- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-09-05
- Bylos Nr.
- eI2-7763-535/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04399-2023-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
- Trečiasis asmuo
- V. R.
- Pareiškėjas
- akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
- Kategorijos
trečiajam suinteresuotam asmeniui V. R.
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui V. R. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“ kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo teismo priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės 1 359,89 Eur žalos atlyginimo, 61,29 Eur kompensacinių palūkanų ir 5 procentų dydžio procesinių metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, jog 2022 m. kovo 26 d. adresu (duomenys neskelbtini), ant važiuojamosios kelio dalies dėl vėjo patekus (atskridus) medžių apsauginės tvoros dalims, buvo apgadintas pareiškėjo draustas turtas – automobilis (duomenys neskelbtini). Apie šį įvykį buvo pranešta policijai, kurie atvyko į įvykio vietą ir viską užfiksavo. Pažymi, kad iš vaizdo įrašo galima matyti, jog dėl šių fanerinių plokščių žala buvo padaryta ne tik pareiškėjo draudėjui, bet ir kitiems automobiliams.
Teigia, kad vaizdo įrašą padarė pats draudėjas iškart po įvykio. Pateikto vaizdo įrašo pabaigoje galima matyti ant važiuojamosios kelio dalies nuo vėjo patekusias ir gulinčias medžių ir krūmų apsauginės tvoros dalis (fanerines plokštes). Be to, iš fotolentelės antros nuotraukos galima matyti, jog prie draudėjo automobilio galinės padangos guli fanerinės plokštės medinė laikiklio dalis, o tai tik patvirtina, jog žala buvo padaryta būtent dėl šių medžių ir krūmų apsauginės tvoros (fanerinių plokščių su mediniais laikikliais).
Pažymi, kad ieškovas į bylą pateikia asociatyvinę nuotrauką šių apsauginių tvorų (fanerinių plokščių su mediniais laikikliais), kad būtų lengviau suprasti, koks daiktas, už kurį atsakinga yra atsakovė, padarė žalos draudėjo automobiliui. Teigia, kad būtent tokias fanerines plokštes atsakovė naudoja apsaugant medžius ir krūmus nuo druskų, ir kurios padarė žalos draudėjo automobiliui.
Nurodo, kad pareiškėjas, prieš išmokėdamas draudimo išmoką, atskaičiavo 130,00 Eur išskaitą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas 2022-03-26 įvykį pripažino draudiminiu ir draudėjo prašymu nurodytam servisui išmokėjo 1 359,89 Eur (1.489,89 Eur (žala) – 130,00 Eur (išskaita)).
Teigia, kad dėl atsiradusios žalos, kai draudėjo automobilį gatvėje apgadino medžių apsauginės tvoros dalys (fanerinės plokštės, kurios skirtos apsaugoti medžius nuo druskų) yra atsakinga atsakovė. Atsakovė, vykdydama medžių ir krūmų apsaugą nuo druskų pasitelkiant į pagalbą apsaugines tvora (fanerines plokštes), privalėjo užtikrinti, jog tokios fanerinės plokštės nepadarys žalos žmonių turtui ir sveikatai.
Pareiškėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) CK 6.263 straipsnio 1-2 dalimis, teigia, jog kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Žalą, padarytą asmeniui, turtui privalo visiškai atlyginti atsakingas už žalą asmuo. Atkreipia dėmesį, kad valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 str., kuriame nustatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės. Tuo pačiu pareiškėja vadovaujasi Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi ir teigia, kad želdynų savininkų ir valdytojų pareiga išsaugoti želdynus ir želdinius, tinkamai juos tvarkyti, atkurti ir veisti naujus. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju, būtent atsakovė nusprendė įrengti medžių ir krūmų apsaugines tvoras (fanerines plokštes), kad medžiai ir krūmai žiemos laikotarpiu būtų apsaugoti nuo druskų. Taigi, atsakovė vykdo želdynų ir želdinių apsaugą, nusprendus įrengti medžių ir krūmų apsaugines tvoras (fanerines plokštes).
Teigia, kad atsakovė netinkamai atliko savo pareigas, t. y. netinkamai atliko želdynų ir želdinių priežiūrą ir apsaugą, kadangi įrengtos medžių ir krūmų apsauginės tvoros (fanerinės plokštės) padarė žalos pareiškėjo draudėjo automobiliui.
Atkreipia dėmesį, kad įstatymų leidėjas įtvirtino prezumpciją, jog, praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą, kreditorius nuostolius negautų pajamų pavidalu patiria visada, todėl skolininkas, praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą, privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais kreditoriaus patirtais nuostoliais (LR CK 6.261 straipsnis). Šiuo atžvilgiu palūkanos yra aprioriniai nuostoliai, nes nereikalaujama įrodyti nei jų patyrimo (atsiradimo) fakto, nei realios atsiradimo ateityje rizikos. Laiku negrąžinus paskolintų pinigų, kreditorius patiria nuostolių, nes negali naudoti tų pinigų pats. Pažymi, kad kompensuojamosios palūkanos gali būti mokamos ir esant deliktinei civilinei atsakomybei. Jeigu dėl delikto atsiradusi žala atlyginama pinigais, o ne natūra, tai atsiradusi prievolė yra piniginė.
Nurodo, kad po bylos iškėlimo, įforminto Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, skaičiuojamos procesinės palūkanos (LR CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Pagal LR CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Tuo pačiu teigia, kad pagal LR CK 6.210 straipsnio 1 dalį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.
Atsiliepimas
Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, pateiktame atsiliepime į skundą prašo jį atmesti.
Pažymi, jog teisės aktai nenustato savivaldybei pareigos prižiūrėti, tvarkyti ir apsaugoti visus želdynus ir želdinius, esančius jos teritorijoje, nepriklausomai nuo žemės, kurioje jie yra, nuosavybės formos ar valdymo.
Nurodo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pažymi, kad pareiškėjas nenurodė tikslios vietos, pradinio šaltinio iš kurio atskilo nurodyta medžiaga, pareiškime tik pažymėta, jog tikriausiai tai buvo medžių apsauginės plokštės, kurios automobilį kliudė važiuojamoje kelio dalyje ties (duomenys neskelbtini). Atkreipia dėmesį, kad skundo prieduose nėra nuotraukų, kuriose iš arti būtų matoma žalą sukėlusi medžiaga, taip pat nenufotografuotas žalos kilimo šaltinis, pavyzdžiui medis su sulūžusia apsaugine tvorele/plokšte. Atsižvelgiant į tai, ir remiantis tik ant kelio matomomis medžiagų dalimis, nėra įmanoma nustatyti atsakingo už žalą asmens.
Pažymi, kad pareiškėja, siekdama žalos atlyginimo, privalo įrodyti žalos ją sukėlusio asmens neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio buvimą. Pabrėžia, kad šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka būtent pareiškėjai.
Atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjui įrodžius, jog žalą automobiliui sukėlė būtent Vilniaus miesto savivaldybės įrengtos medžių apsauginės plokštės, o ne kitos medžiagos iš fizinių ar juridinių asmenų valdomų teritorijų, būtų aktualu, jog pagal Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punktą numatyta, kad savivaldybės organizuoja savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdo jų būklės stebėseną, Želdynų įstatymo 11 straipsnio 1 dalis nurodo, jog už želdynų ir želdinių apsaugą atsako želdynų ir želdinių savininkai ar valdytojai.
Pažymi, kad pareiškėjos į bylą pateikti duomenys, nepatvirtina buvus kokius nors neteisėtus atsakovės veiksmus ar neveikimą. Mano, kad pareiškėja neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų. Pats žalos atsiradimo faktas nereiškia neteisėtumo.
Teigia, kad atsižvelgiant į pateiktus įrodymus, atsakovė nėra atlikusi jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo), susijusių su įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų savivaldybėms nustatyta pareiga organizuoti jų teritorijoje esančių želdynų ir želdinių apskaitą, apsaugą. Atsižvelgdama į tai, kad byloje neįrodyta, jog atsakovė savo netinkamu veikimu ar neveikimu būtų pažeidusi kokią nors jai numatytą pareigą, t. y. nagrinėjamu atveju negalima nustatyti vienos iš civilinės atsakomybės būtinųjų sąlygų, atsakovė mano, jog jai keliamas reikalavimas atlyginti žalą yra nepagrįstas.
Pažymi, kad pareiškėja žalos dydį šioje byloje grindžia tik pateikta remonto sąmata, kuri buvo atlikta 2022 m. balandžio 12 d., tačiau nėra pateikta jokio vertinimo, kuris pagrįstų, kad visi sąskaitoje nurodyti remonto ir kiti darbai buvo būtini.
Atkreipia dėmesį, kad teisingas žalos atlyginimas reiškia tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis, kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita.
Motyvuojamoji dalis
Nurodo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovės, jeigu ji elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą.
Teigia, kad atsakovė jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių atsirado žala, neatliko bei tinkamai vykdė visus įsipareigojimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti ir kito būtino civilinės atsakomybės pagrindo – priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų ir atsiradusios žalos.
Mano, kad šioje situacijoje taip pat turėtų būti atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.253 straipsnį, kada civilinė atsakomybė netaikoma arba kada asmuo yra atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės (force majeure aplinkybės). Tai yra neišvengiamos ir asmens nekontroliuojamos, bei nepašalinamos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti numatytos.
Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjui įrodžius, jog žalą sukėlė būtent medžio apsaugos plokštė, įvykio dieną ji galėjo nulūžti ir pakilti į orą dėl nurodyto pavojingo meteorologinio reiškinio, todėl, atsakovė sukeltų padarinių negalėjo nei numatyti, nei kontroliuoti, todėl civilinė atsakomybė atsakovės atžvilgiu netaikytina.
Atkreipia dėmesį, jog šioje byloje automobilio vairuotojo veiksmai pasireiškė rizikos prisiėmimu vairuojant automobilį, kuris laikytinas padidinto pavojaus šaltiniu (CK 6.270 str.). Pažymi, jog kiekvienam vairuotojui, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui, yra keliami padidinti atsargumo ir atidumo standartai, įtvirtinti Lietuvos Respublikos teisės aktuose bei analizuoti teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2008). Asmuo, valdantis transporto priemonę, daugiau ar mažiau suvokdamas, kad jo elgesys gali būti žalingas jam pačiam, prisiima žalos atsiradimo riziką.
Nurodo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.282 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį, žalos atlyginimas gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Prie tokių veiksmų įstatyme nurodytas nukentėjusiojo asmens rizikos prisiėmimas reiškia, kad toks asmuo, atlikdamas tam tikrus veiksmus, žino ir supranta, jog jo atliekami veiksmai gali būti pripažinti neteisėtais, ir prisiima jų padarinių riziką. Priklausomai nuo byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles atsakingas už žalą asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo pareigos ją atlyginti nukentėjusiam, jeigu šis veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą ar jos padidėjimą, atliko savo rizika.
Atsakovė nurodo, kad jeigu teismas nuspręstų, jog reikalavimas atlyginti žalą šioje byloje yra pagrįstas, turėtų būti svarstoma dėl patirtos žalos dydžio sumažinimo, atsižvelgiant į automobilio vairuotojo, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojo, neatsargumą.
Nurodo, kad pareiškėja iš atsakovės prašo priteisti 61,29 Eur kompensacinių palūkanų. Pažymi, jog CK 6.261 straipsnis numato, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Tokias įstatyme numatytas palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenumatė kitokių prievolės neįvykdymo padarinių, tačiau kompensacines palūkanas ir jų dydį pareiškėjas privalo įrodyti. Atsakovė neturi pareigos kompensuojamųjų palūkanų mokėti delikto atveju, pareiškėjui nepagrįstai delsiant pateikti ieškinį, taip pat palūkanos negali būti skaičiuojamos nuo eismo įvykio įvykdymo dienos. Mano, kad šiuo atveju kompensuojamosios palūkanos nėra pagrįstos.
Mano, kad atsakovė nei prievolės atlyginti pareiškėjui žalą, nei jos įvykdymo terminų neturėjo, žala kilo iš delikto, o ne sutartinių santykių, todėl toks reikalavimas priteisti palūkanas dėl neegzistuojančios prievolės neįvykdymo yra visiškai nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo V. R. atsiliepimo į skundą nepateikė.
Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovas palaikė skundą, prašydamas jį pilnai patenkinti, atsakovės atstovas prašė teismo skundą atmesti, kaip nepagrįstą. Trečiasis suinteresuotas asmuo prašė teismo skundą patenkinti, nurodė, kad būtent dėl apsauginės tvoros segmento atplaišų buvo apgadintas jam priklausantis automobilis.
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Vilniaus miesto savivaldybės civilinės atsakomybės už žalą, kurią padarė į trečiojo suinteresuoto asmens automobilį atsitrenkę medžių apsauginės tvoros dalys.
Remiantis byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad 2022 m. kovo 26 d. adresu (duomenys neskelbtini), ant važiuojamosios kelio dalies dėl vėjo patekus (atskridus) medžių apsauginės tvoros dalims, buvo apgadintas pareiškėjo draustas turtas – automobilis (duomenys neskelbtini). Apie šį įvykį buvo pranešta policijai, kurie atvyko į įvykio vietą ir viską užfiksavo. Įvykio metu transporto priemonė buvo apdrausta transporto priemonių draudimu „Kasko“. Vadovaujantis draudimo sutartimi, įvykis buvo pripažintas draudžiamuoju.
Pareiškėja, vadovaujantis Taisyklų 9.5 papunkčiu, kad transporto priemonės sugadinimo atveju, nuostolio dydis nustatomas pagal remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą transporto priemonę ar jos detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki draudžiamojo įvykio ir įvertinusi transporto priemonei padarytus apgadinimus, nustatė, kad bendra patirtos žalos suma yra 1.489,89 Eur. Pareiškėja, prieš išmokėdama draudimo išmoką, atskaičiavo 130,00 Eur išskaitą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėja 2022-03-26 įvykį pripažino draudiminiu ir draudėjo prašymu nurodytam servisui išmokėjo 1.359,89 Eur (1.489,89 Eur (žala) – 130,00 Eur (išskaita)). Pareiškėja 2022 m. balandžio 19 d. Savivaldybei pateikė pretenziją 1 359,89 Eur sumai, tačiau Savivaldybė jos netenkino.
Pareiškėja atlyginusi draudikui žalą už automobilio sugadinimą subrogacijos tvarka kreipiasi dėl žalos atlyginimo.
Turtinės (kaip ir neturtinės) žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 d.). Valdžios institucija – tai bet koks viešosios teisės subjektas, taip pat privatus asmuo, atliekantis valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.), todėl valstybės ir savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda ir dėl valstybinių ar savivaldybių viešojo administravimo subjektų atliekant viešojo administravimo funkcijas neteisėtais veiksmais padarytos žalos. Nors CK 6.271 straipsnyje įtvirtinta speciali viešosios atsakomybės sistema, skirta atlyginti žalai, kurią asmuo patyrė būdamas administracinių teisinių santykių subjektu, ir nors ginčus, kylančius dėl žalos, padarytos viešojo administravimo srityje, pagal šį straipsnį sprendžia specializuoti administraciniai teismai, santykiai, susiję su tokios žalos atlyginimu, yra civiliniai teisiniai, o ne administraciniai teisiniai santykiai. Dėl to šiuo atveju svarbu atsižvelgti ir į bendrąsias civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1485/2009).
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str.). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1355/2010).
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.
CK 6.249 straipsnio 1 dalyje žala apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. 4 straipsnio dalyje įtvirtinta, jog be tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų, į nuostolius įskaičiuojamos: 1) protingos išlaidos, skirtos žalos prevencijai ar jai sumažinti; 2) protingos išlaidos, susijusios su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu; 3) protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka.
Pagal CK 6.1015 straipsnį, reglamentuojantį draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens (1 dalis); reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos davėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (2 dalis). Nagrinėjamu atveju ieškovė (draudikė), išmokėjusi draudimo išmokas dėl apdrausto turto sugadinimo, perėmė nukentėjusio asmens teisę reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingų už žalą asmenų.
Kaip jau minėta, draudiminis įvykis 2022 m. kovo 26 d. įvyko (duomenys neskelbtini) gatvėje. Savivaldybė atsiliepime į skundą teigia, kad nėra tinkamas atsakovas byloje, kadangi pareiškėjas nenurodė tikslios vietos, pradinio šaltinio iš kurio atskilo nurodyta medžiaga, pareiškime tik pažymėta, jog tikriausiai tai buvo medžių apsauginės plokštės, kurios automobilį kliudė važiuojamoje kelio dalyje ties (duomenys neskelbtini).
Teisės aktų nuostatų aiškinimas suponuoja išvadą, kad būtent savivaldybei nustatyta pareiga atlikti jos teritorijoje esančių, valstybinėje ar jai priskirtoje žemėje augančių medžių ir krūmų priežiūrą, kas apima ir tikrinimą, ar medžiai nėra supuvę, supuvusių medžių šalinimą, taip pat pavojų keliančių šakų ir medžių stiebų šalinimą. Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad savivaldybės turi pareigą nustatyti konkretaus medžio fiziologinę būklę (gyvybinę funkciją). Nors kiekvieno medžio realus patikrinimas sudėtingas procesas, bet įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs pareigą dėl želdinių fiziologinės būklės ir tokia pareiga turi būti vykdoma (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A622-1673/2012, 2017 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1038-1062/2017, 2019 m. rugsėjo 4 d. nutartį byloje Nr. eA-433-629/2019). Minėta praktika atitinka ir bendrosios kompetencijos kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką, kad valstybinėje ir savivaldybei priskirtoje žemėje esančių želdinių prižiūra pavesta savivaldybei (pvz., žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2012, 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-360/2013).
Neteisėti veiksmai – tai valdžios institucijos ar jos darbuotojų veikimas, neveikimas, kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams, jeigu valdžios institucijos ar darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 3, 4 dalys). Nagrinėjamu atveju būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovė, atlikdama veiksmus (neveikimą), iš kurių kildinama žala, veikė taip, kaip pagal įstatymus savivaldybės institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Taigi pareiškėja nepateikė įrodymų, jog žalą automobiliui sukėlė būtent Vilniaus miesto savivaldybės įrengtos medžių apsauginės plokštės, o ne kitos medžiagos iš fizinių ar juridinių asmenų valdomų teritorijų. Teismo vertinimu, pareiškėjo į bylą pateikti duomenys, nepatvirtina buvus kokius nors neteisėtus atsakovės veiksmus ar neveikimą.
CK 6.249 straipsnio 1 dalyje žala apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. 4 straipsnio dalyje įtvirtinta, jog be tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų, į nuostolius įskaičiuojamos: 1) protingos išlaidos, skirtos žalos prevencijai ar jai sumažinti; 2) protingos išlaidos, susijusios su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu; 3) protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka.
Pagal CK 6.1015 straipsnį, reglamentuojantį draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens (1 dalis); reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos davėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (2 dalis). Nagrinėjamu atveju ieškovė (draudikė), išmokėjusi draudimo išmokas dėl apdrausto turto sugadinimo, perėmė nukentėjusio asmens teisę reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingų už žalą asmenų.
Siekdama įrodyti žalą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, pareiškėja paprastai privalo įrodyti du elementus: žalos padarymo faktą ir žalos dydį.
Įrodinėjimo pareigą galima apibrėžti kaip būtinybę šaliai įrodyti aplinkybes, kurių nenustačius jai gali atsirasti neigiamų padarinių. Yra skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra – pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas gali pripažinti jas neįrodytomis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-104-701/2020).
Nagrinėjamoje byloje žalos atsiradimo faktą patvirtina nuotraukos, kuriose matomas apgadintas automobilis. Taip pat Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato pažyma draudimui, kurioje nurodyta, kad policijos registruojamų įvykių registre registruotas pranešimas, kuriame nurodyta, kad adresu (duomenys neskelbtini) nuo statybvietės ant važiuojamosios kelio dalies nukrito medinė tvora, apgadino šalia stovinčius automobilius, vienas iš automobilių (duomenys neskelbtini). Taigi žalos atsiradimo faktas nustatytas ir įvertintas pinigų suma, kuri pervesta draudėjui.
Būtinoji sąlyga viešajai civilinei atsakomybei nustatyti yra priežastinis ryšys, kuris šios kategorijos bylose dažnai būna netiesioginis, t. y. žala atsiranda ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų, bet yra tų neteisėtų veiksmų rezultatas. Tai reikštų, kad neteisėti veiksmai nelėmė, bet pakankamu laipsniu sąlygojo žalos atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-614/2002, 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2007, 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2008). Priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos yra sąsaja tarp neteisėto veikimo ir asmeniui atsiradusios turtinės ar neturtinės žalos bei nuostolių, kuri rodo, kad žala yra neteisėto veikimo pasekmė. Ji gali būti susijusi artimesniu ryšiu, betarpiškai arba gali būti ryšys tolimesnis, kai neteisėtas veikimas netiesiogiai turi įtakos žalos atsiradimui.
Pareiškėjos į bylą pateiktose nuotraukose apskritai nesimato pradinio šaltinio iš kurio atskilo nurodyta medžiaga, taip pat nėra pateikta nuotraukų, kuriose iš arti būtų matoma žalą sukėlusi medžiaga, pateiktuose nuotraukose nesimato žalos kilimo šaltinio, pavyzdžiui medžio su sulūžusia apsaugine tvorele/plokšte. Teismo vertinimu, įrodymų naštos pasiskirstymo aspektu pareiga įrodyti faktą, jog žalą automobiliui sukėlė būtent Vilniaus miesto savivaldybės įrengtos medžių apsauginės plokštės, o ne kitos medžiagos iš fizinių ar juridinių asmenų valdomų teritorijų, kyla pareiškėjai, tačiau ji šios pareigos neatliko. Kaip minėta, pateiktose nuotraukose neužfiksuotas pradinis šaltinis, iš kurio atskilo nurodyta medžiaga, taip pat pareiškėja papildomų paaiškinimų teismui nepateikė, todėl neįmanoma nustatyti priežastinio ryšio tarp nulūžusios apsauginės medžio tvoros ir atsiradusios žalos, o tuo pačiu, kad padaryta žala atsirado dėl atsakovės neteisėtos veikos.
Pagal CK 6.247 straipsnio nuostatas, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Todėl teismas privalo vertinti visas aplinkybes ir žalos atsiradimo priežastis, kad nustatytų pakankamą neteisėtų veiksmų ir atsiradusių pasekmių ryšį. Priežastinio ryšio, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, nustatymas kartu reiškia teismo diskreciją svarstyti apie civilinės atsakomybės ribas. Taigi nesant priežastinio ryšio tarp nulūžusios apsauginės medžio tvoros ir atsiradusios žalos – nėra aišku, kokios žalos nuostoliai vertintini.
Atsakovė remiasi tuo, kad pagal Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos pažymą apie hidrometeorologines sąlygas 2022 m. kovo 26 d. vėjo greitis Vilniuje siekė iki 20.3m/s, vėjas savo piką pasiekė 12 val – 13 val, t.y. būtent skunde nurodyto eismo įvykio metu. Teigtina, jog būtent dėl šio vėjo (tai skunde patvirtina ir Pareiškėjas) medžiaga nuplyšo nuo savo pradinio šaltinio ir atsitrenkė į automobilį sukeldama jam žalą.
Atsiliepime atsakovė remiasi 2022 m. kovo 26 d. žiniasklaidos paskelbta informacija, kurioje nurodyta, kad gūsingas vėjas jau kelia rūpesčių – ugniagesiai darbuojasi visoje Lietuvoje. Taip pat atsakovė pažymi kitus žiniasklaidoje paskelbtus straipsnius apie susidariusias oro sąlygas.
Atsakovė remiasi CK CK 6.253 straipsnyje numatytu pagrindu atleisti nuo pareigos vykdymo dėl nenugalimos jėgos (force majeure).
CK 6.253 straipsnio 1 dalis nustato, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės šiais pagrindais: dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad nenugalima jėga yra neišvengiamos ir skolininko nekontroliuojamos bei nepašalinamos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti numatytos (šio kodekso 6.212 straipsnis). CK 6.253 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nukentėjusio asmens veiksmai – veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Tai gali būti nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas. Šis nukentėjusio asmens sutikimas gali būti pagrindas atleisti nuo civilinės atsakomybės tik tuo atveju, kai toks sutikimas ir žalos padarymas neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, viešajai tvarkai, gerai moralei, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams.
Sutiktina su atsakove, kad įvykio dieną buvęs smarkus vėjas galėjo turėti įtakos medžių apsauginės tvoros nuvirtimui. Nepaisant to, vėjo lygis nesiekė ekstremalios situacijos lygio, nes nėra duomenų, kad pagal Civilinės saugos įstatymo 14 straipsnio 7 punktą Vilniaus mieste būtų paskelbta ekstremali padėtis dėl vėjo. Taigi byloje nėra duomenų, kad medžio apsauginė nuvirto vien dėl vėjo t. y. kad vien tik gamtinės sąlygos lėmė tai, kad tvora nulūžo. Kaip aptarta, atsakovė neatliko pareigos faktiškai įvertinti tvoros būklę įvykio vietos adresu.
Atsižvelgdamas į tai kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad nesant nustatyto priežastinio ryšio tarp nulūžusios medžio apsauginės tvoros ir atsiradusios žalos, nėra visų deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų, todėl pareiškėjos reikalavimas priteisti iš atsakovės žalos atlyginimą, kompensacines palūkanas ir procesines metines palūkanas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).
Pareiškėja reiškia reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį, teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos prašymas atmetamas, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti jos prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41 straipsniais, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ skundą atmesti.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.