Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta Miliuvienė Baudž. byla Nr. 1A-433-174/2012

Teisėja Violeta Balčiūnienė Teisminio proceso Nr. 1-06-3-00047-2011-5

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nutartis

2012 m. spalio 25 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios L. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. nuosprendžio, kuriuo N. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini), išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 139 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nuosprendžiu atmestas L. R. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos bei proceso išlaidų atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. Ž. buvo kaltinamas pagal BK 139 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis 2011-01-07, apie 19.30 val., (duomenys neskelbtini) namo laiptinėje, tyčia sukdamas ranką L. R., padarė dešinės plaštakos pirmo piršto–delnakaulio sąnario raiščių patempimą, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą, tai atitinka BK 139 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012-02-20 išteisinamąjį nuosprendį priėmė motyvuodamas tuo, kad nors N. Ž. veika ir atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 139 straipsnio 1 dalyje, požymius, tačiau ji padaryta esant būtinajai ginčiai. Nukentėjusiosios teigimu, teismas neteisingai įvertino byloje surinktus duomenis, byloje esančių duomenų nevertino kaip įrodymų visumos, o byloje esančius faktinius duomenis, kuriais grindžiamas kaltinimas, nesusiejo tarpusavyje, nagrinėjo izoliuotai vienus nuo kitų ir todėl padarė nepagrįstas bei klaidingas, byloje nustatytų aplinkybių neatitinkančias išvadas, todėl nuosprendis turi būti panaikintas ir N. Ž. priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas nuosprendyje nurodęs liudytojų ir kaltinamojo parodymus bei kitą rašytinę bylos medžiagą, konstatavo: „Teisė aktyviai gintis, darant kitam asmeniui žalą baudžiamojoje teisėje įvardijama kaip būtinoji gintis. Žmogaus teisė aktyviai gintis įtvirtinta Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnyje. Būtinoji gintis, remiantis baudžiamosios teisės teorija apibrėžiama, kaip tam tikra situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ir valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo nebus peržengtos būtinosios ginties ribos. Būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia yra nužudoma arba sunkiai sutrikdomas sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Šiuo atveju kaltinamasis N. Ž., nukentėjusiajai L. R. nesunkiai sutrikdė sveikatą, gindamas savo būsto neliečiamumą, kėsinimasis patekti į butą buvo realus ir akivaizdus, nes nukentėjusioji L. R. neleido uždaryti N. Ž. buto durų, įspraudusi tarp durų koją, įsitvėrė jam į atlapus ir šie jos veiksmai buvo nukreipti prieš N. Ž.. Gindamas savo būsto neliečiamumą N. Ž. suėmęs L. R. už riešų ją stumtelėjo, taip sužalodamas jai rankos nykštį. Todėl esant šioms aplinkybėms N. Ž. veika kvalifikuotina pagal Lietuvos Respublikos BK 28 straipsnį, t.y. būtinoji gintis ir vertinama, kaip baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė. Baudžiamosios atsakomybės šalinimo pagrindas yra tai, kad padarytai veikai nebūdingas vienas iš nusikaltimo požymių - veikos pavojingumas. Tokiais atvejais baudžiamasis procesas yra nutraukiamas, nes veika neturi visų nusikaltimo sudėties požymių.“

Nukentėjusiosios teigimu, Klaipėdos miesto apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje visiškai nevertino bei neanalizavo liudytojų parodymų, rašytinės bylos medžiagos, šių duomenų neanalizavo, nevertino ne tik atskirai, bet kaip ir įrodymų visumos, dėl to padarė neteisingas, vienpusiškas išvadas, kurių pagrindu priėmė neteisingą sprendimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau LAT) Senato 2003-06-20 nutarime Nr. 40 nurodyta: „Aprašomoji išteisinamojo nuosprendžio dalis turi atitikti LR BPK 305 str. 3 d. reikalavimus. <...> Toliau nurodoma teismo nustatytos bylos aplinkybės, svarbios priimtam sprendimui pagrįsti, įrodymų įvertinimo motyvai ir teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo ir išteisinimo pagrindas.“ BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Vertindamas įrodymus, teismas ne tik turi laikytis BPK nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. (LAT Senato 2007-12-01 Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga Nr.27-1).

Nukentėjusiosios L. R. teigimu, šiuo atveju Klaipėdos miesto apylinkės teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad ji kėsinosi patekti į N. Ž. butą, esantį (duomenys neskelbtini), o pastarasis gynė savo buto neliečiamybę. L. R. teigimu, bylos duomenys nepatvirtina, kad ji veržėsi į N. Ž. butą. Nukentėjusiosios teigimu, ji, būdama namo laiptinėje, tik norėjo pasikalbėti su N. Ž.. Pastarojo buto durys atsidarė į laiptinės pusę, ji ir N. Ž. tarpusavyje kalbėjosi laiptinės aikštelėje, tai yra ji nebuvo peržengusi N. Ž. buto slenksčio ir nesikėsino bei negalėjo kėsintis į jo buto neliečiamybę. N. Ž. atsisakius su ja kalbėtis ir pabandžius jėga užtrenkti duris, ji, siekdama išvengti sužalojimo durimis bei siekdama baigti jau pradėtą pokalbį, užkišo savo koją į tarpą tarp atidarytų į laiptinę durų ir durų staktos taip, kad durys neužsidarytų į vidų. Jokių aktyvių veiksmų, kurie būtų leidę N. Ž. suprasti, kad ji jėga veržiasi į jo butą ir prieš jo valią, ji neatliko, tik stovėjo laiptinėje ir norėjo toliau su N. Ž. kalbėtis, prašydama jo patraukti kieme stovintį automobilį. Tuo metu N. Ž. ją rankomis pastūmė ir ji, praradusi pusiausvyrą ir bandydama nepargriūti, įsikibo į N. Ž.. Pastarasis sugriebė ją už rankų, tuomet pasuko jos ranką ir išsuko rankos pirštą. Po to N. Ž. ją stipriai stumtelėjo, dėl to ji nukrito ant laiptų, krisdama galva trenkėsi į laiptinės lauko duris. Nukentėjusiosios teigimu, tokia situacija negali būti vertinama kaip būtinoji gintis, kadangi N. Ž. realiai nebuvo nuo ko ir dėl ko gintis, t. y. nebuvo nei pradėto, nei tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, nei paties kėsinimosi fakto. L. R. pabrėžia, jog ji neatliko jokių aktyvių veiksmų, kurie būtų leidę N. Ž. suprasti, kad kėsinamasi į jo buto neliečiamybę. Klaipėdos miesto apylinkės teismas, įvertindamas N. Ž. veiksmus kaip būtinąją ginti, neteisingai vertino faktines įvykio aplinkybes: nebuvo jokio kėsinimosi į buto neliečiamybę, pats pokalbis buvo taikus, ji – L. R. – elgėsi neagresyviai, jos veiksmai N. Ž. nebuvo pavojingi. Nukentėjusioji aiškina, jog ji tiesiogiai netrukdė N. Ž. uždaryti durų, tik koja užrėmė jo buto duris, kad nebūtų parblokšta durimis, ji pati į atlapus N. Ž. nekibo, o tik spėjo įsikibti į jį, kad nebūtų N. Ž., šiam pavartojant fizinę jėgą, nustumta ir parblokšta ant žemės. Taigi, nukentėjusiosios L. R. teigimu, jos veiksmai buvo iššaukti paties N. Ž. neteisingo situacijos vertinimo, o ji tik gynėsi nuo pastarojo veiksmų, pavartojant prieš ją fizinę jėgą. Todėl jos veiksmai negalėjo sukelti N. Ž. nei didelio sumišimo, nei išgąsčio. Be to, L. R. pažymi, kad N. Ž. ją pažinojo kaip kaimynę, taigi jis neturėjo jokio pagrindo išsigąsti jos kaip nepažįstamo žmogaus.

Nukentėjusioji L. R. aiškina, kad niekas ant N. Ž. nepuolė, niekas į jo butą nesiveržė, o pastarasis, būdamas vyras ir fiziškai daug stipresnis už ją, galėjo susidariusią situaciją išspręsti kitaip, o ne elgdamasis ypač neatsargiai ir išsukdamas jai ranką bei taip sužalodamas ją.

BK 165 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę tam asmeniui, kuris neteisėtai pažeidė kito asmens būsto neliečiamybę. Šiuo konkrečiu atveju matyti, kad N. Ž. suprato ir galėjo suprasti, kad jokio pavojaus jo būsto neliečiamybei nėra ir negali būti, dėl to jis turėjo ir privalėjo elgtis deramai ir atsargiai. Apie tai, kad jis tai suprato, byloja ir ta aplinkybė, kad jis pats nesikreipė į policiją ir neparašė pareiškimo, kad buvo kėsintasi į jo buto neliečiamybę.

Kaip matyti iš 2011-01-13 Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Klaipėdos skyriaus specialisto išvados Nr. G 70/11(03) jai – L. R. – dėl dešinės plaštakos pirmo piršto–delnakaulio sąnario raiščių patempimo sveikata sutrikdyta ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui, jai padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Tačiau teismas nuosprendyje akcentavo, kad nukentėjusioji dėl padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo nedarbingumo pažymėjimo neėmė ir ėjo į darbą, t. y. per visą ligos laikotarpį dirbo. Todėl teismui pagrįstai iškilo abejonių dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo. L. R. teigimu, teismas visiškai nepagrįstai suabejojo specialisto išvada, kad jai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, vien dėl to, kad ji nedarbingumo pažymėjimo neėmė ir ėjo į darbą. Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad dėl galiojančių teisės aktų nustatytos tvarkos, imti nedarbingumo pažymėjimą ir neiti į darbą finansiškai yra labai nuostolinga, nes dėl to asmuo netenka nemažos savo pajamų dalies. Būtent dėl šių priežasčių ji ir neėmė nedarbingumo pažymėjimo ir kęsdama skausmą ėjo į darbą ir atliko savo darbines funkcijas. Nesutikdamas su minėta specialisto išvada, teismas galėjo paskirti pakartotinį jos sveikatos tyrimą, siekdamas nustatyti sužalojimo laipsnį, tačiau to nepadarė, todėl nepagrįstai suabejojo specialisto išvada.

Taigi teismas faktinius bylos duomenis įvertino vienpusiškai, įrodymų visumos nevertino ir padarė šališkas išvadas. N. Ž. veiksmai, įvertinant objektyviąją ir subjektyviąją puses, yra pavojingi ir priešingi baudžiamajai teisei. Be to, N. Ž. veiksmų negalima vertinti kaip būtinosios ginties nuo pavojingo kėsinimosi, nes to nebuvo.

Kadangi byloje yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių N. Ž. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 139 straipsnio 1 dalyje, padarymo, jam turi būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

Atsikirtimais į nukentėjusiosios L. R. apeliacinį skundą išteisintojo N. Ž. gynėjas advokatas Vytautas Griškevičius prašo nukentėjusiosios L. R. apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiosios atstovas advokatas R. Skėrys prašo nukentėjusiosios L. R. apeliacinį skundą tenkinti.

Išteisintasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio skundo teiginiai, kad N. Ž. negalėjo būti taikomas BK 28 straipsnio nuostatos, atmestini, kaip neturintys teisinio pagrindo ir nepagrįsti.

Pažymėtina, kad būtinoji gintis yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, kai yra nustatoma, kad asmuo formaliai padarė veiką, kuri atitinka nusikalstamos veikos sudėties požymius, tačiau šie veiksmai buvo padaryti ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šio instituto taikymas priklauso nuo bylos aplinkybių visumos, kuri leidžia daryti išvadas apie būtinosios ginties teisėtumo sąlygas, t. y. kėsinimąsi ir gynybą.

Byloje nustatyta, kad tarp daugiabučio namo kaimynų L. R. ir N. Ž. buvo konfliktas dėl automobilio statymo vietos daugiabučio namo kieme. Nukentėjusiosios teigimu, N. Ž. pasistatė savo automobilį namo kieme į jos šeimos narių nuo sniego nuvalytą vietą, dėl to ji ėjo pas kaimyną N. Ž. pasakyti, kad šis patrauktų savo automobilį, su N. Ž. kalbėjo taikiai. Tačiau, priešingai nukentėjusiosios tvirtinimui, byloje esantys duomenys patvirtina, jog ji su N. Ž. konfliktavo, neleido pastarajam uždaryti buto durų, įkišdama savo koją tarp jų, bei kibo N. Ž. į atlapus ir jie tarpduryje susistumdė. N. Ž. teigimu, jis norėjo patraukti agresyviai nusiteikusią L. R. nuo savo buto durų, tačiau pastaroji neleido jam to padaryti, įkišdama savo koją tarp durų, jiems besistumdant L. R. įbrėžė jam į petį bei nuplėšė marškinių rankovę, tai nustatyta, remiantis ir kaip liudytojos teisme apklaustos J. Ž. parodymais. Kadangi L. R. veržėsi į N. Ž. butą, įkišdama savo koją tarp durų ir neleisdama N. Ž. jų uždaryti, kibo jam į atlapus, į raginimus išeiti net ir po to, kai jis pasakė kviesiąs policiją, nereagavo, todėl N. Ž., siekdamas apsisaugoti ir norėdamas užkirsti L. R. kelią įsibrauti į jo butą, suėmė pastarąją už riešų ir stumtelėjo, kad galėtų uždaryti savo buto duris, dėl to nukentėjusioji susižalojo dešinės rankos nykštį. Taigi šiuo atveju akivaizdu, jog nukentėjusioji pati buvo agresyviai nusiteikusi, veržėsi į N. Ž. butą, kibo jam į atlapus, besistumdydama įbrėžė jam į petį bei nuplėšė marškinių rankovę. Nors N. Ž. ragino ją liautis ir išeiti, tačiau su šiais jo teisėtais taikiais veiksmais nukentėjusioji nesutiko, tam priešindamasi pirmoji pradėjo puolimo veiksmus – kibo N. Ž. į atlapus, veržėsi į jo butą, neleisdama jam uždaryti buto durų, į raginimus išeiti nereagavo. Tai, jog nukentėjusioji neleido N. Ž. uždaryti savo buto durų, kibo jam į atlapus bei nuplėšė marškinių rankovę, rodo, jog buvo realus kėsinimasis į N. Ž.. Atsižvelgiant į šias nustatytas aplinkybes, akivaizdu, kad N. Ž. turėjo realų pagrindą manyti, jog jam iškyla poreikis gintis, todėl jo veiksmai, kai jis agresyvių veiksmų prieš jį metu, L. R. veržiantis į jo butą bei kimbant jam į atlapus, bandė atitraukti pastarąją, įsikibusią jam į atlapus, įkišusią savo koją tarp jo buto durų, taip neleidžiant jų uždaryti bei nereaguojant į raginimus išeiti, suėmė ją už rankos, kai ši prieš jį jau buvo pradėjusi ir tęsė puolamuosius veiksmus, teisingai pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti kaip adekvati gynybos priemonė nuo į jo sveikatą bei būstą besikėsinančio žmogaus. Gynybą nulemia kėsinimosi pobūdis ir ji turi atitikti tam tikrus požymius: žala padaroma tik besikėsinančiajam, atremiant pavojingą kėsinimąsi, padaryta žala neperžengia būtinosios ginties ribų. Šioje byloje nustatytos aplinkybės visiškai atitinka šiuos požymius. L. R. kėsinimasis patekti į N. Ž. butą buvo realus ir akivaizdus, nes nukentėjusioji neleido N. Ž. uždaryti buto durų, įspraudusi koją tarp jų, kibo jam į atlapus bei nuplėšė marškinių rankovę, ir šie L. R. veiksmai buvo nukreipti prieš N. Ž.. Pažymėtina, kad apeliantės teiginys, jog N. Ž. nebuvo poreikio gintis, yra nepagrįstas, nes byloje paneigta nukentėjusiosios versija, jog ji su N. Ž. kalbėjosi taikiai, o į atlapus jam kibo dėl to, kad norėjo apsisaugoti, kad nenukristų, kai N. Ž. ją stūmė. Šiuo atveju nėra pagrindo netikėti N. Ž. parodymais, jog pati nukentėjusioji puolė jį, kibo jam į atlapus ir neleido uždaryti buto durų, dėl to jis, L. R. nereaguojant į raginimus pasitraukti, tik po to, kai ši, agresyviai nusiteikusi, kibo jam į atlapus bei įspraudė koją tarp jo buto durų, taip neleisdama jų uždaryti, N. Ž. suėmė ją už pečių ir stumtelėjo, kad galėtų uždaryti savo buto duris. Neįtikinamas nukentėjusiosios skundo argumentas, jog ji kibo N. Ž. į atlapus, norėdama apsisaugoti, kad nenukristų, kai šis ją stūmė. Pati L. R. neneigia, jog N. Ž. kibo į atlapus tuo metu, kai ji buvo įkišusi savo koją tarp jo buto durų ir neleido jų uždaryti, ir tik po to jie susistumdė, todėl akivaizdu, kad būtent pati L. R. agresyviai nusiteikusi pirma puolė N. Ž., todėl nukentėjusioji nepagrįstai tvirtina, jog, kibdama pastarajam į atlapus, norėjo apsisaugoti. L. R. pati veržėsi į N. Ž. butą, kibo jam į atlapus, į raginimus išeiti nereagavo net ir po to, kai šis nurodė kviesiąs policiją, jei ji nesiliaus, ir šie L. R. veiksmai buvo nukreipti prieš N. Ž.. Todėl N. Ž. gindamasis suėmė L. R. už riešų ir ją stumtelėjo, taip sužalodamas jai rankos nykštį. Esant aptartų duomenų visumai teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog N. Ž. nukentėjusiajai L. R. nesunkiai sutrikdė sveikatą, įgyvendindamas savo teisę į būtinąją gintį.

Sutiktina su apeliantės skundo argumentu, jog teismas nepagrįstai L. R. veiksmus vertino BK 294 straipsnio prasme, įžvelgdamas juose savavaldžiavimo požymių, nes šiuo atveju nukentėjusiosios veiksmus teismas turėjo vertinti ne kiek jie atitinka kurią nors BK specialiosios dalies normą, o vis dėlto, kiek jie reikšmingi sprendžiant N. Ž. baudžiamosios atsakomybės klausimą.

Iš skundžiamo teismo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai atskleidė visas būtinosios ginties konstatavimui reikalingas sąlygas, įvertino svarbias aplinkybes, išsamiai atskleidė įvykio eigą, tiek kėsinimosi, tiek gynybos momentus apibūdinančias aplinkybes, įvertintas jų santykis, nulėmęs tinkamą BK 28 straipsnio pritaikymą ir teisingo sprendimo išteisinti N. Ž. priėmimą.

Apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumu. Keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį L. R. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiosios L. R. apeliacinį skundą atmesti.