- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-10
- Bylos Nr.
- 2-1589-157/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00162-2012-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginija Čekanauskaitė
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo bankrutavusios V. T. individualios įmonės bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto administravimo kontora“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. birželio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-69-198/2015, kuria atsisakyta bankrutavusiai V. T. individualiai įmonei taikyti supaprastintą bankroto procesą.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ginčas byloje kilo dėl atsisakymo bankrutavusiai įmonei taikyti supaprastintą bankroto procesą.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos teismo 2012 m. liepos 3 d. nutartimi iškelta bankroto byla V. T. individualiai įmonei (toliau – ir atsakovas, IĮ, įmonė), bankroto administratoriumi paskirta UAB „Bankroto administravimo kontora“ (toliau – administratorius); teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartimi patvirtinta 3 873 Lt dydžio administravimo išlaidos iki kreditorių susirinkimas patvirtins administravimo išlaidų sąmatą; teismo 2012 m. spalio 3 d. nutartimi patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai; teismo 2012 m. lapkričio 19 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto; teismo 2014 m. kovo 28 d. nutartimi administratoriui leista nukreipti išieškojimą į V. T. IĮ savininko V. T. asmeninės nuosavybės teise turimą turtą – ½ ir 5/16 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
Administratorius 2015 m. balandžio 27 d. kreipėsi į teismą, prašydamas taikyti supaprastintą bankroto procesą, Nurodė, kad nustačius, jog įmonė neturi jokio turto, kurį galima būtų perimti, teismas leido nukreipti išieškojimą į įmonės savininkui V. T. asmeninės nuosavybės teise turimą turtą minėto buto dalį.
Administratoriaus teigimu, yra patenkinti visi kreditorių reikalavimai, tačiau neatlygintos bankroto administravimo išlaidos, o minimo turto neįmanoma parduoti dėl nustatytos didelės pardavimo kainos. Nurodė, kad turto pardavimo kainą turi teisę tvirtinti (keisti) tik kreditorių susirinkimas, tokiu būdu šioje byloje jam užkertamas kelias gauti atlyginimą administravimo išlaidoms padengti. Pritaikius tokį procesą galėtų būti nustatyta mažesnė turto pardavimo kaina, sudaryta galimybė jį parduoti ir padengti minėtas išlaidas bei sumokėti atlyginimą.
Atsiliepimas
Suinteresuotų asmenų V. T. ir R. T. atstovas šį administratoriaus prašymą prašė atmesti, nes, jo manymu, yra suėjęs terminas, per kurį įmonės bankroto procedūra turi būti baigta; įmonės savininkas pripažintas neveiksniu, jo vaikai pasirūpino, jog įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai būtų patenkinti, todėl nėra kliūčių įmonės bankroto procedūrai baigti. Išieškojimas iš įmonės savininkui priklausančios buto dalies negalimas, nes nėra atskirta šio buto dalis, į kurią galima būtų nukreipti išieškojimą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Panevėžio apygardos teismas 2015 m. birželio 16 d. nutartimi atmetė bankrutavusios V. T. IĮ administratoriaus UAB „Bankroto administravimo kontora“ prašymą dėl supaprastinto bankroto proceso taikymo.
Teismas, įvertinęs bankroto administratoriaus argumentus dėl supaprastinto bankroto proceso taikymo, sprendė, kad administratorius tokiu prašymu siekia pratęsti įmonės, kuri teismo 2012 m. lapkričio 19 d. nutartimi jau yra pripažinta bankrutavusia, likvidavimo terminą, kas pagal Įmonės bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatas neleidžiama; kad pakartotinis pripažinimas įmonės bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto yra negalimas, neatitiktų bankroto proceso tikslo operatyviai per įstatymo nustatytą terminą baigti įmonės likvidavimo procedūrą, pašalinant iš rinkos nemokius jos dalyvius (ĮBĮ 13¹ str. 6 d.).
Bankroto administratoriaus argumentus, kad yra potencialių įmonės savininkui priklausančio minėto buto dalies pirkėjų už mažesnę kainą, teismas laikė neįtikinamais, pažymėjęs, kad kokia bebūtų kreditorių nustatyta minėto buto dalies pardavimo kaina, jo parduoti būtų neįmanoma, nes iki šiol nenustatyta parduotina turto dalis (pardavimo objektas), nes butu bendrasavininkai naudojasi be apribojimų.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Administratorius atskirajame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį ir bankrutavusiai įmonei taikyti supaprastintą bankroto procesą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Skundžiamoje teismo nutartyje nepasisakyta dėl įmonės turimo turto ir jo pakankamumo teismo ir administravimo išlaidoms padengti, nors šių aplinkybių patikrinimas yra būtinas sprendžiant klausimą dėl supaprastinto bankroto proceso taikymo. Bankrutavusi įmonė neturi jokio turto, iš kurio galima būtų apmokėti teismo ir administravimo išlaidas, todėl yra pagrindas taikyti supaprastintą bankroto procesą.
2. Nesutinka su teismo išvada, kad pakartotinis pripažinimas įmonės bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto yra negalimas. Apelianto nuomone, supaprastintas bankroto procesas gali būti pritaikytas bet kuriuo bankroto bylos nagrinėjimo metu.
3. Teismo argumentai, kad iki šiol nenustatyta įmonės savininkui priklausančios buto dalies naudojimosi tvarka bei ši buto dalis neatidalyta, nepagrįsti, nes nesudaro šios bylos nagrinėjimo dalyko.
Atsiliepimas
Suinteresuoto asmens V. T. globėjas R. T. atsiliepime į atskirąjį skundą, prašo skundą atmesti ir priimti sprendimą dėl bankroto bylos nutraukimo. Atsiliepime nurodo, kad supaprastintas bankroto procesas negali būti taikomas, nes bankroto procedūra tęsiasi ilgiau kaip vienerius metus, o visų kreditorių reikalavimai yra patenkinti. Suinteresuoto asmens manymu, bankroto byla turi būti nutraukta (ĮBĮ 27 str. 1 d. 2 p.).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 338 str.).
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti supaprastintą bankroto procesą bankrutavusiai V. T. individualiai įmonei, teisėtumas ir pagrįstumas.
Pasisakydamas dėl skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, apeliacinis teismas pirmiausia pažymi, kad ĮBĮ 2 straipsnio 13 dalimi, 13¹ straipsnio 1 dalimi, 11 dalimi supaprastinto bankroto proceso tikslas apibrėžiamas kaip tiesioginis likvidavimo procedūros taikymas, netaikant įprastinių bankroto procedūrų, taip, nors ir apribojant paminėtas bendrovės kreditorių teises, siekiant sumažinti galimas bankroto proceso išlaidas, teisėtai ir greitai (proceso operatyvumas, koncentruotumas, ekonomiškumas) likviduojant nemokų skolininką. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad esminė sąlyga pradėti tokį procesą yra nebuvimas turto, tai yra lėšų teismo bei administravimo išlaidoms padengti (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-883/2012; 2009 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-757/2009; 2008 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-759/2008).
Nagrinėjamu atveju V. T. IĮ administratorius, kreipdamasis dėl supaprastinto bankroto proceso įmonei taikymo, savo prašymą grindžia aplinkybėmis, kad visi kreditorių reikalavimai yra įvykdyti, tačiau nėra atlygintos bankroto administravimo išlaidos, kadangi nėra galimybės įmonės realizuoti savininkui priklausančio turto dėl per didelės kreditorių nustatytos kainos. Kaip minėta, teismas, atsisakydamas tenkinti prašymą, sprendė, kad nagrinėjamu atveju supaprastinto bankroto proceso taikymas yra negalimas, nes teismo 2012 m. lapkričio 19 d. nutartimi įmonė jau buvo pripažinta bankrutavusia; kad šiuo atveju bankroto administratorius nesiėmė pakankamų veiksmų, kad būtų parduotas įmonės savininkui priklausantis turtas.
Taigi šioje byloje yra susiklosčiusi situacija, kai pagal ĮBĮ 33, 36 straipsnių nuostatas bankroto administratoriui privalo būti atlyginamos bankroto administravimo išlaidos, tačiau atsiskaičius su visais kreditoriais jos nėra atlygintos, nors pagal bylos duomenis įmonės savininkui, kuris, kaip žinia, savo turtu yra solidariai su įmone atsakingas taip pat ir už tokių išlaidų atlyginimą, – turi turto. Beje, atsiliepime į atskirąjį skundą to neneigia nei suinteresuotas asmuo įmonės savininko V. T. globėjas R. T.. Taip pat neneigiamas administravimo išlaidų pagrįstumas.
Teismas pažymi, kad ĮBĮ normos nesuteikia pagrindo išvadai, jog pripažinus įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto nėra galimas sprendimas dėl supaprastinto bankroto proceso taikymo. Tokią poziciją patvirtina taip pat ir teismų praktikos išaiškinimai (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-670/2008 ir kt.). Taigi, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, supaprastinto bankroto proceso taikymo klausimas gali būti sprendžiamas bet kurioje bankroto proceso stadijoje iki bankroto bylos nutraukimo arba sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo, – esant ĮBĮ 13¹ straipsnio 1 dalyje numatytoms būtinosioms sąlygoms.
Teismas šioje nutartyje nenagrinėja atsiliepimo į atskirąjį skundą motyvų, susijusių su bankroto bylos nutraukimu, nes minimas klausimas nėra šios bylos dalykas . Kartu teismas pažymi, kad nurodytas klausimas yra pirmosios instancijos teismo dispozicijoje ir gali būti sprendžiamas ĮBĮ nustatyta tvarka.
Remiantis tuo, kas paminėta, tai yra nepasibaigus bankroto procesui / nenutraukus bylos ir esant duomenų, kad bankroto administravimo išlaidos nėra atlygintos; kad įmonės savininkas turi turto, kuris bankroto byloje gali būti parduodamas; kad nelikus kreditorių, nėra galimybės kreditorių susirinkime spręsti išimtinai jo kompetencijai priklausančius klausimus, be kita ko, susijusius su tokio turto realizavimu (ĮBĮ 23 str.), – pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo skundžiamoje nutartyje nurodytais motyvais atsisakyti tenkinti bankroto administratoriaus prašymo.
Teismo argumentai, kad bankroto administratorius nėra pateikęs prašymo pratęsti įmonės likvidavimo terminą, kad iki šiol įstatymo nustatyta tvarka nėra suformuotas pardavimo objektas, o taip pat šioje teismo nutartyje bei minimame atsiliepime išdėstyti ir teismų praktikos išaiškinimais grindžiami motyvai, susiję su būtinumu įgyvendinti įmonių bankroto proceso tikslus, principus (operatyvumas, koncentruotumas), etc. – esant nustatytoms ir šioje nutartyje pirmiau išdėstytoms nagrinėjamos konkrečios bankroto bylos aplinkybėms, taip pat nesuteikia pagrindo atmesti bankroto administratoriaus atskirąjį skundą (CPK 178, 185 str.).
Iš tiesų, ši bankroto byla yra iškelta dar teismo 2012 m. liepos 3 d. nutartimi. Tačiau pabrėžtina tai, kad tiek bendrosios CPK normos, tiek ir specialaus įstatymo – ĮBĮ normos, bankroto bylą nagrinėjančiam teismui suteikia pakankamai procesinių priemonių kontroliuoti proceso eigą, o taip pat, nustačius, jog teismo paskirtas asmuo – bankroto administratorius, netinkamai atlieka savo pareigas, jo atžvilgiu imtis atitinkamų procesinių priemonių, be kita ko, taikyti jo atstatydinimo procedūrą.
Taigi teismas sprendžia, kad skundžiama teismo nutartis yra neteisėta bei nepagrįsta, todėl ją naikina, nepasisakydamas dėl kitų šioje nutartyje bei minimame atsiliepime išdėstytų motyvų, kaip neturinčių teisinės reikšmės, o bylą – V. T. IĮ administratorius prašymo išsprendimo klausimą, grąžina nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes pagal ĮBĮ 13¹ straipsnio nuostatas pritaikius supaprastintą bankrotą teismas tuo pat metu privalo atlikti atitinkamus veiksmus (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., ĮBĮ 13¹ str. 1 d.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.