- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-25
- Bylos Nr.
- 1A-275-634/2017
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Jankauskienė, Albinas Antanaitis, Giedrius Endriukaitis
- Nuteistasis
- A. Š.
- Nukentėjusysis
- G. Š.
- Ieškovas
- G. Š.
- Civilinis ieškovas
- Kauno teritorinės ligonių kasos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Giedriaus Endriukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Daivos Jankauskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės apribojimo bausme 1 metams, įpareigojant: 1) būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su mokymusi ar darbu; 2) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus – panaikintina.
Nukentėjusiojo-civilinio ieškovo G. Š. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš A. Š. G. Š. priteista 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Civilinio ieškovo Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš A. Š. Kauno teritorinei ligonių kasai priteista PSDF biudžetui padarytos 246,20 Eur turtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
A. Š. nuteistas už tai, kad 2015 m. gruodžio 14 d. apie 10.30 val., (duomenys neskelbtini) namo terasoje ir name, tyčia sudavė ne mažiau trijų smūgių rankomis ir kojomis nukentėjusiajam savo įtėviui G. Š. į įvairias kūno vietas, tyčia stūmė lauko terasoje nukentėjusįjį į namo sieną, padarydamas G. Š. poodines kraujosruvas dešinės akies apatiniame voke, kairiame žaste, odos nubrozdinimą ir poodinę kraujosruvą dešiniame petyje, odos nubrozdinimus alkūnėse, sprando sumušimą, taip padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Veika kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį.Apeliaciniu skundu nuteistasis A. Š. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 20 d. nuosprendį ir jį išteisinti.Skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Nuosprendžio išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo vietos ir laiko pagrįstos išimtinai vien tik nukentėjusiojo parodymais, nepatvirtintais jokiais kitais objektyviais bylos įrodymais, todėl nuosprendis neatitinka BPK 301 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Įrodymus pirmosios instancijos teismas vertino selektyviai, atrinkdamas tik kaltinimą patvirtinančius įrodymus ir jais vadovaudamasis, akivaizdžiai ignoruodamas kaltinimo aplinkybes paneigiančius įrodymus ar sumenkindamas jų įrodomąją reikšmę ir tuo pažeisdamas teisingo teismo proceso principą.Nuteistasis nurodo, jog viso proceso metu jis nepripažino kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, davė nuoseklius ir logiškus parodymus dėl jam pareikštų kaltinimų. įtarimo ir kaltinimo. G. Š. jis nesužalojo, 2015 m. gruodžio 14 d. jo iš viso nematė, nebuvo (duomenys neskelbtini) ir nežino kaip, ir kokiomis aplinkybėmis buvo sužalotas ar pats susižalojo G. Š.. 2015 m. gruodžio 13 dieną, jam paskambino motina L. Š. ir pasakė, kad G. Š. buvo girtas, bandė ją užmušti, o kai ji skambino telefonu ir šaukėsi pagalbos, jis ją vijosi, norėdamas atimti telefoną. Vydamasis jis nugriuvo, todėl mamai pavyko nuo jo pabėgti. Motina sakė, kad G. Š. užsirakino namo duris ir jos neįleidžia į vidų, prašė, kad jis atvežtų savo raktą. Po skambučio nuvyko pas motiną, ją rado namo kieme. G. Š. buvo užsirakinęs namo duris ir jų su motina į namo vidų neįleido. Jis buvo įsidėjęs kitą spyną todėl su turimu raktu negalėjo atrakinti durų spynos. Motina pasakė, kad ji negali įeiti į namą, be to, bijo G. Š., todėl jis jai pasiūlė važiuoti pas jį. Po to atvažiavo mamos draugė J. ir nuvežė juos pas jį į butą (duomenys neskelbtini) gatvėje. Jo nurodytas aplinkybes, jog 2015 m. gruodžio 14 d. laikotarpyje nuo 10.30 val. iki 11.10 val. jis nebuvo (duomenys neskelbtini) patvirtina liudytojų L. Š., V. T., J. S., K. S., V. U. parodymai, (duomenys neskelbtini) mokomojo pulko mokomojo bataliono 1-osios mokomosios kuopos vado kpt. K. S. 2016 m. vasario 25 d. tarnybinis pranešimas, 2016 m. balandžio 7 d. raštas Nr. IS-302 „Dėl duomenų apie eil. A. Š. pateikimo“.Nuteistasis nesutikdamas su nukentėjusiojo G. Š. parodymų vertinimu nurodo, kad nukentėjusiojo parodymai turi būti patvirtinti kitais objektyviais įrodinėjimo šaltiniais. Skundžiamame nuosprendyje teismas nukentėjusiojo parodymus vertino atsietai nuo kitų įrodymų visumos, neatsižvelgė į akivaizdžius tiek vidinius prieštaravimus, tiek prieštaravimus kitiems bylos įrodymams, būtent į tai, jog apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu G. Š. davė iš esmės skirtingus parodymus, apklausų metu jis nurodė daugybę įvairių aplinkybių apie tariamai jo atžvilgiu vartoto smurto pobūdį ir eigą, apklausų metu jis nuosekliai kartojo, kad buvo spardomas į kairės kojos sąnarį, tačiau specialisto išvadoje jo kairės kojos jokių sužalojimų nebuvo užfiksuota. Taigi, dėl šių nukentėjusiojo parodymų akivaizdaus prieštaravimo kitiems įrodymams, jo nurodytų aplinkybių neatitikimo kitais įrodymais objektyviai nustatytoms faktinėms aplinkybėms, jo parodymai negalėjo būti pripažinti patikrintais, patikimais neabejotinais įrodymais kuriais gali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis.Skunde taip pat nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai šališkai, nuteistojo nenaudai vertino visus kitus įrodymus, o kai kuriuos iš viso ignoravo, o būtent, teismas kritiškai vertino 2015 m. gruodžio 11 d. prašymą atleisti iš tarnybos 2015 m. gruodžio 14 d. nuo 8.00 val. iki 12.00 val., nurodydamas, jog raštas nėra registruotas, be rezoliucijos, todėl nėra neginčytinas įrodymas, kad prašymas buvo surašytas tuo metu, kai jis datuotas. Tokie teismo motyvai nepagrįsti, vertinamas šį rašytinį įrodymą, teismas ignoravo kitą rašytinį įrodymą - (duomenys neskelbtini) J. R. mokomojo pulko 2016 m. balandžio 7 d. raštą Nr. 1S-302 „Dėl duomenų apie eil. A. Š. pateikimo“, kuris pasirašytas vado plk. ltn. A. G., kuriame nurodyta, kad „... eil. A. Š. 2015 m. gruodžio 14 d. nuo 8.00 val. iki 12.00 val. kuopos vado kpt. K. S. leidimu buvo išleistas iš tarnybos vietos dėl asmeninių priežasčių. Nuo 12.00 val. iki 17.00 val. karys buvo tarnybos vietoje (duomenys neskelbtini) J. R. mokomojo pulke, (duomenys neskelbtini)“. Šis raštas yra registruotas, surašytas ir pasirašytas, atitinka visus juridiniams dokumentams itin reikšmingas rašytinis įrodymas, gautas teisėtais būdais, tačiau skundžiamame nuosprendyje jis tik paminėtas, nors visiškai patvirtina nuteistojo parodymus, kad jis nusikaltimo nepadarė, nes nebuvo nusikaltimo vietoje. Nepagrįstai jo kaltę patvirtinančiu įrodymu pripažintas Kauno AVPK Santakos PK KP skyriaus vyresniojo specialisto G. A. 2016 m. balandžio 4 d. tarnybinis pranešimas ir prie jo pridėta schema. Šiame pranešime nurodyta, kad tyrimo metu nustatyta, kad A. Š. naudojasi telefono abonentu, kurio Nr. (duomenys neskelbtini). Išanalizavus gautą informaciją, tikėtina, kad A. Š., kuris naudojasi UAB „Bitė“ abonentu Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. gruodžio 14 d. apie 10 val. buvo įvykio vietoje.Nuteistasis nurodo, kad jo paties bei liudytojų L. Š. ir V. T. parodymais nustatyta, kad L. Š. 2015 m. gruodžio 14 d. ryte per neatidumą pasiėmė ne savo, o jo telefono aparatą, tą dieną savo telefono aparato jis iš viso neturėjo su savimi iki kol vakare grįžo į Kauną po tarnybos. Šią aplinkybę patvirtina ir G. A. tarnybiniame pranešime pateikta informacija - telefonas abonento Nr. (duomenys neskelbtini) 2015 m. gruodžio 14 d. jungėsi prie „Bitės“ tinklo bokštų Kauno mieste, bet nesijungė prie bokštų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), nors bylos įrodymais neginčytinai nustatyta, kad 2015 m. gruodžio 14 d. po pietų jis tikrai buvo tarnyboje (duomenys neskelbtini). Be to, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas liudytojų L. Š., V. T. ir J. S. parodymus, nenurodė kokiems konkretiems bylos įrodymas prieštarauja šių liudytojų parodymai.Skundžiamame nuosprendyje taip pat nenustatytas ir neatskleistas nukentėjusiajam padaryto kūno sužalojimo mechanizmas. Nukentėjusiojo parodymai apie jam padarytus sužalojimus yra prieštaringi ir neatitinka specialisto išvadoje nurodytiems sužalojimams. Nuteistojo teigimu, visus sužalojimus G. Š. galėjo pasidaryti pats sau arba griūdamas aukštielninkas. Nors nukentėjusysis ekspertinio tyrimo metu teigė, kad buvo mušamas ir susižalojo kairį kelį, bet jokių kelio sužalojimų nerasta. Atkreiptinas ypatingas dėmesys, kad dieną prieš įvykį, t. y. 2015 m. gruodžio 13 d. tarp nukentėjusiojo ir L. Š. įvyko konfliktas, kurio metu buvo sužalota L. Š. ir kaip matyti iš jos parodymų, jie grūmėsi tarpusavyje. L. Š. laikė G. Š. už rankų, aktyviai priešinosi jo smurtiniams veiksmams, o po to jis ją vijosi į kiemą, nugriuvo. Šios aplinkybės išsamiai aprašytos prokuroro pateiktame 2016 m. lapkričio 23 d. kaltinamajame akte, kuris perduotas teismui kaltinant G. Š. fiziniu smurtu - smūgių sudavimu L. Š.. Taigi, nukentėjusysis galėjo būti sužalotas ar susižaloti pats smurtinio konflikto su L. Š. 2015 m. gruodžio 13 d. metu. Be to, pats nukentėjusysis parodė, kad 2015 m. gruodžio 14 d. tariamo smurtavimo prieš jį metu L. Š. taip pat jam sudavė smūgius į įvairias kūno vietas, bet jai pretenzijų jis nereiškia. Byloje liko neištirta, ar L. Š. suduotais smūgiais buvo padaryti kokie nors sužalojimai G. Š., ir šie sužalojimai nebuvo atriboti nuo nuteistojo padarytų sužalojimų.Nuteistasis taip pat nesutinka su priteistu civiliniu ieškiniu ir nurodo, jog toks ieškinys yra akivaizdžiai per didelis ir neatitinka teisingo neturtinės žalos kompensavimo principų ir turi būti sumažintas.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo A. Š. apeliacinis skundas tenkinamas iš daliesApeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl jo kaltės padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, taip pat nesutinka su priteistu civiliniu ieškiniu.
Dėl kaltės
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei pagrįstai A. Š. pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Jo kaltė visiškai įrodyta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, visi byloje esantys duomenys buvo vertinami nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvertino visus byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtus įrodymus, nurodė, kuriuos įrodymus laiko patikimais, objektyviais ir kuriais grindžia A. Š. kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, o kuriuos atmeta, kaip nepatikimus, savo išvadas tinkamai argumentavo ir pagrindė. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nenustatė.Aukštesnysis teismas pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra išimtinai teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas byloje savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi, teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti jam padaryti sprendime išdėstytas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. balandžio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-202/2014). Vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su nuteistojo subjektyviu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ar nepagrįstas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-332/2010, Nr. 2K-122/2011).Apeliacinį skundą nuteistasis iš esmės motyvuoja tuo, jog pirmosios instancijos teismas išimtinai rėmėsi tik nukentėjusiojo parodymais, o kaltinime nurodytas aplinkybes paneigiančius įrodymus ignoravo. Aukštesniojo teismo vertinimu, tokie apeliacinio skundo argumentai iš esmės neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumos, todėl juos atmeta.Nors apeliantas nukentėjusiojo G. Š. parodymus vertina kritiškai, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, jog priešingai nei nurodo apeliantas, nukentėjusiojo parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo nuoseklūs, vieni kitiems neprieštaravo, todėl jais abejoti teismas neturi jokio objektyvaus pagrindo. Viso proceso metu nukentėjusysis G. Š. nuosekliai aiškino, jog 2015 m. gruodžio 14 d. apie 10 - 10.30 val. atvyko jo žmona ir jos sūnus A. Š., kuris bandė išspirti pagrindines duris, vėliau kirviu pradėjo kapoti katilinės duris, grasino, kad išdaužys namo langus ir išlauš duris. Išsigandęs grasinimų G. Š. juos įsileido norėdamas išsiaiškinti, tačiau jiems įėjus į vidų, A. Š. jį paėmė už pečių, išvilko į kiemą, ten sudavė nemažiau 5-7 smūgius į įvairias kūno vietas, stūmė į terasos tašytų plytų sieną, smūgiuodamas rankomis daugiau taikė į viršugalvį ir į operuotą kairės kojos sąnarį bei veidą, dešinės akies srityje, vėliau už plaukų įtempė į namo vidų, išpešė iš galvos plaukų srityje likusias po tvarsčio nuėmimo medicinines kabes. Dėl A. Š. jo atžvilgiu atliktų smurtinių veiksmų jis trumpam buvo praradęs sąmonę, o atsipeikėjęs pamatė A. Š. pilantį ant grindų butelius iš jo alkoholinių gėrimų kolekcijos. Po to A. Š. dar kelis kartus smogė jam į veidą, dėl ko jam pradėjo bėgti kraujas. Šiuos nukentėjusiojo parodymus, nors ir netiesiogiai, patvirtina liudytojų R. ir D. S. G. parodymai, kurie apklausiami pirmosios instancijos teisme parodė, kad G. Š. jiems ligoninėje papasakojo apie konfliktą su A. Š.. G. Š. buvo labai sukrėstas, bijojo eiti namo, jam ten nakvoti buvo nedrąsu. Taip pat nuvykę į G. Š. namus matė, kad nebėra jo alkoholinių gėrimų kolekcijos, be to, nors įprastai pas G. Š. namuose buvo labai tvarkinga, tačiau tuo metu matėsi valyta ar šveista siena. Nukentėjusiojo parodymus ir kaltinime nurodytas aplinkybes taip pat patvirtina ir byloje esančios specialisto išvados Nr. G3474/2015(02) bei pG469/2016(02), iš kurių matyti, jog G. Š. konstatuota poodinės kraujosruvos dešinės akies apatiniame voke, kairiame žaste, odos nubrozdinimas ir poodinė kraujosruva dešiniame petyje, odos nubrozdinimai alkūnėse, sprando sumušimas, padaryti kietais bukais daiktais. Odos nubrozdinimai alkūnėse ir odos nubrozdinimas bei poodinė kraujosruva dešiniame petyje galėjo būti padaryti nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis stumdant jį į sieną nugariniu kūno paviršiumi. Poodinės kraujosruvos dešinės akies apatiniame voke bei kairiame žaste padarytos kietais bukais daiktais, dviejų ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje. Sprando sumušimas galėjo būti padarytas vieno trauminio poveikio pasėkoje, tiek traumuojant sprando sritį tiesiogiai kietu buku daiktu, tiek sukant sprandą pašalinės jėgos poveikyje. Sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytais laiku ir aplinkybėmis (1 t., b. l. 30-31; 33). Nors apeliantas nurodo, kad sužalojimus G. Š. galėjo pasidaryti griūdamas, tačiau tokią apelianto keliamą versiją paneigia pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustos ekspertės M. K. parodymai, kuri paaiškino, kad G. Š. nustatyti sužalojimai vienkartiniam griuvimui nebūdingi, be to, jie atitinka artimą vienas kitam laiką. Tyrimo metu ji nežinojo, kad prieš tai nukentėjusiajam galva būtų operuota. Nustatytus sužalojimus vertinant atskirai būtų nemažiau šešių smūgių, jei nugarinėse dalyse imant, kaip griuvimo faktą, tai odos nubrozdinimą alkūnėse ir poodinę kraujosruvą, ir odos nubrozdinimą dešiniame petyje, galima vertinti kaip vieną. Lieka nemažiau kaip trys atskiri sužalojimai, sukelti smūgių - vienas į žastą, akį, sprandą. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, jog aptarti įrodymai, liudytojų parodymai ir ekspertės paaiškinimai dėl išvados dėl esminių kaltinime nurodytų aplinkybių sutampa, vieni kitiems neprieštarauja, todėl jais abejoti nėra pagrindo.Pažymėtina, jog ta aplinkybė, kad specialisto išvadoje nebuvo fiksuotas G. Š. padarytas kairės kojos sužalojimas ar sumušimas, pagrindo abejoti specialisto išvada ar nukentėjusiojo parodymais, priešingai nei nurodo apeliantas, taip pat nesudaro. Be to, nuteistajam buvo inkriminuota ne visų nukentėjusiajam nustatytų sužalojimų padarymas, o tik tų sužalojimų, kurie buvo sukelti smūgių. Taigi dieną prieš tai galimai vykęs konfliktas tarp G. Š. ir L. Š., kurio metu G. Š. galėjo susižaloti pats, taip pat nepaneigia pareikštų kaltinimų pagrįstumo.Nėra pagrindo sutikti ir apeliacinio skundo argumentais, jog apelianto parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs ir logiški. Sutiktina, jog nukentėjusysis viso proceso metu savo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką nepripažino, tačiau jo nurodomos aplinkybės iš esmės skyrėsi. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, 2016 m. vasario 18 d. apklausiamas specialiuoju liudytoju A. Š. parodė, kad 2015 m. gruodžio 14-15 d. buvo tarnyboje (duomenys neskelbtini), kur dirba (duomenys neskelbtini) J. R. mokomajame pulke vyresniuoju šauliu ir namo grįžo tik apie 18 val. Nurodė, kad 2015 m. gruodžio 14 d. apie 6.15 val. jis išvyko į darbą (1 t., b. l. 103-104). 2016 m. balandžio 6 d. ir 2016 m. balandžio 13 d. įtariamojo apklausos metu A. Š. pasiliko prie savo 2016 m. vasario 18 d. duotų parodymų ir į klausimą kur buvo 2015 m. gruodžio 14 d. apie 10.00 val. atsakyti atsisakė. (1 t., b. l. 111-112, 117-118). Tuo tarpu, apklausiamas pirmosios instancijos teisme, A. Š. parodė, kad 2015 m. gruodžio 14 d. nuo 12.00 val. buvo savo tarnybos vietoje, (duomenys neskelbtini) miestelyje, o iki 12.00 val. buvo pasiprašęs iš tarnybos vietos, kad išleistų pusdieniui ir su drauge buvo išvykęs iki (duomenys neskelbtini), kur reikėjo nusipirkti tarnybai reikalingus įrankius. 2015 m. gruodžio 14 d. į tėvų namus (duomenys neskelbtini) jis nebuvo nuvažiavęs (2 t., b. l. 8-10). Be to, nuteistojo versija, kad 2015 m. gruodžio 14 d. jis buvo 25-mečio turguje, sudaro pagrindą abejoti ir aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, jis negalėjo atsakyti ar turgus dirba pirmadieniais, nors 2015 m. gruodžio 14 d. būtent ir buvo pirmadienis. Nuteistojo A. Š. parodymus paneigia ir byloje esantys duomenys apie A. Š. naudojamo abonento Nr. (duomenys neskelbtini) prisijungimus prie bokštų, iš kurių matyti, jog 2015 m. gruodžio 14 d. 8.00-12.00 val. A. Š. abonentas jungėsi prie UAB „Bitė“ bokštų: 10.05 val. Nr. KN097UB, kuris yra adresu Laisvės al. 96, Kaunas; 11.05 val. - KN088U1, kuris yra adresu Raudondvario pl. 101, Kaunas; 11.28 val. ir 11.47 val. - KN088UA, kuris yra adresu Raudondvario pl. 101, Kaunas. UAB „Bitė“ bokštas adresu Raudondvario pl. 101, Kaunas, yra artimiausias bendrovės prisijungimo bokštas nuo (duomenys neskelbtini), judant nuo Kauno centro link įvykio vietos. Aukštesniojo teismo vertinimu, šie duomenys patvirtina, jog A. Š., kuris naudojasi UAB „Bitė“ abonentu tel. Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 m. gruodžio 14 d. buvo įvykio vietoje, t. y. adresu (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 71, 73, 74-75). Nuteistasis tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliaciniame skunde nurodė, kad jo mobiliojo ryšio telefoną tą dieną per klaidą buvo pasiėmusi jo mama L. Š.. Tačiau teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, jog byloje nustatytais duomenimis A. Š. telefonas buvo išmanusis „Sony Xperia“, o jo mamos telefonas – mygtukais valdoma „Nokia“. Versija, kad per klaidą buvo supainioti visiškai skirtingi telefonai, yra nelogiška, todėl atmestina. Šių aplinkybių kontekste, pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, aukštesnysis teismas taip pat kritiškai vertina ir liudytojų L. Š. bei V. T. parodymus.Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kritiškai vertino byloje esančius duomenis, susijusius su jo tarnyba 2015 m. gruodžio 14 d., t. y.: jo 2015 m. gruodžio 11 d. prašymą 2015 m. gruodžio 14 d. nuo 8.00 val. iki 12.00 val. atleisti jį iš tarnybos; (duomenys neskelbtini) J. R. mokomojo pulko 2017 m. balandžio 7 d. raštą Nr. 1S-302 „Dėl duomenų apie pil. A. Š. pateikimo“, kuriame nurodyta, kad 2015 m. gruodžio 14 d. nuo 8.00 val. iki 12.00 val. jis buvo išleistas iš tarnybos vietos dėl asmeninių priežasčių ir nuo 12.00 val. iki 17.00 val. vėl buvo tarnybos vietoje, ir kurie patvirtina jo parodymus. Teisėjų kolegija su tokiais nuteistojo apeliacinio skundo argumentais taip pat nesutinka. Galima sutikti, kad minėtuose įrodymuose yra užfiksuota teisinga informacija, tačiau ir tokiu atveju šie faktai nepaneigia kaltinime išdėstytų aplinkybių, kadangi 2015 m. gruodžio 14 d. apie 10.30 val., (duomenys neskelbtini), sužalojus nukentėjusįjį G. Š., nuteistasis A. Š. išties galėjo sugrįžti į tarnybos vietą - (duomenys neskelbtini) mokomąjį pulką (duomenys neskelbtini). nurodytu laiku. Taigi aukščiau paminėti įrodymai nepaneigia kaltinimų pagrįstumo.Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nuteistasis taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas liudytojų L. Š., V. T. bei J. S. parodymus, nenurodė kokiems konkrečiai bylos įrodymams prieštarauja šių liudytojų parodymai. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog atmesdamas minėtų liudytojų parodymus, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog tarp nuteistojo A. Š., jo motinos L. Š. ir V. T. parodymų nepašalinti prieštaravimai dėl to, kada kas 2015 m. gruodžio 14 d. išvyko iš namų, ką tą dieną veikė, kokiu maršrutu vyko, kiek ir kur laiko sugaišo, todėl, esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog esant minėtiems prieštaravimams, pirmosios instancijos teismas liudytojų L. Š. ir V. T. parodymais nesivadovavo ir juos atmetė pagrįstai. Dėl liudytojos J. S. pirmosios instancijos teisme duotų parodymų pažymėtina, jog liudytoja apie nagrinėjamą įvykį iš esmės nieko nežino, jos parodymai nei patvirtina, nei paneigia A. Š. kaltės, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jų nevertino kaip kaltinančių ar teisinančių įrodymų.Teisėjų kolegija taip pat sutinka ir skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, jog visiškai nelogiški ir verčiantys abejoti parodymų patikimumu yra A. Š. parodymai apie tai, kad skubėdamas iki 12 valandos atvykti į karinį dalinį (duomenys neskelbtini), iš (duomenys neskelbtini) pabaigos, kur netoli PC “S.“ yra speciali tarpmiestinių autobusų stotelė, kurioje sustoja visi autobusai išvykstantis iš Kauno miesto Ukmergės ir Vilniaus kryptimis, po išsiskyrimo su drauge, jis vėl sugrįžo viešuoju transportu į Kauno miesto centrą iki Karo ligoninės stotelės Vytauto pr., Kaune, tam, kad po to pėstute nueitų iki Kauno laikinosios autobusų stoties, esančios prie Kauno „Akropolio“, o iš ten, sulaukęs autobuso važiuojančio į (duomenys neskelbtini), vėl važiuotų per visą miestą iki tos vietos, Savanorių prospekte, prie PC“ S.“, iš kur galėjo iš karto po išsiskyrimo su drauge, tarpmiestinių autobusų stotelėje įsėsti į autobusą, kuris jį būtų nuvežęs iki Ruklos.Taigi apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog visi aptarti duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vientisą įrodymų grandinę, kuri neabejotinai patvirtina nuteistojo A. Š. kaltę dėl jam inkriminuotos BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame išvadas dėl nuteistojo A. Š. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrindė bylos duomenimis ir tinkamai motyvavo, paskyrė tinkamos rūšies ir dydžio bausmę.
Dėl civilinio ieškinio.
Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nesutinka su priteistu civiliniu ieškiniu, kadangi, jo nuomone, priteista suma yra akivaizdžiai per didelė, neatitinka teisingo neturtinės žalos kompensavimo principų ir turi būti sumažinta.Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, į tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam G. Š. klausimą, apylinkės teismas atsižvelgė į bendruosius neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, numatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Vertino tai, kad nukentėjusysis dėl A. Š. neteisėtų veiksmų patyrė ne tik nesunkų sveikatos sutrikdymą, tačiau ir dvasinius išgyvenimus, nepatogumus bei moralinę skriaudą, kadangi buvo sumuštas įsūnio, kurį užaugino ir juo rūpinosi nuo 7-erių metų. Pirmosios instancijos teismas pat atsižvelgė ir į tai, jog apie neteisėtus A. Š. veiksmus, o kartu ir apie nukentėjusiojo atžvilgiu panaudotą smurtą, sužinojo ir kiti asmenys, tame tarpe ir artimi draugai, dėl ko nukentėjęs pagrįstai jautėsi pažemintas, todėl nukentėjusiojo G. Š. naudai priteisė 1000 Eur neturinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, nukrypo nuo teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko – pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Nagrinėjamu atveju teismas neįvertino, kad įrodymų, jog dėl nusikalstamos veikos nukentėjusiojo G. Š. išgyvenimai buvo ilgalaikiai, sukėlę sunkesnius padarinius, nėra. Jokių ilgalaikių neigiamų padarinių nukentėjusiojo sveikatai bylos įrodymais taip pat nenustatyta. Būtina įvertinti ir tai, kad nuteistasis smurtą prieš nukentėjusįjį panaudojo dėl pastarojo konfliktų su apelianto mama. Remiantis paminėtais motyvais, pripažintina, kad priteistas 1000 eurų neturtinės žalos dydis konkrečioje situacijoje yra neadekvatus. Skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų BPK 328 straipsnio 4 punkto pagrindu, sumažinant priteistą neturtinės žalos atlyginimą iki 300 Eur, kuris, teisėjų kolegijos nuomone, yra adekvatus byloje nustatytoms aplinkybėms, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei teismų praktiką (kasacinė nutartis Nr. 2K-270/2014).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,
nutaria:
nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 20 d. nuosprendį pakeisti - sumažinti nukentėjusiajam G. Š. iš A. Š. priteistą neturtinės žalos dydį iki 300 (trijų šimtų) Eur.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.