advokatės apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.). Su skundžiamu teismo nuosprendžiu nesutinkama dėl netinkamo veikos kvalifikavimo ir per griežtos bausmės paskyrimo. Gynėja mano, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančias aplinkybes dėl ko nepagrįstai inkriminavo chuliganiškas paskatas ir neteisingai veiką kvalifikavo pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. bei nepagrįstai nuteisė pagal BK 284 str. 1 d., dėl ko M. K. buvo paskirta per griežta bausmė.

Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms bei susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais, konstatuoja, kad apylinkės teismas šioje byloje tinkamai išnagrinėjo surinktus įrodymus ir jų visumos pagrindu padarė pagrįstas išvadas dėl M. K. kaltės pažeidžiant viešąją tvarką bei nesunkiai sutrikdant kito asmens sveikatą.

Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, tačiau BK 284 str. 1 d. apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Tuo atveju, kai sutrikdant visuomenės rimtį ar tvarką nukentėjusiajam padaromas nesunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama kaip ideali dviejų nusikalstamų veikų sutaptis. Jei viešosios tvarkos pažeidimas padaromas dėl chuliganiškų paskatų ir dėl to kitam asmeniui padaromas nesunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama pagal BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-249/2009, 2K-408/2013 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju nuteistojo M. K. gynėja nepagrįstai ginčija BK 284 str. 1 d. inkriminavimo neteisėtumą. M. K. veiksmuose yra tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji šio nusikaltimo sudėties požymiai. Iš bylos medžiagos matyti, kad incidentas įvyko (duomenys neskelbtini) „Lukoil“ degalinės teritorijoje (T. 1, b. l. 3-5). Viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo ar ne. Svarbu, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų. Taigi, minėta įvykio vieta pagrįstai pripažinta viešąja vieta, byloje dėl to nekyla abejonių. BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, t. y. asmuo baudžiamojon atsakomybėn pagal minėto straipsnio 1 dalį gali būti traukiamas tik konstatavus padarinių, t. y. visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo, buvimą. Svarbu, kad visuomenės rimtis ar tvarka būtų realiai sutrikdytos. Teismų praktikoje visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-135/2011, 2K-452/2011, Nr. 2K-78/2013).

Aukštesnės instancijos teismas atmeta advokatės teiginius, kad nuteistojo smurtinius veiksmus prieš T. D. ir G. S. nulėmė ne chuliganiškos paskatos, o pyktis, kilęs aiškinantis santykius dėl nukentėjusiųjų stovėjimo ant pravažiuojamosios kelio dalies ir trukdymo pravažiuoti. Iš bylos medžiagos matyti, jog konfliktas kilo dėl to, kad nukentėjusieji T. D. ir G. S. su dviem draugais – T. Ž. ir T. B., neva stovėjo ne vietoje ir trukdė pravažiuoti M. V. vairuojamam automobiliui, kuriuo šis atvažiavo į degalinę nusipirkti dešrainių. Automobilyje tai pat sėdėjo nuteistasis M. K. bei A. V.. Iš byloje esančios filmuotos medžiagos matyti, jog įvažiuojant M. V. automobiliui „VW Passat“ du vaikinai vis dar sėdėjo, du buvo atsistoję, tačiau pamatę atvažiuojantį automobilį iš karto pasitraukė į aikštelės kraštą, todėl pravažiuoti transporto priemonei netrukdė. Pažymėtina, kad automobiliui sustojus, M. V. tiesiai nuėjo prie degalinės aptarnavimo langelio užsisakyti maisto, netoliese buvę vaikinai jam nekliudė. Iš vaizdo įrašo akivaizdu, kad T. D., G. S., T. Ž. ir T. B. bendravo tarpusavyje, nė vienas iš jų nėjo prie atvykusių asmenų, jų nekalbino. Priešingai, vaizdo įraše užfiksuota (03:43:49), kaip prasidaro priekinės automobilio „VW Passat“ keleivio durelės, keleivis truputį iškiša galvą, stovintys vaikinai pasuka galvą į automobilį; 03:44:17 prasidaro automobilio „VW Passat“ galinės keleivio durelės, pro jas taip pat matosi truputį iškišta galva. Taigi vaikinus užkalbino būtent M. K. su A. V.. Dar po kelių sekundžių M. K. išlipo iš automobilio ir puolė vaikinų link. Visa tai rodo, kad jokio santykių aiškinimosi nebuvo, M. K. staigiai užpuolė T. D., o konfliktinė situacija dėl neva trukdymo pravažiuoti buvo dirbtinai sukelta paties M. K. neadekvačiais veiksmais. Net jei nukentėjusieji su draugais būtų šiek tiek užstoję artimesnį privažiavimą prie degalinės aptarnavimo langelio, tokia priežastis vertintina kaip menkavertė. Tačiau iš aptartų įrodymų matyti, kad iš nukentėjusiųjų pusės nebuvo jokių tyčinių veiksmų trukdančių važiuoti automobiliu degalinėje.

Nors veikos motyvai ir tikslai tiesioginės įtakos veikos kvalifikavimui pagal BK 284 str. 1 d. neturi, nes jie nėra būtini šios nusikalstamos veikos sudėties subjektyvieji požymiai, tačiau jų analizė svarbi teisingam kaltininko tyčios apibrėžimui, sprendimui, kad asmuo suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas (kasacinė nutartis Nr. 2K-242/2011). Būtina atsižvelgti į tai, kad viešosios tvarkos pažeidimas padaromas tik tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad toks asmuo suvoktų, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėtų. Kita vertus, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009). Sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje atlikti įžūlūs veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius ar kvalifikuotini pagal kitus BK straipsnius, atsižvelgtina ir į tokio elgesio paskatas. Pavyzdžiui, tai, kad asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba panaudojo kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, skatina daryti išvadą, jog asmens veika pirmiausia nukreipta viešajai tvarkai pažeisti. Šiuo atveju, jau minėta, trukdymas pravažiuoti, laikytinas menkaverte dingstimi. Pažymėtina, kad teismų praktikoje smurto naudojimas prieš asmenį viešojoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (Nr. 2K-286/2011, Nr. 2K-78/2013). Taigi, nors degalinės darbas nutrauktas nebuvo, tačiau smurtas T. D., o vėliau ir G. S. atžvilgiu, pastarajam ginant draugą, buvo naudojamas stebint pašaliniams asmenims, t. y. nukentėjusiųjų draugams, kuriems buvo sukeltas išgąstis, jie pasimetė, nežinojo ką daryti, bei su nuteistuoju atvykusiems asmenims. Tokie M. K. veiksmai vertintini kaip įžūlūs nes jais buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams, nepaisoma visuomenėje galiojančių elgesio normų. Darytina išvada, kad smurtas buvo naudotas ne dėl pykčio, o norint nepatikusius vaikinus pažeminti, parodyti savo pranašumą, jėgą, priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, todėl M. K. pagrįstai nuteistas pagal BK 284 str. 1 d.

Kaip matyti tiek iš nukentėjusiųjų, tiek iš liudytojų parodymų, užpulti asmenys stengėsi išvengti muštynių kilimo. Nukentėjusysis G. S. parodė, kad jis nustūmė nuo T. D. šį užpuolusį vyrą, t. y. M. K., prispaudė prie žemės ir laikė, kol pastarasis apsiramino. Jokie smurtiniai veiksmai nuteistojo atžvilgiu nebuvo naudojami. G. S. pripažino, kad manė, jog muštynės baigėsi, konfliktas nurimo, tačiau M. K. vėl puolė jį puolė, suduodamas smūgį rankos kumščiu į veidą (T. 1, b. l. 8). Tai patvirtino liudytojai T. Ž. (T. 1, b. l. 37-38) bei T. B. (T. 1, b. l. 42-43), paaiškindami, kad jie visi buvo atsitraukę, truputį paėję ant žolės, tačiau M. K. toliau tęsė nusikalstamus smurtinius veiksmus. Specialisto išvada Nr. G 703/13 (09) G. S. klinikiniais duomenimis konstatuota apatinio žandikaulio abipusis lūžimas kairėje kampo srityje, dešinėje tarp 2-3 dantų, taip pat kraujosruva kairio paakio srityje. G. S. konstatuota kraujosruva sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, o apatinio žandikaulio lūžimas – nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl jo nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam nei dešimties dienų laikotarpiui (T.1, b. l. 14). Akivaizdu, kad G. S. užpuolimui M. K. neturėjo jokios dingsties, susistumdymas jau buvo pasibaigęs, realios grėsmės nė vienas vaikinas nekėlė, priešingai, norėjo skirstytis. Taigi nuteistasis nesunkiai sutrikdė G. S. sveikatą be jokios priežasties, dėl aiškaus žmogaus negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo ir toks jo elgesio motyvas atitinka chuliganiškų paskatų turinį, todėl nuteistojo veiksmai tinkamai kvalifikuoti ir pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-716/2007, 2K-144/2008, 2K-241/2009, 2K-266/2009). M. K., būdamas viešoje erdvėje, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent: gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems, šiuos reikalavimus pažeidė. Jo neadekvatus, chuliganiškas elgesys teisingai kvalifikuotas kaip BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p. numatytų nusikaltimų sutaptis.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta nuteistojo gynėjos advokatės argumentus dėl per griežtos bausmės M. K. paskyrimo. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių (BK 54 str.), atsižvelgė į M. K. padarytų nusikaltimų pobūdį, pavojingumo laipsnį (vienas nusikaltimas nesunkus, kitas apysunkis), kaltės formą (nusikaltimai tyčiniai), jo asmenybę (vedęs, dirbantis, išlaikantis nepilnamečius vaikus), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą bei atsakomybę lengvinančias aplinkybes – prisipažino ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), atlygino nukentėjusiems asmenims padarytą žalą (BK 59 str. 1 d. 3 p.). Teisėjų kolegija atmeta gynėjos advokatės teiginį, kad M. K. veiksmuose yra dar viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, t. y. kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą, aktyviais veiksmais bandė išvengti sunkesnių padarinių T. D. ne palikdamas įvykio vietoje, o nuveždamas iki ligoninės (BK 59 str. 1 d. 1 p.). Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų, pamačius, kad T. D. veidas yra kruvinas, M. V. jam iš savo automobilio atnešė rankšluostį, o A. V. nukentėjusiajam pasakė, kad jį reikia vežti į ligoninę ir kad jie jį nuveš (T. 1, b. l. 51-52). Tam neprieštaravo ir M. K., tačiau aktyvios pagalbos jis nesuteikė ir iniciatoriumi vežti T. D. medikų apžiūrai nebuvo.

Apygardos teismas sutinka su M. K. parinktos bausmės rūšimi, t. y. laisvės atėmimu, nes pagrįstai nustatyta, kad šis nusikalto turėdamas neišnykusį teistumą, todėl yra nusikaltimų recidyvas (BK 27 str. 1 d.). Vadovaujantis BK 56 str. nuostatomis, tokiais atvejais paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. M. K. paskirtos bausmės už atskirus nusikaltimus mažesnės nei sankcijų vidurkiai, be to, apylinkės teismas galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo dviems metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą, t. y. dirbti bei neišteiti iš savo namų nuo 23 val. iki 06 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi. Taigi atsižvelgiant į susidariusių aplinkybių visumą, pagrįstai nuspręsta, kad realus laisvės atėmimo bausmės atlikimas nėra būtinas, todėl parinkta švelnesnė poveikio priemonė tikintis, kad nuteistasis daugiau nenusikals, laikysis įstatymų bei gerbs visuomenės interesus. Toks pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacinės instancijos teismo laikytinas teisėtu bei pagrįstu, proporcingu padarytiems teisės pažeidimams ir nevaržantis nuteistojo teisių labiau nei šiuo konkrečiu atveju yra būtina tai padaryti.

Aukštesnės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad BK 64¹ straipsnyje nustatyta, jog baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Kai asmuo teisiamas už kelių nusikalstamų veikų padarymą, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to skiria galutinę subendrintą bausmę, bausmes apimant arba visiškai ar iš dalies sudedant (BK 63 str. 1 d.). Pagal susiformavusią teismų praktiką, būtent ši galutinė bausmė, esant BK 64¹ straipsnyje įtvirtintiems pagrindams, mažinama vienu trečdaliu ir tuomet gali būti toliau bendrinama su ankstesniais nuosprendžiais nuteistajam paskirtomis bausmėmis.

Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir BK 64¹ str. nuostatas taikė kiekvienai bausmei, skirtai už atskiro nusikaltimo padarymą, ir tuomet jas bendrino tarpusavyje. Tačiau kadangi analizuojamu atveju yra nustatyta ideali nusikalstamų veikų sutaptis, todėl buvo pagrįstai taikytas bausmių apėmimas. Subendrinus bausmes ir tinkamai pritaikius BK 64¹ str. nuostatas, nuteistojo M. K. teisinė padėtis nesikeičia, kadangi bausmė išlieka tokia pati – 1 (vieneri) metai ir 4 (keturi) mėnesiai laisvės atėmimo.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2014-08-18 pateikė pažymą Nr. TP-7-(2.10)-2765, patvirtinančią 20.00 Lt (5.79 EUR) išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nuteistajam M. K. nagrinėjant bylą apeliacine tvarka (T. 2, b. l. 24).

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra privalomas (BPK 322 str. 1 d.), tai reiškia, kad nuteistojo galimybė atsisakyti gynėjo yra ribota. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, antrinės teisinės pagalbos teikimui išlaidų priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Tokios nuomonės laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas bei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-06-13 nutartis Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-17 nutartis Nr. 2K-322/2014). Nagrinėjamu atveju nuteistasis M. K. naudojosi privačios gynėjos advokatės paslaugomis. 2014-08-18 turėjęs įvykti teismo posėdis buvo atidėtas advokatės prašymu, taigi valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus parinkta gynėja faktiškai nuteistajam neatstovavo. Remiantis išdėstytu, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo M. K. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

nuteistojo M. K. gynėjos advokatės Andželikos Vosyliūtės apeliacinį skundą atmesti.