- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-03-24
- Bylos Nr.
- I-2056-554/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Algis Markevičius
- Pareiškėjas
- R.B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
trečiojo suinteresuoto asmens – Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R.B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 76604,49 EUR (264500 Lt – po 100 Lt už 2645 dienas) neturtinės žalos atlyginimui už netinkamų įkalinimo sąlygų sudarymą nuo 2007-09-18 iki 2014-12-15.
Pareiškėjas skunde (b.l. 5), kuris atsakovui išsiuntimui buvo įteiktas 2014-12-15 (b.l. 6) nurodė, kad buvo nuteistas 10 metų terminuoto laisvės atėmimo bausme (bausmės pradžia – 2005-02-18, bausmės pabaiga – 2015-02-24). Nuo 2007-09-18 iki 2014-12-15 gyveno Alytaus PN 7 lokalinio sektoriaus 13 būrio 3 miegamojoje patalpoje (sekcijoje). Ši patalpa yra 35 kv.m. ploto, o joje gyvena viso 14 asmenų (13 asmenų be pareiškėjo). Tai patvirtina, kad pareiškėjas gyveno žiauriomis nežmogiškomis bei žeminančiomis sąlygomis, patyrė nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, diskomfortą. Pareiškėjas tapo nervingas, pablogėjo sveikata, sutriko socialiniai įgūdžiai. Pareiškėjas taip pat pabrėžė, kad dalį 35 kv.m. gyvenamosios patalpos ploto užėmė 8 lovos, 14 spintelių, 3 stalai, 3 taburetės. Dėl to vienam asmeniui tekdavo dar mažesnis asmeninis plotas. Viso nežmogiškomis sąlygomis pareiškėjas buvo kalinamas 2645 dienas ir jo naudai už kiekvieną dieną turėtų būti priteista po 100 Lt neturtinės žalos atlyginimui. Be to, nebuvo išduodama patalynė, nevaloma ventiliacija, nepajungta kabelinė/skaitmeninė/analoginė televizija, nebuvo įrengti poilsio kambariai.
Atsiliepimas
Atsakovas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime į skundą (b.l. 7-11) nurodė, kad nuo 2005-06-21 pareiškėjas atlieka terminuoto laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN. Nuo 2007-09-13 buvo apgyvendintas 7 lokaliniame sektoriuje 13 būrio 3 sekcijoje. Šios gyvenamosios patalpos plotas 34,46 kv.m. ir ji skirta gyventi 14 asmenų. Pareiškėjui atskirais atvejais tekdavo didesnis plotas, kadangi 3 sekcijoje pastoviai negyvendavo 14 asmenų (išvykimas etapais, buvimas Sveikatos priežiūros tarnyboje ir pan.). Be to, pareiškėjas laisvu nuo miego laiku galėjo vaikščioti 765 kv.m. ploto 7 lokalinio sektoriaus kieme, sportuoti, lankytis bibliotekoje, koplyčioje ir t.t.. Pareiškėjas bausmės atlikimo metu taip pat dirbo VĮ įmonėje ,,Mūsų amatai“ ir darbo metu gyvenamojoje patalpoje taip pat nebūdavo. Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjas nepateikė prašymo perkelti gyventi į kitą būrį. Alytaus PN administracija, siekdama pagerinti pareiškėjui įkalinimo sąlygas, 2013-03-25 pasiūlė pareiškėjui persikelti gyventi kitur, tačiau jis nesutiko ir paaiškino, jog gyvenimo sąlygos jį tenkina. Per visą bausmės atlikimo laiką pareiškėjas nepateikė jokio skundo dėl blogų įkalinimo sąlygų. Pabrėžė, kad jokių duomenų apie pablogėjusią pareiškėjo savijautą bei sveikatą taip pat teismui nebuvo pateikta.
Atsakovas taip pat pabrėžė, kad pareiškėjo skundo reikalavimui turi būti taikomas 3 metų sutrumpintas ieškinio senaties terminas.
Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas terminuoto laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN atliko už tyčinių smurtinių nusikaltimų padaryme (tame tarpe – tyčia nužudė žmogų)(b.l. 12, TIS Liteko duomenys – Klaipėdos apygardos teismo baudžiamoji byla Nr. I-55-417/2005). Pareiškėjas 2014-12-15 (b.l. 5, 6) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš atsakovo dėl neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią jis patyrė atlikdamas terminuoto laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN. Alytaus PN pareiškėjui gyvenamoji vieta 2007-09-13 Alytaus PN Direktoriaus įsakymu Nr. 2-250 buvo paskirta 7 lokalinio sektoriaus 13 būrio 3 miegamojoje patalpoje (sekcijoje)(b.l. 14). Iki 2007-07-13 pareiškėjui buvo skiriamos drausminės nuobaudos, kad jis nemotyvuotai atsisakydavo gyventi paskirtame būryje (b.l. 13). Apgyvendinus pareiškėją 13 būryje šių problemų nekilo iki laisvės atėmimo bausmės termino pabaigos. Pareiškėjo gyvenamosios patalpos plotas buvo 34,46 kv.m. ir ši patalpa skirta gyventi 14 asmenų (b.l. 15-17). 2013-03-25 pareiškėjui buvo pasiūlyta persikelti gyventi į kitą būrį, tačiau pareiškėjas atsisakė tai daryti ir nurodė, kad visos sąlygos jį tenkina (b.l. 18). Alytaus visuomenės sveikatos centro Patikrinimo aktų ir jų priedų duomenys (b.l. 35-51) patvirtina, kad patikrinimų metu jokių pažeidimų dėl gyvenamųjų patalpų ventiliacijos, nekeičiamos patalynės nerasta.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad jis buvo laikomas Alytaus pataisos namuose pažeidžiant kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2007-09-18 iki 2014-12-15. CK 6.250 str. 1 d. apibrėžia, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas ir kita. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti veiksmai. Taigi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus objektyviai turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai betarpiškai pasireiškė. Teismas, atsižvelgdamas į administracinės bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat patalpinimo į patalpas su mažesne gyvenamojo ploto norma, bloga ventiliacija ir t.t.. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės ir to pasėkoje jis negalėjo kreiptis į administraciją. Skundą teismui pareiškėjas padavė (išsiuntė paštu) tik 2014-12-15. Taigi, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2007-09-18 iki 2014-12-15, yra pagrindas taikyti ieškinio senaties instituto 3 metų sutrumpintą terminą, nes to prašo ir atsakovas (ABTĮ 57 str.).
Teismas savo iniciatyva pabrėžia, kad CK 1.131 str. 2 d. numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2009-09-24 nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Nors pareiškėjas ir neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, tačiau skunde nepaaiškino, kodėl į teismą nesikreipė anksčiau. Teismo vertinimu tokio pobūdžio pareiškėjo argumentai (tiksliau jų ne buvimas) yra subjektyvūs, nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais byloje, todėl negali pateisinti ieškinio senaties termino praleidimo. Be to, 2013-03-25 raštu administracijai nurodė, jog jokių pretenzijų dėl įkalinimo sąlygų neturi (b.l. 18). Pažymėtina, kad nuteistųjų (suimtųjų) teises Lietuvos Respublikoje gynė skunde nurodytu laikotarpiu bei gina šiuo metu eilė nacionalinės bei tarptautinės teisės aktų, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Taigi, nesant objektyvių įrodymų dėl termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra jokio pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2007-09-18 iki 2011-12-15 (LVAT 2013-01-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, prašymas patenkintinas ir pareiškėjo skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo taikytinas ieškinio senaties terminas. Dėl to ginčui šioje administracinėje byloje aktualus laikotarpis nuo 2011-12-15 iki 2014-12-15 (ABTĮ 57 str.).
Pareiškėjas 76604,49 EUR neturtinę žalą kildina iš Alytaus PN administracijos pareigūnų veiksmų (neveikimo), kai jam nebuvo užtikrintas minimalus (3,1 kv.m.) gyvenamasis plotas, taip pat nebuvo išduodama švari patalynė, nevaloma ventiliacija, visiškai nepajungta kabelinė/skaitmeninė/analoginė televizija, nebuvo įrengti poilsio kambariai.
Teismas pabrėžia, kad Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 1 str. 1 d. nustato, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymai nustato bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus. BVK 10 str. 1 d., reglamentuojanti nuteistųjų teisinę padėtį, numato, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. BVK 10 str. 2 d. nustato, kad bausmes atliekančių užsieniečių teisinę padėtį taip pat nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, reglamentuojantys šių asmenų teises, laisves bei pareigas jiems esant Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Iš to seka pagrįsta išvada, jog pareiškėjas objektyviai negali turėti LR piliečio teisių pilna apimtimi ir jo teisės pagrįstai gali būti ribojamos labiau negu kitų, jokių įstatymu uždraustų pavojingų veikų nepadariusių (ir, tuo pačiu, nepadariusių tyrinių nužudymų), asmenų (ABTĮ 57 str.).
Teismas taip pat pažymi, kad žalos (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) atlyginimo pagrindus, dydį ir būdus pagrinde nustato Civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios civilinę atsakomybę. CK nuostatos taip pat reglamentuoja žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo tvarką. Be to, ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p. numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia ir bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 str. nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 1 d. yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 str. yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
Teismas, vertindamas teisiškai reikšmingas aplinkybes, atkreipia dėmesį, kad LVAT jau yra suformavęs teisminę praktiką, kurios keisti ir, tuo pačiu, faktines aplinkybes vertinti kitaip, nėra pagrindo, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio nekonkrečiais teiginiais, pareiškėjo abstrakčiais pamąstymais, teisės aktais nepagrįstų pageidavimų nepildymu, bausmės sukeliamais nepatogumais ir t.t., bet ir pačios žalos padarymu (ABTĮ 13 str., 20 str.). Iš to seka, kad vien tik pareiškėjo skundo teiginiai apie blogas bausmės atlikimo sąlygas jam sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas kančias, pavojų gyvybei neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu (ABTĮ 57 str.). Šiuo atveju ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai buvo realūs, tęsėsi ilgą laiką ir tiesiogiai įtakojo pareiškėją bei ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes, taip pat neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.). Be to, atsižvelgiant į CK 6.250 str. 1 d. prasmę, teismas pabrėžia, jog priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, turi būti vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra objektyvios galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų, o teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį. Teismas pabrėžia, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Kaip jau buvo paminėta, kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti CK 6.250 str. 2 d., o jų sąrašas nėra baigtinis. Kiekvienu konkrečiu atveju yra pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas privalo spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis bei vertindamas individualias administracinei bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, kurie reikšmingi nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Be to, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendra šalies ekonominė situacija, pragyvenimo lygis bei bendrieji teisės principai. Atsižvelgdamas į Teismų įstatymo 33 str., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-03-28 nutarimo imperatyvias nuostatas, teismas pabrėžia, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2006-05-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 suformavo teismų praktiką (Teismų įstatymo 33 str.), jog neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). ABTĮ 57 str. 6 d. įtvirtina imperatyvią nuostatą, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais arba abstrakčiais pareiškėjo pamąstymais, jo noru gyventi geresnėse sąlygose negu daugelis asmenų, kurie buvo nukentėję nuo nusikalstamų veikų ir kurie niekada nėra padarę nusikalstamų veikų ir pavyzdingai laikosi įstatymų bei visuomenės moralės normų. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 str. 6 d. turinio analizės taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Nuo 2010-04-30 įsigaliojo 2010-04-26 Teisingumo ministro įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“, kurio 11-1.1 p. ir 11-1.2 p. buvo nustatytas vienam nuteistajam turinčio tekti minimalaus ploto reikalavimas. Taisyklių 11-1.1 p. nustatė minimalų 3,1 kv.m. gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11-1.2 p. – ne mažesnį kaip 3,6 kv.m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. 2010-03-30 Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos HN 76:2010 67 p. numatyta, kad lovos skalbiniai turi būti keičiami ne rečiau kaip kartą į savaitę. Šioje higienos normoje nekalbama apie poilsio kambario (taip pat ir televizijos (skaitmeninės ar kt.)) įrengimo būtinumą ar reikalavimus paminėtoms patalpoms. BVK 96 str. 1 d., 2003-07-02 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 194 patvirtintų Taisyklių 173.6 p. numato teisę pareiškėjui naudotis už savo lėšas įsigytu, ar kitų asmenų teisėtai jam perduotu televizorium, kurio įstrižainė ne didesnė kaip 51 cm.. 2011-03-03 Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Taisyklių 2 p., 5.8 p., 7.8 p. numatyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengtas atskiras laisvalaikio kambarys. Iki 2010-04-11 galiojusios higienos normos HN 76:1999 2 lentelėje taip pat buvo numatytas poilsio kambario įrengimas lokaliniame sektoriuje.
Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina, kad pareiškėjas terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu ir ginčo situacijai aktualiu terminu (nuo 2011-12-15 iki 2014-12-15) gyveno 7 sektoriaus 13 būrio 130 brigados patalpose, kurios gyvenamasis plotas – 34,46 kv.m. ir kuri skirta gyventi 14 asmenų (b.l. 14-17). Iš teismui pateiktų įrodymų visumos taip pat matyti, kad pareiškėjo nurodytu laikotarpiu, jam atliekant terminuoto laisvės atėmimo bausmę nuo 2011-12-15 nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv.m. gyvenamasis plotas (vidutiniškai teko apie 2,46 kv.m.). Administracija pareiškėjui 2013-03-25 pasiūlė persikelti gyventi į kitas patalpas, siekiant užtikrinti teisės aktais nustatytą gyvenamojo ploto normą, tačiau pareiškėjas atsisakė tai padaryti ir raštu pabrėžė, jog gyvenimo sąlygos jį visiškai tenkina (b.l. 18). Atsakovo pateikti duomenys (b.l. 15, 16) duoda pagrindą išvadai, kad 7 lokaliniame sektoriuje nėra įrengtas poilsio (laisvalaikio) kambarys ir atsiliepime į skundą atsakovas šios aplinkybės nepaneigė.
Teismas akcentuoja, kad bausmės atlikimo vietos yra specifinės įstaigos ir gyvenamųjų patalpų sąvoka šių įstaigų veiklos kontekste turi būti suprantama taip, kaip nustato specialieji laisvės atėmimo vietų įstaigų veiklą reglamentuojantys teisės aktai bei LVAT suformuota praktika (ABTĮ 13 str., 2013-02-04 LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A146-170/2013, 2013-05-09 LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A756-913/2013 ir kt.). Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų prasme yra apibrėžta Higienos normoje HN 76:2010, kurioje nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – tai bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Teisės aktai nenumato, kad į gyvenamosios patalpos plotą neturi būti įskaičiuotas lovų, stalų, kėdžių ir t.t. plotas. Iki 2010-04-11 galiojusios Higienos normos HN 76:1999 6.15 p. (2 lentelė), nustatant ploto normą vienam asmeniui, taip pat buvo nurodyta, kad ši norma (ne mažiau kaip 3 kv.m. vienam žmogui) yra taikoma pataisos įstaigų bendrabučio gyvenamajam kambariui. Teismas taip pat akcentuoja, kad sprendžiant ginčą dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš to, kad pataisos namuose nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui, į būrio (brigados) gyvenamosios sekcijos bendrojo naudojimo patalpų (taip pat ir lokalinio sektoriaus) plotą atsižvelgtina vertinant tik bendrąsias bausmės atlikimo sąlygas ir neatsižvelgiama vertinant minimalaus ploto užtikrinimą vienam nuteistajam (ABTĮ 57 str.).
Iš pareiškėjo skundų argumentų matyti, jog neturtinę žalą jis kildina ir iš to, kad terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, būrys neturėjo laisvalaikio kambario.
Teismas akcentuoja, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Konvenciją. Be to, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 str.. Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir t.t.. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000-10-26 sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimas Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus - jis priklauso nuo aplinkybių visumos - elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (EŽTT 2001-04-21 sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Kaip jau buvo paminėta, laikotarpiu nuo 2011-12-15 iki 2014-12-15 pataisos namų administracija neužtikrino pareiškėjui 3,1 kv.m. minimalaus ploto bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, taip pat neįrengė laisvalaikio kambario, todėl yra pagrindas išvadai, kad pareiškėjo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose minėtu laikotarpiu nors ir nežymiai, bet buvo pažeista (ABTĮ 57 str.). Nežiūrint to, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis - t.y. grubiai pažeidžiančiomis Konvencijos 3 str. nuostatas, sąlygomis. Administracinėje byloje nėra duomenų, kad Alytaus pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Ginčo kontekste svarbios ir bausmės atlikimo Alytaus pataisos namuose bendrosios sąlygos - t.y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, jog šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, dalyvauti socialinėse programose, dirbti ir t.t.. Taigi, buvimas gyvenamojoje patalpoje bei laisvalaikio kambaryje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu laiku arba nerandant kito užsiėmimo laisvalaikiu. Pareiškėjas šių aplinkybių iš esmės neginčija. Atsižvelgiant į tai, galima daryti išvadą, jog santykinai mažą patalpų plotą, kitas netinkamas gyvenimo sąlygas (laisvalaikio kambario nebuvimą), kompensavo suteikta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus ribose, darbo zonoje (ABTĮ 57 str.).
Teismas pabrėžia, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir LVAT (LVAT 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008, 2010-10-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012-01-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2013-05-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-913/2013 ir kt.). Be to, ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, taip pat neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000-10-10 sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Be to, kaip jau buvo paminėta, teisės aktais garantuojamas minimalus gyvenamasis plotas ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo atžvilgiu sumažėjo nežymiai, Alytaus PN nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga (šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi režimo bei dienotvarkės reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla, nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš nerakinamų miegamųjų, skirtų atitinkamam nuteistųjų skaičiui, jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijoje ir būriui skirtose patalpose, gali sportuoti lauke ir patalpose, lankyti įvairius renginius, dirbti ir pan.), buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku, o laisvalaikio kambario nebuvimas objektyviai gali būti visiškai kompensuotas buvimu bibliotekoje, koplyčioje, sporto aikštelėje ir t.t. (ABTĮ 57 str.). Teismo vertinimu, santykinai mažą patalpų plotą, kitas netinkamas gyvenimo sąlygas patalpose (laisvalaikio kambario nebuvimą), pareiškėjui kompensavo suteikta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus ribose bei bendro naudojimo patalpose (b.l. 52-60). Teismas daro išvadą, kad šioje administracinėje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais dėl minimalaus ploto neužtikrinimo, laisvalaikio kambario nebuvimo ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo (neužtikrinant minimalaus 3,1 kv.m. ploto, neįrengiant laisvalaikio kambario) pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už teisių pažeidimą, o pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais šioje dalyje atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p., 4 p.). Darydamas šią išvadą teismas taip pat atsižvelgia ir į tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių duomenų apie savo sveikatos būklės bei savijautos stovį, tik deklaratyviai išvardijo požymius, nurodytus CK, kuriais išoriškai pasireiškia neturtinė žala.
Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina ir iš to, kad nebuvo išduodama švari patalynė, nevaloma ventiliacija, nepajungta kabelinė/skaitmeninė/analoginė televizija.
Motyvuojamoji dalis
Šioje dalyje pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų ir priedų (b.l. 35-51) duomenys patvirtina, kad 7 lokalinio sektoriaus gyvenamosios patalpos vėdinamos natūraliu būdu – pro langus. Dėl to atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo teiginiai dėl nevalomos ventiliacijos (ABTĮ 57 str.). 2010-03-30 Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos HN 76:2010 67 p. numatyta, kad lovos skalbiniai turi būti keičiami ne rečiau kaip kartą į savaitę. Pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, kad buvo pažeidžiami paminėti reikalavimai nepateikė. Be to, patikrinimų metu jokių ventiliacijos pažeidimų, nekeičiamos patalynės atvejų nustatyta nebuvo. Dėl šie argumentai atmestini kaip neįrodyti (ABTĮ 57 str.). BVK 96 str. 1 d., 2003-07-02 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 194 patvirtintų Taisyklių 173.6 p. numato teisę pareiškėjui naudotis už savo lėšas įsigytu, ar kitų asmenų teisėtai jam perduotu televizorium, kurio įstrižainė ne didesnė kaip 51 cm.. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis negalėjo žiūrėti televizijos laidų ir pagal gautas pajamas (b.l. 60), atsižvelgiant ir į tai, jog atlikdamas bausmę dirbo, galėjo įsigyti televizorių bei atitinkamą priedėlį programų priėmimui. Jokie teisės aktai nenumato PN administracijai pareigos už savo lėšas pajungti (įrengti) pareiškėjo norimas televizijos programų rūšis. Šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti (ABTĮ 57 str.). Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas šioje skundo dalyje nenurodė jokių konkrečių ir neteisėtų atsakovo pareigūnų veiksmų (neveikimo), kurie realiai (objektyviai) pareiškėjui galėjo sukelti tokio laipsnio neigiamas pasekmes, kurias būtų galima įvardinti kaip nežmogiškas kalinimo sąlygas, bendravimo galimybių sumažėjimą, asmens žeminimą, kankinimą ir, kad tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, atlyginimo. Kaip jau buvo paminėta, pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, nes atlieka terminuoto laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (ABTĮ 57 str.).
Likusieji pareiškėjo skundo argumentai, kurie sunkiai logiškai suvokiami, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas teismo išvadas bei priimamą procesinį sprendimą, laikytini pertekliniais, neturintys esminės (lemiamos) reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini (ABTĮ 57 str.). Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p. 4 p.,
nusprendžia:
Pareiškėjo R.B. skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo R.B. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygas (minimalų plotą, laisvalaikio kambarį) buvo pažeista.
Likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo R.B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.