Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Paulikas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens UAB „General Financing“ atskirąjį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 7 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjų G. J. ir T. J. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (suinteresuoti asmenys: UAB „Sergel“, UAB „Bitė Lietuva“, UAB „Tele2“, UAB „4finance“, UAB „ITM Inkasso“, UAB „MCB Finance“, UAB „Julianus Inkaso“, UAB „General Financing“, UAB „Ūkio banko lizingas“, AB DNB bankas, UAB „Gelvora“, UAB „Skolų valdymo centras“, O. P., antstolės B. P., V. L., D. K.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Suinteresuotas asmuo UAB „Ūkio banko lizingas“ neprieštaravo bankroto bylos iškėlimui, tuo atveju, jei nebus nustatyta aplinkybių, dėl kurių bankroto byla negali būti keliama. Pareiškėjos skola UAB „Ūkio banko lizingas“ sudaro 2518,95 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas, taip pat patikrinimas, ar nėra absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, kurios reglamentuoja civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, nustatytų CPK 329 str. 2 d., nenustatyta.

Fizinio asmens bankroto įstatymo paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 str. 1 d.). Teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų. FABĮ fizinio asmens nemokumas apibrėžiamas kaip tokia asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (FABĮ 2 straipsnio 2 dalis). Pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 str. 8 d. teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų: 1) pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas nustato, kad fizinio asmens būklė neatitinka šio įstatymo 2 str. 2 d. nurodytosios. Nustatant fizinio asmens būklę, nėra įskaitomi kreditorių reikalavimai, kurie šio įstatymo 29 str. 7 d. nustatyta tvarka negali būti nurašyti; 2) paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Civilinio kodekso 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais; 3) paaiškėja, kad fizinis asmuo tapo nemokus dėl savo žalingų įpročių (piktnaudžiavimo alkoholiu, narkotinėmis ar kitomis psichotropinėmis medžiagomis, azartinių lošimų ir kitų); 4) paaiškėja, kad fizinis asmuo yra nubaustas už nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus, nurodytus Baudžiamojo kodekso 207, 208, 209, 216, 222, 223 straipsniuose, ir jo teistumas nėra išnykęs, jeigu dėl to jis tapo nemokus; 5) nuo fizinio asmens bankroto proceso nutraukimo ar pabaigos nepraėję 10 metų, išskyrus šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 7 punktuose nurodytus atvejus (nustatytais terminais planas nepateikiamas teismui tvirtinti; teismas nepatvirtina plano; iškeliama neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, kurio dalyvis yra fizinis asmuo, bankroto byla); 6) paaiškėja, kad fiziniam asmeniui yra iškelta neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, kurio dalyvis yra fizinis asmuo, bankroto byla. Svarbu pažymėti, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri taikytina ir vertinant nemokumo priežastis sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui, o asmens nemokumo faktas negali būti konstatuotas atsietai nuo asmens sąžiningumo. Taigi Fizinių asmenų bankroto įstatymas aiškiai numato pagrindus, iš kurių nustačius bent vieną, teismas privalo atsisakyti iškelti fiziniam asmeniui bankroto bylą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė nei vieno atsisakyti iškelti bankroto bylą pareiškėjams pagrindo. Apeliantas ginčija pareiškėjų nemokumo būklę ir jos priežastis bei pareiškėjų nesąžiningumą.

Nemokumui nustatyti reikia atlikti fizinio asmens nemokumo priežasčių analizę, įvertinti fizinio asmens skolinių įsipareigojimų apimtį, turimo turto masę, taip pat galimas skolininko perspektyvas įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus, atitinkamai sprendžiant galimybę kelti ar nekelti fiziniam asmeniui bankroto bylą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmosios teismas išsamiai išanalizavo pareiškėjų turtinę padėtį bei nustatė, jog pareiškėjų pradelstų įsiskolinimų suma kreditoriams viršija įstatymo nustatytas 25 MMA. Kaip matyti iš bylos medžiagos pareiškėjai turi du nepilnamečius vaikus, šiuo metu nedirba, pakankamai aktyviai ieško darbo (atsižvelgiant į turimą išsilavinimą), jokio nekilnojamojo turto, transporto priemonių, grynųjų pinigų, kitų vertybių, akcijų ar kito turto neturi, gauna tik socialines išmokas ir pašalpas. Šių aplinkybių visuma patvirtina, kad pareiškėjų gaunamos pajamos nėra pakankamos grąžinti esamas skolas, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino pareiškėjų pateiktus duomenis ir pagrįstai konstatavo pareiškėjų nemokumą. Apelianto teigimu, bankrutuoti siekia du fiziniai asmenys, todėl 25 MMA dydis turėjo būti nustatytas atskirai kiekvienam sutuoktiniai. Pasisakydamas dėl sutuoktinių prievolių Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sutuoktiniai atsako pagal skirtingų rūšių turtines prievoles. Sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendros, o bendros – dalinės arba solidariosios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. J. v. A. J., bylos Nr. 3K-3-482/2008). Sutuoktiniai prieš trečiuosius asmenis gali atsakyti ir subsidiariai. Sutuoktinių (vieno iš jų ar abiejų) prisiimtų prievolių tinkamas kvalifikavimas yra reikšmingas tiek sutuoktinių santykiams su kreditoriais, tiek ir tarpusavio sutuoktinių santykiams. Kreditoriaus ir sutuoktinių santykiuose priklausomai nuo to, kokia prievolė atsiranda – asmeninė ar bendroji, kreditorius įgyja vieną arba du skolininkus, net ir tada, kai sandorį su kreditoriumi yra sudaręs vienas iš sutuoktinių. Asmeninės sutuoktinio prievolės yra tokios, kurios yra susijusios su jo asmeniu, asmeniniu turtu arba asmeninių poreikių tenkinimu. Asmenines prievoles savo vardu įgyja vienas iš sutuoktinių, kuris ir atsako pagal jas savarankiškai savo asmeniniu turtu arba savo dalimi bendrame turte. Išieškojimas pagal asmenines prievoles nukreipiamas į dalį bendrame turte tik po to, kai kreditorių reikalavimams patenkinti nepakanka turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė (CK 3.112 str.). Bendromis laikomos sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės (CK 3.109 str. 1-3 d.). Bendros prievolės vykdomos iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 str. 1 d.). Pagal CK 3.109 str. 3 d. solidarioji prievolė neatsiranda, kai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą ar perka prekių išsimokėtinai, jeigu tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, didžiausi įsiskolinimai (praktiškai visi, išskyrus nežymias sumas mobilaus ryšio teikėjams) kreditoriams susidarė iš esmės netinkamai vykdant prievoles pagal vartojimo paskolas, kurias prisiėmė pareiškėja. Bylos medžiaga tvirtina, kad pagal pareiškėjos prisiimtas prievoles buvo įsigyjama buitinė technika, namų remonto ir apyvokos daiktai. Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog pareiškėjų prievolės kreditoriams ir skoliniai įsipareigojimai laikytini solidariais, kadangi vartojimo paskolų sandoriai, iš kurių yra kildinamos prievolės kreditoriams, buvo sudarytos su pareiškėjo žinia, šeimos interesam tenkinti. Todėl apelianto argumentai nepaneigia pareiškėjų nemokumo būklės, kuri atitinka Fizinių asmenų bankroto įstatymo 2 str. 2 d. reikalavimus. Apeliantas taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjų perspektyvų atkurti mokumą ir atsiskaityti su kreditoriais. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais apelianto argumentais. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjų turto, gaunamų pajamų ir skolų balansą, padarė išvadą, jog atsisakymas iškelti ieškovams bankroto bylą neatitiktų tiek skolininkų, tiek ir kreditorių interesų. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą ir byloje nustatytas aplinkybes, pritaria tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai, nes atsisakius iškelti bankroto bylą, pareiškėjai ir toliau liktų nemokūs, kadangi jų gaunamos pajamos ir turimas turtas (kurio praktiškai nėra) neleistų padengti kreditorinių reikalavimų sumos per protingą terminą.

Apeliantas taip pat nesutikimą su pirmos instancijos teismo pozicija dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjams grindžia argumentais, kad pirmos instancijos teismas tik formaliai įvertino pareiškėjų sąžiningumą pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 str. 8 d. 2 p. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto argumentais neturi pagrindo sutikti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, buvo pakankamai aktyvus ir aiškinosi, ar nėra Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 str. 8 dalyje numatytų sąlygų, kurias nustačius būtų pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą (reikalavo papildomų dokumentų tiek iš pareiškėjų, tiek iš valstybinių institucijų). Fizinių asmenų bankroto įstatymas išskiria du atvejus, kai fizinis asmuo gali būti pripažintas nesąžiningu: 1) jeigu jis su kitu asmeniu sudaro sandorį, kuris pagal CK 6.67 straipsnyje įtvirtintas prezumpcijas laikomas pažeidžiančiu kreditoriaus interesus dėl tokio sandorio šalių nesąžiningumo; 2) jeigu jis atlieka kitokius veiksmus, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Sąžiningumo aspektu turi būti vertinamas pareiškėjo elgesys būtent paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto byla priėmimo, turėjęs įtakos nemokumui. Toks teisinis reglamentavimas leidžia teismui daryti išvadą, jog fizinio asmens sąžiningumas turi būti vertinamas Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 str. 8 d. numatytų sąlygų ribose ir kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, teismui neprivalu atlikti išsamaus tyrimo dėl fizinio asmens sąžiningumo, kadangi – vėlesnį tyrimą dėl asmens turtinės padėties ir nemokumo priežasčių atlieka fizinio asmens bankroto administratorius. Administratorius, susipažinęs su visais sandoriais, nustatys, ar pareiškėja juos sudarė nepasvėrusi savo pajamų, ar vis naujų kreditorinių įsipareigojimų prisiėmimas lėmė nemokumą. Nustačius pareiškėjų nesąžiningumą, teismas gali nutraukti fizinio asmens bankroto bylą (Fizinių asmenų bankroto 10 str. 1 d. 3 p., 6 p.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmos instancijos teismas teisingai ir pagrįstai sprendė, kad byloje esantys įrodymai nesudaro pagrindo išvadai konstatuoti apie pareiškėjų nesąžiningumą. Apelianto nurodomos aplinkybės, jog paskolas imdavo pareiškėjos motina ir gautas lėšas skolindavo pareiškėjams neįrodo pareiškėjų nesąžiningumo, kadangi kaip matyti iš bylos medžiagos, bendra tokiu būdu pareiškėjams perduota ir pareiškėjos motinai negrąžinta suma sudaro 2213,18 Eur, įvertinus bendrą pareiškėjų įsiskolinimų sumą, pareiškėjų nemokumui nedaro reikšmingos įtakos. Apelianto argumentai dėl 2011 m. gruodžio 2 d. su pareiškėja sudarytos vartojimo paskolos taip pat atmetami, kadangi sąžiningumo aspektu turi būti vertinamas pareiškėjų elgesys, sudarant sandorius, būtent per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto byla priėmimo, turėjęs įtakos nemokumui. Šiuo atveju pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo teisme priimtas 2015 m. balandžio 7 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 metams. Todėl pareiškėjų sąžiningumo vertinimas ilgesniu nei 3 metų iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo teisme laikotarpiu yra nepagrįstas ir apsunkintų asmens teisinę padėtį labiau, nei tai numatyta įstatyme.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, įvertinęs pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties argumentus, taip pat civilinės bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išvadą dėl pareiškėjų nemokumo ir sąžiningumo padarė įvertinęs būtinas aplinkybes, kurios reikšmingos sprendžiant tuos klausimus ir daro išvadą, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl nutartis paliekama galioti nepakeista (CPK 320, 338 straipsniai). Dėl kitų apelianto argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, kadangi jie nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamai bylai ir nesuteikia pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį. Be to, pažymėtina ir tai, jog kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis Nr. 3K-3-107/2010).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutarė:

Ukmergės rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 7 d. nutartį palikti nepakeistą.