- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-27
- Bylos Nr.
- 2SA-255-590/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vidas Stankevičius
- Pareiškėjas
- R. V.
- Suinteresuotas asmuo
- LR Generalinis
- Kategorijos
- 124.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 9 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos R. V. prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. A2-372-855/2011, suinteresuoti asmenys – LR Generalinis prokuroras, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja R. V. pateikė prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje pagal pareiškėjos R. V. pareiškimą tretiesiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai ir LR Generaliniam prokurorui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad P. V. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) valdė 28,5 ha ploto žemės sklypą. Prašyme nurodė, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas 2011-04-27 sprendimu civilinėje byloje Nr. A2-372-855/2011 panaikino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007-02-12 sprendimą, kuriuo teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. V. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) valdė 28,5 ha ploto žemės sklypą, ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjos R. V. (pareiškėjo A. V. teisių perėmėjos) pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2012-04-30 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-730-565/2012 Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011-04-27 sprendimą paliko nepakeistą. Pareiškėja prašė atnaujinti procesą šioje byloje CPK 366 str. 1 d. 2 p. numatytu pagrindu, t. y. naujai paaiškėjus aplinkybėms, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu. O būtent, jau išnagrinėjus civilinę bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir įsigaliojus teismo sprendimui Lietuvos centrinis valstybės archyvas 2012-11-28 išdavė dokumentą, 1942 metų buto ūkio lapą Nr. 4 apie P. V., kuriame nurodyta, kad žemdirbys naudoja (nuomoja) 31 ha žemės (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad pareiškėja neturėjo galimybės pateikti šį dokumentą teismui ankščiau, nes Lietuvos centrinis valstybės archyvas teikė 2003-02-28, 2004-02-26, 2010-10-15 atsakymus į pareiškėjos paklausimus dėl buvusio savininko P. V. žemės, tačiau nei viename iš atsakymo nebuvo 1942 m. buto ūkio lapo, kuris pilnai patvirtino aplinkybę, kad P. V. naudojosi 31 ha žemės sklypu (duomenys neskelbtini). Prašyme taip pat nurodyta, kad šis archyvinis dokumentas patvirtino 1947-12-06 žemės apskaitos žiniaraštyje įrašytus duomenis, kad (duomenys neskelbtini) P. V. turėjo 28,50 ha žemės, ir paneigė 2009-12-07 specialisto išvadą, kurioje nustatyta, kad didelė tikimybė, kad skaitmeninis įrašas 28,50 ha buvo pakeistas, tai yra kad pirminis įrašas buvo „8,50“, paneigė liudytojų O. V., K. T. ir K. M. parodymus, kuriais rėmėsi teismas, kurie teigė, kad P. V. jokios žemės neturėjo ir nevaldė, bei patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu atliktos ekspertizės, parengtos specialistų išvados, kuriomis teismas vadovavosi sprendimo priėmimo metu, yra tendencingos ir šališkos, ir, pareiškėjos nuomone, būtina paskirti pakartotinę 1939-06-15 notarinio akto rašysenos ekspertizę (pakartotinį dokumento rašysenos – parašų, tyrimą).
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo LR Generalinis prokuroras pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo buvo nurodyta, kad žemės sklypas buvo pirktas iš S. P. ir P. P., t. y. nuosavybės teisė įgyta sandorio pagrindu. Trijų instancijų teismai visapusiškai, objektyviai išnagrinėjo visas aplinkybes, susijusias su pirkimo-pardavimo sandorio tariamu sudarymu ir nustatė, kad nepakanka įrodymų juridiniam faktui nustatyti. Pareiškėjos pateikti archyviniai duomenys neturi esminės reikšmės išnagrinėtai bylai, nes, jeigu jie būtų žinomi anksčiau, kitoks sprendimas vis tiek nebūtų priimtas, o duomenys, kad P. V. nuomojo žemės sklypą patvirtina, kad žemės savininkas buvo kitas asmuo, t. y. dar kartą patvirtina teismų priimtų sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą. Pareiškėjos nurodyta aplinkybė dėl po žemės nacionalizacijos 1940 metais vokiečių okupacijos laikotarpiu nuomos pagrindu valdomos žemės nesukuria nuomininkui nuosavybės teisių, o įstatymai nenumato nuomos santykių atkūrimo. Pareiškėjos pateiktas dokumentas neturi visų naujai paaiškėjusios aplinkybės požymių, todėl nėra jokio faktinio, bei teisinio pagrindo atnaujinti procesą. Prašė prašymą atnaujinti procesą Vilniaus rajono apylinkės teismo civilinėje byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmesti kaip nepagrįstą.
Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu prašė pareiškėjos R. V. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad atkuriant nuosavybės teises į žemę, nustatant juridinę reikšmę turinčius faktus dėl žemės valdymo nuosavybės teise, turi būti nustatoma, kas pagal atitinkamoje Lietuvos teritorijoje galiojusius teisės aktus buvo nusavintos žemės savininkas 1940-07-22, t. y. jos nacionalizavimo metu. Pareiškėja nurodo nuosavybės teisės įgijimo pagrindą – pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią P. V. ginčo žemę įsigijo iš S. P.. Šį faktą, anot pareiškėjos, patvirtina 1939-06-15 notarinis aktas reg. Nr. 1823. Pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo duomenimis, juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas remiantis galimai suklastotu dokumentu, t. y. 1939-06-15 notarinio akto reg. Nr. 1823 pagrindu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėja R. V. nurodytą konkretų nuosavybės teisės įgijimo pagrindą turėtų patvirtinti leistinomis įrodinėjimo priemonėmis ir nuginčyti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros teiginius dėl minimo notarinio akto suklastojimo. 1942 m. buto-ūkio lapas Nr. 4, kuriame nurodyta, kad P. V. yra žemdirbys ir (duomenys neskelbtini) naudoja (nuomoja) 31 ha žemės, negali būti laikomas nuosavybės teises į P. V. naudotą, bei valdytą žemę iki nacionalizacijos patvirtinančiu įrodymu, nes iš šio dokumento negalima daryti išvados, jog būtent ta pačia žeme P. V. naudojosi iki nacionalizacijos nuosavybės teise, koks buvo tos žemės plotas, jog iki nacionalizacijos P. V. buvo tos žemės savininkas, kokiu pagrindu buvo savininkas. Šis rašytinis įrodymas galėtų būti vertinamas tik kaip netiesioginis, bei šalutinis galimos nuosavybės teises į iki nacionalizacijos naudotą, ir valdytą žemę patvirtinantis dokumentas, jeigu byloje būtų kitų pakankamų ir patikimų tokios nuosavybės teisės buvimo įrodymų, nes pats savaime žemės valdymo nuosavybės teise fakto šis dokumentas nepatvirtina, o juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui svarbu identifikuoti, ar tą žemę, kuri minima 1942 m. buto-ūkio lape Nr. 4, P. V. valdė ir naudojosi ir iki nacionalizacijos, ir aš ši žemė bei konkretus jos plotas priklausė P. V. nuosavybės teise. Pareiškėjos pateiktas 1942 m. buto-ūkio lapas Nr. 4, gautas iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo, sudarytas po nacionalizacijos, t. y. 1940-07-22, todėl nepatvirtina, kad iki nacionalizacijos P. V. 32,6 ha (arba kaip nurodyta minėtame dokumente 31 ha) žemės valdė nuosavybės teise. Suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėja nepateikė jokių naujų svarbių įrodymų, kurie leistų pagrįstai suabejoti procesiniais sprendimais, priimtais civilinėje byloje Nr. A2-2746-855/2010.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2013-04-09 nutartimi pareiškėjos R. V. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė. Teismas nurodė, kad trijų instancijų teismai yra visapusiškai, objektyviai išnagrinėję visas aplinkybes, susijusias su pirkimo-pardavimo sandorio tariamu sudarymu ir nustatė, kad nepakanka įrodymų juridiniam faktui nustatyti. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos pateikti archyviniai duomenys neturi esminės reikšmės išnagrinėtai bylai, o duomenys, kad P. V. nuomojo žemės sklypą, negali būti laikomi nuosavybės teisę pagrindžiančiais įrodymais. Teismas sprendė, kad pareiškimas atnaujinti procesą yra atmestinas, neesant CPK 366 str. 1 d. 2 p. nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėja R. V. prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-04-09 nutartį panaikinti ir klausimą dėl proceso atnaujinimo išspręsti iš esmės. Nurodo, kad pareiškėja, teikiant prašymą dėl proceso atnaujinimo, vadovavosi dvejais naujais pagrindiniais įrodymais: Lietuvos centrinio valstybės archyvo pateiktu buto-ūkio lapu, kuriame nurodyta, kad P. V. nuomoja 31 ha žemės; Vilniaus apskrities archyvo išduotu 1949-07-07 prašymu Riešės valsčiaus vykdomajam komitetui, kurį pasirašė P. V.. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pateiktas buto-ūkio lapas, datuojamas 1942 metais patvirtina, kad P. V. valdė 31 ha žemės sklypą. Teismui pateiktoje specialisto, Humanitarinių mokslų daktaro R. Č. išvadoje apie P. V. valdytą žemę 1942-1947 metais, nurodyta, kad pokario žemės ūkio dokumentuose nenaudojamas žemės savininko terminas. Riešės apylinkės 1947 m. žemės apskaitos spausdintame trafaretiniame žiniaraštyje P. V. įvardintas kaip žemės naudotojas, valdęs 31 ha. Šis dokumentas paneigia įrodymus – liudytojų parodymus, kuriais vadovavosi teismas ginčijamo sprendimo priėmimo metu, kad P. V. jokios žemės neturėjo, nedirbo ir nevaldė. Pažymi, jog tai, kad P. V. valdė žemės sklypą 1941 metais, patvirtina teismui pateiktas Pieno gamintojų sąrašas. 1941 m. pieno gamintojų sąraše nurodyta, kad P. V. (duomenys neskelbtini) turėjo 26 ha žemės. Riešės apylinkės 1947 m. žemės apskaitos žiniaraščių byloje, Vilniaus apskrities Riešės valsčiaus Riešės apylinkės (duomenys neskelbtini) kaimo 1947-07-07 ir (duomenys neskelbtini) vienkiemio 1947-12-06 žemės apskaitos žiniaraščių bylose P. V. nurodomas kaip 28,50 ha žemės naudotojas, 1949-1952 m. žiniaraščiuose kaip 12,50 ha žemės naudotojas. Nurodo, kad naujai pateiktas Vokiečių okupacijos metu parengtas buto-ūkio lapas patvirtina, kad 1942 metais P. V. (duomenys neskelbtini) valdė 31 ha sklypą. Aplinkybės, dėl kokios priežasties nurodyta, kad P. V. žemę „nuomoja“, turėjo būti išnagrinėtos. Teigtina, kad naujai pateiktas įrodymas apie tai, kad 1942 metais P. V. (duomenys neskelbtini) valdė 31 ha sklypą turėjo būti išnagrinėtas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Civilinėje byloje yra visa eilė vienas kitam prieštaraujančių įrodymų, dėl ko naujo įrodymo, paneigiančio teismo padarytas išvadas ir kartu patvirtinančio kitus netiesioginius įrodymus, atsiradimas turi būti pagrindu atnaujinti procesą išnagrinėtoje civilinėje byloje. Nurodo, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas nutartyje visiškai nepasisakė dėl Vilniaus apskrities archyvo išduoto 1949-07-07 prašymo Riešės valsčiaus vykdomajam komitetui, kurį pasirašė P. V., kuris būtų pakankamu pagrindu skirti pakartotinį dokumento rašysenos tyrimą. Pareiškėja teismui nurodė, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas 2011-02-12 sprendimo priėmimo metu vadovavosi Lietuvos Teismo ekspertizės centro 2010-01-13 specialisto išvada Nr. 11-48(10). Tiriamas dokumentas – 1939 m. notarinis pirkimo-pardavimo aktas (kopija), registro Nr. 1823 civilinėje byloje yra vienas iš pagrindinių dokumentų, kuris patvirtina buvusio savininko P. V. nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, (duomenys neskelbtini) kaime. Tarp kitų atliktų dokumento ekspertizių ir specialistų išvadų, rašysenos specialisto išvada, kurioje buvo tiriamas pirkėjo ir pardavėjo parašas, paneigė dokumento tikrumą ir yra vienas iš svarbiausių byloje įrodymų. Specialisto išvada yra akivaizdžiai neišsami, neobjektyvi, šališka, abejotina, atlikta pažeidžiant esminius rašysenos ekspertizės atlikimo reikalavimus. Teismui pateiktas dokumentas – 1949-07-07 pareiškimas , kuriame yra P. V. parašas, patvirtina, kad buvo galimybė surasti tinkamą lyginamąjį pavyzdį ir jį tirti. Atsiradus naujam rašysenos tyrimo pavyzdžiui, kuris leistų pakartotinai atlikti išsamesnį rašysenos tyrimą, dėl kurio nustatytos abejonės, teismas privalėjo atnaujinti procesą ir remiantis CPK 219 str. skirti pakartotinį dokumento rašysenos tyrimą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo LR Generalinis prokuroras prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013-04-09 nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo buvo nurodyta, kad žemės sklypas buvo pirktas iš S. P. ir P. P., t. y. nuosavybės teisė įgyta sandorio pagrindu, todėl nesuprantama, kuo remiantis pareiškėja atskirajame skunde teigia, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas neatsižvelgė į bylų dėl juridinę reikšmę turinčio palikimo priėmimo fakto nustatymo ypatumus. Trijų instancijų teismai visapusiškai, objektyviai išnagrinėjo visas aplinkybes, susijusias su pirkimo-pardavimo sandorio tariamu sudarymu ir nustatė, kad nepakanka įrodymų juridiniam faktui nustatyti. Pareiškėjos pateikti archyviniai duomenys neturi esminės reikšmės išnagrinėtai bylai, nes, jeigu jie būtų žinomi anksčiau, kitoks sprendimas vis tiek nebūtų priimtas, atvirkščiai – duomenys, kad P. V. nuomojo žemės sklypą patvirtina, kad žemės savininkas buvo kitas asmuo, t. y. dar kartą patvirtina teismų priimtų sprendimų pagrįstumą ir teisėtumą. Pažymi, jog pareiškėjos atskirajame skunde nurodytos aplinkybės dėl galimai R. V. parašo 1949-07-07 prašyme visiškai neatitinka naujai paaiškėjusios aplinkybės požymių, kaip ir pareiškėjos keliami klausimai dėl pakartotinės rašysenos ekspertizės skyrimo. Visų pirma, neaišku koks asmuo pasirašė minėtame dokumente (yra tik parašas, tačiau vien pagal jį negalima identifikuoti asmens). Antra, ekspertizės skyrimo klausimai nėra bylos dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimo dalyku. Trečia, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-01-16 nutartyje teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamos bylos baigtį lėmė ne ginčijamos ekspertizės išvados, bet visų įrodymų, įskaitant esančius baudžiamojoje byloje, viseto vertinimas, todėl ieškovės prašymai skirti pakartotinę ekspertizę, sustabdyti civilinės bylos nagrinėjimą, kol bus išnagrinėta baudžiamoji byla, prieštarauja proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principui ir pagrįstai nebuvo tenkinami.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Byloje nustatyta, jog pareiškėja R. V. kreipėsi į teismą, prašydama atnaujinti procesą Vilniaus rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. A2-372-855/2011. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad nėra CPK 366 str. 1 d. 2 p. nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų, 2013-04-09 nutartimi pareiškėjos prašymą atnaujinti procesą atmetė. Pareiškėja R. V., nesutikdama su minėta nutartimi, pateikė atskirąjį skundą.
Proceso atnaujinimo institutas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje vertinamas kaip ekstraordinarus būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos, atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius. Dažniausiai jis taikomas tada, kai suinteresuotas asmuo nebeturi galimybės apginti savo pažeistas teises ir interesus kitais teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės instancinės sistemos būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2008). Dėl to procesas privalo būti atnaujintas, jeigu yra pagrįstas pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Proceso atnaujinimas negali būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti įsiteisėjusių teismų sprendimų vykdymą (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-01-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2008). Dėl šios priežasties, užtikrinant teismų pareigą neleisti, kad įrodinėjimo procesas būtų begalinis, ir siekiant pagrindinių civilinio proceso tikslų (CPK 2 str.) – kaip galima greitesnio bylos užbaigimo, atkuriant teisinę taiką tarp šalių, proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo (CPK 7 straipsnis), teismui yra svarbu, atsižvelgiant į proceso atnaujinimo paskirtį, tiksliai ir neabejotinai nustatyti pagrindų procesui atnaujinti buvimą.
CPK 366 str. 1 d. įtvirtinti konkretūs proceso atnaujinimo pagrindai. Vienas proceso atnaujinimo pagrindų yra atvejis, kai naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu (CPK 366 str. 1 d. 2 p.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje suformuluota taisyklė, kad CPK 366 str. 1 d. 2 p. prasme naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis pripažintinos tik tokios aplinkybės, kurios atitinka šiuos požymius: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas visai kitas sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2011). Jeigu prašyme atnaujinti procesą nurodytos aplinkybės neatitinka nors vieno iš naujai paaiškėjusių aplinkybių požymio, jos negali būti pripažintos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis CPK 366 str. 1 d. 2 p. kontekste. Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą civilinėje byloje šiuo pagrindu, turi įrodyti, kad jo nurodomos aplinkybės atitinka visus pirmiau nurodytus kriterijus (CPK 369 str. 2 d.).
Pareiškėja R. V. kartu su prašymu dėl proceso atnaujinimo pateikė teismui Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2012-11-28 išduotą buto-ūkio lapą Nr. 4, kuriame nurodyta, kad P. V. nuomoja 31 ha žemės. Pareiškėjos nuomone, naujai pateiktas Vokiečių okupacijos metu parengtas buto-ūkio lapas patvirtina, kad 1942 metais P. V. (duomenys neskelbtini) valdė 31 ha sklypą.
Pažymėtina, jog pareiškėjos pateiktas buto-ūkio lapas Nr. 4 (b. l. 5-7) surašytas 1942-05-27, šis dokumentas ir jame nurodytos aplinkybės egzistavo nagrinėjant prašomą atnaujinti civilinę bylą ir priimant sprendimą, bei galėjo būti žinomos pareiškėjai bylos nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo metu. Kaip matyti iš byloje esančio Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2012-11-28 rašto Nr. R6-152 Dėl dokumento pateikimo (b. l. 4), buto-ūkio lapą Nr. 4 Lietuvos centrinis valstybės archyvas išdavė pagal pačios pareiškėjos 2012-11-27 prašymą. Akivaizdu, jog pareiškėja, prašydama atnaujinti procesą, pateikia dokumentą, kuris galėjo būti pateiktas nagrinėjant prašomą atnaujinti civilinę bylą iš esmės, bei pareiškėjai šiame dokumente nurodytos aplinkybės galėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo metu. Byloje nėra šias aplinkybes paneigiančių duomenų, pati pareiškėja nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių minėtas dokumentas nebuvo pateiktas anksčiau, ar dėl kurių buto-ūkio lape nurodytos aplinkybės pareiškėjai negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo metu. Darytina išvada, jog pareiškėjos pateikiamas buto-ūkio lapas Nr. 4 ir jame nurodomos aplinkybės neatitinka vieno iš būtinų požymių, tam, kad būtų galima šias aplinkybes pripažinti kaip naujai paaiškėjusiomis CPK 366 str. 1 d. 2 p. prasme, t. y. kad naujai paaiškėjusios bylos aplinkybės pareiškėjai nebuvo ir negalėjo būti žinomos.
Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjos pateikto buto-ūkio lape Nr. 4 grafoje „Darbovietės (įstaigos, įmonės, ūkio) pavadinimas“ nurodyta, kad P. V. „nuomoja 31 ha“. Pažymėtina, jog siekiant nustatyti, kad žemės valdymo nuosavybės teise faktas egzistavo, pareiškėjos pateikti įrodymai turi nekelti abejonių dėl tokio fakto buvimo. Šiuo atveju pareiškėjos naujai pateiktas dokumentas – buto-ūkio lapas patvirtina tik tai, kad P. V. Visuotinio Lietuvos Generalinės srities gyventojų surašymo metu – 1942-05-27, nuomojo 31 ha žemės sklypą, tačiau neginčijamai nepatvirtina, jog minėtą žemės sklypą P. V. valdė nuosavybės teise.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja prašo atnaujinti procesą Vilniaus rajono apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. A2-372-855/2011, kurioje teismas 2011-04-27 sprendimu panaikino Vilniaus rajono apylinkės teismo 2007-02-12 sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjos R. V. (pareiškėjo A. V. teisių perėmėjos) pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2012-04-30 nutartimi (c. b. Nr. 2A-730565/2012) Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011-04-27 sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013-01-16 nutartimi (c. b. Nr. 3K-3-105/2013) Vilniaus apygardos teismo 2012-04-30 nutartį taip pat paliko nepakeistą. Pažymėtina, jog visų instancijų teismai visapusiškai ir objektyviai ištyrę byloje esančius įrodymus, konstatavo, jog nepakanka įrodymų juridinę reikšmę turinčiam faktui, jog nacionalizacijos metu ginčo žemė nuosavybės teise priklausė P. V., nustatyti. Kaip jau aukščiau konstatuota, pareiškėjos naujai pateiktas buto-ūkio lapas Nr. 4 taip pat nepatvirtina, jog P. V. (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teise valdė 28,50 žemės sklypą, todėl darytina išvada, jog pareiškėjos naujai pateikti archyviniai duomenys neturi esminės reikšmės bylai, nes jeigu jie būtų buvę žinomi nagrinėjant bylą, kitoks sprendimas nebūtų priimtas.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti svarbu identifikuoti, kas buvo nacionalizuotos žemės savininkas iki žemės nacionalizacijos, o ne aplinkybę, kas šia žeme naudojosi po žemės nacionalizacijos, dėl to po nacionalizacijos sudaryti dokumentai būtų reikšmingi tik tuo atveju, jei byloje būtų kitų pakankamų ir patikimų žemės nuosavybės teisės buvimo įrodymų. Pažymėtina, jog pareiškėjos atskirajame skunde nurodyti bei į bylą pateikti archyviniai duomenys (b. l. 5-7, 31-48) yra sudaryti po atitinkamų žemės sklypų nacionalizacijos (t. y. po 1940 m.), minėti duomenys neleidžia daryti išvados, jog P. V. iki nacionalizacijos žemę valdė nuosavybės teise, kitų patikimų žemės nuosavybės tesės buvimo įrodymų byloje nepateikta, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad minėti archyviniai duomenys neturi esminės reikšmės išnagrinėtai bylai.
Atskirojo skundo argumentai, susiję su pakartotinės rašysenos ekspertizės skyrimu, taip pat atmetami kaip nepagrįsti ir neturintys reikšmės, sprendžiant klausimą dėl proceso atnaujinimo.
Pažymėtina, jog pareiškėjos atskirajame skunde nurodytos aplinkybės dėl galimai P. V. parašo 1949-07-07 pareiškime (b. l. 50, 51) visiškai neatitinka naujai paaiškėjusios aplinkybės požymių, kaip ir pareiškėjos keliami klausimai dėl pakartotinės rašysenos ekspertizės skyrimo. Visų pirma, neaišku, koks asmuo pasirašė 1949-07-07 pareiškime (yra tik parašas, tačiau vien pagal jį negalima identifikuoti asmens). Antra, ekspertizės skyrimo klausimai nėra bylos dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimo dalyku. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2013-01-16 nutartyje konstatavo, kad prašomos atnaujinti bylos baigtį lėmė ne ginčijamos ekspertizės išvados, bet visų įrodymų, įskaitant esančius baudžiamojoje byloje, viseto vertinimas. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog atskirojo skundo argumentai dėl pakartotinės ekspertizės skyrimo, negali būti pagrindas proceso atnaujinimui.
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus motyvus, darytina išvada, jog nėra pagrindo pareiškėjos nurodomų aplinkybių pripažinti naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis CPK 366 str. 1 d. 2 p. prasme, nes jos neatitinka visų būtinų naujai paaiškėjusių aplinkybių požymių. Taigi, nagrinėjamu atveju nesant CPK 366 str. 1 d. 2 p. nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų, pareiškėjos pareiškimas dėl proceso atnaujinimo negali būti tenkinamas.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl naikinti ją atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p., 338 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.