Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ilonos Jakubėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Gražvydo Poškaus, Audriaus Sadausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2024 m. rugpjūčio 7 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 5 dalį areštu 45 paroms.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, A. B. nustatyta galutinė bausmė – areštas 30 parų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Nuteistasis A. B. apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Pirmosios instancijos teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, tinkamai įvertinęs įrodymus, jais remdamasis, teisingai nustatė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir A. B. veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 178 straipsnio 5 dalį.

6. Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo skirti jam bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo apeliaciniu skundu, t. y. tik dėl nuteistajam paskirtos bausmės.

6.1. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020).

6.2. Vadovaudamasis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, tai yra, bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį bei kaltininko asmenybę. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti teisingumo ir teisinės valstybės principai suponuoja, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas). Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos, adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos skiriamos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių (jų rūšių, dydžių), kurios akivaizdžiai būtų neadekvačios nusikalstamai veikai ir neatitiktų bausmės paskirties. Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 54 straipsnio 3 dalyje.

6.3. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai, ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta.

6.4. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nuteistajam A. B. už jo padarytą baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 178 straipsnio 5 dalyje, paskyrė 45 parų arešto bausmę, kurią sumažinęs vienu trečdaliu, nustatė galutinę bausmę – areštą 30 parų. Šią bausmę teismas nuteistajam paskyrė įvertinęs įvykdytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir sunkumą, tai, kad nustatyta po vieną nuteistojo atsakomybę lengvinančią ir atsakomybę sunkinančią aplinkybę, bei nuteistojo asmenybę (teistas 17 kartų, teistumas neišnykęs, baustas administracine tvarka).

6.5. Nuteistasis A. B., veikdamas tiesiogine tyčia, įvykdė baudžiamąjį nusižengimą, nusikalstama veika yra baigta. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo A. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

6.6. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. B. nurodo, jog jis atlygino padarytą žalą. Šis skundo argumentas yra pagrįstas, nes iš bylos matyti, kad dar ikiteisminio tyrimo metu R. B. parduotuvei UAB „(duomenys neskelbtini)“ atlygino A. B. padarytą žalą (1 t., b. l. 41, 76). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. B. pateikė ir Lietuvos pašto pinigų perlaidos kvitą, iš kurio matyti, kad 2024-02-06 R. B. atliko 198 Eur pinigų perlaidą parduotuvei „(duomenys neskelbtini)“ (2 t., b. l. 32).

6.7. BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas savo noru atlygina ar pašalina padarytą žalą. Pagal šią įstatymo nuostatą kaltininkas turi atlyginti ar pašalinti visą nusikaltimu padarytą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-345/2013, 2K-211/2014, 2K-560/2014). Teismas, vadovaudamasis BK 59 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali pripažinti ir dalinį žalos atlyginimą, tačiau tokiais atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiajam tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį – nuoširdžios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-94/2010, 2K-579/2010, 2K-345/2013, 2K-171-511/2016, 2K-326-303/2019).???

6.8. Iš bylos matyti, kad 2024-01-15 civilinis ieškovas UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl 2023-12-22 apie 18.20 val. UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančioje parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje adresu (duomenys neskelbtini), įvykdytos vagystės metu patirtos turtinės žalos pareiškė civilinį ieškinį 197,43 Eur sumai (1 t., b. l. 26-27). Ir, kaip matyti iš bylos, dar ikiteisminio tyrimo metu A. B. savo noru (per žmoną R. B.) atlygino visą 2023-12-22 vagystės metu padarytą turtinę žalą UAB „(duomenys neskelbtini)“. Aplinkybė, kad nusikalstama veika padaryta žala buvo atlyginta dar ikiteisminio tyrimo metu ir tai nuteistojo A. B. vardu padarė jo žmona, pirmosios instancijos teismui buvo žinoma bylos nagrinėjimo metu, tačiau apylinkės teismas šios aplinkybės, kaip nuteistojo A. B. atsakomybę lengvinančios, nepripažino ir dėl jos nuosprendyje nepasisakė.

6.9. Įvertinusi visumą paminėtų aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, jog nuteistajam A. B. savo noru (per žmoną R. B.) atlyginus jo nusikalstamais veiksmais padarytą turtinę žalą, yra pagrindas šią aplinkybę pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai nepripažinęs šios aplinkybės kaip apelianto atsakomybę lengvinančios, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Dėl to skundžiamas nuosprendis keičiamas BPK 328 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu.

6.10. Taip pat iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo A. B. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, jog nusikalstamą veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Nors nuteistasis apeliaciniame skunde neginčija šios nustatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, jog jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas.

6.11. BK 27 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, toks asmuo yra recidyvistas. Pažymėtina, jog, pripažįstant asmenį recidyvistu, turi būti nustatytos visos BK 27 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos. Nors iš byloje esančio Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo matyti, kad nuteistasis A. B. anksčiau ne kartą buvo teistas už tyčinius nusikaltimus ir teistumas nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo išnykęs ar panaikintas įstatymų nustatyta tvarka, tačiau nusikalstama veika, už kurios padarymą A. B. yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, nėra tyčinis nusikaltimas, nes jis priskiriamas baudžiamųjų nusižengimų kategorijai. Taigi, A. B. naujai padaryta nusikalstama veika nėra tyčinis nusikaltimas. Dėl to, nesant vienos iš BK 27 straipsnio 1 dalyje numatytos būtinos sąlygos, kad pakartotinai padarė vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų, nėra pagrindo asmenį laikyti recidyvistu BK 27 straipsnio 1 dalies prasme.

6.12. Atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą, akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apelianto atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 178 straipsnio 5 dalyje, A. B. padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Dėl šios priežasties konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas BPK 328 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu.

6.13. Kitų nuteistojo A. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

6.14. Panaikinusi nuteistajam A. B. skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai nustatytą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę bei pripažinusi dar vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teisėjų kolegija iš naujo sprendžia nuteistajam skirtinos bausmės už jo padarytą nusikalstamą veiką klausimą.

6.15. Vadovaudamasis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, jog teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys).

6.16. Nuteistasis A. B., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė vieną baudžiamąjį nusižengimą (BK 178 straipsnio 5 dalis, 12 straipsnis), veika yra baigta. Nustatytos dvi nuteistojo A. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės – jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), bei savo noru atlygino nusikalstama veika padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Nuteistasis vedęs (2 t., b. l. 27), iš byloje esančios Sodros pažymos matyti, jog A. B. niekur oficialiai nedirba nuo 2007-12-31 (1 t., b. l. 141). Nors pirmosios instancijos teisme apeliantas nurodė, jog jis yra registruotas Užimtumo tarnyboje, tačiau tai patvirtinančių duomenų byloje nėra, tokių duomenų nepateikė ir pats nuteistasis ar jo gynėjas apeliacinės instancijos teisme. Iš bylos matyti ir tai, kad nuteistasis A. B. per paskutinius trejus metus administracine tvarka buvo baustas 31 kartą, iš jų net 19 kartų už smulkias vagystes (1 t., b. l. 108-140), turi galiojančių administracinių nuobaudų. Taip pat iš byloje esančio Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo matyti, jog nuteistasis A. B. anksčiau teistas 16 kartų, iš jų net 12 kartų už vagystes (1 t., b. l. 77-100). Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, šiuo metu Šiaulių apylinkės teisme nagrinėjamos net trys baudžiamosios bylos Nr. 1-1343-1226/2024, Nr. 1-228-409/2024 ir Nr. 1-55-1002/2024, kuriose A. B. kaltinamas pagal BK 178 straipsnio 5 dalį, 259 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 1 dalį, 264 straipsnio 1 dalį. Naują nusikalstamą veiką, už kurios padarymą A. B. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jis įvykdė neišnykus teistumui, tuo metu, kai jo atžvilgiu kitose bylose buvo atliekami ikiteisminiai tyrimai, jam buvo taikytos švelnesnės nei suėmimas kardomosios priemonės. Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo matyti ir tai, jog anksčiau nuteistajam taikytomis bausmėmis (laisvės atėmimu) bei taikytu bausmės vykdymo atidėjimu, įstatymo dėl amnestijos akto taikymu BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai nebuvo pasiekti, nuteistasis išvadų iš teistumų nepadarė, toliau vykdė naujas nusikalstamas veikas. Įvertinusi šias paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam A. B. už jo padarytą nusikalstamą veiką paskiriant griežčiausią BK 178 straipsnio 5 dalies sankcijoje numatytą bausmę – areštą. Skirti kitas bausmes, kurios nebūtų susijusios su realiu nuteistojo laisvės atėmimu, nėra pagrindo, nes, kaip matyti iš minėtų duomenų apie ankstesnius nuteistojo teistumus bei baustumus, apeliantas išvadų iš ankstesnių teistumų, baustumų nedaro, savo elgesio nekeičia.

6.17. Nors nuteistasis apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateikė duomenis, patvirtinančius, kad jis su žmona nuomojasi butą, kurio nuoma kainuoja 95 Eur per mėnesį (2 t., b. l. 28-31), tačiau, kaip matyti iš 2022-11-07 gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties ir jos priedo Nr. 1, šią nuomos sutartį sudarė ne pats nuteistasis, o jo žmona R. B. (buvusi pavardė M.), kuri ir yra atsakinga už savalaikį nuomos mokesčio ir kitų komunalinių mokesčių sumokėjimą. Be to, nuteistasis nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog jo žmona R. B. nedirba, negauna jokių legalių pajamų, ir dėl to ji negalės sumokėti nuomos mokesčio. Taip pat nuteistasis nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog jis gauna legalias pajamas, iš kurių jis išlaiko minėtą butą. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo A. B. skunde nurodytos aplinkybės - išlaiko šeimą, nuomoja butą, nėra pakankamos, jog jam paskirta arešto bausmė būtų pakeista kita bausmės rūšimi, nesusijusia su realiu laisvės atėmimu.

6.18. Nustatant nuteistajam A. B. skirtinos bausmės dydį, atsižvelgiama į jau aptartus nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis (nedirba, baustas, teistas), kurie apeliantą charakterizuoja itin neigiamai, taip pat į tai, jog nustatytos dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad panaikinama pirmosios instancijos teismo nepagrįstai nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, taip pat atsižvelgiama į tai, jog teigiamai nuteistąjį charakterizuojančių duomenų byloje nėra. Įvertinus tokias aplinkybes, taip pat tai, kad pagal BK 49 straipsnio 3 dalį už baudžiamojo nusižengimo padarymą skiriamas areštas nuo 10 iki 45 parų (bausmės vidurkis būtų 27,5 paros), daroma išvada, jog nuteistajam A. B. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirta bausmė švelnintina, sutrumpinant paskirtos bausmės terminą. Nors nustatytos dvi nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tačiau nuteistojo ankstesni teistumai (16 teistumų, iš jų 12 teistumų už vagystes), baustumai (31 kartą baustas, iš jų net 19 kartų baustas už smulkias vagystes, administracinius nusižengimus A. B. darė sistemingai) teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnyje, bus pasiekti paskiriant apeliantui arešto bausmę, nežymiai griežtesnę nei arešto, skirtino už baudžiamąjį nusižengimą, bausmės vidurkis. Dėl to skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

6.19. Taip pat taikytinos BK 64¹ straipsnio nuostatos ir naujai paskirta bausmė sumažintina vienu trečdaliu, nes, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, nuteistasis A. B. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką.

6.20. Taikyti nuteistojo atžvilgiu BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra pagrindo, nes byloje nustatytų aplinkybių visuma neleidžia daryti išvados, kad sankcijoje numatytos bausmės skyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Taip pat nėra sąlygų taikyti ir BK 62 straipsnio nuostatų, nes nuteistasis pats savo noru neatvyko ir nepranešė apie šią padarytą veiką, bei nenustatytos ir BK 62 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos. Teisėjų kolegija mano, kad taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir nuteistajam A. B. atidėti arešto bausmės vykdymą nėra pagrindo, nes, įvertinus duomenis apie ankstesnius teistumus, baustumus, nuteistojo polinkį daryti nusikalstamas veikas nuosavybei, taip pat ir tai, jog jis išvadų iš ankstesnių teistumų ir baustumų nedaro, bausmės tikslai negali būti pasiekti taikant bausmės vykdymo atidėjimą (BK 75 straipsnio 1, 4 dalys).

2. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, daroma išvada, kad tenkinti nuteistojo A. B. prašymą ir jam skirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, nėra pagrindo.

3. Apeliacinės instancijos teisme 2024 m. spalio 3 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma Nr. APD-2024-09750 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių „Dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo“ 6 punktu, prašoma valstybės naudai priteisti 116,67 Eur už nuteistajam A. B. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Minėta pažyma buvo gauta teisėjų kolegijai išėjus priimti sprendimo, t. y. tik po teismo posėdžio, kuriame buvo išnagrinėta baudžiamoji byla, taigi, dėl šio prašymo neturėjo galimybės pasisakyti nei nuteistasis, nei jo gynėjas, nei prokuroras. Todėl, vadovaujantis teismų praktika, klausimas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų paliekamas nenagrinėtas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-10-511/2023).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 106 straipsniu,

nusprendžia:

nuteistojo A. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2024 m. rugpjūčio 7 d. nuosprendį pakeisti:

pripažinti A. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis savo noru atlygino visą 2023 m. gruodžio 22 d. vagystės metu padarytą turtinę žalą UAB „(duomenys neskelbtini)“ (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas);

panaikinti nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatytą A. B. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, kad A. B. nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 5 dalyje, padarė būdamas recidyvistas.

A. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 5 dalį paskirtą 45 parų arešto bausmę sumažinti iki 30 (trisdešimties) parų arešto.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, A. B. paskirtą 30 parų arešto bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir A. B. nustatyti galutinę bausmę – areštą 20 (dvidešimčiai) parų.

Kitą Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2024 m. rugpjūčio 7 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.