- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-03-18
- Bylos Nr.
- ATP-146-606/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 4-06-3-00070-2016-9
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Edita Lapinskienė
- Kategorijos
- 2.7.4.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Edita Lapinskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal G. V. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 18 d. nutarimo, kuriuo Gintautas V. G. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 straipsnio 2 dalį 28 Eur dydžio bauda, pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, taikant ATPK 30¹ straipsnį, paskirta 868 Eur dydžio bauda, vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, paskirta galutinė subendrinta 868 Eur dydžio bauda,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 18 d. nutarimu G. V. G. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 straipsnio 2 dalį, 130 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2015-12-23, apie 18.50 val., (duomenys neskelbtini) , vairuodamas transporto priemonę „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) manevruodamas atbuline eiga iš automobilių stovėjimo aikštelės, kliudė šalia stovintį automobilį ir iš įvykio vietos pasišalino apie tai nepranešęs policijos pareigūnams.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nubaustasis G. V. G. prašo skundžiamą nutarimą pakeisti, pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį administracinio teisės pažeidimo bylą jam nutraukti. Nurodo, kad, nagrinėjant administracinę bylą, teismo posėdžio metu jis parodė faktines įvykio aplinkybes, t. y., kad 2015-12-23, apie 18.50 val., (duomenys neskelbtini) , vairuodamas transporto priemonę „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) manevruodamas atbuline eiga iš automobilių stovėjimo aikštelės, išvažiavo iš savo stovėjimo vietos. Atlikdamas manevrą, pastebėjo, kad šalia pastatytas automobilis, kliudo išvažiuoti, kadangi pastatytas ne pažymėtoje stovėjimo vietoje. Pavažiavęs 3-5 metrus, išgirdo garsą automobilio stoge. Sustojęs pažvelgė pro galinio vaizdo veidrodėlius, tačiau nieko įtartino nepastebėjo. Šalia jo, keleivio vietoje, sėdėjo jo žmona, kuri taip pat nieko įtartino nepastebėjo. Nei jis, nei jo žmona jokio susidūrimo garso negirdėjo. Lauke buvo tamsu, lijo. Teismo posėdžio metu jis parodė, kad buvo šventinis laikotarpis, aikštelėje buvo daug automobilių, todėl fakto, kad galėjo kliudyti kitą automobilį, neginčija ir dėl to gailisi. Teismo posėdžio metu paaiškino, kad apie sukeltą eismo įvykį, jis sužinojo tik tuomet, kai buvo iškviestas į policijos komisariatą. Apžiūrėjęs savo automobilį, jokių automobilio apgadinimų nepastebėjo. Tačiau teismas, neatsižvelgęs į jo duotus paaiškinimus, nutarime nurodė, jog jis savo automobilio apgadinimus pastebėjo.
Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad, jo manymu, byloje nėra jokių duomenų apie jo automobilio ar automobilio „Nisan Primera“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį kliudė, apgadinimo pobūdį. Byloje liudytojai V. J. ir A. Z. paaiškino, kad jie matė, kaip automobilis, važiuodamas atbuline eiga, kliudė už jų stovėjusį automobilį savo dešiniu galiniu kampu. Apeliantas iš liudytojų paaiškinimų daro išvadą, jog nebuvo automobilių susidūrimo, todėl jis ir negirdėjo susidūrimo garso, o jam važiuojant atbuline eiga, kitas automobilis galėjo būti tik užkliudytas ir dėl šio silpno kontakto pastebimų pažeidimų neliko. G. V. G. nuomone, teismas neteisingai interpretavo jo paaiškinimus, netinkamai įvertino liudytojų parodymus, todėl padarė neteisingą sprendimą, jog jis apie autoįvykį nepranešė pareigūnams ir iš eismo įvykio vietos pasišalino. Apeliantas prisipažįsta, kad, esant blogam matomumui, jis galėjo kliudyti kitą automobilį, tačiau teigia, jog šiuo atveju kliudymas buvo toks nežymus, kad nesukėlė jokio garso ar trenksmo, kurį jis galėjo pastebėti ar išgirsti. Todėl jis iki pat iškvietimo į policijos komisariatą nežinojo, kad padarė eismo įvykį. Kadangi nesuprato sukėlęs eismo įvykį, tai ir negalėjo iš jo pasišalinti. G. V. G. tvirtinimu, jis neturėjo tyčios pasislėpti, išvengti atsakomybės už patį eismo įvykį, kurį nesuvokė padaręs, kartu ir dėl žalos atlyginimo, kadangi taip pasielgti neturėjo jokio motyvo. Todėl jo veiksmai negali būti kvalifikuojami pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį. Apeliantas nurodo, kad jo automobilis buvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, automobilį vairavo blaivus ir turėdamas teisę vairuoti transporto priemones, todėl jokio motyvo ir tikslo pasišalinti iš eismo įvykio vietos neturėjo. Teismas, pagrįsdamas savo išvadas, nutarime rėmėsi teismų praktika, kad tuo atveju, kai eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nuketėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio, ieško nukentėjusiojo, palieka savo koordinates ar bendrauja su nukentėjusiuoju, tokie duomenys paprastai rodo, kad iš eismo įvykio vietos asmuo pasišalino ne siekdamas atsakomybės, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinėse bylose Nr. 2AT-11/2012, 2AT- 8//2013 ir kt.). Apelianto nuomone, šiuo atveju minima teismų praktika neatitinka šios bylos faktinių aplinkybių, kadangi byloje nustatyta, ką ir pats teismas pripažino, jog jis nesuvokė sukėlęs eismo įvykį, o ne klydo dėl savo veiksmų teisėtumo.
Nubaustasis G. V. G. atkreipia dėmesį į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo esmę, kaltė dėl jo padarymo pasireiškia tik sąmoningu veiksmu – tyčia. Taigi baudžiant asmenį pagal minėtą normą, būtina nustatyti, kad jis iš eismo įvykio vietos pasitraukė tyčia, t. y. asmuo, sukėlęs eismo įvykį, tai suprato ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos (LAT nutartys Nr. 2AT-10/2012, 2AT-11/2012, 2AT-1/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N-63-935/2010). Taigi pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, sprendžiant dėl asmens veikos kvalifikavimo pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, akcentuojamas asmens siekis išvengti administracinės atsakomybės pasitraukiant iš įvykio vietos, pažeidžiant KET taisykles.
Teismų praktika, nustatanti bendruosius administracinės atsakomybės pagrindus, nuosekliai formuojama laikantis bendrųjų šios rūšies teisinės atsakomybės sąlygų, t. y. administracinėn atsakomybėn asmuo traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Administracinio teisės pažeidimo sudėtį sudaro ATPK įtvirtinta objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, nenustačius bent vieno būtinojo požymio, nėra faktinio atsakomybės pagrindo. ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė inter alia ir už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Šiame straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo objektu laikytina norminiuose teisės aktuose įtvirtinta kelių eismo organizavimo tvarka. Objektyvieji pažeidimo požymiai pasireiškia aktyviais pasitraukimo iš eismo įvykio vietos veiksmais. Kadangi šio nusižengimo požymiai aprašyti blanketinėje dispozicijoje, konstatuojant KET pažeidimo faktą, turi būti nurodomos vairuotojo pažeistos KET normos (straipsniai, punktai). Svarbus ir paties eismo įvykio konstatavimo faktas. Apibūdinant subjektyviuosius pasitraukimo iš eismo įvykio požymius pažymėtina, kad šis pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia – tada, kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. Taigi pagrindžiant atsakomybę pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, turi būti atskleidžiamas kaltės (tiesioginės tyčios) turinys, be to, išsiaiškinamas ir pasišalinimo iš įvykio vietos motyvo, tikslo turinys. Tai ypač aktualu, kai eismo įvykio metu kilusi turtinė žala yra akivaizdžiai mažareikšmė, pasireiškianti nežymiais transporto priemonės apgadinimais. Tokiais atvejais labai svarbu išsiaiškinti, kodėl asmuo nutarė pasišalinti, kaip jis vertino eismo įvykio kilimo priežastis, ar jis suvokė, kad tokiais savo veiksmais pažeidžia kito eismo dalyvio teisėtus interesus ir pan. Apeliantas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse, priimtose atnaujintose administracinio teisės pažeidimo bylose, yra pasisakęs, kad sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis ir konstituciniu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo kylančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškinami traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (LAT nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-1/2013, 2AT-7-3/2013).
Šalies argumentai
Apelianto teigimu, šiuo apeliaciniu skundu jis įrodinėja, kad jo veiksmuose nebuvo teisės pažeidimo, numatyto ATPK 130 straipsnio 1 dalyje, sudėties ir siekia, kad administracinė byla pagal šį ATPK straipsnį būtų nutraukta. Be to, nurodo, kad jo gaunamas darbo užmokestis yra du kartus mažesnis už baudos dydį, todėl tokio dydžio baudos sumokėjimas būtų sunki finansinė našta jo šeimai. Teigia, kad kasacinės instancijos teismas yra konstatavęs, jog administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos baudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę, kitas aplinkybes, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-4-2011, 2AT-8-2013).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos viršininkas R. Šideikis prašo G. V. G. apeliacinio skundo netenkinti, skundžiamą nutarimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliaciniame skunde nubaustasis G. V. G. ginčija padarytą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 straipsnio 1 dalyje. Apeliantas prisipažįsta, kad, esant blogam matomumui, jis galėjo kliudyti kitą automobilį, tačiau teigia, jog šiuo atveju kliudymas buvo toks nežymus, kad nesukėlė jokio garso ar trenksmo, kurį jis galėjo pastebėti ar išgirsti. Todėl jis iki pat iškvietimo į policijos komisariatą nežinojo, kad padarė eismo įvykį. Kadangi nesuprato sukėlęs eismo įvykį, tai ir negalėjo iš jo pasišalinti. Apeliantas nesutinka su skundžiamo nutarimo išvada, kad jis pasišalino iš įvykio vietos, klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo.
Administracinis teisės pažeidimas yra priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę (ATPK 9 straipsnio 1 dalis).
Vadovaujantis ATPK 248, 256, 257, 284 straipsnių nuostatomis, byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, iki galo ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės. Minėtų procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis procesinių normų pažeidimas, kuriam esant teismo priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Tokioje situacijoje, kai apie įvykį iš įvairių šaltinių yra gaunama skirtinga informacija, sprendimas priimamas nustačius, kurie iš duomenų laikytini patikimais ir kurių patikimumas kelia abejonių.
ATPK 130 straipsnio 1 dalyje nustatyta administracinė atsakomybė be kita ko ir už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Kaltė dėl šio administracinio teisės pažeidimo padarymo gali pasireikšti tik tiesiogine tyčia – sąmoningu veikimu, t. y. tada, kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET taisyklėms, t. y. nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisė pažeidimų bylose Nr. 2AT-10-2014, 2AT-41-2014, 2AT-17-139/2015, 2AT-34-507/2015, 2AT-52-511/2015). Sprendžiant, ar asmens veika – pasitraukimas iš eismo įvykio vietos – pasireiškė tyčios forma, būtina įvertinti ir kitam kliudytam objektui padarytos žalos mastą, kontakto pobūdį, paties asmens elgesį po eismo įvykio.
2015-12-23 paaiškinime D. V. nurodė, kad 2015-12-23, apie 16 val., ji pastatė automobilį „Nisan Primera“, (duomenys neskelbtini) , automobilių stovėjimo aikštelėje, prie parduotuvės „Maxima“, o apie 17.30 val., rado už automobilio lango užkištą lapelį, kuriame buvo parašyta, kad tamsiai žalios spalvos automobilio „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas sulaužė jos automobilio priekinį bamperį. Lapelyje buvo nurodyta, kad automobilis, važiuodamas atbuline eiga, įvažiavo į priekinį sparną, taip pat buvo užrašyti liudytojų telefono numeriai. Paskambinusi vienam iš liudytojų, ji sužinojo kaip viskas įvyko (b. l. 11).
2015-12-29 paaiškinime V. J. nurodė, kad 2015-12-23 16.15 val., savo automobiliu atvažiavusi prie parduotuvės „Maxima“, (duomenys neskelbtini) , ieškojo vietos automobiliui pastatyti. Buvo pradėję temti. Priešais ją automobilis išvažinėjo iš stovėjimo vietos, automobilio vairuotojas, važiuodamas atbuline eiga, savo dešiniu automobilio galiniu kampu atsitrenkė į už jo automobilio stovėjusio automobilio priekinį kairįjį sparną. Kadangi automobilio langai buvo užrasoję, todėl žmonių, sėdėjusių automobilyje, neįžiūrėjo. Matydama, kad automobilį bando sustabdyti kitas liudytojas, ji užsirašė automobilio, atsitrenkusio į kitą automobilį, numerius, po to kartu su kitu liudytoju ant lapelio užrašė savo kontaktinius duomenis bei matytą situaciją ir šį lapelį užkišo už nukentėjusio automobilio lango (b. l. 12–13).
2015-12-29 paaiškinime A. Z. nurodė, kad 2015-12-23 16.15 val., savo automobiliu atvažiavo prie parduotuvės „Maxima“, (duomenys neskelbtini). Sėdėdamas automobilyje pastebėjo, kaip šalia jo stovėjęs automobilis, manevruodamas atbuline eiga, atsitrenkė į už jo stovėjusį automobilį, kuris nuo įvykusio kontakto sujudėjo. Pastebėjęs, jog kaltininkas nori iš įvykio vietos pasišalinti, A. Z. išlipo iš savo automobilio. Pamatė, kad už automobilio vairo sėdi apie 60 metų vyras, šalia – moteris. Šį automobilį bandė pasivyti, jam važiuojančiam, delnu patrankė per bagažinę. Kiek pavažiavęs, automobilis sustojo ir po kelių sekundžių nuvažiavo toliau. Tada jis ir kiti asmenys ant lapelio užsirašė automobilio numerius, pasitikrino, ar visi gerai pastebėjo, ir lapelį su iš įvykio vietos nuvažiavusio automobilio numeriais bei savo, kaip liudytojų, telefono numeriais užkišo už nukentėjusio automobilio valytuvo (b. l. 14–15).
2015-12-23 tarnybiniame pranešime Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos biuro Kelių patrulių kuopos 2-ojo būrio vyriausiasis patrulis V. P. nurodė, kad 2015-12-23, dirbdamas kartu su patruliu G. T., gavo pranešimą, jog automobilių stovėjimo aikštelėje, prie parduotuvės „Maxima“, (duomenys neskelbtini), automobilis, važiuodamas atbuline eiga, atsitrenkė į stovinčią transporto priemonę ir iš eismo įvykio vietos pasišalino. Nuvykus į įvykio vietą, juos pasitiko D. V., kuri paaiškino, kad į jos stovintį automobilį „Nisan Primera“, valst. (duomenys neskelbtini) atsitrenkė atbuline eiga važiavusi transporto priemonė ir iš įvykio vietos pasišalino. D. V. pati įvykio nematė, nes buvo parduotuvėje, bet eismo įvykį matė du liudytojai, kurie jai nurodė, jog automobilis „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodamas atbuline eiga, atsitrenkė į jos automobilį ir iš įvykio vietos pasišalino. Liudytojai paliko savo kontaktinius duomenis. Įvykio vietoje buvo nustatyta, jog apgadintas automobilio „Nisan Primera“ priekinis bamperis, buvo nubraižyta eismo įvykio vietos schema, padarytos nuotraukos. Su eismo įvykio kaltininku susisiekti nepavyko (b. l. 18).
Paaiškinime G. G. nurodė, kad policijoje, iš parodytos jam nuotraukos paaiškėjo, jog 2015-12-23 16.15 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, prie parduotuvės „Maxima“, (duomenys neskelbtini), jis kliudė netoliese stovintį automobilį. G. G. tvirtinimu, jis smūgio nejuto. Išvažiuodamas pajuto garsą stoge. Pavažiavęs keletą metrų sustojo, pažiūrėjo per veidrodėlį, ar niekas neateina ir nuvažiavo (b. l. 16).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje G. V. G. tvirtino, kad manevruodamas nepajuto, jog būtų atsitrenkęs į kitą automobilį. To nepajuto ir kartu su juo važiavusi žmona. Buvo blogas oras, prietema, lijo. Kitas automobilis buvo pastatytas ne vietoje. Pavažiavęs apie 3–5 metrus išgirdo, kad kažkas nukrito ant automobilio stogo. Pažiūrėjo pro veidrodėlį, kad niekas nepriėjo ir nuvažiavo. Apie įvykį sužinojo tada, kai jį iškvietė policijos pareigūnai. Po to apžiūrėjęs savo automobilį, pamatė, kad jis apibraižytas. Gal ir buvo kontaktas tuo metu su kitu automobiliu, bet labai nežymus.
Iš aptartų duomenų neginčytinai nustatyta, kad automobilio „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas, važiuodamas atbuline eiga, atsitrenkė į stovintį automobilį „Nisan Primera“, valst. (duomenys neskelbtini) ir iš eismo įvykio vietos nuvažiavo. Tai, jog galėjo kliudyti kitą automobilį, iš esmės neneigė ir nubaustasis G. V. G., bet, jo tvirtinimu, jis jokio smūgio nepajuto ir jokio garso negirdėjo, todėl ir nuvažiavo. Tačiau tokius G. V. G. parodymus dėl to, kad jis kontakto su kitu automobiliu nejautė ir smūgio garso negirdėjo, aiškiai paneigia A. Z. paaiškinime nurodyta aplinkybė, jog jis matė, kaip automobiliui „Volkswagen Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atsitrenkus į automobilį „Nisan Primera“, valst. (duomenys neskelbtini) šis nuo smūgio sujudėjo. Tai parodo, kad smūgis tikrai nebuvo toks nežymus, kaip teigė G. V. G., ir tikrai buvo juntamas. Akivaizdu, kad jeigu nuo smūgio sujudėjo automobilis, į kurį atsitrenkė G. V. G., tai jis, būdamas automobilyje, pajuto smūgį taip pat. Tai, jog G. V. G. pajuto ir suprato, jog atsitrenkė į kitą automobilį, tačiau tik dėl jam žinomų priežasčių, nesustojo ir iš įvykio vietos nuvažiavo, matyti ir iš jo tiek paaiškinime, tiek ir teisme duotų parodymų, kur jis abu kartus nurodė, kad pažiūrėjo pro veidrodėlį, ar niekas nepriėjo prie jo automobilio. Tai parodo, kad G. V. G. tikėjosi, kad jo susidūrimo su kitu automobiliu faktą galėjo matyti aplinkiniai asmenys. Tačiau ir tada jis iš automobilio neišlipo ir aplinkybių nesiaiškino. Tai, jog G. V. G. juto, jog atsitrenkė į kitą automobilį, tačiau, nesilaikydamas Kelių eismo taisyklių, iš įvykio vietos pasišalino, patvirtina ir eismo įvykio vietos schemoje ir prie jos pridėtose nuotraukose užfiksuoti duomenys.
Iš eismo įvykio vietos schemos ir prie jos pridėtų papildomų duomenų nustatyta, kad eismo įvykio metu buvo apgadintas automobilio „Nisan Primera“, valst. (duomenys neskelbtini) priekinis bamperis, šis apgadinimas užfiksuotas foto lentelėje Nr. 1 (b. l. 9, 10, 19, 20).
Iš foto lentelėje Nr. 1 užfiksuoto automobilio „Nisan Primera“, valst. (duomenys neskelbtini) vaizdo matyti, kad ant automobilio yra žymus įbrėžimas, kuris galėjo būti padarytas ne kliudžius, bet stipriau kontaktavus su kitu automobiliu. Ir tai nepaneigia A. Z. paaiškinime užfiksuotų aplinkybių, kur jis nurodė, kad automobilis nuo smūgio sujudėjo. A. Z., išlipęs iš automobilio, nuvažiuojantį G. V. G. vairuojamą automobilį net vijosi, delnu trankė per bagažinę, todėl šiuo atveju nėra pagrindo abejoti ir tuo, kad G. V. G. matė, kad A. Z. bando jį sustabdyti, tačiau jis vis tiek nesiaiškinęs aplinkybių, nuvažiavo. Aplinkybę, kad G. V. G. vairuojamu automobiliu atsitrenkė į kitą automobilį aiškiai matė ir liudytoja V. J., kuri taip pat sureagavo į sukeltą eismo įvykį, užsirašė įvykį sukėlusio vairuotojo automobilio numerius. Akivaizdu, kad pagal automobilių kontakto pobūdį, t. y. jeigu smūgis, kaip teigė G. V. G., nebūtų buvęs stiprus, jis savo automobiliu tik nežymiai būtų lietęs kitą automobilį, esant blogam orui, ko nepaneigė ir minėti liudytojai, būtų susidūrimo fakto ir nepastebėję, be to, ant kliudyto automobilio „Nisan Primera“ nebūtų likusio žymaus įbrėžimo. Tačiau pažymėtina, kad liudytojo A. Z. dėmesį atkreipė būtent tai, kad automobilis, į kurį manevruodamas atsitrenkė G. V. G. vairuojamas automobilis, sujudėjo. G. V. G. taip pat nepaneigė aplinkybės, jog po susidūrimo su kitu automobiliu, jo automobilis buvo apibraižytas. Netikėti liudytojų A. Z., V. J. parodymais, kurie vieni kitiems neprieštarauja, nėra jokio pagrindo. Byloje duomenų apie tai, kad liudytojai būtų suinteresuoti bylos baigtimi, nėra. To nenurodė ir pats G. V. G..
Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, apygardos teismas neturi pagrindo abejoti tuo, kad G. V. G. suvokė sukėlęs eismo įvykį ir iš įvykio vietos pasišalino apie tai nepranešęs policijos pareigūnams ne klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo, bet tik dėl jam žinomų priežasčių, tyčia. Tai, jog jis, iš įvykio vietos pasišalino apie tai nepranešęs policijos pareigūnams klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo, apeliaciniame skunde nesutiko ir pats G. V. G.. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad G. V. G. neneigė, kad galėjo kliudyti kitą automobilį, tik po to, kai jam buvo pateikti byloje surinkti įrodymai, patvirtinantys atsitrenkimo į kitą automobilį, faktą. Ir netgi po to, G. V. G. neigė aplinkybę, jog juto, kaip manevruodamas atbuline eiga, atsitrenkė į kitą automobilį. G. V. G. apeliacinio skundo teiginys, kad jam nebuvo priežasties pasišalinti iš įvykio vietos, nes automobilį vairavo blaivus, liko neištirtas, tą pačią dieną su juo iš viso nepavyko susisiekti. Skundžiamu nutarimu G. V. G. nubaustas pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį pagrįstai ir teisėtai.
G. V. G. apeliaciniame skunde keliamas ir paskirtos pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį administracinės nuobaudos individualizavimo klausimas. Apeliantas teigia, kad paskirtos baudos sumokėjimas būtų sunki našta visai jo šeimai.
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas ir nuostata, kad teisingumą vykdo teismai. Tai reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teisingo teismo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi. Kaip ne kartą konstatuota Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) aktuose, vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat ne kartą yra išreiškęs poziciją, kad teismas turi turėti galimybę, atsižvelgdamas į reikšmingas bylos aplinkybes, individualizuoti įstatyme įtvirtintą griežtą nuobaudą ir skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatytoji minimali arba švelnesnę nuobaudą nei įstatymo numatytoji (Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimai).
Pažymėtina ir tai, kad, individualizuodami pažeidėjams skiriamas nuobaudas, teismai turi nuodugniai įvertinti pavojingumą, kurį žmogaus teisėms ir laisvėms, visuomenės ir valstybės interesams konkrečiu atveju kelia administracinis teisės pažeidimas. Atvejai, kai už administracinius teisės pažeidimus gali būti skiriama mažesnė nuobauda nei sankcijoje numatytoji minimali arba paskirta švelnesnė nuobauda nei numatytoji sankcijoje, arba visai neskirta administracinė nuobauda, turi būti išimtiniai, sietini su išskirtinių aplinkybių konstatavimu (Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutarimas).
Būtent ATPK 30¹ straipsnio 1 dalies nuostatos leidžia asmeniui, padariusiam administracinį teisės pažeidimą, skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Sprendimas dėl nuobaudos švelninimo ar jos neskyrimo priimamas, atsižvelgus į ATPK 30 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, taip pat į ATPK 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais.
Administracinė nuobauda, taikant ATPK 30¹ straipsnį, gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant.
Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (pvz., Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai). Už teisės pažeidimus negalima nustatyti tokių bausmių arba nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos (neadekvačios) teisės pažeidimams ir bausmės ar nuobaudos paskirčiai (Konstitucinio Teismo 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimas). Minėtų iš Konstitucijos kylančių nuostatų privalu laikytis ir teisę taikančioms institucijoms, skiriant asmenims nuobaudas (bausmes) už teisės pažeidimų padarymą.
Tokia pat pozicija atsispindi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-8-2013 ir kt.). Kasacinės instancijos teismas yra konstatavęs, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2AT-4-2011).
Skirdamas nuobaudą pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, atsižvelgęs į tai, kad eismo įvykio metu, G. V. G. veiksmais kokia nors reikšminga žala eismo saugumui padaryta nebuvo, padaryti pažeidimai nesukėlė sunkių pasekmių, už tokio pobūdžio Kelių eismo taisyklių pažeidimus baudžiamas pirmą kartą, jis iš esmės savo kaltę pripažino, apylinkės teismas, taikydamas ATPK 30¹ straipsnio nuostatas, ir taip paskyrė jam švelnesnę nei ATPK 130 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta nuobaudą, t. y. minimalią baudą, neatimant teisės vairuoti transporto priemones. Nėra pagrindo nesutikti su apelianto nuomone, kad paskirta ir minimalaus dydžio bauda, sukels jam ir jo šeimai finansinių sunkumų, tačiau pažymėtina, kad G. V. G. turėjo suprasti ir numatyti savo neatsakingo elgesio pasekmes, bet akivaizdu, jog neigiamų pasekmių jis tikėjosi išvengti. Vien tik simbolinės, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios nuobaudos paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų. Skiriama nuobauda teisės pažeidėjui turi sukelti atitinkamas neigiamas pasekmes. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas.
Esant aptartoms aplinkybėms, apygardos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad administracinės nuobaudos skyrimo tikslai, numatyti ATPK 20 straipsnyje, bus pasiekti pritaikius ATPK 30¹ straipsnio nuostatas ir paskyrus švelnesnę nei ATPK 130 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta nuobaudą, t. y. palikus G. V. G. apylinkės teismo paskirtą ir taip minimalią ATPK 130 straipsnio 1 dalies sankcijoje – 868 Eur dydžio – baudą. Paskirtą nuobaudą sušvelninus dar labiau, tokia nuobauda būtų aiškiai per švelni ir netinkamai individualizuota.
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 18 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nekeistinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėja
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 18 d. nutarimą palikti nepakeistą, G. V. G. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.